Lina Sabaitytė

EILĖRAŠČIAI

Sunki našta
Benamės dienos
Sėklelė
Moterys prieš nusikaltusius vyrus
Nutylėta
Ritualinis
Gerai, kad medyje sėdėjai
Narcizams
Keliai takeliai

Į viršų

Sunki našta

Kaip žvirbliai ant laidų sutūpę,
sėdime autobusų stotelėje,
kiekvienas savojo laukdami.
Tamsoj
cukraus pudra pabyra snaigės,
iškišu liežuvį,
bandydama patenkinti savo troškulį.
Žibintais nusagstyta gatvė
nusineša su savimi vis daugiau veidų.
Šalia manęs girtuoklis
ima nerimastingai knarkti,
kaip pakirstas mūšyje karys,
ir lyg Pizos bokštas link manęs svirti.
Sunki našta,
o gatvių žibintai taip vilioja –
gal pareisiu namo pėstute,
prostitute.

Į viršų

Benamės dienos

Išmaldauti pusryčiai, vakarienė,
pietų kvapas sklinda pro šaly,
aplenkdamas bedalį.
Kantraus laukimo apvaisinama,
numindyta kepurė –
prieš nuklūpėtą išmaldą,
nešanti žvangantį „turtą“.
Lietaus nuglamonėti šaligatviai,
kiekvieną dieną –
kas rytą, leidžiasi sugundomi...
Tik vakaras, nuleidęs saulę, gulasi –
padvelkia šaltu oro bučiniu,
priglaudžia ašarotos senamiesčio arkos
prie saulės išgulėto gulto.
Tyloj...
po pakibusiom miesto triukšmo dulkėm,
rytojuj...
atsiduoda sapnais nuskausmintas kūnas.

Į viršų

Sėklelė

Medyje inkilas,
inkile strazdas,
strazde kirminas,
kirmine sėklelė,
kurią pasėjau
vakar darželyje.
Nesudygs...
Nes sėklelė kirminėlyje,
kirminėlis strazdelyje,
strazdelis inkilėlyje
aukštai nuo žemės jis.

Į viršų

Moterys prieš nusikaltusius vyrus

Kai moterys išeina į karą,
vaikai namie, joms peilius galanda.
Kūdikiai užmigdyti tyloj snaudžia,
pusryčiai pagaminti nykiai garuoja,
o už prijuosčių vyrai slapstosi...

Nusikaltusiųjų nuogus kūnus,
bendrininkė jūra krantan išmeta.
Grįžta moterys baltais sijonais,
pergale plevėsuojančiais,
renka pakrantėse savo grobį,
puošiasi gintariniais karoliais.

Į viršų

Nutylėta

Apsimeti ir išeini,
nelieka laiko pripažint tiesos,
susisupi į šiltą patalą mamos,
jo dulkės šiąnakt tave guos.

O kada nors reikės –
nulipt likimui nuo kupros,
išmokt stovėti ant savos galvos
ir versti viską kojomis aukštyn.

Nei tai per daug –
nei per mažai,
kai senį atneša gandrai.
Mylėdavomės ne dažnai,
juk meilės eilės skamba banaliai.

Į viršų

Ritualinis

Parsinešėm po mažą,
saldžiausio vyno.
Ant vakaro žaros susėdę
kvėpavom gėlėmis,
kol neprakiuro dangus
ir nepradėjo snigti.
Ištįsusiais šešėliais
po raudonu skėčiu,
brendame į gilumą –
tik uogauti jau per vėlu...

Į viršų

Gerai, kad medyje sėdėjai

Medyje sėdėjai,
kai iš akmenėlio
numušiau tave –
priėjau,
pakėliau,
nusinešiau...

Į viršų

Narcizams

Nusikaltę ir vėl prisikėlę,
per nematomas sienas
vienas kitą stebėjo.

Pasimetę, pametę
savo žodžiuose prasmę –
nutyla...

Tolyn irkluoja savo valtį
per miglą,
kurią į akis viens kitam pūtė.

Ant apsnigtos braškės paslydę,
vėl namus susirado.

Du narcizai vienas kitą mylėjo,
tol, kol vienas į kitą žiūrėjo.

Į viršų

Keliai takeliai

Nespardyk kamuolio
naujais bateliais,
mano aukso kurpaitės,
lengvam keliui
į tavo gilumą,
per balas, per balas,
siaurais takeliais –
jų apžėlusiais k?liais,
prieš klūpančią saulę,
pripildytą saują –
ašarotų žiedų,
sugiedotų giesmių
ant sakralinio stalo
pamerktų…

Sunešioti bateliai,
per ilgas jiems kelias
į tavo gilumą
per išdžiūvusias balas.
Brenda laibos kojelės
per sraunų upelį,
tavo skruostais tekantį.
Neša mane srovės
per tavo kaklelį,
tiesiai ant tavo širdelės
pasodino…

2005 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt