TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

       DANSE MACABRE

       Aš sėdėjau pirmoje eilėje, uosdamas sudegusio teatro kvapą, sėdėjau vėlyvą naktį sudegusiam teatre ir žiūrėjau į visiškai tuščią, blyškiai apšviestą sceną. Aš – vienintelis ir vienišas – ilgesingai žiūrėjau į vienišą, tuščią sceną, uosdamas gyvenimo degėsių kvapą, kurs visada plevena teatruose.
       Aš nežinojau, kas vyks prieš mano akis. Aš nemačiau jokios afišos. Aš nesutikau nė vieno žiūrovo. Aš nesutikau nė vieno žmogaus ir nė vieno žvėries. Nepastebėjau nei musių, nei blusų, nei kandžių, nei skruzdėlių, – nieko. Aš net nežinojau kaip, kokiu būdu patekau į tą naktinį teatrą. Teatrą?
       Aš sėdėjau pirmoje eilėje, jau kiek išsigandęs, – mane užliejo šleikšti baimė, tokia baimė, kada plaukai stoja piestu, oda šiurpsta, o pats jautiesi bejėgis lyg prieš vampyro artėjimą. Artėjimą?
       Ir staiga scena pasikeitė. Apšvietimas tapo ryškesnis, tiesiog iki skausmo ryškus, bet vis tiek ta šviesa buvo blyški kaip lavono oda, ryški iki skausmo ir šleikštulio. Aš stipriai užsimerkiau, kad apmalštų akių skausmas, ir staigiai atsimerkiau, ir pamačiau scenos gilumoj, prie sienos stovintį aukštą, liesą, juodą fraką vilkintį vyriškį, kurs laikė rankose juodą kontrabosą. Kontrabosas priminė juodą, lakuotą, brangų karstą.
       Dešinėj vyriškio rankoj švystelėjo strykas, ir aš išgirdau, kaip gūdžiai sudejavo instrumentas-karstas. Aš sėdėjau pirmoje eilėje lyg prikaltas prie kėdės atlošo, sėdėjau atsilošęs, lyg būčiau prikaltas didžiausia pasaulyje vinimi – tiesiai į širdį, – vinis tokia didelė, kad vietoj mano širdies teliko skylė, kurią ir užpildė didžiausia pasaulyje vinis.
       Dešinėj vyriškio rankoj vėlei švystelėjo strykas, žiauriai švystelėjo strykas, ir aš vėl išgirdau, kaip gūdžiai, bjauriai sudejavo instrumentas-karstas. Ir staiga atsidarė jo dangtis kaip kambario durys ir išėjo grakščiu žingsneliu mergaitė-balerina. Aš žvelgiau į ją, žvelgiau į visa, kas vyko, be širdies, žvelgiau vien akimis į ją, žvelgiau į ją ir nieko negalvojau. Ji buvo be galvos.
       Liekna, grakšti, dailiakojė, plokščia krūtinė, plati dekoltė, o vietoj kaklo ir galvos – horizontali pečių linija. Balta balta balerina stovėjo vidur scenos ir vos pastebimai virpėjo.
       Ir staiga muzikantas brūkštelėjo stryku per visas instrumento stygas, ir nuaidėję garsai, ir tų garsų aidas jau buvo kitokie. Aš įtempiau tuščias akis ir pamačiau, kad kontrabosas pavirto violončele. Metamorfozė turbūt įvyko tuomet, kai kontraboso durys atsidarė. Balerina krūptelėjo taip, tartum vyriškis būtų pertraukęs stryku jai per kojas.
       Aš įsižiūrėjau į juodojo muzikanto veidą, – ovalinė galva be plaukų, ausų, akių, antakių, nosies, skruostų, burnos ir smakro, – violetinė ovalinė galva!
       Ir jis pradėjo griežti, o balerina – šokti. Aš nieko negalvojau, tik – žvelgiau. Aš sėdėjau pirmoje eilėje, ir tiesiai prieš mano ištuštėjusias akis – griežė ir šoko, šoko ir griežė kaip vienas, kaip vienas šizofrenikas, pavirtęs būtimi, dviem smegenų pusrutuliais, ir melodija, gimus iš pliuso ir minuso sąjungos, buvo būties aimana, Dievo skausmas ir žmogaus gyvenimas.
       O aš sėdėjau ir žiūrėjau, kaip šoka begalvė balerina ir griežia beveidis vyriškis, o jis griežė vis tą pačią melodiją, melodija buvo monotoniška ir kartu - gyva lyg ugnis ir šalta kaip lavono oda. Balerina sukosi aplink savo ašį, ir sukos vis greičiau, ji sukosi aplink save ant vienos kojos, kitą įrėmus į tą, ant kurios stovėjo ir šoko, ir sukos, ir sukos, mano galva apsvaigo, aš pajutau, kad ji sukasi lyg balerina, vis greičiau ir greičiau, o balerina buvo begalvė, aš susiėmiau už galvos apledėjusiomis rankomis, vyriškis griežė, balerina – šoko, o aš ėmiau rėkti, ir girdėjau savo balsą, susiliejantį su tyra beprotybės melodija, kuri staiga nutrūko, viskas išnyko, teliko tik sudegusio teatro kvapas.

       Rudokas, Tomas Arūnas. Žvėris eina miegoti: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt