Jurgis Savickis (1890 – 1952)
       Novelės

Komediantai
Nejaukūs šešėliai
Pakasynos
Susitikimas

Į viršų

       Komediantai

       Humoreska

       Kumetienė, minkšto pakulinio patalo sušildyta, nubudo ir daugiau negalėjo užmigti.
       Už lango kažkas šiurenos ir įtariamai šnabždėjos.
       Pagalios langan pabarškino kalaviju du svetimos žemės kareiviai.
       Du kartu savo gyvenime kumetienė buvo panašiai išsigandusi. Pirmąkart, stojant pirmon išpažintin, ir antra kartą, kalviui replėmis dantį traukiant.
       Iš to išgąsčio kumetienė gavo rožę.
       Žemę užpluko svetimi žmonės.
       Gyventi buvo neramu.
       Prasidėjo karas...
       Kumetis-proletaras ėjo tamsiu varymu smulkiam lietui į nugarą ir kitur plakant.
       Jis dėkojo Dievui, kad jis yra jį išvedęs "iš Egipto žemės", nelygu jo siela blaškytųs su Toska, jai nuo Romos aukštų sienų puolant ir dar vis tebepuolant nuo Europos kartoninių scenų.
       Kuomet arkliai buvo užkinkyti, visi susėdo ant aukšto kaip kalnas vežimo ir truktelėjo.
       – Tamsta namų dabok, paršų kamaron nesuleisk, – įkvėpė šeimininkė kurčiam seniui.
       Vieškelį pasiekus, sutiko daugelį pažįstamų.
       Priešakyje, širmą žirgą apžergusi, kinksnojo rudaplaukė žmona, laikydama glėbyje vaiką. Kažkoks ūkininkas vežė į kalvę akėčias taisyti:
       – Žmogau, ką tu veiksi su savo akėčiomis? – šiepė minia.
       Menkysta!
       Visiems buvo linksma, įspūdinga. Visi iš džiaugsmo liežuvius iškaišiotų, jei tat būtų galima.
       Važiavo į didelę Mugę, karo aranžeruotą – linksmumo patvarą šaltinį.

       * * *
       Dvare visi ramiai susėdo už stalo ir valgė. Po stalu landžiojo velniukas šposininkas ir žnaibė visiems į kinkas.
       Kaliošais avęs, ispaniškų rankovių ilgas karūnėles išleidęs, šventą brevijorių vartydamas, slyvyne vaikščiojo kunigas.
       Kieme vyrai nevykusiai mindė naujintelį, blizgantį pavogtą dviratį, norėdami juo pavažiuoti:
       – Pašauk Joną, jis Amerikoje buvęs, dviračiu mokės pavažiuoti.
       Atbėgusių piemenų gauja savo klyksmu kaip stiklą suardė tylą.
       – Dėde, tamstos arklius užgriebė!
       – Tamstos arklius muša.
       – Su kucinais...

       * * *
       Eglyne sėdėjo jaunas studentas ir jauna princesė batisto baltais rūbais, gan gražiai pasiūtais.
       Kunigo šeimininkė turėjo ypatingai gražią ranką – stebuklas mūsų eglynuose, stebuklas Paryžiaus langų parodose – ta grakšti parafino rankutė su mėlynomis gyslomis ir mėlynu krauju.
       Liepsna palietė jos širdį, ji nesiorientavo, bučiavo jį savo lanksčiomis rankomis, glaudė jo gaurinuotą galvą-kudlas prie savo krūtinės ir prašė nieko nesakyti. Per veidus nužėrėjo du skaistūs žemčiūgai.
       Studentas pratarė:
       – Bėkim iš čia – toks dabar metas!
       Pasigirdo kunigo-šeimininko šauksmas, ji suvirpėjo, pašoko, palytėjo jo galvą rankomis, pabučiavo į kaktą ir verkdama nubėgo per girią.
       Namie pasiliko nedavirtų uogienių puodas ir kelio ruoša.
       Studentas susiglaudė ant samanų ir užmigo. Per sapną matė savo draugą, gulintį sanatorijoje ant turpynės.
       – Bėkim iš čia – ko tu čia guli!
       – Mano ligos diagnozė greit bus padaryta. Dvidešimt keturis kartus blauzdų kaulai trūko ir dantys pradėjo byrėti, du jau ištraukė...
       Tarp alksnių vaikščiojo daktarai, vilkę baltais kiteliais, ir žiūrinėjo ligonius.
       Besiriejančių piemenų gauja prikėlė jį iš miego.
       Mušėsi dėl užgriebtų arklių pievoje.
       – Užeik iš užpakalio ir duok jam į galvą! – saukė šeimininkas, įkibęs žmogui į krūtis. Kumetis užbėgo iš užpakalio, užsimojo baisiai kurpe ir skėlė tiesiog žmogui į galvą.
       Viskas pradingo. Žmonės pavirto pelenais.
       – Žmogų užmušė!
       – Kas užmušė?
       – Kaip tavo vardas – ar turi pasą? Iš eglių šakų ir samanų lindo pilkos esybės. Ant rytojaus atvažiavo svetimų žemių kareiviai, sunkiomis haubicomis vežini, ir išklampojo visus rugius ir pievas.
       Dievas Smūtkelis, medine ranka pasirėmęs, aukštai rymojo ant dangaus, mediniais pilkais skritulėliais išdabinto, ir abejudinai žiūrėjo į žemę. Šalia jo stovėjo dievas pakalikas, žmonių nuodėmes ištobulintu kinematografu įvairiai užrašinėdamas.
       Sename eglyne klykė šeinė katarinka, kažkokio senio sukama.

Savickis, Jurgis. Šventadienio sonetai: novelės. – Berlin, 1922.

Į viršų

       Nejaukūs šešėliai

       Griausmingai staugia vėjas. Pilkais kunkulais besirisdamas, šliaužia jisai tamsiomis gatvėmis ir kaukia drebėdamas tarp tylių juodų namų. Tartum žvėris apgalėtas, o baisiai mušamas cypia iš skausmo – kirčių ir raitos, vingiuojas. Ir tas vėjas staugiantis tai stabdė mane, įsispyręs į krūtinę man savo geležinėmis rankomis, tai vėl, išsibėgęs iš užpakalio, drūčiai stumtelėdavo – tartum parversti norėjo.
       Bėgau.
       Plakiau į plytas akmenines, vėjas garsiai nešė žingsnius tyliomis gatvėmis.
       Priešaky kažkieno uždegti keli žibintuvai – platūs, minkšti spindulių skriduliai, pasupami vėjo, susvyruoja ir numeta bailiai kelis spindulius ant žalių sunkių sienų.
       Bėgau ilgai, per daug ilgai, – krūtinėj draskė ir slėgė, tartum plaučius čiulbė kaži kokie nuodai; veržėsi prislėgtas dūsavimas.
       Norėjau parpulti – jau spėkų nebuvo, bet – ne, negalėjau – vis bėgau.
       Prisiglaudžiau.
       Šaltos sienos akmuo nutildė kaktos karštį.
       Tyliai, tyliai, neaiškiai, it iš požemių gurguleno genama svaidoma minia.
       Padūkusi ir ūmai blaškoma minia.
       Sopulio klegesys, aukštai, linksmai dainelei nerūpestingos mirties bepritariant.
       Žvangesys, – skambas.
       Kaip lava liejosi aibės žmonių į visas puses, surasdami vis naują atspirtį, naujus nepasitikėjimus. Dundėjo. Ūžė.
       Į sieną takštelėjo dvi kulipkos – mirktelėjo šešėliai. Tartum raitelis, kitas.
       Stovėjau, protavau.
       Keistas šaltumas sukaustė man mintį ir valdė, laikė.
       Raiteliai.
       Vienas sudraudė arklį ir lėtai, lėtai pradėjo svarinti šaudyklę, nuvargęs sunkiai glaudė prie peties, o aš – stovėjau.
       Jo akys – baisios – žvelgėjo į mane, dar – juodas vamzdžio galas – ištisas pasaulis, jūros gilios, šieno pundelį mačiau dar pririštą prie šono arkliui.
       Įstumtas virš žmogaus spėkos, griuvtelėjau, pašokau. Girdėjau tik, kaip sugirgždė pjaunami stiklai.
       Valandėlė.
       Ne, ne aš bėgau, o kažkas kits nešė. Ledinančios laimės užbėgdamas, pirm bučiavo į lūpas, glamonėjo mane ir degino aiškia laimės ugnimi.
       Pripuoliau prie aukštų, sunkių vartų ir aš, prieš – mažas, menkutis, su įtemptomis rankomis, gyslomis įtemptomis stūmiau tas geležines duris – paslaptį mano.
       Valandžiukė kruvino žaislo – ir ta tokia juoda, paslapties pilna erčia pradėjo slūgti, eiti iš lėto į priešakį nuo manęs – durys drebėdamos lėtai darės.
       Prasivėrė.
       Su riksmu ar daina nuūžė pro šalį.
       Ir likau vienas.
       Nepaprasta jausdamas.
       Tartum gėlės žydėjo ir tylios svajonės supo savo gležniais stebuklo sparnais.

       * * *
       Užmirštas pergatvis...
       Ypatinga tyla.
       Visko atsikratyti, pamiršti, kas čionai daros šiandie!
       Atsirėmiau prie tų sustingusių namų.
       Kūdikystės rytas. Priešnamy – klevas. Saulutė taip ir žeria, skandina spinduliuose mūsų trobelę.
       Nedėldienio rytas. Papusryčiavę tėvai eina bažnyčion. Balti dobilėliai sesučių maldaknygėj.
       O mes, draugai-kaimynai, – ištisas čiauškėjimas, klyksmas, ripką mušti, avietauti, svetauti pas mūsų bobutę palei girios.
       Medauninkai.
       Pasakaitės.

       * * *
       Liuosai išsitiesiau, atsidusau ir žiūrėjau dangun.
       Briauna triobesio – šaltas akmuo po manim.
       Tarp sienų ir stogų žydrėjo iškarpytas sklypas dangaus ir viena, tik viena, aiški prielanki žvaigždė mirksėjo, kalbėjo man, vienintelė draugė.
       Juk vėl jaunas. Keista net – kas senėti gal? Švietė aukso, aiškios saulės, sroveno puikus, tyrus upelis ir giedras pasakas sekė. Kvepiančių gėlių šneka. Tai saldus vėjelis pakutendavo plaukus, tai žiedai sulinguodavo savo skaisčiomis galvomis ir pritardavo tai romai. Tekėjo gražios dienos į nežinomas vietoves.
       Sujudęs miestas nerimo.
       Nepaprastas kriokimas įžeisto smako.
       Gyvenimas kvatojo manim, – iš žmonių. Rijosi, daužė viens kitą. Užsimiršę medžiojo vienas kitą, – ieškodami laimės. Buvau dalimi mūro, akmens, tik man ir buvo gerai. Nenorėjau mirti, šokti mirties keistą šokį – nei tiek. Sucypė, sugaudė viesulos žmonių pro šalį. Ir mačiau, vienas raitųjų kareivių vydamas pagriebė moteriškę ir mušė, grumdė ją savo svariais dideliais batais veidan.
       Gynėsi neatsigindama, o ypai ir keiksmai riedėte riedėjo jaunajai.
       Gindamasi kėlė savo rankas lanksčiąsias ir glaudė jomis galvą. Skausmų eilė kaip graudinga gaida užgavo sielą ir draskė ją. Kiekvienas dirgsnis užsidegė – liepsnojo atmonijimu, pykčia. Prieš akis buvo tik tas valandos žiaurusis viešpats. Piktumas nepaprastai jėgas daugino: nieko nejausdamas, prišokau taip arti mušančio. Nervinga ranka ištraukiau iš makšnelių finų peilį, iš kur beatsiradusį – pats nežinau. Smarkiai sudaviau su tuo peiliu jam į šoną. Tartum kažkur toli čirkštelėjo - kaukštelėjo du akmeniuku. Lygu kažką atmindamas, baltomis, apvilktomis lėlėmis pažiūrėjo į mane – susviro ir dribo.
       Mergužė gi dejuodama tiesė prie manęs rankas... Negalėjau to visko pergyventi - stumtelėjau ją nuo savęs.
       Po kojom pasipainiojo sukniupęs, išsitiesęs žmogaus kūnas.
 

       * * *
       Prieš – tik ledas.
       Užbėgau juomi, kaip ir daugel kitų užvytų, – tai buvo užšalęs kūdras ar tai upė.
       Tas ledo kelias buvo taip sklidus sklidutis, kad kniupo arkliai ir raitieji negalėjo taip greit susisgraibyti. Iš pradžių tik žvilgterėjo, o paskui ir visas iš tamsių erčių išplaukė mėnuo. Ledas, it ramiausios nakties vanduo sustingęs, mėnulio spindulių užgautas, aiškiai spindėjo.
       Buvo šviesu. Šviesu tiek, kad aiškiai buvo matomi vyčiai ir ten bei šen besigelbstančios žmonių gaujelės.
       Iš tolo tas beišrodė nelygu kažkoks žaidimas – linksmoji valanda – linksmųjų žmonių.
       Gyveninio žaislai.
       Užsivingiavęs taku, jau buvau ant aukštoko kalniuko.
       Mokėjau kažin kuomet da jaunystėj svaidyti akmenimis, tat pagriebęs kiek taikiau, o taikomas akmuo, regimai, atrasdavo tikslą.
       Pagriebę keliese didelę apvalią ledo aižę, drūčiai ją pastūmėjom, įritinom sklanu keliu pakalniop.
       Prunkšdama, taškydama sniegu ritosi stačiai link didelės dėmės ant ledo - atsivejančių šešėlių.
       Įtempęs paskutines jėgas, išsibėgau ir visgi atsakančiai nusitvėriau už viršaus aukšto užtvaro, regis, visai neperšokamo.
       Nelabą arti prijausdamas, skubėjau, pasitempiau dar kartą, krūtine užguliau, persisvėriau ir jau buvau kitoj pusėj.

       * * *
       Orientuotis negalėjau – didžiai tamsu buvo.
       Iš po kojų išsinėrė šuva ir storai vamptelėjo.
       Buvau pasinešęs eiti išėjimo ieškotų, bet iš tarpo skubiai genamų debesų išvydo mėnuo – sustojau, turėjau lukterėti.
       Gilumoj kiemo, pro apšviestą langą, buvo matomas kažin koks senis su balta, gražia barzda, su akimis, tvirtai įbestomis į vieną vietą – ar rymojo kažką sau didžio, ar tai meldės už "tuos" visus, bekeliančius maištą, už tuos atsitikimus, taip staigiai ir griežtai besuardžiusius jau ne vienai šeimynai ramumą. Šilto įtupėto kampelio jaukumas tuose languose tvauksėjo, ir, manytum, šio kampelio gyventojams buvo gera tik kartu, ir taip mažai domos tebebuvo prie platesniojo pasaulio ir jojo sūkurio.
       O vėjas negailestingai kaukė.
       Krūptelėjau.
       Iš nakties tamsumos netikėtai priešais mane stojo esybė baltais rūbais – jauna moteriškė.
       Laiba. Naši.
       Sugriebė mane nervingai už rankos.
       – Pražūsi. "Jie" visur šnairioja – tuoj gal ateiti ir tave užklupti. Eikš!
       Tvirtai paėmė vestų.
       – Eikš!
       Atšokau porą žingsnių atgal ir nustebęs žiūrėjau stačiai, tvirtai jai į akis. Nors prie viso ko pripratau šiandien, bet to jau buvo per daug.
       – Gana man šmėklų, – nejučiomis sušukau. – Gana man visko. Kas tu?
       – Aš! Ha ha... Ką gi sakyti. Jei nori – surišta arelaitė!.. Skristi norėjau - neišgalėjau.
       Kas dedas aplinkui, kas dedas! Ar galėjo tokie sapnai būti?
       – Laiminga, liuosa, lėkti galėčiau... Nebijok – aš nepamišusi.
       Tiek jausmų. Tokie atsitikimai.
       – Bet pala! – aš ne "jų" karžygys, aš joks karžygys. O tik ugnelė suklydusi.
       – Nežinau, kas tu, ir kartu – žinau – kas tu... Bet čia – neatsargu.
       Jinai įvedė mane į erdvingą žemą trobesį. Tiesėsi eilės ryšulių – prekių.
       Kaip tik tuo pat laiku ėjo per kiemą.
       ...Įšokęs čia negalėjo it vėlė įsidangstyti... ne vienas paukštelis gal... Su atsarga.
       Toliau jau nieko negalėjom begirdėti, tik vėjas ūžė, tik vėjas raudojo.
       Mudu gi paskubėdami, prasisprausdami įėjom į tuščią tarpą tų betvarkiai prigriautų daiktų – nelygu į kažkokį grotą ir rūpestingai užsisklendėm dideliu, apkaustytu ryšuliu – ir klausėmės.
       Didžioj tylumoj girdėtis buvo, kaip čirškėjo veriamos durys. Bumbėjo neaiškūs balsai. Šuo rūsčiai pradėjo loti, puldamas su atkaklybe prie svetimų žmonių. Susprogo staigus šūvis, ir lojimas daugiau nebebuvo girdžiamas.
       – F-iu-u! – ilgai sušvilpė. – Mūsų gubernija mažesnė negu šis tvartas.
       Įsiveržė žmonių. Jų balsai – tartum iš kibiro.
       Mano nepažįstamoji pasibaisėdama tvirtai laikė mane už rankos; aš jai kažką raminančio kalbėjau.
       Kaži kas rūsčiai sušuko:
       – Vėjus tik gaudyti. Velyk į trobą daugiau, į trobą, sakau!
       – Klausyk, Barabonai, taip ir verda krūtinėj. Kad būčiau arčiau, nusukčiau sprandą valkatai.
       – Na, dantų neaušinkiva!
       – Daug tu vėją po laukus sugaudysi, – garsus juokas pašiepimo skrido plačiai.
       – Puvėzdra tik jau esi – užstoti savo brolį reikia, reikia, sakau.
       Žmonės ilgai bastės, dundėjo batais, plačiai pasklidę po trobesį. Kaži kas užsikorinęs krapštės net palubyje. Lydėjom kiekvieną jų žingsnį, privalėjom klausytis jų žiaurių žodžių, barimosi.
       Slinko neramios ilgos dienos, nors tik suspėjo praeiti kelios minutės.
       Nelaimės mano draugė – keistas likimo paukštelis, benešąs išliuosavimo šaką ir tik staigiai patekęs narvelin, buvo arti prie manęs. Girdėjau, jaučiau, kaip karštai, greitai dūsavo, ir karštis jos kvėpavimo kaitino man skruostą.
       Būrys atkakliai ieškančių artinos prie mudviejų ir laimėn – prie išėjimo.
       – Daug turbacijos dėl visokio nieko, taip greičiau bus! – sušuko nekantrus balsas.
       Visi nustojo kiek landę, baldę, tartum kaži ką sekdami. Sukrabždėjo dėžutė nuo degtukų, abu girdėjom, kaip buvo užbrėžtas degtukas, paskui kitas ir dar keli.
       Šniokštimas žmogaus, tartum dirbančio nenuoseklų darbą, ardė tylą ir buvo toks garsus. Iš lėto tratėdamas kaži kas spraginėjo, tartum laužė šakalius, tartum bėrė smėlėmis į stiklą.
       ..."Juk jie mus padega!.."
       Ar raudojo? Ne. Tik kraštutinę bevilčią nujausdama, nervingai glaudės prie manęs, it manyje tik atrasdama paramą.
       – Pala, tuoj viskas bus geriau, – šūkavo. – Štai, žiūrėk, radau vatos. Pala, papūsk. Ne, ne dėki įstrižai po kampu, tas lentgalys ant viršaus.
       – Na tai rods. Jei čia, tai užkniauks katinėlis.
       Kažkas iš tarpo jų draudė, gynė, net Raštą Šventą paminėjo, bet visi juokdami išėjo.
       Ilgai rėmė, sklendė duris, paskui girdėtis buvo, kaip sunkiai sudūzgeno užkišama geležinė durų užsklanda.
       Liguistai prunkšdamas, su padūkusiomis akimis, atrėmiau tuos ryšulius ir nustebau - pilki dūmeliai apglėbė man veidą.
       Abu nustebę sustojon.
       Rausvi ugnies kaspinėliai – tartum jais kažkas žaistų – girgsėjo, vingiavos, lipo siena. Verždamasi srovelėmis iš ryšulių ugnis cypė, spraginėjo, o kartūs dūmai jau sklaidės pažemėmis. Su braškesiu trūko apbaustas ryšulio. Išsiplėtojo, pasipūtė per šulus kaži kas balto, regimai, vata. O ugnis jau šokinėdama įsivėlė į tarpą vatos, – greitai prabėgusi paviršium, aplaižė, paskui tartum pikčiausias žaltys su šnabždesiu didžiu vis skverbės gilyn, gilyn, purtydama galvą.
       Nuo vieno ryšulio ugnis nubėgo kitan ir, staigiai pašokusi, švystelėjo ore ir prisilietė stogo skardos.
       Pajautimu abu šokom greičiau prie durų. Tikėdamiesi tvirtai, kad tuoj būsiva abu laisvi. Kiek tik įgalėjom, pastūmėm jas, bet durys nei nekrustelėjo, tik rankos mudviem įlinko.
       Išblyškusi, silpna, atsirėmė prie ušoko ir žiūrėjo išgąstingai, liūdnai į mane.
       Ir jos akys buvo – akys pamišusios.
       Tiek jose tylios, o šaukiančios maldos, tiek noro išvysti gyvenimą, noro "jaunosios arelaitės".
       Šiurpas sujudino širdį.
       Buvo išblyškusi.
       Tartum susitarę, šaukdami pradėjom vadinti pagalbon, vėl judinom duris, šaukėm, bet ugnis švilpė, gaudė, tik vėjas čiuožė stogu ir piktai, viską užrėkdamas, kvatojo, sprogo nuo juoko.
       Dūmai jau glėbiojo mums kojas, pradėdami negailestingai spranginti. Karštis didėjo - tųjų žmonių sukrautoji ugniavietė, vargui mūsų didesniam, buvo nebetoli durų.
       Dusdamas, sugriebęs buomą, užsikoriau ant prigriautų gramzdų prie pastogės ir, regėdamas nuolat baltą leliją, dangaus mėlynės žydrąsias akis, drūčiai mušiau į geležies stogą su tuo sunkiu įrankiu, bet stogas tik tyliai žvangsėjo, o ypai atrasdavo vis naują atspirtį.
       Vyliausi. Ir stogas tartum pradėjo linksėti.
       Atplaukę dūmai kartieji gniaužė akis, spaudė gerklę.
       Atsiblaivinau.
       Nelaimės mano draugė, skausmo netikėto užgauta, stovėjo vis žiūrėdama į bearčias, tartum jai viskas mažai terūpėjo.
       Norėjau nuo širdies vėl tikrinti, jog išėjimas bus, kad nenusimintų galutinai, sušukti norėjau iš gelmių širdies, jog jinai nepražus. Bet staiga veidas mano nepažįstamos nušvito išganingomis žvaigždutėmis.
       Su atsidūksėjimu jinai nusišypsojo, atstojus, regimai, tom bjaurioms šmėkloms. Nuo jos esybės plaukė toks lengvumas. Toks džiaugsmas jos įstabių akių.
       – Kokia aš!..
       Širdingai prasijuokė. Nesulaikoma ašara suspingsėjo jai akyse ir nuriedėjo jos jaunu skruostu.
       – Kaip žmogus greit nusimeni! Maniau... Oh! Na, eikš čionai, stogo vis vien neįlauši, – tvirtai statė jį tėvas manasis. Na šok gi! Patiktų manęs jinai ištiesė savo ranką lanksčiąją, baltučią.
       – Nors seniai bebuvau – rasiu.
       Keliavom abu greitai.
       Apčiuopa, užvingiais, ir staigu veidan papūtė šaltas, drėgnas oras. Gaisro ūžesys begirdžiamas jau buvo lauke. Braškėjo, sproginėjo žiežerkos, ore šokinėjo liepsnelės it žuvis iš vandens.
       Arti ugnies, kieme, marguliavo kelios žmonių silvetės, gainiodamos po kiemą fantastiškus šešėlius.
       Stiklai namo užsidegė raudonomis spalvomis, ir pats namas iš tamsumos žiūrėjo kaži kokiomis nejaukiomis akimis.
       Su atsarga įėjom į namą. Vogtinai perėjom ilgą prieangį, vogtinai ėjom per tamsius kambarius.

       * * *
       Naujas pasaulis.
       "Jos" kambarys.
       Ore sukvipo alyvos ir kažkokie skaistumai. Baldai, gėlynas skendo pilkume, viskas kambaryje pynėsi neaiškiais šešėliais, maloni apybrėška supo.
       Nelygu pasakos navatni skambučiai tylą suardė jos balsas skambusis, lengvas.
       – Kas gi tai buvo... Sapnai?..
       Rasos dvelkimas – neaiški džiaugsmo banga atgaivino mano širdį.
       – Na, arelaite, daugiau nesapnuosva tokių sapnų...
       – Sapnų bus daug: juk gi tu neatsiskirsi nuo manęs? Toks vienumas beliktų. Nesuvokčiau nieko viena.
       – Tą tik ir aš paklausiu.
       Buvom jauni, galingi.
       Valandžiukę tylėjom, kažkokie stebuklai širdy tvėrėsi.
       Tvirtai, su kažkokiu dėkingumu paėmiau jos ranką, jos ranka uždraustomis svajonėmis degė.
       Tartum vėjui papūtus, ji šauni nusviro, balta lelija buvo prie mano krūtinės, jos lūpų skaistį aš gėriau, atmenu – akys graudžios, laimingos, ilgi blakstienai nuleisti, it spinduliai vakaro saulės.
       Nepaprastomis, skaisčiomis vilnimis-gaidomis tekėjo viena siela kiton.
       Pasaulis toks gražus. Išnyko pasaulis.

       * * *
       Dujojo smulkus rudens lietus. Vejamas sopulių, ilgesių sunkių, slinkau, liūdėjau tarp ilgų medžių alėjų.
       Lapai pageltę byrėjo, šiuršėjo man po kojų. Lapai skaudžiai kvatojo.
       Ėjau suklydęs. Ėjau be tikslo vienų vienas.
       Mano sapnai šviesūs pražuvo.
       Ėjau be kelio ten, kur veda, nuveda paskutinė betikslė.

Savickis, Jurgis. Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967

Į viršų

       Pakasynos

       Šiurpoka rudens diena. Didžmiestis.
       Berašydamas numeruotus raštinės laiškus, pro langą pamatau juodą katafalką. Ne juodą katafalką, bet juodo arklio snukį ir juodą vežėją. Arklys ypatingas. Tai kumelinga, dideliu tabaluojančiu pilvu kumelė švariai išdulkytu kailiu, nušveistomis kanopomis, kaip pridera į šitokią kelionę išvestam arkliui. Ji laiko įsispyrusi pirmutinėmis kojomis, paskutinėmis raižydama grindinio akmenis, nuo kalnelio besileisdama, ir tą katafalką, ir tą rimtai sėdintį juodą vežėją (šiaip jau nebe tokį rimtą, kaip kad ją šeria ir duoda jai avižų), ir gulintį padėtą ant katafalko gelsvo lakeruoto medžio padarą, žmonių karstu vadinamą, kuris ypatingai yra šiandien sunkus. Jai pritiktų šiandien silstelėti namie kūtėje, pavėsyje, ak, kaip tiktų, o ne paraduoti po miestą, per pilnai prigrūstą žioplių, žvalgančių jos naštą – vežimą ir ją pačią.
       Keturi miesto paprasti vežėjai sudaro procesiją. Cilindruoti vyrai, gėlės sudėtos ant šikšninio vežimo užkločio, kuris smirdi varvoliu, stambiai juo šiandien dėl parado pritepus. Vežėjai nublukusiom apykaklėm, dėl senumo ir lietaus persimetusiom į violetumą, konkuruojantį su jų spindinčių nosių violetumu, šiandien yra nežmoniškai puikiai iššiūrenti, išlyginti, išdulkinti, kaip ir visi jų vežimukai ir arkliai. Jie laiko stačiai savo botagus, kaip kokius iškeltus viršum simbolius ar ženklus, bet ne mostaguodami kaip tinkami, kaip jie daro paprastai savo sielos ūpui išreikšti. Šiandien jie nusižiūri į primorių, katafalko vežėją; jis laiko stačią botagą, ir jie laiko stačiai botagą, jis į šalis nesižvalgo, ir jie nesižvalgo, nors laiko ir ūpo šiaip jau būtų, esant tokiam lėtam procesijos žingsniui, pasidairyti.
       Viena tetiena, atsigręžusi diskrečiai į šalį, žiovauja gardžiai į savo pilką pirštinę. Kitoje rankoje ji laiko gėlių du pundu, sudėtinų ant kapinių, jai ir žmonėms beašarojant. Bet ji rezervavo sau teisės dviem atvejais ir dviem intencijom sudėti gėles ir tuo būdu turėti progos dukart išlieti ašaras. Šiaip jau, besėdint patogiame vežimuke, jai patogu, minkšta. Mintys tokios pat patogios ir minkštos kaip šito vežimuko siūbavimai. Bet, ilgai besėdėdama vienoje, kad ir labai patogioje vietoje ji įvargsta. Ji ima žiovauti. Kad ir labai įdomi rolė būti visų gatvėje žmonių atrakcija, pastabų ir domėjimosi centru, bet šitokios viešosios pareigos, priderančios genijams ir karaliams ir jai nutekusios šiandien valandžiukei, ją įvargina. Ne, ji ne pesimistė ir neieškanti pasaulio garbės, ji sau žmogus. Ji svajoja gardžiai apie pietus. Traktatas numirusio, jam dar atsisveikinant su šiuo pasauliu ir surašytas prisidedant notarui, Šiandien buvo paskaitytas visiems giminėms susirinkus pirmąkart taip santarvingai salone, ties karstu. Jis nėra per daug liuksurjoris, bet gana patenkinąs ją ir išskiriąs ją iš kitų žmonių tarpo nuo tos valandos, kai buvo paskaitytas šitas malonus dokumentas. Ji svajoja ir nemato, kad žmonės sukelia jai pasigailėjimo ovaciją ir kad jai reikalinga nustatyti minią kitu akordu. Liūdnu. Liūdnu. O akys?
       Arklys, savo kolegos padedamas, tempia katafalką ir nebeįmano, kodėl žmonės tokie asilai: mirus vienam, pradedamos tokios keistos apeigos, kai įdedama į medinę dėžę ir pradedama vežioti ypatingu žingsniu, nuo kurio užeina noras snausti, po visą miestą.
       Procesijai nutolus, tuščia gatve praeina moteris mados rūbais ir drūtomis, lyg pritvinkusiomis kojomis, matomomis iš po sijono, aptemptomis paniekomis, taip ištemptomis, tarytum jos sprogs. Kita eina tamsi, liesa, tamsių narčių miesto burtininkė, su įdžiūvusiu ir liguistu veidu ir tamsiomis akimis, tarytum išpuvusiomis.

Savickis, Jurgis. Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967

Į viršų

       Susitikimas

       Pavasaris baigė žengti į pasaulį.
       Pripumpuravusi obelies šaka būdavo iš ryto apšarmojusi šiltos drėgmės, lyg sidabro pūkų nuberiama. Ji buvo tokia.
       Vyturiui buvo lengviau gyventi.
       O mieste, kai saulė tekėdavo, irgi reiškėsi savas gyvenimas.
       Miesto gatvėmis žingsniavo ankstyvi keleiviai. Jų žingsniai buvo skubūs, veidai šypsenų nukloti. Jiems bekalbant vienui vieniems.
       Nes tai buvo pavasaris ir linksmumo laikas. Miesto keleiviai, namie skubiai nusiprausę ir neišmiegoję, rengėsi keliauti vėl už miesto, į plačius, saulės nušviestus laukus.
       Nes tai buvo šventadienis ir linksmybė turėjo reikštis visur kur.
       Vyturys skrido aukštyn.
       Visi padarai stengėsi pavasarį tinkamai sutikti ir savo sielų stygas tinkamai pavasariui nustatyti.
       – Aleliuja! – reiškė visų sielos.
       Saulė jau žėri savo skaisčiais spinduliais; visiems jų padalina.
       Taip pat ir viena jauna studentė, skaisčiu Ritos vardu vadinama, keliavo į gimtąjį savo miestą, į senąjį Vilnių. Gyvas ir jaunas padaras gyveno tuo pat jausmu.
       Rita džiaugėsi. Rita buvo linksma.
       Jos plaukai vėjo sutaršyti, kaip vėjo rankų pačiupti, jai iškišus iš vagono galvą.
       Vjas norėjo ją išvogti, ja pasidžiaugti.
       Visur piemenėliai bandas ganė. Seniai ji juos bemačiusi: "ra la la!"
       Jauna Ritos širdis plakė. Ji norėjo pašokti drauge su piemenėliais, dainuoti ir aibes kitokių paikybių pridaryti. Kaip ir kiekviena jauna būtybė, iš benzinuoto miesto oro už sparnelių ištraukta ir staiga įmerkta į skaisčią pakrūmių tylumą, Tokie skaistūs buvo tie piemenėliai. Jai pavasario į savo programą įterptas "atrakcionas".
       Apylinkių nesudrumsčiama tyla neįveikiama. Tai kas, kad vagonų tekiniai tebedarda, jų negirdėti. Aplinkui taip tylu ir skaistu.
       Rita pasidėjo savo galvą auksiniais plaukais ant vagono lango ir šypsos. Ji važiuoja pas savo motiną. Savo motiną, seniai bematytą. Ji studijas pabaigusi. Tetaršo vėjas, kad nori, jos kasas! Ak, Rita!
       Jos motina skaisti žilagalvė, skaisčiai sušukuotais plaukais. Motina tiesia į ją rankas ir sako:
       – Eikš į mane!
       – Tu šiandien palaužei obels šakučių ir statai jas į puodynėles ar vazonus. Tu visuomet taip darydavai, darai ir dabar.
       – Tu mano viltis!
       Taip gražiai pamanė Rita, įžengusi į savo tėvynės sienas, apie savo motiną.
       Jiedvi gražiai galėtų gyventi. Ji, jaunamergė – paika mergička, ir jos sena motina. Rita seniai bematė savo motiną. Tik protarpiais. Kaip kokį stebuklą. Rita turėjo pati užsidirbti duonos ir rimtų knygų pavartyti. Bet dabar jų niekas nebeatskirs.
       Rita atsiminė savo tėvą. Tai nejaukus vaizdas. Sumarodėjusių žmonių riaušių ir revoliucijos metu pusiau pribaigti žmonės buvo kabinami aukštyn kojomis ant privarytų į žemę kuolų, ties sukurtais miesto viduryje laužais, už šnipinėjimą ir kitus dalykus nelyginant kokio Jacques Callot senose graviūrose. Turbūt kad nenubėgtų ar geriau apsviltų. Ir kitokiais būdais būdavo kankinami. Paklydusi kulipka nudėjo ir jos tėvą žiemos metu. Miesto aikštėj, skaistaus sniego nubertoj, teliko trys dėmės. Balta, raudona ir juoda. Baltas, net akis savo baltumu veriąs sniegas, raudona pasruvusio kraujo dėmė ir juodi veidu į žemę sukniubusio žmogaus kailiniai. Kadaise šildę jo širdį ir jo visokių žemės linksmybių liudininkai.
       Bet šiandien pavasaris. Pavasaris daug ką gali išgydyti.

       Sutema.
       Traukinys įdardėjo į senąjį Vilnių.
       Vilnius, tas senas gudruolis, kiek kartų ji turėjo jame suklysti, su jo painiomis ir siauromis gatvelėmis.
       Senovės husarų pulkai su karinga jų žingine, mušamomis litauromis, patriūbočiais ir kitokiais monais. Vynuogių ir kitokių lipikų dekoruotos sienos. Kuklūs rendez-vous. Atsidūksėjimai. Mėnuliui bešviečiant ir nuobodžiaujant, užsikorus ant Katedros stogo, it katėms pieną paliejus. Tokia balzgana būdavo jo šviesa.
       Kaip skaisčios, įvairiaspalvės gėlės žydėdavo jos vasaros. Iš prigimties ji buvo tikra ispanė dėl savo vikrumo ir savo geros nuotaikos.
       Bet ne šiandien! Šiandien miestas toks tamsus. Jis greičiau panašus į dideles kapines. Nė vienos lempos.
       Jai nuostabu, ji nepatiko nė vieno žmogaus.
       Tolimoje bažnytėlaitėje suskambėjo kelis kartus varpas. Kažkur iššovė. Jai pasirodė toksai garsų suderinimas keistas ir neįdomus.
       Sena, juoda tvora buvo nuklijuota senais cirko plakatais. Vėjas mastagavo ir blaškė plakatus.
       Plakato skaidri jojikė, koją pakėlusi aukštyn, darė nuostabiai miklų pas žmonėms sužavėti, pati įlipusi į milžinišką pasagą, vinjetę.
       Vėjas šokino jojikę.
       Sename mieste, ties paminklu, pastatytu labai rimtam tėvynės vyrui, stovėjo dabar vienui vienas kareivis, pasirėmęs ant šautuvo su durtuvu, it laukdamas nakties įvykių. Jis buvo apvilktas visai nauju šineliu. Didelės jėgos elektros lempa kybojo ant eglinio, naujo, neseniai dar į žemę įkasto stulpo ir, vėjo pasupama, čirškė. Elektros stulpas iš tolo atrodė kaip kartuvės.
       Kareivis paklausė, kodėl ji taip vėlai keliaujanti. Ji atvažiavo savo motinos aplankyti. To jis dar nežinotų!
       – Motina lankyti geras daiktas! Tik pas mus nakčia nieks čia nevaikščioja! – Tai buvo tiesa.
       Kareivis nulydėjo ją akimis susirūpinęs, kaip senas pažįstamas ar koks geras kaimynas, išlydėdamas savo svečią nakčia į tamsų kiemą.
       Jai reikia pas motiną. Kaip to žmonės negali suprasti...
       Ji nukeliavo tiesiog namon.
       Už tilto kyšojo pusiau nuirusi dirbtuvė ir apsvilęs namas.
       Pagaliau ir motinos gyvenamas namas.
       Nedidelis dviejų aukštų medinis namukas. Kaip ir viskas čia, tamsus ir nejaukus. Kaip nelaimės aplankytas. Kolosalė juoda katė tamsumoje, išlenkusi nugarą, dantis rodydama, pasiryžo pulti priešą. Kss! Toks buvo namas.
       Langai, kur gyveno motina, iš vidaus buvo apšviesti.
       – Jaugi ji lauktų?
       Trobesio laiptai, kaip ir pirmiau, jai čia gyvenant, buvo apleisti ir labai girgždėjo jais einant.
       Žiburys ant laiptų būdavo retenybė. Tik iškilmingesniais atvejais kiemsargio būdavo užžiebiama vos spygsanti lemputė, jo nuolat dabojama ir prisukama. Toks būdavo nejaukus namas. Ji čia praleido savo geriausias jaunystės dienas.
       Kad ir tamsu, Rita žino atmintinai kiekvieną laiptų užsisukimą.
       Rita palytėjo ranka durų ciratos apmušalą ir paklebeno skląstį. Durys iš vidaus teuždarytos viena grandinėle. Šiaip jau palaidos. Kodėl?
       Bute trinktelėjo į grindis krėslas. – Jaugi skirstytųsi svečiai?
       Girdėti buvo vyrų balsų. Svečiai atsisveikinėjo su močiute.
       Jos širdis ėmė skubiai plakti. Tarytum ji bėgo kelis kilometrus. Ji jautė, kaip jos širdis plakė: tču tču tču!
       Rita galėjo visai lengvai patempti įrūdijusią senovės skambučio vielą, įleistą per sieną, ir pamatyti motiną. Bet ne, ji norėjo suteikti motinai ypatingų lauktuvių pati.
       Voveraitės miklumu ji ištraukė iš skrybėlės ilgąją špilką ir atkabino durų užsklandą. Tas manevras sekdavos jai ir pirmiau, kai motina nenorėdavo, kad ji per vėlai namon grįžtų, ir kai ji vis dėlto grįždavo.
       Ji atsargiai, pilna jaunos klastos, pravėrė priemenės duris ir stebėjo, ar nepasirodys motina.
       Ji žengė labai atsargiai ir stengėsi nė vienu daiktu nesubruzdėti.
       Valgomajame kambaryje stalas buvo nutiestas balta staldengte; ant stalo degė žvakės.
       – Kur išsiskirstė svečiai? Kur motina? Jaugi ji laukė manęs?
       Ant stalo buvo tikrai puodynėlė su obels šakutėmis, apie kurias ji svajojo dar vagone.
       Ant kredenso gulėjo netvarkoje visa krūva daiktų. Duknos, šaukštai, dėžės, kelios servetės. It kam pradėjus daryti tvarką ir paliovus.
       Ant krėslo kybojo dar šiltas motinos sudėvėtas sviteris. Rita prisiglaudė prie jo savo kaitriu skruostu.
       Motinos nebuvo.
       Rita žengė vogčiomis į virtuvę kaip kokia kačiutė, norėdama netyčia užklupti motiną ir ją tikrai nudžiuginti. Bet motinos ir virtuvėje nebuvo.
       Keista. Ji apsižvalgė aplinkui.
       Ant pailgo virtuvės pasienio stalo buvo taip pat be tvarkos išmėtyti daiktai. Kančia, peiliams šveisti pelenai, vario žvakidės ir raudonas sampilas su pūkais.
       Jauna kačiutė, besirąžanti tarp degančių žvakių ir ko nenusvilinusi savo skrandaitės, straktelėjo žemėn, prisiglaudė prie Ritos kojų ir sumiaukė.
       – Kur močiutė? – paklausė jos Rita.
       – Mrk mrk?
       Be nebus motina išėjus į kiemą. Kieme buvo tamsu ir pilna šaltų vėjų. Rita pravėrė virtuvės duris. Čia stovėjo močiutė. Aukšta, liesa. Rita apglėbė ją su visu savo jaunystės kaitrumu ir pradžiugo,
       – Kokia tu jauna, močiute. Ir liūdna. O aš daugiau su tavim nebesiskirsiu. Baigiau universitetą ir būsiu su tavim! Būsiu tokia jauna, nieko sau panička... - pralinksmėjo Rita.- Ir netekėsiu!
       Močiutė žiūrėjo į ją liūdnomis akimis ir nieko nesakė. Buvo tylu.
       – Motina, ar tau šalta? Ar – sergi?
       – Ne, man nešalta!
       – Kokios tos visos motinos geros! – besidžiaugdama savo motina, pamanė Rita.
       Rita buvo jau bestraktelinti atgal. Ji visuomet buvo tokia greita. Bet motina pasviro. Motinos nosis ir smilkiniai buvo šalti.
       Rita atbloškė savo ranką. Ji buvo kruvina. Rita atšoko.
       Įsprausta tarp dviejų prieangio durų, motina visiškai pasviro ir nučiužėjo pagal rentinį. Ji sukniubo tarp ruošos viedrų, mazgočių ir grindų plaujamų šepečių.
       Apatinė jos žiauna atšoko. Ji iškišo savo liežuvį, – kaip ir juokėsi iš Ritos. Motinos galva buvo pramušta.
       Ji buvo negyva.
       Rita atšoko nuo jos, negalėdama per tą staigumą susiorientuoti. Kodėl ji neatėjo keliomis minutėmis anksčiau?
       Rita buvo viena. Ji norėjo šauktis žmonių pagalbos. Bet ir ta mintis užgeso.
       Slegiama vienumo ir keisto valandos nuotykio, ji stovėjo viena vidurasly, aukšta ir grakšti. Jos krūtinė lingavo po skaisčia, perkeline jos bliuzka.
       Rita nieko nebegalvojo ir nieko nebesuprato.
       Tarp žvakių ant stalo rąžės jaunoji kačiukė.
       Per gretimą apleisto priemiesčio sodą bėgo du į kuprą susimetę grobuonys, sunkiai vilkdami išvogtą mantą.
       Pervirtę per kaimynų tvorą ir kiek atsipūkšnoję, jie, dar niekieno nepašauti ir nenudėti, ėmė galvoti apie išgrobto turto dalybas. Viskas, kaip ir pirma, turėjo būti pragerta ar panašiu būdu realizuota.
       Rita galvojo apie karą.
       Buvo vėlyba naktis.

Savickis, Jurgis. Ties aukštu sostu: novelės. – Kaunas, 1928.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt