Renata Šerelytė

       Novelės iš knygos „O JI TEPASAKĖ MIAU“

       Peteliškių sparnai
       Baltas kalendorius
       Vėjo vėduoklė
       Giesmynas
       Nelygios vienatvės

Į viršų

       Peteliškių sparnai

       Moteris, sudėjusi rankas į skreitą, sėdėjo besileidžiančios saulės šviesoj ir žiūrėjo, kaip prie kojų palengva sėlina šaltas namo šešėlis.
       Pagirio dobilienoj lyg iš aukso išlietas stabas stovėjo karvė, rami, matyt, pamelžta ir pagirdyta, tik retkarčiais mosteldavo švytinčia uodega, vaikydama mašalus, kurie tarsi pragaištingojo metalo dulkės sūkuriavo aplink raguotą galvą.
       Moteris pasislinko. Namo šešėlis, ką tik dūręs jai į šoną aštriu kampu, pasiliko vietoje, tik smaigalys blykstelėjo kaip peilio ašmenys.
       Moteriai toptelėjo, kad senatvė veikiausiai panaši į sočią karvę dobilienoj: gyvulio akys šiltos ir seklios kaip smėlėtas kūdros duburys, virš vandens tarsi vėlės plakasi didelės pilkos peteliškės, ir jų tiek daug, kad sunku įžiūrėti negilų duburio dugną.
       O paskui moteriai dingtelėjo, kad jos gyvenimas nėra pernelyg nusisekęs.
       „Nei tų vyrų per daug, nei jų malonės ženklų, – pamanė pasitraukdama šalin nuo šalto šešėlio smaigalio. – Gali tai kaip lietaus šuoras – nepataikei laiku atsistoti, ir džiūk kaip pelynas po balkiu...“
       Malonės ženklais ji laikė pasisėdėjimus lauko kavinėse siurbčiojant raudoną vyną kaip karštą kieno nors gyvastį, gėles – dienų atspindžius, aukštakulnius batelius, kurių smailūs kulniukai caksėjo į grindinio akmenis kaip mažiausių paukštelių snapai, liūdną rugpjūčio šviesą artėjančiame prie žemės danguje.
       Moteris buvo laiminga, pati to nežinodama, nes malones dovanojančiuosius slėgė tai, kas pasikartoja – dangus, pragaras, dievai, angelai ir moterys.
       Bet laimingoji sėdėjo susirūpinusi ir nejuto, kaip per basas kojas braukia minkšti ir dulkini angelo marškiniai.
       Jai skaudėjo širdį, kad kaime likęs brolis iki šiol nepasidarė nei akmentašiu, nei karstadirbiu. Netgi staliaus pameistriu nesugebėjo įsitaisyti. Prieš akis jai kartais šmėkšteldavo aukštas vyras pilku kostiumu, švariai nusiskutęs, nekvepiantis „Kenzo pour homme“, bet ir nesmirdintys nešvariomis kojomis bei česnaku. Jis buvo itin nekalbus ir nesišypsojo, bet moteriai vaizdinys patiko, tuoj pat būtų šokusi virti jam kavos.
       O tam, kuris neseniai išėjo į miestelį, net nenusiavęs sunkių kerzinių batų ir nenusivilkęs marškinių su išplitusiomis kaip piktžaizdės prakaito dėmėmis, kavos ji nė nemanė siūlyti – juolab su grietinėle ir šviežiais sausainiais.
       Vienkiemis geso po tuščiu dangum kaip vilkdalgio žiedas tamsai užplaukus, ir moteris krūptelėjo prisiminusi plytinį namą miesto pakrašty, vienišą troleibuso balsą vidurnakty, šviesos ratą ant atskleistos knygos.
       Jai pasirodė, kad toji būtis tariama, ir rytoj, išvažiavusi – vienkiemio, ji neras nei plytinio namo, nei troleibusų stotelės prie jo.
       „Tai kur aš tada važiuoju?..“ – pagalvojo nebesigindama šešėlio, kuris gulė ant kelių kaip sunki švino plokštė.
       Karvė sumykė, jai atsakydama, ir moteriai pasidarė nejauku, išgirdus senatvės balsą taip arti.
       „Ne, ne, niekur aš nevažiuoju, – išsigandusi pamanė. Kodėl turėčiau keisti tai, kas tikra, į sapną?..“ Atsibudus apima toks nemalonus jausmas – atrodo, lyg iš karštinės patalo būtum pakilus, bet sveikata atrodo laikina ir jėgų grįžimas nedžiugina.
       Viešpatie maloningas, bent jau tas Simonas būtų akmentašiu pasidaręs. Dailintų smiltainio plokštes ir juodą granitą, kapinių akmenys giedotų po skaptu kaip atogrąžų gėlės. „Nesvarbu, kad jų giedojimą tik aš ir tegirdėčiau“. Mirtis, sėdėdama ant skapto dar nepaliesto luito, blyškiu nagu pastuksentų per seniai užgesusią, bet lūpose tebelaikomą cigaretę, ir pelenai kaip pilki miltai nubyrėtų į mėlynos suknelės sterblę, tarsi į užšalusią vandens akį.
       Širdį jai nusmelkia neaiškus graudulys, ir moteris, semiama prieblandos, sunkios ir tirštos, dukslios tartum audeklas, pajunta, jog yra pasiilgusi plytinio namo, šviesos rato ant rašomojo stalo ir lovos raudonu užtiesalu. Kavos puodelio ant žemo staliuko ir peleninės nudaužtu kraštu, ištikimai tebesaugančios kelias pageltusias nuorūkas. Vėl nėra karšto vandens, ir paklodę, kurią moteris skubiai pakeičia, teks, susukus į gniutulą, įkišti į tuščią prieškambario spintelę. Jisai guli tylėdamas, nors ką tik deklamavo Bilhaną, ir moteris, atsisėdusi ant lovos krašto, nugara jaučia nykstančią nukirsto medžio, šilumą.
       „Aš pati norėjau būti malonės ženklas“, – moteris susigūžė ir įtraukė pečius; jai atrodė, kad prietema iš minkšto audeklo gali kaipmat persikūnyti į svyruojantį ir girgždantį sausuolį.
       Bet pasaulis jau turėjo susikūręs savo malonės ir pragaišties ženklus. Jam nereikėjo aistringų Bilhano posmų.
       Reikėjo akmentašių, karstadirbių ir kaspinrašių, liūdnų kalijų ir nekaltų lelijų, palankiai nuteiktos mirties, jinai nelakstys kaip maro dvasia, iškišusi geltonas iltis, ne, ji lankysis tartum neįkyri ir supratinga kaimynė, vienąkart – degtukų, kitąsyk – druskos.
       Šilti smėlio kauburėliai kapinėse.
       Tu – mano vėstantis karstas, pusdievis mediniu falu, graudi lietuviška dulksna, rojus po nuodėmės. Mus kiekvieną minutę gali užklupti rūsčios Dievo akys.
       Rytoj aš sugrįšiu į tikrąją būtį, tegu ji ir bus panaši į karštinės patalą, o nykus troleibuso balsas vidurnaktį neprimins teisingumo angelo trimito.
       Sausos lūpos, drėgna paklodė.
       Kitokia vienatvė.
       Ne vilkdalgio žiedas ners į prieblandą, ne romi senatvė šauksis iš saulėlydžio nutviekstos dobilienos.
       Ant plytinio namo palangės tūps šešėliai, nepanašūs nei į paukščius, nei į angelus, žmogaus kūriniai, nerandantys poilsio vietos. O viduje švies tik raudonas lovos užtiesalas, tik cigaretes ugnele tamsoj.

       Sidabrinis liūdesy, aukso lietau, matinis perlo baltume, šaltas vidurnakčio šilke – metaforos, tolimi vaiduokliai, uždenkit savo sparnais tą niekingą ugnelę.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

       Baltas kalendorius

       Asociacijų trauka man primena Scilės ir Charibdės nasrus.
       Pavyzdžiui, ką bendro turi giedras spalio rytas, kai nukritusių lapų geltonis primena nebe audinį, o metalą, ir nykus tarpsnis tarp Kalėdų ir Naujųjų – miręs laikas, kai nesinori išsiblaivyti, sniegui storai klojant žemę?..
       Spalio mėnesį, žinoma, kiek šilčiau, ir išgerti, rodos, nėra didelių progų, nebent pagerbiant Policijos dieną, bet kas gi ryšis dėl to mirtinai nusilakti?.. Geriu iš neaiškaus sielvarto, tebūnie tai tragedijos, kaip žanro pagerbimas, žanro, kurį baigia praryti virtuali tikrovė.
       Spalio rytas, gruodžio vidurnaktis, tai jau net ne praėjęs laikas, o metafora.
       Mirusiųjų sniegas, žiema, kuri niekados nesibaigia.
       Metai neturi mėnesių, savaitės – dienų, vasara primena girto miegą, o Kalėdos, užuot buvusios vaiskios kaip mėnesiena, spokso iš vitrinų fosforinėmis gelmių padarų akimis.
       Ak, Pjeró, niekas mūsų nebesujungs ir niekas neišskirs, mes esam bekraštės žiemos dalis.
       Gruodžio vidurnaktis – kibiras ant rentinio, pilnas ledinio vandens ir mėnulio druskos.
       Kibiro dugne kaip pilkas akmenėlis glūdi vaikystės miestelis tylint vandeniui ir dar tyliau besileidžiant ištirpusiai druskai.
       Kol dangaus skliautas pavirs išdžiūvusia akimi, praeis dar daug laiko. Gyvenimas, kad ir neamžinas, vis dėlto bekraštis.
       Į puspilnį „Starkos“ butelį įkištai rožei taip neatrodo – ji tuoj mirs.
       Po karaokė ekranu ant grindų sėdi kritikas Julijus ir visa gerkle baubia „Walsing Matilda“. Ir kas dabar iš to, kad jis vokiškai skaito Heideggerį?.. Nieko. Nepatikimi nei mūsų pojūčiai, nei instinktai.
       Nelaukdama, kol jis ims daužytis kumščiais krūtinę ir lyg babuinas nuliuoksės stalais, išsvirduliuoju į koridorių ir užsidarau tualete. Pasižiūriu į raudoną veidrodžio stiklą – ar jame dar neatsispindi tas baisus tikrasis veidas, kuriuo taip gąsdina psichiatrai ir populiarūs psichologiniai romanai, nekalbant jau apie muilo operas.
       Veidas, nors ir padėrusiomis akimis, vis dar tebebuvo mano. Tualetiniu popieriumi nusivaliau juodus pėdsakus ant skruostų.
       Išlipau iš taksi į spengiančią naktį. Kažkur atminties dugne fosforu švietė juoda mirusi rožė.
       – Tsi... prašau, – suveblenau tiesdama vairuotojui pingus. – Gal kiek per daug iš... išgėriau. I–ik!..
       – Labai gerai! Taip ir reikia! – nusikvatojo šis, linksmai čiupo banknotėlį ir užtrenkė duris, automobilis šoko iš vietos, pažerdamas sniego dulkes.
       Dauguma civilizacijos veidų mandagūs. Ypač abejingumas.
       Priešais blokinį penkiaaukštį plyti nedidelė pievelė. Neseniai snigo, todėl nesimato nei šunų išmatų, nei beprasmiškai spalvingų traškučių pakelių. Pieva panaši į balta popieriaus lapą.
       Tai, ką ant jos parašysiu, perskaitys turbūt tik Dievas nes vėl ruošiasi snigti.
       Raitau sniege raides, trepsėdama aulinukais, o ant plaukų leidžiasi nauji tušti puslapiai.
       „I can't help falling in love with you...“ Ne, frazė per ilga, neužteks pievelės. Geriau eisiu namo.
       „O kodėl angliškai?.. Kodėl angliškai?.. – nebylus sniegas kloja raides. – Gal manai, kad Dievas supranta visas pasaulio kalbas? Tai netiesa. Kalba, kurią Dievas suprato, jau seniai slypi po giliu druskos ir sniego sluoksniu...“
       Šiandiena – nešvarūs puslapiai, jungiantys mus su gyvenimu. Kritikas Julijus, karaokė ekranas, raudonos kokteilio taurės. Tai, kas po sniegu, jau paslėpta ir nuo Dievo akių.
       Kai į Paskutinįjį teismą paknopstomis lėks mano kūnas ir siela, barstydami kaulus ir kibirkštis, nepažindami vienas kito, ar juos slėgs prisikėlusi atimintis – begalinė sniego knyga?..
       Šunų išmatos, traškučių pakeliai.
       Suanglėjusi rožė.
       Angliškas užrašas – angliškas todėl, kad lietuviškai ištarti „myliu“ arba „nekenčiu“ man paprasčiausiai per sunku.
       Šie žodžiai nepripažįsta menkiausio melo šešėlio.
       Štai ir dabar, užuot ėjusi namo ir, užsitraukusi antklode ant galvos, galvojusi apie Pjeró, stoviu ir žiūriu, kaip tyliai sninga minkštas sniegas.

       Su Pjeró susipažinau spalio mėnesį, kai nukritę lapai nebeprimena audinio, veikiau rūdžių suėstą varį, paukščiai jau išskridę į šiltuosius kraštus, pasilikusios tik inertiškos sielos, kurios, nors ir turėdamos teisę laisvai keliauti po pasaulį, trinasi apie kioskus, bananų pardavėjas ir Vasaros gatvės sodus, nesibjaurėdamos nei karbolio, nei gendančios mėsos, o gal pūvančių obuolių – kvapo.
       Pjeró neturėjo nei marškinių ilgomis rankovėmis, nei parauktų apie kulkšnis baltų kelnių, nesirgo nei šizofrenija, nei paranoja; neaiškus liūdesys – ne liga, nors ir glumina prasmingai užsiėmusius žmones. Dėl to liūdesio jis visuomet man išliks Pjeró, nors nė karto nepavadinau jo šiuo vardu, dabar jis reikštų ne melancholiką, o nevykėlį, gi nevykėliu būti kur kas baisiau, jo realybė – skaidri kaip plonas ledas.
       Nors Pjeró įkalbinėjo nueiti į cirką (vakar, besišlaistydami po barus, susipažinome su jaunu ir plepiu žonglieriumi), aš tik purčiau galvą ir sunkiai dūsavau. Išgertuvės iki šešių, o paskui, pusę vienuoliktos, cirkas – jausiuos lyg numirėlis, prikeltas ne arkangelo, o mugės dūdų.
       Pjeró daugiau nebeprašė, tik dar labiau nuliūdo, susikišo sugrubusias rankas į striukės kišenes ir tyliai tarė „sudiev“.
       Mūsų troleibusai nuvažiavo skirtingomis kryptimis, nulėkė kaip dvi strėlės, iššautos vienu metu, neturinčios ne taikinio, nei tikslo.

       Spalio mėnuo, be Policijos, žymus dar ir Konstitucijos, Pašto, Psichinės sveikatos bei Mokytojų dienomis. Kalendoriuje pilna minėtinų datų, bet visos jos nuplaukia su vasaros debesimis ir išskrenda su žiemos nepakenčiančiais paukščiais, lieka juodos vėlės, nutūpusios ant elektros laidų ir reklaminių skydų, tamsūs sodai, dvokiantys karboliu ir beprotybe, kitoj upės pusėj miegantis cirko kupolas, panašus į gaubtą kanarėlės narveliui.
       Kalendoriuje nėra nei tarptautinės savižudžių, nei paranojos, nei keisto liūdesio dienų, apie jas nešneka nei politikai, nei žmonės iš gatvės, o sinoptikai nežada amžinos žiemos.
       Tik psichiatrų veidai mįslingi kaip sfinksų, bet televizija juos retai rodo. Nejauku žiūrėti į žmogų, kuris reikalingas vos ne kiekvienam TV žiūrovui.
       Spalis – slenkstis į žiemą. Vis ryškesnės žvaigždės ir vis baltesnė priemiesčių tyla, pilnaties akis ir sniegas, drėgni vatos gumulai, tai panašu į ligoninę, apleistą gydytojų ir gyvybės.
       Belieka tikėtis šiaurės vėjo gailestingumo, kliautis ledinės krušos švelnumu ir viltis, kad amžinas šaltis išgydys.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

       Vėjo vėduoklė

       Atmintis yra vėjas, jis neša spalvas kaip rudenio lapus ir nurimsta tik nakčiai užėjus.
       R a u d o n a. Išlipusios Papiliuose iki Trakininkų su močiute eidavom pėsčios, ir tas kelias atrodė man nežmoniškai ilgas, gyvas ir klastingas kaip pasakų devyngalvis, sukišęs žemėn savo galvas; kad jis yra, tik slepiasi, man primindavo ypatingi pakelės ženklai spygliuotos vielos ganyklose ir nejudrios prisiėdusios kolūkio karvės, mus aplenkiantis ir, aišku, nė nestabtelintis žalias gaziukas ir pagaliau ta sodyba su raudono molio tvartais, Pipiro sodyba, sakydavo močiutė pašnibždomis ir paspartindavo žingsnį, aš, bijodama ir kvėpuoti, lėkiau jai iš paskos, atsikvėpdama jau už posūkio, gaudžiau orą pilna burna ir kriogavau, šitoks baisus man atrodė Pipiras, raudongalvis lyg gaisro gaidys, ačiū Die, visada prabėgdavom greitai, jis nespėdavo pasirodyti, jei ir būtų spėjęs, neturėtų ko mums prikišti, juk stengėmės net jo oru nekvėpuoti.
       A v i e t i n ė. Ant prėslo netyčia įlipau į paslėptą vištos gūžtą ir žliumbdama daužiau tolimą giminaitį slidžiomis nuo trynio bei baltymo rankomis, šienas pritarė man mirusių žolių balsais, gyvenimas ėjo sau, jam priklausė girtų svečių dainos ir į kiemą išritinta alaus statinė, tik giminaitis, plėšantis avietinę mano suknelę, nebuvo nei gyvenimo, nei mirties dainius, akimirka, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.
       J u o d a. Daržo pakrašty lietus pūdo piktžolių krūvą, prislėgtą baltu plytgaliu, – atrodo, žaibas prismeigė velnio leteną, lietus vis pila ir pila, aš, pasprukusi iš komjaunimo sekretorių posėdžio rajono valdyboj, su nusivylimu žiūriu į krūvą, nes niekada nemaniau, kad aukštos pareigos tokios nuobodžios, kad posto siekimą ir jo išsipildymą vainikuos šitas šaltas lietus.
       R a u d o n m e d i s. Margaritos plaukai raudono medžio spalvos, tarsi medinės statulos, sunkūs kaip dangtis, kaip antvožas karsto, pilno baltų aguonų žiedlapių, o gal žalių galvučių pieno; rudens mieste daug moterų raudonmedžio spalvos plaukais, nė vienos plaukai nepanašūs į prakilniai plaukiantį karstą, nė vienos jie nei dengia, nei slepia mažyčio susitraukusio gyvio pačiam nebylios dėžės kamputy, Margaritos širdie, Margaritos siela.
       B a l t a. Basonas, paklodė, valdiški marškiniai, kieti, brūžinantys krūtų spenelius, gleivės, kraujas, prakaitas, įkaitęs kaip skarda liepos pavakarys, kaip daržo žemė vidurdienį, ant vagos būdavo baisu koją statyti, tik močiutė karščio nejausdavo, ji ir žariją, iškritusią iš krosnies, atgal ranka įmesdavo, o baltas ugnies skaistume, skausmo ugnie, kūdiki šiltų pelenų akimis.
       G e l t o n a. Vidurdienis karštas ir tylus, jo vaiduokliai kitokie nei vidurnakčio, jie prašosi būti įrodomi ir paaiškinami, nežmoniškoj tvankoj pasigirsta volungės balsas, į išmuštą prakaito kaktą pabučiuoja šaltas skersvėjis, mat kažkas neuždarė rūsio, kas gi tuo mums kalba ir ką nori tuo pasakyti, ko mes nežinome – mes net Dievo atsiradimą paaiškinsim, Dievą cinoberio spalvos apsiaustu ir mėlyno lino akimis išdrožė liaudies meistras iš Anykščių nudžiūvusia nuo amžino sėdėjimo koja.
       Ž a l i a. Arklio užpakalis, gražiai pakirpta vešli uodega, ratai ir akmenys, pilki, molio ir šiaudų spalvos, iš milijono aguonų grūdelių ir vieno nežinomo žemei grūdo, kraunam juos į vežimą, arklys traukia net įsiręžęs, rugių želmenys kaip žalios adatos; kai arklio šeimininkas vakarop išverčia paskutinį vežimą prie užakusio griovio ir nuvažiuoja, palikęs akmenis kaip sugriautą krosnį, dar tebeskleidžiančią šilumą, mes grįžtam iš kolūkio laukų ir aš sakau klasės draugei, kaip gerai, nurinkom riedulius, išsilaisvins dabar žalios adatos, tempdamos paskui save šilkinius siūlus, o paskui juos ir šilti akmenys pasieks dangų.
       P u r p u r i n ė. Tas žmogus, kurio pareigas pamiršau, tik žinau, kad jis buvo stovyklos idėjinis vadas, su aistringa neapykanta smerkė pasaulį, kurio nenorėjo suprasti; ko gero, jis troško, kad didžioji planetos dalis būtų tik hipotetinė, tik nujaučiama, nes jo imperijoj dangaus skliautą laikė komunistas, o hipotetiniam pasauly – angelas, kurio pėdos įspaudas kaip alsuojantis ugnikalnio krateris, kaip žydra lagūna su pasislėpusiais krokodilais, kaip dykumos smėlis, kuriame galima iškepti kiaušinį; idėjinis vadas po vakarinės paskaitos nuėjo gulti, o virš palapinių degė dangus, karališka purpuro mantija.
       R o ž i n ė. Senmergės pudra ant suvytusių skruostų besibaigiant vasariui, kai ant kaimo kultūrnamio scenos dainuoja ir šoka rusai kareiviai, štai ir vienas gruzinas, pudra byra Petrusei ant palto apykaklės, ji dreba nuo jaudulio, o gal ir nuo šalčio, paltas juk vasarinis, šiek tiek apkramtytas kandžių; ak tos kandys, nebijo pelyno, ūkinio muilo nebijo ir apelsino žievė joms nė motais, o blogiausia, kad dar neprasidėjus pavasariui jos ir pačią Petrusę ima gremžti, ir ji bėga vidurnaktį nekūrenamon seklyčion prie didelio veidrodžio, tupi ten susigūžusi, žiūrėdama į baltą atvaizdą juodam stikle, ir galvoja apie šventuosius, kurie mirė kankinami parazitų.
       T a m s i a i  m ė l y n a. Naktis, kai laidotuvių žvakės užgesusios ir budėtojos užsnūdusios, maldaknygės išslydusios joms iš rankų ir nutūpusios sterblėse, visi žodžiai juodomis skruzdėlėmis siuva palei numirėlio kojas, ta 1 i t a  k u m i  išbarstytas raidėm ir raidė raidės nesuranda, bet ar verta, angelas sielą jau išsinešęs, laikas prabusti budėtojoms, imtis sunkių kaip plytos maldaknygių ir giedoti iš atminties, kol žodžiai sugrįš atgal į lapus.
       P i l k a. Senos trobos prieangis grįstas pilkais akmenimis ir jungia du trobos galus, gyvenamą ir negyvenamą, prieangis panašus į tunelį, kai močiutė veria duris, tunelio gale pasirodo šviesa, aš taip norėčiau, kad ji visados šviestų, bet močiutė bijo uodų ir naktinių plaštakių, todėl einu pilkais akmenimis visiškoj tamsoj ir kai galop surandu durų rankeną, būnu beveik numirusi iš baimės ir man vos pakanka jėgų atplėšti duris į šviesą.
       B e s i k a i t a l i o j a n t i s  yra gelmių vanduo, jis priima visas spalvas bei atspalvius, kai netyčia palieji šuliny įleistą pieną, vanduo tampa baltas, kai nusileidžia naktis – juodas, o šviečiant vidurvasario saulei, šuliny po mediniu dangčiu kunkuliuoja ištirpęs auksas, bet nė viena iš šitų nėra tikroji spalva, nes vanduo – Viešpaties akys, kuriomis Jis žvelgia į mus.
       A k i n a n t i  yra perkūnija tvankią vasaros naktį, kada kaimynė, senoji Ona, drebėdama iš baimės daužo į užšautas mūsų duris sausu kumšteliu ir prašosi įleidžiama, nes viena numirsianti iš baisumo, baltoj žaibų šviesoj ji panaši į sielą, pabėgusią nuo ugnies ežero, ir močiutė įleidžia ją, pusiau sudegintą rūstaus dangaus balso, ir nustėrę laukiam, kada įsiverš ugnies ežero prievaizdai.
       T a m s u s  a k s o m a s  uždengia mano akis kas vakarą, taip nusileidžia scenos uždanga po spektaklio, užgęsta šviesos, išsivaikščioja publika, surenkamas rekvizitas, o tai, kas lieka, yra sapnas.
       Baltos alyvinių obuolių salos ant juodos žolės.
       Mėnulio nušviestas voratinklis – buvo pilkas, dabar sidabrinis, mirusių moterų plaukai.
       Mano širdis, besiveržianti į praėjusį laiką, juoda nakties lakštingala.
       Lapai: raudoni klevų, nešvarūs laikraščių, violetiniai vyniojamo popieriaus, rausvi tualetinio, juodi uosių, rudens lapai, praėjusio laiko ženklai, vėjo vėduoklė.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

       Giesmynas

       Laukinis žvėris šį giesmyną pradėjo: kanopos įspaudas minkštam akmeny buvo pirmoji raidė.
       Po tūkstančio metų ant jo atsisėdo moteris pailsėti: jai pakilus liko griaučių žymė, nei mėsa, nei sausgyslėm nepridengto kaulo ant kietos neįkandamos riedulio plutos.

       Sunkūs tavo puslapiai, juos slegia sėdinti moteris, bet reikia giedoti, reikia melstis, kad mūsų nepaliktų kalba, kad nepamirštume kas mus sukūrė.

       G r e i t a k a l b ė  ž m o g a u s   s u  m o b i l i u o j u  t e l e f o n u. Dieve, turi tiek daug laisvo laiko, man galvoj netelpa, o juk sako, Tavo atsakomybėj visas pasaulis, ką ten pasaulis, netgi visata, man regis, Tu nelabai su visu tuo susitvarkai, o ir Tavo metodai man nesuprantami, nenorėčiau, kad būtum mano partneris; Dieve, man geriau nepadėk, ir pats susitvarkysiu, šiame gyvenime ir kitame.

       R e č i t a t y v a s  m o t e r s  š i u r k š č i u  e ž i u k u. Viešpatie, aš tokia radikali ir tokia nelaiminga, visas ultrafeministines paskaitas atiduočiau už didelę putnią krūtinę, prie kurios prisiglaudusiam vyrui kaip veršeliui sudrėktų akys, kas pasakytų, jog tai nėra laimė.

       S k e n d u o l i o  m u r m e s y s  p o  s t o v i n č i u  v a n d e n i u. Ar kas nutrauks nuo manęs šitą storą ir slegiančią antklodę, vėžiai ir krabai ropoja artyn, trokšta manęs paragauti, kodėl tų krabų tiek daug, negi tiek piktų žodžių pasaulin paleidau, Viešpatie, ar ne Tu ten aukštai aukso graibštu švytruoji, išgriebk, išgriebk, kol piktieji manęs nesuėdė.

       S e n i o  s t e n ė j i m a s  k a p i n ė s e  k a r š t ą  v i d u r d i e n į. Nežinau, žmon, su kuo turiu kalbėtis, su tavim ar su Dievu – vėjas vieškeliu neša geltonų dulkių sūkurį, ar Dievas ten, ar tu, ko gi man iš tavęs prašyti, ir ką tu galėtum duoti, viską jau turėjau, o mirtis ir pati ateis, jeigu jau mano gyvenimas buvo ko vertas, tegu ir man numirusiam prie krūtinės priglus anava ta gėlė, liūdnai violetinė.

       P i o n i e r ė s  ž o d ž i a i  u ž  k u l t ū r n a m i o  s c e n o s  k u l i s ų. Netikiu dvasia be materijos, netikiu amžinuoju gyvenimu, netikiu Dievu Tėvu, nes Jis nepasirodė per pionierių sueigą, skirtą religijai demaskuoti, betgi kaip man baisu, aš visai pamiršau eilėraštį, skirtą Vadui, galvoj tik eilutė iš katekizmo – Dieve Tėve, atleisk mums kaltes – kodėl gi poemos vadams negali būt tokios paprastos kaip katekizmas ir ką aš dabar darysiu prieš šitą gilią ir kurčią tamsą, kuri vadinasi publika, ji neturi nemirtingosios sielos, ji neskirta amžinai būčiai, ak Viešpatie, ir ko aš taip jaudinuosi, ar verta, juk gyvenimas trumpas kaip siūlgalis, po to neprisiminsime nieko.

       B u r b l e n i m a s  m o t e r s  p r i e  š i u k š l i ų  k o n t e i n e r i o,  l i e p o s e  d ū z g i a n t  b i t ė m s. Jėzau, kas gi čia dabar tarp šiukšlių guli, nudvėsęs katinas, maniau, butelis nuo alaus, rudas toks, beveik juodas, na, šito tai jau neparduosi, o ir laidot ne mano reikalas, kioske yra „Idealo“, tik du litai trisdešimt, vakare būtinai išgersiu, nevysiu šalin ir šito nudvėsusio katino, atėjusio pasiglaustyti, juk mes esam likimo draugai, susitikom prie to paties konteinerio.

       H i a c i n t o  a t o d ū s i s  m e r g a i t ė s  r a n k o s e. Argi mano žiedai neprimena garbanų, argi neprimena, šitiek šimtmečių buvęs gėle, norėčiau į žmogų atvirsti, botanikos sode yra statula Apolono, nunešk mane ten, nunešk, aš netikiu, kad Apolonas numiręs, kad šaltas gipsas manęs nepažins – šitiek šimtmečių buvęs gėle, aš norėčiau į žmogų atvirsti, vieną kartą gyventi ir vieną kartą numirti.

       P i e n ė s  š n a r e s y s  b e t o n o  p l y š y  p r i e  l a v o n i n ė s  d u r ų. Žmonės sukūrė pasaulį, grindinio akmenis, automobilius, spygliuotas vielas, užtvaras, ir šiam pasauly jiems nebeliko vietos, todėl juos pasiima šitas šaltas betono kalnas, stūksantis virš manęs; niekados balti žiedų parašiutai nepasiekė kalno viršūnės, balti parašiutai, kuriais skrenda mano vaikai.

       D i s k a n t a s  p o n i o s  i l g a i s  r a u d o n a i s  n a g a i s,  i š l i p a n č i o s  i š   r a u d o n o  „R e n a u l t“. Niekados, Dieve, neleisk man pamesti proto, kad žinočiau, ką daryti, kai viskas nusibos – ir klubai, ir kėgliai, ir masažo salonai, ir vyrai; su protu viską galima išspręsti, protas tai ne šitie raudoni nagai, tokie trapūs ir lūžtantys, nors atrodo grobuoniškai; leisk, Dieve, man gyventi, o jei teks išprotėti, tegu beprotybė būna protinga.

       R i k s m a s  n a m ų  š e i m i n i n k ė s,  r a m i n a n č i o s  d u  k l y k i a n č i u s   v a i k u s  i r  k a t i n ą,  r e i k a l a u j a n t į  k r i a u k l ė j  p a m e r k t o s  š a l d y t o s   j ū r ų   l y d e k o s. Išneškit mane, angelai, kaip vyšnine gelumbe papuoštą karsto antvožą, kaip išvirkščius kailinius numeskit mane patvory tarp kiaulpienių, pririškit kaip juodą kaspiną prie vėliavos ir neškit, net jeigu merks lietus; neškit mane į kurčiųjų rojų, o angelai, ten šnara tik jūsų plunksnos vėjy ir vartomi knygų puslapiai.

       Š n a b ž d e s y s  s e n o s  ž o l i a u t o j o s,  k a i m e  v a d i n a m o s   č e r a u n i n k e. Tas žinojimas ne iš Dievo, tie lapeliai, šakelės, šaknys, ta degtienė, užpilta ant gyvatės, tos rupūžių odos, – dėlioju ajerų gumbus ir, rodos, kuriu kaži kokį pasaulį, gretimą Dievo pasauliui, ir toks džiaugsmas būtų, jei ne tas sargas – stovi man už nugaros.

       B a l a n d ų  g i e s m ė  s a u s ą   v i d u r v a s a r į  p r i e  m e c h a n i z a t o r i a u s   t r o b o s. Valgykit mus dabar, juk neturite duonos, o dar neseniai šėrėt ja gyvulius, valgykit mus, juk reikia užmušt prasto spirito skonį burnoj, skinkit mus savo vaikams, balandienė geriau negu paliktas lašas stiklinėj, užsiklokit mumis, išmeskit vėjų pagairėn sunkią dėmėtą antklodę be užvalkalo, pasiguoskit mums, esam tarpininkės tarp jūsų ir Dievo – mus taip pat Kūrėjo pirštai pasėjo.

       K o l ū k i o  k o n t o r o s  t a r n a u t o j o  m a l d a  p a v a s a r į. Viešpatie, kodėl nesukūrei manęs vyšnios žiedlapiu, juk visi jie skrenda į rojų, protokolų lapai ir papeikimai vos ne vos iki peklos nuneš, o kam man pekla, ar maža velnių ir velnienių aš čia prisižiūrėjau, ir aukų, kurios verda smaloj, klyksmus čia girdžiu; vyšnios žiedlapis neprirašytas ir lengvas kaip naujagimio siela, su juo bent iki rojaus vartų pakilti geidžiu.

       J u o k a s  A n t a n i n o s,  k a i m o  k v a i l e l ė s,  p e r  l a i š k u s   s u s i ž a d ė j u s i o s   s u  k a l i n i u. Štai ateis Žolinė, ir aš eisiu per šventorių apsitaisius geriausia suknia ir plaukus susitepusi sviestu, kad blizgėtų geriau nei reklamoj, visi žinos, kad turiu jau vyrą; o švenčiausia Mergele, stovinti prie bažnyčios durų, ištiesus medinius delnus, kaip čia yr, kad tu žemėj, o aš danguj.

       Š v o k š t i m a s  p a g i r ė s   ą ž u o l o,  n u s i k a l t i m o  l i u d i n i n k o. Atėjo trise, trečiąjį mušė tol, kol šis iškvėpė dvasią, ir ši kaip persigandęs balandis įstrigo mano šakose, kūną pakasė tiesiai man po kojom, tarsi nežinotų, kaip spaudžia – baisiau už akmenį ir už surūdijusią geležį; Viešpatie, mūsų Kūrėjau, kodėl nedavei mums bendros kalbos, kodėl jis nepasakė – ąžuole, broli, padėk, ir kodėl aš jo neapgyniau – dabar galėsiu prašnekint nebent žolę, kuri iš jo išaugs.

       S i d a b r i n i s  b a l s a s  l e l i j o s,  k u r i ą  b a i g i a  u ž g o ž t i  ė d r i o s   g a r š v o s. Vadina mane pakasynų aura, nekaltybės šydu, rasa Dievo akies ir pamiršta, kad esu tik gėlė, kuriai reikia trąšios žemės ir priežiūros, aš toli nuo gėrio ir blogio, nuo gyvenimo ir nuo mirties, ir kai ėdrios garšvos mane praris, sapnuose nors trumpam taps lelijomis.

       S e n u t ė s  k r ū p č i o j i m a i   p r i e  v i e š o  p e r f o r m a n s o  R o t u š ė s   a i k š t ė j. Jėzau Viešpatie, kuris čia iš jų toks baisus nusidėjėlis, kad reikia, apvoliojus pūkuos, rodyt viešai ir dar juoktis; juokas kaip žuliko peilis baisus, bijosiu šito juoko dabar, ir šildymo kainų, ir televizijos, kasvakar kalbančios ano pasaulio balsu.

       O r a c i j a  j a u n o,  b e t  j a u  p r a d ė j u s i o  p l i k t i  p o l i t i k o. Tegu Dievas mums padeda įgyvendinti mūsų programą, juk nesigiriam ir neperdedam, ji pati teisingiausia, ir Dievas tai žino, tik žmonės dažnai nesupranta; bet ką gi daryti su ta plike, plečiasi kaip užkalbėta, nenešiosiu gi skrybėlės visur kaip tas kvailas estrados liūtas – ne liūtas, o katinas; Dieve, norėčiau, kad mūsų partija būtų visuotinė ir kad šefo sekretorė kada nors būtų mano... po perkūnais, ta plikė, gal visai nusiskusti, bet kad kiaušas netaisyklingas, opozicija juoksis; Tu, Viešpatie, neteisingas, duodi valdžią, bet atimi grožį.

       R a u d a  k ū d i k i o,  s u d e g i n t o  v i r a l i n ė s  p e č i u j e  i r  v ė j o   i š n e š i o t o. Kokiam tėvui ir kokiai motinai dabar melstis turiu, kai numiriau nė dorai neužgimęs – pečiaus durelėms, šlapioms takažolėms, baltiniams sode ant virvių; visi jie mane lydėjo, supo ir sakė kažką, gal guodė, o kieno gi tas didelis dūsavimas, kuris išblaškė mane po visą kiemą, kieno, ar ne Tėvo, labiausiai manęs besigailinčio.

       P i k t ž o d ž i a v i m a s  k r i t i k o,  p e r s k a i č i u s i o  p o e z i j o s  k n y g ą,    k o k i ą  j i s  p a t s  k a d a i s e   n o r ė j o  p a r a š y t i. Tai kodėl gi tu nepasirodai, velnie, prašyčiau ne jaunystės eliksyro, tiesiog norėčiau nesuprasti šių žodžių esmės, būti vienu tų laimingųjų, kurie rašo, protą, taisykles palikę už durų; ne, nėra tavęs, pragaro tarne, nė kvapo, tik toji Dievo duota dovana – aiškiai mąstyti, protingai paaiškinti, vadinasi, beveik nieko.

       Ankstų rytą, saulei dar nepakilus ir rūkui dar nenusėdus, per ežerą irias ne gulbė, plaukia baltas angelas; ten, kur labiausiai gilu, kur ilsis skenduoliai, pusiau į kreidą pavirtę, jis plaukia tylėdamas, tik brydė šviečia ilgai, nenorėdama užsitraukti; baltas dangaus paukšti, kodėl tu negiedi, kodėl išnyksti su rūku ir tyla kaip nukritęs varpas užsklendžia mus.
       Akmeninis giesmyne, kai tavęs prisilies angelas, bus įrašyta paskutinė raidė.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

       Nelygios vienatvės

       Ir ko tik nepripasakota apie vienatvę!.. Ji – ir dramblio kaulo bokštas, ir paslapties gėlė, ir kobros akys antracitinėj tamsoj... Man viskas atrodo paprasčiau: jei iki šiol nepasiekta socialinių sluoksnių lygybė (kuri niekados ir nebus pasiekta, nes dangiškasis Dievas – ne partija), tai ir vienatvė vienatvei nelygu.
       Štai mano draugas R., nusikraustęs į pusiau išmirusį rusų sentikių kaimelį Jonavos miškuose, nepaprastai ja džiaugiasi. Savo laiškuose prisipažįsta visą gyvenimą troškęs rytais atsisėsti ant plataus medinio slenksčio ir žiūrėti, kaip virpa rasa ant krapų – „kaip ašaros ant apatinuko mezginių“. Laiško pabaigoje jis būtinai prirašo kokį sonetą ar verlibrą, kurie, parašyti džiaugsmingos vienatvės prieglobstyje, kažkodėl gerokai prastesni už tuos, kuriuos jis kūrė nekokios reputacijos užeigose, antikvarinėje meilužės lovoje ar savo blokinėje „kišenėlėje“ Viršuliškėse – pro jos langus matėsi siaubingai raudonas prekybos centras ir „Lukoil“ degalinė su plevėsuojančiomis vėliavomis.
       Meilužė, vardu Viktorina (jos tėvai labai mėgo viską, kas prancūziška – aukštino Hugo, gyrė Napoleoną, gerą žodį būtų radę net „prancūziškai“ ligai), niekaip nenorėjo patikėti, kad vienatvės vardan galima atsisakyti pusryčių lovoj (minkštai virtų kiaušinių, skrebučių, uogienės ir balintos kavos), rytinių laikraščių ir vonios, į kurią, rodos, ką tik išpurkštas visas gesintuvas – putos drimba per kraštus, dienos, kuri pralekia, kulniukais bedaužant šaligatvį, vakaro, kai myliesi toj pačioj lovoj, ir pusrytiniai kiaušinio lukštai trakši po nugara. Ji vos puoduko į mane nepaleido (tai būtų buvę džiaugsmo pagiringam kritikui, sėdinčiam už kaimyninio stalelio), nes atsisakiau išduoti R. slaptavietę. Viktorina buvo tikra, kad taip elgiuosi norėdama pasiglemžti jį sau – tyrais, draugiškais vyro ir moters santykiais ji netikėjo.
       O jei dar būtų sužinojusi, kad R. savo laiškuose net neužsimena apie ją!.. Garbsto tik rasotus krapų mezginius, pelėžirnius lygina su rausvais krūtų speneliais, prietemoje glosto karčias garšvas, įsivaizduodamas, kad tai drėgni Veneros trikampio plaukai, ir priskiria visa tai ne moteriai, o abstrakčiam „gamtiniam pradui“.
       Viktorina nebuvo verta šitokio abejingumo. Tiek laiko maitinusi ir mylavusi (nesvarbu, kad tie mylavimai primindavo budelio aistrą) veltėdį eiliarašį, ji nusipelnė bent jau kuklaus soneto. Tačiau ir pati gera – kam reikia įsikalti į galvą, jog esi poetui mirtinai reikalinga – kaip oras, vanduo, vynas, kad turi jį slaugyti ir saugoti nuo velnių, angelų, venerinių ligų ir blogos nuotaikos.
       Todėl vieną birželio pavakarę, kai tuščias miestas priminė dykumą, kurioje pasilikę tik skėriai, paklaikusi nuo karščio ir vienatvės, su degtinės buteliu „BG“ pirktame rankinuke, nusėta strazdanomis ir pagirių dėmėmis, pas mane įsiveržė Viktorina.
       Gerai dar, kad nebuvo mano šeimininkės: prieš porą savaičių ji susipažino su Jehovos liudytojais ir, kadangi „Teleloto“ jai nesisekė, „Milijonieriaus“ nemėgo dėl vedėjo, „Teletabių“ – dėl prastai rezgamos intrigos, o kriminalinę kroniką – nors skaitė susikaupusi ir įsigilinusi – perskaitydavo labai greitai, neištvėrusi išėjo į jų susirinkimą.
       Galima būtų kalbėti apie visus tuos beprasmius žodžius, kuriuos viena kitai pasakėme; žvilgsnį, kuriuo Viktorina nusmaigstė mano plyšio kampus – nė kiek neabejojau, kad po šito papuvusiose sienose po margais tapetais atsiras dar daugiau naktimis nykiai grikšinčių kinivarpų; akis, kurios, ir taip didelės, vos neišvirto iš orbitų, bespoksodamos į mano lovą, kur pagalvės įdubime (nuo vaikystės mėgau taip daryti) stovėjo stiklinis indelis su nebaigtu valgyti varškės sūreliu. Bet, kadangi kiekvienas žodis ir pamatyta detalė tolino mus viena nuo kitos greičiau nei vėjas pienės pūkus, aš tik padaviau Viktorinai visus R. laiškus, ir ši, įsimetusi juos į nepakenčiamai brangų rankinuką, išlėkė pro duris, žinoma, jų neuždariusi.
       Daugiau laiškų nuo R. nebegavau.
       Nebemačiau nei jo, nei Viktorinos; pastarosios bute, rudeniui atėjus, įsikūrė kažkokia nekalbi teta, turbūt giminaitė.
       Man telieka vaizduotis, kaip jie abu, Viktorina ir R., susėdę ant plataus medinio slenksčio, žiūri į geltonus rugsėjo krapus, panašius į kiaurus skėčius, ir nežino, ką sakyti.
       Viktorina laiko ant kelių pundelį R. laiškų, perrištų rožiniu kaspinėliu, ir jau ne vaizduotė, o logika diktuoja tolesnį vyksmą: įkvėpusi oro taip, kad net nosiaskylės susitraukia, Viktorina metaliniu balsu pareikalauja manųjų. Tų, kuriuos brūkšteldavau R. tarp kavinių ir šunparkių, tarp skurdžių viešnagių pas pažįstamus, tarp atlaidų kaime (ten gyveno mano tėvai) ir neatlaidžios kasdienybės. R. sakosi jų neturįs, išmėtęs, palikęs traukiny, sudeginęs berūkydamas ir taip toliau, o Viktorina, besiurbama orą visai įtraukusi nosį, šaižiai juokiasi, pamėlynuoja ir pasilenkusi vemia į krapus, R. nusivylęs žiūri, pakyla, eina į trobą ir atneša tuos nelemtus laiškus, kur ne kur pradegintus cigarete, su nešvariu puodelio dugno atspaudu.
       Tad tegu kalba šie laiškai, tegu šnekasi ir nesusišneka dvi vienatvės, tegu trečioji klausosi ir negirdi.
       Pirmajame laiške R. rašo, kad iš pradžių pigiai išsinuomotame senos trobos gale jautęsis nejaukiai ir bjauriai, tarsi miegodamas su nepažįstama moterimi, kuri, aistrai išblėsus ir išsiblaivius, tampa svetimesnė už svetimą čiužinį. Toliau jis rašė visokius niekus: aptarinėjo priebučio detales, skundėsi, kad seniau čia gyvenusiųjų paliktas „matracas“ dvokia ir pro skyles išlindę šiaudai duria į nugarą, išvietėj gi radęs nustipusią žiurkę. Skaitydama jutau, kad ir aš esu jam „nepažįstama moteris“, juk kiek čia betrūko, kad kokią girtą naktį atsidurčiau jo lovoje, ir tarp mūsų nebūtų jokio kardo, juk mes ne Tristanas ir Izolda.
       Laiško pabaigoje R. įdėjo opusą apie žiurkę, parašytą, matyt, iš įkvėpimo drebančia ranka – tą liudijo kreivos, nevienodo dydžio raidės ir nubėgusios eilutės.
       Atsakiau, kad Vilniuje puikus oras, Gedimino prospekte jau pardavinėja žibutes, kad penktadienį „Andalūzijos šunyje“ susimušė J. ir M., kiek teko girdėti, dėl kažkokios literatūrinės pastraipos.
       Antrajame laiške R. skundėsi, kad prie jo ima įkyriai kibti sena kaimynų katė (mat buvo toks kvailas ir porą sykių pašėrė „Sostinės“ paštetu) ir Katka, „samogonščikė“, sąvadautoja ir girtuoklė – kodėl būtent tada, kai jis nori susikaupti, nuskaidrėti ir paleisti kūrybos vandenis nauja vaga. Tokios būtybės kaip Katka, rašė jis, yra „moteriškumo nuosmukis“, o jos elgesys jau prilygsta prievartai. Jis gi prieš moterį niekada nenaudojęs smurto anei jėgos, tik poezijos įtaigą ir asmeninį žavesį. Mielasis R!.. Kodėl kiti vyrai ne tokie kaip tu?.. Mano meilužis, nuobodžių statybų direktorius, norėdamas pasirodyti žavingas, griebdavosi jėgos, nes, būdamas po žmonos padu, o darbe nustelbiamas kolegų ir net sekretorės, kentėdavo prikalto Prometėjo kančias.
       Atrašiau R., kad Gedimino prospektu vėjas neša dulkes, kad ir artimiausią savaitę nelis, lietų pranašauja tik gegužės pradžioj, kad „Andalūzijos šuny“ sutikau prislėgtą, konjaku apsilaisčiusią Viktoriną ir kad R. eilėraštis apie varpučius ant nustipusios žiurkės kapo man buvo gražiausias šio mėnesio literatūrinis įvykis.
       Trečiasis laiškas, prasidėjęs deminutyvais, mane beveik nugąsdino: R. tvirtai laikėsi nuomonės, kad genialumas gali apsieiti be meiliažodžių. Tai esąs „jausmų praskiedimas“, proto sumenkinimas, logikos profanacija. Ir štai dabar... Ar tik nebus pasidavęs Katkos prievartai?.. Paisto apie krapus, ašaras ir apatinuko mezginius, vadindamas juos švelniai – „mezginėliais“ (nors užmuškit, netikiu, kad „samogonščikė“ nešiotų apatinuką, ir dar su mezginiais!..). Auksinės krūtys, juodi speneliai, gėdos plaukai kaip violetiniai viržiai... Kai žmogus nebejaučia spalvų, jam turbūt metas mirti. Bet kaži ar pomirtinis gyvenimas nėra panašus į netvarkingą dailininko dirbtuvę, kur paveikslai nutapyti visai ne tavo mėgstama maniera?..
       Bet šito R. nerašiau, brūkštelėjau tik, kad Viktorina per šokius, matyt, norėdama nužudyti ilgesį, svaidė į vyrus savo aukštakulnius, kol pataikė vienam – iš išvaizdos advokatui – tiesiai į kaktą, tada ją išvežė namo, įgrūdę į taksi. Kodėl tu visai nemini Viktorinos vardo?.. Net ketvirtame, priešpaskutiniame laiške garbstai tik naktį ir „gamtinį gaivalą“ juodais krūtų speneliais. Atplėšusi penktąjį, beveik buvau tikra, kad tasai gaivalas – senokai nesipraususi Katka: laiškas dvokė spiritu, kamputy, prie „geriausių linkėjimų“, aptikau kažką panašų į rudus lūpų dažus – gal tavasis „gaivalas“, prisiminęs paauglystėj skaitytą sentimentalų romaną, bandė taip laišką užanstpauduoti. Rašei tame laiške grynus niekus, nors iš veržlių eilutės posūkių, kablelių, panašių į skerdyklos kablius, ir užsiraičiusių aukštyn raidžių uodegų rodėsi, kad kiekvienas žodis tau – kaip žaibas tamsioj nakty.
       Nebeatsakiau, nes darėsi aišku, kad abu rašom patys sau, ir klausdami, ir atsakydami.
       Gal kada nors tu grįši į Vilnių. Ko gero, pas Viktoriną. Vėl rašysi jos lovoje eilėraščius apie viržiuose gulinčias violetines veneras be aukštakulnių ir be apatinukų. Kritikai įžvelgs juose „kokybinį“ pokytį, o leidykla gal išleis plonais viršeliais, nespalvotai, menku tiražu ir su didele nuotrauka. Tai, kad būsi mieste, o aš tavęs nesutiksiu, bus paprastas dėsningumas, toks kaip korektūros klaida.
       Tačiau toksai nebus pasaulis, pasilikęs tenai, tarp miškų, neatrastas ir nesuprastas: bet tai nerūpės ne tik Katkai, kuri lietuviškai prastai kalba, o skaityti turbūt nė nemoka, bet ir „gamtiniam gaivalui“, kuris, naktį prislinkęs prie lango, žiūrėdavo, kaip tu gadini popierių, prisikišęs prie stalo lyg trumparegis, ir patyliukais juokdavosi, nes matė ne pirmą žmogų, bandantį aprašyti tai, kas neaprašoma.
       Neverk, Viktorina, nei tu kvaila, nei ką, tiesiog nelaiminga. Daugelis nelaimingų žmonių savo būseną sieja su kvailumu, o tai neteisinga. Kvailas veikiau yra džiaugsmas, nes atrodo, kad tęsis amžinai.
       Neklausyk R., kuris mala liežuviu kaip senas sofistas, įtikinėdamas, kad greičiau eitum atgal į traukinio stotelę, nes kitas traukinys bus tik po mėnesio, ir tu pražūsi be kosmetikos ir be higienos reikmenų, o jei eidama pavėluosi, tai nespėsi grįžti su šviesa, ir tamsoje tave sudraskys žvėrys – ne, Viktorina, tavęs jie nedraskys, jie priims tave į savo draugę, ir tavo pusiau vilkiška siela pagaliau ras atilsį.
       Tu gulėsi prie kojų „gaivalui“, didelei moteriai auksinėmis krūtimis ir šlapių garšvų prižėlusių tarpkoju, ir ramiai žiūrėsi, kaip troboj už parudusia marle uždengto lango R. plūsta Katką, kam šioji lipa į guolį kraiku aplipusiais padais – jis gi ne koks kuilys, jis mėgsta subtilią švarą, mieste turėjęs moterų, kurios, prieš jam atsiduodamos, maudydavosi piene ir konjake, ir rožių žiedlapiuose, o Katka tik urgztels, kad netiki, kad praustis užtenka kaip katei, nuo muilo ir vandens baisiai niežti odą.
       O paskui, paryčiais, pro nakties nuplikintą marlę besiskverbiant rūgščiam sueities kvapui ir nuo tvenkinių keliantis apsisapnavusiam rūkui, tu nueisi „gaivalo“ paliktom brydėm per nešienaujamas pievas į mišką, kur drėgnose išvartose dar užsilikusi tamsa, kur laukia žvėris, galingas patinas, pasiruošęs ir krimstelti, ir pamylėti, priimti be kalbų, be raudų, be priesaikų ir įtikinėjimų.
       Taip man reikia vaizduotis išėjimą žmonių, prie kurių pamažu prisirišu.
       Tegul jie būna tokie, truputį nerealūs; o ar gyvi, ar mirę – tai svarbu tik jiems patiems.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt