CASTOR&POLLUX

       SVETIMAS

       R.Dambrauskas. Pasauliui visas vaizdas žinomas. – Vilnius, 1998.

       Kiekvienas poetas visada turi pasakyti kažką asmeniško bei originalaus ir šios teisės nieks negali iš jo atimti, net piktybinis poetinio isteblišmento indiferentiškumas.
       Kyla tik vienas klausimas – kiek jo stilius originalus, savitas, nepalyginamas. Nes stilius, kad ir kieno jis būtų – didelio poeto ar grafomano – gimsta savaime, bekovodamas su savo paties komplikacijomis. Kuo daugiau tų vidinių komplikacijų turi, tuo labiau jis man imponuoja. Didelis pliusas kūryboje ir vitališka kūrėjo energija: temperamentas, aistra, ugnis. Be jos, mano manymu, neįmanoma sukurti jokio gero veikalo.
       Mūsų poezijoje dažniausiai vyrauja žmonės, neturintys tos būtinos vitališkos jėgos. Jie kuria išsikvėpusias eiles pagal kažkokią nuolatinę vidinę ritmiką, atrodytų, vien iš inercijos. Ir tik retkarčiais jose sprogsta kalbos bei metaforų proveržiai.
       R. Dambrauskas nėra jau toks nežinomas. Jis pakankamai vertinamas tam tikrų (dešimčia metų jaunesnių už Marčėną) poetų. Be to, pasirodo ir PoPa almanachuose bei naktiniuose skaitymuose. Tačiau tai dar neleidžia teigti, kad jis pakankamai įvertintas, nors poezija tikrai gera.
       Pirma, jis subtiliau nei kiti geba užčiuopti lemiamas asmens būties būsenas. Antra, jo stiliaus vingrybės sukuria tam tikras formacijas, kurios verčia manyti, kad kartais ne poetas sako žodžius, o žodžiai poetą. Kitaip tariant, žmogų pagauna įkvėpimas, dar kitaip tariant – atsiveria pasąmonė. Trečia, jis gan padoriai susidoroja su eilėraščio forma, suformuoja ją aiškiai, organizuotai, kanoniškai. Be to, jis turi savo pasikartojančius archetipus, o tai irgi daro jį stilingą ir savitą. Nuolat grįždamas prie savo laikinų būsenų ir pasikartojančių simbolių, judėdamas ratu, jis pina semantinį tinklą.
       R. D. būtų galima vadinti amžino grįžimo į savo metaforas poetu. Besistengiančiu prisodrinti eilutę kuo įvairesnių įvaizdžių. Jis atsisako silabotoninės eilėdaros ir moduliuoja frazes jau nesidomėdamas pėdų ar skiemenų skaičiumi, pasitelkdamas gryną intuiciją. Eilėraščiai nesiremia prasme, bet vizualiniu jautrumu – jis vizionierius. Sudėtingos sintaksės sakiniuose žodžiai dažnai sprogdina vienas kitą logiškai nesutardami, bet kartu iškeldami savo autonomišką koncentruotą jėgą. Savo žvilgsniu poetas pamato visai kitą, nepažintą, dar iracionalų pasaulį ir jį aprašo. O tai labai teigiamai veikia skaitančiojo vaizduotę. Verčia išsivaduoti iš logikos dekoro ir tradicinės sakinio struktūros pančių. Ir nors toks vaizdinių painumas kartais erzina, mėgstantiems siurrealistinę poeziją, pilną sapnų medžiagos, pesimistinio nerimo ir absurdo, skaitymas sukelia tik malonumą. Nes: eilėraštis įmanomas tik vienas už izoliuotų sienojų / kurtumo vardan tylos pasilikusių bažnyčiose švęsti verbų sekmadienį.
       Kas toks R. Dambrauskas? Ar vienas savičiausių Lietuvos poetų, ar tiesiog tipiškas eiliakalys, sugebėjęs atrasti savo poetinį balsą? Nežinau. Reikia laukti naujų jo knygų ir aktyvesnės savireklamos.

       Šiaurės Atėnai. 2006-10-07

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt