Renata Šerelytė

       Novelės iš knygos „BALANDŲ RATAS“

Balandų ratas
Penktasis metų laikas
Sapno dienoraštis

Į viršų

       BALANDŲ RATAS

       Pro sienų plyšius lindo šiurkštūs priešaušrio siūlai ir lyg šalnos stingdomos gėlės piestelės baugščiai lietė iš po antklodės išlindusį nuogą kelį, nuo jų prisilietimo darėsi dar šalčiau, drebulys krėste krėtė.
       Blekė susirietė į kamuoliuką, smakrą įsprausdama tarp kelių. Gėlė kairiąją akį; po voku ridinėjosi karštas švininis rutuliukas, atrodė, smarkiau papurtytum galvą ir iškris.
       Bur bur bur, – nuriedės grindimis ir pažadins negrakščiai išsikėtojusį Eriką. „Kokios mažos jo ausys, pamanė Blekė, žiūrėdama į dailią trumpaplaukę galvą. - Jam reikėtų mažiau gerti, ant skruostų raudonos dėmės. Bet argi tai svarbu?.. Ir nedvasinga gi aš. Gal čia mano mylimasis. Oi, širdis sprogs iš laimės“
       Ji norėjo paliesti jo skruostą, bet susilaikė.
       „Dabar, ko gero, jau šešios. Reikia dingti“
       Paėmusi dulkėtus batelius, tyliai nulipo palėpės laiptais ir pravėrė laukujes duris. Besiblaivantis po šalto nakties snūdo svetimas kiemas neatrodė gražus, zinijos lysvėse styrojo it vinys didelėmis raudonomis galvutėmis.
       Ji pakreipė galvą durų link, bet namas buvo nebylus kaip sapnas, jo kontūrai iro ir sklaidėsi, pro tolimo miško viršūnes ir debesų gaubrius laužėsi ryškus kraujo spalvos saulėtekis.
       „Naivumui nėra ribų“, – pagalvojo Blekė prisiminusi vakardieną, kai ji, sėdėdama prie naminio alaus ąsočio, kalbėjosi su Dievu. „Pati sau atsakinėjau, ir taip gražiai, kad net sriūbauti norėjosi“ Besileidžiančios saulės purpuras, neigdamas savo karališką prigimtį, dosniai ir nuolankiai gulė ant aplaistytos staltiesės, lėkščių su nuograužomis ir trupiniais. „Išgerkim!“ – tarė Blekė ąsočiui, susidaužė su juo stikline, nužvelgė savo įdegusias kojas ir jai pasidarė baisu, kad girtumas tuoj nuplauks lyg vėjo išdraikanotas debesis.
       – Labas rytas! – iš krūmais apaugusio kiemo ant dviračio išnėrė Apolionija.
       – Labas rytas! – linksmai išsišiepė Blekė jausdama, kaip smakro raukšlė stingsta, akmenėja, o lūpų kampučiai tarsi girnapusės traukia žemyn.
       Buvo šalta, žvarbstančias rankas ji susikišo į švarko kišenes. Saulė plieskė į akis, ir Blekė nematė kelio, vaidenosi, kad eina plačia palieto pieno juosta.
       „Jei pasaulis rytais būtų sustingęs po ledu – tokia rami, nejudri balutė - galėčiau ramiai peršokti jį ir nueiti sau“
       Kaimynė, iškėlusi į dangų panašų į šaukštą užpakalį, aptemptą rudomis kelnėmis, trynė smilgų kuokštu milžtuvę ir pro tarpkojį smalsiai pasižiurėjo į sušalusią Blekę.
       „Bet jis manęs net neklausia, koks turėtų būti.“
       Kibiras, su pririštu prie lanko gremėzdišku veržlėrakčiu, parvirtęs gulėjo prie šulinio, lanksti pluoštinė viela lyg virkštelė jungė jį su velenu. Pašaly mėtėsi rudas laistytuvas išmuštu dugnu ir balta dėžutė iš šaldytuvo. Saulė mirguliavo ant apsilaupiusio ir skivytais karančio priebučio tolio; atšilusios dervos, senos žuvies, skruzdžių spirito kvapas maišėsi su aitriu dilgėlyno dvelksmu.
       Nelijo jau keturias savaites, ir plotai sode tarp obelų darėsi vaiskesni ir šaltesni, rodės, pamažu atsimerkia didelės ir abejingos nebūties akys.
       – Pramiegosiu šitą kvailą laiko tarpsnį, – sumurmėjo Blekė, kardamasi aukštyn, į mažutį lyg Raskolnikovo kambarėlį. Dulkės ant laiptų buvo šiltos ir kvepėjo duona.
       Beveik kaip tie minkšti ruginiai šiaudai, ant kurių krūvelės susirietusi Blekė šiąnakt snaudė, – krūmas dengė ją nusvirusiomis ilgomis šakomis. Pykino, galva it švininis svarstis niro į tamsą, Blekė nesitikėjo išsiblaivyti ir grįžti į barą, kur gėrė Emė, Miranda ir Erikas. Pastarasis kaime pasirodydavo kartą per metus, rugpjūčio mėnesį, patrauklus ir keistas kaip neperskaitytas dantiraštis. Užpernai jis partempė girtą Blekę namo, pernai šokiuose pabučiavo, o šiemet... Palauksi dar metus, – ciniškai nusižvengė naktis, pokštelėjo baro durys, neaiškūs balsai nutolo, ir Blekė nejudriomis gyvulio akimis įsispoksojo į juodus krūmo lapus.
       Ji apsivertė ant šono sugirgždindama lovą, ir užsidengė galvą antklode.
       Norėjosi ką nors mesti į lango stiklą, nes dingojosi, kad tai – geltonas piktdžiugiškas veidas, iš kurio riebių, išsiplėtusių porų per stiklus sklinda alsus vidurdienio karštis ir neleidžia užmigt.
       Užsimiršti ir numirti tamsoj, bukai smogiančio girtulio glėby, kuris palaipsniui atšąla ir darosi panašus į rūsio aslą.
       „Rūsys – kokia talpi metafora“, – dingtelėjo snūduriuojančiai Blekei. Valandos sklendė pro langą – vėjo nešami sausi lapai. Buvo ramu, kad Erikas kažkur kitur, jo laikas galbūt panašus į šešėlius, vakarop prasikalančius iš atvėsusios, šalta rasa apsitraukusios vystančios žolės. Blekė jautė, kad po poros dienų jų abiejų laikas suvienodės, bels išdžiūvusiais iškamšos sparnais į lango stiklą ir nuo įkyraus brūžavimo darysis sausa galugerkly; ašaros – tikra kvailystė, jos seniai pavirto riebiu rasos tinklu, o deginamų bulvienojų kvapas primins, kad ateina ilgų vakarų ir nykios meilės metas.
       Kaip bjauru, kai niekas nevyksta. Niekur nėra pragaištingo dostojevskiško grožio. „Pragaištingas grožis?.. Inga papyko, kam visą vakarą trainiojausi su bernais, užuot sėdėjusi pas ją ir plempusi gal kavą, gal arbatą, gal po karoliuką varsčius plepalų rožančių“
       Palėpė skendėjo šviesoj lyg prasimerkusi tulpės taurė; apačioj, tamsioj virtuvėj, kažkas atsargiai sugirgždino duris, pastatė ant viryklės arbatinuką. „Kažkas“, aišku, buvo šeimynykščiai, užteko tokio abstraktaus apibūdinimo, - paskui Blekei pasidarė aišku, kad šeima – irgi vienas iš naivių reliatyvumų. Skausmas, tai suvokus, jau atvėso ir nublanko tarsi ežero vanduo rudeniop...
       Reikėtų išbraukti šitą nepakenčiamai šviesų tarpsnį. Juodi tolio skivytai - gedulo vėliavos, nuo byrančių balandų sėklų skilinėja ir džiūsta basos kojos, į diržingą kulną plėšriais dantukais įsikimba sunokusi lakišiaus sėkliukė. Ne toks yra gerbūvio prisilietimas. Tai turėtų būt kartus stambiažiedžių pinavijų kvapas, jų krūmai linktų nuo žiedų, verandoj ant balto stalo auštų šaltienos lėkštės ir imtų patenkintas juokas matant, kaip riebus vištgaidis vejasi vaikus jau pametusią perekšlę ir gerokai ją nudulkina.
       Akis net nusmelkia nuo staigaus šviesos pasikeitimo. Lango kvadratas pajuosta lyg liūčiai užėjus.
       Bar bar bar, – švelniai bilsteli į laukujes duris, sakytum paglamonėja, ir Blekė net sudreba iš jaudulio. Ji skubiai per galvą užsitempia siaurą suknelę ir, pasiremdama delnais į sienas, tamsoj nulipa apačion.
       Balandos švyti sidabru, o pilnatis – užsimerkusios akies vokas, apvalus, beblakstienis.
       Miranda su Eme jau buvo čia, nesimatė jų galvų, tamsoje švietė vien suknelės, balti Emės bateliai atrodė panašūs į nutiškusio pieno balutes. Vėliau, akims apsipratus su prietema, Blekė pamatė, kad Mirandos suknelė – viso labo ilgi berankoviai marškiniai, nuo peties karojo ilgas šviesus siūlas.
       – Varom į kabaką, – valdingai tarė Miranda.
       – Ai... gal ne... – neryžtingai sumindžikavo pieno balutės.
       – O kas ten gero? – nusižiovavo Blekė. Džiūvo nepadažytos lūpos.
       – Metam skladkę, išgersim ir taip, jei nenorit, kad bernai pastatytų. Turiu kišenėj buterbrodą. Su sūriu.
       – Chi... – sutrepsėjo bateliai.
       – Ko čia nenustygsti lyg pirmaveršė, – suirzo Miranda. – Ar vėl vemsi, bet kad dar negėrei!..
       – Gal... ne... – sušnibždėjo tamsa ir atsiduso – rodės, sparneliai sušnarėjo.
       Blekė šyptelėjo.
       Nenatūralu trokšti sparnų. Tai, kad paukščiai irgi mėgsta kraują, suvulgarina sparnuotos būtybės įvaizdį. Kas gi išlesė Prometėjui kepenis, gal Puškinas?..
       – Ošimas medžių lyg vėsi ranka mane už pilko stiklo glosto, – staiga tarė Emė.
       – Čia dabar? Kažką vėl sukūrei? – pasidomėjo Miranda.
       – Palauk, aš tuoj viską pasakysiu, – bijodama, kad kas nenutrauktų, sumurmėjo Emė. – Aš nežinau, ar myliu ją, esu gal susitaikiusi, ir tiek, lyg su dėme ant balto Dievo sosto...
       – Sostas, Dievas... tradiciška, – įterpė trigrašį Blekė.
       – Aha, – linktelėjo Emė ir, išpūtusi akis, įsistebeilijo sau po kojom. – Palauk, kaip čia buvo... sosto... a, atsiminiau!.. Aš tuoj baigsiu, čia visai nedaug... Galbūt geriau, jei neregė ranka tebūtų vien netrikdantis ošimas, bet švyti mėlyna laja lyg nebaigtas ištarti užkeikimas, pagal kurį turėjau virsti ja.
       – Cho! – tarė Blekė. – Ir koks reziumė?..
       Emė gailiai tarė:
       – Būna, kad kai permiegu su kuo, pasidaro taip bloga, kad imu ir sukuriu eilėraštį.
       – Tai nemiegok, – atšovė Miranda.
       Emė bateliu pasikasė blauzdą.
       – Bet man kitaip nesirašo... – čirptelėjo žvirblio balsu.
       Blekė sukikeno.
       – Neturiu jokio noro klausytis kūrybinių virtuvių paslapčių, – tarė ji. – Geriau einam į šokius. Gal sutiksim ką.
       – Turbūt Godo? – susimąstė Emė.
       – Aš norėčiau sutikti save, – burbtelėjo Miranda. Būčiau rožine suknele, keturiolikos metų ir dar nemokėčiau šokti rokenrolo. Tai juokinga!..
       – O aš... – norėjo įsiterpti Blekė, – aš...
       – Tu buvai kvaiša, – negailestingai rėžė Miranda.
       Blekė nenorom prisimerkė ir pro pilką blakstienų voratinklį matė, kaip keičiasi nematomam veidrody jos veidas su akmenine lūpų raukšle; pro užuolaidų plyšius tvinsta mėlynas rytmečio rūkas, – ne, kur ten, ne tik lūpų raukšlelė akmeninė, bet ir visa galva, traukė žemyn į šiltą pagalvės duobę su įspaustais sapnais. Vėsi virtuvė kvepėjo vakar virta ankstyvųjų kriaušių koše, smaragdiniai stiklainiai ant suolo švietė brėkšmoj lyg žali lelijų lapai po bangos ribuliu.
       „Mano vardas ne Kvaiša, mano vardas Ana Marija. Man keturiolika metų“, - prabudusi pagalvojo ji.
       Šalta ryto gaiva tekėjo kūnu ir net žnybčiojo. Dviratį palikusi pagriovy, Ana Marija su milžtuve pritūpė prie karvės, įrėmė galvą į šiltą papilvę ir vėl vos neužmigo. Pirmosios pieno čiurkšlės, kritusios į kibiro dugną, nuaidėjo kaip griausmas, ir Ana Marija, papurčiusi galvą ėmė melžti.
       Pro debesų plyšius pylėsi drungna ankstyvo ryto šviesa.
       – Tu, padla! Stovėk, kur leki!.. Pagesi!.. – suriko Ana Marija ir tvojo karvei per snukį, kai ši, surijusi miltus, nebenustygdama pasileido ratu kiek tik leido grandinė. Antroji, panaši į storašonę statinaitę ant plonų kojų, ramiai gromuliavo.
       Panardinusi į griovį kibirus, su vandeniu prisėmė dumblo ir buožgalvių. Arkliarūgštė bakstelėjo į ranką šlapiu lapu, susisukusiu, panašiu į sraigtą.
       Iškoštas pienas aušo, su bidonu įkeltas šalto vandens pripildyton vonelėn. Po sodą vaikščiojo vištos, kriuksėjo kiaulė, panėrusi šnipą į ėdalą, o kadangi į jovalą dėl taupumo buvo primaišyta nemažai raudonųjų burokėlių, jos knyslė iki pat akių nusidažė šiurpia kruvina spalva.
       Ana Marija virtuvėje virė makaronų sriubą ir pakreipusi galvą klausėsi, ar palėpėje nebrazda brolis. Tiesą sakant, dar tebuvo pusė aštuonių, o jis paprastai keliasi apie devintą ir sumizgęs, niūrus eina į lentpjūvę, kartais net nepusryčiauja.
       Iš kur Anai Marijai žinot, kad po poros metų jis atsidurs psichiatrinėje, sunkių ligonių skyriuje?.. Ar nežinojimas yra kaltė? Užtenka ir to, kad tėvas dabar guli durnyne. Ačiū Dievui, ne trečiam skyriuj. Pats sakė nusigandęs to skyriaus pacientų. „Nė už ką nebegersiu“, – sakė, ir vėl Ana Marija nematė jo akių, ir net žinot nereikėjo, kad tai netiesa.
       Žili barzdos šeriai ir lakstančios į šalis akys netiko prie medaus geltoniu užlietos palatos. Tai buvo neestetiška, negraži netiesa. Visai nepanaši į tą, kai motina nueina aukštų kiečių prižėlusiu padaržiu, o močiutė atsidūsta ir drebančiomis rankomis ima gliaudyti pupeles. „Lakūdra“, – suvapa suvytusiomis lūpomis.
       Motina, lyg būtų išgirdusi, atsigręžia, šviesus jos viršugalvis spindi tarp išvešėjusių piktžolių, bet jokie žodžiai nepasiekia nei patvarty susigūžusios močiutės, nei prie jos pritūpusios Anos Marijos.
       Bebalsė paukštė nuplazda piktžolių viršūnėmis.
       Miežiažolėse ima svirpti žiogai. „Naivūs reliatyvumai, naivūs reliatyvumai“, – čirškia jie, ir nežinojimas pasidaro toks nepakeliamas, kad Ana Marija smarkiai papurto galvą ir prabunda.
       – Einam pas mane, – sako Miranda. – Rodos, po sofa dar nuslėpiau degtinės.
       – Oi, prasčiokų gėralas, – šniurkštelėjo Emė.
       – Nesimaivyk lyg karvė cirke, – pyktelėjo Miranda. – Nori degtinės ar ne?
       – Noriu, – prisipažino Emė.
       Blekė prikando lūpą ir susimąstė. Erikas tikrai jau bus išvažiavęs. Ji nesuvokė, ar jai apmaudu, ar ne, tik naktis atrodė bespalvė ir bekvapė, nesinorėjo nei girtuokliauti, nei miegot, pavirtus nemąstančiu nieku. „O tai, kad esi abejingas, niekados nebaugina“ – ji pažvelgė į beblakstienį pilnaties voką ir pagalvojo, kas bus, jei toji akis taip niekados ir neatsimerks.
       Tada, be abejonės, ji nematys, kaip trys mergos, trys nevykusios charitės brenda per balandas, ir drabužių kraštai šiugžda užkliuvę už šiurkščių lapų, ir visur pribyra smulkių, odą erzinančių sėklų, Mirandai iš kišenės iškrenta ir po Emės kojomis į trupinius sugūra sumuštinis su sūriu, o Blekė vėl pajus po akies voku besiritinėjantį karštą švininį rutuliuką, ir lenks galvą į piktžoles tikėdamasi, kad jis iškris.
       Ir niekados užsimerkusi dangaus akis nesuvoks žemai plytinčio miestelio geometrijos. Jai atrodys, kad tamsios gatvės panašios į apipuvusio nuo lietaus medinio kryželio susikertančias tieses – toks kryželis iš pasigailėjimo įsmeigiamas į savižudžio ar nekrikštyto kūdikio kapą, kad ir paklydusi vėlė gautų ramybę.
       Galbūt, galbūt, ir kas čia gali ginčytis, o juolab aš, niekada nesuvokusi baigtinio trikampių grožio, trapecijų darnos ir bauginančio begalybės žavesio. Galiu tik parašyti paskutinį, nieko nereiškiantį, apskritimą užbaigiantį sakinį:
       „Blekė susigūžė patale lyg skruzdė ir atsidavė slogiam vėlyvo rytmečio miegui“

       1995 m.

       Šerelytė, Renata. Balandų ratas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

Į viršų

       PENKTASIS METŲ LAIKAS

       Laikas sustingo.
       Klūpėdama prie tingiai išsidrėbusio kūno, pasvirusi į priekį, Rebeka iš paskutiniųjų stengėsi suvokti, kodėl blykšta dangus, – naktis, rodos, tik prasidėjo, – kodėl krūmai ir panašios į baltus skėčius piktžolės neskleidžia jokio kvapo, tik kai kurie lapai – kaip sruogelės žmogaus plaukuose – švyti numirėlišku baltumu, o kūnas, nors gyvas ir šiltas, kelia beveik patologinę neapykantą – jis neleido ištrūkti iš nejaukių laiko replių.
       Penkiaaukščiai miegojo. Langai buvo tamsūs. Dar tamsesnis miegas siūbavo už stiklų tarsi užuolaida.
       Rebeka šniurkštelėjo.
       Skaudėjo pamuštą akį.
       Ji norėjo tyliai nuropoti šalin, bet ranka, šiurkščiai stvėrusi už kojos, sugrąžino atgal.
       – Na na, – sušnypštė, – kur grūdiesi, kekše, juk dar nebaigėm!..
       Rebeka suinkštė.
       Šykšti ašara, šiaip taip suradusi savo kelią, nuvingiavo skruostu. Gulėdama ant nugaros, matė dangų – jis spindėjo pro medžių lapus, blyškus kaip veidrodis, jai net pasirodė, kad pamatys ir neperregimą ruožą ant stiklo, panašų į nimbą, kurio jokie valikliai nepajėgė nuimti, – bet vietoj to išvydo savo veidą, paklaikusias akis nubėgusiais dažais, įdrėskimą skruoste, pravertą burną; vaikų žaidimų aikštelėj pasigirdęs naktinio girtuoklio juokas suskaldė atvaizdą į didelius blizgius gabalus.
       Vienas krito Rebekai tiesiai ant veido su žvangesiu ir trenksmu, ji tik silpnai aiktelėjo supratusi, kad nebespės atkišti rankų ir apsisaugoti.
       „Vėpla tu, vėpla, – vos girdimu diskantu priekaištavo jai dieninė, padorioji Rebeka, – galėjai lankyt tautinių šokių ratelį, grįžti kas vakarą už parankės su vaikinu, panašiu į geranorišką giminaitį, išgerti puodelį kavos ir gražiai pasišnekėti. Galėjai...“
       Rebeka, užčiuopusi storastiebę piktžolę, išrovė ją ir tvojo kur papuola.
       – Idiotė, – tarė tamsa.
       Pasigirdo bruzdesys, į žolę kažkas nukrito.
       – Nie gusto, nie gusto... – sumurmėjo šlamindamas popierius. – Šešiolika litų.
       – Dink iš čia, bjaurybe, – pravirko Rebeka.
       Jis atsistojo.
       Atrodė didelis ir sunkus lyg kalnas.
       – Ir gulėk čia, išsekinta miesto tuštybės, – tarė kaip iš kapo.
       – Tu negali taip kalbėti! – sušniurkštė Rebeka. – Tu kiaulė, prievartautojas, žudikas... jų leksikonas visai ne toks!..
       – Papasakok tai savo senelei, – tarė kalnas.
       – Aš neturiu senelės! – suriko Rebeka. – Ji numirė prieš metus!..
       – Smulkmena, – atsainiai pasakė kalnas.
       Rebeka susirietė į kamuoliuką ir užsimerkė, nenorėjo žiūrėti kaip auga ir plečiasi kalnas, prarydamas medžius ir dangų. Tik čia, priglaudus veidą prie sutryptos žolės, dar buvo galima tikėtis, kad juodas akmens svoris nepasieks.
       – Kelkis, – pajudino ją už peties senelė.
       Pirmiausia Rebeka išvydo raukšlėtą ranką rudais nuo bulvių skutimo pirštais, paskui – ilgą burnos brūkšnį ir akis.
       – Ir ko tu vis išsirenki šitą šabakštyną popiečio miegui, – keldama Rebeką nuo žemės, murmėjo senelė. – Guli tarp asfodelių, dar galva nugaruos.
       Storastiebės piktžolės, iškėlusios baltus žiedynus, pritariamai suošė.
       – Gal nori arbatos? – paklausė senelė. – Ten, sode, aš jau padengiau stalą.
       Rebeka linktelėjo.
       – Tai einam, – senelė žvaliai pasisuko.
       „Jinai elgiasi kažkaip nenatūraliai“, – pagalvojo Rebeka, laikydamasi už perštinčios akies.
       – O kur mano rankinukas? – staiga susizgribo ji, apimta panikos. – Ten pinigai!.. Lūpdažis... veidrodėlis...
       Atsisukusi pamatė ne baltų asfodelių atžalyną, bet pilkas obelis; jų šakos styrojo lyg metalinių konstrukcijų, spindinčios voratinklių strėlės leidosi į raudonų ir geltonų obuolių gruodą.
       Vidury sodo, įkastas tiesiai į margus obuolių patalus, stovėjo apvalus medinis staliukas.
       – Arbatos?.. – senelė pakėlė atvėsusį arbatinuką. Nuo jo dugno nudryko ilgas voratinklis.
       – Ne, senele, ne, – gailiai tarė Rebeka. – Nenoriu arbatos, kurios nėra.
       Senelė nusijuokė.
       Ji pakraipė arbatinuką, ir iš snapelio pasipylė siaura auksinė srovelė. Dar nepasiekusi obuolių gruodo, pavirto dulkėmis ir išsisklaidė pažeme.
       Už pajuodusių rąstų pirtelės kampo kyštelėjo kažkieno galva. „Viešpatie! Čia juk Ernis, – krūptelėjo Rebeka ir prisidengė rankomis ties krūtine perplėštą palaidinukę. – Jeigu palies mane, rėksiu. Bet aš jau jam per sena. Jis mirė aštuoniolikos, o man jau dvidešimt septyneri“
       Atsisukusi pamatė motiną.
       Sučiaupusi lūpas, auksine arbata ji laistė didelę mėlyną gėlę, kurios žiedai buvo panašūs į kurpeles.
       – Amnezija, – motina bakstelėjo arbatinuko snapeliu į gėlę. – Gražus vardas augalui.
       Kažkur toli, tarsi ežero dugne, suskambo bažnyčios varpai. Pro vaiduokliškas obelų šakas pažvelgė šalta saulė.
       – Ar negalėčiau kur nors prigulti? – sulemeno Rebeka. – Mane krečia šiurpulys. Motina pakėlė išblukusias akis.
       – Eik į pirtelę, – mostelėjo arbatinuku. Dangtelis, tyliai žvangtelėjęs, nukrito, ir auksinis skystis, nespėjęs nušniokšti ant žemės, pavirto pailgu šviesos debesim ir sustingo ore.
       Prispaudusi kaktą prie dulkėto stiklo, Rebeka viduje pamatė senelę – sėdėjo atsikolusi nugara sienos, panaši į sudžiūvusį rudeninį lapą, jos rankas mechaniškai supo pro aukštinį įsiveržęs skersvėjis, iš delnų biro dulkės, o aplink kojas, vartaliojamos to paties skersvėjo, sukosi didžiulės pilkos nuorūkos, kurios, rodos, nė nemanė užgesti, raudoni žiburiukai švietė iš tolo. Ir tik paskui Rebeka suprato, kad tai pelės. Bet kol suprato, prieš akis tarsi šviesus dulkių debesis spėjo praskrieti toks realus vaizdinys, kad jo tikrumu ji nė sekundei nesuabejojo, juolab matė ten save pačią.
       Riebi žemė įkaitusi dūsavo pro karpytus garšvų lapus, nebeįstengdama išspjauti šaknų, gumbais ir gumbeliais, mėsingais siūlų kuokštais įsikirtusių į gerklę, juodos medlievos uogos biro ant galvos. Rebeka, atsitūpusi tarp karališkųjų lelijų, kurias baigė užgožti dėmėtosios maudos, žiaukčiojo, susikišusi pirštus į burną.
       Nesuvirškintas riebaus skilandžio gabaliukas krinta ant baltos lelijos taurelės ir nušliaužia žemyn, palikdama rausvą pėdsaką.
       – Ak tu, paršeli!.. – senelė skaudžiai sukerta per nugarą. – Vėl persivalgei!.. Ar iš badų krašto ištrūkai!..
       Rebekai pasidaro šalta.
       Vaizdinį geltonu debesiu vejasi kitas.
       „Badai“, pamėkliškais šešėliais sutūpę obelyse, gieda ir gieda nepabaigiamą įgrisusią giesmę: sugirgžda tamsaus kambario durys, aidi žingsniai, kurie vėliau tarsi ištirpsta ore, ir ji, kiūtodama po lova susitraukusiu iš alkio skrandeliu, nebesuvokia nieko, tik mato raudonas paukščio plunksnas, lėtai krentančias prietemoj ant grindų ir švelniai žėruojančias.
       Rebeka šypsosi, apkabinusi rankutėmis metalinę lovos koją.
       Kaip gerai, kad pasakos nemiršta. „Ir atlėkė stebuklingas paukštis, ir numetė savo plunksną...“
       O čia kas?..
       Iš oro nusileidžia dvi basos kojos pažaliavusia šalta oda.
       – Eik šalin! – surinka Rebeka. – Ne tave kviečiau, o pasakų paukštį!
       Lovatiesė lėtai pakyla, ir Rebeka nualpsta, dar nepamačiusi veido.
       – Pasirašyk, – sako paštininkas ir kiša Rebekai popieriaus lapą. – Tavo mama mirė.
       Rebeka sėdi plačioj senelio lovoj, užlieta ryto saulės, kasytės stirkso į šalis, už lango girdisi sodo šlamesys ir paukščiai, ir giliai atsidūsta senelė prie durų.
       Ji kreivalioja parkeriu negrabų parašą, ir paštininkas kaip Mefistofelis išsineša popierių.
       Ir Rebekai negaila parduoto gyvenimo.
       Vis vien jis – raudonas karštinės paukštis. Nei paglostysi, nei priglausi.
       Kažkas šlapias bakstelėjo Rebekai į skruostą.
       Ji atsimerkė.
       Palšoje tamsoje nebesimatė akmeninio silueto. Tik prieš akis, vizgindamas uodegytę, stovėjo juodas šuniukas.
       Kol Rebeka spėjo susivokti, šuniukas, dar kartą lyžtelėjęs jai skruostą, nėrė į krūmus.
       – Šuneli!.. Šuneli, kur gi tu?.. – sušnibždėjo Rebeka, grabaliodama aplink. Užčiuopė savo rankinuką, iškritusį veidrodėlį, šukas. Daiktai buvo drėgni ir nebylūs.
       Užčiuopusi raktų ryšuliuką, Rebeka vėl susirietė į kamuoliuką ir negarsiai pravirko.
       Vienas raktas buvo nuo bendrabučio kambario, į kurį nesinorėjo grįžti, nors vėsa stingdė kaulus, o pamuštos akies skausmas neatslūgo, kitas – nuo dušo kabinos, rakinamos, kad pamišę utilitaristai neišlupinėtų paskutinių plytelių ir nenusuktų vamzdžio, trečias nuo skaityklos durų, tylaus kampo su knygų šūsnim ant stalo.
       Dabar Rebekai rodėsi, kad bet kuriuo iš jų galima atsirakinti duris, vedančias į metalinių obelų sodą.
       Tiktai tas šuniukas...
       Akimirką jai pasidingojo, kad tai ji pati save taip paguodė tokiu keistu ir nesuprantamu būdu. Švelnaus liežuvėlio paliktas pėdsakas ant skruosto nyko, jį gožė tinstančios akies peršulys.
       Viršutiniai krūmų lapai ir panašios į baltus skėčius piktžolės švytėjo pradedančio stingti išlydyto metalo baltumu – tarsi į miestą būtų atėjęs keistas, niekieno nematomas penktasis metų laikas.

       Šerelytė, Renata. Balandų ratas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

Į viršų

       SAPNO DIENORAŠTIS

       Pro siaurą balkono durų plyšį plūsta aptemęs dangus. Jo vėsūs vandenys netikri, neužspringsi chloruotu gurkšniu.
       Įkniaubiu galvą į pagalvę ir ieškau joje šviežio skalbinio kvapo – dar vakar užvalkalas džiūvo balkone, plevėsuodamas lyg didelė nosinė.
       Pagalvė kaip subliuškęs seno žmogaus skruostas. Ko gero, jau nuprausto ir pašarvoto.
       Atsiverčiu ant nugaros ir stebiu nuo lubų švelniai tįstantį voratinklio siūlą.
       „Aš miegu. Jei nemiegočiau, jis manęs neieškotų, nepereitų savo puikių, o mano klampių dirvonų, idant mane pasiektų. Kad tik kas manęs nepažadintų! Koks nerimas!“
       Dangaus vandenys semia nebylius kambario daiktus. Tamsi vėsa susiskliaudžia virš galvos. Aš žinau, kad nepramušiu jos lyg ledo.
       Ledas primena man uždarą indą. Tiksliau, dangtį. Skauda, kai trenkiesi į jį pakaušiu.

       (Visgi reikėtų kur nors išeiti.
       Nors į artimiausią barą.
       Išgerti gurkšnį džino.)

       Ant ledo guli negyva gyvatė, aplink ją spindi sudužusio butelio šukės, žalias nugaros raštas panašus į kaimo parduotuvėj užsigulėjusį audinį. Šalimais, apgailėdamas savo lobį, žliumbia vaikėzas. Paraudonavusiuose nuo šalčio pirštuose - tik butelio kamštis.
       – Taip tau ir reikia!.. – šaukiu stripinėdama ant ledo, arčiau kranto, nes toj upės vietoj, kur žliumbia vaikėzas, po ledu slypi pavojingos duobės, jų dugne kera kibios šiurkščios žolės, tikri pančiai; ačiū Dievui, dabar jos panašios į juodoj šiurpioj tamsoj trūnijančius plaušus, – šaukiu, ir raudonos pirštinės, kabalduodamos ant gumelių, daužosi į alkūnes, ir aš su nuostaba pamatau pamėlynavusius savo pirštus, ir atrodo, kad jie tokie pasidarė ne nuo šalčio, o nuo pikto džiaugsmo – -

       (Vaikystė... ji labiausiai iš visų būties tarpsnių primena savotišką miegą. Net mirtis, ir ta protingesnė.)

       Turbūt eisiu.
       Lyti nustojo, balos asfaltuotoj mašinų aikštelėj nuo atsispindinčios kaštonų lapijos atrodo žalios. Retkarčiais iškyla ir supliūkšta koks burbulas.
       Kažkur giliai nosies ertmėj tarsi pasiklydusį jaučiu aitrų kadugių kvapą.

       (Dažnai meldžiuosi prašydama to, ką galbūt ir gaunu, bet tokiam trumpam laikui, kad nė susivokti nespėju. Laikas dvilypis kaip baltosios lelijos taurelė; vienoj pusėj rasa renkasi, kitoj – garuoja... Ar protinga prašyti garuojančios rasos?..)

       Pinigų pasiimsiu daugiau.
       Iš pradžių juk išgersiu ko nors lengvo. Svarbu apgauti save.
       O paskui...

       (Sodas, aptvertas vieline tvora. Vis skaudesnė akims brėkštančių rytmečių šviesa. Prie tvoros apačios lietaus priplakta laikraščio skiautė. Kaip išsigelbėjimas, kaip tekanti pilnatis.)

       Baras buvo apytuštis.
       Šampano burbuliukai nerimo taurėj, televizoriaus ekrane žygiavo į žaidynes susirinkę pasaulio lietuviai.
       – O kodėl tu ne ten? – šalia prisėdo mergina.
       – Nesidomiu sportu, – atsakiau, pro nuleistas blakstienas žiūrėdama j jos kojas. Batelių nemačiau, tik juodą kojinių spindesį.
       – Nekalbi angliškai?..
       Ne.
       – Ai ai, – apgailestaudama tarė ji ir atsisuko į savo palydovą, geraširdiškai švytintį blondiną.
       Šalimais suurzgė kavos aparatas, pakilo garai nuo karšto vyno taurių, pakvipo gvazdikėliais.
       – Ar tau nekeista, kad aš tave kabinu?.. – mergina nežiūrėjo į mane. Raudonmedžio spalvos garbana krito ant strazdanoto peties.
       – Ne.
       – Jis tau dar nupirks šampano, – mergina ilgu dažytu nagu pastūmė tuščią taurę.
       Baro paviršius suraibuliavo kaip auksu ataustas šilkas.

       Jie gyveno tylioj gatvėj. Namo sienos apaugusios raudonais vijokliais. Viskas atrodė tarsi susapnuota. Blondinas padarė man kokteilį su kažkokiu nežmoniškai brangiu grietinėlės likeriu, o Raudonplaukė paruošė džakudzi. Išsimaudėme visi trys, putos plaukiojo kaip didžiausi švyliai. Išsitepėme odą persikų kremu. Jo kvapas toks svaiginantis, kad ir be žodžių aišku, jog praslys pro mus visus ir mus pamirš, atsiguls po juodu vandeniu tarsi puvimui pasiruošęs lapas.

       (Aš meldžiuosi, ir jei pati negirdžiu savęs, tai turbūt ir Tu negirdi, Viešpatie?.. Ar Tu tiki manim?.. Ar Tavo tikėjimas mane išgelbės?..)

       Raudonplaukė ir Blondinas dar lovoje. Žinau, kad jie tuoj prabus, bet toji akimirka tokia ilga.
       Jei dabar sėdėčiau Marinos bare, spėčiau peržiūrėti laikraštį. Pilkai juodas dailės kūrinių nuotraukas. Gal kur kamputy aptikčiau nežinomos kaimo primityvistės darbelį. Jos piešta šv. Marija atrodytų kaip sena bobutė susiraukšlėjusiu veideliu, o spindinti aureolė primintų šiltą geltoną blyną.
       Jis truputį pridegęs ir girgžda tarp dantų ~ močiutė visada šiūpteli į tešlą smėlio, kurio drėgnus pėdsakus ant stalo palieka kačiukas, grįžęs iš lauko. Išdžiūvęs smėlis pabąla ir mažai kuo skiriasi nuo miltų.
       Močiutė neleis, kad prapultų nors krislas švento daikto.
       Apsidairau.
       Didelė svetainė mane baugina. Ko gero, jaukiau jausčiausi sandėliuke. Arba malkinėje, kur ant karčių kaba sulopyti bulvių maišai ir pro sienų plyšius veržiasi siauri šviesos ruožai, akindami kaip išgaląstų peilių ašmenys, o siena tarsi saga nurieda voras, tempdamas paskui save spindintį siūlą.
       Ką tai reikštų?..
       Kad nesu civilizuotas žmogus?..
       Turbūt taip.
       Blondinas atsikėlė ir pripylė į lėkštę kukurūzų dribsnių. Pasakiau jam angliškai labas rytas.
       O Raudonplaukė pro dušo ūžimą suriko, kad pavėžės mane iki Sereikiškių parko.
       Tas gerai.
       Ne visi sapnai taip baigiasi.

       (Skamba „Eagles“. „Hotel California“. Pušies viršūnėje lyg paklaikęs sukasi lapas, bet matau ne lapą, o save – tenorėjau prisiglausti prie samanų, užuosti, kuo kvepia nederlingi priemiesčio miškelio uogienojai (gal šlapimu, gal nuorūkom, bet tai nesvarbu), tačiau šilto oro srovė suko kaip Malstrimas ir nenorėjo paleisti... Kojinės kabojo ant krūmo lyg dvasią išleidusios angys, nebenuodingos, gailios. Nežinojau, ar ilgai ištversiu tame sūkury – kažkuriam posūky baigiasi ir žinojimas. O kas tada?..
       Miško keliuko pakrašty guli dvi karamelės, pusiau įmintos į rudą dirvą, paprastais, nepaauksuotais popieriukais. Ir nors aš – maža mergaitė, visuomet alkana saldumynų, - aš jų neimu...)

       (Virš tvenkinio tartum vėlės, pamiršusios, kur skrido, plakasi du dideli laumžirgiai.
       Tarp pušų matosi pilkas namelis su duryse išpjauta širdele. Saulė leidžiasi, ir širdelė švyti kaip rubinas.
       Pavėsis už nugaros tylus ir juodas, apsunkęs nuo neiškritusios rasos.
       Viešpaties akis, rūsti, neleidžianti sau verkti.)

       – Bai!.. Koks, sakei, tavo telefonas?.. Du penki keturi... – Raudonplaukės balsas ištirpo gatvės šurmuly.
       – Bai, – nėriau į parko ūksmę, vos neatsitrenkdama į ateinantį senuką.
       Suoliukai buvo šlapi, vėsi lenta prigludo prie šlaunies kaip didelis delnas. Rankinuke susiradau cigaretes. „Pierre Cardin“ Ar žiebtuvėlio vakar neišmečiau pro baro langą?.. Ne, ačiū Dievui, štai jis.
       Parko taku nueina moteris gėlėtom kelnėm, vedasi pasišiaušusį pekiną.
       Ar mėlynam kaip ledo kvadratas Munko paveiksle gali būti jauku?..
       Suleidžiu pirštus į plaukus. Raudoni nagai sublyksi tarsi nulakuoti dviračių laku.
       Tuoj viskas atitirps. Tuoj...
       Išsiverš trūnijančios žolės, atgis žalia gyvatė, sužaižaruos sveikas butelio stiklas.
       Užsirūkau.
       Neįkyriai, negarsiai bambteli bokšto laikrodis. Tarsi cherubinas sudaužtų dvi variu plieskiančias lėkštes. Jau dešimt?..
       Palendu po tamsia senamiesčio arka. Senė, panaši į raganą iš pasakos apie Joringį ir Joringę, lėtai pasuka mano pusėn rūdžių spalvos kyką suglamžytais raukčiais. Kad tik nenukristų jai galva!..
       Ilgam koridoriuj švytėdamos skraido dulkės. Iš tualeto su švariai išplautu puodeliu išlenda moteriškė ir nuvirvena pasieniu.
       Reikėtų paprašyti Anodijos, kad išvirtų kavos.

       Kavos ji išvirė ir panosėn pakišo lėkštutę su trimis sudžiūvusiais kvadratiniais sausainiais. Ant vieno juodavo kelios arbatžolės.
       Šefas žingsniavo po kabinetą ir kartojo, kad jam vėžį varo toks kolektyvas, kuris dirba be jokios kūrybinės ugnelės.
       Anodija, dirstelėjusi į jo nugarą, išsitraukė įskilusį veidrodėlį.
       Nei Blondino, nei Raudonplaukės daugiau nesutikau.

       (...dirva tarsi prariektas šiltas kepalas, kinkuojantis arklio pasturgalis, riebūs pavasariniai vikšrai, Bodlero kumelės griaučiai tarytum gėlės, mėtomos į vagą bulvės, tolybėse, kur nesiekė nei ausis, nei akis, klykaujantis paukštis, – o gal ne paukštis, gal likimas, besiskundžiantis pats savimi ir savęs nesuprantantis.)

       Dangaus vandenys semia nebylius kambario daiktus, ir nepramuši sėlinančios prietemos lyg ledo.
       Pirštu rašau ant pilkai dryžuoto tapeto žodžius, kurių reikšmės visiškai nenoriu aiškintis, ir paskutinis saulės spindulys seka pirštą, kol nejučia kambario tylą užgula tamsa.

       Šerelytė, Renata. Balandų ratas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt