TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Vladas Šimkus
       Eilėraščiai iš knygos „Nusileisk, dangau, ant žemės“

       „Kūryba – kai nėra jokios / kūrybos. Viskas išgyventa“, – rašė Vladas Šimkus eilėraščių rinkinyje „Kranto kontūrai“ (1963), 1961 m. baigęs filologijos studijas Vilniaus universitete. Poetinę kalbą Šimkus pakreipė į kasdieninio pašnekesio intonacijas, tiesioginių klausimų, nutylėjimų ir sušukimų bangavimą, suderintą su netikslių rimų sąskambiais, pirmą kartą taip efektingai panaudotais lietuviškame eilėraštyje.
       Ironiškuose eilėraščiuose poetinė mintis šokinėja netikėčiausiomis trajektorijomis, kad pagaliau paaiškėtų per absurdo prizmę, kas yra tikroji vertybė. Šimkus nutrynė ribą tarp lyrinio eilėraščio ir parodijos, išlaikydamas savo lyrikoje intymaus šnekėjimo ir psichologinio impulsyvumo sugestiją.

Pradžia
Apie tai, kaip krisdavo lėktuvai
Tobulas eilėraštis
Ligonių lankymo dienai
Nebaigta drama
Apie nemirtingumą
Pakarti negalima pasigailėti

Į viršų

Pradžia

Aš dar negimęs, bet seniai
Yra sodybos, vasarojai,
Ir kvepia obuoliai skaniai,
Tokie šalti ir aprasoję.

Aš dar negimęs, o dangum
Keliauja debesys pavėjui...
Ir kaip tai paprasta – paskum
Į dūzgiančią išeiti pievą!

Kaip paprasta išmokt žodžius,
Kuriuos vieni kitems pasakom.
Ir plieskia žvaigždės pro medžius
Šioj žemėje, šioje visatoj.

Žmogus prasideda anksti –
Nuo šito aukšto paprastumo,
Kai ima šviesti paprasti
Nepaprastumai ir atstumai.

Ir nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėra jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

Apie tai, kaip krisdavo lėktuvai

Stebėdavau dangų pro skylę stoge.
Buvau tada aštuonmetis lietuvis.
Žinojau tik tiek:
Užsidegęs staiga
Iš dviejų turi kristi
Vienas lėktuvas.

Tik paskui sužinojau,
Kiek daug praranda
Pilotai, krintą į žemę.
Praranda jie viską –
Upes ir dangų,
Ir foto, nešiotą kairėj kišenėje.

Praranda
Mėgiamą švilpaut melodiją,
Šachmatus, išbarstytus ant stalo.
Praranda
Galimybę meluoti,
Galimybę išpirkt savo melą.

O tąsyk man terūpėjo lėktuvai.
Jie nėrė pro dūmus,
Šaudė
Ir degė.
Argi galima buvo
Pražiopsoti šitokį reginį?

Atleiskit, pilotai.
Ką aš galėjau žinoti?
Apie žmogų žinios
Negreitai įgyjamos.
Jūs kritot į žemę –
Vienodi vienodi –
Su epitetu „nebe gyvas“.

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

Tobulas eilėraštis

Vosilką rankoje laikai
visai kitaip negu po karo.
Atėjo nuostabūs laikai.
Miške rasos žemčiūgai karo.

Iš laimės, ne nuo pagirių
parkristum į gėlėtą veją!..
O virš gimtųjų pagirių
vėjelis debesėlį veja.

Kasdien ką nors vis pamatai,
į sielą krinta gėrio grūdas,
Čia naujo namo pamatai,
ten į teatrą žmonės grūdas.

Ir plaukia į marias gilias
Šventosios upė kaip ir plaukus,
ne bombos byra, o giles
tau barsto ąžuolas į plaukus.

Pasiklausai dainos, kuri
galulaukėj pabaido kiškį,
ir tobulas eiles kuri,
kurias kur nori, ten ir kiški.

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

Ligonių lankymo dienai

Vadinasi, jūs gyvas? Ir puiku.
Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.
Kam įvykiams užbėgti už akių?
Visai dar nedega dėl tų vainikų.

Ir lūpas, va, pakrutinat šiek tiek.
O sakė – jums viena kita savaitė.
Po viso šito daktarais tikėk!
Nenuostabu net, jeigu imsit sveikti.

Atrodote už popierių balčiau. –
Ne juokas laukti giltinės kasdieną.
Juk, rodos, mirsime visi, tačiau
nenori niekas gulti po velėna...

Jau turtą padalinote, tikiuos?
Dabar tie formalumai visokiausi,
vienok ramiau: dėl smulkmenos kokios
juk jūsų kapuose nepasiklausi.

Dabar jums ritas ašara karšta,
bet kai gulėsit po klevais bei uosiais,
tikėkit, juodo sielvarto našta
prislėgs ne jus, o priešingai – gyvuosius.

Jūs neišnyksite galų gale,
tiktai, kaip sakoma, užkasim žemėn. –
Vis tiek – prieš saulę noksit uogele
ar jaunu medeliu šlamėsit, amen.

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

Nebaigta drama

        Pirmas balsas

Žmogus per amžius pasmerktas kankintis.
Ir vieniša, ir liūdna, ir skaudu,
kada apninka pragaištingos mintys,
jog būtinai po vieno seka du.

        Antras balsas

Varyk šalin, brolau, kartėlį juodą!
Yra kita tiesa – kaip vyturys,
kaip varpo dūžiai, kaip šviesi paguoda, –
kad po dviejų – o džiaugsme! – seka trys.

        Pirmas balsas

Deja, paguoda tavo trumpalaikė,
be reikalo iliuzijas kuri
šioj žemėj, kur viskas kinta klaikiai.
Štai po trijų – o varge! – keturi.

        Antras balsas

Kam visą laiką į beviltiškumą
niekingai, demagogiškai lenki?
Kodėl nepasakai vardan aiškumo,
kiek bus po keturių? Aha! Penki!

        Pirmas balsas

Tai tu, apdujęs nuo saldžios apgaulės,
be savo nosies, nieko nematai!
Manai, penkiais ir baigiasi pasaulis?
Toliau, deja, šeši. ką tu į tai?

        Antras balsas

Septyni!

        Pirmas balsas

Aštuoni!

        Antras balsas

Devyni!

        Pirmas balsas

Dešimt!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

        Autoriaus pagalba ateities
        dramaturgams

Linkiu sėkmingai tęsti.
Spaudžiu dešinę.

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

Apie nemirtingumą

                    Dėkingų savo ainių veiduose
                    Tu dešimt sykių būsi atkartotas...
                                                    Šekspyras

Kai medyje koks nors paukštelis gieda
ar bendradarbės kaklas tau gražus, –
poete, negi prieš kartas ne gėda,
jei visa tai be pėdsako pražus?

Tad virpančia ranka stveri tu plunksną
ir perdžiūvusiu gomuriu rašai:
„Brangioji, pastovėkime paunksmėj,
kur paukščių trelės varva it lašai!..“

Po to atlėgusia širdim jau vaikštai.
Kolegė teka – apmaudas ne toks.
Ir tas paukštuitis gali jau nugaišti:
nuo šiol jisai poezijoje suoks.

Bet atsargiau žiūri į savo vargą,
kai perskaitai po metų žurnale:
„O ką? Ir šiemet paukščių trelės varva,
Ir mums, brangioji, čia stovėt valia!“

O greit pasijunti visai nejaukiai,
nes atsiranda dainių kietesnių:
„Tos paukštės trelės nevarva, o žliaugia!
Stovėsim šičia, ir jokių velnių!!“

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

       Pakarti negalima pasigailėti

       Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).
       Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje:

Aš, vienišas žmogau, laimingas.
Didingas tas, kas neigia mirtį.
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį!
Stiprės brolybė. Negi verta
mąstyti? Artimą mylėti!
Tačiau nesąmonė – pakarti.
Negalima! Pasigailėti.

       Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis:

Aš vienišas, žmogau? Laimingas?
Didingas? Tas, kas neigia mirtį?
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį,
stiprės brolybė... Negi? Verta
mąstyti. Artimą mylėti?
Tačiau... Nesąmonė pakarti.
Negalima pasigailėti.

       Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs lyg vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą:

Aš vienišas, žmogau laimingas.
Didingas tas, kas neigia. Mirtį
šaukiu! Lai amžinai užminga
visi. Skausmai, sukaustę širdį,
stiprės. Brolybė? Negi verta!..
Mąstyti, artimą mylėti...
Tačiau nesąmonė! Pakarti!
Negalima pasigailėti.

       Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas:

Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s!
Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ.
Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga.
VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį.
St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta
„Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti.
Tači, au! Nesą mon epak arti!
Ne! Gali mapa Sigai lėti!

       O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:

       aš vienišas žmogau laimingas
       didingas tas kas
       neigia mirtį šaukiu
       lai amžinai užminga visi
                   skausmai sukaustę širdį
                   stiprės
                   brolybė
                   negi verta
       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       mąstyti artimą
       mylėti tačiau nesąmonė
       pakarti negalima pasigailėti

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt