TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Tomas Arūnas Rudokas

       ROTONDA

I. EKLEZIASTAS
II. SAULĖTEKIS
III. ROTONDA
IV. BURLAIVIS
V. FAKTAS
VI. DRAMBLIO KAULAI
VII. ŽOLĖ YRA GRAŽI
VIII. HARĖ KRIŠNA
IX. FIESTA
X. TURĖTI IR NETURĖTI
XI. GĖLIŲ VAIKAI
XII. AKINIAI NUO SAULĖS
XIII. NENORMALUS BERNIUKAS
XIV.GIMTADIENIS
XV. ATSISVEIKINIMAS.SU GINKLAIS
XVI. PRARASTOJI KARTA IR ATEITIES AKYS
XVII. SAULĖLYDIS
XVIII. PABAIGA

Į viršų

       I. EKLEZIASTAS

       Viena giminė išeina, kita ateina, ir žemė tveria amžius. Saulė taipgi teka ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl iš naujo teka. Vėjas aplanko pietus ir traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir grįžta tolydžio, ir suka savo ratą. Visos upės teka į jūrą, ir jūra nepatvinsta, ir grįžta jos ten, iš kur ištekėjusios vėl iš naujo tekėti.
       (...)
       Ir nieko naujo neįvyksta po saule.

Į viršų

       II. SAULĖTEKIS

       Ankstyvas birželio rytas, baltos sutemos. Saulius, pasistatęs molbertą, stovi prie Vilnelės ir laukia saulėtekio. Lyg norėdama susišildyti prie jo glaustosi drėgnaplaukė vėsa. Jam šalta, jis laukia saulėtekio, svaigdamas nuo aliejinių dažų ir bundančios žemės kvapo. Vilnelės vanduo čiulba it sraunus kraujas Vilniaus venoje. Klausydamasis Vilnelės, Saulius pajunta, kad ir jo kraujas kaista, kad ir jo kraujas čiulba.
       Jis nė nepastebi, kaip sušvinta aušros pašvaistė. Sučiulba paukščiai. Baltosios sutemos išnyksta, šviesa trykšta iš bundančios žemės...
       Saulius sudeda molbertą, užsimeta jį ant peties ir švilpaudamas iš lėto tolsta gatvele prieš Vilnelės srovę, pamažu mažėdamas tolsta, kol paganau išnyksta už posūkio.

Į viršų

       III. ROTONDA

       Jis ateina čia kasdien. Čia, į vasaros kavinę, panašią į didžiulę vaikišką karuselę.. Jie, vaikai, sėdi už apvalių staliukų, geria kavą, rūko ir kalbasi apie gyvenimą.
       – Gyvenime nieko nėra didingesnio už Meną! – sako senas dailininkas, kvepiantis aliejiniais dažais ir vynu.
       – Negerkite, Mokytojau, jūs ir taip genialus, – sako Saulius, atkimšdamas raudono vyno butelį.
       – Vaike, – šypsosi senasis dailininkas, kurio paveikslus deklamuoja visų šalių jaunieji maištininkai. – Vaikeli...
       Saulius žiūri į jo žilus plaukus, raukšlėtą veidą, kuriame spindi tokios gyvos, pikasiškos akys. Jose staiga sušvinta ašaros, bet tuoj užgęsta, niekas nė nepastebi.
       Jie geria vyną iš stiklinių. Jų daug. Visi kalba labai garsiai. Apie viską, bet viskas sukasi aplink jų gyvenimo ašį. Saulius žiūri į žydinčius kaštonus, balti jų žiedai su raudonais taškučiais vešlioj lapų žalumoj, o už kaštonų viršūnių – skaisčiai mėlynas dangus, erdvė, skaidri it ašara.
       Jie, vaikai, apsvaigę, nuo gyvenimo vyno, sukasi aplinkui gyvenimo ašį.
       – Monmartras! – ,linksmai ir ilgesingai surinka kažkuris iš jų, o senyvo dailininko veide švyti tokios gyvos, pikasiškos akys.
       Saulius stipriai užsimerkia, nes pasaulis iš tikrųjų sukasi.

Į viršų

       IV. BURLAIVIS

       – Šiai dienai užteks. Pasakyk savo tėveliams, kad pinigų aš neimsiu, – sako senasis dailininkas.
       – Kodėl? – Sauliaus balse – baimė.
       – Tavęs nepriims į Institutą, – liūdnu balsu sako dailininkas, bet jo akys juokiasi.
       – Kodėl, Mokytojau?
       – Todėl, kad tu esi mano Mokinys! – surinka Mokytojas ir meta tuščią butelį į sieną. – Mano Mokinys. Jie žino...
       Jis atsisėda ant kėdės, klibančios kaip senio dantis.
       – Būk geras, – atsikrenkščia Mokytojas. – Surink šukes.
       Saulius sušluoja šukes, išmeta į šiukšlių kibirą ir stovi, virpėdamas visu kūnu.
       – Bet į Institutą stosi! – šypsosi Mokytojas. – Mes jiems parodysim, o jie pamatys.
       Jis atsistoja, prieina prie Sauliaus, suima jį už pečių ir stipriai papurto.
       – Tu vis tiek laimėsi. Menas – tai gyvenimo ginklas dvikovoje su mirtimi. Ir mirtis, cha cha, bejėgė prieš dvasią, įkvėptą pergalei!
       Saulius nedrąsiai šypsosi. Mokytojas žiūri į jo skaidrias akis.
       – Na, aš įsivaizduoju, – sako jis, – ką tau pasakys tėveliai...
       Saulius nuryja seiles.
       – Tarybinė buržuazija perka savo besparniams angeliukams Ikaro sparnus, netirpstančius, nedegančius, neskęstančius.
       – Keisčiausia, – tęsia jis, – kad tavyje yra TAI... – jis susigriebia.– Na, kiekviename mano mokinyje yra TAI. Tu ne išimtis. Žinok, kad nė vienas mano mokinys neįstojo iš karto. Bet įstojo visi, girdi, visi. Ir pažiūrėk dabar į jų paveikslus, pažiūrėk...
       – Aš mačiau, Mokytojau.
       – Ateity jie tapys geriau už mane. Aš matau. Vadinasi, aš geras mokytojas, ką?
       – Geras, Mokytojau.
       – Gerai, – sako Mokytojas. – Išimk vyno butelį, ne, ne ten, štai iš tos spintos...aha.
       Jis laiko vyno butelį ir kažką galvoja.
       – Žinai, vaikystėje mačiau butelį su burlaiviu viduje. Tą laivą įkalino butelyje kalinys, kuris girtas buteliu užmušė kažkokį žmogžudį, ką tik išėjusį laisvėn. Butelį su burlaiviu vargšas žmogelis padovanojo mano tėvui. Jie buvo draugai – abu jūrininkai. Kai tėvas man papasakojo šią istoriją, nelabai ką suvokiau, bet žliumbiau...
       Saulius klausosi lyg užburtas, o Mokytojas laiko butelį horizontaliai ir mato jame juvelyrinį burlaivį.
       – Įsivaizduok, gražiausias laivas su iškeltomis burėmis, bet butelis – tarsi amžinas uostas. Ir laivas – kaip vabzdys gintare. Marių paukštis – muziejuje. Muziejinė musė.
       Jis sunkiai alsuoja, paskui pakelia balsą:
       – Kodėl aš geriu? Aš, laivo vaiduoklio kapitonas, girto laivo kapitonas, koks kapitonas... aš pats – laivas butely. Kodėl?..
       Saulius sutrikęs tyli. Mokytojas numoja ranka, įsuka kamščiatraukį, ištraukia kamštį ir pastato ant apšnerkšto stalo dvi nešvarias stiklines. Vienos stiklinės dugne guli negyvą musė. Mokytojas įpila į stiklinę vyno, žiūri į plūduriuojančią musę, nebyliai juokdamasis parodo Sauliui ir išpila pro langą.
       – Štai, kai aš padvėsiu kaip šita musė, tu įstosi į Dailės institutą.
       Saulius bando prieštarauti, bet Mokytojas nutraukia:
       – Aš žinau, kad padvėsiu. Kada musės dvesia? Musės dvesia rudenį. Štai ir aš padvėsiu kaip musė – rudenį.
       – Nepadvėsite, – graudžiai sako Saulius ir nesupranta, kodėl Mokytojas prapliumpa juoku.
       – „Nepadvėsite“! – kvatojasi Mokytojas ir šluostosi juoko ašaras. – Padvėsiu, padvėsiu. Padvėsiu it girta nuo vyno musė – gintarinį rudenį... O mano mokiniai įmes mane į Baltijos jūrą, kad po milijonų metų Lietuvos dailės muziejus turėtą vienintelę pasaulyje mažojo menininko mumiją. Ir jeigu mūsų Tėvynė skurs, parduos mane Tėvynė kokiam kapitalistiniam kolekcionieriui už didelius, labai didelius pinigus...
       Jis įvarvina į stiklinę lašą raudono vyno ir paduoda Sauliui. Paskui įsipila į savo stiklinę iki pat kraštų ir pakelia ją prieš vakaro saulę.
       – Žiūrėk, kaip žėri saulės kraujas vakare... – kimiai kužda jis, žiūrėdamas į žaižaruojantį raudoną vyną. – Išgerkim.
       Saulius išgeria, pastato stiklinę ant stalo ir žiūri į slankiojantį Mokytojo gomurį.
       Mokytojas išgeria vyną, pastato stiklinę ant stalo ir prisimerkęs žiūri į raudoną saulę.
       – Burlaivis! – staiga surinka jis it beprotis, ištiesia ranką, ir jo akys išsiplečia kaip gėlių žiedai, geriantys saulės kraują.
       Saulius žiūri į Mokytoją, ir jam baisu.
       – Tai tik debesys, Mokytojau...
       – Burlaivis... Žiūrėk, jis plaukia pas mus. Į mūsų palėpę..
       Jis atidaro langą ir jau lipa į dangų, bet Saulius suklinka, įsikimba į Mokytojo koją, ir jie abu nukrenta ant grindų.
       Mokytojas guli po stalu ir girdi berniuko kūkčiojimą.
       – Mokytojau, – sukūkčioja vaikas, – aš mačiau... aš pamačiau tą burlaivį...
       – Kada? – vos girdimai klausia Mokytojas.
       – Kai puoliau prie lango, – sukūkčioja Saulius. – Aš pamačiau ir iš karto patraukiau jus už kojos... Mokytojau, ar aš jau beprotis, kad mačiau burlaivį?
       – Jis praplaukė virš mūsų, – svajingai sako Mokytojas. – Būk geras, padėk man atsistoti.
       Jie sėdi tylėdami. Mokytojas rūko papirosą, gurkšnoja paskutinius vyno lašus ir mąsto.
       – Nebijok, – sako jis mokiniui.
       – Jau nebijau, – atsidūsta Saulius.
       – Eik namo ir pasakyk savo tėveliams, kad pinigų aš neimsiu. Eik.
       Tarpdury Saulius atsisuka.
       – Mokytojau, ar aš dar pamatysiu burlaivį?
       – Šiai dienai užteks, – klumpančiu liežuviu atsako Mokytojas. – Būk geras, už...užsidaryk.
       Saulius peržengia slenkstį, uždaro duris ir nusileidžia įvijais laipteliais į žibintais apšviestą senamiesčio gatvę. Jis pakelia galvą į dangų, tikėdamasis dar sykį išvysti stebuklingą burlaivį, jis žiūri į skaisčias žvaigždes ir staiga pasijunta skrendąs virš miesto, ir mato Mokytoją, tupintį ant palangės – mažytį ir pilką it žvirbliuką. Saulius nori šaukti, bet nežino, kaip šaukti – nenukriskite ar – nenuskriskite?
       Jis užkliūva už senamiesčio plytos ir griūva delnais ant asfalto. Paskui atsistoja, pakelia molbertą ir eina prie Vilnelės, nes kruvini delnai peršti lyg nusidilginus į žvaigždę.

Į viršų

       V. FAKTAS

       Saulius pabunda tekant saulei. Miestas ošia kaip jūra.
       „Nereikia eiti į mokyklą!“ – iš džiaugsmo norisi šaukti laukiniu balsu.
       Jis pašoka iš lovos, jo širdis šoka iš džiaugsmo, jis įjungia patefoną, uždeda plokštelę ir šoka nuogas kartu su savo širdimi, kuri pati skamba kaip muzika.
       – Vasara, – ištaria Saulius, – Va – sa – ra...
       Vasara – tai laisvė, linksmybė, šokis, spalvos, gėlės, dangus, skrydis, svaigulys.
       Juk turi kažkas įvykti, galvoja Saulius, kiekvieną vasarą atsitinka kažkas ypatingo. Negali taip atsitikti, kad nieko neatsitiks. Ne ne, aš nujaučiu mažą stebuklą, tik nežinau, kada ir kur jis įvyks... Jeigu įstosiu į Dailės institutą – tai nebus tas stebuklas, tai nebus TAI. Bet aš jaučiu, kad stebuklas įvyks, aš jaučiu ir tikiu, ir žinau, nors mano žinojimo pagrindas yra tikėjimas, o ne faktas, ne – mano tikėjimas ir yra faktas...
       Miestas ošia kaip jūra, kurioje atsispindi tekanti saulė.

Į viršų

       VI. DRAMBLIO KAULAI

       – Vaikūčiai, mano šyrdį gelia skausmo angys! – Audrius mėgdžioja mokyklos direktorės balsą. – Štai yr yšeinate jūs y platų gyvenymo kelią...
       – Aš išeinu į armiją, – įsiterpia Romas ir pajudina savo plačius pečius.
       – Aš linkiū jums, vaikūčiai, atrasti savo gyvenymo kelyja dydialę LAYMĘ...
       Saulius nusišypso. Audrius atsisėda prie staliuko ir užsirūko.
       – Kelyje, – atsidūsta Žydrė.
       – Keruakas, – sukrankia Romas. – Rudenį aš išeinu į armiją. Baigėsi mano kelionės.
       – Jos niekada nesibaigia, seni, – taria Audrius. – Paklydėlis eina ratu... Kodėl – ratu?
       – Mane išsiųs į Afganistaną, – niūriai sako Romas.
       – Iš kur žinai? – klausia Saulius.
       – Nujaučiu.
       – Neišsiųs.
       – Tu naivuolis. Karui reikia mėsos. Kas lieka po karo? Kaulai. Nučiulpti kaulai ir iščiulptos smegenėlės.
       Žydrė žiūri į Romą. Jai patinka jo platūs pečiai.
       – O manęs neims armijon, – sako Saulius.
       – Kodėl? – paklausia Romas ir nuryja seiles.
       – Aš idiotas, – nusijuokia Saulius, ir visi nusijuokia.
       – Tiesa, tiesa, buvau užmiršęs, – sako Romas ir atsikrenkščia. – O mane eksportuos į Afganistaną. Aš aukščiausios rūšies mėsa. Pačiupinėk.
       Jis iškelia sulenktas rankas. Apvalūs raumenys panašūs į biliardo kamuolius.
       – Kamuoliai iš dramblio kaulo, – sako Audrius. – Eime lošti biliardo.
       – Vonegutas, – atsidūsta Žydrė.
       – Sruoga! – nusišypso Audrius. – Na, gerai, gerai. Tebūnie juodasis humoras – tarptautinis žanras.
       – Kur tu stosi? – staiga paklausia Žydrė.
       – Niekur. Eisiu dirbti į teatrą. Apšvietėju.
       – Populiari profesija.
       – Bet aš nesiekiu populiarumo. Svarbiausia – sąžiningas, šviesus kaip saulė darbas.
       – O aš stoju į aktorinį, – atsidūsta Žydrė.
       – Taip, tu tikra Merilina Monro, – kikena Audrius. –Marytė Monraitė – lietuviška seksbomba.
       – Tu pats...bombas.
       – Aš linkiū jūms, vaikūčiai, rasty–y–y Laymę! – juokiasi Audrius. – Vysas pasaulys jūsū rankosia!
       – Žiemos pasaulis baltas kaip kamuolys iš dramblio kaulo... – padeklamuoja Žydrė.
       – Kieno poezas? – pakelia antakius Audrius.
       – Mūsų, – atsidūsta Žydrė, – kolektyvinis.
       – Klausykite, – staiga prabyla Saulius. – Bet juk tuos dramblius nušauna?
       – Ir mane nušaus, – sako Romas, – kaip mažą baltą dramblį... O iš mano kaulų pastatys paminklą žuvusiems drambliams.
       – O ar yra juodų dramblių? – nusišypso Audrius. – Juodasis humoras – tarptautinis žanras.

Į viršų

       VII. ŽOLĖ YRA GRAŽI

       – Pasaulį išgelbės grožis, sakė Dostojevskis, – įkvėptai sako Saulius, ir jo skaidrios akys švyti.
       – Menas – menui, mielasis, nieko daugiau, – kikena Audrius.
       – Oskaras Vaildas, – taria Žydrė.
       – Pasaulį išgelbės grožis, – kraipo galvą Romas. – Rudenį mane eksportuos į Afganistaną, ir joks grožis manęs neišgelbės nuo...
       – Bailys, – žiebia Žydrė.
       – Aš bijau tik mirties, – atsikerta Romas. – Kas jos nebijo?..
       – Drąsūs žmonės. O tu – bailys.
       – Pati tokia, – nusiviepia Romas ir kreipiasi į Saulių: – Mylėti grožį labai paprasta. Stručio politika. Kai matai bjaurastį, užsimerki ir matai grožybių vaivorykštes. Reikia tik užsimerkti ir įkišti galvą į grožį. Ar gražiai pasakiau?
       Saulius nemoka atsikirsti, kramto lūpas.
       – Tu neteisus. Aš neužsimerkiu. Aš matau ir bjaurastis, ir visą blogį. Bet aš sakau, kad grožis nugalės. Aš tikiu.
       – O, čia jau religija, – juokiasi Romas. – Tikėjimas – naivuolių išmintis. Aš – ateistas materialistas. Kur moksliniai faktai, argumentai?
       – Žmogaus dvasia – štai amžinas faktas ir argumentas, – kimiai ir įkvėptai sako Saulius.
       – Na, gerai. Pasižiūrėk į žalią žolę ir pasakyk, ar ji graži?
       – Graži. Žolė yra graži.
       – Ir žalios žolės grožis – amžinas?
       – Gyva žolė yra graži.
       – O jeigu ant šios žolės žmogžudys prievartauja mergaitę, – kaip tada? Ar ne šventvagiška sakyti, kad kruvina žolė vis tiek yra graži?
       – Taip. Nes ji suteršta Blogio. Bet aš sakiau – gyva žolė, nesuteršta.
       –Ė–ė, tu gudrauji...
       – Berniukai, užtenka tų nesąmonių, – atsidūsta Žydrė.
       – Tai ne nesąmonės, – kikena Audrius. – Tai naivuolių išmintis.
       – Kare yra šitaip: jei ne aš nušausiu priešą, jis nušaus mane. Koks grožis sulaikys mane nuo šūvio?
       – Karas – didžiausias blogis.
       – Taigi, – šypsosi Romas. – O kur tavo amžinasis, visur esantis grožis? Žygdarbyje? Nušauti žmogų – žygdarbis?
       Saulius galvoja.
       – Žygdarbis – sunaikinti blogį, – tyliai, bet tvirtai sako jis.
       – Matai, vaike, kiekvienas mato tą grožį skirtinguose dalykuose, – sako Romas. – Kažkam ir Karas – didžiausias grožis. O kažkas žavisi, pavyzdžiui, pinigais. Pinigų žvilgesy jis įžvelgia poeziją...
       – Berniukai, – priekaištingai taria Žydrė.
       Audrius pučia cigaretės dūmus ir kikena.
       Į „Rotondą“ įgriūva girtas prarastosios kartos poetas Aidas C, pablūdusiu žvilgsniu nužvelgia jaunimą ir kovinio gaidžio balsu padeklamuoja, grėsmingai mojuodamas didžiuliu poezijos proletaro kumščiu:

       Ateis kariai žandikauliais tvirtais,
       Užgrūdintais nuo kumščių ir nuo smūgių.
       Aš pažadu – bus bloga jums, eunuchai,
       Bus bloga jums, mergaitės ir berniukai, –
       Ne taip juk jūs gyvenate, ne taip.

       Jis padaro muzikine, pauzę, giliai alsuoja, paskui tęsia:

       Ištižėlių linksmoji arbata
       Jau išgerta. Įpilkite alyvos
       Į ugnį ir žiūrėkime, kas gyvas
       Išliks lyg pavojingas recidyvas, –
       Tik tam, užgrūdintam, šalia manęs vieta.

       Ir iškelia į viršų poezijos proletaro kumštį. Prie jo prieina augalotas jaunuolis recidyvisto veidu ir laužyta lietuvių kalba paklausia, ar deklamatorius nenori gauti į snukį. Deklamatoriaus akys kovingai sužimba, jo šnervės išsipučia:

       Aš vieną tiktai šovinį renkuos –
       Tą, ant kurio sustingo kraujo varis.
       Iš mano šnervių verčias rausvas garas,
       Belaukiant tų, kurie dar atakuos...

       Augalotas recidyvistas stovi užburtas poezijos, o deklamatorius duoda jam į snukį. Recidyvistas sukriokia, atsiraitoja rankoves (ant kairės rankos ištatuiruota nuoga moteris) ir puola poetą. Romas tuoj pašoka ir puola recidyvistą, o tas, pamatęs kultūristą, išsiveržia iš jo meilaus glėbio ir skardžiai sušvilpia. Kaip kaštonai pabyra jo augaloti draugužiai.
       – Vychadi! – sukriokia sumuštas recidyvistas prarastosios kartos poetui.
       – Sam vychadi! – kvatojusi Aidas C.
       Gauja puola jį ir Romą. Saulius pribėga prie mušeikų ir šaukia:
       – Nereikia, vyrai, nereikia, vyrai.
       Pats jauniausias chuliganas, pamatęs pacifistinę, auką, griebia ją, nutempia ant žolės ir primuša taip, jog Saulius lieka gulėti, susirietęs kaip kūdikis.
       O muštynės jau baigiasi. Ant „Rotondos“ sienų – kraujas. Šeši tatuiruoti laukiniai, šnypšdami it permuštos gyvatės, šliaužia lauk.
       Saulius pramerkia sumuštą akį ir jam pasirodo, kad žolė aukšta kaip medžiai, o jis pats – it skruzdėliukas. Jis, apsvaigęs nuo smūgių, svaigsta nuo kraujo, žemės ir žolės kvapų. Jis užsimerkia ir mato aukštą žalią žolę, išaugusią lig mėlyno dangaus. Žolė yra graži, galvoja jis, ir jo kraują sugeria žemė.

Į viršų

       VIII. HARĖ KRIŠNA

       – Tu pranašas... – Romas patapšnoja Aido C. petį. – „Ateis kariai žandikauliais tvirtais!“
       – Pranašas ne aš, o Gintaras Patackas.
       – Juodoji magija, – kikena Audrius.
       – Sauliuk, ar labai skauda? – klausia Žydrė.
       –Ne.
       – Na, – išsišiepia Romas, – ar gražu?
       –Ne.
       – O žolė – graži?
       – Taip.
       – Fanatikas...
       – Berniukai, jūs brandūs idiotai, – atsidūsta Žydrė. – Ar liaudies poetas negeidžia padeklamuoti liaudžiai savo gražiausio eilėraščio?
       – Liaudies poetas nusivylė kultūriniu liaudies lygiu, – linguoja galva Aidas, – todėl dar šiąnakt nusišaus.
       – Norint pakelti puolusius žmones, reikia turėti antžmogiškus sparnus.
       – Todėl ir nusišausiu. Neturiu antžmogišku sparnų.
       Prie „Rotondos“ privažiuoja milicijos mažina, iš kurios kaubojiškai iššoka trys milicininkai, apibėga kavinę tris kartus, paskui griežtai įsako pardavėjoms pasiaiškinti, nes „ložnyj vyzov – eia vyzov apščestvenamu pariatku“.
       Pardavėjos paaiškina, kad chuliganai pasimušė ir pabėgo. Milicininkai nusispjauna, įšoka mašinon ir išvažiuoja. Mašinos vietoj lieka mėlynas dūmų debesėlis, kuris iš lėto išsisklaido.
       – Jie visada vėluoja, – konstatuoja Romas. – Įdomu, ar milicininkai vėluoja į pasimatymus su mylimosiomis? Gražiai skamba – milicininko mylimoji.
       – Ar tu nenori nuteplioti – mano portreto? – pasiteirauja A.C. – „Poetas po žvaigždžių lietaus“. A?
       Visi nusijuokia.
       – Molbertą palikau namie, – sako Saulius.
       – Tada įsimink mano žvaigždėtą snukį ir tapyk namie iš atminties.
       Juokdamasis jis paploja sau per kelius ir nekantriai apsižvalgo.
       – Iš kurios pusės ateis Jėzus Kristus? – juokiasi.
       Iš kitos pusės prie jų staliuko ateina sektantas Antanas.
       – Harė Krišna, – pasisveikina jis šypsodamasis.
       – O, sveikas, kaip laikaisi? – klausia Aidas.
       – Myliu, – šypsosi Antanas.
       – Ką, bobą susiradai? – nustemba Romas.
       – Dievą, – šypsosi Antanas.
       – A–a, – nusivilia Romas. – Boba – geriau.
       – Aš myliu dievą, – šypsosi Antanas, – todėl myliu visa, kas gyva.
       – Žiūrėkit, žiūrėkit, – nusiviepia Romas. – Dar vienas idealistas. Ar žolė – graži?
       Audrius ir Žydrė nusišypso. Saulius kosteli į kumštuką.
       – Graži, – šypsosi Antanas.
       – Na, o jeigu ant gražios žolės... – kartoja savo triuką Romas, bet Žydrė užčiaupia delnu jo burną.
       Romas išsivaduoja.
       – Sėskis, – sako jis Antanui ir žvalgosi laisvos kėdės. – Štai, matai, laisva kėdė, atsinešk ir sėsk prie mūsų.
       – Aš einu melstis, – šypsosi Antanas.
       – O aš einu į karą, – nesišypso Romas.
       – Pif paf, – Aidas rodo pirštu į Romą.
       – Baikite, – niršta Žydrė.
       – Aš melsiuos už jūsų sielas, – šypsosi Antanas.
       – Ačiū, tik nepersimelsk, – padėkoja Romas. – Viso laimingiausio.
       – Aš – laimingas, – šypsosi Antanas. – Aš melsiuos, kad ir jūs būtumėt laimingi. Harė Krišna.
       Šypsodamasis jis išeina iš „Rotondos“.
       – Na, ką gi, o mes eisime gerti! – sušunka A.C. – Kas su manim?
       – Visi, – kikena Audrius. – Užvakar baigėm mokyklą. Reikia atšvęsti išėjimą iš kalėjimo.
       – Mokyklą baigėte? Puiku! Žavinga! Pirmyn!
       – Pirmyn, – kikena Audrius.
       Jie atsistoja.
       – Aš neisiu, – kosteli Saulius. – Manęs neįleis.
       – Sauliuk, – Žydrė prisiglaudžia prie vaikino. – Tu gersi sultis ir tik sultis.
       Visi patraukia į Gorkio gatvę. Priekyje Žengia A.C.
       – Iš mano šnervių verčias rausvas garas, belaukiant tų, kurie dar atakuos! – karingai sušunka jis.
       „Rotondos“ mažvaikiai, bohemos naujokai, pavydžiai žiūri jiems pavymui.
       – Palaukite, aš noriu sisi, – sako Romas ir nusileidžia į viešąjį požeminį tualetą.
       – Įdomu, – sako jis, išėjęs iš tualeto, – ar Antanas jau meldžiasi už mūsų sielas?
       – Save our souls, – sukikena Audrius.
       – Harė Krišna, – atsidūsta Žydrė.

Į viršų

       IX. FIESTA

       Aludėje vyrai geria smarkiai ir garsiai. Kelios merginos spigiai kikena. Oficiantai ir oficiantės šmėkščioja lyg požemio vaiduokliai.
       – Aš noriu į Ispaniją! – baubia girtas Romas. – Pamplona! Fiesta! Korida!
       – O aš noriu į Paryžių! – šaukia Žydrė.
       Saulius gurkšnoja firminį gėrimą. Audrius miega, galvą padėjęs ant stalo.
       – Aš esu bulius! – baubia Romas. – Leiskit mane į Ispaniją!
       Apsiverkia ir kūkčioja:
       – Aš esu bu–bulius...
       – O aš – matadoras! – suklykia kažkoks apšepėlis, atkišęs šakutę.
       – Aš – Hemingvėjus, – išdidžiai pareiškia poetas A.C. – Nusišausiu.
       – Aš esu bulius, – kukčioja Romas, apsikabinęs Žydrę. Ji glosto Romo galvą.
       – Rytoj mes važiuosime į Palangą, – sako ji.
       – O ten... vyksta fiestos?..
       – Taip, kiekvieną vasarą ten susirenka matadorai iš visos Lietuvos.
       – Nenoriu į Lietuvą... Noriu į Ispaniją...
       Romo galva, paklusdama žemės traukai, nusvyra ant stalo.
       „Juk ji nemyli jo, – galvoja Saulius, žiūrėdamas į Žydrę. – Kodėl bučiuoja – nemylėdama?“
       Žydrė šypsodamasi pažvelgia į Saulių. „Kokia ji graži!“ – mintyse beviltiškai surinka Saulius ir slėpdamas sumišimą taip pat nusišypso:
       – Aš noriu alaus...
       – Alaus! – šūkteli Žydrė.
       – Alaus! – A.C. poeto kumščiu trenkia į stalą.
       Oficiantas prisistato tuoj pat, lyg iš pastalės, ir pastato ant stalo bokalą alaus.
       – Dešimt! – A.C. iškelia rankas su išskėstais pirštais. – Dešimt bokalų.
       A.C. pamerkia jam akim, duoda rubliu daugiau, oficiantas paima pinigus ir po kiek laiko atneša dešimt bokalų.
       – Aš einu į tualetą, – sako Saulius ir atsistoja.
       – Sėsk, spėsi.
       –Aš greitai...tuoj...
       Išėjęs iš aludės, prasmirdusios prakaitu, dūmais ir alumi, jis įkvepia gryno oro ir pasileidžia bėgti. Jis bėga ir staiga atsimena, kad fiesta prasideda bulių bėgimu gatve, o prieš bulius lekia būrys drąsių linksmuolių, ne vieną linksmuolį buliai sutrypė, bet kiti vis tiek nieko nepaisydami bėga prieky iki pat arenos, kur sušoka į savo vietas ir virtuoziškam matadorui ekstaziškai šūkčioja: „Ole! Ole!“, ir matadoras suvaro špagą į aštriaragio buliaus kūną iki pat rankenos. Sauliui smilkteli širdį, jis sustoja, vos atgauna kvapą, o širdis bėga, bėga, bėga...

Į viršų

       X. TURĖTI IR NETURĖTI

       – Štai mes ir Ispanijoj! – surinka Audrius. – Žiūrėk, Žydre, koks žydras rytas!
       – Tu tikras trimitas, – Žydrė pasirąžo. – Čia juk ne pionierių stovykla.
       – Čia Ispanija, – kikena Audrius. – Turistui pramiegoti koridą – didžiausia nešlovė.
       – Kokią koridą... – žiovauja Žydrė. – Ką čia mali?
       – O, o, – busdamas stena Romas.
       Saulius, gulintis šalia Žydrės, draugiškai įžnybia jai į pliką šlaunį.
       – Sauliuk, čia dabar kas? Nejaugi tu ištvirkėlis?
       Jie atsikelia ir bėga prie jūros.
       Pliažas tuščias. Jauna moteris nesidrovėdama nusirengia ir nuoga brenda į jūrą.
       – Oho, – kraipo galvą Romas. – Ir aš maudysiuos nuogas.
       Jis žiūri į nuogą rudaodę moterį, šokančią mėlyname vandenyje.
       – Nudizmas, – sako Audrius, sukdamas ant piršto ryškiai geltonas glaudes.
       Klykdami laukiniais balsais, jie puola jūron. Jie puola jūrą...
       – Non stop! – šaukia diskžokėjus į mikrofoną.
       Jie šoka diskotekoje po atviru dangum jau visą valandą. Romas šoka su Žydre, Audrius – su visai padoria panke, kurios idėją demonstruoja vien spalvotų plaukų skiauterė, o Saulius sėdi ant suolo it autsaideris, bet jis ir nenori šokti, jam gera žiūrėti į šokančius žmones.
       Pasibaigus dainai, prie Žydrės prieina kampuotaveidis jaunuolis, nekreipdamas dėmesio į Romą, sugniaužia jos ranką ir iškošia:
       – Tu šoksi su manim.
       – Šiknius tu, o ne šokėjas, – Žydrė ištraukia ranką, bet kampuotaveidis vėl ją sugriebia, prispaudžia merginą prie savas, tačiau gauna, stiprų smūgį į pažiaunę ir nudrimba ant dansingo grindų. Šokėjai šoka į šalis.
       – Chebra, savus muša! – surinka jis atsistojęs ir puola Romą, o tas, pamatęs gražų pulką priešų, išsitraukia lenktinį peilį, atlenkia geležtę ir juokiasi.
       „Chebra“ nesiryžta pulti, į dansingą įbėga milicininkai, Romas įsideda peilį į kišenę, apkabina Žydrę, ir jie, nelaukdami Audriaus ir Sauliaus, išeina iš diskotekos. Kampuotaveidis šoka iš paskos, bet užšoka tiesiai ant milicininko.
       Romas su Žydre eina į pliažą. Saulė jau nusileidus. Čia pat ošia jūra, ir jos ošimas gaivina kaip vėsus vanduo.
       Virš juodos alsuojančios jūros, lyg ant dangaus bangų supasi auksinis mėnulis.
       – Virš kopų ramus teka mėnuo... Taip tuščia many... Daug vietos šiam vaizdui*... – deklamuoja Žydrė.
       Jie šoka vandeny visiškai nuogi, bučiuojasi, paskui bėga iš jūros į kopas.
       Žydrė guli kopų smėlyje ir mato žvaigždes, Romas bučiuoja sūrius jos krūtų spenelius, bet Žydrė net užsimerkusi mato žydras žvaigždes, šokančias juodame danguje virš ošiančios jūros...
       Romas:
       – Kur aš noriu nukeliauti? Chm, aš noriu nukeliauti į Šiaurės Ameriką, Ispaniją, Prancūziją...
       Žydrė:
       – Stop. Ir kaip tu galvoji įkūnyti savo svajone.?
       – Chm. Pinigu neturiu. Aukšto posto neturiu. Neturiu nieko, kas man padėtų. Vien pačią svajonę.
       – Taip.
       – Blogiausia, kad aš labai noriu. Jei norėčiau tik vos vos, galėčiau ir nenorėti. O dabar noriu labai ir negaliu nenorėti. Ir neturiu nieko...
       – Tu turi mane... – tyliai sako Žydrė.
       – Rudeni aš keliausiu į Afganistaną, – niūriai nusišypso Romas. – Štai ką reiškia turėti ir neturėti.

Į viršų

       XI. GĖLIŲ VAIKAI

       – Mūsų jaunystės laikais „Rotondoje“ pardavinėjo ir kavą, ir sultis, ir vyną,– kaip senis pasakoja Aidas. – Mes gėrėme kiekvieną dieną, bet nusigerdavome gražiai, elgdavomės mandagiai, meiliai, ne taip, kaip dabar...
       – Meluoji, – sako Romas. – Taip ir patikėsiu. Jie elgdavosi meiliai.
       – Gerbk senukus, vaikeli, – pagraso pirštu Aidas. – Jūs – blaivioji karta. Mes – prarastoji...
       – Kodėl – prarastoji? – užsipuola Romas. – Kas jus prarado? Beat generation. Visa tai – amerikietiškos manieros. Hemingvėjizmas.
       – Kas mus prarado? – susimąsto Aidas. – Tu, vaikel, įdomiai paklausei. Iš tikrųjų – kas? prarado? mus?..
       Visi spokso išpūtę akis, juk Aidas – senamiesčio bohemos senbuvis.
       – O ką praradome mes? – tęsia Aidas. – Jūs patys negalite atsakyti, kas prarado mus?
       – Niekas, – erzindamas rėžia Romas..
       – Čia ir yra gražiausia, – nusijuokia Aidas. – Mus praradote jūs!
       Jis patylėjo.
       – O mes praradome save. Taip, save. Vieni mirė nuo narkotikų, kiti – nuo karjeros, snobizmo, baimės, nuovargio. Visuomeniniai dalykai mus domino, bet mumyse nebuvo tikėjimo, kad nors ką galime pakeisti būtent mes. Mes netikėjome visuomene. Mes, taip sakant, tarybiniai bitnikai, hipiai – „gėlių vaikai“ – tikėjome vyro ir moters meile, pagaliau meile žmonijai, bet visuomenės meile žmogui – ne. Mums neužteko dvasinės jėgos tokiam tikėjimui ir mes tapome visuomenės autsaideriais. Milicija mus gainiojosi po visą šalį, ganė lyg aveles, kirpo mūsų ilgėliausius plaukus it vilną, beje, iš visų nukirptų plaukų buvo galima nuvyti virvę, vieną jos galą nuskraidinti į Ameriką ir galynėtis, kas ką pertrauks per Atlantą į savo pusę – klasikinė liaudies ideologinė kova. Bet plaukai kaip ir kiti augalai augo nepriklausomai nuo politikos, ir mes keliavome po visą šalį, ir mūsų plaukai plevėsavo vėjy kaip Kelio vėliavos – protesto vėliavos. Maskva, Leningradas, Talinas, Buchara, Samarkandas... Ne, į Sibirą – ne. Bet šiaip – po visą šalį, rimtai. Aš, kaip prarastasis poetas, galiu tvirtai pasakyti, kad tarybinėje literatūroje šis milijonų jaunuolių Judėjimas visiškai nepavaizduotas. O jo auklėjamoji reikšmė labai didelė. Gyvenimo pažinimas – kelyje! Neužmirškite, kokie tai buvo laikai. Biurokratija kaip vėžio metastazės ėdė visuomenės plaučius, ir ji negalėjo alsuoti laisvai, o dar Stalino kultas kaip akmeninis antkapis ant jos krūtinės... Niekada neužmiršiu vieno įvykio. Aš ir du poetai bendraminčiai Jaunimo sode suorganizavome vakarą „Poezijos protestas“, kuriame skaitėme eilėraščius prieš stalinizmo kultą. Mūsų klausėsi keli šimtai žmonių...
       – O kas jums leido surengti tokį vakarą? – klausia Romas.
       – Mes patys sau leidom. Gražiausia buvo tai, kad po vakaro prie mūsų priėjo toks, žinote, dendis su dailiai pakirptais ūsiukais ir pasiūlė pasivaikščioti ten, kur ir karalius pėsčias eina. Negi bėgsi.
       – Vadinasi, jūs kėsinotės į karaliaus saugumą? – provokuoja Romas.
       – Klausyk, gal tu pats karalaitis? – pykteli Aidas.
       – Na, ir ką darė su jumis karaliaus sargyba?
       Aidas niūriai nusišypso.
       – Bijai? – Romas klouniškai išpučia akis.
       – Ko man bijoti, – prunkšteli Aidas. – Ko bijoti senam girtuokliui? Vienu žodžiu, mes labai maloniai, meiliai, sakyčiau, pabendravome, po to bendravimo mergaitė, pristačiusi mus publikai, išlėkė iš darbo šviesos greičiu, o mes taip pat lėkėme iš darboviečių, įkvėptai plasnodami sparneliais... Skrydis virš gegutės lizdo!
       – Bet už ką? Kodėl? – klausia Saulius.
       – Todėl, kad mes skaitėme, Jų nuomone, antitarybinius eilėraščius. Jų nuomonė – neapskundžiama.
       – Kodėl – „antitarybinius“?
       – Matai, vaikuti, – Aidas meiliai žiūri į skaidrias Sauliaus akeles. – Todėl, kad mes protestavome kaip tik prieš antitarybinius valdžios metodus. O valdžia, kad ir kokia ji būtų, prisitaikėliui visada yra šventa. Čia kaip iš senos rusiškos dainelės, vertimas į lietuvių kalbą mano – ar keptas viščiukas, ar virtas viščiukas – vis tiek tas viščiukas svajoja gyvent...
       Visi nusijuokia.
       – O tu koks viščiukas, – klausia Romas, – keptas ar virtas?
       – Ką, nematai, kad aš – gėlės vaikas?
       – Skraidantis, – iškelia pirštą Romas.
       – Duok dieve, kad jūs skraidytumėt su sparnais, – sako Aidas. – Nes be sparnų skraidyti – savižudybė. Arba žmogžudystė.
       Visi tyli. Už miesto leidžiasi saulė. Saulė leidžiasi už pasaulio, ir sutemų vėsa smelkiasi po oda.
       – Visai gražios gėlytės, – prabyla visąlaik tylėjusi Žydrė.
       Visi sužiūra į gėles, pamerktas stiklinėj, stovinčioj vidur apvalaus staliuko.
       – Damoj, dėti, damoj, – sako praeidama prošal pardavėja teta Daša. – My zakryvajemsia.
       – Užsidarome, – sako Aidas, visi pakyla ir išeina iš kavinės.
       Virš jų praskrenda kraupiai kranksinčių varnų eskadrilė.
       – Myliu varnas, – nusijuokia Romas, bet staiga atšoka šonan, nes varnos pradeda bombarduoti taikingą sužeistųjų ešeloną.
       Žydrė cypia iš pasišlykštėjimo, visi lekia į Gedimino aikštę, ir tik aikštėje ima pašėlusiai juoktis.
       – Mylių gėles, – šypsosi Žydrė, žiūrėdama į gėlių klombą. – Nemyliu varnų.
       – Tiesą sakant, ir aš ne, – sako Romas, ir vėl visi juokiasi.
       – O aš myliu vaikus, – staiga sako Aidas, ir visi sustingsta, nes žino, kad jo vaikas gimė negyvas. – Vaikai yra gėlės, iš kurių gimsta žmonės.

Į viršų

       XII. AKINIAI NUO SAULĖS

       Apniukusi, niūri diena. Saulė – vyzdys, aptrauktas debesų giedravalkiu.
       Saulius sėdi „Rotondoje“ ir geria kavą. Rytoj – egzaminai. Dešinė Sauliaus ranka, ką tik laikiusi teptuką, o dabar laikanti kavos puodeli – virpčioja. Negi neįstosiu, galvoja jis, bet nuveja šią mintį šalin, gurkšnoja kavą ir žiūri į kaštonus.
       – Sveikas! – pasisveikina kažkoks jaunuolis su akiniais nuo saulės.
       – Sveikas... – netvirtu balsu atsako Saulius.
       – Nepažįsti? – sukikena jaunuolis.
       – Audriau! – nustebęs šūkteli Saulius. – Nepažinau...
       – Žinau.
       Audrius atsisėda prie staliuko, užsirūko ir svajingai šypsosi.
       – Akių nesimato? – paklausia, nagu pastuksenęs į juodą akinių stiklą.
       – Ne. O ką?
       – O nieko, – numykia po nosim Audrius, užsimeta koja ant kojos ir traukia cigaretės dūmą. Jo veidas svajingas, lūpos palaimingai šypsosi.
       – Kas tau yra? – sutrikęs, net išsigandęs klausia Saulius.
       – Kaifas... – švelniai atsidūsta Audrius. – Man labai gera...
       Saulius, nieko nesuprasdamas, žiūri į akinius nuo saulės.
       – O kam...kodėl... – mikčioja Saulius. – Kam akiniai nuo saulės, jei saulės nėra?..
       Audrius nusiima akinius.
       – Matai, kaip išsiplėtė vyzdžiai?
       – Matau.
       Audrius užsideda akinius.
       – Kad nebematytum. Kad nematytų niekas. O akiniai, – jis nusišypso ir sukužda: – Aš net užsimerkęs matau Šviesą...
       – Nusiimk akinius! – suspinga Saulius.
       Žmonės atsisuka į juos ir nusisuka nuo jų.
       – Idiotas, – sušnypščia Audrius.
       – Pats žinau, – Saulius nuryja seiles. – Bet... kada... kodėl tu...
       –Eik tu žinai kur?!
       Audrius atsistoja ir išeina iš „Rotondos“, bet susitinka pažįstamą ilgaplaukį, ir jie nueina kartu.
       „O gal jis tik pasijuokė iš manęs? – galvoja Saulius. – Gal tik pajuokavo? Negali būti, kad jis yra narkomanas, ne, negali būti, ne.“
       Saulius galvoja, ką daryti ir nežino... Bet ne, negali būti, negali būti, ne!

Į viršų

       XIII. NENORMALUS BERNIUKAS

       Raudona saulė ridinėjasi raudonais senamiesčio
       namų stogais.
       Sauliaus tėvas, storas vyriškis, vilkintis juodą kostiumą ir baltus marškinius, ryšintis spalvotą egzotišką kaklaraištį, stovi apšnerkštame palėpės kambarėly, žiūri į savo vaiko Mokytoją ir iš įniršio nežino, ką pasakyti.
       – Jūs, – jis ištiesia storą riebų pirštą, nutaiko jį it pistoleto vamzdį ir šauna, – Šarlatanas!
       Šovęs jis lyg ir išsigąsta. Ne, jis išsigąsta ne žmogžudiško gesto, jis išsigąsta, kad už tai nenušautų jo paties.
       – Aš – sąžiningas žmogus. Aš sąžiningai dirbu savo darbą, – kalba jis tvirtu mokyklos direktoriaus balsu. – O jūs – nesąžiningas žmogus ir nesąžiningai dirbate NESAVO darbą!
       – Aš neprašau pinigų, – tyliai, bet raiškiai sako Mokytojas.
       – Jis neprašo pinigų! – su panieka surinka vyriškis. – Kiek vaikų jūs sužalojote!
       – O jūs? – ironiškai šypsosi Mokytojas.
       Sauliaus tėvas netenka žado, nebyliai žiopčioja, ranka graibydamasis aplink savo riebų kaklą ir negalėdamas atmegzti kaklaraiščio.
       – Aš...aš... – šnypščia jis raudonuodamas. – Aš – vidurinės mokyklos direktorius. Aš...komunistas!...
       – Išgersite? – klausia Mokytojas, išėmęs iš spintos raudono vyno butelį.
       – Aš eisiu į Aukščiausią Instanciją!
       Pokšteli kamštis, Mokytojas įpila vyno į dvi nešvarias stiklines, vieną duoda direktoriui ir pamerkia akimi:
       – Aukščiausia Instancija yra danguje. Ten jūs nepateksite. Dievas nepriims.
       – Aš, savo vaiko tėvas, pateksiu visur, kur man reikės, – grėsmingai sako direktorius. – Ir tu pateksi ten, kur norėsiu aš.
       – Na, už jūsų vaiką, – Mokytojas iškelia stiklinę, mechaniškai stiklinę iškelia ir direktorius. – Už.
       Abu išgena, direktorius susigriebia ir užspringsta. Mokytojas iš visų jėgų trenkia kumščiu į jo lašiniais aptekusią nugarą.
       – Bėda, kad mano berniukas, – direktorius žagteli, – niukas yra nenormaliai, nenormaliai, ik, siprašau, jautrus grožiui, ik.
       Mokytojas rūko papirosą ir žiūri į naktinę plaštakę, kuri plakasi palubėj į lempos stiklą.
       – Nenormalus mano berniukas, ik, – vograuja direktorius. – Sauliukas, vadinasi. Durniau! Sakau aš jam. Kam! Kam tau tos teplionės? Grožė?! Šūds. Viską lemia pinigai. Ir grožį. Viską. Tu žinai, – jis girtai sukikena ir prideda storas lūpas prie Mokytojo ausies, – aš net žmoną gavau už pinigus. Tik niekam – ni – ni. Sakau. Nekaltybė mūsų laikais – ū – ū. Retas daiktas. O aš – nusipirkau. Ar žinai, kas tai yra, ik, nekaltybė?
       – Retas daiktas.
       – Vo. O aš pats, ik, šimtą bobų perėjęs! – jis atšlyja ir suinkščia iš juoko. O žmona – celka. Ką?
       – Eik lauk, sakau.
       – Varai? – direktorius bando kelti balsą. – Mane? Kaip šunį?
       – Eik lauk, – aiškiai ištaria Mokytojas, – vidurinės mokyklos direktoriau ir komuniste.
       – Aš tau parodysiu „komunistą“, aš tau parodysiu! – iškelia suglebusį kumštį direktorius, nepajėgdamas atplėšti sėdynės nuo įdubusios sofos. – Antitarybiškas, ik, kiškas šnekas varinėji? Ik?
       – Eik.
       Staiga direktorius pravirksta be ašarų.
       – Nevaryk manęs, nevaryk, – inkščia jis. – Niekas manęs nemyli. Nei žmona, nei sūnus, nei mokiniai, nei bendradarbiai – niekas. Žmona kadais pabėgo su kažkokiu apšepusiu ruskeliu, tepliorium iš Leningrado, skelbiau sąjunginę paiešką, milicija surado, katalaškej atvežė kaip tikrą kurvą, ogi celka buvai, kurva tu. Niekas manęs nemyli... Nevaryk... niekas nemyli...
       Mokytojas užgesina papirosą ir žiūri į aklai atkaklią plaštakę.
       – Kiek valandų? Kiek valandų? – sukrunta direktorius. – Gal mano žmona...dabar...kaip tik...su kuo nors...ik.
       – Sauliukas namie, – sako Mokytojas.
       – Nenormalus berniukas, – sustena direktorius. – Ir pas psichiatrus vedžiau, ir ligoninėn guldžiau – niekas nepadeda. Kvailys. Grožis. O jūs – šarlatanas. Ką jūs tepliojate? Šūdą. Mačiau. Nenormalu. Anti...ik...tarybiška. Jūs – liaudies priešas!
       – Eikite, liaudies drauge, – susijuokia Mokytojas, – eikite į liaudį.
       – Varai? Mane? Kaip šunį?
       – Kodėl – kaip šunį? – šypsosi Mokytojas. – Jei sakau „eik į liaudį“, kodėl pats šunim jauties?
       – Provokatorius. Aš išeinu, – išdidžiai pareiškia direktorius ir bando atsistoti, bet nesugeba.
       Mokytojas jam padeda, nuveda prie durų.
       – Pala, – staiga atsimena direktorius, – tai Sauliukas neįstojo? Sakyk, šunie tu... Ne?..
       – Įstos kitąmet.
       – Pala, čia kažkas ne taip. Aš gi sumokėjau. Taip, taip, aš sumokėjau tiems...kaip ten...egzaminatoriams.
       Mokytojas krūpteli, žiūri į direktorių, pakelia ranką, pasikaso galvą ir nueina prie spintos. Grįžęs ištiesia direktoriui kažkokį paketą.
       –Štai jūsų pinigai.
       – Pinigai? Mano pinigai? – įtariai prisimerkia direktorius. – O iš kur mano pinigai pas tamstą?
       – Jūsų sūnus juk neįstojo. Draugas Žilionis perdavė man šiuos pinigus, kad aš perduočiau jums.
       Direktorius paima paketą, perplėšia popierių ir suskaičiuoja pinigus.
       – Tu ką, juokiesi iš manęs? – jo veidas ir sprandas įrausta. – Čia tik trys šimtai rubliu. Čia ne mano pinigai. Maži pinigai. Ne mano.
       – Lauk iš mano namų, kiaule! – Mokytojas išgrūda direktorių pro duris, nuleidžia nuo laiptų ir išspiria į gatve.
       Direktorius stovi ant šaligatvio keturpėsčias ir piktai kriuksi. Mokytojas užbėga į savo kambarį, sušluoja koja išbarstytus banknotus į kampą, užgesina šviesą ir griūva ant sofos. Užmigdamas jis išgirsta lengvosios mašinos ūžimą, mokyklos direktoriaus ir komunisto kriuksėjimą, taksi durelių trinktelėjimą, vėl ūžesį, o paskui – muzikalia, tyrą nakties tylą...
       Mokytojas užmiega ir sapnuoja savo Mokinį, nenormaliai jautrų grožiui.

Į viršų

       XIV.GIMTADIENIS

       Jis stipriai trenkia durimis ir nudunda laiptais žemyn. Išbėgęs į lauką, greitai eina į troleibusų stotele.
       – Sto–o–ok! – lyg bulius baubia iš balkono tėvas.
       – Sū–ū–neli... – beviltiškai surinka motina. Sūnelis pagreitina žingsnį, kol pagaliau pradeda bėgti, ir lekia, ir vejas linksmai švilpauja pabėgėlio ausyse.
       Jis važiuoja troleibusu pas Žydre. Jos tėvai išvažiavo į kaimą pas savo tėvus. Ji kvietė švęsti gimtadienio ir įstojimo į Konservatoriją. Aktorė.
       Saulius galvoja, kad reikėjo tėvams išrėžti kokį monologą, tada pabėgimas būtų svariau motyvuotas. Bet jie patys viską supranta. Turi suprasti. Kad ir kaip save apgaudinėtu,– supras.
       Jis galvoja apie Žydre, ir jo širdis virpa. Staiga atsimena, kad nenupirko jokios dovanos, o jau reikia išlipti, „Gedimino“ stotelė.
       Saulius išlipa, sutrikęs dairosi aplink, nežinodamas, ką daryti, vakaras, parduotuvės užsidaro, pinigų nėra, o pas Žydre turbūt jau linksminasi visi, eisiu taip, ką darysi.
       Žydrė uždaro duris ir šypsosi. Jie stovi prieškambaryje.
       – Tai...sveikinu... – sumikčioja Saulius ir pabučiuoja Žydrę į skruostą.
       – Ačiū, kad atėjai, – šypsosi Žydrė. – Koks tu mielas.
       – Taip, – sutrinka Saulius ir nervingai susijuokia. –Tai yra...
       Žydrė kvatodamasi atsiremia į sieną. Kokia kvatoklė, kandžiodamas lūpas galvoja Saulius, nors pačiam juokinga.
       – Nekreipk dėmesio, – mosteli ranka Žydrė. – Eime į kambarį.
       Jie įeina į svetainę. Svetainė tuščia.
       – O kur svečiai? – nustemba Saulius.
       – Išvijau.
       Žydrė pripila taure, šampano ir paduoda Sauliui.
       – Išvijau vienintelį svečią, klykdama baisiu balsu. Bailys tas Romas. Ir niekšas. Susidėjo su kažkokia gatvės merga, o man – nė žodžio. Aišku, – ji nusijuokia, – kodėl jis turi man tai sakyti? Bet šlykštu, kai sužinai iš trečių lūpų...
       Ji pasibjaurėdama susiraukia. Saulius laiko šampano taure.
       – Aišku, – karčiai sako Žydrė, – aš pati ne šventoji. Aš pati, tiesą sakant, gatvės merga.
       Saulius bando protestuoti.
       – Aš – aktorė! – sarkastiškai nusijuokia Žydrė. – Karalienės ir kekšes rolės – lygiai garbingos. Juk svarbiausia – talentas!
       Ji pakelia savo taurę, jie susidaužia ir išgeria. Žydrė įjungia magnetofoną. Amerikietiškas rokas. Hotel Califorma.
       Svetainę apšviečia besileidžianti saulė. Saulius tylėdamas žiūri pro langą į senamiesčio stogus.
       – Tiesa, – Žydre užsirūko, – ar tu žinai, kad Audrius – ligoninėj?
       – Ką? – sako Saulius.
       – Audrius – ligoninėj, – Žydrė išpučia mėlynus dūmus. – Siaubas. Jis VOS nenumirė.
       – Nenumirė? – aidu atkartoja Saulius.
       – Nenumirė, – pakartoja Žydrė. – Stebuklas, kad jį išgelbėjo. Gulėjo reanimaciniame skyriuje, o dabar – psichiatrinėj. Motina kasdien jam atneša apelsinų. Aišku, nevalgo. Atiduoda kam nors. Nemėgsta jis apelsinų. Nežinau, kodėl, bet tiesiog negali pakęsti jis tų apelsinų. O tokie gražūs ir skanūs vaisiai – apelsinai. Žiūrėk, saulė – kaip raudonas apelsinas!
       – Jis, vadinasi, iš tikrųjų narkomanas?...
       – Buvo. Kvaiša aš. Dėmesio nekreipdavau į jo siurrealistinius skiedalus, o kartais jis, žinai, užsidėdavo tokius akinius...
       – Mačiau, – sako Saulius. – Mačiau aš tuos bjaurius akinius.
       Žydrė persuka dainą atgal, ir vėl kambary skamba „Hotel California“.
       – Šokim.
       Ji apkabina Saulių, jis – ją, ir jie lėtai sukasi vidury kambario. Žydrė padeda galvą Sauliui ant peties.
       – Koks tu mielas vaikas, – kužda ji. – Pasakyk, kad aš miela mergaitė...
       Žydrė stipriau prisiglaudžia prie Sauliaus. Ji girta, galvoja Saulius, ji girta. Jis žiūri į saulėlydyje degantį mergaitės skruostą ir giliai alsuoja, nes pamažu jį užvaldo geismas. Saulius stengiasi neišsiduoti, kiek atsitraukia, bet Žydre prisiglaudžia, jie šoka pagal svajingą dainą Kalifornijos saulėlydžio šviesoj.
       – Pabučiuok mane, – sukuždėjo Žydrė.
       Sauliaus širdis pašėlusiai daužosi.
       – Aš nemoku.
       – Aš išmokysiu, – tyliai susijuokia Žydrė ir prisiliečia lūpomis prie Sauliaus lūpų.
       Kambary – sodri, išnokusi raudonos saulės šviesa. Vynuogių skonis burnoj...

       Susiglaudė, jie guli nuogi ir žiūri į tamsą.
       – Aš tave myliu, – sukužda Žydrė, lūpomis liesdama Sauliaus ausį.
       – Tu myli Romą, – sako Saulius, drebėdamas visu kūnu.
       – Dabar aš myliu tave.
       –Ne.
       – Dabar, – sako Žydrė, – aš myliu tave. Pabučiuok mane.
       Jie ilgai bučiuojasi.
       – Pasakyk, – sako Žydrė. – Aš bjauri kekšė? Kekšė iš sudegusio teatro? Sakyk!
       – Ne, – Saulius tankiai alsuoja. – Tu nelaiminga mergaitė.
       Žydrė tyli. Paskui uždeda delną ant Sauliaus krūtinės, ten, kur plaka širdis.
       – Dabar aš laiminga. Aš – laiminga mergaitė! – tyliai nusijuokia ji.
       – Aš vesiu tave, – staiga sako Saulius ir pats apstulbsta, išgirdęs savo žodžius.
       Žydrė pasuka galvą ir žiūri žydromis akimis į vaikinuko akeles.
       – Aš vesiu tave, – pakartoja Saulius, norėdamas įsitikinti, kad šiuos žodžius iš tikrųjų ištarė jis.
       Žydrė prisiglaudžia ir bučiuoja jo akis. Saulius pajunta ant savo akių jos ašaras.
       – Aš kekšė, – kūkčiodama kužda ji. – Aš neverta tavęs.
       – Nesąmonės, – tvirtai sako Saulius. –Nesąmonės.
       – Aišku, nesąmonės, – atsidūsta Žydrė ir nusibraukia ašaras. – Nešnekėk nesąmonių.
       – Aš negirtas. Bet, – Saulius sunerimsta, –juk tu...ką, jeigu vaikas...
       – Ne ne ne, – purto galvą Žydrė, šypsodamasi pro ašaras. – Aš žinau.
       –Iš kur žinai?
       – Koks tu vaikas.
       Žydrė glosto Sauliaus galvą.
       – O aš iš namų pabėgau, – sako Saulius. – Išėjau iš namų.
       – Kodėl?
       – Mano tėvas – veidmainis ir kvailys. Motinos gaila. Bet ji irgi gera, – kam susidėjo...
       – Vaikuti, – šypsosi Žydrė.
       – Nevadink manės vaikučiu!
       – Gerai. Dabar tu jau vyras.
       – Ir vesiu tave.
       – Ne ne, – purto galvą Žydrė ir užsidengia delnu akis.
       – Tu miegok, – sako Saulius, užklodamas antklode merginos krūtis. – Tu miegok, o aš galvosiu. Miegok.
       Žydrė atsigula ant šono ir prisiglaudžia prie Sauliaus taip stipriai, taip stipriai, kad jam net kvapą užgniaužia, o jų lūpos...o! jų lūpos! – jie alsuoja vienas į kitą, naktį, kai saulė slepias už pasaulio, jie alsuoja vienas į kitą, ir nėra jiems tamsos nė mirties.

Į viršų

       XV. ATSISVEIKINIMAS.SU GINKLAIS

       – Vyrai! – surinka ant viso baro girtas vyras. – Karas baigėsi! Mano sūnus gyvas grįžta iš Afganistano! Karas baigėsi! Baigėsi...
       Jis šypsosi, bet staiga lūpų kampučiai nukąra, ir jis pravirksta kaip žilas vaikas.
       Jaunuoliai, sėdintys prie baro, atsisuka su stiklinėmis rankose.
       – Už tavo sūnų, seni! – sušunka vienas. – Aš jau grįžau.
       – Iki dugno! Iki dugno! – suūžia jaunimas.
       – Visoms merginoms – šampano! – verkiantis vyras trenkia kumščiu į stalą. – Visiems vyrams – degtinės! Aš vaišinu! Mano sūnus – gyvas! Už žuvusius ir už gyvuosius! Karas baigėsi!
       – Valiovaliovalio!!! – skanduoja visi.
       Romas įeina į barą ir nustebęs žvalgosi aplink. Pamatęs pažįstamą, klausia, kas čia vyksta.
       – Ką?! – netiki Romas.
       – Karas baigėsi, sakau. Viskas. Mūsų kareiviai grįžta namo.
       – Šimtą degtinės, – sako Romas barmenui ir uždeda ranką ant pažįstamo peties. – O aš pagalvojau, kad jie šitaip linksminasi dėl sutarties...
       – Kokios sutarties? – nustemba pažįstamas.
       – Nežinai? – nustemba Romas.
       – Aš ne visažinis, – pykteli pažįstamas. – O ir tu ne visažinis.
       – TSRS ir JAV susitarė dėl branduolinio ginklo sunaikinimo.
       – Fantastika, – sako pažįstamas ir gurkšteli konjako.
       – Prašom, – sako barmenas, duodamas šimtą gramų degtinės, o barmenui, nešančiam šampaną ir degtine. VISIEMS, šūkteli: – Jonai, neapsiskaičiuok!
       Jonas nusijuokia.
       – Fantastika, – sako Romas. – O aš buvau įsitikinės, kad keliausiu į Afganistaną. Aš juk aukščiausios rūšies patrankų mėsa.
       – Kas pasakė „patrankų mėsa“?! – surinka girtas žilas vyras. – Kas pasakė „patrankų mėsa“?!
       – Aš, – atsako Romas.
       – Tu... – vyras nutaiko į Romą rodomąjį pirštą it pistoletą. – Tu...
       Jis sukūkčioja, užsidengia delnu akis ir atsisėda. Paskui pakelia galvą, žiūri į Romą, o Romas žiūri į jį.
       – Duokite jam degtinės, – sako vyras. – Mano sūnus grįžta gyvas.
       – Atleiskite, – sako Romas ir pakelia stiklinę – Už jūsų sūnų.
       – Duokite jam degtinės, – verkia vyras. – Aš jį pažįstu. Jis kartu su mano sūnumi treniravosi kultūrizmo klube. Tavo vardas Romas, tiesa?
       – Taip, – Romas apstulbsta, tuščia stiklinė iškrenta iš rankos ir ištykšta. – Jūs – Dariaus tėvas?..
       – Dariukas grįžta gyvas! – pro ašaras juokiasi girtas vyras. – Duokite jam degtinės!
       – TSRS ir JAV susitarė? – kraipo galvą pažįstamas, išgeria konjaką, ir užsisako dar.
       Romas užmina ant šukės, ir ji įsminga į didįjį kojos pirštą. Romas atsisėda ant kėdės šalia Dariaus tėvo, nusiauna sandalą, šviesus kraujas sunkiasi iš kojos piršto.
       – Rudeni aš išeinu į armiją. Galvojau, kad mane paims į Afganistaną...
       Barmenas padeda prieš jį šimtą gramų degtinės. Iš magnetofono trenkia sunkusis rokas. Jaunimas kalbasi gyvai ir garsiai.
       – Gyvas, – sušnabžda girtas Dariaus tėvas, stiklinėmis akimis žiūrėdamas į stiklinę su degtine. – Išgerkim!
       Jie susidaužia ir išgeria.
       – Dar! – šaukia vyras, nusibraukęs ašaras. Romas žiūri į žilus jo plaukus. Jie panašūs į apšerkšnijusią žolę.

Į viršų

       XVI. PRARASTOJI KARTA IR ATEITIES AKYS

       „Štai vasara ir baigias, o mes nesusirinkome kaip visada prie apvalaus staliuko“, – galvoja Saulius, gurkšnodamas obuolių sultis. „Mes – klasiokai? Draugai? Karta?“
       Į senamiesčio slėnį sėlina vakaras. Saulius nežiūri į besiskirstančius kavinės lankytojus. Jam liūdna. „Audrius – ligoninėj. Žydrę areštavo tėvai, nes grįžę rado po jos lova per daug tuščių butelių. Žydrė Žydrė Žydrė...Romas? Romas rudenį išeina armijon ir džiaugiasi, kad Afganistane baigėsi karas.“
       –Sveikas!
       Prie staliuko atsisėda pažįstamas vaikinas, literatas, studijuojantis universitete.
       – Sveikas.
       – Liūdnos naujienos, broliuk.
       – Kas...atsitiko?
       – Aidas nusišovė.
       Tyla lyg po šūvio.
       – Tokios tokelės, – atsidūsta literatas. – O geras poetas. Aš labai skubu, atleisk.
       Jis nueina. Saulius jaučia, kad jo galva sukasi, ir jis nieko nesupranta. Šūvis į galvą. „Nusišovė? Nusišovė? Nusišovė?“ Jis negalvoja, kuo nusišovė poetas – pistoletu ar šautuvu, ir iš kur juos gavo, – beprasmiški klausimai, prasmingi tik milicijai ir svetimų savižudybių mėgėjams.
       Jis neklausia savęs, kodėl nusišovė Aidas C., bet atsimena jį sakant, kad dar šiąnakt nusišaus, nes neturi antžmogiškų sparnų. Saulius neklausia savęs, kodėl nusišovė Aidas C. Gal tai socialinė ir literatūrinė, broliška biurokratija nugalėjo Žmogų? Biurokratija – tai mašina, kurią valdo ne žmogus, o žmogžudys! Tai jis nušovė poetą. Taip, jis. Bet poetas – nenugalėtas. Nenugalėtas! „Menas – tai gyvenimo ginklas dvikovoje su mirtim. Ir mirtis, cha cha, bejėgė prieš dvasią, įkvėptą pergalei!“ – atsimena Saulius Mokytojo žodžius ir atsimena, kad Mokytojas turbūt dar sėdi čia, „Rotondoje“, gurkšnodamas kaip visada raudoną vyną.
       Purpurinis vakaras atsėlina į Vilniaus slėni. Vilnelės ir Vilijos vanduo tviska sidabru ir auksu. Švelnus vėjelis vėsina įkaitusius medžių lapus.
       Vaikinai ir merginos išsiskirsto. Kavinėje lieka tik pardavėjos, senyvas dailininkas ir Saulius.
       Jis žiūri į girtą maestro, užsikvempusį ant stalo. Senasis dailininkas miega. Ant jo staliuko stovi tuščias raudono vyno butelis.
       Saulius išgirsta vyriškus balsus ir pamato du milicininkus su racijomis.
       – Draugas dailininkas vėl miega viešoje vietoje... – palinguoja galva vienas.
       – Pažadinti ir – į blaivyklą! – kerta kitas.
       – Tegu miega, – geraširdiškai šypsosi pirmasis. – Niekas čia nebeateis. Kavinė užsidaro.
       – Vis tiek reikia pažadinti.
       Pirmasis mosteli ranka ir užsirūko. Antrasis eina prie miegančio dailininko, bet Saulius paprašo nežadinti.
       – Ko tau čia reikia? – milicininkas nutaiso piktą veidą. – Eik miegoti.
       Saulius atsiremia į sieną. Milicininkas papurto senąjį dailininką už peties.
       – Kelkis, genijau. Ar girdi? Kelkis!
       Dailininkas nerodo jokių gyvybės ženklų. Milicininkas stipriau, grubiau papurto dailininką, tuščias vyno butelis nuvirsta, nurieda nuo stalo, krenta ant kavines plytų ir sudūžta. Saulius krūpteli.
       – Ei! Ei! – milicininkas čiumpa dailininko galvą už plaukų, atlošia, ir staiga jo akys išsiplečia, lūpos prasiveria, jis paleidžia dailininko galvą, kuri nusvyra ne ant stalo, o atgal – lyg dailininkas juoktųsi atsilošęs.
       Saulius žiūri ir nieko nesupranta, bet jo širdis daužosi, daužosi, daužosi.
       Geraširdis milicininkas prieina, pasižiūri į dailininko veidą.
       –O dieve, –sako jis.
       – Kaip gyvas nemačiau tokių akių, – sako kitas milicininkas. – Kaip gyvas nemačiau tokių gyvų negyvėlio akių. O negyvėlių mačiau daug.
       – Užspausk, – sunkiai ištaria geraširdis. – Užspausk jo akis. Aš negaliu jų matyti.
       Jis užsimerkia. Jo kolega ištiesia ranką, bet ne, neišdrįsta, paima raciją, iškviečia milicijos mašiną.
       – Jėzau švenčiausias! – suspiegia pardavėja. – Kaziukas!
       – Kas?!.. – atbėga kita ir išplečia akis.
       – Kaziukas...Kaziukas... – rauda moteriškė, bučiuodama jo akis.
       Saulius stovi prie sienos sugniaužtais kumščiais, jo skruostais teka ašaros. Jis žiūri į gyvas mirusio dailininko akis, besišypsančias sustingusias raukšles ir lūpas, jis žiūri į tokias gyvas, pikasiškas dailininko akis ir negali, nenori, negali užsimerkti.

Į viršų

       XVII. SAULĖLYDIS

       Vasaros vakaras, paskutinis vasaros vakaras. Saulius stovi Gedimino pilies bokšte it vienišas sargybinis, o virš jo palvos plazda vėjy Lietuvos vėliava. Saulius žiūri į senamiestį, kuris atrodo kaip juvelyrinis senovės meistrų darbas. O juk taip ir yra, galvoja jis. Mano Vilnius, sako sau mintyse, mano Vilnelė ir mano Vilija. „Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija – į Nemuną. Sakyk – Tėvynę mylime labiau mes už gyvenimą.“ Saulius ieško akimis Vilnelės, bet ją užstoja žaliuojantys medžiai. Tada jis pakelia galvą ir žiūri, kol pasijunta kybąs ore, po kojomis – miestas, virš galvos – dangus, o priešais – saulė! Jis alsuoja giliai lyg prieš skrydį. Ar įvyko stebuklas, klausia savęs, ar įvyko TAI?
       Jis žiūri išplėstomis, nuogomis akimis į akinančią saulės akį, kol jo akys pasrūva ašaromis. Jis įsiremia rankomis į geležinę, atramą ir užsimerkia, bet akyse – saulė. Jis jaučia vietoj rankų – sparnus, bet kodėl jo kūnas – it geležinis, ir kodėl norisi kaukti geležinio vilko balsu – į saulę?..
       „Geležinis vilkas su sparnais – antitarybiška!“ – pasakytų jo tėvas. „O chimeros ant Paryžiaus katedros? – atsakytų sūnus. – Chimeros?..“
       Negrįšiu, tėve, ilgai negrįšiu. Tik mamos gaila. Negrįšiu. Gyvensiu Mokytojo palėpėje. Kroviku dirbsiu. Viešųjų tualetų valytojų. Šlavėju. Bet gyvensiu Mokytojo namuose, o į tavo namus negrįšiu, tėve, ilgai negrįšiu, net įstojęs į Institutą – ne, o aš įstosiu ir be tavo pagalbos, nes mano tikėjimas lygus žinojimui – aš nugalėsiu!
       Vėjas pučia į veidą, šiaušia plaukus ir plaiksto didelę trispalvę vėliavą. Saulius žiūri į saulę ir staiga pajunta, kad ji – tai gyvas šviesulys! Ne butaforinis skritulys, padarytas iš kartono ar skardos, virvute pakeliamas ir nuleidžiamas provincijos teatre. Ne, saulė – tai gyvas šviesulys, aplink kurį sukasi gyvas pasaulis! Saulė – danguje. Pasaulis – danguje. Ir aš – danguje, galvoja Saulius. Mes gyvename pasaulyje, kuris sukasi aplink savo ašį ir aplinkui saulę, ir kiekvienas žmogus sukasi aplinkui savo ašį ir aplinkui saulę – gyva šviesulį! Gal mūsų aukščiausias „Aš“ ir yra ta gyvybės ašis, Saulė, aplinkui kurią skriejame, idant nepasiklystume tamsoje ir begalybėje?.. Saulius apsvaigsta ir užsimerkia, nes pasaulis iš tikrųjų sukasi... Ir kuo arčiau šviesulio, tuo karštesnė jo ugnis. Bet stipresnė nei plienas yra žmogaus siela, nes plienas išsilydo ugnyje, o siela –užsigrūdina. Ir staiga jis išvysta dangaus vandenynu atplaukiantį baltą burlaivį ir atsiklaupia prieš saulę, tekančia virš visu žmonių žemės...

Į viršų

       XVIII. PABAIGA

       Viena giminė išeina, kita ateina, ir žemė tveria amžius. Saulė taipgi teka ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl iš naujo teka. Vėjas aplanko pietus ir traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir grįžta tolydžio, ir suka savo ratą. Visos upės teka į jūrą, ir jūra nepatvinsta, ir grįžta jos ten, iš kur ištekėjusios vėl iš naujo tekėti.

       1986

       * Donaldo Kajoko eilėraštis (Atgal>>>)

       Rudokas, Tomas Arūnas. Saksofonistas: Apysakos. – Vilnius: UAB „Rimas“, 1992.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt