|
<< Atgal
Tomas Arūnas Rudokas
ROTONDA
Į viršų
I. EKLEZIASTAS
Viena giminė išeina, kita ateina, ir žemė
tveria amžius. Saulė taipgi teka ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl
iš naujo teka. Vėjas aplanko pietus ir traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir
grįžta tolydžio, ir suka savo ratą. Visos upės teka į jūrą, ir jūra nepatvinsta,
ir grįžta jos ten, iš kur ištekėjusios vėl iš naujo tekėti.
(...)
Ir nieko naujo neįvyksta po saule.
Į viršų
II. SAULĖTEKIS
Ankstyvas birželio rytas, baltos sutemos.
Saulius, pasistatęs molbertą, stovi prie Vilnelės ir laukia saulėtekio. Lyg norėdama
susišildyti prie jo glaustosi drėgnaplaukė vėsa. Jam šalta, jis laukia saulėtekio,
svaigdamas nuo aliejinių dažų ir bundančios žemės kvapo. Vilnelės vanduo čiulba it
sraunus kraujas Vilniaus venoje. Klausydamasis Vilnelės, Saulius pajunta, kad ir jo
kraujas kaista, kad ir jo kraujas čiulba.
Jis nė nepastebi, kaip sušvinta aušros
pašvaistė. Sučiulba paukščiai. Baltosios sutemos išnyksta, šviesa trykšta iš
bundančios žemės...
Saulius sudeda molbertą, užsimeta jį ant peties ir
švilpaudamas iš lėto tolsta gatvele prieš Vilnelės srovę, pamažu mažėdamas
tolsta, kol paganau išnyksta už posūkio.
Į viršų
III. ROTONDA
Jis ateina čia kasdien. Čia, į vasaros kavinę,
panašią į didžiulę vaikišką karuselę.. Jie, vaikai, sėdi už apvalių staliukų,
geria kavą, rūko ir kalbasi apie gyvenimą.
Gyvenime nieko nėra didingesnio už Meną!
sako senas dailininkas, kvepiantis aliejiniais dažais ir vynu.
Negerkite, Mokytojau, jūs ir taip genialus,
sako Saulius, atkimšdamas raudono vyno butelį.
Vaike, šypsosi senasis dailininkas, kurio
paveikslus deklamuoja visų šalių jaunieji maištininkai. Vaikeli...
Saulius žiūri į jo žilus plaukus, raukšlėtą
veidą, kuriame spindi tokios gyvos, pikasiškos akys. Jose staiga sušvinta ašaros, bet
tuoj užgęsta, niekas nė nepastebi.
Jie geria vyną iš stiklinių. Jų daug. Visi kalba
labai garsiai. Apie viską, bet viskas sukasi aplink jų gyvenimo ašį. Saulius žiūri
į žydinčius kaštonus, balti jų žiedai su raudonais taškučiais vešlioj lapų
žalumoj, o už kaštonų viršūnių skaisčiai mėlynas dangus, erdvė, skaidri it
ašara.
Jie, vaikai, apsvaigę, nuo gyvenimo vyno, sukasi
aplinkui gyvenimo ašį.
Monmartras! ,linksmai ir ilgesingai surinka
kažkuris iš jų, o senyvo dailininko veide švyti tokios gyvos, pikasiškos akys.
Saulius stipriai užsimerkia, nes pasaulis iš
tikrųjų sukasi.
Į viršų
IV. BURLAIVIS
Šiai dienai užteks. Pasakyk savo tėveliams,
kad pinigų aš neimsiu, sako senasis dailininkas.
Kodėl? Sauliaus balse baimė.
Tavęs nepriims į Institutą, liūdnu balsu
sako dailininkas, bet jo akys juokiasi.
Kodėl, Mokytojau?
Todėl, kad tu esi mano Mokinys! surinka
Mokytojas ir meta tuščią butelį į sieną. Mano Mokinys. Jie žino...
Jis atsisėda ant kėdės, klibančios kaip senio
dantis.
Būk geras, atsikrenkščia Mokytojas.
Surink šukes.
Saulius sušluoja šukes, išmeta į šiukšlių
kibirą ir stovi, virpėdamas visu kūnu.
Bet į Institutą stosi! šypsosi Mokytojas.
Mes jiems parodysim, o jie pamatys.
Jis atsistoja, prieina prie Sauliaus, suima jį už
pečių ir stipriai papurto.
Tu vis tiek laimėsi. Menas tai gyvenimo
ginklas dvikovoje su mirtimi. Ir mirtis, cha cha, bejėgė prieš dvasią, įkvėptą
pergalei!
Saulius nedrąsiai šypsosi. Mokytojas žiūri į jo
skaidrias akis.
Na, aš įsivaizduoju, sako jis, ką tau
pasakys tėveliai...
Saulius nuryja seiles.
Tarybinė buržuazija perka savo besparniams
angeliukams Ikaro sparnus, netirpstančius, nedegančius, neskęstančius.
Keisčiausia, tęsia jis, kad tavyje yra
TAI... jis susigriebia. Na, kiekviename mano mokinyje yra TAI. Tu ne išimtis.
Žinok, kad nė vienas mano mokinys neįstojo iš karto. Bet įstojo visi, girdi, visi. Ir
pažiūrėk dabar į jų paveikslus, pažiūrėk...
Aš mačiau, Mokytojau.
Ateity jie tapys geriau už mane. Aš matau.
Vadinasi, aš geras mokytojas, ką?
Geras, Mokytojau.
Gerai, sako Mokytojas. Išimk vyno
butelį, ne, ne ten, štai iš tos spintos...aha.
Jis laiko vyno butelį ir kažką galvoja.
Žinai, vaikystėje mačiau butelį su burlaiviu
viduje. Tą laivą įkalino butelyje kalinys, kuris girtas buteliu užmušė kažkokį
žmogžudį, ką tik išėjusį laisvėn. Butelį su burlaiviu vargšas žmogelis
padovanojo mano tėvui. Jie buvo draugai abu jūrininkai. Kai tėvas man papasakojo
šią istoriją, nelabai ką suvokiau, bet žliumbiau...
Saulius klausosi lyg užburtas, o Mokytojas laiko
butelį horizontaliai ir mato jame juvelyrinį burlaivį.
Įsivaizduok, gražiausias laivas su iškeltomis
burėmis, bet butelis tarsi amžinas uostas. Ir laivas kaip vabzdys gintare.
Marių paukštis muziejuje. Muziejinė musė.
Jis sunkiai alsuoja, paskui pakelia balsą:
Kodėl aš geriu? Aš, laivo vaiduoklio
kapitonas, girto laivo kapitonas, koks kapitonas... aš pats laivas butely. Kodėl?..
Saulius sutrikęs tyli. Mokytojas numoja ranka,
įsuka kamščiatraukį, ištraukia kamštį ir pastato ant apšnerkšto stalo dvi
nešvarias stiklines. Vienos stiklinės dugne guli negyvą musė. Mokytojas įpila į
stiklinę vyno, žiūri į plūduriuojančią musę, nebyliai juokdamasis parodo Sauliui
ir išpila pro langą.
Štai, kai aš padvėsiu kaip šita musė, tu
įstosi į Dailės institutą.
Saulius bando prieštarauti, bet Mokytojas nutraukia:
Aš žinau, kad padvėsiu. Kada musės dvesia?
Musės dvesia rudenį. Štai ir aš padvėsiu kaip musė rudenį.
Nepadvėsite, graudžiai sako Saulius ir
nesupranta, kodėl Mokytojas prapliumpa juoku.
Nepadvėsite! kvatojasi Mokytojas ir
šluostosi juoko ašaras. Padvėsiu, padvėsiu. Padvėsiu it girta nuo vyno musė
gintarinį rudenį... O mano mokiniai įmes mane į Baltijos jūrą, kad po milijonų
metų Lietuvos dailės muziejus turėtą vienintelę pasaulyje mažojo menininko mumiją.
Ir jeigu mūsų Tėvynė skurs, parduos mane Tėvynė kokiam kapitalistiniam
kolekcionieriui už didelius, labai didelius pinigus...
Jis įvarvina į stiklinę lašą raudono vyno ir
paduoda Sauliui. Paskui įsipila į savo stiklinę iki pat kraštų ir pakelia ją prieš
vakaro saulę.
Žiūrėk, kaip žėri saulės kraujas vakare...
kimiai kužda jis, žiūrėdamas į žaižaruojantį raudoną vyną. Išgerkim.
Saulius išgeria, pastato stiklinę ant stalo ir
žiūri į slankiojantį Mokytojo gomurį.
Mokytojas išgeria vyną, pastato stiklinę ant stalo
ir prisimerkęs žiūri į raudoną saulę.
Burlaivis! staiga surinka jis it beprotis,
ištiesia ranką, ir jo akys išsiplečia kaip gėlių žiedai, geriantys saulės kraują.
Saulius žiūri į Mokytoją, ir jam baisu.
Tai tik debesys, Mokytojau...
Burlaivis... Žiūrėk, jis plaukia pas mus. Į
mūsų palėpę..
Jis atidaro langą ir jau lipa į dangų, bet Saulius
suklinka, įsikimba į Mokytojo koją, ir jie abu nukrenta ant grindų.
Mokytojas guli po stalu ir girdi berniuko
kūkčiojimą.
Mokytojau, sukūkčioja vaikas, aš
mačiau... aš pamačiau tą burlaivį...
Kada? vos girdimai klausia Mokytojas.
Kai puoliau prie lango, sukūkčioja Saulius.
Aš pamačiau ir iš karto patraukiau jus už kojos... Mokytojau, ar aš jau beprotis,
kad mačiau burlaivį?
Jis praplaukė virš mūsų, svajingai sako
Mokytojas. Būk geras, padėk man atsistoti.
Jie sėdi tylėdami. Mokytojas rūko papirosą,
gurkšnoja paskutinius vyno lašus ir mąsto.
Nebijok, sako jis mokiniui.
Jau nebijau, atsidūsta Saulius.
Eik namo ir pasakyk savo tėveliams, kad pinigų
aš neimsiu. Eik.
Tarpdury Saulius atsisuka.
Mokytojau, ar aš dar pamatysiu burlaivį?
Šiai dienai užteks, klumpančiu liežuviu
atsako Mokytojas. Būk geras, už...užsidaryk.
Saulius peržengia slenkstį, uždaro duris ir
nusileidžia įvijais laipteliais į žibintais apšviestą senamiesčio gatvę. Jis
pakelia galvą į dangų, tikėdamasis dar sykį išvysti stebuklingą burlaivį, jis
žiūri į skaisčias žvaigždes ir staiga pasijunta skrendąs virš miesto, ir mato
Mokytoją, tupintį ant palangės mažytį ir pilką it žvirbliuką. Saulius nori
šaukti, bet nežino, kaip šaukti nenukriskite ar nenuskriskite?
Jis užkliūva už senamiesčio plytos ir griūva
delnais ant asfalto. Paskui atsistoja, pakelia molbertą ir eina prie Vilnelės, nes
kruvini delnai peršti lyg nusidilginus į žvaigždę.
Į viršų
V. FAKTAS
Saulius pabunda tekant saulei. Miestas ošia kaip
jūra.
Nereikia eiti į mokyklą! iš džiaugsmo
norisi šaukti laukiniu balsu.
Jis pašoka iš lovos, jo širdis šoka iš
džiaugsmo, jis įjungia patefoną, uždeda plokštelę ir šoka nuogas kartu su savo
širdimi, kuri pati skamba kaip muzika.
Vasara, ištaria Saulius, Va sa
ra...
Vasara tai laisvė, linksmybė, šokis, spalvos,
gėlės, dangus, skrydis, svaigulys.
Juk turi kažkas įvykti, galvoja Saulius, kiekvieną
vasarą atsitinka kažkas ypatingo. Negali taip atsitikti, kad nieko neatsitiks. Ne ne,
aš nujaučiu mažą stebuklą, tik nežinau, kada ir kur jis įvyks... Jeigu įstosiu į
Dailės institutą tai nebus tas stebuklas, tai nebus TAI. Bet aš jaučiu, kad
stebuklas įvyks, aš jaučiu ir tikiu, ir žinau, nors mano žinojimo pagrindas yra
tikėjimas, o ne faktas, ne mano tikėjimas ir yra faktas...
Miestas ošia kaip jūra, kurioje atsispindi tekanti
saulė.
Į viršų
VI. DRAMBLIO KAULAI
Vaikūčiai, mano šyrdį gelia skausmo angys!
Audrius mėgdžioja mokyklos direktorės balsą. Štai yr yšeinate jūs y platų
gyvenymo kelią...
Aš išeinu į armiją, įsiterpia Romas ir
pajudina savo plačius pečius.
Aš linkiū jums, vaikūčiai, atrasti savo
gyvenymo kelyja dydialę LAYMĘ...
Saulius nusišypso. Audrius atsisėda prie staliuko
ir užsirūko.
Kelyje, atsidūsta Žydrė.
Keruakas, sukrankia Romas. Rudenį aš
išeinu į armiją. Baigėsi mano kelionės.
Jos niekada nesibaigia, seni, taria Audrius.
Paklydėlis eina ratu... Kodėl ratu?
Mane išsiųs į Afganistaną, niūriai sako
Romas.
Iš kur žinai? klausia Saulius.
Nujaučiu.
Neišsiųs.
Tu naivuolis. Karui reikia mėsos. Kas lieka po
karo? Kaulai. Nučiulpti kaulai ir iščiulptos smegenėlės.
Žydrė žiūri į Romą. Jai patinka jo platūs
pečiai.
O manęs neims armijon, sako Saulius.
Kodėl? paklausia Romas ir nuryja seiles.
Aš idiotas, nusijuokia Saulius, ir visi
nusijuokia.
Tiesa, tiesa, buvau užmiršęs, sako Romas
ir atsikrenkščia. O mane eksportuos į Afganistaną. Aš aukščiausios rūšies
mėsa. Pačiupinėk.
Jis iškelia sulenktas rankas. Apvalūs raumenys
panašūs į biliardo kamuolius.
Kamuoliai iš dramblio kaulo, sako Audrius.
Eime lošti biliardo.
Vonegutas, atsidūsta Žydrė.
Sruoga! nusišypso Audrius. Na, gerai,
gerai. Tebūnie juodasis humoras tarptautinis žanras.
Kur tu stosi? staiga paklausia Žydrė.
Niekur. Eisiu dirbti į teatrą. Apšvietėju.
Populiari profesija.
Bet aš nesiekiu populiarumo. Svarbiausia
sąžiningas, šviesus kaip saulė darbas.
O aš stoju į aktorinį, atsidūsta Žydrė.
Taip, tu tikra Merilina Monro, kikena
Audrius. Marytė Monraitė lietuviška seksbomba.
Tu pats...bombas.
Aš linkiū jūms, vaikūčiai, rastyyy
Laymę! juokiasi Audrius. Vysas pasaulys jūsū rankosia!
Žiemos pasaulis baltas kaip kamuolys iš
dramblio kaulo... padeklamuoja Žydrė.
Kieno poezas? pakelia antakius Audrius.
Mūsų, atsidūsta Žydrė, kolektyvinis.
Klausykite, staiga prabyla Saulius. Bet
juk tuos dramblius nušauna?
Ir mane nušaus, sako Romas, kaip mažą
baltą dramblį... O iš mano kaulų pastatys paminklą žuvusiems drambliams.
O ar yra juodų dramblių? nusišypso
Audrius. Juodasis humoras tarptautinis žanras.
Į viršų
VII. ŽOLĖ YRA GRAŽI
Pasaulį išgelbės grožis, sakė
Dostojevskis, įkvėptai sako Saulius, ir jo skaidrios akys švyti.
Menas menui, mielasis, nieko daugiau,
kikena Audrius.
Oskaras Vaildas, taria Žydrė.
Pasaulį išgelbės grožis, kraipo galvą
Romas. Rudenį mane eksportuos į Afganistaną, ir joks grožis manęs neišgelbės
nuo...
Bailys, žiebia Žydrė.
Aš bijau tik mirties, atsikerta Romas.
Kas jos nebijo?..
Drąsūs žmonės. O tu bailys.
Pati tokia, nusiviepia Romas ir kreipiasi į
Saulių: Mylėti grožį labai paprasta. Stručio politika. Kai matai bjaurastį,
užsimerki ir matai grožybių vaivorykštes. Reikia tik užsimerkti ir įkišti galvą į
grožį. Ar gražiai pasakiau?
Saulius nemoka atsikirsti, kramto lūpas.
Tu neteisus. Aš neužsimerkiu. Aš matau ir
bjaurastis, ir visą blogį. Bet aš sakau, kad grožis nugalės. Aš tikiu.
O, čia jau religija, juokiasi Romas.
Tikėjimas naivuolių išmintis. Aš ateistas materialistas. Kur moksliniai
faktai, argumentai?
Žmogaus dvasia štai amžinas faktas ir
argumentas, kimiai ir įkvėptai sako Saulius.
Na, gerai. Pasižiūrėk į žalią žolę ir
pasakyk, ar ji graži?
Graži. Žolė yra graži.
Ir žalios žolės grožis amžinas?
Gyva žolė yra graži.
O jeigu ant šios žolės žmogžudys
prievartauja mergaitę, kaip tada? Ar ne šventvagiška sakyti, kad kruvina žolė vis
tiek yra graži?
Taip. Nes ji suteršta Blogio. Bet aš sakiau
gyva žolė, nesuteršta.
Ėė, tu gudrauji...
Berniukai, užtenka tų nesąmonių,
atsidūsta Žydrė.
Tai ne nesąmonės, kikena Audrius. Tai
naivuolių išmintis.
Kare yra šitaip: jei ne aš nušausiu priešą,
jis nušaus mane. Koks grožis sulaikys mane nuo šūvio?
Karas didžiausias blogis.
Taigi, šypsosi Romas. O kur tavo
amžinasis, visur esantis grožis? Žygdarbyje? Nušauti žmogų žygdarbis?
Saulius galvoja.
Žygdarbis sunaikinti blogį, tyliai, bet
tvirtai sako jis.
Matai, vaike, kiekvienas mato tą grožį
skirtinguose dalykuose, sako Romas. Kažkam ir Karas didžiausias grožis. O
kažkas žavisi, pavyzdžiui, pinigais. Pinigų žvilgesy jis įžvelgia poeziją...
Berniukai, priekaištingai taria Žydrė.
Audrius pučia cigaretės dūmus ir kikena.
Į Rotondą įgriūva girtas prarastosios
kartos poetas Aidas C, pablūdusiu žvilgsniu nužvelgia jaunimą ir kovinio gaidžio
balsu padeklamuoja, grėsmingai mojuodamas didžiuliu poezijos proletaro kumščiu:
Ateis kariai žandikauliais tvirtais,
Užgrūdintais nuo kumščių ir nuo smūgių.
Aš pažadu bus bloga jums, eunuchai,
Bus bloga jums, mergaitės ir berniukai,
Ne taip juk jūs gyvenate, ne taip.
Jis padaro muzikine, pauzę, giliai alsuoja,
paskui tęsia:
Ištižėlių linksmoji arbata
Jau išgerta. Įpilkite alyvos
Į ugnį ir žiūrėkime, kas gyvas
Išliks lyg pavojingas recidyvas,
Tik tam, užgrūdintam, šalia manęs vieta.
Ir iškelia į viršų poezijos proletaro
kumštį. Prie jo prieina augalotas jaunuolis recidyvisto veidu ir laužyta lietuvių
kalba paklausia, ar deklamatorius nenori gauti į snukį. Deklamatoriaus akys kovingai
sužimba, jo šnervės išsipučia:
Aš vieną tiktai šovinį renkuos
Tą, ant kurio sustingo kraujo varis.
Iš mano šnervių verčias rausvas garas,
Belaukiant tų, kurie dar atakuos...
Augalotas recidyvistas stovi užburtas poezijos, o
deklamatorius duoda jam į snukį. Recidyvistas sukriokia, atsiraitoja rankoves (ant
kairės rankos ištatuiruota nuoga moteris) ir puola poetą. Romas tuoj pašoka ir puola
recidyvistą, o tas, pamatęs kultūristą, išsiveržia iš jo meilaus glėbio ir
skardžiai sušvilpia. Kaip kaštonai pabyra jo augaloti draugužiai.
Vychadi! sukriokia sumuštas recidyvistas
prarastosios kartos poetui.
Sam vychadi! kvatojusi Aidas C.
Gauja puola jį ir Romą. Saulius pribėga prie
mušeikų ir šaukia:
Nereikia, vyrai, nereikia, vyrai.
Pats jauniausias chuliganas, pamatęs pacifistinę,
auką, griebia ją, nutempia ant žolės ir primuša taip, jog Saulius lieka gulėti,
susirietęs kaip kūdikis.
O muštynės jau baigiasi. Ant Rotondos sienų
kraujas. Šeši tatuiruoti laukiniai, šnypšdami it permuštos gyvatės, šliaužia
lauk.
Saulius pramerkia sumuštą akį ir jam pasirodo, kad
žolė aukšta kaip medžiai, o jis pats it skruzdėliukas. Jis, apsvaigęs nuo
smūgių, svaigsta nuo kraujo, žemės ir žolės kvapų. Jis užsimerkia ir mato aukštą
žalią žolę, išaugusią lig mėlyno dangaus. Žolė yra graži, galvoja jis, ir jo
kraują sugeria žemė.
Į viršų
VIII. HARĖ KRIŠNA
Tu pranašas... Romas patapšnoja Aido C.
petį. Ateis kariai žandikauliais tvirtais!
Pranašas ne aš, o Gintaras Patackas.
Juodoji magija, kikena Audrius.
Sauliuk, ar labai skauda? klausia Žydrė.
Ne.
Na, išsišiepia Romas, ar gražu?
Ne.
O žolė graži?
Taip.
Fanatikas...
Berniukai, jūs brandūs idiotai, atsidūsta
Žydrė. Ar liaudies poetas negeidžia padeklamuoti liaudžiai savo gražiausio
eilėraščio?
Liaudies poetas nusivylė kultūriniu liaudies
lygiu, linguoja galva Aidas, todėl dar šiąnakt nusišaus.
Norint pakelti puolusius žmones, reikia turėti
antžmogiškus sparnus.
Todėl ir nusišausiu. Neturiu antžmogišku
sparnų.
Prie Rotondos privažiuoja milicijos mažina,
iš kurios kaubojiškai iššoka trys milicininkai, apibėga kavinę tris kartus, paskui
griežtai įsako pardavėjoms pasiaiškinti, nes ložnyj vyzov eia vyzov
apščestvenamu pariatku.
Pardavėjos paaiškina, kad chuliganai pasimušė ir
pabėgo. Milicininkai nusispjauna, įšoka mašinon ir išvažiuoja. Mašinos vietoj lieka
mėlynas dūmų debesėlis, kuris iš lėto išsisklaido.
Jie visada vėluoja, konstatuoja Romas.
Įdomu, ar milicininkai vėluoja į pasimatymus su mylimosiomis? Gražiai skamba
milicininko mylimoji.
Ar tu nenori nuteplioti mano portreto?
pasiteirauja A.C. Poetas po žvaigždžių lietaus. A?
Visi nusijuokia.
Molbertą palikau namie, sako Saulius.
Tada įsimink mano žvaigždėtą snukį ir tapyk
namie iš atminties.
Juokdamasis jis paploja sau per kelius ir nekantriai
apsižvalgo.
Iš kurios pusės ateis Jėzus Kristus?
juokiasi.
Iš kitos pusės prie jų staliuko ateina sektantas
Antanas.
Harė Krišna, pasisveikina jis
šypsodamasis.
O, sveikas, kaip laikaisi? klausia Aidas.
Myliu, šypsosi Antanas.
Ką, bobą susiradai? nustemba Romas.
Dievą, šypsosi Antanas.
Aa, nusivilia Romas. Boba geriau.
Aš myliu dievą, šypsosi Antanas,
todėl myliu visa, kas gyva.
Žiūrėkit, žiūrėkit, nusiviepia Romas.
Dar vienas idealistas. Ar žolė graži?
Audrius ir Žydrė nusišypso. Saulius kosteli į
kumštuką.
Graži, šypsosi Antanas.
Na, o jeigu ant gražios žolės... kartoja
savo triuką Romas, bet Žydrė užčiaupia delnu jo burną.
Romas išsivaduoja.
Sėskis, sako jis Antanui ir žvalgosi
laisvos kėdės. Štai, matai, laisva kėdė, atsinešk ir sėsk prie mūsų.
Aš einu melstis, šypsosi Antanas.
O aš einu į karą, nesišypso Romas.
Pif paf, Aidas rodo pirštu į Romą.
Baikite, niršta Žydrė.
Aš melsiuos už jūsų sielas, šypsosi
Antanas.
Ačiū, tik nepersimelsk, padėkoja Romas.
Viso laimingiausio.
Aš laimingas, šypsosi Antanas. Aš
melsiuos, kad ir jūs būtumėt laimingi. Harė Krišna.
Šypsodamasis jis išeina iš Rotondos.
Na, ką gi, o mes eisime gerti! sušunka A.C.
Kas su manim?
Visi, kikena Audrius. Užvakar baigėm
mokyklą. Reikia atšvęsti išėjimą iš kalėjimo.
Mokyklą baigėte? Puiku! Žavinga! Pirmyn!
Pirmyn, kikena Audrius.
Jie atsistoja.
Aš neisiu, kosteli Saulius. Manęs
neįleis.
Sauliuk, Žydrė prisiglaudžia prie vaikino.
Tu gersi sultis ir tik sultis.
Visi patraukia į Gorkio gatvę. Priekyje Žengia
A.C.
Iš mano šnervių verčias rausvas garas,
belaukiant tų, kurie dar atakuos! karingai sušunka jis.
Rotondos mažvaikiai, bohemos naujokai,
pavydžiai žiūri jiems pavymui.
Palaukite, aš noriu sisi, sako Romas ir
nusileidžia į viešąjį požeminį tualetą.
Įdomu, sako jis, išėjęs iš tualeto,
ar Antanas jau meldžiasi už mūsų sielas?
Save our souls, sukikena Audrius.
Harė Krišna, atsidūsta Žydrė.
Į viršų
IX. FIESTA
Aludėje vyrai geria smarkiai ir garsiai. Kelios
merginos spigiai kikena. Oficiantai ir oficiantės šmėkščioja lyg požemio
vaiduokliai.
Aš noriu į Ispaniją! baubia girtas Romas.
Pamplona! Fiesta! Korida!
O aš noriu į Paryžių! šaukia Žydrė.
Saulius gurkšnoja firminį gėrimą. Audrius miega,
galvą padėjęs ant stalo.
Aš esu bulius! baubia Romas. Leiskit
mane į Ispaniją!
Apsiverkia ir kūkčioja:
Aš esu bubulius...
O aš matadoras! suklykia kažkoks
apšepėlis, atkišęs šakutę.
Aš Hemingvėjus, išdidžiai pareiškia
poetas A.C. Nusišausiu.
Aš esu bulius, kukčioja Romas, apsikabinęs
Žydrę. Ji glosto Romo galvą.
Rytoj mes važiuosime į Palangą, sako ji.
O ten... vyksta fiestos?..
Taip, kiekvieną vasarą ten susirenka matadorai
iš visos Lietuvos.
Nenoriu į Lietuvą... Noriu į Ispaniją...
Romo galva, paklusdama žemės traukai, nusvyra ant
stalo.
Juk ji nemyli jo, galvoja Saulius,
žiūrėdamas į Žydrę. Kodėl bučiuoja nemylėdama?
Žydrė šypsodamasi pažvelgia į Saulių. Kokia
ji graži! mintyse beviltiškai surinka Saulius ir slėpdamas sumišimą taip pat
nusišypso:
Aš noriu alaus...
Alaus! šūkteli Žydrė.
Alaus! A.C. poeto kumščiu trenkia į
stalą.
Oficiantas prisistato tuoj pat, lyg iš pastalės, ir
pastato ant stalo bokalą alaus.
Dešimt! A.C. iškelia rankas su išskėstais
pirštais. Dešimt bokalų.
A.C. pamerkia jam akim, duoda rubliu daugiau,
oficiantas paima pinigus ir po kiek laiko atneša dešimt bokalų.
Aš einu į tualetą, sako Saulius ir
atsistoja.
Sėsk, spėsi.
Aš greitai...tuoj...
Išėjęs iš aludės, prasmirdusios prakaitu,
dūmais ir alumi, jis įkvepia gryno oro ir pasileidžia bėgti. Jis bėga ir staiga
atsimena, kad fiesta prasideda bulių bėgimu gatve, o prieš bulius lekia būrys drąsių
linksmuolių, ne vieną linksmuolį buliai sutrypė, bet kiti vis tiek nieko nepaisydami
bėga prieky iki pat arenos, kur sušoka į savo vietas ir virtuoziškam matadorui
ekstaziškai šūkčioja: Ole! Ole!, ir matadoras suvaro špagą į aštriaragio
buliaus kūną iki pat rankenos. Sauliui smilkteli širdį, jis sustoja, vos atgauna
kvapą, o širdis bėga, bėga, bėga...
Į viršų
X. TURĖTI IR NETURĖTI
Štai mes ir Ispanijoj! surinka Audrius.
Žiūrėk, Žydre, koks žydras rytas!
Tu tikras trimitas, Žydrė pasirąžo.
Čia juk ne pionierių stovykla.
Čia Ispanija, kikena Audrius. Turistui
pramiegoti koridą didžiausia nešlovė.
Kokią koridą... žiovauja Žydrė. Ką
čia mali?
O, o, busdamas stena Romas.
Saulius, gulintis šalia Žydrės, draugiškai
įžnybia jai į pliką šlaunį.
Sauliuk, čia dabar kas? Nejaugi tu
ištvirkėlis?
Jie atsikelia ir bėga prie jūros.
Pliažas tuščias. Jauna moteris nesidrovėdama
nusirengia ir nuoga brenda į jūrą.
Oho, kraipo galvą Romas. Ir aš
maudysiuos nuogas.
Jis žiūri į nuogą rudaodę moterį, šokančią
mėlyname vandenyje.
Nudizmas, sako Audrius, sukdamas ant piršto
ryškiai geltonas glaudes.
Klykdami laukiniais balsais, jie puola jūron. Jie
puola jūrą...
Non stop! šaukia diskžokėjus į
mikrofoną.
Jie šoka diskotekoje po atviru dangum jau visą
valandą. Romas šoka su Žydre, Audrius su visai padoria panke, kurios idėją
demonstruoja vien spalvotų plaukų skiauterė, o Saulius sėdi ant suolo it autsaideris,
bet jis ir nenori šokti, jam gera žiūrėti į šokančius žmones.
Pasibaigus dainai, prie Žydrės prieina
kampuotaveidis jaunuolis, nekreipdamas dėmesio į Romą, sugniaužia jos ranką ir
iškošia:
Tu šoksi su manim.
Šiknius tu, o ne šokėjas, Žydrė
ištraukia ranką, bet kampuotaveidis vėl ją sugriebia, prispaudžia merginą prie
savas, tačiau gauna, stiprų smūgį į pažiaunę ir nudrimba ant dansingo grindų.
Šokėjai šoka į šalis.
Chebra, savus muša! surinka jis atsistojęs
ir puola Romą, o tas, pamatęs gražų pulką priešų, išsitraukia lenktinį peilį,
atlenkia geležtę ir juokiasi.
Chebra nesiryžta pulti, į dansingą įbėga
milicininkai, Romas įsideda peilį į kišenę, apkabina Žydrę, ir jie, nelaukdami
Audriaus ir Sauliaus, išeina iš diskotekos. Kampuotaveidis šoka iš paskos, bet
užšoka tiesiai ant milicininko.
Romas su Žydre eina į pliažą. Saulė jau
nusileidus. Čia pat ošia jūra, ir jos ošimas gaivina kaip vėsus vanduo.
Virš juodos alsuojančios jūros, lyg ant dangaus
bangų supasi auksinis mėnulis.
Virš kopų ramus teka
mėnuo... Taip tuščia many... Daug vietos šiam vaizdui*...
deklamuoja Žydrė.
Jie šoka vandeny visiškai nuogi, bučiuojasi,
paskui bėga iš jūros į kopas.
Žydrė guli kopų smėlyje ir mato žvaigždes,
Romas bučiuoja sūrius jos krūtų spenelius, bet Žydrė net užsimerkusi mato žydras
žvaigždes, šokančias juodame danguje virš ošiančios jūros...
Romas:
Kur aš noriu nukeliauti? Chm, aš noriu
nukeliauti į Šiaurės Ameriką, Ispaniją, Prancūziją...
Žydrė:
Stop. Ir kaip tu galvoji įkūnyti savo svajone.?
Chm. Pinigu neturiu. Aukšto posto neturiu.
Neturiu nieko, kas man padėtų. Vien pačią svajonę.
Taip.
Blogiausia, kad aš labai noriu. Jei norėčiau
tik vos vos, galėčiau ir nenorėti. O dabar noriu labai ir negaliu nenorėti. Ir neturiu
nieko...
Tu turi mane... tyliai sako Žydrė.
Rudeni aš keliausiu į Afganistaną,
niūriai nusišypso Romas. Štai ką reiškia turėti ir neturėti.
Į viršų
XI. GĖLIŲ VAIKAI
Mūsų jaunystės laikais Rotondoje
pardavinėjo ir kavą, ir sultis, ir vyną, kaip senis pasakoja Aidas. Mes gėrėme
kiekvieną dieną, bet nusigerdavome gražiai, elgdavomės mandagiai, meiliai, ne taip,
kaip dabar...
Meluoji, sako Romas. Taip ir patikėsiu.
Jie elgdavosi meiliai.
Gerbk senukus, vaikeli, pagraso pirštu
Aidas. Jūs blaivioji karta. Mes prarastoji...
Kodėl prarastoji? užsipuola Romas.
Kas jus prarado? Beat generation. Visa tai amerikietiškos manieros. Hemingvėjizmas.
Kas mus prarado? susimąsto Aidas. Tu,
vaikel, įdomiai paklausei. Iš tikrųjų kas? prarado? mus?..
Visi spokso išpūtę akis, juk Aidas
senamiesčio bohemos senbuvis.
O ką praradome mes? tęsia Aidas. Jūs
patys negalite atsakyti, kas prarado mus?
Niekas, erzindamas rėžia Romas..
Čia ir yra gražiausia, nusijuokia Aidas.
Mus praradote jūs!
Jis patylėjo.
O mes praradome save. Taip, save. Vieni mirė nuo
narkotikų, kiti nuo karjeros, snobizmo, baimės, nuovargio. Visuomeniniai dalykai mus
domino, bet mumyse nebuvo tikėjimo, kad nors ką galime pakeisti būtent mes. Mes
netikėjome visuomene. Mes, taip sakant, tarybiniai bitnikai, hipiai gėlių
vaikai tikėjome vyro ir moters meile, pagaliau meile žmonijai, bet visuomenės
meile žmogui ne. Mums neužteko dvasinės jėgos tokiam tikėjimui ir mes tapome
visuomenės autsaideriais. Milicija mus gainiojosi po visą šalį, ganė lyg aveles,
kirpo mūsų ilgėliausius plaukus it vilną, beje, iš visų nukirptų plaukų buvo
galima nuvyti virvę, vieną jos galą nuskraidinti į Ameriką ir galynėtis, kas ką
pertrauks per Atlantą į savo pusę klasikinė liaudies ideologinė kova. Bet plaukai
kaip ir kiti augalai augo nepriklausomai nuo politikos, ir mes keliavome po visą šalį,
ir mūsų plaukai plevėsavo vėjy kaip Kelio vėliavos protesto vėliavos. Maskva,
Leningradas, Talinas, Buchara, Samarkandas... Ne, į Sibirą ne. Bet šiaip po
visą šalį, rimtai. Aš, kaip prarastasis poetas, galiu tvirtai pasakyti, kad
tarybinėje literatūroje šis milijonų jaunuolių Judėjimas visiškai nepavaizduotas. O
jo auklėjamoji reikšmė labai didelė. Gyvenimo pažinimas kelyje! Neužmirškite,
kokie tai buvo laikai. Biurokratija kaip vėžio metastazės ėdė visuomenės plaučius,
ir ji negalėjo alsuoti laisvai, o dar Stalino kultas kaip akmeninis antkapis ant jos
krūtinės... Niekada neužmiršiu vieno įvykio. Aš ir du poetai bendraminčiai Jaunimo
sode suorganizavome vakarą Poezijos protestas, kuriame skaitėme eilėraščius
prieš stalinizmo kultą. Mūsų klausėsi keli šimtai žmonių...
O kas jums leido surengti tokį vakarą?
klausia Romas.
Mes patys sau leidom. Gražiausia buvo tai, kad
po vakaro prie mūsų priėjo toks, žinote, dendis su dailiai pakirptais ūsiukais ir
pasiūlė pasivaikščioti ten, kur ir karalius pėsčias eina. Negi bėgsi.
Vadinasi, jūs kėsinotės į karaliaus saugumą?
provokuoja Romas.
Klausyk, gal tu pats karalaitis? pykteli
Aidas.
Na, ir ką darė su jumis karaliaus sargyba?
Aidas niūriai nusišypso.
Bijai? Romas klouniškai išpučia akis.
Ko man bijoti, prunkšteli Aidas. Ko
bijoti senam girtuokliui? Vienu žodžiu, mes labai maloniai, meiliai, sakyčiau,
pabendravome, po to bendravimo mergaitė, pristačiusi mus publikai, išlėkė iš darbo
šviesos greičiu, o mes taip pat lėkėme iš darboviečių, įkvėptai plasnodami
sparneliais... Skrydis virš gegutės lizdo!
Bet už ką? Kodėl? klausia Saulius.
Todėl, kad mes skaitėme, Jų nuomone,
antitarybinius eilėraščius. Jų nuomonė neapskundžiama.
Kodėl antitarybinius?
Matai, vaikuti, Aidas meiliai žiūri į
skaidrias Sauliaus akeles. Todėl, kad mes protestavome kaip tik prieš antitarybinius
valdžios metodus. O valdžia, kad ir kokia ji būtų, prisitaikėliui visada yra šventa.
Čia kaip iš senos rusiškos dainelės, vertimas į lietuvių kalbą mano ar keptas
viščiukas, ar virtas viščiukas vis tiek tas viščiukas svajoja gyvent...
Visi nusijuokia.
O tu koks viščiukas, klausia Romas,
keptas ar virtas?
Ką, nematai, kad aš gėlės vaikas?
Skraidantis, iškelia pirštą Romas.
Duok dieve, kad jūs skraidytumėt su sparnais,
sako Aidas. Nes be sparnų skraidyti savižudybė. Arba žmogžudystė.
Visi tyli. Už miesto leidžiasi saulė. Saulė
leidžiasi už pasaulio, ir sutemų vėsa smelkiasi po oda.
Visai gražios gėlytės, prabyla visąlaik
tylėjusi Žydrė.
Visi sužiūra į gėles, pamerktas stiklinėj,
stovinčioj vidur apvalaus staliuko.
Damoj, dėti, damoj, sako praeidama prošal
pardavėja teta Daša. My zakryvajemsia.
Užsidarome, sako Aidas, visi pakyla ir
išeina iš kavinės.
Virš jų praskrenda kraupiai kranksinčių varnų
eskadrilė.
Myliu varnas, nusijuokia Romas, bet staiga
atšoka šonan, nes varnos pradeda bombarduoti taikingą sužeistųjų ešeloną.
Žydrė cypia iš pasišlykštėjimo, visi lekia į
Gedimino aikštę, ir tik aikštėje ima pašėlusiai juoktis.
Mylių gėles, šypsosi Žydrė, žiūrėdama
į gėlių klombą. Nemyliu varnų.
Tiesą sakant, ir aš ne, sako Romas, ir vėl
visi juokiasi.
O aš myliu vaikus, staiga sako Aidas, ir
visi sustingsta, nes žino, kad jo vaikas gimė negyvas. Vaikai yra gėlės, iš
kurių gimsta žmonės.
Į viršų
XII. AKINIAI NUO SAULĖS
Apniukusi, niūri diena. Saulė vyzdys,
aptrauktas debesų giedravalkiu.
Saulius sėdi Rotondoje ir geria kavą. Rytoj
egzaminai. Dešinė Sauliaus ranka, ką tik laikiusi teptuką, o dabar laikanti kavos
puodeli virpčioja. Negi neįstosiu, galvoja jis, bet nuveja šią mintį šalin,
gurkšnoja kavą ir žiūri į kaštonus.
Sveikas! pasisveikina kažkoks jaunuolis su
akiniais nuo saulės.
Sveikas... netvirtu balsu atsako Saulius.
Nepažįsti? sukikena jaunuolis.
Audriau! nustebęs šūkteli Saulius.
Nepažinau...
Žinau.
Audrius atsisėda prie staliuko, užsirūko ir
svajingai šypsosi.
Akių nesimato? paklausia, nagu pastuksenęs
į juodą akinių stiklą.
Ne. O ką?
O nieko, numykia po nosim Audrius, užsimeta
koja ant kojos ir traukia cigaretės dūmą. Jo veidas svajingas, lūpos palaimingai
šypsosi.
Kas tau yra? sutrikęs, net išsigandęs
klausia Saulius.
Kaifas... švelniai atsidūsta Audrius.
Man labai gera...
Saulius, nieko nesuprasdamas, žiūri į akinius nuo
saulės.
O kam...kodėl... mikčioja Saulius. Kam
akiniai nuo saulės, jei saulės nėra?..
Audrius nusiima akinius.
Matai, kaip išsiplėtė vyzdžiai?
Matau.
Audrius užsideda akinius.
Kad nebematytum. Kad nematytų niekas. O akiniai,
jis nusišypso ir sukužda: Aš net užsimerkęs matau Šviesą...
Nusiimk akinius! suspinga Saulius.
Žmonės atsisuka į juos ir nusisuka nuo jų.
Idiotas, sušnypščia Audrius.
Pats žinau, Saulius nuryja seiles.
Bet... kada... kodėl tu...
Eik tu žinai kur?!
Audrius atsistoja ir išeina iš Rotondos, bet
susitinka pažįstamą ilgaplaukį, ir jie nueina kartu.
O gal jis tik pasijuokė iš manęs? galvoja
Saulius. Gal tik pajuokavo? Negali būti, kad jis yra narkomanas, ne, negali būti,
ne.
Saulius galvoja, ką daryti ir nežino... Bet ne,
negali būti, negali būti, ne!
Į viršų
XIII. NENORMALUS BERNIUKAS
Raudona saulė ridinėjasi raudonais senamiesčio
namų stogais.
Sauliaus tėvas, storas vyriškis, vilkintis juodą
kostiumą ir baltus marškinius, ryšintis spalvotą egzotišką kaklaraištį, stovi
apšnerkštame palėpės kambarėly, žiūri į savo vaiko Mokytoją ir iš įniršio
nežino, ką pasakyti.
Jūs, jis ištiesia storą riebų pirštą,
nutaiko jį it pistoleto vamzdį ir šauna, Šarlatanas!
Šovęs jis lyg ir išsigąsta. Ne, jis išsigąsta
ne žmogžudiško gesto, jis išsigąsta, kad už tai nenušautų jo paties.
Aš sąžiningas žmogus. Aš sąžiningai
dirbu savo darbą, kalba jis tvirtu mokyklos direktoriaus balsu. O jūs
nesąžiningas žmogus ir nesąžiningai dirbate NESAVO darbą!
Aš neprašau pinigų, tyliai, bet raiškiai
sako Mokytojas.
Jis neprašo pinigų! su panieka surinka
vyriškis. Kiek vaikų jūs sužalojote!
O jūs? ironiškai šypsosi Mokytojas.
Sauliaus tėvas netenka žado, nebyliai žiopčioja,
ranka graibydamasis aplink savo riebų kaklą ir negalėdamas atmegzti kaklaraiščio.
Aš...aš... šnypščia jis raudonuodamas.
Aš vidurinės mokyklos direktorius. Aš...komunistas!...
Išgersite? klausia Mokytojas, išėmęs iš
spintos raudono vyno butelį.
Aš eisiu į Aukščiausią Instanciją!
Pokšteli kamštis, Mokytojas įpila vyno į dvi
nešvarias stiklines, vieną duoda direktoriui ir pamerkia akimi:
Aukščiausia Instancija yra danguje. Ten jūs
nepateksite. Dievas nepriims.
Aš, savo vaiko tėvas, pateksiu visur, kur man
reikės, grėsmingai sako direktorius. Ir tu pateksi ten, kur norėsiu aš.
Na, už jūsų vaiką, Mokytojas iškelia
stiklinę, mechaniškai stiklinę iškelia ir direktorius. Už.
Abu išgena, direktorius susigriebia ir užspringsta.
Mokytojas iš visų jėgų trenkia kumščiu į jo lašiniais aptekusią nugarą.
Bėda, kad mano berniukas, direktorius
žagteli, niukas yra nenormaliai, nenormaliai, ik, siprašau, jautrus grožiui, ik.
Mokytojas rūko papirosą ir žiūri į naktinę
plaštakę, kuri plakasi palubėj į lempos stiklą.
Nenormalus mano berniukas, ik, vograuja
direktorius. Sauliukas, vadinasi. Durniau! Sakau aš jam. Kam! Kam tau tos teplionės?
Grožė?! Šūds. Viską lemia pinigai. Ir grožį. Viską. Tu žinai, jis girtai
sukikena ir prideda storas lūpas prie Mokytojo ausies, aš net žmoną gavau už
pinigus. Tik niekam ni ni. Sakau. Nekaltybė mūsų laikais ū ū. Retas
daiktas. O aš nusipirkau. Ar žinai, kas tai yra, ik, nekaltybė?
Retas daiktas.
Vo. O aš pats, ik, šimtą bobų perėjęs!
jis atšlyja ir suinkščia iš juoko. O žmona celka. Ką?
Eik lauk, sakau.
Varai? direktorius bando kelti balsą.
Mane? Kaip šunį?
Eik lauk, aiškiai ištaria Mokytojas,
vidurinės mokyklos direktoriau ir komuniste.
Aš tau parodysiu komunistą, aš tau
parodysiu! iškelia suglebusį kumštį direktorius, nepajėgdamas atplėšti
sėdynės nuo įdubusios sofos. Antitarybiškas, ik, kiškas šnekas varinėji? Ik?
Eik.
Staiga direktorius pravirksta be ašarų.
Nevaryk manęs, nevaryk, inkščia jis.
Niekas manęs nemyli. Nei žmona, nei sūnus, nei mokiniai, nei bendradarbiai niekas.
Žmona kadais pabėgo su kažkokiu apšepusiu ruskeliu, tepliorium iš Leningrado,
skelbiau sąjunginę paiešką, milicija surado, katalaškej atvežė kaip tikrą kurvą,
ogi celka buvai, kurva tu. Niekas manęs nemyli... Nevaryk... niekas nemyli...
Mokytojas užgesina papirosą ir žiūri į aklai
atkaklią plaštakę.
Kiek valandų? Kiek valandų? sukrunta
direktorius. Gal mano žmona...dabar...kaip tik...su kuo nors...ik.
Sauliukas namie, sako Mokytojas.
Nenormalus berniukas, sustena direktorius.
Ir pas psichiatrus vedžiau, ir ligoninėn guldžiau niekas nepadeda. Kvailys.
Grožis. O jūs šarlatanas. Ką jūs tepliojate? Šūdą. Mačiau. Nenormalu.
Anti...ik...tarybiška. Jūs liaudies priešas!
Eikite, liaudies drauge, susijuokia
Mokytojas, eikite į liaudį.
Varai? Mane? Kaip šunį?
Kodėl kaip šunį? šypsosi Mokytojas.
Jei sakau eik į liaudį, kodėl pats šunim jauties?
Provokatorius. Aš išeinu, išdidžiai
pareiškia direktorius ir bando atsistoti, bet nesugeba.
Mokytojas jam padeda, nuveda prie durų.
Pala, staiga atsimena direktorius, tai
Sauliukas neįstojo? Sakyk, šunie tu... Ne?..
Įstos kitąmet.
Pala, čia kažkas ne taip. Aš gi sumokėjau.
Taip, taip, aš sumokėjau tiems...kaip ten...egzaminatoriams.
Mokytojas krūpteli, žiūri į direktorių, pakelia
ranką, pasikaso galvą ir nueina prie spintos. Grįžęs ištiesia direktoriui kažkokį
paketą.
Štai jūsų pinigai.
Pinigai? Mano pinigai? įtariai prisimerkia
direktorius. O iš kur mano pinigai pas tamstą?
Jūsų sūnus juk neįstojo. Draugas Žilionis
perdavė man šiuos pinigus, kad aš perduočiau jums.
Direktorius paima paketą, perplėšia popierių ir
suskaičiuoja pinigus.
Tu ką, juokiesi iš manęs? jo veidas ir
sprandas įrausta. Čia tik trys šimtai rubliu. Čia ne mano pinigai. Maži pinigai.
Ne mano.
Lauk iš mano namų, kiaule! Mokytojas
išgrūda direktorių pro duris, nuleidžia nuo laiptų ir išspiria į gatve.
Direktorius stovi ant šaligatvio keturpėsčias ir
piktai kriuksi. Mokytojas užbėga į savo kambarį, sušluoja koja išbarstytus banknotus
į kampą, užgesina šviesą ir griūva ant sofos. Užmigdamas jis išgirsta lengvosios
mašinos ūžimą, mokyklos direktoriaus ir komunisto kriuksėjimą, taksi durelių
trinktelėjimą, vėl ūžesį, o paskui muzikalia, tyrą nakties tylą...
Mokytojas užmiega ir sapnuoja savo Mokinį,
nenormaliai jautrų grožiui.
Į viršų
XIV.GIMTADIENIS
Jis stipriai trenkia durimis ir nudunda laiptais
žemyn. Išbėgęs į lauką, greitai eina į troleibusų stotele.
Stoook! lyg bulius baubia iš balkono
tėvas.
Sūūneli... beviltiškai surinka
motina. Sūnelis pagreitina žingsnį, kol pagaliau pradeda bėgti, ir lekia, ir vejas
linksmai švilpauja pabėgėlio ausyse.
Jis važiuoja troleibusu pas Žydre. Jos tėvai
išvažiavo į kaimą pas savo tėvus. Ji kvietė švęsti gimtadienio ir įstojimo į
Konservatoriją. Aktorė.
Saulius galvoja, kad reikėjo tėvams išrėžti
kokį monologą, tada pabėgimas būtų svariau motyvuotas. Bet jie patys viską supranta.
Turi suprasti. Kad ir kaip save apgaudinėtu, supras.
Jis galvoja apie Žydre, ir jo širdis virpa. Staiga
atsimena, kad nenupirko jokios dovanos, o jau reikia išlipti, Gedimino stotelė.
Saulius išlipa, sutrikęs dairosi aplink,
nežinodamas, ką daryti, vakaras, parduotuvės užsidaro, pinigų nėra, o pas Žydre
turbūt jau linksminasi visi, eisiu taip, ką darysi.
Žydrė uždaro duris ir šypsosi. Jie stovi
prieškambaryje.
Tai...sveikinu... sumikčioja Saulius ir
pabučiuoja Žydrę į skruostą.
Ačiū, kad atėjai, šypsosi Žydrė.
Koks tu mielas.
Taip, sutrinka Saulius ir nervingai
susijuokia. Tai yra...
Žydrė kvatodamasi atsiremia į sieną. Kokia
kvatoklė, kandžiodamas lūpas galvoja Saulius, nors pačiam juokinga.
Nekreipk dėmesio, mosteli ranka Žydrė.
Eime į kambarį.
Jie įeina į svetainę. Svetainė tuščia.
O kur svečiai? nustemba Saulius.
Išvijau.
Žydrė pripila taure, šampano ir paduoda Sauliui.
Išvijau vienintelį svečią, klykdama baisiu
balsu. Bailys tas Romas. Ir niekšas. Susidėjo su kažkokia gatvės merga, o man nė
žodžio. Aišku, ji nusijuokia, kodėl jis turi man tai sakyti? Bet šlykštu,
kai sužinai iš trečių lūpų...
Ji pasibjaurėdama susiraukia. Saulius laiko šampano
taure.
Aišku, karčiai sako Žydrė, aš pati
ne šventoji. Aš pati, tiesą sakant, gatvės merga.
Saulius bando protestuoti.
Aš aktorė! sarkastiškai nusijuokia
Žydrė. Karalienės ir kekšes rolės lygiai garbingos. Juk svarbiausia
talentas!
Ji pakelia savo taurę, jie susidaužia ir išgeria.
Žydrė įjungia magnetofoną. Amerikietiškas rokas. Hotel Califorma.
Svetainę apšviečia besileidžianti saulė. Saulius
tylėdamas žiūri pro langą į senamiesčio stogus.
Tiesa, Žydre užsirūko, ar tu žinai,
kad Audrius ligoninėj?
Ką? sako Saulius.
Audrius ligoninėj, Žydrė išpučia
mėlynus dūmus. Siaubas. Jis VOS nenumirė.
Nenumirė? aidu atkartoja Saulius.
Nenumirė, pakartoja Žydrė. Stebuklas,
kad jį išgelbėjo. Gulėjo reanimaciniame skyriuje, o dabar psichiatrinėj. Motina
kasdien jam atneša apelsinų. Aišku, nevalgo. Atiduoda kam nors. Nemėgsta jis
apelsinų. Nežinau, kodėl, bet tiesiog negali pakęsti jis tų apelsinų. O tokie
gražūs ir skanūs vaisiai apelsinai. Žiūrėk, saulė kaip raudonas apelsinas!
Jis, vadinasi, iš tikrųjų narkomanas?...
Buvo. Kvaiša aš. Dėmesio nekreipdavau į jo
siurrealistinius skiedalus, o kartais jis, žinai, užsidėdavo tokius akinius...
Mačiau, sako Saulius. Mačiau aš tuos
bjaurius akinius.
Žydrė persuka dainą atgal, ir vėl kambary skamba
Hotel California.
Šokim.
Ji apkabina Saulių, jis ją, ir jie lėtai
sukasi vidury kambario. Žydrė padeda galvą Sauliui ant peties.
Koks tu mielas vaikas, kužda ji.
Pasakyk, kad aš miela mergaitė...
Žydrė stipriau prisiglaudžia prie Sauliaus. Ji
girta, galvoja Saulius, ji girta. Jis žiūri į saulėlydyje degantį mergaitės
skruostą ir giliai alsuoja, nes pamažu jį užvaldo geismas. Saulius stengiasi
neišsiduoti, kiek atsitraukia, bet Žydre prisiglaudžia, jie šoka pagal svajingą
dainą Kalifornijos saulėlydžio šviesoj.
Pabučiuok mane, sukuždėjo Žydrė.
Sauliaus širdis pašėlusiai daužosi.
Aš nemoku.
Aš išmokysiu, tyliai susijuokia Žydrė ir
prisiliečia lūpomis prie Sauliaus lūpų.
Kambary sodri, išnokusi raudonos saulės
šviesa. Vynuogių skonis burnoj...
Susiglaudė, jie guli nuogi ir žiūri į tamsą.
Aš tave myliu, sukužda Žydrė, lūpomis
liesdama Sauliaus ausį.
Tu myli Romą, sako Saulius, drebėdamas visu
kūnu.
Dabar aš myliu tave.
Ne.
Dabar, sako Žydrė, aš myliu tave.
Pabučiuok mane.
Jie ilgai bučiuojasi.
Pasakyk, sako Žydrė. Aš bjauri
kekšė? Kekšė iš sudegusio teatro? Sakyk!
Ne, Saulius tankiai alsuoja. Tu
nelaiminga mergaitė.
Žydrė tyli. Paskui uždeda delną ant Sauliaus
krūtinės, ten, kur plaka širdis.
Dabar aš laiminga. Aš laiminga mergaitė!
tyliai nusijuokia ji.
Aš vesiu tave, staiga sako Saulius ir pats
apstulbsta, išgirdęs savo žodžius.
Žydrė pasuka galvą ir žiūri žydromis akimis į
vaikinuko akeles.
Aš vesiu tave, pakartoja Saulius, norėdamas
įsitikinti, kad šiuos žodžius iš tikrųjų ištarė jis.
Žydrė prisiglaudžia ir bučiuoja jo akis. Saulius
pajunta ant savo akių jos ašaras.
Aš kekšė, kūkčiodama kužda ji. Aš
neverta tavęs.
Nesąmonės, tvirtai sako Saulius.
Nesąmonės.
Aišku, nesąmonės, atsidūsta Žydrė ir
nusibraukia ašaras. Nešnekėk nesąmonių.
Aš negirtas. Bet, Saulius sunerimsta, juk
tu...ką, jeigu vaikas...
Ne ne ne, purto galvą Žydrė, šypsodamasi
pro ašaras. Aš žinau.
Iš kur žinai?
Koks tu vaikas.
Žydrė glosto Sauliaus galvą.
O aš iš namų pabėgau, sako Saulius.
Išėjau iš namų.
Kodėl?
Mano tėvas veidmainis ir kvailys. Motinos
gaila. Bet ji irgi gera, kam susidėjo...
Vaikuti, šypsosi Žydrė.
Nevadink manės vaikučiu!
Gerai. Dabar tu jau vyras.
Ir vesiu tave.
Ne ne, purto galvą Žydrė ir užsidengia
delnu akis.
Tu miegok, sako Saulius, užklodamas antklode
merginos krūtis. Tu miegok, o aš galvosiu. Miegok.
Žydrė atsigula ant šono ir prisiglaudžia prie
Sauliaus taip stipriai, taip stipriai, kad jam net kvapą užgniaužia, o jų lūpos...o!
jų lūpos! jie alsuoja vienas į kitą, naktį, kai saulė slepias už pasaulio, jie
alsuoja vienas į kitą, ir nėra jiems tamsos nė mirties.
Į viršų
XV. ATSISVEIKINIMAS.SU GINKLAIS
Vyrai! surinka ant viso baro girtas vyras.
Karas baigėsi! Mano sūnus gyvas grįžta iš Afganistano! Karas baigėsi!
Baigėsi...
Jis šypsosi, bet staiga lūpų kampučiai nukąra,
ir jis pravirksta kaip žilas vaikas.
Jaunuoliai, sėdintys prie baro, atsisuka su
stiklinėmis rankose.
Už tavo sūnų, seni! sušunka vienas.
Aš jau grįžau.
Iki dugno! Iki dugno! suūžia jaunimas.
Visoms merginoms šampano! verkiantis
vyras trenkia kumščiu į stalą. Visiems vyrams degtinės! Aš vaišinu! Mano
sūnus gyvas! Už žuvusius ir už gyvuosius! Karas baigėsi!
Valiovaliovalio!!! skanduoja visi.
Romas įeina į barą ir nustebęs žvalgosi aplink.
Pamatęs pažįstamą, klausia, kas čia vyksta.
Ką?! netiki Romas.
Karas baigėsi, sakau. Viskas. Mūsų kareiviai
grįžta namo.
Šimtą degtinės, sako Romas barmenui ir
uždeda ranką ant pažįstamo peties. O aš pagalvojau, kad jie šitaip linksminasi
dėl sutarties...
Kokios sutarties? nustemba pažįstamas.
Nežinai? nustemba Romas.
Aš ne visažinis, pykteli pažįstamas.
O ir tu ne visažinis.
TSRS ir JAV susitarė dėl branduolinio ginklo
sunaikinimo.
Fantastika, sako pažįstamas ir gurkšteli
konjako.
Prašom, sako barmenas, duodamas šimtą
gramų degtinės, o barmenui, nešančiam šampaną ir degtine. VISIEMS, šūkteli:
Jonai, neapsiskaičiuok!
Jonas nusijuokia.
Fantastika, sako Romas. O aš buvau
įsitikinės, kad keliausiu į Afganistaną. Aš juk aukščiausios rūšies patrankų
mėsa.
Kas pasakė patrankų mėsa?! surinka
girtas žilas vyras. Kas pasakė patrankų mėsa?!
Aš, atsako Romas.
Tu... vyras nutaiko į Romą rodomąjį
pirštą it pistoletą. Tu...
Jis sukūkčioja, užsidengia delnu akis ir
atsisėda. Paskui pakelia galvą, žiūri į Romą, o Romas žiūri į jį.
Duokite jam degtinės, sako vyras. Mano
sūnus grįžta gyvas.
Atleiskite, sako Romas ir pakelia stiklinę
Už jūsų sūnų.
Duokite jam degtinės, verkia vyras. Aš
jį pažįstu. Jis kartu su mano sūnumi treniravosi kultūrizmo klube. Tavo vardas Romas,
tiesa?
Taip, Romas apstulbsta, tuščia stiklinė
iškrenta iš rankos ir ištykšta. Jūs Dariaus tėvas?..
Dariukas grįžta gyvas! pro ašaras juokiasi
girtas vyras. Duokite jam degtinės!
TSRS ir JAV susitarė? kraipo galvą
pažįstamas, išgeria konjaką, ir užsisako dar.
Romas užmina ant šukės, ir ji įsminga į didįjį
kojos pirštą. Romas atsisėda ant kėdės šalia Dariaus tėvo, nusiauna sandalą,
šviesus kraujas sunkiasi iš kojos piršto.
Rudeni aš išeinu į armiją. Galvojau, kad mane
paims į Afganistaną...
Barmenas padeda prieš jį šimtą gramų degtinės.
Iš magnetofono trenkia sunkusis rokas. Jaunimas kalbasi gyvai ir garsiai.
Gyvas, sušnabžda girtas Dariaus tėvas,
stiklinėmis akimis žiūrėdamas į stiklinę su degtine. Išgerkim!
Jie susidaužia ir išgeria.
Dar! šaukia vyras, nusibraukęs ašaras.
Romas žiūri į žilus jo plaukus. Jie panašūs į apšerkšnijusią žolę.
Į viršų
XVI. PRARASTOJI KARTA IR ATEITIES AKYS
Štai vasara ir baigias, o mes nesusirinkome
kaip visada prie apvalaus staliuko, galvoja Saulius, gurkšnodamas obuolių sultis.
Mes klasiokai? Draugai? Karta?
Į senamiesčio slėnį sėlina vakaras. Saulius
nežiūri į besiskirstančius kavinės lankytojus. Jam liūdna. Audrius
ligoninėj. Žydrę areštavo tėvai, nes grįžę rado po jos lova per daug tuščių
butelių. Žydrė Žydrė Žydrė...Romas? Romas rudenį išeina armijon ir džiaugiasi,
kad Afganistane baigėsi karas.
Sveikas!
Prie staliuko atsisėda pažįstamas vaikinas,
literatas, studijuojantis universitete.
Sveikas.
Liūdnos naujienos, broliuk.
Kas...atsitiko?
Aidas nusišovė.
Tyla lyg po šūvio.
Tokios tokelės, atsidūsta literatas. O
geras poetas. Aš labai skubu, atleisk.
Jis nueina. Saulius jaučia, kad jo galva sukasi, ir
jis nieko nesupranta. Šūvis į galvą. Nusišovė? Nusišovė? Nusišovė? Jis
negalvoja, kuo nusišovė poetas pistoletu ar šautuvu, ir iš kur juos gavo,
beprasmiški klausimai, prasmingi tik milicijai ir svetimų savižudybių mėgėjams.
Jis neklausia savęs, kodėl nusišovė Aidas C., bet
atsimena jį sakant, kad dar šiąnakt nusišaus, nes neturi antžmogiškų sparnų.
Saulius neklausia savęs, kodėl nusišovė Aidas C. Gal tai socialinė ir literatūrinė,
broliška biurokratija nugalėjo Žmogų? Biurokratija tai mašina, kurią valdo ne
žmogus, o žmogžudys! Tai jis nušovė poetą. Taip, jis. Bet poetas nenugalėtas.
Nenugalėtas! Menas tai gyvenimo ginklas dvikovoje su mirtim. Ir mirtis, cha cha,
bejėgė prieš dvasią, įkvėptą pergalei! atsimena Saulius Mokytojo žodžius
ir atsimena, kad Mokytojas turbūt dar sėdi čia, Rotondoje, gurkšnodamas kaip
visada raudoną vyną.
Purpurinis vakaras atsėlina į Vilniaus slėni.
Vilnelės ir Vilijos vanduo tviska sidabru ir auksu. Švelnus vėjelis vėsina įkaitusius
medžių lapus.
Vaikinai ir merginos išsiskirsto. Kavinėje lieka
tik pardavėjos, senyvas dailininkas ir Saulius.
Jis žiūri į girtą maestro, užsikvempusį ant
stalo. Senasis dailininkas miega. Ant jo staliuko stovi tuščias raudono vyno butelis.
Saulius išgirsta vyriškus balsus ir pamato du
milicininkus su racijomis.
Draugas dailininkas vėl miega viešoje
vietoje... palinguoja galva vienas.
Pažadinti ir į blaivyklą! kerta kitas.
Tegu miega, geraširdiškai šypsosi
pirmasis. Niekas čia nebeateis. Kavinė užsidaro.
Vis tiek reikia pažadinti.
Pirmasis mosteli ranka ir užsirūko. Antrasis eina
prie miegančio dailininko, bet Saulius paprašo nežadinti.
Ko tau čia reikia? milicininkas nutaiso
piktą veidą. Eik miegoti.
Saulius atsiremia į sieną. Milicininkas papurto
senąjį dailininką už peties.
Kelkis, genijau. Ar girdi? Kelkis!
Dailininkas nerodo jokių gyvybės ženklų.
Milicininkas stipriau, grubiau papurto dailininką, tuščias vyno butelis nuvirsta,
nurieda nuo stalo, krenta ant kavines plytų ir sudūžta. Saulius krūpteli.
Ei! Ei! milicininkas čiumpa dailininko
galvą už plaukų, atlošia, ir staiga jo akys išsiplečia, lūpos prasiveria, jis
paleidžia dailininko galvą, kuri nusvyra ne ant stalo, o atgal lyg dailininkas
juoktųsi atsilošęs.
Saulius žiūri ir nieko nesupranta, bet jo širdis
daužosi, daužosi, daužosi.
Geraširdis milicininkas prieina, pasižiūri į
dailininko veidą.
O dieve, sako jis.
Kaip gyvas nemačiau tokių akių, sako kitas
milicininkas. Kaip gyvas nemačiau tokių gyvų negyvėlio akių. O negyvėlių
mačiau daug.
Užspausk, sunkiai ištaria geraširdis.
Užspausk jo akis. Aš negaliu jų matyti.
Jis užsimerkia. Jo kolega ištiesia ranką, bet ne,
neišdrįsta, paima raciją, iškviečia milicijos mašiną.
Jėzau švenčiausias! suspiegia pardavėja.
Kaziukas!
Kas?!.. atbėga kita ir išplečia akis.
Kaziukas...Kaziukas... rauda moteriškė,
bučiuodama jo akis.
Saulius stovi prie sienos sugniaužtais kumščiais,
jo skruostais teka ašaros. Jis žiūri į gyvas mirusio dailininko akis, besišypsančias
sustingusias raukšles ir lūpas, jis žiūri į tokias gyvas, pikasiškas dailininko akis
ir negali, nenori, negali užsimerkti.
Į viršų
XVII. SAULĖLYDIS
Vasaros vakaras, paskutinis vasaros vakaras.
Saulius stovi Gedimino pilies bokšte it vienišas sargybinis, o virš jo palvos plazda
vėjy Lietuvos vėliava. Saulius žiūri į senamiestį, kuris atrodo kaip juvelyrinis
senovės meistrų darbas. O juk taip ir yra, galvoja jis. Mano Vilnius, sako sau mintyse,
mano Vilnelė ir mano Vilija. Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija į Nemuną. Sakyk
Tėvynę mylime labiau mes už gyvenimą. Saulius ieško akimis Vilnelės, bet ją
užstoja žaliuojantys medžiai. Tada jis pakelia galvą ir žiūri, kol pasijunta kybąs
ore, po kojomis miestas, virš galvos dangus, o priešais saulė! Jis alsuoja
giliai lyg prieš skrydį. Ar įvyko stebuklas, klausia savęs, ar įvyko TAI?
Jis žiūri išplėstomis, nuogomis akimis į
akinančią saulės akį, kol jo akys pasrūva ašaromis. Jis įsiremia rankomis į
geležinę, atramą ir užsimerkia, bet akyse saulė. Jis jaučia vietoj rankų
sparnus, bet kodėl jo kūnas it geležinis, ir kodėl norisi kaukti geležinio vilko
balsu į saulę?..
Geležinis vilkas su sparnais
antitarybiška! pasakytų jo tėvas. O chimeros ant Paryžiaus katedros?
atsakytų sūnus. Chimeros?..
Negrįšiu, tėve, ilgai negrįšiu. Tik mamos gaila.
Negrįšiu. Gyvensiu Mokytojo palėpėje. Kroviku dirbsiu. Viešųjų tualetų valytojų.
Šlavėju. Bet gyvensiu Mokytojo namuose, o į tavo namus negrįšiu, tėve, ilgai
negrįšiu, net įstojęs į Institutą ne, o aš įstosiu ir be tavo pagalbos, nes
mano tikėjimas lygus žinojimui aš nugalėsiu!
Vėjas pučia į veidą, šiaušia plaukus ir
plaiksto didelę trispalvę vėliavą. Saulius žiūri į saulę ir staiga pajunta, kad ji
tai gyvas šviesulys! Ne butaforinis skritulys, padarytas iš kartono ar skardos,
virvute pakeliamas ir nuleidžiamas provincijos teatre. Ne, saulė tai gyvas
šviesulys, aplink kurį sukasi gyvas pasaulis! Saulė danguje. Pasaulis danguje.
Ir aš danguje, galvoja Saulius. Mes gyvename pasaulyje, kuris sukasi aplink savo
ašį ir aplinkui saulę, ir kiekvienas žmogus sukasi aplinkui savo ašį ir aplinkui
saulę gyva šviesulį! Gal mūsų aukščiausias Aš ir yra ta gyvybės ašis,
Saulė, aplinkui kurią skriejame, idant nepasiklystume tamsoje ir begalybėje?.. Saulius
apsvaigsta ir užsimerkia, nes pasaulis iš tikrųjų sukasi... Ir kuo arčiau šviesulio,
tuo karštesnė jo ugnis. Bet stipresnė nei plienas yra žmogaus siela, nes plienas
išsilydo ugnyje, o siela užsigrūdina. Ir staiga jis išvysta dangaus vandenynu
atplaukiantį baltą burlaivį ir atsiklaupia prieš saulę, tekančia virš visu žmonių
žemės...
Į viršų
XVIII. PABAIGA
Viena giminė išeina, kita ateina, ir žemė
tveria amžius. Saulė taipgi teka ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl
iš naujo teka. Vėjas aplanko pietus ir traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir
grįžta tolydžio, ir suka savo ratą. Visos upės teka į jūrą, ir jūra nepatvinsta,
ir grįžta jos ten, iš kur ištekėjusios vėl iš naujo tekėti.
1986
* Donaldo Kajoko
eilėraštis (Atgal>>>)
Rudokas, Tomas Arūnas.
Saksofonistas: Apysakos. Vilnius: UAB Rimas, 1992.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|