Salys Šemerys
       Mirties mirtis
 

       Mirties dirbtuvė

       Stalas: retortos, kolbos, filtrai, kranai. Lentynose: pūslės, cilindrai, kubai su nuodais, dujomis. Po sienas išsikarstę: peiliai, kirviai, durtuvai, berdišiai, revolveriai, granatos, bombos. Kampuose tūno: patranka, mortyra, kartuvės, giljotina.
       Jos majestotybė Mirtis daro bandymą vienam dujų junginiui

       MIRTIS. Na, dabar pasaulis jau mano rankose. Vienas šūvis su šiltomis dujomis – visa apskritis kaput. Nė vienas gyvis neliks gyvas. Net ir žiurkės olose nepasislėps. Jokios dujokaukės nepadės. Užteks nors ir šimto šalininkų, ir pasaulis atsiklaups prieš mane. O aš iš Sinajaus kalno įstatymėsiu.

       Dujos reaguoja ir juodėja stambiais kunkuliais

       MIRTIS (ekstazėje). Kunkuliuok, kunkuliuok, mano vaike! Tu būsi manim vardėtas. Mirties dujos visą visatą užvaldys.

       Girdėt laptais lipančio žingsniai

       MIRTIS (gesina ir slepia gaminį). Kas ten?

       Beldžia

       MIRTIS. Prašau.

       Įeina MARAS

       MARAS. Nelaukei?
       MIRTIS. A?! Ką aš matau. Pons Marai. Labas, labas!
       MARAS. Kas čia taip lavoniškai pripurkšta, kad net čiaudėt norisi. Labas, labas! Ar tik ne prieš mane kas?
       MIRTIS. Nieko panašaus. Žiūrėk. Toje pūslėje naujagimės mano dujos. Vieno kubinio jų milimetro užtenka visam kubiniam kilometrui numarinti. Matai, ir tau nereikės taip galuotis.
       MARAS. Gera naujiena! Bet kam čia dar dujos. Dar visoki išmislai. Ot, užeinu kur. Užsimoju. Visi krinta.
       MIRTIS. Bet užtat tavo elgesys laukinis. O aš gi veikiu moksliškai, pagal technikos taisykles. Už mane diplomatai, kultūra.
       MARAS. Spjaut į juos. Mane pajutę, visi pasiplaka savo kulnis.
       MIRTIS. Tačiau aš gerbiu visas kultūringo pasaulio įstaigas. Nes jos man mandagios. Su savo rūmais. Ceremonijom. Gražu, matant iškilmingas šermenis su fakelais, katafalkais, livrėjomis, frakais, cilindrais. Iš šalies pažiūrėjęs pamanytum, kad žmonės mėgsta mirti.
       MARAS. Ar tik tu pati nesitaikai viešpatėt carų, karalių, kunigaikščių, prezidentų, prezidentukų vietoje? Aš kažką matau tavo akyse.
       MIRTIS. Iš tikro, už mano nuopelnus lyg nepriderėtų man viso pasaulio vainikas? Juk žemėje jau seniai nebūtų buvę kojai vietos, jei ne mano normos prieaugliui. Tikiuosi, tu į mano eigos ratą kojos nekiši!
       MARAS. Ne, bet…

       Beldžia

       MIRTIS. Nė negirdėjau žingsnių! Ar tik ne šnipas?
       SIFILIS (įeidamas). Šnipas tai šnipas, tik saviškis. Kas per slaptos derybos? Manėt mane aplenkt? Manęs niekuomet nieks nenujaučia, o aš jau čia. Jei be manęs kursite,aš gesinsiu. Man panorėjus, supus judviejų planai, kaip ir kiekvienas, ant kurio aš neturiu akies.
       MARAS. Gerai!
       MIRTIS. Tinkam! Dabar kaip tik muša laikas.
       VISI. Valio trilypė sąjunga!

 
       „Mirties armijos“ paradas Erdvių kieme

       Mirtis stovi savo rūmų balkone.
       Jai pro šalį defiliuoja I-am avangarde:

       MIRŠTAMOJI GVARDIJA. Valio, Mirtie!

       Pulkuoja EPIDEMIJOS. II-oje voroje kuopinasi:

       TROŠKINTOJAI. Tegyvuoja Mirtis!

       NUODINTOJAI batalionėja.

       SIFILIS apsikorpusavęs.
       III-je voroje armėjinga:

       CHOLERA. Gyvuok, Mirtie!

       DŽIUMA divizijopa.
       IV-am ariergarde partizanais būriuodamasis:

       MARAS. Valio, Mirtie!

       BACILOS gurguolėse.
       MIRTIS aplekia visus. Mostelia dalgiu.

       MIRTIS. Mano kariai, valio!
       VISI. Valiooooo! Valiooooo!

       Mirties orkestras groja linksmą maršą

 
       Karo veiksmų teatras

       Apkasų ložėse sutūpę prancūzai, vokiečiai, anglai, eskimai ir kiti, kurių vardai geografijos vadovėly. Tarp jų dairosi Mirties linija. Scenoje kadrilis. Mirtis diriguoja. Fochas ir visi kiti sukas.
       Jiems griežia simfoninis patrankų, kulkosvaidžių, šautuvų orkestras:
       Bum bombosvaidžiai, bum bombos!
       Šrapneliuoja šrapneliai trap, trap, trap!
       Kul, kul, kulkos kulia kulnis – kūnus!
       Ir sukasi Fochas ir Hindenburgas.
       Ir supasi visos tautos.
       Su visais pabūklais ir padargais mušdami taktą.
       Kito nuo to didelio sukimosi nusisuka ranka, koja, galva.
       Tačiau nors ir be galvos ar kojos, rankos, bet vistiek sukasi. Ir sukasi su jais kartu visas pasaulis. Kaip kolosali karuselė.
       Taip, kad net ir tie, kur dausose ir kur sparnuoti, pamiršo žibinti dangaus žvakes ir lempas visuotinai tamsos iliuminacijai, kad kartais koksai nors šokėjas su patranka neįsidurtų į akį.

 
       Mirties puota

       Dalyvauja Mirtis, Maras, Sifilis ir kiti vyresnieji.
       Stalas, už kurio sėdi, sudarytas šitaip. Du vyrai surišti per liemenį iš užpakalio. Jų sprandai atlošti į šonus, kiekvieno į priešingą pusę. Tai stalynos. Staltiesė iš žmonių odų.
       Visi svečiai sėdi ant pasitursinusių žmogystų, kurios juos laiko apkabinusios savo glėbiuose. Mirtis sėdi pačioje didžiausioje ir minkščiausioje vietoje, pačioje kerčioje.
       Kelnerių, liokajų skeletai, kreicorius įšriūbavę į galvas, nutraukia kamščius subutelėjusiems žmonėms ir pro atkimštus kaklus pila garuojantį kraują svečiams į makaules.
       Svečiai vynuojasi jaunais ir senais gėrimais.
       Vien tik tostai, spičiai.
       Taip, kad net sunku pasakyti, kas už ką geria, kas kam rėkia “valio!“
       Tik perdėm:
       – Pakelkim, pakelkim mes taurę liksmybių!
       – O aš – už Verdį ir Verdeną! Valio! Valio!
       Panašūs rykavimai sotina tuščią erdvę, kuri piktai raukosi.

 
       Mirties štabas

       Mirtis sėdi už stalo, už kurio žemėlapiai, brėžiniai ir daiktai, kurie yra kiekviename štabe.
       Visa siena: ausis prie ausies, burna prie burnos. Kiekvienas plyšys klauso, klausia, rėkia, skamba, čerška aršiau už centrinę telefonų stotį.
       Mirtis rimtai pozuoja.
       O iš visų pusių tie AUKSABURNIAI:
       – Prašau vyriausiąjį vadą.
       – Padėtis rizikinga.
       – Šypsenos! Šypsenos.
       – Mūsų pusėje baimė.
       – Panika pas mus.
       Vienos lūpos taip suspiegė, kad net Mirtis krūptelėjo. Priėjo jas pabučiuot už tai.

       LŪPOS. Prašau Mirtį.
       MIRTIS. Ji pati čia.
       LŪPOS. Kalbės armijos vadas. Kalba Maras.
       MIRTIS. Sveiki gyvi, Tamsta!
       LŪPOS. Padėtis kritiška.
       MIRTIS. Kas ten kliūva?
       LŪPOS. Gyvenimo instinktas baigia pavergti visus. Bado špionažas nevyksta. Alkoholio provokacija bergždžia.
       MIRTIS. Bet mūsų bacilos?
       LŪPOS. Įvyko tai, ko visai nesitikėta. Baciluojant visi žmonės padarė perdėm vieną ištisą šypseną. Taip, kad net visos bacilos apsikrėtė ja. Ir jų vadovai neranda būdų kovai su tuo. Nes visos rimtos komandos virsta į anekdotą.
       MIRTIS. Geriau visiems vadovams duoti naujas galvas.
       LŪPOS. Naujų galvų atsarga jau išsibaigus seniai.
       MIRTIS. Tai geriau nugalvinti visus. Rašyk įsakymą.
       LŪPOS. Bet…
       MIRTIS. Be kalbų… Įsakau. Įsakau.

       Beldimas. Įeina PASIUNTINYS

       PASIUNTINYS. Tamsta Vade! Bėk.

       Mirtis įsiutus pasiuntinį perplėšia per pusę. Į duris laužiasi triukšmas. Mirtis eina jo pasitikti

 
       Ugnies laukas

       Apkasai. Blindažai. Tranšėjos.
       Tarp jų kautynės, kančios, apgailėjimai, žlugimai. Vaikšto trofėjai. Laksto belaisviai, nerasdami koncentracijos stovyklų. Tiesiasi ir laužosi frontai.
       Atsikariuomenėja armijos.
       Kai kas dar švirkščia kulkosvaidžiu į aukštį, kutendamas sparnus geležies varnoms, kurios niekaip negali krankimo uždaryti savo snape. Kažkas patrankomis ardo debesis, kurie nori apkabinti saulę. O kai kas tik taip sau į orą miklina akį iš parabelio.
       Vienas taiko, matyt, rastą galvą, kuri jokiu būdu nenori tilpti jam ant kaklo. Kitas rišasi ir neprisiriša medinės rankos. Kitas guminiai kojuojasi. Kitur adomas pilvas. Trečiur daug kur daug kas remontuojama.
       Įeina Mirtis.
       Didėja.
       Į viską iš aukšto.
       Laiko fasoną.
       Taip, kaip ir pridera vyriausiam.
       Com ill faut.
       Su panieka žiūri į paniką, kuri savo naguose nachališkai gniaužo didesnę daugumą.

       ŽMOGUS BE GALVOS. Tamsta, a Tamsta! Eik čia! Mainykim galvomis. Gal tavo tiks!
       MIRTIS. Ką?
       ŽMOGUS BE GALVOS. Nenori? Tai še tau dar! (Sviedžia netinkamąją galvą Mirčiai į pakaušį)
       MIRTIS (žektelėja).
       ŽMOGUS BE KOJŲ. Pons vade. Negaliu pagauti pusiausvyros. Prašau prikomandiruoti Monblaną kūnui pasispirdyt.

       Mirtis eina.
       Netyčia užlipa ant žmogaus, kuris savo burnoje rikiavo surinktus dantis. Dabar jais apsiautė Mirties kulnis.

       MIRTIS. Ai!

       Aidas gimdo sambrūzdį.
       Aplinkui Mirtį į krūvą renkasi atskirai ir būriais, susifederavę su kitais sąnariais – šonkauliai, blauzdos, ausys, smakrai, akys, nosys, strėnos, klubai, pečiai, krūtys, rankos, kojos, kumštys, pirštai, saujos.
       Iš tolo baimė pamaži ima smuikuoti mirūnų nervais.
       Jai padeda tūravoti panika.
       Ir išgąstis ima bosuoti.
       Rodosi, melodija orkestresnė už visokias muzikingiausias simfonijas, tokia, kad taip ir norisi šoktelti šyberį.
       Staiga viena nervų krūva iškrypsta iš bendro takto, styptelėja ir duok bėgt paskui savo akis, kurios neišsitenka nei krašte, nei gale.
       Ūmai frontai virsta bėgsmu. Mirtis susirūpinus.
       Užbėgusi visiems už akių: Stoook! Stoook! Stoooook!
       Įsibėgėję šuoliai nevalioja sustoti.
       Mirtis atidaro myrosvaidžio ugnį pirmoje scenoje išrastomis dujomis. Toji ugnis šluotiškai ima šluoti bėgsmo šiukšles ir dulkes.
       Pūslėtos Mirties rankos be paliovos suka ir suka myrosvaidžio rankeną, ugnis šluoja viską ir visur.
       Įsukta pasileidžia rankena ir pati ima suktis savarankiškai.
       Jau seniai nebėra nei taikinių, nei tikslo. Net ir krūmo ar akmens sveiko nebeliko.
       Išdaužęs viską myrosvaidis liko vienui vienas, veiklus ir aktingas.
       Pagaliau, pritrūkęs bet kurių taikinių, atkreipia jis savo siautėjantį taikiklį į pačią triumfuojančią MIRTĮ.

 
       „Raudonojo kryžiaus“ klinika.
       Slaptas medikų posėdis

       VYRIAUSIAS CHIRURGAS (skaito pranešimą). Gerbiamosios tamstos, gerbiamieji tamistos. Mano diagnozės rezultatai. Sveikatos būklė kritiška. Granata plyšusi pilve, tai niekis prieš tai. Medicinos pagalba truputį pavėlavo. Sulig pasu, pasirodo, kad tai Mirtis. Man labai liūdna. Bet visi simptomai rodo, kad Mirtis mirs.
       DAKTARAS N. Ponai. Negalime leisti, kad Mirtis mirtų, kol medicina gyvuos. Mirtis neturi mirti. Numarinę Mirtį, palaidosime save pačius. Siūlau gydyti homeopatiškai.
       VAISTININKAS. Siūlau naują dozę gajumo eleksyro!
       AKUŠERĖ. Be Mirties nieko nebus. Jei jau turi būtinai ji mirti, tai siūlau: padaryti jai abortą. Nors ateitis bus mums laiduota.
       KREMATORININKAS siūlo savo patarnavimus.
       BAKTERIOLOGAS. Visos Mirties vaisos bacilos nudėvėtos ir nunešiotos. Laiku nebuvo užmegztos. Tai apie gimdymą negali būti ir kalbos. Jos vietoje pastatyti surogatą…

 
       Mirtis ligonis

       MIRTIS (ant katafalko po baldakimu). Nejaugi reiks mirt?
       DEŽUR. DAKTARAS (meiliai šypso). Ką tamsta kalbi? Tamstos sveikata kuo geriausia. Ryt ar poryt jau galėsit žaibuoti savo dalgiu. Tik daugiau ramybės!
       MIRTIS. Ach, pons daktare! Aš jus visus labai gerbiu. Aš jus gerai pažįstu. Jūsų akyse matyti žlugę visos priemonės man pataisyti. Aš skeletas, nevertas meilės. Bet aš dar valiočiau. Kad ne tos dujos. A-ja-ja-ai!
       DEŽ. DAKTARAS. Daugiau ramybės!
       MIRTIS. Pons daktare, ar neturit klijų, paprasčiausių staliaus klijų, kad galima būtų drūčiai bent šiam sykiui suklijuoti visus sąnarius. Pons daktare, laikyk, laikyk. Nor pabėgt alkūnė! Kad ją… (Ranka, ištrūkusi iš Mirties, sugniaužia dež. Daktaro kaklą ir mažina kilpą tarp savo pirštų).
       DEŽ. DAKTARAS. Ai ai ai! Gelbėkit! (Jokio aido) Pasigailėk, Mirtie! Dievaži, teisybėsiu. Tik paleisk, Tavo valandos suskaitytos. Ai ai ai (nuščiūva).

       Mirties ranka, atlikusi savo uždavinį, grįžta į senąją vietą.
       Įeina kontrolė. Vos neparpuola, užkliuvusi už dež. daktaro lavono.

       VYR. KONTROLIERIUS. Pašaukt sargą! (Į Mirtį) Atleiskite, kad mūsų tarnautojai tokie nesąžiningi. To daugiau nebus. Dabar prašau pulsą. Ačiū. (Mirties pulsas plaktelėjo 1 kartą per šimtą metų)
       VYR. ASISTENTAS (į ausį kontrolieriui). Man rodos, pulsas prapuolė.
       VYR. KONTROLIERIUS. Viskas tvarkoje. Laikytis griežtai dietos.
       MIRTIS. Pusę pasaulio atiduoč, jei dar nors kartą… Ai ai ai!
       VYR. KONTROLIERIUS. Tamsta nesijaudink. Viskas eina kaip reik.

       Kontrolė išeina

       GAILESTINGOJI SESUO IR FELČERIS (likę budėti, tarp savęs). Viena dvėsena, o dar kokius šposus kerta…
       MIRTIS. Vandens! Vandens! (Abu šoka nešti. Atnešusiems Mirtis apkabina kaklus ir spaudžia) Ačiū! (Du lavonai brinkteli) Ai jai ja-a-ai! Vai-vaaai!

       Maždaug taip vyko budėjimai, o pati Mirtis merdėjo labai iš lėto.
       Mirties akivaizdoje tokiu būdu sunyko iki vieno visa greitoji ir lėtoji medicinos pagalba. Slaugant Mirtį, nusibankrutavo visas gydantysis lazareto bagažas, kuris pelnais pelnėjosi ir auksu doleriavosi.
       Ir štai pasaulyje visur pasidarė lygumas ir ramumas.
       Net ir pievos paliovė kvėpavusios. Jūros nustojo dūsavusios. Miestai nebedūmuoja ir nebegeležinkeliuoja tarp savęs.
       Tik dar laikas lekia.
       Bet ir tą Mirtis pagavus atstatydino nuo savo pareigų ir buvimo.
       Ir visur tapo taip tylu, kad net pasidarė girdėti, kaip tyli tyla.
       Mirtis eina į savo kapą.
       Tyla lydi Mirtį.
       Mirtis piktai atsigręžia ir paskerdžia paskutiniąją dar likusią tylą, kuri vis dėlto neišsislapstė.
       Ir niekur nieko nebeliko.

 
       Mirties agonija

       Scenoje – viena Mirtis, apmirusi epilepsijoje.
       Staiga pastirusieji Mirties sąnariai ima trūkčioti.
       Pro sukempėjusias lūpas Mirčiai pabėga dejavimas, kuris neradęs kur pasidėti, grįžta į Mirties ausis vaitojimu ir net pačią Mirtį nugąsdina.

       Mirtis    Krūptelėja
                     Styptelėja

       Ir vėl žlektelėja ant pliko žemės pilvo.

       MIRTIS. Ajaajajei! (Krato kojas, kurios pasidrąsinę mėgina atsiskirti nuo Mirties stuomens)

       Ūmai mirties rankos, pajutę valią, atitrūksta nuo Mirties pečių. Bėgioja. Grabalioja aplinkui. Bet, niekur neužkliuvę, užsikabina už pačios Mirties kaklo. Mirtis dar mėgina rankas pažaboti kojom, kurios pertemptos triokšteli, atsiriša visus ryšius nuo stuomens ir bėga pabėgioti. Išsigandę kojų, rankos dar glaudžiau spūstelėja pirštų glėbius aplink kaklą.

       MIRTIS. Ai-ai-a!..

       Ir Mirties gomuryje trūksta per pusę paskutinis klyksmas, nuo kurio būtų galėję galą gauti visi, kurie dar gerai, kad tapo iš anksto Mirties apdrausti nuo tokio pavojaus.
       O Mirties stuomuo stojas ir kaulų skeveldromis išdaužo langų stiklus danguje ir pragare.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt