| << Atgal
Vytautas Rubavičius
Eilėraščiai iš knygos DANGUS IR KITOS GAMTOS JĖGOS
Niekas nepasivys
Pauzė mintis pauzė
Amores meretricum
Artimas veidas
Standartinė ramybė
Atsisveikinimas
Į viršų
NIEKAS NEPASIVYS
Vėjy plaikstės juodas debesis
nieko nelinkėdamas žioravo
mes sapne keliavom
realiau
nei viens kito akyse
kai aišku
ir diena ir vakaras ir tai ko
niekada nedrįsi pasakyt:
mes keliavom nieko nesiklausę
už sekundę pasiruošę atsakyt
Su pirmąja banga
mus pasveikino briedis šakotas
ir aušrą pakėlė:
atsiliepė kūnas
kaip laiko strėlė suvirpėjo:
tebūnie išgirdom
tebūnie tai niekieno žemė
Su mumis atsisveikino
nakties tamsiaskambė erdvė
kadagio krūmas gailus
kažkas abejojo pabus
žvizdras pajūrio
būsimoji |
|
statybinė medžiaga |
ir neliko tikėjom nė pėdsako
išnyko kaip jūroje debesis
tai kas buvo kartu
ir ne vienas
|
| Neliko tikėjom |
|
nė pėdsako
nė garso
ir nė spalvos |
tikėjom išnyko
kaip jūroje atspindys
tų akių
kurios netikėtai nušvito
ir užėmė kalbą |
|
nejaugi taip greitai
netenkama praeities
nejaugi kas buvo kentėta
į tamsą
visa širdimi
ir nereikia jokios atminties... |
| tebūnie tuštuma |
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1988.
Į viršų
PAUZĖ MINTIS PAUZĖ
| Pasakyk man ką nors: |
|
prasidėjo senatvė |
|
bet jaunystė nesibaigė |
|
neišmylėtoji |
neviltis ir skaudi ateitis
prie kurios |
|
nedrįsti prisiliesti |
|
viskas įtempta: |
|
kūnas liepsnoja
ir iš niekur šypsnys |
|
virš lūpų |
|
plasnoja
|
| Pasakyk man ką nors: |
|
daug pastangų tai reikalauja |
| reikia sielą įtempti laiku |
|
ir mokėt |
|
išsilenkti lanku |
| o taip norisi viską |
|
pasiųst |
|
po dausas |
|
be to |
|
reikia klausyt kaip skalauja |
|
tavo lūpas meilės šviesa
|
| ką nors pasakyti |
|
sunku |
|
nejauku |
|
įveikt išsilavinimą |
romanų rausvąsias bangas
kurios apima kūną
išmesti įprastus žodžių raktus
ir tikėtis |
|
jog atsivers
|
| o muzika |
|
prikimęs šnabždesys |
| ir nieks nepagalvos |
|
kad tai bronchitas |
o vakaro tyroji išdavystė
o prakaito lašelio skambesys |
|
kada tas nuostabus tikėjimas |
|
atklysta |
|
iš lūpų į lūpas |
|
iš akių į akis
|
| tarp nevilties ir ironijos |
|
tavo ranka šitai žino
ir balsas pasakyk man |
|
ką nors |
| užsičiaupk |
|
žvaigždės mums nieko nesako
ir vakaras tyli
tikėk nebyliai savo veidu
ir klausyki širdies
atsiduok savo rankai |
|
kuriai |
|
jau paklūsta poezija |
|
tikėk |
|
kiek dar leidžia |
|
|
|
|
|
visata |
|
tikėkime |
|
ir laimingai netekime |
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1988.
Į viršų
AMORES MERETRICUM
| Koko šlama rangosi tavo liežuvis |
|
kaip kvepia koko |
|
metų nuskalbtas kūnas |
|
paskaloms nepasiduodantis veidas |
| prancūziškai kvepia girdžiu |
|
ir dejuoja kaip reikia
|
| Po to |
|
papliūpa |
|
lūpose sužaižaruoja |
akys per gerklę rėžteli
įprastas ginklas |
|
taip įrodomas |
pykčio tikrumas ir aistra:
galingasis moters likimas |
|
privalau tokia būti |
|
tik tokia |
|
tai autentiška |
| kitaip negaliu parašyti |
|
|
|
|
|
eilėraščio
|
| Atleisk |
|
tavo vardą |
|
keliskart nutylėsiu |
| pavadinsiu tave Ji: |
|
zyzia jos sielos |
|
perpetuum musė |
| aš klausausi |
|
į tą patį įjungtas veiksmą |
| nejaugi tai visa |
|
kas liko |
|
iš amžinybės
|
Poezija sako
neapčiuopiama
žmogaus dvasios gelmė |
|
įrodyta sielos nėra |
|
ją surijo progresas |
|
ir zyzia |
| meilė Ar begali susikaupt
ar begali |
|
kūną sukaupt |
|
kad jis sužaibavęs |
|
ištikštų |
|
į nebūties uolą |
|
skelbdamas |
|
naują gyvybę
|
| Subyra sukasi lipdosi |
|
nuolatinė bevaisė trintis
didžioji kelnaičių metafora |
| ir poezija? |
|
laiškas vėjui rašytas
putino šaka apverkta
klausant smėlio tylos |
| išgelbės peizažas? Pagaliau |
|
geležu širdyje |
|
kraujo skonis |
|
nebegirdėti |
| nei musės nei ašaros |
|
tik koko |
|
tik koko |
| tik įvairiakalbis koko |
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1988.
Į viršų
ARTIMAS VEIDAS
Raukšlelių tinkle pagauta
akis
liūdesio ir vienatvės
šauklys
ironijos slepiamoji
spalva
išduoda
jog nejučia
jau
susitaikyta
tolumoj atsiliepia
niekieno tyla
veidas į
veidą
mirksi akis
akyla
ir nenumaldomai leidžiasi
sutema
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1988.
Į viršų
STANDARTINĖ RAMYBĖ
Dienų išėstą delną jis padėjo
ant minkštos jos krūties |
|
ir nepratarė nieko |
tolygiai sukos žemė lova plaukė
per naktį per poetinę visatą
ir smegenis apgaubęs sapno ūkas
(dar neįvardintas tačiau gana veiksmingas)
ramino nervus ir gyvybės jėgą
iš įpročio dar garsas kaip pelytė
pro lūpas prasigraužė pavargai?
suūkė gerklėje tušti peronai
skardinė nuriedėjo paraidžiui
ir laimės buvo tiek |
|
jog bereikėjo |
| ją kuo greičiau užmiršt |
|
ir nusisukt
|
| Ji nusisuko |
|
po kelių minučių |
mėnulis netikėtas širdyje
įsižiebė |
|
šviesa neišsakyta |
jos niekaip neiškęsi ją gali
tiktai rauda tyliąja nuraudoti
ji tilo tilo |
|
lyg žvaigždėtuos medžiuos |
nurimtų neįmanoma svaja
gyvybės kvapas
virš miesto nupleveno ir ištirpo
nutirpo kūnas jį dabar globoja
švelnusis vėjas užmirštas visų
ir ši sekundė liks ar visa tai
tiktai eilinis pasapnio motyvas
o vaiko verksmas tas nakties skambutis
kuris taip aiškiai netolies sužibo
tik surūdijus adata vilties
kurios dienos šviesoj neįžiūrėsi
kurios nėra |
|
kaip veidrody iš ryto |
| nėra gyvenimo |
|
tik paaky raukšlė
|
| O vėjas užmirštas |
|
jos kūną graudžiai supo |
žvaigždėti medžiai geso rimo blėso
kaip apšvietimas baigęs savo darbą
tamsa atėjo ir visiems atleido
neklausdama nei pavardės nei vardo
sulygino svajas su ateitim
ir jau jokios pradžios neįžiūrėsiViskas taip aiškiai ir gailiai |
|
minutė |
kurią sugebėjai išplėšt eidama
iš šviesios nebūties kur tokia
suprantama |
|
likimo knyga |
į tamsesnę
kuri užima širdį ir protą |
|
kai viskas nurimsta |
| ir gyvybė neradusi kūno palieka šį miestą |
|
tik užmirštas vėjas virš kūno
ir jokio aido |
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1988.
Į viršų
ATSISVEIKINIMAS
|
Išeina: |
paskutinis atodūsio burbulas
ir pasaulis nubąla
tamsiai degina burną žvaigždė
ta |
|
kur buvo lemta atminty
šuo sustingsta sniege
pamiškėj
ranka pakelta
juodas ženklas sienoj juodoj
ir subyra
viso gyvenimo mirksnis
Išbėga: |
vėjo juodvarnis
skaudžiai
įsikabina į petį išsišiepia mėnulis
aiškėja melo tiesa |
|
neįveiks galva ant akmens
akys į dangų
plaukai į visas puses
|
upės peilis į gerklę
balso žvirgždas dugnu |
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1988.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
