TOMAS ARŪNAS RUDOKAS

       KELYJE

       Nusivylusio hipio rudens bliuzas įskilusiai gitarai
       ir užkimusiam balsui nužydėjusių aguonų pievoje

       Chebra, mes pralošėm. Mes buvome tie, kurie keturiolikmečiai perskaitėme Džeko Keruako naująjį testamentą „Kelyje“. Štai pirmasis sakinys: „Pirmąkart sutikau Diną netrukus po savo skyrybų“. Trumpai ir aiškiai. O štai paskutinysis: „Taigi, kai Amerikoj leidžiasi saulė, sėdžiu ant seno apgriuvusio upės molo, žvelgiu į ilgą ilgą dangų virš Niu Džersio, jaučiu visą neįtikėtinai didžiulį atšiaurios žemės išlinkį iki pat Vakarų pakrantės, nesibaigiantį kelią ir žmones, svajojančius jo neaprėpiamybėj; ir žinau, jog Ajovoj vaikai dabar verkia žemėje, kur vaikams leidžiama verkti, jog šiąnakt žvaigždžių nebus, o palinkus vakarė žvaigždė blausiai švyti virš prerijų, ir artinas didžioji naktis, ji neša palaimą žemei, suteikia tamsį upėms, apgobia viršūnes, priglaudžia tolimiausią pakrantę, ir niekas niekas nežino, kas dabar atsitiks, tik sensta vieniši skarmalai, o aš galvoju apie Diną Moriartį, aš visad galvoju apie Senąjį Diną Moriartį, tėvą, kurio taip ir neradom, aš galvoju apie Diną Moriartį“.
       Bičas, jauti skirtumą tarp pirmojo ir paskutiniojo sakinio, a? Taigi tas, tas mūsiškis Dinas taip ir nerado savo tėvo. Nerado. Ogi ieškojo visą kelią. O mes – ką? Mes jau suradom. Žinai ką – muilą! Juo labai gera nusiplauti rankas. Po to rankos skaniai kvepia. Ir nesvarbu, kad mes pralošėme: mes jau nebe tie – mes niekuo netikime. Mes neradome tėvo. Geras, ką? Mes nusikirpome ilgus ilgus ilgus plaukus, mes ne-be-ga-li-me tranzuoti į buvusią T. S. teritoriją, nes ten vyksta karas.
       Sumaltas reikalas, va. Zombiai kariauja su šešėliais. Pastebėjai, bičas, kad žodis „šešėlis“ panašus į kitą žodį, apibūdinantį vieną tokią tautybę?
       Koroče, mus patvarkė. Mūsų panos tapo amerikietėmis, prancūzėmis, vokietėmis, rusėmis. Jos pradėjo sapnuoti apie kitą tautybę. Mūsų panos, pačios geriausios panos pasaulyje, visiškai išsikraustė iš proto! Jos norėtų gyventi kitur – ir kitaip, įsivaizduoji, Dinai? Šakės tiesiog. Jos nenori būti čia ir dabar. O Viešpatie! Man atrodo, Dinai, kad jos paseno be laiko – jos taip pat nusikirpo savo ilgus ilgus ilgus plaukus ir tapo glotniagalvėmis šachmatų figūrėlėmis meistriškų sukčių rankose. Jos išdavė mūsų tikėjimą jomis ir tapo... na, pats žinai kuo. Jos skaito įvairius žurnalus, galvodamos apie, jos dirba įvairius darbus, galvodamos apie, jos myli įvairius daiktus, galvodamos apie. Daiktus! Šakės, Dinai, a ne? Jos galvoja apie, bet ne apie tai. Jos negalvoja apie kelią. Taigi mes kadaise galvojom kitaip. Mes negalvojom apie daiktus. Mes galvojome apie kelią.
       Kelio nebėra. Supranti, Dinai, nėra kelio. Šakės ir mirtis zuikiams. Ką ten dainavo „Pink Floyd“ 1973-iaisiais, a? „Bėk, triuši, bėk, rausk urvą, užmiršk saulę.“ Ir nors „viskas po saule yra viena melodija, bet saulė yra užtemdyta mėnulio“. Še tau! Fu, kaip negražiai parašė tas Rogeris Wateras. Kaip gerai, kad tokia graži muzika užmuša tokius negražius žodžius!
       Koroče, viskas dzin. Žinai, Dinai, kalėjimo tu vaike, nekalbant apie mūsų panų papus bei skylutes, mes pralošėm. Mes pralošėm kelią.
       Ačiū Dievui, kad dar liko džinsai. Jie yra amžini kaip Egipto sfinksai. Džinsai sfinksai (autorinės teisės mano! – aut. past.). Mes be džinsų – mirę. Norėčiau būti palaidotas su džinsais, o tu, bičas? Žinai, tavo pana, dėl kurios tu norėjai žudytis, galbūt norėtų būti palaidota su aukštakulniais bateliais, ir ne karste, bet „Mercedes-Benz“ automobilyje.
       Žodžiu, bičas, nesikark. Pavyzdžiui, vienas superlakūnas taip pavarė per Vilniaus (toks miestas) tiltus, kad japonai pamiršo savo Kurilų salas. O tu, ką, su savo (pyp, pyp) paprastąja, tradicine, lietuviška virve?! Nebūk durnas. Būk lakūnas.
       Pavyzdžiui, kito lakūno žmona viešai pasakė: „Suės mano vyrą, suės, padlos“. O pati – neėda. Kodėl? Ogi todėl, kad per kietas. Tai ir tu, bičas, būk kietas, nevalgomas, nesuėdamas. Nesikark, labai prašau. Ir labai prašau ne tik nesikarti, bet ir nesinuodyti, nesipjaustyti ir nesišaudyti. Todėl, kad kelio vis tiek nėra.
       Dinai, čia pas mus, kai tik prisėdi prie stalo, iškart prasideda šnekos apie, bet ne apie tai. Aš nebegaliu. Tarkime, kai tik prisimenu tokį bičą Dž. Lenoną, kuris gavo kulką į kaktą vien už tai, kad chebrai pasiūlė ne kariauti, bet mylėti ir gyventi taikoje, ko tai visai bloga pasidaro. Juk jis irgi buvo lakūnas, supranti? Čia jau nekalbu apie A. de Sent Egziuperi. Koroče, reikia pripažinti, kad mes juodai pralošėm. Mes pralošėm kelią, Dinai. O siaube mano! Tai kas dabar bus, sūnau? Tėvo taip pat nematyt. Visai košmaras. Nors po tiltu. Bet ten irgi vanduo. Koroče, visiškas muilas. O kur meilė?
       Kur meilė be muilo?
       O žinai, Dinai, aš prisimenu, kaip priešistoriniais laikais lėkiau lenktyniniu automobiliu apkabinęs sweet sixteen mergaitę, savo mokykliokę, kurią buvau įsimylėjęs iki kraujagyslių. Mes tranzavome į tuometinį neužblokuotą Leningradą, buvome tokie nekalti darželinukai, ir aš, aš, įsivaizduoji, pakėliau ranką ir sustabdžiau tą lėktuvą tiesiog ore! Jo kabinoje nebuvo netgi sėdynių, tik kažkokie kėbulą sutvirtinantys strypai. Be to, ten nebuvo jokio vadinamojo spidometro. Koroče, Dinai, aš prisimenu greitį ir savo mergaitės galvą ant peties. Jos akys buvo pilnos meilės. Meilės viskam – man, ilgam ilgam dangui, ilgam ilgam keliui, lenktynininkui, Leningradui, rudeniui, sau.
       Tos mergaitės nebėra, Dinai.
       Ir nors šiąnakt žvaigždžių nebus, ir nors kelio nėra, aš vis dėlto einu.
       O kai man norisi verkti, žmogau, aš įsikandu leteną ir urzgiu.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt