<< Atgal VIENA PAMIŠIMO DIENA I. Dovydas, sergantis sunkia psichine liga, dirbo
sargu Petrašiūnų kapinėse. Čia buvo palaidoti įvairūs visuomenės veikėjai ir
šiaip žymūs žmonės. Tai buvo prestižiškiausios, tačiau mažiausiai lankomos miesto
kapinės. Įžymybėms, kaip ir visiems kitiems mirtingiesiems, buvo būdinga pomirtinė
užmarštis. II. Bloga. Tai pirmas jausmas, kurį pajunti iš ryto
gulėdamas ant įšalusios žemės, kažkokiam priekvailiui įkyriai žadinant tave
lengvais kojos spyriais į pasturgalį. Apie skaudančią galvą, nutirpusias kojas ir
mėšlo skonį burnoje aš jau nekalbu, bet kaulus purtantis šaltis ir gaisras skrandžio
viduje tai jau šis tas. Velniop juos visus. Dabar būtų gerai šiek tiek
susiorientuoti laike ir erdvėje, o tiksliau, kur po galais mane vakar užnešė. Kairysis
kapinių kampas... aišku. Juokas juokais, bet posakis negerk vienas turi savyje
racijos. Dabar visa, ko reikia, tai suimti save į rankas ir įveikt tą suknistą traukos
jėgą. Šiaip tai man visiškai tas pats, ką tas bulvonas virkauja, tik nuo to jo:
Broniau, Broniau... žiauriai makufelį skauda. Lyg varpais skalambytų. Kaip gerai, kad taip anksti atėjau. Tokiu laiku čia beveik nėra žmonių, tylu taip. Jei ne paukščiai ir ne tas apsimiegojęs sargas, būtų visiška ramybė. Senelis mėgo ramybę. Sakydavo: ryto tyloje ateina geriausios mintys. Štai ir jo kapas. Adomas Tautkus Sveikas, seneli. Štai ir atėjau, kaip buvau pažadėjusi. Atleisk, kad taip ilgai nelankiau. Reikalai visokiausi, be to, metus buvau užsieny. Dirbau, mokiausi. O ir šiaip... Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet ką aš galiu padaryti? Tu, juk, žinai, kokia aš. Per tuos darbus dienos šviesos nematau. Šiaip tai aš pas tave su reikalu. Mano vaikinas Tomas (draugauju su juo jau dvejus metus) ir aš ruošėmės pavasarį tuoktis. Viskas būtų gerai, tik kad žvėriškai pinigų trūksta. Visa, ką užsieny uždirbom, ką tėvai davė ir dar ką draugai paskolino, sukišom į vienos firmos akcijas. Tikėjomės, kad jų vertė kils, o išėjo atvirkščiai, gerokai atvirkščiai, seneli. Nebežinau, ką daryti, įklimpom kaip reikiant. Taigi, jei gali, būk geras, užtark už mus žodelį tenai. Tada aš tau ir gėlių atnešiu ir žvakelę uždegsiu. Juk, negerai, kai kapelis neprižiūrėtas. Ar netiesa, seneli? IV. Dovydas, sąžiningai užpildęs budėjimo grafiką, išėjo apžiūrėti teritorijos. Eidamas dešiniosios kapinių dalies pakraščiu, jis pamatė paskubomis, beveik bėgute, vartų kryptimi einančią merginą. Jos aprangoje vyravusi indigo spalva ryškiai kreipė į save dėmesį. Dovydas būtų mielai ją stebėjęs ilgiau, jei ne tolimoje, naujoms laidojimo vietoms skirtoje kapinių dalyje, sušmėžavęs siluetas. Ankstyvi, kaip reta. Pratarė pats sau ir nuskubėjo įkandin. Gerokai priartėjus, jis pamatė jauną, gal kokių dvidešimt penkerių metų vaikiną, klūpantį prie nesenai pastatyto antkapio. Norint likti nepastebėtam teko atsistoti už juodo granito madonos skulptūros taip, kad kapo lankytojas negalėtų jo matyti. Jaunuolis tuo tarpu rankomis ėmė žert žemę, o išrausęs nedidelę duobę, kažką įdėjo tenai ir vėl užžėrė. Tada pasilenkė prie kapo, pabučiavo jį, ir apsižvalgęs, ar niekas nemato, pasišalino. Dovydui pasidarė labai smalsu. Jis valandėlę palaukė ir degdamas nekantrumu priėjo prie kapo. Rausimo vieta buvo aiškiai matoma. Įkišus pirštus į žemę, užsičiuopė nedidelis cilindras. Ištraukęs jį Dovydas išvydo permatomą stiklinę kolbą, naudojamą chemijos laboratorijose. Joje buvo raštelis. V. Tu mano Dovydas, vienintelis ir tikras. Tu tai, ko iš manęs niekada ir niekas neatims. Nors mes buvome tokie artimi, Tu visada liksi Tera Inkognita, po kurią aš klajoju savo sapnuose ir atsiminimuose. Kiekvienas rytas, kuriame nėra Tavęs, vinis į mano kryžių, kiekviena diena tamsesnė už naktį. Aš regiu Tave kasdien, tolimo praeivio eisenoj. Tu šypsaisi man iš juodai baltų reklamos plakatų. Juos vis dar kabina tuose prišnerkštuose sustojimuose. Kartais, kai vakarais aš išeinu į mūsų balkoną, vėjas atneša alyvų kvapus, ir aš prisimenu. Jau nebeilgai būsi vienišas. Aš jau beveik sutvarkiau visus mūsų reikalus. Testamentu viską palikau Tavo seseriai. Man dar reikia savaitės, vienos savaitės atsisveikinti su visais taip, kad jie to net nepajustų. Ir mes vėl būsime kartu, Tu mano Dovydas ir aš Tavo Galijotas. VI. Nors Dovydas ir nebuvo pats protingiausias žmogus
žemėje, jam užteko išminties suvokti, jog raštelyje kalbama ne apie jį. Kiek
galėdamas atsargiau jis sulankstė baltutėlio popieriaus skiautę, įdėjo ją į
cilindrą ir užkasė lygiai toje pačioje vietoje, kur ji buvo ankščiau. Po to nutaręs
valandėlę pabūti prie kapo, prisėdo ant nedidelio marmurinio suoliuko, esančio
šalimais, ir uždėjęs koją ant kojos parėmė rankomis galvą. Tačiau jam nepavyko
susikaupti. Rytinėje kapinių dalyje, kažkur netoli įėjimo, pasigirdo triukšmingas
šurmulys. Atrodė, lyg kas gintų bandą, kurioje kiekvienas jos narys būtų kartu ir
bandos varovas, kiek galima garsiau pranešinėjantis, kur link reikia judėti. Eidamas
garso sklidimo kryptimi, Dovydas išvydo grupę mokinių, kurie iš pažiūros galėjo
būti dešimtokai. Iš pradžių atrodė, jog jie ėjo vieni, tačiau po kiek laiko jų
tarpe pasimatė nedidukė, gal kokių penkiasdešimties metų amžiaus mokytoja. Ji bandė
visus nuraminti, tačiau jos balso visiškai nesigirdėjo. Iš krypties, kuria judėjo
grupė, Dovydas nusprendė, jog jie eina prie gretimais stovinčių paminklų Salomėjai
Nėriai ir kunigui Ričardui Mikutavičiui. VII. Valandos sargų namelyje visada slinkdavo labai lėtai. Vienintelė pramoga buvo senas taikinys strėlytėm mėtyti ir nuogos moters plakatas, kabantis ant vidinių namelio durų. Jeigu kas nors įeidavo, durys atsiremdavo į sieną ir plakato nesimatydavo. Jame pavaizduota mergina, reklamuojanti kažkokios firmos gaminamus įrankius, prieš metus žuvo avarijoje. Apie tai rašė laikraščiai. Dovydas praleisdavo daug laiko galvodamas apie ją. Klausimai: kokia ji buvo, ką mėgo ir kodėl fotografavosi, kas kartą piešdavo vis kitokį merginos portretą. Dovydui atrodė, kad jis gerai ją pažįsta. Kartais, nors tai būdavo labai retai, ji aplankydavo jį sapnuose. Sapnai nebuvo vulgarūs. Dažniausiai sapne jie susikraudavo nedidelę pintinėlę sumuštinių, įsidėdavo termosą arbatos ir patraukdavo į Pažaislio vienuolyno parką, kur ant jaukaus nedidelio suolelio, stovinčio po sena liepa, ilgai kalbėdavosi. VIII. Atėjus pietų metui, Dovydas išsiėmė mamos
įdėtą lauknešėlį. Visą jo turinį rūpestingai išdėliojo ant seno sukiužusio
staliuko, užtiesto vakarykščiu laikraščiu, prisipylė stiklinę kefyro ir sėdo
puotaut. Jautienos kumpis puikus dalykas, ypač kai jį padengi plonutėliu krienų
sluoksniu, o ant viršaus išdėlioji plonais griežinėliais supjaustytus marinuotus
agurkėlius. Taip skaniai papietavus, labai smagu išsitiesti visu ūgiu ant nedidelės
žalio gobeleno sofutės ir pagalvoti apie šio pasaulio beprasmiškumą ar visatos
sandarą. Žinoma, jei tau niekas netrukdo. IX. Kokia velniškai sumauta diena. Teatleidžia man
Viešpats. Šitokią karštą dieną vilkint sintetinę sutaną gali iškepti, kaip
turkiškas kebabas, pamautas ant iešmo. Neabejoju, jog visa, ko mus mokė seminarijoje
yra tiesa. Bet jie nesakė, kad reikės laidot žmones tokius, kaip šis keturių
vaikų tėvas, mirtinai užbadytas peiliu prostitutės, negalėjusios iškęsti
žvėriško jo elgesio. Ir tai ne pavienis atvejis. Netgi gailestingumas turi turėti
ribą, kurią peržengus atpirkimas yra neįmanomas. Visi plaukiantys pro mane veidai
gerai padirbto sielvarto grimasos. Nežinau, ar kada nors prie to priprasiu. Netikiu, jog
nors vienam iš čia susirinkusiųjų nuoširdžiai jo gaila. Jo niekas nepasiges.
Ateikite mano Tėvo palaimintieji... ir Eikite šalin nuo manęs prakeiktieji, į
amžinąją ugnį, kuri parengta velniui ir jo angelams. Broliai ir seserys su didžiu liūdesiu mes susirinkome palydėti į paskutinę kelionę mūsų brangų draugą, šeimos vyrą bei tėvą... X. Nors laidotuvės iš pirmo žvilgsnio nesiskyrė
nuo daugelio kitų, kurias teko matyti, Dovydas vis dėlto pastebėjo keletą keistų
dalykų. Pirmiausiai, niekas neverkė. O juk, ašaros, kaip ir juodi drabužiai, yra
neatskiriama ritualo dalis. Nebuvo giedorių, gėlių, niekas nesakė atsisveikinimo
kalbos, nebėrė žemės ant karsto. Kunigui sukalbėjus maldą žmonės pradėjo
skirstytis. Beliko tik užkasti duobę. XI. Kitas porą valandų su dideliu mėlynu maišu rankoje jis vaikščiojo po kapinių teritoriją ir rinko kur ne kur ant kapų paliktus liktorėlius bei išsilydžiusį žvakių vašką. Baigus darbą veikti nebuvo kas. Dovydas šiek tiek pavargo, todėl nutarė valandėlę nusnūst sargų namelyje. Tačiau miegas neėmė. Negana to, galvoje pradėjo girdėtis kažkoks ūžesys. Tarsi kažkas labai tyliai šnabždėtų. Žodžių nebuvo galima suprast bet garsas intensyvėjo. Girdint tokius garsus, ilgai išbūti vienoje vietoje yra neįmanoma. Taigi neliko nieko kito kaip išeiti pasivaikščioti. Norėdamas prasiblaškyti Dovydas nusprendė palikti kapines. Jo kelias ėjo per pušyną, vėliau marių pakrantę, paplūdimį. Taip jis pasiekė Pažaislio vienuolyną. Vienuolynas turėjo nepaprastai gražų kiemą, kurio viduryje buvo du senoviniai šuliniai. Vienuolyno lankytojai mesdavo į juos monetas tikėdamiesi kada nors čia sugrįžti. Netoli šulinių augo didžiuliai medžiai, po kuriais stovėjo du raityti žalios spalvos suoleliai. Ant vieno iš jų sėdėjo moteris dieviško baltumo veidu, ilgais vėjo draikomais plaukais. Pats nežinodamas kodėl, Dovydas priėjo jos ir paklausė, ar galima būtų prisėsti šalia. Moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo galvą. Dovydas atsisėdo šalia, ir jie kurį laiką tylėjo. Po to ji ištiesė savo ranką, ir Dovydas suspaudė ją savam delne. Buvo nepaprastai gera. Galėjai jausti, kaip viduje po visa kūną teka virpesiai, švelniai kutendami pilvą ir smilkinius. Taip praėjo daug laiko. Galybė minčių ir jausmų užplūdo Dovydą, bet jis negalėjo, o ir nenorėjo ką nors pasakyti. Leidosi saulė. Vienuolyno bokšto laikrodžiui mušant devynias, iš kažkur pasigirdo balsas: Sese Katarina, laikas. Moteris atsistojo, žvelgdama Dovydui į akis, švelniai suspaudė ranką ir neatsigręždama pranyko sunkiuose koplyčios vartuose. XII. Grįžus namo, ant stalo melchioriniame padėkle taisyklinga rombo forma buvo išdėstyti mamos kepti cinamono pyragėliai. Po kambarius sklido karštos jazminų arbatos kvapas. Baigėsi dar viena diena. s.r. 2004 m. rugpjūtis tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |