Ričardas Šileika

       Latentiniai vaizdai iš Nidos

       Vėl iš nakties irštvų išslysta naujos dienos gyvata. Zimbauja poilsio namų rytiniai dulkiasiurbliai. Imli klausa, žinoma, sugaus diferencijuotą virpesių kontrapunktą. Naujųjų medijų menininkas Johnas Hopkinsas pritūpęs renka geltonąsias slyvaites. Jo videokamera laižo sociumo dulkes. Manęs absoliučiai nekirbina nė menkiausia pagunda užsukti lakuotosna turistų užeigėlėsna. Knieti viena – kiek įmanoma būti čia ir dabar. O sezonas jau susikrovė lagaminuosna savo aptrintą mantelę, pakorė spyną, treptelėjo prie tualeto. Nepastebimai nudilo ribos tarp pliažų lytiškumo.
       Kasdien 17 valandą 40 minučių vėjas tučtuojau išnešioja Marijos krikščionių pagalbos bažnyčios varpaaidį. O čiurliai ir čiurlės kuo ekspresyviausiai šmakščioja virš šiaudinio stogo.
       Kokie tingūs ir lėti Nidos imigrantai. Jie sąžiningai matuoja marių krantinę. Iš nugarų labai paprasta įspėti, kas mina dviratį – rezidentas ar atvykėlis. Zimmer zu vermieten. Antaitės įbeda snapus pasparnėsna ir vidudieniškai snūduriuoja. Ugniagesiai kiemelio užkulisiuose traukia popietinę cigaretę. Darželiuose karšta rudbekijos. Taikos gatvės gale įsikuria fotomenininkai iš Vilniaus. Skruzdynės gatvės pradžioje trumpam sušurmuliuoja menininkų šešiukė iš Druskininkų. Jų ekspreso plenerą mecenuoja gydytojai Violeta ir Algirdas Kaubriai.
       Nidos bibliotekoje vartau rugsėjo šviežieną – „Literatūrą ir meną“, „Žemaičių saulutę“, „7 meno dienas“. Langastiklin atkakliai dundena didžiasprandė musė. Kaip gi man patinka kamerinės bibliotekos. Kaip ir mažos bažnytukės. Kad ir ta Kintuose, kurioje pabarstyta įvairiaspalvių pagalvėlių atsiklaupti. Dar neskubu nirti informacijos erzelynan. Dar pakeliu vyno stiklą į nidiškio Eduardo Jonušo sveikatą. Pernai liepą ištikęs insultas aplamdė šį žmogų. Dar susitinku su bičiuliais klaipėdiškiais dizaineriu Augustinu Burba ir architekte Jurgita Matuzevičiūte. Jie ką tik paženklino savo pirštus santuokos auksu. Dar klausausi keturiasdešimtmečio žemaičio Tamošiaus šmaikščių pasakojimų apie šernus ir gintaro kasybą Jantarnyj. Jis dirba AB „Šilutės melioracija“ suvirintoju. Ką tik vyrai galutinai užbaigė Juodkrantės krantinės darbus. Šventė pabaigtuves, krimto šašlyką, jį suvilgydami ruginuke. Dar stebiu, kaip Andrius Surgailis ir Viktoras Binkis vos spėja mauti sliekus ant Gintauto Trimako meškerės kabliuko. Žinia, galėjau įamžinti šią menininkų laisvalaikio valandą vienoje šešiasdešimtojoje sekundės akimirkoje.
       Lengvi ir harmoningi rugsėjo žingsniai Nidoje. Įraudusios šermukšnuogės ir alaus pasliki butelaičiai taip pat akivaizdūs ženklai. Kieme šalia žaliašonių šiukšlių konteinerių išsivėpia nudėvėtų šaldytuvų pora, nepatogiai susirango dryžuoti vatino čiužiniai. Sūpynėmis naudotis galima tik kavinės lankytojų vaikams nuo dešimties metų. Suaktyvėjusi vorija tyliai triūsia ir viešose, ir privačiose valdose. Vienas mažiuliukėlis kabarojasi ant monitoriaus atbrailos. Pajūrio vėjų tarnyba neša išneša nieko laiką. Prieigų beržai pamažėl jau keičia dažą. Pliažo valymo agregatas sijoja smėlį. Traktoriaus vairuotojas apvažiuoja paliktas šlepetes. Nusimetęs visutėlius drabužius, aklai puolu pirmos pasitaikiusios bangos glėbin. O rubuilis Nidos žvirblis iš įpročio vis trainiojosi prie “Kolibrio“ kavinės. Galva gobtuvu paslėpęs ilgaūgis tikrino miesto šiukšliadėžes. Debesų amorfinė masė beviltiškai stengėsi keisti dangaus operacinės sistemos konfigūraciją. Pagalvojau apie kitą sansaros ratą.

       P.S. Šis tekstas rašytas kompiuteriu, įgytu Europos Sąjungos lėšomis.

       2004

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt