Antanas Ramonas
       Iš knygos „Ramybės kalva“

Laukiantieji
Varlė
Viskas kaip visada
Valkata

Į viršų

       LAUKIANTIEJI
              Pavasaris. Pilka, šalta, šlapia, vėjas. Storas vyriškis guli ant šaligatvio. Ruda nutrinta nailoninė striukė, margos, purvinos kelnės, rudi pusbačiai, pilka numurusi beretė ant galvos.
       Beretė ant galvos, vadinasi, ne griuvo, o susmuko. Vieni praeina, nepasuka galvos - jaunesni. Kiti pasižiūri, praeina - ir jauni, ir seni. Pasižiūri, sustoja - vyresnės moterys. Pasilenkia.
       - Reikia iškviesti greitąją, - vyresnės moterys.
       - Girtas, - vyrai.
       Keli atkakliausi stovi ir žiūri.
       Nesuprasi, ar gulintysis girtas, ar jam bloga. Nušiuręs visas, veidas raudonas. Girtuoklis. Bet nelabai panašus, gal darbininkas.
       Pastovi, nueina. Keli lieka.
       Pasirodo policininkas. Toks pat storas. Jam sunku susilenkti. Pasilenkia, suima už pažastų gulintįjį ir bando užkelti galvą ant šaligatvio briaunos. Sunku.
       Padėti - nepadėti, padėti - nepadėti?
       Galų gale užvelka ant šaligatvio, pakiša po galva beretę, pagalvoja, atsmaukia striukę, irgi sugrūda po galva. Matyti plikas išvirtęs ir paraudęs gulinčiojo pilvas, margi flaneliniai marškiniai.
       Policininkas pasitaiso kepurę ir nueina.
       Eina, nepasižiūri. Eina, pasižiūri, praeina. Pasižiūri, sustoja.
       - Reikia iškviesti greitąją, - sako naujai atėjusieji.
       - Girtuoklis, - sako vyras.
       - Buvo policininkas, - sako pusamžis vyras. Sustojusieji kantriai laukia. Gulintysis guli kaip gulėjęs, atrodo, kvėpuoja. Senutė pasilenkia prie veido.
       - Reikia greitąją...
       - Buvo policininkas, - vėl jai aiškina.
       Sustojusieji dabar stovi ir žiūri į gulintįjį. Niekas nieko nesako. Laukia. Kas bus? Mirs - nemirs? Kartais pasižiūri į tą pusę, kur nuėjo policininkas. Policininkas nesirodo. Mirs - nemirs? Šalta, vėjas, krinta retos šlapios snaigės. Gulinčiojo lūpos ima balti, akys pusiau pramerktos.
       Numirė. Nepravėręs lūpų, neatmerkęs akių. Policininkas taip ir nepasirodė. Sulaukusieji eina kas sau.
       Po dešimties minučių jau kiti.
       - Infarktas? Užsimušė? Krito? Užmušė? Policija? Nebėra kam paaiškinti.

Į viršų

       VARLĖ
              Vasara. Vakaras. Lietus. Nuo žemės kyla garas, miglos draikosi nupjautų pievų pakraščiais, už kalvų leidžiasi raudona saulė. Rausvas ir blizga nuo lietaus prieangio akmuo. Lietus silpsta, bet dar tankiai kapsi nuo stogo. Per daugelį metų lašai iškapojo griovelį akmenyje. Sėdžiu ant slenksčio. Rudoji pievinė varlė tupi ant akmens ir žiūri į mane. Pašoka, bumbt galva į slenkstį, ir vėl tupi, žiūri į mane. Pašoka. Bumbt! Tupi. Žiūri.
       Ko jai reikia sausoje tuščioje troboje?
       Lauke taip gera, drėgna, šilta. Godžiai geria lietų atolas. Burokų lapai darže spindi iš pasitenkinimo, vandens lašai ritinėjasi tvirtais, blizgančiais lapais.
       Varlė vėl savo: pašoka, bumbt į slenkstį ir žiūri į mane.
       Gerai, būsiu išmintingasis dievas.
       Paimu, nunešu į pievą, toliau nuo slenksčio. Nušokuoja laiminga.
       Kitą dieną išvažiavau.
       Ant to slenksčio niekada nebesėdėjau.
       Įšokau į savo išsvajotąją trobą.

Į viršų

       VISKAS KAIP VISADA
              Teismo ekspertizės gydytojas tupėjo, prilaikydamas palto skvernus, kad jie nesusiteptų į šlapią, purviną rudenio žolę.
       - Šautinė žaizda. Iš labai arti. Nunešta trečdalis pakaušio. Mirtis ištiko, - jis pakėlė lavono ranką, - prieš dvyliktą. Maždaug. Jeigu reikia, po skrodimo pasakysiu tiksliau. Nors koks skirtumas? Savižudybė.
       Gydytojas atsistojo ir perbraukė delnais per kelius. Du lavoninės sanitarai pamėlusiais veidais stovėjo, laikydami neišvyniotus brezentinius neštuvus, ir rūkė.
       Atsikėlė anksčiau negu paprastai, nes norėjo pamatyti, kaip teka saulė. Šiaip buvo viskas kaip visada. Lašėjo iš čiaupo. Šeimininkas taip ir neprisiruošė jo sutvarkyti. Vamzdis gaudė ir burbleno. Vanduo buvo labai karštas. Ir tik nusiskutęs pagalvojo, kad galėjo pasikeisti peiliuką. Kokia prasmė taupyti? Bet tuoj pat šmėstelėjo mintis, kad gerai, kad viskas yra taip kaip visada.
       Sugrįžęs į kambarį, atsistojo prieš veidrodį. Jo kažkada rudai dažyti rėmai buvo nusilupinėję, apšiurę. Viskas šiame kambaryje buvo apšiurę, išskyrus dangų už nevalyto lango stiklo. Dangus būdavo pilkas, būdavo mėlynas, būdavo juodas, net raudonas, kaip šį rytą, bet niekada - apšiuręs. Išsitrynė losjonu. Losjonas maloniai degino ką tik nuskustą odą. Viena moteris kadaise labai mėgo šitą kvapą. Ji tvirtino, kad jis jai mielesnis, kai kvepia šitaip. Uždarė langą, iškratė pelenus ir nuorūkas iš peleninės į šiukšlių kibirą virtuvėje. Grįžęs apsivilko paltą ir, prieš rakindamas duris, atsigręžė. Atsigręžė, nes atsigręždavo visada išeidamas. Ar ko nepamiršo, ar nepaliko šviesos, ar užgesino nuorūką.
       Kadangi dar buvo daug laiko iki darbo pradžios, išgėrė kavos puodelį mieste. Vis tiek buvo dar daug laiko. Nuėjo į kitą kavinę ir išgėrė dar puodelį kavos. Kava buvo gera. Ne taip kaip visada. Į darbą ėjo pėsčias. Kartais taip darydavo. Pagiringas, kad prasivėdintų, ar šiaip sau, kai būdavo gražus oras - pavasarį, vasarą, ankstyvą rudenį.
       Saulės taip ir nepamatė. Dangus rytuose buvo pilkas, ir debesys lėtai šliaužė ant miesto. Popiet arba vakare, o gal naktį pradės lyti. Taip buvo ir vakar, ir užvakar. Ruduo.
       Žolė gelto. Perėjo gatvę ir ėmė eiti taku palei pušyną. Pušynas buvo žalias ir kvepėjo. Bet spygliai ir žolės stagarai po pušimis buvo rudi. Atsigręžė. Tolumoje tarp kalvų kilo bokštai. Tik šitame mieste šitaip. Bokštai, miestas, kalvos, pušynas.
       Pušynas buvo aptvertas tinkline tvora. Šią vasarą tvorą dažė. Ir dabar žolė abipus tvoros buvo žalia. Bet tas žalumas buvo netikras. O tvora rūdijo, kaip rūdijusi. Už tvoros, tarp parudavusių, niekieno nemindomų lubinų, augo šermukšnis. Jo uogos dar buvo oranžinės. Bet greitai bus raudonos. Ruduo.
       Darbe užpildė kelis blankus. Nunešė vieną pasirašyti. Rūkė keliskart koridoriuje. Papasakojo kelis anekdotus. Pavalgė valgykloje. Rinkosi pigesnius patiekalus, nors labai norėjo suvalgyti porą apelsinų. Bet apelsinai buvo brangūs, ir jis nedrįsdavo jų imti. Viršininkas išvažiavo posėdžiauti, dingo ir pavaduotojas. Galima nusiplauti. Nors dar dvidešimt iki šešių. Bet jei valdžios nėra, reikia eiti. Visada išeidavo, jei galėdavo anksčiau. Nors skubėti niekada nebuvo kur. Ir šiandien nebuvo kur skubėti.
       Labai nenorėjo eiti namo. Niekada nenorėdavo eiti namo. Galėtų eiti vėl pėsčias. Bet tingėjo. Visada tingėdavo. Tad važiavo troleibusu. Troleibusas buvo pilnas. Kaip visada. Žmonės barėsi, lipo vienas kitam ant kojų. Ką padarysi, tokia spūstis.
       Išlipo prospekte ir nuėjo pėsčias. Senamiesty kavinukės jaukesnės ir paprastesnės. Pastovėjo eilėje ir pasiėmė šimtą gramų degtinės ir kavos. Butų gerai užkąsti, bet paskui norėsi išmesti dar šimtą.
       Pasisekė. Taurelė buvo pilnut pilnutėlė. Atsargiai pakėlė prie lūpų ir siurbtelėjo, kad nenulietų. Tada maktelėjo pusę. Užsigėrė kava. Kava šį kartą buvo bjauri. Bet dabar nesvarbu. Kai su degtine - nesvarbu. Gal nereikėjo imti kavos, pamanė, būtų užtekę ir arbatos. Nuo kavos paskui labai varo. Kitą šimtą imsiu su saldainiu. Dar geriau ir pigiau. Sako, vokiečiai taip daro. Jei nėra saldainio, cukrumi užsikanda. Jis baigė gerti ir krimstelėjo cukraus gabaliuką. Tikrai gerai. Kavą paliko neišgertą. Gaila - pinigai mokėti. Bet gal geriau taip. Nereiks lakstyti į tarpuvartę, bijoti.
       Visą laiką jautė portfelį prie kojos. Kad nepamirštų. Kad kas nenuneštų. Išgėręs pasvarstė, ar čia dar išgerti, ar nueiti kitur. Bet eilė buvo didelė, tad pasiėmė portfelį ir išėjo. Portfelis buvo sunkus. Gatvėje užsirūkė. Padarius gramą visada malonu užsirūkyti. Beveik taip pat, kaip pirmą cigaretę rytą. Priešais ėjo du milicininkai. Budintys. Jau, matyt, aštuonios.
       Perėjo gatvę ir įėjo į kitą kavinę. Ir čia buvo eilė. Bet užtai buvo stipraus likerio. Likeris gerai. Nereikia užsikąsti. Ir šiaip maloniau gerti. Degtinė dvokia žibalu. Gal iš tiesų ją daro iš naftos?
       Buvo laisva vieta kampe. Mėgdavo ten sėdėti. Matyti visa salė, o tavęs nesimato. Stovėdamas eilėje ėmė svarstyti, ar spės užimti tą vietą. Jei spėtų, reikėtų pasiimti du po šimtą. Toj kertėj galima ilgai sėdėti. Niekas nestumdo, ir girtuokliai nelenda. Ir, svarbiausia, galima parūkyti. Jadvyga nesupras, iš kur eina dūmai. Vis tiek vakarop, kai daugiau išgers, visi pradės rūkyti. Jadvyga barsis, rėkaus, bet vis tiek visi rūkys. Jis nedrįsdavo, jei nesėdėdavo kampe. Mėgdavo pasėdėti ramiai. O koks ramumas, kai ant tavęs rėkauja. Jis dar pasvarstė, atsisuko ir tarė užpakaly stovėjusiam piliečiui su marga skrybėle:
       - Aš tuoj grįšiu.
       Tas linktelėjo galva. Nuėjo ir padėjo portfelį ant plastmasinės, žydros kėdės. Kartais taip darydavo.
       Sėdėjo kampe ir lėtai siurbčiojo likerį. Nebuvo kur skubėti. Maloniai šilo krūtinė, skrandis, galva. Salė buvo pilna. Jau buvo girtų, jau rėkavo ir keikėsi. Bet jis buvo toli tamsoj, ir po stalu maloniai rūko tarp pirštų cigaretė.
       Sėdėjo beveik iki uždarant. Dar galima būtų nueiti į cukrainę. Ten ilgiau dirba. Bet baigiasi pinigai, o iki algos dar visa savaitė. Galima būtų pasiskolinti. Bet gal ne. Pratrauks ir su penkiais. Arbatos turi. Rytais du riestainiai, vakarais du riestainiai. Kartais batonas. Ir pratrauks. Jei pritrūks - tai tik kelių rublių. Pasiskolins. Iš Zosės pasiskolins. Kartais būdavo ir blogiau. Gal dar išgerti? - paabejojo. Bet jau naktis. Tuoj pradės lyti. Jau lašnojo. Bjauru per lietų vaikščioti. Ir taip kojos sušlampa - batai ne kažin kokie.
       Jis nuėjo per parką, paskui mediniu tilteliu per upelį. Vanduo šniokštė tamsoje. Pro medžių šakų drėgnumą vos vos prasimušė miesto ūžesys. Buvo tylu ir tamsu. Šnarėjo lietus. Paėjo palei upę ir įėjo į siaurą tarpeklį tarp kalvų. Čia buvo visai tylu, ir jis sustojo. Atsargiai pastatė portfelį ant žemės. Lietus jau teškėjo į žolę, į taką. Bus gerai. Atsegė. Segtuvų metalas buvo drėgnas, šaltas, ginklo - sausas ir net šiltas. Gal išbandyti? Bet nuaidės tarp kalvų. A, bus gerai ir taip.
       Jis apžiojo vamzdį ir paspaudė nuleistuką.
       Milicijos leitenantas tarė gydytojui:
       - Šunsnukis. Galėjo pasikarti ar ką nors suryti.
       - Ką tu surysi, - paprieštaravo gydytojas, tarsi užstodamas.
       Leitenantas nusispjovė:
       - Neuždarys bylos. Kol nesurasi, iš kur jis tą šauninką ištraukė, neuždarys bylos. Užsiknisi.
       Gydytojas tylėjo.

Į viršų

       VALKATA
              Jis buvo purvinas ir apšliuręs kaip visi senamiesčio katinai. Šeimininkė jį parsinešė iš draugės dar visai mažą, bet jau liesą ir nešvarų. Parsinešė, nes bute naktimis šmižinėjo pelės. Ji tikėjosi, kad pelės išsigąs katės kvapo ir paliks namus.
       Be pelių, bute dar buvo gyva galybė mažyčių, permatomai rudų faraoninių skruzdėlių, o vonioje iš nutekamojo vamzdžio vis išlįsdavo glitūs trečdalio degtuko dydžio šliužai. Jie tingiai šliaužiojo pageltusiu vonios dugnu ir, tik paleidus karštą vandenį, puldavo slėptis. Jie nebijojo nei skalbimo miltelių, nei ėdančių ūkiško muilo putų. Faraoninės skruzdėlės irgi nieko nebijojo. Jos aplipdavo pamirštą ant stalo virtuvėje duoną, lįsdavo į stiklainį su cukrumi, į tuščius likerio butelius. Gerdamos saldžius alkoholio likučius, apsvaigdavo, prikibdavo prie žalių stiklo sienų ir žūdavo šimtais. Bet jų nemažėjo. Išnykdavo jos tik užėjus žiemai. Faraoninės skruzdėlės nepamiršo savo tėvynės ir labai nemėgo šalčio ir drėgmės.
       Katinui pataisė vietą koridoriuje, netoli balto telefono aparato. Kartais telefonas naktį imdavo skambėti. Jis čirkšdavo ilgai, pailsėdamas, bet šeimininkė nesikeldavo. Katinas, pažadintas įkyraus garso, slėpdavosi virtuvėje. Pajutusios pažįstamą kvapą, pelės nustodavo krebždėti.
       Virtuvėje jis ir sugavo savo pirmąją pelę. Nebuvo matęs, kaip gaudo peles, bet viską jam pasakė instinktas. Ilgai ir kantriai tupėjo prie plyšio tarp sienos ir spintelės, kol neatsargiai pelė pabandė perbėgti aslą. Katinas šoko staigiai, jo akys blizgėjo nakties prieblandoje - už virtuvės lango ant laido gatvėje suposi žibintas. Pelė cypė, blaškėsi, katinas plakė uodega į grindis, paskui suleido dantis jai į sprandą. Pelė virptelėjo ir sustingo. Jis nežaidė, kaip kad mėgsta žaisti jauni katinai su savo grobiu, bet tuoj pat surijo. Jis buvo alkanas. Lėkštelėje buvo tik keli pašvinkusios dešros gabaliukai. Kartais jis ėsdavo ir pašvinkusią dešrą, nors smarvė jį purtydavo. Pelė buvo visai kas kita. Šilta, šviežia, nesūdyta.
       Katinas priprato prie namų, prie balto telefono aparato, išmoko liežuviu pagauti rūgščią skruzdėlę, pasiprašydavo laukan į kiemą. Jis užaugo, bet buvo toks pat liesas, toks pat apšliuręs. Pelės virtuvėje išnyko, kieme jų nebuvo, ir vėl jam tekdavo misti susmirdusia dešra. Vienintelė atgaiva buvo pienas. Tiesa, vasaros pradžioje jam pasisekė suryti kelis iš lizdo iškritusius čiurliukus. Ir dabar, jam einant per kiemą, čiurliai švysčiojo palei jo ausis, bet katinas spūdino nuleidęs galvą, apsimesdamas, kad jų nemato ir negirdi. Žinojo, skrendančio čiurlio nepagaus.
       Jis landžiojo po pastoges, kur storu sluoksniu gulėjo dulkės ant sulūžusių baldų, rakandų, knygų. Palėpėse tvyrojo amžina prieblanda, ir saulės spindulys, įsprūdęs pro sudaužytą čerpę, atrodė tarsi auksinis virbalas, įsmeigtas į šiukšlyną.
       Kartą katinas užtiko valkatos landynę. Valkata buvo įsitaisęs pastogėj šalia šildymo vamzdžio. Kartais jis ištisas dienas drybsodavo ant skylėto purvino čiužinio, užsiklojęs nubrizgusiu paltu. Valkata rūkė, spjaudėsi, gėrė odekoloną ir svaidydavo tuščius butelius į katiną. Katinas jo nebijojo. Jis žinojo: kai žmogus geria smirdantį skystį, praranda protą ir vikrumą. Jo šeimininkė irgi kartais prarasdavo protą, bet ji visada prarasdavo protą ne viena. Dažniausiai su kokiu nors vyru. Vyrų katinas nemėgo. Jie dvokė tabaku ir rėkdavo ant jo.
       Katinas lankėsi valkatos pastogėje todėl, kad tas kartais atsinešdavo dešros ir nugvelbtų lašinių. Pirmą kartą jam pasisekė sušveisti visą šviežios dešros galą, kai valkata buvo išėjęs buteliuko. Kitą dieną katinas vėl atėjo į pastogę. Valkatos nebuvo, o dešra kabėjo ant virvutės. Katinas ilgai žiūrėjo į kabančią dešrą, bet taip ir nesugalvojo, kaip ją pasiekti. Tada atsargiai apėjo čiužinį ir rado kelias lašinių odeles. Jis dabar lankydavosi čia dažnai.
       Pradėjo lyti nuobodūs rudens lietūs. Katinas greitai perbėgdavo kiemą, gaisrinėmis kopėčiomis užlipdavo į pastogę.
       Valkata persikraustė arčiau šildymo vamzdžio ir po sudužusia čerpe pakišo faneros lakštą.
       Diena trumpėjo. Nuo medžių nukrito visi lapai. Katinas vis ilgiau užtrukdavo lauke. Sugrįžęs imdavo kniaukti prie durų, šeimininkė bambėdama keldavosi ir įleisdavo jį. Katinas nepaisė jos bambėjimo. Kartais šeimininkė jo neįsileisdavo, ypač tada, kai būdavo išgėrusi to dvokiančio skysčio. Tada katinas eidavo miegoti į pastogę.
       Tą naktį dangus nusiblaivė, švietė pilnatis ir ėmė šalti. Ant balų traukėsi ledas, stingo purvas kieme. Katinui patiko mėnesiena, ir jis užtruko. Pakniaukė prie durų, pabraižė nagais, bet niekas neatsiliepė. Dar tylomis patupėjo, paskui nudyrino dvokiančiais laiptais į kiemą. Šaltis stiprėjo, jis užlipo į pastogę. Čia buvo šilta, bet katinas buvo alkanas. Valandėlę patupėjo tamsoje, bet niekas nekrebždėjo, tik žemai gatvėje praūždavo mašinos. Jis patraukė valkatos guolio link. Mėnesiena švietė pro stogo plyšius. Valkata gulėjo ant čiužinio. Katinas patupėjo už sulūžusios kėdės. Valkata nesivartė ir nerūkė, ir katinas išdrįso prieiti arčiau. Valkatos veidas buvo pamėlęs, baltos akys spoksojo į pajuodusį nuo drėgmės faneros lakštą. Šalia čiužinio stovėjo tuščias butelis, gulėjo dešros gabaliukas. Staiga katinas pajuto, kad gali drąsiai eiti artyn. Bet vis dėlto jis ėjo iš lėto, kartais priglusdamas prie žemės. Jis jau buvo daug ko išmokęs.
       Pasičiupo dešrą, nusinešė ją tolėliau ir ėmė šveisti, dėbčiodamas į valkatą. Bet valkata nejudėjo.
       Į palėpę katinas užsuko tik po kelių dienų. Jis žinojo, kad valkatos nebebus, nebebus ir lašinių odelių, ėjo šiaip sau. Buvo įpratęs.
       Vis dažniau naktimis ėmė šalti, ir ant purvinų gatvių kartais krisdavo baltas sniegas. Šeimininkė jo nebeįsileido, bet katinas neliūdėjo. Jis grįždavo prie durų iš įpročio, pakniaukdavo. Bet vis rečiau ir rečiau. Pasigesdavo jis tik pieno.
       Šalčiai sustiprėjo, ir dienos pasidarė visai trumpos. Katinui reikėjo susirasti šiltą vietą miegoti. Jis mėgo šilumą. Jis, kaip ir faraoninės skruzdėlės, buvo kilęs iš pietų.
       Keletą naktų pramiegojo ant šiltų sugrįžusių mašinų kapotų. Vairuotojai rytais keikdavosi, mėtydavo į jį sniego gniūžtėmis. Be to, mašinos greitai atšaldavo. Ten, kur kadaise miegojo valkata, katinas nenorėjo eiti.
       Greitai jis susirado sau vietą gretimame name. Reikėjo pereiti kelis metrus nutekamuoju vamzdžiu ir per langelį įlįsti į pastogę.
       Lipant berniūkščiai jį apšaudydavo iš timpų. Berniūkščių katinui niekaip nesisekė išvengti. Jų buvo visur, visi jie buvo žiaurūs ir visi turėjo timpas. Kartą jiems pasisekė pataikyti jam į akį. Dideliam jų džiaugsmui, bumbsint akmenims į stogo čerpes,jis vos beužlipo į pastogę. Pragulėjo dvi dienas, kol skausmą įveikė alkis. Ta akimi jis taip ir nebematė.
       Dabar katinas buvo luošas ir jam reikėjo būti dvigubai atsargesniam.
       Žiema baigėsi, ir naktimis pradėjo kažkas darytis. Dažnai oras suminkštėdavo, tvyrodavo rūkas. Dusliau ūžė gatve retos mašinos. Katinas jautė nerimą ir naktimis šlaistydavosi kiemais. Katės vaikščiojo išdidžios ir apsimestinai abejingos. Katinai pasidarė žiaurūs. Jis pasiutusiai nuožmiai pešėsi su visais. Jam ne visada sekėsi. Pagulėdavo, išsilaižydavo žaizdas, bet kraujas virė, ir jis vėl lindo į peštynes. Jis buvo atkaklus, piktas, keistas ilgesys draskyte draskė jį. Dabar katinas dažnai nuklysdavo nuo įprastinių vietų.
       Tą naktį juodu tupėjo vienas priešais kitą nenuleisdami akių. Stambus senas katinas ir jis, vienaakis, bet pilnas jaunystės jėgos. Katė abejingai laižėsi leteną kitoje gatvės pusėje. Jų keteros buvo pasišiaušusios, jie tyliai šnypštė. Vienaakis šoko taip staiga, kad senis vos spėjo atšokti į šalį ir pasileido į kitą gatvės pusę. Vienaakis, supratęs, kad tai pergalė, puolė paskui.
       Lengvosios mašinos vairuotojas net nebandė nuspausti stabdžių.
       Pervažiuotas užpakalinio rato, jis dar nušliaužė iki šaligatvio. Katinai gajūs, bet jis ilgai nesikankino. Katė grįžtelėjo ir nuspūdino šalin.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt