– Šalta, – tariau, – nuobodus ir šalčiausias ruduo.
       – Mes privalome kažką pradėti, – šūktelėjo Rokas.
       Mergina su prilipusiu prie batelio kulno geltonu klevo lapu atsisuko į mus.
       – Ir Domas pavargo merdėti, – atsakiau.
       – O tu?
       – Ir aš pavargau.
       – Tai pagaliau, suspiegė Rokas, ir mergina su lapu nusisuko. – Kodėl kartą žmoniškai neaptarus, kaip iš viso to išsipainioti.
       – Pernai mes nemerdėjome, – pasakiau.
       – O šiemet blaškomės.
       – Tai ruoškime sukilimą.
       – Sukilimui reikia žmonių. O be to, dar gerai žinoti, ko labiausiai nekenti. O mes nežinome.
       – Rinkime atsiprašymus, – tariau, – tai daug paprasčiau nei sukilimas. Važinėkimės troleibusais, stumdykimės eilėse. Gal jie mus išjudins.
       – Tai nenaudinga. Niekam. Netgi mums. Lipam.
       Troleibuso durys prasivėrė, ir mes su Roku išlipome. Šalo ausys ir pirštai. Ėjome apledėjusiu šaligatviu į savo dangoraižį.
       – Domas turi dėžę, – tariau.
       – Ar ji didelė? – paklausė Rokas ir paslydo.
       – Tai dėžė naujam šaldytuvui.
       Rokas laikėsi įsikibęs manęs. Jo batų kulnai velniškai blaškė jį.
       – Mes parsitempėm ją iš dešimto aukšto, – pridūriau.
       Rokas vėl slystelėjo ir dribdamas perplėšė mano švediškos rudeninės striukės rankovę.
       – Domas miega toje dėžėje.
       Rokas pakilo ir nukrėtė šaltį nuo savo velvetinių kelnių.
       – Dėžė ne išeitis, – atrėžė jis, – ji mūsų neišgelbės.
       – Domas sako, ten daug šilčiau. Naktį toje dėžėje.
       – Nesąmonė, – užkirto Rokas, – Domas baisiai kalbus. Bet kalbos mūsų negelbsti.
       Rokas užsikosėjo. Cigaretės išėdė jam plaučius.
       – Domas viską išplepa. Nieko nepalikdamas sau. Jis mano, jog taip geriau.
       – Nesąmonė. Negali būti geriau. Niekam nuo to ne geriau.
       – Domas mano, kad geriau, – aš tik aiškinau, ką galvoja Domas.
       – Būtina apsivalyti nuo minčių. Net jei tai ir geros mintys. Jis taip sako.
       – Niekam tai nenaudinga.
       Rokas trim dideliais žingsniais perkirto gatvę.
       – Reikia stengtis, kad nieko ten neliktų toje makaulėje, – riktelėjau pasivijęs, – šviežienai reikalinga erdvi ir talpi galva. – Nuplėšiau šaltą, raustelėjusį beržo lapą ir sukišau į švediškos rudeninės striukės kišenę.
       – Kai nieko nėra, jis šnekasi su ta šaldytuvo dėže. Arba rašo eilėraščius ir čia pat degina juos. Kad tik kaip nors išsilengvintų.
       Pravėriau dangoraižio duris ir įleidau Roką, nes durų spyruoklės buvo pertemptos ir Rokas vargiai gebėdavo jas varstyti. Cigaretės iščiulpė jo jėgas. Užsiverdamos durys pametė stiklą. Liftai neveikė ir mes užlipome pėsti. Keliskart ilsėjomės, nes Rokui trūko kvapo.
       Domą radau savam kambarėlyje. Domas gulėjo susirietęs ant lovos ir piešė. Taip jis atrodė dar mažesnis, nei iš tikro buvo. Rodos, nunešęs įdėtum į vaiko vonelę, maudytum ir nebūtų jam ankšta, šaldytuvo dėžė voliojosi numesta ant grindų.
       – Nebešali daugiau? – paklausiau.
       – Nebe, – Domas net nepažvelgė į mane. Piešė.
       – Kaipgi šitaip? – susinervinau.
       – Visi mes kartais kraustomės iš proto, – paaiškino, – vienų bepročių bijo, o iš kitų paprasčiausiai kikena. Aš noriu, kad manęs bijotų.
       Kritau į lovą ir kyštelėjau galvą po pagalve. Paskui ištraukiau suveltą šukuoseną ir paėmiau cigaretę.
       – Patkšsp, nusikeikė Domas, – pirmadienis, antradienis, trečiadienis...
       – Nesiseka? – pasiteiravau.
       – Kaipgi kitaip. Domas spjovė tiesiog į grindis. Noriu nupiešti šventąjį, kuriuo niekas netiki.
       – Ir ką?
       – Negaliu įsivaizduoti jo fizionomijos. Na, pats pagalvok, šventasis, kuriuo niekas netiki. Domas kreivai šyptelėjo. Jis pats tikriausias šventasis, o niekas tuo netiki.
       Patariau jam vaizduoti dėmesio pertekusį šventąjį.
       – Kad jau nupiešiau tas rupūžes, kurie juo netiki, – atšovė Domas.
       Jis sugniaužė piešinį kumštyje ir metė į šiukšliadėžę.
       – Patkšsp... pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Ko gi verias šventumas, jei juo niekas netiki.
       Domas atsistojo ir spyrė į šiukšlių kibirą. Šiukšlės drėbėsi ant grindų ir slėpėsi po senais išmėtytais laikraščiais. Jis priėjo stalą ir užsirūkė. Aš noriu būti kaip tu ir Rokas, – tarė Domas, – todėl išlindau iš dėžės. Jei šaltis bent kiek mus vienija, nevalia jo šalintis.
       Paėmiau žalią, taškuotą arbatinuką ir išslinkau į virtuvę. Kai grįžau, Domas vėl tįsojo lovoje ir plėšė sultinio paketėlį.
       – Ką gi mums veikti su ta dėže? – Domas draskė paketėlį, tarsi žaisdamas myli – nemyli.
       Išskleidęs dangtį pastačiau dėžę stačią, dugnu į viršų. Dabar ji stirksojo ant keturių varlės letenėlių.
       – Tu tikrai nebemiegi joje? – paklausiau.
       – Jau sakiau, u... O žinai, tokia ji man kažką primena.
       Domas išmetė sultinio paketėlio likučius ir virbalu krapštinėjo dantis.
       – Gal tik lėlę, – atsakiau neklaustas. – Gal tik mūsų kaimynų lėlę, pritūpusią špagatu.
       Aš kalbėjau apie tokią baltaplaukę lėlytę, gimnastę be kelnaičių.
       – Nežinau, – jis klestelėjo ant kėdės, prisislinko ir ėmė sukioti dėžę į skirtingas puses.
       Kambario durys plačiai prasivėrė įleisdamos Roką.
       – Jūsų pasas, jūsų viza, jūsų deklaracija, – sušuko Domas, – puiku. Bus muitininko būdelė.
       Iš už ausies jis išsitraukė pieštuką ir dėžės kaktoje nubrėžė arkinį langelį.
       – Šitą iškirpsim, – sušnabždėjo, – turėsim savo muitinę, savo valstybę. Rokas su panieka žvelgė į Domą ir į dėžę. Jis vis dar stovėjo tarpdury, įrėmęs rankas į sieną ir spintą.
       – Tu kvankštelėjęs, – tarė jis, – mėšlą mali.
       – Matai, – Domas kilstelėjo dešinį antakį, – jei dalytume žmoniją į žioplius ir ne, žiopliais liktų tie, kas neturi savo valstybės. Ir muitinės. Jie liktų žiopliais.
       – Tu paprasčiausiai maivaisi, – tarė Rokas.
       – Taip, taaip, – ištęsė Domas, – aš maivausi.
       – Tu maivaisi, – pakartojo Rokas, – iš bejėgiškumo.
       – Teisingai, – Domas suposi su kėde, – aš gyvenu dėl įspūdžio. Visi mes gyvename dėl įspūdžio.
       – Kitąsyk tai išeina į naudą, – įsiterpiau.
       – Būtinai, tarė Rokas – mes atsisukame į savo šaunią inžinierių giminę, kilstelim galvą ir puolame į poeziją ar kokią dailę. Kad tik kaip nors juos apstulbintume.
       – Aš prieš nieką nesimaivau, – tarė Rokas.
       – Tu nestebi savęs, – atšovė Domas.
       – Vadinasi, esu natūralus, toks, koks esu...
       – Patkšsp... pirmadienis... visi mes ir esam natūralūs pamaivos. Tai įgimta. Vienintelė gyvenimo prasmė. Ką darysime su dėže?
       Rokas kasėsi smilkinį.
       – Palauks, – griežtai nukirto, – aš atėjau pasakyti, kad pakaks rietenų. Tuščių.
       Jis nutilo.
       – Protinga, – ištarė Domas.
       – Mes privalome veikti.
       – Skaityti Rytų poeziją? – ciniko tonu ištarė Domas.
       – Kad ir...
       – Mąstyti apie sena ir nauja? Sena dėl naujo ir nauja be seno?
       – Mėšlas, – suriko Rokas, – kada tu nustosi taukšti?
       – Aš nupiešiau šventąjį, kuriuo niekas netiki, – pertraukė Domas.
       – Ir?..
       – Veido vietoje palikai baltą dėmę.
       – Tęsk, – tarė Rokas.
       – Norėjau prilipdyti idiotišką išraišką. Nekaltą, apstulbusią.
       – Tai būtų pirmasis tavo autoportretas.
       Abu nutilo. Aš išėjau į virtuvę ir parsinešiau virdulį. Radau juos bespoksančius į šaldytuvo dėžę: grakščią ir drauge ištižusią, ant varlės letenėlių. Staiga Domas pakilo ir, apkabinęs dėžę, atplėšė nuo grindų.
       – Tas šventasis, kuriuo niekas netiki, – pats tikriausias šventasis, – sulemeno jis. – Anie kekšių vaikai, kur juo netiki, snarglio verti. Pravėrė balkono duris, išlindo į lauką ir metė dėžę žemyn. Mes su Roku puolėme paskui Domą, ir visi trys, persisvėrę per balkono turėklus, žvelgėme į krintančią dėžę. Dėžė smigo lėtai: čia kampu užkliudydama skalbinius, ten savo trapiomis varlės letenėlėmis brūkštelėdama apšviestus langus, ji leidosi žemyn. Apačioje juodavo du apkūnūs šiukšlių konteineriai.

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.

Į viršų

       PRASTAM SUSPROGUSIAM VIEŠBUTY

       Valytoja pranešė apie Baisiausią karą jau kitą dieną po mano atvykimo.
       – Baisiausias karas, pone! – šaukė ji man. – Nebūkite arti lango – nušaus.
       Ne juokais išsigandau tik išgirdęs tikrus šūvius ir sprogimus. Prišliaužiau prie lango ir per sienos–palangės kampą stebėjau įvykius Miesto aikštėje. Tai buvo tikrų tikriausios skerdynės. Mūšiai vyko kiemuose ir ant stogų, garsiausiai pliaupdamas lietvamzdžiais tekėjo nukautųjų kraujas.
       – Nebesislėpkit taip kruopščiai, – išgirdau už durų valytojos balsą, – Baisiausias karas neaplenks mūsų.
       – Ačiū! – riktelėjau jai.
       Tai įnešė lašą aiškumo į mano padėtį, ir aš galėjau kiek lengviau atsidusti. Pravėriau užuolaidas ir atsistojau. Rūkydamas vaikštinėjau po kambarį ir mąsčiau.
       – Jums pavyko, kad esat prasčiausiam viešbuty per Baisiausią karą, – vėl pasakė valytoja iš anapus.
       Ji, rodos, valė koridoriuje kilimą.
       – Aš sutinku, – atsakiau jai.
       Iš tikrųjų buvau tos nuomonės, kad visa vyko man naudinga linkme. Ir tai, kad karas buvo Baisiausias, kad lindėjau svetimame mieste, kur viskas man mažai tepažįstama. Netgi ta aplinkybė, kad gyvenau prasčiausiam viešbuty, tapo koziriu.
       – Kodėl taip rūpinatės manimi? – paklausiau valytojos.
       Už durų tikrai ūžė dulkių siurblys.
       – Mes vienudu šiame viešbutyje, – tarė ji, – kiti, išgirdę apie Baisiausią karą, išsidangino namo.
       – Kvailiai, – pasakiau su panieka.
       – Tikriausi kvailiai, – pritarė valytoja. – Jūsų ilgiausiai nedrįsau trukdyti, vis tiek žinojau, kad neturite šeimos ir niekur iš čia nevyksite.
       Aš pravėriau duris ir iškišęs galvą paklausiau:
       – Ką dabar turėčiau daryti, kaip manote?
       – Geriausia, kad jus sužeistų, – ji išjungė siurblį, – lindėkite kambary, aš viską sutvarkysiu.
       Girdėjau, kaip valytoja nugriaudėjo metaliniais laipteliais, odinėmis šlepetėmis plakdama padus pribėgo lauko duris ir išlėkė. Aš lindėjau. Užsirakinau iš vidaus ir stebėjau mūšį. Mačiau tris prievartaujamas moteris nuogomis, plačiai išskėstomis kojomis ir rankų nagais, įsirėžusiais į prievartautojų juosmenis. Paskui ten pat gatvėje jas negyvai suspardė. Irgi regėjau, kaip granata ištaškė į gabalus mergaitę. Kaip seniui nutruko koja, taip pat, berods, nuo sprogimo... Aišku, kaitau, man buvo be galo nesmagu, ir dėjau viltis į valytoją. Iki tol ji protingai elgėsi, ir visa vyko labai palankiai. Vyliausi netrukus atgauti taip trokštamą dvasios pusiausvyrą. Valytoja atsirakino savo raktu.
       – Viską viską suruošiau, – bėrė ji greitakalbe, – jie čia bus netrukus. Kai pabels, klibinkite raktą. Tada jie jus sušaudys kiaurai per duris. Taikys širdies aukštyje, aš jiems pasakiau jūsų ūgį. Pasistenkite pakišti po kulkomis savo dešinę. Tegul ją suvarpo.
       Sąmokslininkiškai susimetus į kuprą, ant pirštų galų ji įbidzeno į kambarį ir užvėrė duris.
       – Vilkitės neperšaunamą liemene, – paliepė ir čia pat nutempė nuo kūno mano languotus marškinius.
       Laukiau žingsnių koridoriuje. Juos išgirdome drauge su valytoja: ji duše, o aš prie durų. Valytoja dar patarė prasisegti neperšaunamą liemenę.
       – Maža, jei suvarpys tik ranką, – nusprendė ji. – Geriau dar ką nors. Ir mūsų nuomonės sutapo, tik buvo vėlu ką bekeisti, nes beldė.
       Aš pajudinau spynoje įkištą raktą ir pakėliau dešine ranką krūtinės aukštyje, kaip buvom sumanę.
       Pasipylė automato šūviai. Ranką man šlykščiai subjaurojo, gal devyniose vietose pervėrė kaulą ir dar pataikė į pilvą po liemene. Mat, liemenė man buvo per trumpa.
       Sustaugiau ir drėbtelėjau ant grindų. Buvo daug ramiau. Nepalyginti kaip tada, kai valytoja liepė man slėptis.
       – Na kaip? – paklausė valytoja, išėjusi iš dušo.
       Ji netgi spėjo išsimaudyti ir dabar drėgnomis rankomis glostė mano kruviną pilvą.
       – Puikiai jaučiuosi, – atsakiau nekeldamas galvos nuo kilimo. – Ačiū.
       Valytoja atnešė stiklinę vandens ir pagirdė mane.
       – Aš išvalysiu kilimą, ant kurio jūs ilsitės, – pasakė.
       – Valykite, – pritariau, kai ji jau įjungė siurblį ir variklis nutildė šūvius bei gatvės aimanas.
       Ir ji ėmė siurbliuoti kilimą aplink mane, žaisti su mano garbanomis, ūsais, mažais plaukeliais pilvo apačioje prie žaizdos, čia įsiurbdama juos, čia paleisdama vėl. Ir buvo matyti, kad tas žaidimas nepaprastai ją masina. Pagaliau prispaudė vamzdžio galą man prie kaktos ir mėgavosi pasikeitusiu, tylesniu ir dusliu garsu.
       Nuo tos monotoniškos, migdančios muzikos aš užmigau. Per miegus jaučiau valytojos bučinius, jos rankų lytėjimus, nors tai galėjo būti vis tas pats siurblio vamzdis – ai juk miegojau.
       Kaip ten bebūtų, pabudau nuogas, o žaizda pilve buvo sutvarstyta. Valytoja, sėdėdama ant siurblio, budėjo šalia manęs. Lauke tęsėsi karas.
       – Ar manote, to jau pakanka? – paklausiau.
       Valytoja tiriamai žiūrėjo į mane.
       – Juk aš dar turiu jėgų prišliaužti prie lango, – bejėgiškai surikau. – Prišliaužti ir kairiąja ranka paspausti revolverio gaiduką.
       Nusikeikiau.
       – Ką jūs sau galvojate? Padarykite gi ką nors! – šaukiau.
       Valytoja įjungė dulkių siurblį ir tas vėl prarijo visą girdimą ir negirdimą siaubą, kuris dėjosi gatvėje.
       – Na, kaip? – šyptelėjo, apžergdama siurblį.
       – Dabar jau šito per maža, – atrėžiau nusivylęs.
       – Pakentėkite dar kiek, – ramino ji, – sutemus laukiame aviacijos.
       Ir tikrai, vos tik sutemo, mieste ėmė spiegti sirenos, pranešdamos apie bėdą iš oro.
       – Nagi bėkite, bėkite degti šviesų, – paraginau, nes buvau tapęs daug irzlesnis nei pirma ir piktas.
       – Be jūsų žinau, – atšovė valytoja ir, įžiebusi visas elektros lemputes mano kambaryje, nubėgo spausti jungiklių kitur.
       Kai ore būriais švilpė bombonešiai ir leisgyvis miestas meldėsi tamsai, prastas mudviejų viešbutis švietė visais savo langais ir langeliais. Nelyg kalėdinė eglė trijų karalių dieną.
       Kadangi buvau pavargęs ir netekęs kraujo, vėl užmigau. Pabudęs tarpdury išvydau valytoją. Ji laikė šampaną. Nebuvo tos akinančios šviesos, tik prieblanda.
       – Ar jau? – paklausiau, žvelgdamas į ją nuo grindų.
       Ji linktelėjo ir atkimšo šampaną. Už lango ir kambaryje buvo neapsakomai tylu. Net negirdėjau, kaip iššovė šampanas. Valytoja pripylė taures.
       – Ačiū jums, – pasakiau, iš tikrųjų jausdamas didžiulį dėkingumą jai. – Negersiu. Verčiau suvarpytą ranką...
       Ir ėmiau laižyti dešinę, gulėdamas ant grindų prastam susprogusiam viešbuty.

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.

Į viršų

       MŪSŲ MEILĖS VILNIUI TRAUKINYS

       Tai atsitiko senajam Europos Vilniui. Mes visi labai mylėjome Vilnių.
       – Tik pajuskit... Dvasia... Kokia... Nepaprasta... Muzika... Liejasi... Gamta... Pati... Dievas... – dūsavo mūsų mergaitės, į kurias mes nebekreipėm dėmesio, nes mylėjom Vilnių. Jos irgi mylėjo Vilnių.
       Graži ir siaubinga buvo toji visų mūsų meilė. O, dingęs Vilniau, kaip klaiku ir gera mylėti tave, mieste.
       Dar prisimenu tvankias, kvepiančias liepos naktis, kai visas miestas išeidavo į gatves, kai moterys trindavo užpakalius į baltas šaligatvio plyteles, čiuožė lietvamzdžiais ir žindo fontanų vamzdžius, galėjo pasigerti nuo menkiausios čiurkšlės. Jau tos moterys...
       – Siaubūne! – šaukė jos Vilniui. – Besoti, dar... Mes norime dar. Negana... Suryk, suvalgyk mus arba tilpk mumyse.
       Ir visos kaip viena puldavo prie varpinės, apglėbdavo ją tūkstančiais mažų rankučių ir lipdavo aukštyn, viena per kitą, viena ant kitos į patį viršų, į smaigalį. Varpinės sienos palikdavo rausvos nuo moterų bučinių, nuo lūpų ir dažų.
       Mes vyrai santūresni ir drovūs, palikę moteris spiegti Katedros aikštėje, kopdavome į Gedimino kalną, tvirtomis vyriškomis rankomis glostėme vėsias pilies sienas, kėlėme savo vėliavą ir leidomės žemyn, iki pat pirmųjų gaidžių lankėme senojo Vilniaus akligatvius.
       O, Vilniau, kodėl netapai mums dievu, būtume galėję garbinti tave ir melstis? Bet tu pasirinkai kitą meilę, manei, jog tai stipriau, ir iš tikrųjų tai buvo stipru, be galo stipru, visa drebėjo nuo įtampos, kaito.
       Kaip mes mylėjome Vilnių! Ir tai augo mumyse, vos betilpo ir veržėsi lauk. Mes kentėjome sukandę dantis, kad nepratrūktų, bijojom netekti.
       Tai įvyko vieną popietę, kai visas miestas gėrė už Vilnių, linkėjo jam sėkmės ir ilgo amžiaus. Pamenu, kaip Aušros vartuose išniro baltas garvežio snukis. Pajutom tik vėją, daugiau nieko nespėjom sužiūrėt. Kvailai žvelgėme kits į kitą ir kartojome:
       – Ne, ne... netiesa... nebūna... negalėjo...
       Tik kažkas smeigė pirštu į grindinį ir suklykė. Mes palinkome ir išvydome bėgius. Nematytus, neliestus tikro betono bėgius. Pasileidome bėgiais. Pro „Arką“ ir Rotušę pasiekėme Pilies gatvę. Užpakaly mūsų pasigirdo tas pats klyksmas, ir atsisukę prasiskyrime, nes pamatėme garvežį. Garvežys puškėjo ir vietoj dūmų apačioje leido ilgą seilę, kuri, įsirėžusi į tašytus grindinio akmenis, virto baltais betoniniais bėgiais. Garvežys tempė du vaiduokliškai baltus keleivinius vagonus ir judėjo nepaprastai greitai.
       Antrą kartą prašvilpęs Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, tądien traukinys nebegrįžo. Dvi poros bėgių puikavosi Pilies, Didžiojoje, Aušros vartų gatvėse.
       Kitą rytą visi susirinkome Katedros aikštėje. Visa begalinė Vilniaus minia, visas miestas, vaikai ir žmonos, seniai. Laukėme traukinio. Radijas pranešė, kad naujieji Vilniaus rajonai sugriuvo. Tikriau, buvo išniekinti garvežio, siaubingai suniokoti ir palaidoti po baltais betoniniais bėgiais. O pats traukinys, išaugęs keliais šimtais keleivinių vagonų, švilpė į senąjį miestą.
       Minia paklaiko. Puolė į Pilgatvį ardyti dviejų porų baltų betoninių bėgių. Kai kirviais, kūjais ir laužtuvais nepavyko sutrupinti jų, bandė išrauti. Ardė grindinį ir kasė. Bet nebuvo galo tiems bėgiams žemėje: storos betoninės šaknys skleidėsi į šalis, lindo po kavinių, knygynų, blyninių mūrais.
       Sustingę laukėme traukinio. Po to Pilies gatve pamažėle kopėme į viršų, į Didžiąją. Pirmųjų gretos, išgirdę gūdų švilpesį, sustojo prie bulkinės.
       Jis nėrė iš Vokiečių gatvės ir smogė į Rotušę. Nelyginant sunkus, krumplėtas kumštis, pramušęs skylę duryse to kambario, kuriame mes slėpėmės išgąsdinti.
       Rotušė dribo žemėn, o mes aiktelėjome visi, net seniai ir vaikai. Bijojome savęs, nes buvo mums gera. Norėjosi klykti ir trypti kojomis. Apkabinti geidžiamą Vilnių ir panėšėti iki dangaus. Iki sapnų.
       O traukinys suko ratą po rato aplink Rotušės griuvėsius. Ir tįso, jau nebegalėjai suskaičiuoti galybės baltų, vaiduokliškų vagonų. Paskui pasuko į mus, ir mes pajutome artėjantį galą, nes trauktis nebebuvo kur. Ir vis tiek dėkojome šmėklai už tą mažytę, paskutinę palaimos akimirką.
       Garvežys sustojo prie mūsų pirmųjų eilių. Įtraukė seilę ir nutilo.
       Pažvelgėme į garvežio langą ir viską supratome. Vieni per kitus puolėme į vagonus, nesuskaičiuojama daugybė vilniečių grūdosi į senąją Turgaus aikštę ir lipo į traukinį.
       Kada visi turėjome savo vietas, traukinys krustelėjo. Išleido ilgą betoninę seilę ir smigo į Jonų bažnytėlę, laužydamas altorių ir klausyklas, išlindo Universiteto kieme ir nėrė per šaltas auditorijas, per suolus ir lentas, skaityklas, išvietes ir valgyklas.
       Klykėm, kai griuvo Menininkų rūmai ir aukštos šunparkio sienos, bankai ir paštas, Dailės akademija ir Onos bažnytėlė. Spausdami kumščius ir lenkdami kojų pirštus šaukėme:
       – Darrrr!..
       Sutrypę Gedimino bokštą merkėme akis, o nukirtę varpinę laikėme už rankų savo moteris ir mergaites, kad neplėštų iš laimės plaukų ir drabužių.
       – Besoti, pagaliau, jau... – dūsavo jos.
       Išsekę skriejome traukiniu. Traukiniu savo beribės meilės Vilniui, mūsų didžiojo geismo miestui.
       Eilės baltų betoninių bėgių augo virš dingusio miesto. Žemai pasiliko Neris ir Vilnelė, vos besimatė.
       Krito pirmasis lapkričio sniegas.

       Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt