|
<< Atgal
Liudas Giraitis
DARIUS ŠIMONIS IR JO RYKŠTĖ.
LIETUVIŠKAS NATŪRALIZMAS: TARP NIUJORKO,
FUDZIJAMOS IR KRALIKŲ
D.Šimonis. Rykštė. Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2002
Rašydamas knygą autorius visada kryžkelėje.
Neaišku, kuriuo keliu jis pasuks: šunkeliu (garantuota girtuoklystė, nelaimė šeimai,
sveikatos praradimas) ar autostrada (teatrai, gastrolės užsienyje, pro langus mirgantys
vaizdai ir gražios moterys automobiliuose, palaiminga šlovė ir nuovargis namuose),
keliu, kuriuo visi vaikščioja (garantuotas populiarumas), ar keliu, kuriuo ir karalius
vaikšto vienas (garantuotas susidomėjimas ir smalsumas), ar poeto keliu, kuris
dažniausias nematomas ir nepastebimas.
Net kritikai, patogiai įsikūrę literatūriniuose
sluoksniuose, nenori nežinomais takais vaikščioti ir aplinką keisti, o tuo labiau
literatūrines pažiūras ir principus. Atsižvelgiant į praktišką lietuvių gyvenimo
būdą, kūrybą šiuo metu reikėtų nagrinėti ne kaip meninį, bet kaip socialinį ir
psichologinį reiškinį, tam tikrų žmonių grupių praktinę veiklą ir bendravimo
būdą. Nors pats knygos ar spektaklio pasirodymas sukelia reklaminį ažiotažą ir
nemažai įdomių minčių, o skaitytojas knygą nuperka, tai dar nereiškia, kad jis turi
pulti lietuviškas knygas skaityti. Juk net arklys drumsto vandens negeria, kodėl
turėtų žmogus? Jokiu būdu. Tekstų meninei vertei tapus atgyvena, knygų turinys
neaktualus, knygų skaitymo fenomeną šiuo metu pakeičia kiti veiksniai. Kai knygynai
lūžta nuo leidinių, reklama yra svarbesnė, pelningesnė ir įdomesnė už produktą,
svarbiausiu uždaviniu tampa ne knygų skaitymas ir rašymas, bet autoriaus pristatymas,
sukiojimas viešumoje, jo statuso, atstojančio kūrybą, įtvirtinimas. Tam yra du seni
patikimi būdai: pritaikant seną šabloną, pateikti vartotojams jį kaip gerą
prekę aktorius, manekenas įžymybė, Al Pacino, gražuolė Sandra; arba,
priešingai, pavaizduoti jį kaip tipišką bloguolį kaip Šustauską,
Veselką, neišauklėtą genijų rašytoją, duodantį geruoliams į galvą. Šie
abu gerai žinomi, vienas kito verti, seni archetipai padeda visuomenei spręsti savo
identifikacijos (tapimo kažkuo) problemą, ją supaprastindami. Lietuvoje per
dešimtmetį jie daug stipriau paveikė gyvenimo būdą nei McDonaldai ar kokakola. Su
apgailestavimu ir įžūlia provokacija galima konstatuoti, kad šalyje šiuo metu
rašytinio žodžio meniškumo, kokybės ir kūrybos, kaip reiškinio, kriterijai beveik
išnykę.
Formuojantis naujai meno industrijai reikia kuo
skubiau paruošti naujos rūšies kritikų, naujoviškai žvelgiančių į pasikeitusią
situaciją. Atidesnis skaitytojas pastebės, kad aš pats labai arogantiškai ir
įžūliai, be leidimo kuriu naujos recenzijos pavyzdį produktą. Tai jokiu būdu ne
klasikinė recenzija apie meną, tai iššūkis, provokacija, kuri padės Šimoniui
išlikti ir plūduriuoti viešumoje. Žinant, kad Vakarų postmodernizmas numarino
autorių, o lietuviškame merdi kūryba, nesvarbu, ar aš būsiu labai
pozityvus ir sakysiu, kad Šimonis genijus, ar sutrinsiu jį į miltus: abu būdai
vienodai geri. Postmodernistinėje Lietuvoje pats autorius, jo poelgiai, veiksmai,
ekscentriški samprotavimai apie dinozaurėjančias Angliją, Prancūziją,
Vokietiją, paukščius, peles ir šiukšles, Dievą ir globalizuotą
Europą jau yra kūryba, gyvas performansas. Klasika tapo autorių gebėjimas tiesmukai
darviniškai spręsti istorines žmogaus ir evoliucijos problemas, nesukant galvos dėl
trūkstamų mintijimo grandžių. Niekas net nepastebėjo, kaip meno objektu tapo pats
autorius, jo judesiai, emocijos ir rodymosi visuomenei būdai. Vienintelis dalykas, kurio
iš kritikų pageidaujama, kuo ilgiau išlaikyti autorių dėmesio centre, rodyti jį
(šiuo atveju Šimonį) keisčiausiose situacijose, reklamuoti kaip mersedesą, Levy
džinsus ir Švyturio alų seksualiu, agresyviu būdu, o mūsų krašte dar ir su
tam tikra vulgarumo, neklystamumo ir vežikiško humoro doze. Todėl nesitikėkite, kad
šis tekstas bus apie Šimonį, tai antrinė kūryba, situacijos animavimas ir
išvertimas į žmonių kalbą, nesiremiant tradicine matrica, o kad neužgautume
autoriaus, iš anksto pasakykime, kad tai reklama.
Ši nuobodi filosofinė įžanga jus nuvargino, o gal
net įžeidė, todėl laikas pereiti prie žemiškesnių tonų.
Gavęs Dariaus Šimonio knygą Rykštė,
skaitytojas atsiduria kryžkelėje. Kaip gerame detektyve jis mėgaujasi spėliojimais,
kurį kelią pasirinks autorius. Daug profesionalių poetų žavėjosi Rykšte ir
parašė gerų atsiliepimų. Bet pašaliečiui gali atrodyti kitaip, eiliniam jautriam
skaitytojui ir moterims feministėms, kurias palaikau (moteris reikia mylėti, o ne
mušti!), užgaulus rykštės įvaizdis gali nepatikti, kilti noras kirsti atgal. Čia
iškyla kritikos, kaip visuomenės taikytojos, reikšmė. Tiesiai pareikšiu
kontroversišką mintį: kritika reikšmingesnė, įdomesnė ir naudingesnė už
šiuolaikinę poeziją! Ji sustiprina, paguodžia skaitytoją, kai nuo poezijos darosi
bloga, griežtai pareiškia, kad net ir pačiame blogiausiame tekste slypi daug įdomių
paslapčių, paaiškina, kad poezija, kaip ir kiekvienas šiuolaikinis vaistas, malonumas
ar svaigalas, jo padauginus sukelia alergiją, nuo jo išmuša veidą dėmės, galima
pulti į depresiją ir net numirti. Todėl nediskutuosime šios knygos blogumo, o
pamėginsime įspėti jos mįslę.
Kryžkelė, kaip jūs visi gerai žinote, susideda
iš keturių kelių arba scenarijų. Jeigu autorius ten atsidūrė su rykšte,
pamėginkime įspėti, kuriuo keliu jis nueis.
Pirmas scenarijus. Auklėjamasis,
tėviškasis, draudžiamasis. Darius Šimonis, pavyzdingas tėvas, atkreipia žvilgsnį į
visuomenės, šeimos bei literatūrinės draugijos negeroves ir paėmęs rykštę
skaudžiai išplaka kaltininkus. Tai labai pilietiška pozicija, labai fiziška, daugelyje
šalių uždrausta, nes kūnas ten gerbiamas tai kito žmogaus autonomija. Šis būdas
paveikus, kovojant su nusikaltėliais. Buvau sutikęs poetą, kuris dirbo kalėjimo
prižiūrėtoju, jis man padarė įspūdį savo ūgiu, gera laikysena ir stabiliomis
emocijomis.
Dvasiškasis scenarijus. Darius
Šimonis, apimtas religinių jausmų, plaka pats save ir atgailauja už nuodėmes, kurias
padarė, pliekdamas rykšte kitus, be kita ko, net literatūros klasikus (rinkinyje
atgailos ciklo neradau). Darius Šimonis primena, kad žemėje nėra jokios laisvės, kad
obuolys visada krenta žemyn, o ne į dangų. Taip ir žmogus, jeigu jis nesistiebia į
dangų, krenta žemyn, ir už užimtą obuolio vietą iš jo bus pareikalauta
atsiskaityti. Skaudžiai baudžia aukščiausias teisingumas, baisiau už rykštę tas
sąžinės graužimas. Šimonis perspėja visus, ir poetus, kad gyventi ir rašyti reikia
teisingai. O jei ne, tai gaus virš galvos pakibusio rimbo. Daug kas iš mūsų dar
prisimena gyvenimo po rykšte laikus, kai jos turėtojai skaudžiau nei
Rykštė baudė. Šis scenarijus gali būti ne tik religinis, bet ir politinis
patriotinis. Jį paryškina ir viršelyje nupiešta visa reginti akis.
Trečias scenarijus. Hedonistinis
seksualinis. Darius Šimonis mėgaujasi mazochistiniu seksu, aprašo saldžius, švelnius
ir skaudžius plakimus bei kankinimus, sekso monstrus vyrus ir moteris ir, pasiėmęs
mikrofoną, dainuoja dainą Blue Velvet iš Davido Lyncho kino filmo, kurį aš
labai mėgstu. Tai būtų aukštas lygis, pamanau, jeigu Šimoniui šitai pavyktų.
Ketvirtas scenarijus. Etnografiškasis
taikusis. Žąsiaganis Šimonis su rykšte rankoje keliauja per Lietuvą, gaivina
neoetnografinę tautosaką, tampa naujuoju Liudu Gira, poetiškai sugrąžina visus prie
tautos šerdies, atmesdamas vis ryškiau prasiveržiantį kairįjį nacionalizmą ir
antieuropeizmą. Kryptis be galo vaisinga, gaji visame pasaulyje, populiari ir mėgstama.
Tai galėtų būti tiek country (kaimiškoji) poezija, tiek populiarus
vaidinimų komedijos žanras, šiuo metu užgrobtas politikų bei visokių
kalbėtojų ir grafomaniškai išniekintas. Visai nieko pamanau, nes ir man ta daina
dul dul dul dul dūdelė patinka, jeigu jos retai klausausi, poezija visada turi
šiek tiek nostalgijos ir skaitoma retai. Atlikimo retumas šiai knygai garantuotas,
tačiau, turėdamas tokią muzikalią pavardę, Šimonis vien dėl jos gali tikėtis
greito pasisekimo, būti priimtas į Rašytojų sąjungą, tapti jos nugarkauliu ar šulu,
gauti Valstybinę ir Poezijos pavasario premijas. Vieni pamanys, kad jis paveikslus tapė,
kiti kad iš Aukštujų Šimonių giminės, tęsia jų likimą, tad ranka
neišvengiamai pakils ir užkabins poetui laurų vainiką. (Pagalvokite, kokioje
situacijoje per savo pavardę atsidūrė vienas geriausių mūsų literatūrologų
Vytautas Kubilius. Jis iki gyvenimo galo rašys ir rašys originalias knygas, ir niekas
jam Valstybinės premijos neduos, nei Rašytojų sąjunga tas knygas išleis. Štai kaip
veikia meno sociumo dėsniai; stebėkite, kaip pasireiškia reklama ir rinkodara.)
Jeigu skaitytojas atidžiau panagrinėtų minėtus
keturis scenarijus, remdamasis fizikos ir semiotikos žiniomis, jis nustatytų jų
tarpusavio ryšius, suvoktų, kodėl Žąsiaganis Šimonis jaučia didelę trauką prie
Hedonisto Šimonio ir juo žavisi (meilės ir neapykantos jungtis), bet būti abiem negali
ir nenori (meilė išnyktų). O praktiškasis Tėvas Šimonis pamąsto apie atgailą ir
dvasinius dalykus, ir tuomet išnyra dvasingas Vienuolio Šimonio veidas. Mes nustatysime
tik pagrindinį scenarijų, skaitytojas gali pats paanalizuoti tris likusius paslėptus
Šimonio veidus, suvokti jų poreikius ir troškimus. Tokia psichopoetinė analizė
peržengia šio teksto ribas, tai disertacijos tema, ir net pats Šimonis jums
smulkiau nepaaiškins. Norim ar nenorim, taip yra, fizikos ir semiotikos dėsniai tai
patvirtina.
Nėra abejonės, kad visos Šimonio knygos kryptys
teisingos, visi scenarijai verti dėmesio. Jau po Šimonio knygos pirmo pavartymo patyręs
nemažai estetinio malonumo ir sužavėtas fotografija, nusprendžiau, kad knyga kažko
verta, kad autorius tik netiesioginiu būdu šliejasi prie profus ir svetimus
pakeitusios Šiukšlių ir Mėsos generacijos, iškreiptu būdu reaguojančios į
iškreiptą gyvenimą.
Iš pradžių pamėginkime atspėti, kuriuo keliu
pasuks Darius Šimonis? Ar Darius Šimonis atgailauja? Knygoje nė ženklo. Be abejo, jis
neina išpažinties. Jis nepaskiria klasikui atgailos ciklo, neprisipažįsta to, ką
padaręs.
Ar Darius Šimonis auklėja? Knygoje galima rasti
baužiamųjų elementų (Niujorkas prakeiktas Niujorkas. 59). Anotacija sako, kad
knyga tai rykštė sustabarėjimui.
Jis lyrinis, gyvas, sveiko būdo, kruta, juda,
pukši, kartais kalba nesuvokiama naujoviška kalba, neširsta ant viso svieto, jo viduj
kunkuliuoja poetiniai jausmai. Netrukus varžantis lukštas trūks, ir mes turėsime
naują jauną autorių, stovintį atskirai arba papildžiusį naujosios buities gvardiją,
kalbančią negražiai ir kvepiančią neskaniai, bet kažkodėl tokią mielą
lietuviškoje meno padangėje.
Ar Darius Šimonis mini seksą? Gaila, radau tik
kelis žodžius, bet meilei knygoje skiriamas deramas dėmesys, yra žiaurių pasažų
(teatleidžia man autorius, reklama yra reklama, praviros kelnės Lietuvoje dabar
paskutinis mados klyksmas, antraip kas tą jo knygą skaitys), pacituosiu:
Nuoga merga pasivaideno (52),
Gležnas pavasario spurgeli (53),
Ko Jurga guli užversta palaidinuke? (40),
Lenda garas iš
(37).
Brrr.. autorius čia niekuo dėtas, žiauri mano
manipuliacija, beveik kaip liepsnos iš burnos Saukos paveiksle ant Parulskio knygos, bet
reklamai tiks. Apie meilę rašoma ir daugiau, pavyzdžiui, lietuviška meilė:
labanakt mažyte (57); Niujorko meilė: išsimaudė po dušu, pačiulpė,
pasiėmė Rolexą ir išėjo (59); arba vėl lietuviška meilė: suknele
suglamžyta (162) ir kančios: sukultos širdies formelės, skystis liūdesio
ištryškęs (178), net apie kralikų meilę Giedraičių kumetyne rasime
informacijos: kralikai visur po du susirakinę (72).
Jeigu knyga būtų ne apie meilę, tai lieka dar
viena galimybė. Knyga tuomet išimtinai parašyta, galite atspėti patys apie ką
apie postmodernistinį, postrealistinį XXI amžiaus Lietuvos neodada kaimą ir jauno vyro
gyvenimą jame (Eilės, sklindančios iš kojinių, 149, rasa iškrito
degtine, 152). Ką mes žinome apie Lietuvos kaimą? Daug poetų apie tai rašė, bet
Šimonis netikėtai prabilo aiškia modernia kalba (Herr Donner ne karvė, 107,
mozaikos iš czyje hieroglifų, 99, mano katytės šiąnakt vienišos ir
alkanos, 136), kuri pasaulyje gerai žinoma ir nėra nauja. Daug neaiškiau rašė
austrų poetas Jandlas, suskaidyti kalbą į garsus mėgino amerikiečių kompozitorius
Cage`as, nors klausytojai po dešimties minučių pradėdavo trypčioti, prunkščioti,
iš pasipiktinimo spygauti. Panašiai nutiko Sigitui Gedai, kai jis prieš Atgimimą
Katedroje skaitė modernius tekstus. Tai rizikingas metodas, labai savotiškas,
reikalaujantis didelio meistriškumo. Gedos vos nenušvilpė, jį išgelbėjo tai, kad
renginys vyko Katedroje. Šį metodą dabar plačiai naudoja žurnalistai bei politikai,
kitų autorių bandiniai į viešumą nepatenka. Tai intonacijos, balso išbandymas,
reikalingas ne tik operos artistams, bet ir poetams, rašytojams bei politikams, kurių
pratimai kartais būna labai skausmingi ir ilgi. Šimoniui ši naujovė negresia,
neaiškumo ir kalbos neišmanymo jam neprikiši, į ją sutelpa visas globalizuoto
pasaulio šiupinys.
Tradicinė kaimo poezija (pvz., mano paties) daug
realesnė ir konkretesnė. Vlado Braziūno fonetinė poezija įdomi savo sunkiai
ištariamų priebalsių grūstimi, Dabrišius rašė apie arklius, stipriai ir moderniai
kitados pasirodė Tysliava. Jų kūryboje ir Vladimiro Majakovskio laikysenoje aš regiu
rudimentiškų Dariaus Šimonio poezijos bruožų. Aš manau ir džiaugiuosi, kad Šimonis
pasuko antruoju, dvasingo vienuolio poeto, keliu, knyga paskaitoma, ir skaitytojas
susiras ten daugybę pavyzdžių.
Knygos tarsi piramidės, kalnai ar lygumos. Ant
piramidės viršūnės lengva rasti gerą eilutę, nuo kalvos toli matyti ir praskaidrėja
galva, lygumoje jauti, kad perskaitei knygą ir nieko neįvyko. Jūs patys pasirinkite,
kuris variantas tinka Šimoniui. Aš nesakau, ar knyga gera, ar bloga. Šiais laikas
galima greitai suklysti, nes literatūrinė padangė pasiūlo vis naujų profesijų: nuo
svajoklių iki šiukšliavežių, darbo visiems užteks. Patys pagalvokite, kur Šimoniui
vieta, kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso, ar atsispirs pagundai įkišti galvą
į populiarią šiukšlių dėžę, ar patrauks prie naminukės, ar pasuks miegoti
į klasikinę baltą poezijos lovą.
Paskaitykite knygą, pasukite galvą, pritaikykite
savo įvaizdžius. Bendrą geros poezijos receptą rasti sunku, vieni mėgsta kalnus, į
kuriuos lipti sunku, kiti lygumas, kuriose galima smagiai čiuožti slidėmis.
Kiekvienam savo. Lietuvoje kalnų nėra, bet kalnelis visada atsiras, lygumų kiek tik
nori. Ateityje kaip geografijoje turėsime literatūrinį žemėlapį, skaitytojui bus
lengva susiorientuoti. Ir šiai knygai jame atsiras tinkamos vietos.
Būtų sudėtinga tvirtinti, kad ši knyga, kurią
išleido Rašytojų sąjungos leidykla, užgožia visą lietuvių literatūrą, sumenkina
leidėjų numylėtus topinius Kunčių ir Parulskį, palieka tarp autsaiderių gražųjį
Jonyną ir racionalų vienuolišką Kajoką, nustelbia visada žavų Navaką ar
vėjavaikiškai žaidžiantį Marčėną, o Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių ir
Sigitą Gedą, kuris, man regis, yra vienintelis tikras dabartinis poetas modernistas, nuo
šios dienos visi užmirš. Mano scenarijus šito nenumato, tačiau kas žino, juk visi
keliai veda į Dangų arba (pasak Sigito Parulskio) į PraHarą, o apie šios
rūšies vieškelius aš nedrįstu kalbėti. Tik pastebėjau, kad literatūra, kaip ir
politika, poliarizavosi į du esminius priešingus sluoksnius. Patys įsitikinkite, kaip
balsuodami, pavartykite knygas, nesigailėsite, nesakysite, kad įpiršau. Aš nesiūlau
jums skaityti dabartinę lietuvių literatūrą, tai ne vienintelis būdas ją pažinti.
Uostykite, ragaukite, kvepinkite, laižykite ją, kaip kas išmanote. Kalbėkite apie
Darių Šimonį, Rykštę, skaitykite jo eilėraščius, kurkite savo žemiškus
scenarijus, kurie taip nuostabiai atitinka mūsų asmeninę subjektyvią tikrovę, bet tik
retkarčiais, kaip laimingas loterijos bilietas, visuotinę.
Kam pavyks, nesvarbu, ką kritikų ir rašytojų
cechas pasakys, tegul rašo gerą poeziją.
Šimonis geras poetas, jo knyga, kaip ir
asmenybė, nuoširdi, nesuskilusi, visiškai integruota, o tai literatūrinėje padangėje
labai retas bruožas. Kad ir kiek Šimonio knygą aš girčiau, patiks ar nepatiks,
pavartyti ją verta jūsų asmeninės nuomonės suformavimas ne mažiau svarbus už
Šimonio pastangas. Autorius rašo: bet išlįs iš ausies elefantas ir pasakys jiems
tiesą (148). Aš jums ne elefantas. O jeigu autorius sumanys jums už tai
rykšte pliaukštelėti, pažiūrėkite jam tiesiai į akis ir pasakykite: Šimoni, ką
tu darai!
Literatūra ir menas, 2002 06
21, nr. 2904
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|