Liudas Gustainis

       PATIKLIOMS ŽUVELĖMS NUO MARIŲ

       D.Sobeckis. Žvejo sūnaus. – S.Jokužio leidykla – spaustuvė, 2006

       Dainius Sobeckis – žmogus, kuris kartais pritraukia įdomias mintis. Netrukdo joms apsilankyti, nors ir ne visas jas paverčia poezijos upeliais. Mintys pačios savaime turi paslapties ir žavesio, jos galėtų būti vadinamos atskira poezijos rūšimi, nors mūsuose priskiriamos kitai – filosofijos sričiai.

       D. Sobeckio eilių tema – Kristus. Jo rinkinys „Žvejo sūnaus“ primena iš naujo perrašytą Bibliją, poetas pasikviečia Kristų į šiuolaikinę aplinką, į mūsų namus ir gatves, – kas būtų, jeigu jis ateitų šiandien? Tai pakankamai įdomu, tačiau D. Sobeckio požiūris nesiskiria nuo tradicijos – Kristus suvokiamas kaip atskirybė, kaip pašalinis veikėjas, kaip ateivis iš dangaus, ir visiškai nekalbama apie Kristaus sąmonę kiekviename iš mūsų.

       Kristaus sąmonė taipogi yra sąvoka, už kurios galima pasislėpti, jeigu užmiršime sąvokos prasmę, kai suprantama, kad aš ir mano priešas – iš to paties ir kuria tą patį Vieną Dvasios pasaulį. Kita vertus, tikroji Kristaus dvasia ir sąmonė būtų aukštoji poezija, subtilesnės vibracijos, bet jų rinkinyje aš beveik nerandu, vien mintis. Yra tik vienas eilėraštis, kuris man patiko kaip poezijos atplaiša iš kitur, tai „Negimusių vaikų mėnuo“ (p. 38): „…mėnuo kalendoriuje / nepažymėtas / nelaukiamas apkartęs / medumi“. Visas eilėraštis yra kaip plati metafora – ne mėnuo, bet slėpiningas laikas, o ir apkartęs nuo ko, nuo medaus saldumo? Bet saldumo yra, ir paslapties yra, ir plataus horizonto.

       O visa kita? Kalbant apie knygą, tenka kalbėti ne tiek apie poeziją, kiek nagrinėti autoriaus santykį su Kristumi, apskritai su religija, nors tai lyg ir neturėtų būti poezijos rinkinio analizuojamų temų ratas.

       Pirmiausia gretinu įvadinį ir paskutinį rinkinio eilėraščius „Prieš maldą“ (p. 7) ir „Po maldos“ (p. 92). „Prieš maldą“: „kaip nors pasiekti ramybės namus (…) / ir pasakyti: // dabar jau melsiuos“. Visa būtis – tiktai apsirikimas, nuodėmė, autorius tarytum klausia: ar tai ne absurdas – beprotiškas bėgimas į maldą? Taip žmogus niekada ir nesustos. Nors autorius ir tikisi pasislėpti atskirtyje – jam malda, kaip ir Kristus, atskirti nuo gyvenimo.

       „Po maldos“: „Tėve / atleisk Tave mylintiems / nes jie nežino / ką daro“, – supriešinti teisieji ir neteisieji: nusidėjėliai patiria Kristaus atlaidumą, o pasmerkiami teisieji. Kaip gyventi, kad būtum išganytas? Autorius šito klausia neatsakydamas. O visa knyga ar atsako į šiuos klausimus, ar viskas taip ir lieka – vien abejonės?

       Apžvelkime kai kuriuos autoriaus teiginius pagal knygos skyrius.

       PRADŽIOS. Kerštingo, rūstaus Dievo įvaizdis: „susmirdo žmonių giminė (…) / net širdį gelia kaip gelia (…) / liežuviai jų saulėj sudegs“ (p. 10). Ir štai tie „iškrypėliai, susmirdusi giminė“ „nenori Dievo sode pasilikti“ (p. 13) (ten taip baisu?), o jeigu kuris pasiryžta į šventąją vietą ateiti, turi visko atsisakyti, net „gražios blondinės ir akto“ (p. 12). Tai dviguba pozicija: ir erezija prieš dogmą, ir gailestis, kad pasaulis gyvena ne pagal dogmą.

       GEROJI ŽINIA. D. Sobeckio Kristaus gyvenimo istorija nėra saldi, nulaižyta, jai priskirti gatvės gyvenimo bruožai – su kraujo ir prakaito kvapais: „ir tėvas buvo benorįs išsižadėti / kaip paaiškėjo / ne savo vaiko / stalius jis ne žvejys / be pribuvėjos / gimęs dvokiančiam / tvarte / neišsižadėjo“.

       O štai to paties tėvo kitas vaizdas: „tėvo balsas senas / prarūkytas / gergždžiantis / girtas: / tu mano oda / mano kaulai / tik kraujas / Dievo avinėlio“ (p. 23). Dieviškumą D. Sobeckis priartina prie materialaus pasaulio, sušildo Dievo įvaizdį naujomis spalvomis.

       Poetas laisvai elgiasi su „apaštalų govėda“, dvyliktuoju apaštalu vietoje Judo išrenka poetą, kuris pasiryžęs už „giminės dėmes“ (p. 28) pats ropštis ant kryžiaus, tarsi kaltė būtų amžinesnė už begalybę – nesunaikinama.

       ABEJONĖ. „Tau skaudės / kažkam turi skaudėti / juk todėl ir buvai / siųstas į žemę / nuimki nuo manęs kryžių (…) / išsirinki kitą auką“ (p. 39). Šios mintys prieštarauja eilėraštyje „Negandų metas“ (p. 28) deklaruotam ketinimui „lipti ant kryžiaus“, tad jeigu autorius prieštarauja sau, skaitytojas taip pat įgyja teisę prieštarauti ir aiškintis, ką nori pasakyti poetas. Mano prieštaravimai skambėtų maždaug taip: kodėl, poete, tu savo gyvenimą supranti kaip kryžiaus naštą? Kodėl jautiesi esąs Kristaus auka? Ar tokia sąvoka neatrodo laukinė ir absurdiška? Kristus – ne vanagas, ne vilkas, kodėl ieškai kaltų dėl savo gyvenimo?

       Tai skamba kaip priekaištas Kristui, atseit pakentėjai, o man vis vien kryžių nešti. Panaši mintis gali kilti tik tokiu atveju, jeigu Kristus – svetimas ateivis, bet ne jausmas tavo krūtinėje – atvira širdis.

       Poetas tik svajoja išskristi į kitas erdves, kur nėra prieštaravimų – ne, jis neatsiduoda aukštesnei valiai, ne, jis tik trokšta išskristi: „tik tark žodį / ir mano siela / išskris“ (p. 42). Šitai galima aiškinti ir tuo, kad poetas nuolat jaučia kaltę ar, tarkim, galvoja apie nuodėmę kaip neatskiriamą savo dalį: „na / eik lauk / netrukdyk / juk matai / kad skalbiu / praeitus metus“ (p. 45).

       Taip mąstydamas, apsivalydamas, saikingai gyvendamas autorius logiškai susiduria su kita situacija: „bet visai nesuprantu / kodėl gi man ne rojus / o pragaro apartamentai“ (p. 43). Ką reiškia toks požiūris? Autoriui jis yra vienintelis, visokeriopai gerbtinas, tai tarsi pasiryžimas kiekvieną rytą ir vakarą keliais užropoti į Šatrijos ar Medvėgalio kalną, tačiau jeigu savo skausmo priežasčių ieškoma ne savyje, o išorėje – kritikuojant Dievo poziciją, neturinčią nieko bendra su Dievu, belieka tik nusilenkti savanoriškai pasirinktai kančiai, kuri žmogui tik todėl ir kančia, kad pasaulis jam sudarytas iš dviejų spalvų. Štai: „akli ir alkani / katinai laukia / savo kąsnio (…) / gaus jie savo dalį: žuvų ašakas“ (p. 37). Jeigu katinai – žmonių kategorija, kurie kalti dėl to, kad akli, tuomet koks yra autoriaus požiūris – smerkimas ar piktas teigimas?

       Ar aklieji nėra reginčiųjų atvaizdas veidrodyje?

       GIRTAS LAIKAS. Kalbant apie sąmonėje susiliejantį laiką, vartoti sąvoką „girtas laikas“ nėra labai poetiška, net šiek tiek banalu. Kita vertus, bent jau aišku, kad poetą domina būtent laiko tema ir virsmas. Štai lyrinį subjektą ištinka kasmėnesinės stigmos (p. 49) – tokia jo karma. Vieni nori jam melstis, kiti reaguoja sarkastiškai. Tai ir linksma, ir trikdo įprastinę minčių tėkmę.

       Eilėraštyje „Pakrantėje“ (p. 52) randamas baltas sparnas, kuris „…buvo angelo / nepanorusio tarnauti / Dievui / anei velniui“. Apie kokią tarnystę kalba poetas? Angelas yra tas, kuris pats yra meilė ir veikia iš meilės, vadinasi, jis niekam netarnauja – veikimas iš meilės nėra tarnystė; jeigu tai būtų tarnystė, Dievas būtų visų būtybių tarnas – pats klausimo apie tarnystę suvokimas ydingas: jeigu aš tarnauju, pripažįstu save ir kitą kaip atskirus, o tai jau Nuopuolio pasekmė – būsena, kurioje sunku suvokti pasaulio vieningumą.

       Toliau D. Sobeckis eilėraštyje „Tinklas“ (p. 56) ironizuoja šiuolaikinio pasaulio veidmainystę ir žabangas: „aklas žada regėjimą akliesiems (...) / sadukiejus dėsto / mirusiųjų prisikėlimą / patiklioms žuvelėms / nuo marių / ir / ne tik“. Pratęsiant autoriaus mintį, galima teigti, kad visi gaudo žuveles – ir pačios žuvelės save gaudo, jos, niekuo netikėdamos, vis ką nors žada kitiems, tačiau šis procesas įsidėmėtinas – tik todėl ir vyksta visuotinės gaudynės, kad visi kažko tikisi ir laukia.

       Žuvelių, kaip sielų, įvaizdis kartojasi ne viename eilėraštyje – autorius tokiu būdu tęsia paraleles su Biblija. Eilėraštyje „Filmas“ (p. 58) skaitome: „traukia žuvį (…) / sielą bedantę berankę bekoję / traukiančią itin nemielą giesmę / apie slidžius gleivėtus dugno akmenis / ryklius skaičiuojančius aukas“. Kodėl giesmė tokia nemiela – ar kad pasaulis beviltiškai sugedęs, ar kad autorius nieko nemyli? Per daug myli? Ne taip myli?

       MEDITACIJOS. Eilėraštyje „Rauda“ (p. 64) tie, kurių „rankos silpnos / širdys kietos kaip uola“, neleidžia prisikelti, todėl poetas maldauja: „Tėve padėk / … / padėk“. Norom nenorom peršasi išvada – kiti kalti dėl to, kad aš negaliu prisikelti. Ir vėl kalti blogiukai? Kur čia naujas požiūris? Tačiau gal tik Tėvas ir gali padėti suprasti, jog kiekvienam teks pradėti nuo savęs.

       Vienintelis šiame skyrelyje meditacijos vertas eilėraštis, mano galva, būtų „Malda“: „vilko staugimas / naktį ant kalno / mano karkimas iš ryto / ant Tavo pagalvės“. Visas gyvenimas – malda, nes ir madingas žodis meditacija nereiškia nieko kito, kaip tik įsiklausymą. Šio eilėraščio mintis lyg ir prieštarautų pirmajam rinkinio eilėraščiui „Prieš maldą“, kuriame poetas teigia, kad gyvenimo bėgsmas – ne malda, tik bėgimas į maldą, kuriai laiko ir nebelieka. O gal jau atbėgta?

       APOKALIPSĖ. Apokalipsės ciklas prasideda eilėraščiu „Ratas“ (p. 70): „puolę . angelai (…) / žemėje . puolę“. Prasmingiausias šiame eilėraštyje yra taškas. Taškai – kaip atskirties simbolis. Viskas atskirta, netgi veikėjas nuo veiksmo, jie abu yra, tačiau nepažįsta vienas kito. Simboliška.

       Ne vienas eilėraštis suvokiamas kaip autoriaus įsitikinimų deklaracija, nors tam nebūtina rinktis eilėraščio formą. Tai geriausiai iliustruotų eilėraščiai „Mokytojas“ (p. 72) ir „Apie dievus“ (p. 73), kuris baigiasi žodžiais: „tačiau žinau / jog tai netiesa / juk Dievas esu aš“. Teiginys nereikalauja įrodymų, nors panorėjus ką nors pasmerkti prieš tai būtų pravartu pagalvoti ir priešingai: jeigu tu esi Dievas, tai ir jis, tas avataras, prieš kurį tu protestuoji, taip pat yra Dievas, tavo veidrodis, vadinasi, visi esate teisūs? Ar tiesa tik vienoje varpinėje?

       Kita vertus, greta bergždžio mintijimo apie dievus poetas kartais pabarsto vaizdelių, kurie kur kas artimesni Kristaus dvasiai negu visi įsitikinimai. Pavyzdžiui: „lai paukštis pakyla / į verkiantį dangų / ir tyliai prišaukia / gyvenimui mirtų“ (p. 74).

       Poeto sieloje viskas susipynę. Kalbėdamas apie antrąjį Kristaus atėjimą, D. Sobeckis teigia: „atėjai / ne visai / laiku (…) / tu jau čia / su savo angelais / paskutinio teismo / trimitu...“, o aš nespėjau... pagyventi. Išmoktos dogmos kryžiuoja špagas su gyva gyvenimo tėkme, šią tezę dar kartą iliustruotų „drama“, išgyvenama eilėraštyje „Nekristus“, (p. 78): „…Skausmas / suspaudė širdį / gimė / moteris“. Argi Kristaus dvasia negimsta, negali gimti moters kūne? Ar Kristaus sąmonė apskritai sietina su lytimi? O gal tai parašyta nerimtu tonu, ir šitos eilutės – protestas prieš dogmos garbintojus?

       Eilėraštyje „Pabaiga“ (p. 89) skaitome: „saulė patekėjo iš vakarų (…) / sustingo laikas / akies vyzdy / įsakas duotas /atšaukti / Pradžią“.

       Tai Apokalipsės vaizdelis, tačiau ar pabaiga?

       Nemunas (rasyk.lt, 2006 07 09)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt