Justickis

       MOTERS NUOGUMO POEZIJA

       R.Radavičiūtė. Skersvėjis. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001

       Renatos Radavičiūtės knyga – tai poezijos debiutas. Jauna poetė prieš skaitytoją atveria moters nuogumą, parodo jos pirmapradiškumą. Knygelė persmelkta moteriškąja paradigma, moters įvaizdžio transformacijom, pajautom ir įsivaizdavimais. Visa apgaubta muzikos kaip dark ambient skraiste. Tos muzikos generatorius ir valdytojas – tėvas. Jo muzika ne iš čia, gal todėl ji ir yra tamsioji apsuptis.

       Tėvas pasirenkamas kaip išeities į moteriškumo skleidimąsi taškas (nuo jo pradedamas rinkinys, jam skirta dedikacija). Tėvas ir jo muzika (dark ambient) – tai eilėraščių erdvė. Muziką čia reikėtų suvokti sąlygiškai, nes iš anapus jau nebesklinda tikrasis garsas. Muzika čia yra tyla, taigi ir apsuptis (kažkas panašaus į orą). Tėvas visa ko centre, vadinasi, nuo vyriško ekvivalento pabėgti nėra įmanoma (tai liudija ir dedikacijos vyriškosios lyties atstovams: Mantui, Ugniui L.). Tiesa, tėvas, kaip merginos atspirties taškas (žinoma, čia kalbama apie potraukį ir meilę), nėra naujas dalykas. Juk jau psichoanalitikų pastebėta, kad merginos vyriškasis idealas yra tėvas.

       Taigi garso ir tylos opozicija, bet ji suvedama į tylaus kalbėjimo motyvą. Tylus kalbėjimas – tai malda („siela meldėsi žalčiams“). Brolio kalba – tai prisilietimas, taigi toks pat begarsis komunikavimas („brolis tik kalbėdavo lytėdamasis“, eil. „Tyla“).

       Nuolatos rėkiama vaiko balsu, nes išmetami jo žaislai, kaukiama vilkais, todėl liepiama „giesmes derinkit / suderinkit stygas ir žandikaulius“. Vis dėlto vilkų kauksmas irgi tylus, nes lieka tik sapnuose (tai lyg paralelė su kunigaikščio Gedimino sapnu), o vaiko rėkimas girdimas ne aplinkinių, o tik šeiminykščių, tad plačiau ir garsiau nesklindąs.

       Kalbėjimo, nekalbėjimo, susikalbėjimo svarbą rodo jau vien eilėraščių pavadinimai: „Susikalbėjimas“, „(Nesi)kalbėjimas“. Muzika – visi aplinkiniai daiktai ir ji iš tamsaus butelio uždaryta skrandyje. Jos tylumą parodo net formalus elementas – ji minima ne šalia kitų žodžių, o skliaustuose, tai yra įterpinio vietoje: „supyliau kambarį instrumentus kėdes / laiku ir pinigus (tai muzika) / iš juodo butelio į skrandį“.

       Tylų garso skambėjimą tik dar labiau paryškina meditatyvus eilėraščių tonas.

       R. Radavičiūtės poezija – labai moteriška poezija. Knygutėje tarsi parodomas moteriškumo brendimas nuo pirmapradžių (chtoninių) jos pajautų iki motiniškumo suvokimo su tragiškomis pasekmėmis (kūdikio žudymas). Visa gyvenimiška patirtis telpa jau pirmo eilėraščio eilutėje „vaikystės vizijos ar tai grėsmė senatvės“. Toje eilutėje sutalpinamas vaikiškas nepatyrimas ir senatviška patirtis. Pagal knygelės kontekstą – moteriška patirtis.

       Visas moteriškas mitiškumas slepiamas vandens sferoje, o vyriškas daugiau susijęs su žemiškuoju elementu. „Susikalbėjime“ veriasi žemė, iš kurios sklinda garsas, kalbinantis moterį. Nors nenurodoma, bet vis dėlto galima spėti, jog tai vyriškas izotopas, kurio liniją nuolatos papildo žalčio ar gyvatės įvaizdžiai. Besikartojantis žvyno motyvas – beveik neišvengiamas moters atributas.

       Vanduo – kūniškumo, nuogumo erdvė, kurioje tas kūniškumas dieviškas („vanduo paryškindavo kūną dieviška / spalva švytėjo oda ar žievė / iš tolo“). Taip transformuojamas Eglės ir žalčio mitas. Odos ir žievės opozicija – žmogus ar medis (o gal gyvatė, žaltys ar medis), tai yra Eglė ar eglė. Žaltys – ne mylimojo, o brolio įsikūnijimas, taigi iškeliama nuodėminga meilė.

       Transformuojamas ir laumių mitas: negalėjimas maudytis mėnesienos naktį ežere (naktis – laumių veikimo laikas) pakeičiamas šių dienų aktualija: „[…] dukras / Maldauja motinos / Nevažinėkite po pilnatį / Naktiniais traukiniais“, nes „Mergišius žvejoja / Akimi žvairia“ (68).

       Šalia tautinio mito linijos minimas ir krikščioniškasis Ievos mitas ir obuolio – nuodėmės simbolio motyvas („Užburtas obuolys šv.(entė) Ievos pilve“).

       Gyvatės motyvas nuolatos papildomas žuvies, žvyno įvaizdžiais, kurie beveik neatsiejami nuo moteriškumo sampratos R. Radavičiūtės kūryboje. Moteris – tai puolusi moteris, žuvis, kalė, o kartu ir motina (ciklai „Prielaida peizažui I“ ir „Prielaida peizažui II“). Mylimo vyro portretas visados kur nors įspaustas: veidrody, plakate, pėdoje.

       Motinos – tai medėjiškos motinos, žudančios savo vaiką (“Šeimyninės istorijos“), veikiamos transo, kuris suvokiamas kaip naikinimo galia, būsenos. Iškeliama embriono žudymo tema:

Neršiantis žvėris
Įsčiose kilpas pina
Stipriai tempdamas siūlą

Už kiekvieno kreivo pirštelio
Už kiekvieno - - - - - - - -

Embrioninis kūnas dusdamas
Miršta nudažęs
Veidrodžio kampą rausvai

       Eilėraštyje įdomiai sužaidžiama žodžio “neršti“ dviprasmiškumu: leisti ikrus (tai yra gimdyti) ir rausti, knaisioti (žudyti). Apskritai daugelį eilėraščių lydi raudona kraujo, uogų spalva. Visgi embriono žudymo tema nėra plačiau išplėtota.

       R. Radavičiūtės kūdikiai nuolatos jaučia baimę, jie leisgyviai, pasimetę pirmo žingsnio grasumo situacijoje. Jų negali užjausti net motinos, pilnomis burnomis smėlio (tai, deja, jau nebe naujas motyvas). Bet ir kūdikio linija nėra išplėtota, nors plėtojimo kryptis galima būtų nuspėti.

       Visa poezija suvedama į moters seksualumą, kūniškumą ir nuodėmės elementą. Nuodėmė veik būtinas moters atributas (“negrįžk / be nuotakos be nuodėmės“). Nebijoma atsiduoti ar inscenizuoti lytinį aktą:

Švelnios rankos nužeria
Sniegą nuo nugaros
Nusliuogia šilta gyvatė
Po pilvu sužėlusioj žolėj
Šienpjovys galanda
Dalgį ir nagus
(Masažas: I.)

       Įdomiai žaidžiama kalba: “tai bus ilga liga gėla tai bus / gilu“, “Mergaite / Kur tavo dalgis / Dilgėlėse“, laužyta eilutė teikia dviprasmiškumo įspūdį, įdomių prasmių suteikia apskliaudimai, kad ir “malda“ dievui Nach(al)ui. Vėlgi ir Dievo tema nėra išplėtota. Dievas tėra abstraktus ir minimas priežodžių dievulėliau forma. Tad vienas “pasiklydęs“ dievas iš n raidės gali atrodyti bereikšmiškai.

       Na, o kurgi pats skersvėjis. Skersvėjo užuomina jau pirmame eilėraštyje (“Į plaukus liejasi vėsa“). Eilėraštis “Skersvėjis“ – tai to pačio lytinio akto, apvaisinimo imitacija su nuvalkiotu žaibo (apvaisintojo) įvaizdžiu.

       Taigi R. Radavičiūtės poezija – moteriškosios paradigmos tąsa. Neišplėtotos kelios temos dar negali nuvainikuoti poezijos. Negali pakenkti ir keli nuvalkioti įvaizdžiai. Gražiai išplėtotu moteriškumu knygelė vis dėlto daro neprastą įspūdį.

       rasyk.lt, 2004 03 21

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt