CASTOR&POLLUX

       EINA GARSAS MŪS TĖVYNĖJ...

       S.Kandratavičius. ((De)generuotos nrg) sangriuva. – Kitos knygos, 2007

       1. Skaidrius Kandratavičius – 34 metų poetas, teologijos magistras, Paberžės klebonas. Kaip jis pats sako – „kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas“. Dievo žodį skelbia sakyklose, poeziją – almanachuose ir laikraščiuose. 2004 m. išleido pirmąją knygą „Metareligija“, dabar – „((De)generuotos nrg) sangriuvą“.

       Prieš kelerius metus paslapčiomis stebėjau, kaip jo „Metareligiją“ varto pripažinti lietuvių eiliakaliai. Pavarto, pakraipo galvą, tarsteli „na, na“ ir nutyla. Tik vienas iš jų ištarė: „Kažkokia glosolalija.“ (Primenu, kad glosolalija – kalbėjimas beprasmiais garsais, iš skambesio panašus į rišlią nežinomą kalbą arba kalbėjimą nežinoma mistine kalba. Dažnai naudojama kaip įvairių religinių apeigų dalis, pasitaiko tarp kai kuriomis psichinėmis ligomis sergančių žmonių. Kai kurios krikščionių konfesijos „maldas kalbomis“ (angl. speaking in tongues) laiko Dievo siųsta dovana.)

       Tai kas gi tas S. Kandratavičius? Psichas ar pateptasis? Glosografas ar naujos poetinės kalbos kūrėjas? Manau, ir tas, ir tas. Reikia būt geru psichu, kad lietuviškąsias Dievulio aveles bandytum prišaukti ne skaidriu cimbolų skambesiu, o dusliu aliteracijų švogždesiu. Reikia jaust Dievo palaiminimą, kad prasiskintum kelią į elitinės lietuvių poezijos kariaunos gretas ne patikimu maironiškos lyrikos skydu, o kovose neišmėgintu jandliškų garsaraščių kalaviju.

       Taigi kalbam apie „Sangriuvą“ – ganėtinai naujoviškus ir lietuvio ausiai dar neįprastus aliteracinius garsaraščius. Neslėpsiu, kad toks poetinis kalbėjimo būdas man ypač prie... ausies. Todėl tam, kad mano rašliava netaptų neaprėpiamais pagyrų griuvėsiais, trumpai šnektelsiu tik apie blogybes, kurias įžvelgiau (greičiau – išgirdau).

       Pirma, akivaizdžiai matyti, kad autorius dar jaunas ir nepatyręs. Jei norima žaginti nekaltą mergaitę – lietuvių lyriką, tai neužtenka atimti vien nekaltybę, reikia, kad ji netektų ir amo. O dabar sustojama pusiaukelėje. Garsaraštis komponuojamas ir derinamas vien iš lietuviškų bei tarptautinių žodžių, turinčių vienokią ar kitokią prasmę. Užsižaidžiama prasmių dėlione, o triuškinančio orgazmo, kuriam apėmus išnyksta bet kokia prasmė, kaip nėr, taip nėr... Antra, išlepinto klausytojo ausį rėžia banalių rimų sinkopės. „Kinas – vaikinas – naikinas – arlekinas.“ Banalybė ir bus banalybė, jos nuogumas persišviečia ir per įmantrius formos peniuarus... Na, ir galų gale – trečia. Svarbiausia. Garsaraštį geriau vieną kartą išgirsti negu tūkstantį kartų perskaityti. Čia, brolau, ne eilėraštis ar vaizdaraštis. Su malonumu perklausiau 16-ą kompaktinės plokštelės „gabalą“ – S. Kandratavičiaus garsines eilėraščių versijas. Va tokia turėjo būti ir visa knyga!

       2. Tas, kas žino „Echidną aukštyn“, tas man draugas. Tas, kas pažįsta avangardo kompozitorių, muzikantą, „performerį“ Ramūną Jarą, tas, kas matė jį su mumijos apdaru arba degančia pajaco nosimi, tas man beveik brolis.

       Neseniai šis jaunas, keistas visų galų menininkas turėjo progą pagyventi Paberžėje. Paskalambijo bažnyčios varpais, pamaigė vargonus ir jų garsus įrašė į 56 minučių trukmės plokštelę. Garsai autentiški, skaitmeniniu būdu nederinti ir nevalyti. Vadinamasis „noisas“ ir jau klasika tampantis minimalizmas. (Ei, ei, ta proga prisiminkit Ph. Glasso „Einstein on the Beach“ skaičiuotę: „one, two, three...“)

       Nesu joks muzikologas, tik paprastas muzikos klausytojas. Bet atkaklus. O kantrybės ir atkaklumo iki galo išklausyti visą plokštelę tikrai reikia. Taip nuteikia jau pirmoji kompozicija. 2 minutės ir 17 sekundžių „pššššš...“ (Paberžės lauko garsai), paskui – vienas „skalambt...“ (bažnyčios varpas). Kūrinys, kaip teigiama aprašyme, skirtas „netikėliams atbaidyti“...

       Taigi, visi netikėliai, užsikimškit ausis ir eikit velniop, o visus tikėlius nuraminsiu – įsiėdusios bažnytinės muzikos čia tikrai neišgirsite.

       3. Kaip ši knygelė ir CD atsidūrė viename dėkle? Kunigas poetas ir avangardo kompozitorius po vienu stogu? Galėčiau sakyti: Kaunas, Paberžė... Bet ištarsiu tik vieną žodį – GARSAS. Manau, šie pagyvenę jaunuoliai iki ausų įsimylėję garsus, vienas – poetinius, kitas – muzikinius, nors tarp jų didelio skirtumo ir nėra. Visi skirtumai nyksta, todėl vis sunkiau ką nors tiksliai įvardyti, griežtai apibrėžti ir aiškiai suprasti. Kaip tame R. Jaro interviu:

Klausimas: Kas yra Buddha?
Atsakymas: Viskas, kas yra aplinkui.
Klausimas: Kas iš tavo pažįstamų yra Buddha?
Atsakymas: Kas yra Buddha?

       Patarimas – žodį „Buddha“ pakeiskite žodžiais „poetas“, „muzikantas“, „lenta“, „obuolys“ ir bandykite susivokti patys.

       Šiaurės atėnai, 2007-04-28 nr. 842

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt