Vytautas Rubavičius

Eilėraščiai iš knygos „PILKOSIOS EILĖS“

Kūryba – omens gausmas
Atminties akmuo
Išsiskyrimas su antrininku. I
Pakraščiu
Išsiskyrimas su antrininku. II
Greitai viskas paaiškės
Gulbės giesmė
Prisukama poezija
Atidėta malda
Eilėraštis apie grąžintą neviltį

Į viršų

KŪRYBA – OMENS GAUSMAS

Tai gali atsitikti bet kur ir bet kada.
gal reikalingą peizažą
pašaukia įsikalbėtos vienatvės
savaitė (ką apgauna tas įsikalbėjimas, ką nuslepia,
atrodytų, tyčia atliekami veiksmai? šitie klausimai
sugelia vėliau, kada pajunti tikrąją popieriaus lapo
grėsmę), gal neviltis,
netyčia ištraukus seną nuotrauką,
kurioje liko paskutinė draugo šypsena:
atsakas į nepasakytą eilutę, o gal
iš ryto nepažįstamas tavo veidas staiga pakeičia
veidrodžio erdvę, išsipina laikas,
tik pulsuojanti skamba vena kaip telefono laidas.

Yra pradžia, kurios nesitikėjai:
vėjo bokštas, keiksmažodis, smėlio kamštis burnoj,
tarpuvartės myžalo nuplikyta katė,
mėšlungio sutrauktos mylimos lūpos.

Parašyta buvo nedaug. net ne eilėraščiai:
įtikinėjimai išbandyti tą ar kitą nuotaiką,
meilės ar netekties motyvą (kūne įspaustas
jau veikia hieroglifas, kam nors
tava figūra jau atsitiko), atsiliepti knygos herojui,
išeit į nakties įkalinto miesto gatves
(vienintelę laisvą zoną), susitikti tave (nejau
ir šitai buvo bandymas įsimylėt?).
tačiau tuo metu dar nesuprasta,
jog žaidimo taisyklės – mirtinos,
rašto grėsmė tik vėliau, tik vėliau
autobiografijos popierėliai ant atminties
kauburėlio: negailestingas dūris iš veidrodžio,
sapno ir mylimosios akių.

Pamažu raidė ima graužtis į tau paliktos tarmės
uolienas, kraujas sužioruoja,
dusina erškėtas tiesos skiemuo gerklėje,
už ligoninės grotų – akys, kurias bučiavai,
skausmas – žodžio syvai, ištarties tikroji tyla,
neviltis – veidrodžio šviesa,
netekties erdvė, kurioje – vardai
neišsakytos lemties.

Arba paprastai. einant gatve (rudens pakąstas
veidas virpantis minioje prie autobusų stotelės),
arba rašant – einu gatve – neono prikelia spjūvis:
eilėraštis. jokios minties, jokio žodžių herojaus:
sidabrinis kiaušinis, pulsuoja, tau skirta paslaptis,
bežadė
šviesos sfera,
neįmanomo parašyti eilėraščio laikas.

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

ATMINTIES AKMUO

Išduoti gali tik mylimas, savas, mylintis:
netikėtai tampi išvirkščias, oda nudirta, šalvena.
kuo gyvenai, kaip dūmas, ir jokios liepsnos.
aiškėja skausmo esmė:
niekatrasis ryškina nuotrauką, joje atsiranda
tau skirtos prasmės,
kurių dar nekentėjai, šitai vėliau jau galėsi
vadinti gyvenimu, patirtimi.  E s u   v i e n i š a s
pagauni mylinčio akyse: sava tampa ženklu:
sielos prošvaistė.
kur jai regėti save?
ima lietis gramatinės formos, vis sunkiau
atskirti, kuris regi, kuris kalba,
kuris myli, pamažu
tampa bendra – tyla.
aimana ir savižudžio žvilgsnis,
dabar jau esi aš.

Iš kur neviltis, kai dar galios nėra suvokti?
kai tiek meilės tavy – esi pasiruošęs
atsakyti ir paukščiui, ir žmogui,
kodėl – lydi mėnulio skustuvas?

Lyja lietus užmirštam kambary
                            kur buvo susitikta
kur lietuviškai ištartas buvo Li Bo
ponimaješ o suščnosti možno prosto
                            i daže bez slov
virpa palangėj pelė tuščias stiklas
spygauja senas žibintas
                            ir bando sudužt

Vienintelis tikras. yra vis aiškiau.
dega delnas ir žiebiasi lūpos
              ir pirštas girdėti rūstus –
                            dovanos nemokėjai išsaugot

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

IŠSISKYRIMAS SU ANTRININKU. I

Pradžia visada su tavim.
nežinoma tau pradžia
kurios prasmė atsiskleis
kai pakibsi ant paskutinio siūlelio
kai reikės atsakyt
į gyvenimą
ir atsakymas reikš –
                          mirtis

 
gali būti bet kur
bet kur gali prasidėti
kaip eilutė popieriaus lape
nelaimės įsakyta
aidas?
              neprakalbinamas veidas
              iš vandens ar iš oro
              galvą pasukus

klonyje
grėsmingai virpančiame ore
nuomario ištiktas vėjo stulpas
stūkso
jo šešėlis rausvai pulsuoja artyn
širdis įspėta: laukti

lyg iš seno paveikslo
esi žengiantis žingsnį
užmirštas
todėl visagalis

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

PAKRAŠČIU

žodžiai
kurių nebegaliu iškęsti –
nebūtis tarp veido ir atspindžio

juo arčiau veidrodžio
juo tikresnis yra
mirties ženklas

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

IŠSISKYRIMAS SU ANTRININKU. II

Niekada nebūna įžangos
kuri padėtų pasiruošti:
ima vertis durys lyg plyštų širdis
grikši garso rutuliukas burnoje
ėda veidą tikroji tamsa
ta kurios įkalbėti nereikia
kuri užlieja
kad pamatytum save – tuščią
nieko niekam nesakantį

veriasi durys: daugėja praėjusių metų
stovyla atkakliau paryškina erdvę
spindulio moneta suka kilpą
            iš kur – klausi – iš kur
            aš čia atėjau
            iš kokio miesto iš kokios ateities
            kokiuos dokumentuos ilsis
                         mano vaikystė
grama gerklėje nesuvokiami gyvžodžiai
plaukia – norėtumei pasakyti – vėlei
plaukia debesys
viršuj lengvesni
netruks tas stovėjimas
teks žengti žingsnį nieko nematant:
nesi teisesnis esi tik
tuščiau nusprendęs būti
kai veriasi durys
ir viskas yra sukaupta
tavo vieninteliam žingsny

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

GREITAI VISKAS PAAIŠKĖS

Einant pačiu vakaro pakraščiu
kai skleidžias migla
lyg pralaimėto mūšio gausmas
po kojomis traška
nesuvoktų minčių kriauklytės
knisdamas didžios praeities įspaustas pėdas
praslenka šernas dygus
dabar esu tiksliai – aš:
pergalingoj benzino dėmėj atsispindi
žvaigždėmis karūnuota galva
            anoniminės savi–
            žudybės zona
            užbaigtos partijos valdovas

esu laisvas ir galiu galvoti
apie prasmingus žodžius paukščių nėrinius
tirpstančius kaip užkeikti pinigai –
metafora įžiebia smegenis
prisipažįstu – norėčiau
taip prasitarti nors kartą
kad frazė įspėtų gyvenimą
kaip akmuo filosofinis
            aukštoji idėja
            ir ironiškas komentaras
            aukso žiedas
            pamazgų duobėje
tai ir yra paskutinis
atleidžiantis
mazgas:
            žydas esi ir žydo žvaigždė
            kyla su dūmais aukštyn
            ir naujagimio kyla žvaigždė
            po mėnulio peiliu

iškvėpęs visus įsitikinimus
išduotas ir prisipažinęs kaip perlas
ryto voratinkly virpantis
ir išvengęs
paskutinės užuojautos

vėliau
pakaruoklis vėjas
įsisuks į atsitiktinių veidadienių būrį
ir lakstys
konservų dėžučių daužydamas tamburiną
skelbs didžiąją meilės tiesą
bus drėgna kvepės alumi ir narkoze
melodija stengsis išlikti kaip nuorūka
akmuo puls į akmenį
stosis tyla
            angelas
                     trimitu
                              pašauks

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

GULBĖS GIESMĖ

Mėnulio
            vienintelio mano meilužio
mėnulio blyški ranka
tvirtai slenka pilvu kur žaizda
gieda giesmę
kaip kiemo vaikų sudraskyta katė
amžinoji
                          ir meilė yra amžina
aš žinau kaip ji gelia
kaip kyla aukštyn
smegenų skausmo siūlai
už stiklo
            šešėliai
                          nustebę
už vyzdžio kuris išsiplėtęs
linguoja įdėmiai ir mainos
aš nebijau atsiskleisti –
žemė juk gimdo
žemė atsiveria lenda tamsa iš olos
ir įtraukia. aš nebijau įtraukti –
dangaus liežuvis atleis
ir užglostys mūs nuodėmes

aš įtraukiu
jie greitai nurimsta
keičias veidai akių spindulinga pašvaistė
vaiko išdeginto
kala galvoj sakinys
niekas nejaučia kaip kyla lova
kaip urzgia praėjus diena
kaip išlydyto alavo meldžia krūtinė
            grotuoti veidai nuramina
            pusiausvyros dryžiai
sakau: esu
lovoje
sutarta
pirštu iškeikusi save ant sienos
kaip sirena kurią ryto šviesa
jūros pakrantėje pavertė medūza
niekas neįsimes į akis
ir nesujaudins tos vietos
            kur sukasi siela: esu
tikra
aiški
ir nebegalima
                           aptarti

krūtyje šviesos pūkuose –
žvirblis giesmininkas
kramtau: plunksnelė lūpose virpa:
pasmerkta

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

PRISUKAMA POEZIJA

Atsiprašyti ir verkti
nepaisant gyvenimo apsaugos taisyklių

Ir dabar negalėčiau nieko atsakyt:
banalus užsikirtusios atminties motyvas
guodi save veidrody nepažįstamo veido
ar rudens nutviekstoj jūros pakrantėj
mintyse žymėdamas gerves
ar kitus nereikšmingus gyvūnus –
tereikia išeit
ir pasaulis vėlei taps užtaisytas –
              plaukai plevena plėnys
kietas šešėlis žmogaus
kurs nespėjo numirt

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

ATIDĖTA MALDA

Vienas kitą pamatėm iškart
ir nutilo minia ir spalvos nukrito veidų
tavo akys nušvito
niekada iki šiol nebuvau
tavęs matęs tokio lemtingai artimo – net tada
kai kalbėjom jaunystėj ligoninėj
poetinius piešėm žemėlapius
o dangus erškėčiavo už grotų
ir saulės akyta šviesa svilino plaukus –
apsikabinome
jutau tavo lengvą alsavimą
vėjo apstulbusio kvapą
ir įsitempusias kolonas
nebežinomo miesto stoty
džiaugsmas perliejo mus sušnibždėjai:
„mes viską dabar išsiaiškinsim
tai juk smulkmenos“

nejau įmanoma šitaip sugrįžt?
atšlijom ir žvelgėm vienas į kitą
minios pakrašty
užmiršti stotyje
į kurią tau akimirkai
leido atvykti mirtis

nespėjai man pasakyt
kas tave myli dabar

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

EILĖRAŠTIS APIE GRĄŽINTĄ NEVILTĮ

Angelas blyškiaveidis pakilo ištirpt:
                            „baigės vienatvė“
mėtinis telefono skambutis:
                            „jis tau brangesnis“
stiklėjantis rankos mostas sustingus akis:
                            „atsakysi kalbėsi ir vėlei
imsi viltis
nieko jau tau nesakysiu užmirši
neparašytus eilėraščius
klejonių nupigintus veidus
pasakyk kiek jai metų?“ –
„galėtų būti duktė ar anūkė
iš pradžių tiktai gurkšnis neįprasto vyno
alyvuogės balsas
vėliau kaitri menamos meilės gaida“
vakaras bus tikrai vakarop
gal tu nesulauksi:
              „pažvelkim pro langą į miestą
koks apgautas žiemos paskutinis
laisvės bronchitas“ –
„viskas skamba lyg raidės
lįstų per odą sekundžių rūgštis
išgedėtos akies šaukinys
žodžio pašinas pūva gerklėj
negalėjome susitikt
tai tik šilkinė skambučio virvutė
ji naktį užsmaugs“ –
„aš ateisiu užspausti akių
o dabar būki vienas
sapno budelio kalbą girdėsi
ir manysi kad gyveni
išsinešu ateitį
jausk lūpų skonį
uosk degančią odą krūtų nuramink
įsitempusias skaidulas
išsilieki kaip vaiko verksmas tamsoj
tad pakeiki ragelį visa kita žinai
sudie“

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt