TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Imelda Vedrickaitė

       „SKĖRIŲ PUSRYČIAI IR ŽIBUČIŲ VAKARIENĖ“

       Norvilas G. SKĖRIŲ PUSRYČIAI. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

       Tekstai, išsviedžiantys iš saugios visažinio orbitos, – ypatinga dovana. Jie glumina, tačiau intuicijos įskelta kibirkštis nutvilko suvokimu, kad kažin kaip atpažįsti dar neskaitytą tekstą. Taip susitinka autorius ir skaitytojas. Gyčio Norvilo eilėraščių skaitymas sustabdo „analitinio skalpelio“ inerciją, apsaugo tekstą nuo akademinio paskerdimo. Ir jis pats savo antrajame eilėraščių rinkinyje aistringai žengia skaitytojo gluminimo ir subjekto „žudymo“ scenon: „preparuoju vienatvės monolitą“ (eil. „didžiojo tratiko kalbėjimai į tuštumą“); „tik kūnai savo vietose (...) tylintys iki spengimo – iki skerdžiančios vienatvės“ (eil. „praėjūno egzaltuota impresija“); „visos kūno dalys skyrium – paskelbusios nepriklausomybę/suplėšytas žemėlapis veda į užribį“ (eil. „ramybė“). Šioje knygoje jis atveria vartus nežemiškiems ir toli gražu nepalankiems esinijai demonams, „skėriams“, virškinančiai mirčiai.

       „Skėrių pusryčiai“ – atviros kompozicijos knyga. Žodinis tekstas ir vizualus tekstas čia dengia vienas kitą, verčia skaitytoją pasitelkti savo vaizduotės atsargas, daro jį bendraautoriu: knyga reikalauja susieti dvejopą ženklų sistemą, peršokti per dvejopo skaitymo kliūtį. Vizionistiniai Norvilo eilėraščiai yra tokie reikšmės akivarai, kurie įtraukia savo vitališkumu, prisijaukintu absurdu ir chaosu, sutankinančiais eilėraščio prasmę. Knyga „Skėrių pusryčiai“ komponuojama kaip gyvybės–ligos–žudymo–mirties ciklą įamžinantis ratas. Tai lyg kūno tvarumo ir kartu trapumo įrodymas. Dėmesys dekonstruojamo kūno vaizdinijai yra būdingas siurrealizmo poetikai. Knygos turinys, juokaujamai pavadintas skėrių pusryčių „meniu“ (ironizuojama konsumpcija, kaip mirties šokio apraiška?), nubrėžia barokinę autoriaus pasaulėvokos kryptį – dominuoja kūno skaidymo, jo irimo vaizdai. „Skėrys“, naikinantis mirties pradas, nešiojamas ir išperimas mūsų pačių kūnų (eilėraščio „papranašavimai ant miłoszo knygos viršelio“ paskutiniai žodžiai: „išperėk naikintuvą“), pasirodo kaip demoniškas antiherojus. Ant viršelio puikuojasi Norvilo tapybos fragmentas: antropomorfizmuotas ar greičiau skeletomorfizuotas vabzdys čia papuoštas plačia malūno girnapusių apykakle–seilinuku... Jo priešininkas – šokantis šamanas knygos užsklandoje („Dievas Muskul-iškis“, 2005, popierius, guašas) – yra vienas vaidmenų, priskirtinų eilėraščio subjektui, rituališkai prisijaukinančiam mirtį. Pasikartojantys teksto fragmentai sukuria užkeikimo, užkalbėjimo ritmiką.

       Rinkinys pradedamas eilėraščiu „Stuburėjimas“, imituojančiu grafinį stuburo–ašies–vertikalumo įvaizdį. Rinkinį užbaigia eilėraštis „Gyvenimas tarpuose“, kurio grafinė forma leidžiasi perskaitoma kaip antkapio emblema; futuristų pamėgtas horizontalusis punktyras, paslepiantis autoriui mažareikšmius dalykus, čia irgi svarbus: „gyvenimas---tarpuose// o būdavo----/-----/-----/-----/-----nebūdavo.“ „Gyvenimas tarpuose“, kaip ir priešpaskutinis eilėraštis „ramybė“, pabrėžia gulinčio kūno atsidavimą pasyviam mirties horizontui; paskutinė „ramybės“ eilutė: „mano kūną dalinasi besišypsančios žibutės.“ Toks baroko epochai būdingas nuolatinis žvelgimas į mirtį, kaip gyvenimo perspektyvą, arba į gyvenimą, kaip mirties grimasą (svarbus čia tampa ne pats gyvenimas, o jo ribos), būdingas kone kiekvienam rinkinio eilėraščiui. Tik autoriaus juokas atsveria šios tematikos nepakeliamą rimtumo svorį: „rentgeno aparato Soliaris zyzia/ švieskis-------/ šviečiuosi ir švyčiu – esu švytintis armatūros angelas -/ (tobula nuotrauka pasui)/ tik itin nuogas“ („ištinimai“).

       Eilėraščių rinkinio dalys, pavadintos „stuburėjimas“, „ištinimai“, „ketvirčiavimas“, „dykrose“, signalizuoja mirštančio ar marinamo kūno reikšmę. Ši žiūrėjimo kryptis – mirties perspektyva – lemia maištingą poeto laikyseną. Parafrazuojant Stanisławo Baranczako žodžius apie poeziją, kaip protesto formą, galima teigti, kad Norvilo skausmingas ironiškas maištingumas kyla iš universalios ir „metafizinės“ mirties grėsmės supratimo: „Kad ir kaip pasaulis poetą traktuotų, jis reaguoja visuomet taip pat: priešgyniaudamas logikai ir faktams, nepaisydamas neabejotinai laukiančio pralaimėjimo, jis bando ginti savo prigimtinę teisę būti normaliu žmogumi, žmogiškąją normą, kurią atkakliai primeta viskam, kas jį supa ir kas jį bando sugniuždyti“ (S.Baranczak. „Lentelė iš Macondo“, 1990). Maišto santykis su „realybe“, negatyvi protavimo linkmė dažnai Norvilo eilėraščiuose reiškiasi žlugimo, „privačios“ apokalipsės atomazgomis: „tokia pradžių pradžia – pabaigų pabaigos tokios – /tarp jų skirtumo jokio:/griūtys griūtys griūtys lūžiai ir auka“ (eil. „ištinimai“); „pasaulis kaip not to be or not to be (...) pasaulis kaip nekaip ir niekaip/ pasaulio kaip nėra taip nėra“ (eil. „pasaulis niekaip---“). Negatyvi atomazga siejasi su autoriaus pastanga kalbėti apie mitinę pradžią ir pabaigą (indėnų tekstų vertimo pasekmė?), kartais imituojant Pradžios knygos dainingumą, kartais šamano užkalbėjimo ritmiką. Mirtis Norvilo eilėraščiuose erotizuojama: „moters liežuvio kirmėlaitės vikšreliai – sliuogia visu mano kūnu/ paryčiais ji išsinešioja drugiais---“ (eil. „aš taip išsivaduoju“). Iš čia kyla jo rinkiniui būdinga kertama išorės ir vidaus riba, pasireiškianti žaizdos, į dalis suskaidomo kūno vaizdiniu (eil. „veidas, veidas, veidas“).

       Norvilo eilėraščiams būdinga archajiška neperspektyvinė vaizdinių tvarka: chaotiškas, reikšmę niveliuojantis įvykių telkimas, įvairiakryptė vizuali teksto kompozicija. Pavyzdžiui, eilėraštis „nekrologas“ vizualiai organizuojamas taip, kad tekstą galima būtų skaityti įvairiomis kryptimis ir jungti įvairius fragmentus, kuriant papildomus teksto variantus, nežinia, kuriam dominuojant kaip pagrindiniam. Čia galima apčiuopti tam tikrą vidinį, paslėptą vizualumą – išcentruotą žiūrą, išskaidytą vienos žvelgimo krypties perspektyvą; pradžios ir pabaigos atskaitų nėra – telieka visomis kryptimis besiskleidžianti nekrologo piktograma („nekrograma“). Dažnai eilėraščio tekstas demonstruoja galimybę būti be galo pratęstas viršun ir apačion bei sujungtas su šalia išdėstyto kito savarankiško teksto eilutėmis. Pavyzdžiui, begalybės dimensija eilėraštyje „stuburėjimas“ reiškiama grafiškai – tai galimybė be galo vertikaliai tęsti autoriaus piešiamus stuburo slankstelius –strofas... kaip pasakoje be galo. Stuburo kompoziciniu principu autorius naudojasi daugelyje eilėraščių (eil. „pasaulis niekaip---“, „didžiojo tratino kalbėjimai į tuštumą“, „lašnojimas“, „panteonas“ ir kt.). Amžinybės plotmė atsiranda eilėraštyje „senelio portretas paminklų dirbtuvių meistrui“: jame istorinį laiką suskliaučia žiedinė kompozicija – kulka, kadais paleista iš senelio nupjautvamzdžio, atsimuša į jo būsimą antkapio akmenį ir grįžta į ginklą. Tokia keliaguba teksto kombinatorika rodo, kad eilėraščio audinys yra konstruojama paslaptis, labirintas, kurio centras, prasmė slepiama apgaulingų ženklų. Eiti tuo labirintu – reiškia prasibrauti pro tirštą metaforų telkinį, kuriame kone kiekvienas žodis siūlo vis naujus išsišakojančius vaizdinius; kartais Ariadnės gija pasimeta grafinėse teksto, kaip daikto, konstrukcijose – pakliūvame į absurdo akligatvius (eil. „devyni šokantys arabai mūšio lauke“, „dante alighieri devintam pragaro rate persirengęs moterim dešifruoja dantiraštį-----“).

       Subjektas maištauja prieš hierarchijos stabilumą, niveliuojama reiškinių ir asmenybių reikšmė (mažosiomis raidėmis rašomi pavadinimai ir pavardės, didžiosiomis – bendriniai žodžiai; raidės, garsai, hieroglifai tampa savarankiškais elementais–veikėjais). Antai eilėraštyje „narcizinė ars poetika“ tekste „paslepiamas“ tekstas – didžiosiomis raidėmis užrašyti žodžiai inkliuzai, kuriuos skaitantysis, žaidžiantis su tekstu, pats susidėlioja į sakinį, pakartotinai skaitydamas eilėraštį: „trokšti kad būtų tavo vaikai paskui turi mirt tada laukt.“ O štai pirmąkart skaitydami matome minėtą hierarchiją griaunančią priešpriešą, dar labiau sustiprintą pasišaipymu dėl lotynų kalbos imitacijos: „TAVO metaforų žuvį suvertų ant uodegos ašuto virbo/ universitetus vilnensis diedus pra storus okulorus profesorus/ vartotų prie alaus – prie moterų// prie bažnyčių fontanų tunelių ar musių perykloms – kad vogtų// VAIKAI iš žvynų nertų tavo atvaizdo mandalą/ tvoskiančią Pegaso prakaitu.“ Tai iš antikos per Renesanso literatūrą ataidinti pastanga sukeistinti rašytinį poezijos tekstą jo grafiniu įmantrumu. Norvilo eilėraščiuose maištingai siejama aukštojo ir žemojo stiliaus tradicija. Jis dažnai pasitelkia natūralistines detales, siekdamas dokumentuoti realybę, sukelti „čia ir dabar“ vyksmo įspūdį. Autorius saikingai vartoja žargono leksiką (tai visai nežeidžia ausies, tiesiog parodo kalbėtojo priklausomybę nesterilios kalbos vartotojų ratui), „cituoja“ reklamos tekstus, panaudodamas jos tekstą filosofiniam minties plėtojimui (eil. „buto remontas“). Jis mėgsta cituoti buitinę kalbą, tekstą inkrustuoja, o kartais ir ištisai jį paremia išgirstų pokalbių ir subjekto mintijimo srautais – girdime įvairių balsų vienakryptę melodiją (eil. „šešiolikmečių žaidimai: ar išeisi į kiemą? (pagal nugirstą pokalbį)“).

       Iš archajinės ir egzotiškosios kūrybos sėmėsi gyvybinės energijos avangardizmo menininkai. Norvilo eilėraščiuose šis kontekstas vėl atgimsta sąsajomis su lietuvių futuristų kūryba. Ypač gausi šios rūšies eilėraščių yra ketvirtoji rinkinio „Skėrių pusryčiai“ dalis „ketvirčiavimas“. Čia randame net ir savotišką binkišką parafrazę: šimtas pavasarių čia transformavosi į tokį pat maksimalistinį šimtą procentų, virstančių begalybe (eil. „100 % yra begalybė („)“) . Vizualioji poezija, akcentuojanti teksto, kaip daikto, gamybą, Norvilo „Skėrių pusryčiuose“ įsikuria jo piešinių grafikoje. Čia randame pašto ženklus, juodą kalbos gomurį, pasagų pėdsakus. Norvilo piešimas ir rašymas primena tiek paleolito sienų piešinius, tiek ir nūdienos grafitus – abu šie žanrai ir rašymą, ir piešinį akcentuoja kaip pirmaprades, vienu metu gimstančias menines raiškas. Tai – hieroglifo užuomazga: jis realybę suima, maksimaliai sutrumpindamas pasakojimą apie pasaulį, apribodamas sakymo aistrą. O poezija juk ir prasideda ten, kur noras išsikalbėti susiduria su apribojimu: tai menas perteikti reikšmės maksimumą ribotu ženklų skaičiumi (S.Baranczakas). Galbūt vizualioji poezija semiasi tokios minimalistinio kalbėjimo patirties iš hieroglifo, švento ženklo. Norvilo eilėraščiai išduoda autorių tikint žodžio galia keisti „realybę“, jis yra meistras (poesis artificiose), perkuriantis poetinio žaidimo taisykles. Tekstą montuoja kaip keliasluoksnę reikšmę, kurios svarbiausiais raiškos sandais tampa ritmas, vaizdas, paradoksaliai jungiamų lygiagrečių kalbėjimo srautų polifonija. Dėmesį sutelkdamas į žmogaus kūnišką prigimtį, jis tarsi užkalbantis šamanas naudojasi magine ritmikos galia.

       Dvišakiai tekstai primena kai kuriuos Norvilo verstus indėnų ir tuvių tekstus (senovės indėnų ir tuvių poezijos ir šamanistinių tekstų vertimus Norvilas publikavo „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ 2004 m.). Ne tik šie vertimai, bet ir indėnų kultūros, istorijos, papročių pažinimas Norvilo poezijoje ataidi transformuotais patirčių ženklais, nors jis pats ir neįžvelgia tiesioginės įtakos. Apie tai jis kalbėjo radijo laidoje „Atodangos“ jam paskirtos premijos už geriausią Druskininkų rudens debiutą proga (eil. rink. „Akmen-skeltės“, 2002). Tiesa, tada, pats save patraukdamas per dantį už neva mokslinį savęs analizavimą, Norvilas apibendrino: tuviai ir indėnai jį domina kaip „neatrasta žemė“, naujas įkvėpimo šaltinis. Europiečių poezija jau nutolusi nuo tarnavimo ritualinėms žmogaus reikmėms, o indėnų tekstai tarnauja, pavyzdžiui, gydymo ritualui, jie dažniausiai atliekami ritualinio šokio metu, būgneliais mušant ritmą. Vertėjas prisipažįsta: „Norisi gyvo daikto, ir tiek.“ Ta šamanistinio struktūruoto teksto gyvastis remiasi ir absurdo logika – šis tekstas tarsi jungia savyje tiek logos, tiek ir jo šešėlinę pusę. Panašus vitališkumas būdingas ir Norvilo eilėraščiams. Artimiausias tokios poezijos giminaitis – Sigitas Geda, itin arti jo paradoksu grįsti minimalistiniai vizualiniai eilėraščiai. Paradoksalia minties slinktimi absurdo linkui ir erotiškumu Norvilo eilėraščiai siejasi su Žilvino Andriušio poezija. Šiek tiek Norvilo tekstui, o gal greičiau mąstymo būdui, giminingas Petro Rakštiko piešinys ir miniatiūros (tiesa, Rakštikas nesiekia minimalizmo ir geometrinių apibendrinimų kaip Norvilas).

       Literatūra ir menas, 2007 02 09, nr. 3129

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt