Juozas Šikšnelis

       LAVONO KELIONĖ
       Romano „Įvykių horizontas“ ištrauka

       Pusiau paniręs po vandeniu, Neries upe plaukia vyriškos lyties lavonas. Vandens srovė, lyg mažas vaikas, gavęs naują žaisliuką, jį sukioja upės vagoje skersai ir įstrižai. Netgi bando apversti aukštielninką, nes buvo pamiršta paminėti, jog lavonas guli veidu žemyn. Tarsi įžymus gamtininkas – Darvinas ar Ivanauskas, tyrinėjantis upės dugną. Su flora ir fauna. Retsykiais lavonas iš lėto pasisuka šonu – kyla įtarimas, kad norėtų nustatyti savo buvimo vietą, žvalgytų pro šalį tingiai slenkančius krantus. Kaip jau buvo nedrąsiai užsiminta, neskubri upės srovė džiaugsmingai žaidžia su jos galion patekusiu (priežastys mums nežinomos) vyriškos lyties kūnu, bet jei į visa tai žiūrėtume ne transcendentiškai, o paprastai žmogiškai iš kelių šimtų metų aukščio perspektyvos, jei pasektume lavono kelią upe, imtume manyti, kad ne upė džiaugiasi nauju žaisliuku, o kažkas daug galingesnis reguliuoja lavono trajektoriją. Tikriausiai tas, kuris jo žemiškąjį kelią pakeitė vandens keliu. Klysta manantys, jog, pirmuoju keliu eidamas, pats lemi savo žingsnių kryptį ir spartą. Ak, ir vienu, ir kitu atveju esi lyg šapelis, nešiojamas prieš savo valią.
       Vandens kelią pradėjęs ties Vingio mišku, vargu bau ar žemyn upe besileidžiantis lavonas, neatsispiriantis vandens traukos dėsniui, kuris iš esmės yra žemės traukos dėsnio pasekmė, bet įveikęs istorijos šimtmečių trauką, viena kiek paburkusia, pusiau pravira akimi gali išvysti pro šalį tingiai slenkančius Vingio, Karoliniškių ir Panerių miškus. Jų eroziniai šlaitai domino dar XVIII amžiaus ir jo, tai yra lavono, amžininkus bei kolegas, visų pirma floristus – E.Žilbertą, broliukus Jundzilus, J.Volfganą, Gorskį, J.Movšovičių, ne vieną jų plaukikas pažinojo asmeniškai, spaudė rankas, linkėdamas sveikatos ir visokeriopo pasisekimo, kaip yra įprasta linkėti. Tuo remiantis 1964 metais Karoliniškių raguvoti šlaitai buvo paskelbti landšaftiniu draustiniu. Jeigu kas galėtų sustabdyti ramiai upės srovei atsidavusį lavoną, be jokios abejonės, jo pusiau primerktose akyse, sustiklėjusiame žvilgsnyje galėtų išskaityti džiugų pritarimą valdžios sprendimui įkurti Karoliniškių landšaftinį draustinį.
       Lavono akies panoraminiame objektyve ant piliakalnio atodangos – Vilniaus televizijos bokštas, aukščiausias miesto statinys, 327 metrų. Bokšto strėlė su lėkšte virš jo praslysta pro akies objektyvą lyg kasdieninis įgrisęs vaizdas. Tarsi šios akies turėtojas tokius bokštus pats būtų rentęs. Lavonas ima blaškytis, pataikęs į Naująją, vėliau Šuniuko ir Panerių rėvas, kuriose nemažai povandeninių ir virš vandens kyšančių riedulių. Tarsi prityręs slalomo meistras vieną po kitos be priekaištų įveikdamas kliūtis, rūku aptraukta akimi nepamato dešiniajame krante, žemoje terasoje išdygusių Liaudies ūkio laimėjimų parodos rūmų, nūnais virtusių EXPO industriniu monstru, bei kadaise užveisto Tautų draugystės parko, dabar ėmusio nykti, sunykus tautoms ir draugystei. Slalomas nesutrukdo plaukikui užmesti akį į lėkštomis pakopomis kylančiame Nėries šlaite išbarstytus Lazdynus. Jam dzin, kad 1974 m. rajono kūrėjai apdovanoti Lenino premija. Jam ir pats Leninas yra dzin.
       Sustiklėjusios lavono akys tarsi ant vinies kabantis fotoaparatas be juostos – objektyvas mato, bet nefiksuoja, todėl amžių ir upės srovė nešė pro Panerių tarybinio ūkio šiltnamius, kurių nūnais neliko nė kvapo, Bukčių kilpą, aprietusią miškingus plotus, dar nuo lavono gyventų laikų klestėjusį Gerosios Vilties – Dobrej Rady priemiestį, garsų ne vien galvažudžiais, bet ir dailiomis, tik mažai dorovingomis panelėmis. Tylus miškuotas užmiestis sulaukė Pelenės likimo ir tapo dulkinu, prasmirdusiu pramoniniu rajonu, o jo giminaičiai Žemieji Paneriai, virš erozinio kalvyno plytinčiuose šlaituose priglaudę šimtus tūkstančių amžinai jau nekaltųjų, plaukiančiajam jokio įspūdžio nedarė, nes jis, nepaisant nenumatytų kliūčių, kurios per kelis šimtmečius atsirado jo kelyje, judėjo tolygiai.
       Lavonas prieš du šimtus metų galėjo pakeisti istoriją. O gal ir pakeitė, tą teks aiškintis. Susivijusios aplinkybės lėmė kristi veidu žemyn į Neries gelmę ir studijuoti jos fauną bei florą. Ištisus du šimtus metų! Kiek dar būtų plaukęs, nešdamasis nenusakomą aimaną, nepaskandinamą tautos istorijos mįslę ir savo kaltę, tačiau pratekėjus du šimtus metų istorijai ir Neries upei, sustojo ties Granicos kaimeliu iš dviejų sukrypusių trobų – vienos seniai parduotos su žeme ir mišku, o kitos – Tadziko Kosioro – besilaikančios ant Dievo žodžio ir nepaperkamos šeimininko garbės – onoro, kad „nie wszystko mozno kupic, nie wszystko sprzedaje sie“. Nesunku suvokti, jog šlėktiškas užsispyrimas, atlydėjęs Tadziką nuo dziadų pradziadų laikų, nesuvokiamai nesugebėjo pakeisti mūsų herojaus tarytum to, kurio kelią upe ir per šimtmečius ką tik stebėjome, nors tai buvo tik sparčiai irstančių organinių medžiagų gaminamų dujų pripūstas kūnas.
       Kosioras irgi turėjo ne vien šlėktišką dūšią. Ir kūną. Ne bet kokį. Įnoringą ir nuolatos reikalaujantį savo. Dozės. Nepradėkim graudenti ir graudentis, kad toks gerų tėvų ir garsios giminės atstovas nuėjo šunims blakstienų kapoti. Ar jis pirmas, ar jis paskutinis? Vieną kartą į šalia pūliuojantį taborą užsuko draugės paprašytas, kitą kartą jau sau pirkosi. Banali, šios plunksnos neverta istorija. Dabar kas kita, nes artėjame prie didžiojo paradokso. Tadzikui Kosiorui pasipjautinai reikia dozės. Vakar, vėlai vakare, Jolka, jo koležanka, parnešė. Sau ir Tadzikui. Kaip gavo, nesigyrė. Nesvarbu. Tik pagrasino, kad tai paskutinis kartas: ji daugiau nečiulpsianti čigonams neplautų b...Tadzius jau kaifavo, todėl ant liežuvio galo karojo klausimas: o plautus imtum? Klausimas svėrė apie pustonį, be to, Jolka nelaukdama tėškė: tu privalai nuspręsti, kitaip aš... Nebe pirmą kartą ultimatumas. Nuolat girdi tai, kai jiedu čia apsigyveno, tiksliau, kai Kosioras grįžo į tėvų trobelę ant Neries kranto. Grįžo, kai ji jau baigė sugriūti, o su ja ir sūnaus palaidūno kūnas. Visai galimas daiktas, kad jiedu turėjo pasitikti vienas kito lemtį. Nors Tadeušui Kosiorui – narkomanui, sėdinčiam ant adatos septynetą metų, tėvyninė medicina žadėjo dar pusmetį po geros reabilitacijos, tačiau tėvų namo reikalai buvo kiek kitokie. Narkaš, prodaj svoju voniučiuju berlogu, – išgirdo rūke pasiūlymą Tadzikas. Rūkas mainė spalvas, sūpavo ir globstė tarytum marškomis. Reikėjo susikaupti ir ramiai apsvarstyti pasiūlymą. Negaišo ir Jolka: davaj prodaj! Gundė lyg žaltys Ievą, o gal atvirkščiai.
       Sandėris tąkart neįvyko, nes pirkėjas – iš juodo BMW X6 išlipęs vyras plika lyg kulnas galva, pilka eilute, įkypomis akimis ir plačiais skruostikauliais – tik mostelėjo ranka, atidėdamas pokalbį. Avans ostav, gailiai sucypsėjo Jolka, nors ją ta besimainanti migla veikė kur kas lėčiau. Na, pososi, kyštelėjo panosėn špygą atvykėlis, ir džipas už tris šimtus tūkstančių litų nuburzgė tolyn. Tuo metu, kai vyko aprašytas pokalbis, mūsų plaukikas slalomistas natūralistas buvo už gerų dviejų šimtų metų ir metrų nuo Granicos kaimo.
       Išaušo diena, arba geriau rytas. Rūškanas kaip ir visi rytai, kai nėra dozės, o genialios mintys nuleistos į kanalizaciją, – galva su kairiuoju bei dešiniuoju pusrutuliu primena būtent tą vietą, kur viskas maišosi – šūdas bei auksas įgauna tą pačią vertę. Tokiais rytais nepaaiškinamu nuoseklumu Tadziką Kosiorą aplankydavo viena mintis: kodėl jis sėdo ant adatos? Kas paskatino, kaip įprasta klausti anketose ir valdiškuose kabinetuose. Jį, garbingos Kasiorų giminės atstovą, titulą gavusį iš paties Napoleono, imperatoriaus Buonoparto, rankų, kai, peržengęs Nemuną – Rusijos sieną, tas sužinojo, kad Tadeušo proprosenolis su dalgininkų būriu prie Granicos kaimo iškapojo eskadroną kazokų, kurie, pametę gėdą ir padorumą, neminint disciplinos, tarytum laukiniai bandė plėšti nieko neturinčius kaimiečius (tada Granica turėjo dešimteriopai daugiau trobų). Imperatorius, kaip jam būdinga, buvo dosnus, užrašė titulą, bet nespėjo, o gal pagailėjo žemių. Kosiorai tapo bežemiais bajorais.
       Tadeušas virpėjo lyg epušės lapas rytmečio vėsoje, arktiniame sielos šaltyje ir ilgesingai dairėsi į rūkų draiskanomis besiplaikstančią Nerį, tarytum jos bangelėmis turėtų atžirglioti ilgšis Funtas iš taboro ir be niekur nieko paduoti dozę. Geriau dvi. Ir Jolka, kuri tikriausiai jau kirdo lomkėje.
       Aišku, nė per nago juodymą Kosioras netikėjo, kad taip gali būti, mat žinojo iš savo patyrimo ar nuogirdų, kad Funtas pernelyg kietas, ir nėra buvę, kad kiekvienam apsimyžusiam narkašui (przepraszam bardzo) nešiotų dozes. Tai jam visi ir viską nešioja. Nepatikėsit, bet teko girdėti, kad Funtas, pagal pasą Funtavičius, pats sau net užpakalio nevalo. Yra kas stovi pasirengęs nuplauti ir nusausinti. Iš tokio ir telieka laukti stebuklo...
       Tadeušas Kosioras, kaip dera szlachtai odwiecznai, buvo romantikas, todėl neišbarstė istorijų, perduodamų iš lūpų į lūpas giminės rate, kaip upė ne kartą gelbėjo šeimą, atplukdydama prie pat kojų šapelį susišildyti, leisgyvę žuvį, pusiau prigėrusią grafienę (iš tiesų tai gretimo dvaro šeimininkę), už kurios išgelbėjimą Kosiorams buvo atpilta avižomis. Sąmoningai ar ne, spręsti teks patiems, čia liko nepaminėta luidorų prikimšta skrynia, kurią bangos ir kruvinos ledų lytys priplakė prie kranto kitą pavasarį, kai imperatoriaus armija visą žiemą taip negarbingai skubėjo namo. Negali sakyti, kad Neris buvo bergždžia it karvė, gal todėl garbingų dalgininkų palikuonis, virpėdamas ir kasydamasis kur nesueina, ilgesingai žiūrėjo į jos draiskanomis besiplaikstančius vandenis, laukdamas stebuklo, nors paskutinėmis proto įstangomis pajėgė suvokti, kad nei upė, nei dangus stebuklo neatsiųs, vienintelis stebuklas, galintis sugrąžinti tas mizernas pajėgas ir pratęsti jo apgailėtiną egzistavimą bei suteikti menkutę viltį, kad toliau pavyks nutempti nepakeliamą gyvenimo jungą, yra Jolkos žygis į taborą. Ir tai, jei pavyks sutikti čigoniuką, kuris jos užsimanys ir suderės už dvi dozes. Tadzikas nieko nespėjo nuspręsti, net akimi mirktelėti, kai pamatė upe jo pusėn besiartinantį objektą. Protas nebuvo toks aštrus, ypač šį rytą, todėl variantų, kas tai galėtų būti, nesiūlė. Kosioras stovėjo plačiai išsižiojęs, ir tik kairioji ranka, nusileidusi iki šakumo, sustingo. Pailgas daiktas iš lėto artinosi prie dalininkų palikuonio kojų, ryškėdamas migloje ir ne visai švariame Neries vandenyje. Sunku tuo patikėti, kaip ir teigti nelengva, bet būtent ties Tadziko kojomis objektas, tvarkingai apsisukęs aplink savo ašį, ėmė ir sustojo. Tarytum nuleidęs inkarą.
       Suprato, kas pas jį tokį ankstyvą ir nelabą rytą užsuko į svečius, todėl ir neskubėjo kviesti prie tuščio stalo. Ne visai teisinga būtų sakyti, kad Kasioro katiliukas buvo tuščias ir sproginėjo nuo priverstinės abstinencijos. Jis šiek tiek virė. Ne kunkuliavo, bet virė, todėl Tadzikas detalė po detalės netruko išryškinti, kad prieš jį vyriškos lyties lavonas, gulintis kniūbsčias, kiek pasukta į šoną galva, viena pusiau primerkta stikline akimi spoksantis į Kosiorą, kuris jau nutuokia, kad radinys vandenyje praleido ne mažiau kaip du šimtus metų. Paskutiniai proto likučiai buvo beapleidžią raukšlių neišvagotas smegenis, bet jų užteko, kad kūną suvirpintų šiurpas, suvokus minties gilumą bei absurdiškumą. Du šimtai metų vandenyje, o skruosteliai dar rausvi, na, sakykim, kiek pamėlę, bet be įprastų puvimo ir plėšrių žuvų ar žvėrių dantų žymių. Čiučela! Iš ko Tadeušas surezgė, kad lavonas plūduriuoja du šimtus metų? Ogi iš aprangos, šukuosenos ir kitų būdingų to meto atributų. Juk dalgininkų palikuonis buvo beveik diplomuotas mados dizaineris, apdovanotas sidabrine adata (ar ne paradoksas, kad tą vakarą jis dovanų gavo ir kitą – plieninę adatą su tam tikru turiniu), todėl drabužių stilius buvo perkrimtęs ir dantis praėdęs. Ramiai plūduriuojantis lavonas vilkėjo tipiškus devynioliktojo amžiaus pradžios rūbus: griežtų linijų surdutas, tiesa, dabar jau gerokai praradęs linijų griežtumą, aukšta apykaklė su pasidabruotais galionais, reiškiančiais, kad plaukikas priklausė valstybės tarnautojų rangui. Putnokus skruostus rėmino bakenbardai – žandenos – tų laikų paskutinis mados žodis.
       Suveltos mintys Kasioro galvoje ūmai ėmė šukuotis, ir jis nepuolė ieškoti atsakymų, iš kur, iš kokių amžių glūdumų ir ko atplaukė lavonėlis, bet buvo pragmatiškas ir suformulavo praktišką klausimą: ką savo kišenėse atplukdė žandenotasis?
       Būna momentų, kai žmogus pamiršta viską pasaulyje, aiman! Pamiršta ne tik tai, ką privalomąja tvarka sužinojo su motinos pienu, tėvo diržu, mokytojų nuolat kartojamomis banaliomis tiesomis, pamiršta ir patirtį, įgautą rūsčiose, nekompromisinėse gatvių mokyklose, o kur dar liko neiššifruota chromosomų informacija, atsitiktinėse smegenų raukšlėse pasimetusios mintys? Tačiau to neužtenka, nes būna momentų, kai žmogus ūmai užmiršta turįs akis ir ausis, nes jį tuo metu visą iki pakūnės apima smalsa: kas yra lavono kišenėse ir ypač kas kabo ant masyvios grandinėlės prie pilvo. Jeigu Tadziko Kosioro nebūtų užvaldęs noras prisikasti iki esmės, tai yra patikrinti lavono tapatybę viliantis, jog ten, kišenėse, yra pasas ar asmens identifikacijos kortelė, tai garbingų dalgininkų atstovas, bajoras ne iš paveldėjimo, o už krauju aplaistytus nuopelnus, būtų išgirdęs tegul ir ramų, bet galingą BMW burzgimą, būtų pajutęs nerimą, jeigu ne nerimą, tai bent kruopelytę smalsumo: ką šį kartą Sieras (anokia klička – tik kostiumo spalva), atstovaujantis, vienų šaltinių teigimu, pačiam Bieliauskui – nekilnojamo turto magnatui (kas nepriklauso valstybei, yra Bieliausko), kitų – nežinia kam tarnaujančiam šuleriui, mes ant derybų stalo, tai yra kiek pasiūlys už sukiužusią lūšną. Pati lūšna nė sudilusio grašio nėra verta. Žemės, kuri ją dar laiko, irgi kiek katinas pakakojęs sukapstė, bet faktas, kad miesto generaliniame plane tiesiai per Tadziko Kosioro valdas nubrėžta raudona riebi linija, žinantiems, suprantantiems, smegenų vingius treniruojantiems sako, kad visai greitai čia bus statomas tiltas su nuvažiavimo, privažiavimo ir atvažiavimo keliais. Kas braižė, kas sugodojo, kas numatė tokį planą, net nenumanė apie Tadeušo Kosioro egzistavimą ir tašką visatoje, kurį jis tupi užklėtęs. O šalia braižančių yra žmonių, žvelgiančių toliau nei šiųdiena su šūdinomis problemomis. Pinigų skonį ir kvapą jie užuodžia per kelis šviesmečius.
       Panašiai dabar Tadzikas: žinote žino, jauste jaučia, kad lavonėlis ne tuščias atplaukė, bet reikia nugalėti klupdantį silpnumą keliuose (pulkim ant kelių, suskamba kažkur giliai), sugrūsti atgal kontrolinę šliauką, nusigręžti nuo fotografuojančios lavono akies, žengti žingsnį slidžiais pakrantės akmenimis ir, ištiesus virpančią ranką, sugriebti už masyvios auksinės (nepatikrinęs prabos laboratorijoje, niekada neskubėk džiaugtis tokiu auksu) grandinės, gulinčios skersai žandenotojo pilvo. Nebuvo ji tokio storio, kokias mėgsta nešioti treninguoti skustagalviai arba kaimynai čigonai ant mėnesiais neplautų kaklų. Tadziko sugriebtoji grandinė buvo subtilesnės kalybos, geltonesnės spalvos ir užsibaigė svogūniniu laikrodžiu liemenės kišenėlėje. Traukdamas laikrodį, Kosioras ūmai sumąstė: lavonas tai nedvokia! Atvirkščiai, dar kažkuo tarytum kvepia. Atplaukė čionai iš devynioliktojo amžiaus, pamanykit! Du šimtus metų mirko vandenyje ir nė kiek neprasmirdo. Lyg ąžuolas, tiek laiko pragulėjęs vandenyje, pajuodavo ir suakmenėjo. Mumija? Žandai tarytum išpudruoti, spalvos ryškios. Filmą suka! Juoko kamera, galop toptelėjo Kasiorui, ir jis atsargiai, laukdamas netikėtumų, apsidairė. Neris nešė kiek drumstus vandenis pirmyn į Kauną, į upių tėvą Nemuną. Jau kiek amžių taip daro. O kiek lavonų nuplukdė. Ar kas skaičiavo? Turėtų būti upe plaukiančių lavonų skaičiuotojo postas.
       Rūbas, tikra gelumbė, buvo kiek pabrinkęs, bet laikrodis išsitraukė lengvai. Lavonas, iki šiol leidęs Tadzikui ramiai kuistis po kišenes, ūmai truktelėjo, tarsi norėdamas atsisėsti. Kosioras krūptelėjo, bandė atšokti, kol galop suprato, kad tai tik vandens verpetas judina skenduolį, todėl atsitiesęs spragtelėjo laikrodžio dangtelį ir nustebo, kad laikrodis sustojęs devintą ryto. Tiek dabar ir turėjo būti. Prisimerkęs perskaitė įrašą dangtelyje: „Profesorowi archytektury szanownemu Michalu Aniolowi Szulcu, z dziękiem, J.“.
       Tiek žinių, nes Tadzikas tuo momentu gavo į tam tikrą kūno vietą stiprų smūgį ir, paleidęs iš rankų profesoriaus grandinėlę su vardiniu laikrodžiu, krito veidu žemyn į Nerį tęsti ką tik atplaukusio profesoriaus Šulco upės dugno tyrinėjimo darbų. Vengiant painiavos, reikėtų pasakyti, jog nei Šulcas, nei Kosioras šiuose darbuose nebuvo pirmtakai. Nerimi iki jų plaukė lavonai veidais žemyn ir po jų plauks. Tik niekas jų neskaičiuos, kaip teisingai buvo pasakyta kiek aukštėliau.
       Toliau įvykiai klostosi nesuprantama nei sparta, nei kryptimi, nei prasme: Sieras be ceremonijų, netgi piktai griebia, lengvai, tarsi lavonas du šimtus metų būtų džiūvęs saulėje, o ne mirkęs vandenyje, pakelia profesorių ir įsimeta į bėmvo bagažinę, kurioje vietos būtų pakakę ir Šulcienei, bet atvykėlis pasigenda ne Šulcienės. Prie bakūžės garsiai kvatojanti ir pramainiui verkianti Jolka siūlosi pasirašyti visus popierius, kuriuos jai duos Sieras, nes yra teisėta Kosioro našlė, todėl turi teisę disponuoti jo turtu. Bet atvykėliui ne motais Jolka ir popieriai, viena įkypoka akimi stebi krantą, kita – besigaluojančią narkašėlę. Ir jokio gailesčio tose akyse. Plieninis blizgesys. Kada Jolka užsikosti ir užspringus vėmalais ima žiaukčioti ir dusti, Sieras sėda prie vairo.
       Istorija kartojasi, ar jos ratas užsikirto?

       Juozas Šikšnelis. Įvykių horizontas. Romanas. – K.: Jotema, 2007

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt