TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Vladas Šimkus

Eilėraščiai iš knygos „BITĖS PABĖGĖLĖS“

Ligonių lankymo dienai
Skaitymo pasekmės
Sielos riksmas
Sapnas
Nebaigta drama
Skaitytojo evoliucija
Apie nemirtingumą
Pradedančiajam
Atviras pokalbis
Vientisumas
Pakarti negalima pasigailėti

Į viršų

LIGONIŲ LANKYMO DIENAI

Vadinasi, jūs gyvas? Ir puiku.
Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.
Kam įvykiams užbėgti už akių?
Visai dar nedega dėl tų vainikų.

Ir lūpas, va, pakrutinat šiek tiek.
O sakė – jums viena kita savaitė.
Po viso šito daktarais tikėk!
Nenuostabu net, jeigu imsit sveikti.

Atrodote už popierių balčiau. –
Ne juokas laukti giltinės kasdieną.
Juk, rodos, mirsime visi, tačiau
nenori niekas gulti po velėna...

Jau turtą padalinote, tikiuos?
Dabar tie formalumai visokiausi,
vienok ramiau: dėl smulkmenos kokios
juk jūsų kapuose nepasiklausi.

Dabar jums ritas ašara karšta,
bet kai gulėsit po klevais bei uosiais,
tikėkit, juodo sielvarto našta
prislėgs ne jus, o priešingai – gyvuosius.

Jūs neišnyksite galų gale,
tiktai, kaip sakoma, užkasim žemėn. –
Vis tiek – prieš saulę noksit uogele
ar jaunu medeliu šlamėsit, amen.

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

SKAITYMO PASEKMĖS

Kaip ir dauguma nuobodžių žmonių,
aš visą gyvenimą troškau žinių.
Į kiekvieną spausdintą žodį kibau,
tiesiog svaiginausi naujienom ir skaičiais.

Tai gal protingesnis tapau?
Vargu bau!

Žinau, kad, mano kūną išskaidžius,
be vandens,
be tulžies,
be meilės gimtinei,
rastume truputį geležies,
Maždaug vienai viniai.
Tačiau, detaliau apgalvojus šią mintį,
ar verta vinis
iš poetų gaminti?

Pasisekė man sužinoti laiku,
kiek nuo čia ligi Tokijo
tilptų plaukų,
tik, regis, nerasime kvailio tokio,
kurs
dėliotų
po
plauką
nuo
čia
ligi
Tokijo!

Aš užjaučiu tuos, kurie dar nežino,
kiek vištelė Skaistė sudėjo kiaušinių.
Bet patį kankina pojūtis keistas:
man auga snapas, ilgesnis kaip Skaistės!

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

SIELOS RIKSMAS

Maldauju, broliai, popierių taupykim.
Naudokim daugtaškių, taškų daugiau.
Lakoniškiau metaforas tapykim.
Viena kita detalė – ir baigiau.

O mes išsiplėtojome kaip paršai.
Ir ne per vieną žanrą – per kelis.
Ateis diena, kada ne posmui – parašui
(svarbesniam daug!) skiautelės nebeliks.

Regiu aš mylimosios veidą blankų.
Trečia savaitė nerašau laiškų...
Apleistas paštas... O skyrybų blanką
net Kauno turguj nusipirkt sunku!

Dabar kiekvieną spausdinam. Net silpną.
Be pragiedrulio lyrikos lietus.
O reiks juk neštis nevyniotą silkę.
(Jau nekalbu apie tualetus.)

Darbai raudote rauda be ataskaitų.
Tušti ne tik stalai – tušti krepšiai! –
O pats, kolega, šių nelaimių sąskaita
kelintą epopėją jau rašai?

Taupykim, broliai, bent jau testamentui, –
o kas iš mūsų amžinai gyvens!..
Norėsime, kad mus ant marių kranto užkastų.
Ar prie mėlyno Lėvens.

Ir jeigu sielvartingos mano strofos
taip pat priartina prie katastrofos –
pasiaukoti pirmas aš galiu.
Einu į potekstę. Tyliu.

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

SAPNAS

Sapnuoju kartą, kad einu keliu
ir susimąstęs dainą sau dainuoju.
Aplinkui bitės dūzgia tarp gėlių.
Staiga atbėga pėdsaku manuoju
kažkoks kiaulėnas kostiumu žaliu.
„Būt ar nebūt? – kiaulėnas aimanuoja, –
O gal galvoji – lengva būt kiauliu?“
Žiogai skardena, kvepia apynojai.
Na, ką aš atsakyti jam galiu?
Per kiaulišką jo petį patapšnoju:
„Nespręsime problemų didelių.
O juo labiau, kad aš tiktai sapnuoju.“

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

NEBAIGTA DRAMA

Pirmas balsas

Žmogus per amžius pasmerktas kankintis.
Ir vieniša, ir liūdna, ir skaudu,
kada apninka pragaištingos mintys,
jog būtinai po vieno seka du.

Antras balsas

Varyk šalin, brolau, kartėlį juodą!
Yra kita tiesa – kaip vyturys,
kaip varpo dūžiai, kaip šviesi paguoda, –
kad po dviejų – o džiaugsme! – seka trys.

Pirmas balsas

Deja, paguoda tavo trumpalaikė,
be reikalo iliuzijas kuri
šioj žemėj, kur viskas kinta klaikiai.
Štai po trijų – o varge! – keturi.

Antras balsas

Kam visą laiką į beviltiškumą
niekingai, demagogiškai lenki?
Kodėl nepasakai vardan aiškumo,
kiek bus po keturių? Aha! Penki!

Pirmas balsas

Tai tu, apdujęs nuo saldžios apgaulės,
be savo nosies, nieko nematai!
Manai, penkiais ir baigiasi pasaulis?
Toliau, deja, šeši. ką tu į tai?

Antras balsas

Septyni!

Pirmas balsas

Aštuoni!

Antras balsas

Devyni!

Pirmas balsas

Dešimt!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Autoriaus pagalba ateities
dramaturgams

Linkiu sėkmingai tęsti.
Spaudžiu dešinę.

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

SKAITYTOJO EVOLIUCIJA

Skaitytojau, kol tu dar nebuvai
išaugęs ir išprusęs, ir patyręs,
prie savo jambų, oi, kaip nelengvai
turėjo plūktis Viljamas Šekspyras.

Net mylimos vadinti stirnele
anais laikais poetai nesiryžo –
visi sujudę būtų – olialia!
Iškart byla už amoralų ryšį.

Todėl ir buvo vengiama kadais,
dainuojant ar visuomenei, ar šeimai,
vadinti daiktus netikrais vardais.
Dabar tarytum priešingai išeina.

Dabar, skaitytojau, tu nieko prieš,
kai rasom: „Žydras ir geltonas puodas“, –
užtai kaip nemaloniai ausį rėš
nereikalingai pavartotas „juodas“.

Dabar mane tu perpranti tuojau
iš pusės žodžio ar mažiau kaip pusės...

Skaitytojau, bet aš prisibijau:
nejaugi tapsi dar labiau išprusęs?

Jei tavo skonis ir toliau lavės,
man teks kas metai leisti tuščią knygą.
Tas pats pripažinimas ir šlovė,
tai kam dar spaustuvėms bildėt už dyka?!

Bent kiek palauk, taip sparčiai nebeauk
ar tyčia kartais apsimesk ribotas –
Bijau, kad aš pradėsiu atrofuotis
iš baimės pasakyti tau per daug!

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

APIE NEMIRTINGUMĄ

Dėkingų savo ainių veiduose
Tu dešimt sykių būsi atkartotas...
Šekspyras

Kai medyje koks nors paukštelis gieda
ar bendradarbės kaklas tau gražus, –
poete, negi prieš kartas ne gėda,
jei visa tai be pėdsako pražus?

Tad virpančia ranka stveri tu plunksną
ir perdžiūvusiu gomuriu rašai:
„Brangioji, pastovėkime paunksmėj,
kur paukščių trelės varva it lašai!..“

Po to atlėgusia širdim jau vaikštai.
Kolegė teka – apmaudas ne toks.
Ir tas paukštuitis gali jau nugaišti:
nuo šiol jisai poezijoje suoks.

Bet atsargiau žiūri į savo vargą,
kai perskaitai po metų žurnale:
„O ką? Ir šiemet paukščių trelės varva,
Ir mums, brangioji, čia stovėt valia!“

O greit pasijunti visai nejaukiai,
nes atsiranda dainių kietesnių:
„Tos paukštės trelės nevarva, o žliaugia!
Stovėsim šičia, ir jokių velnių!!“

Kuriam tada ilgiau varvėti lemta?
Kieno paukštuką šimtmečiai minės?

Atsidūsėję užgesinam lempą
Ir einame pratęsti giminės.

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

PRADEDANČIAJAM

Tiesiog nuo moralo pradėsiu šį sykį.
Prieš imdamas šaukštą,
gerai pamąstyki.

Štai kaimui sonetą sudėjai, –
nors lėkštą, –
tau kaimas ant stalo šaltibarščių lėkštę.
Gal kitą sonetą sudėsi įtaigų.
Ar gardūs baršteliai?
Oi, gardūs... Užtaigi!
Ir srėbk į sveikatą.
Kiek nori, kabinki.

Nereikia, broleli, tau vargti kaip Binkiui.
Augintum dvare beidėjiškus runkelius
ir klaidžiotum sau
buržuaziniais šunkeliais.
Nebūtum toksai kūrybingas, prakutęs!..

Palauk, ar ne bulvė ant tavo šakutės?
O kas išaugino tą bulvę, buroką?
Gerokai dar teks pamąstyti, gerokai...

Matau, kad neblogą turi apetitą.
Patiko barsteliai?
Ir kam nepatiktų!
Teisybę pasakius,
juos valgai avansu –
sonetas lėkštokas.
Bet dirbsi, gyvensi...
Ir jeigu turėsi vadinamą talentą –
galvok apie skolą.
Kas dieną. Kas valandą!

Tai viskas. Kaip sako, užtenka moralų,
gal persėsk prie kito – prie rašomo – stalo.
Ar maža gyvenimas temų pakišo?
Linkiu tik sėkmės
ir kūrybinio šišo.

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

ATVIRAS POKALBIS

Pasakysiu nuoširdžiai: žiema.
Kaminai kur-ne-kur leidžia dūmą.
Kitas tvirtintų, kad žaluma.
Aš ne toks. Aš mėgstu atvirumą.

Balta balta, kai pasidairai...
Klausiate, dėl ko laukai pabalo?
Sninga, pasakysiu atvirai,
nes teisybę myliu ligi galo.

„Čiulba paukščiai“, – kitas pasakys.
Arba dar blogiau – pradės gudrauti
ir, norėdamas apdumt akis,
pasitelks pasąmonę bei srautą.

Nemeluosiu sau anei kitiems:
išlėkė lakštingalos pietuosna.
O, žinau, kai kam labai knietės
užslopinti mano tiesų posmą!

Atvirai kalbu – kas bus, tas bus
Jau klevai visai negarbiniuoti,
jau beržai nusimetė lapus –
nėr čia ko į popierių vynioti!

Kol širdis krūtinėj neužges,
gruodžio aš nepavadinsiu liepa!..
Gal spalvų miesčionys pasiges,
bet rašau, kaip sąžinė man liepia.

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

VIENTISUMAS
(Diptichas)

Ne originalumo vaikydamasis pasirinkau, prisipažinsiu, man gana neįprastą dipticho formą. Pirmoje kūrinėlio dalyje kreipiuosi į Literatūros fondą dėl kūrybinės pašalpos. Kaip ir kiekvienas rašantis panašaus pobūdžio dokumentą, čia vartojau kuo šviežesnes poetines priemones. Tačiau, perskaitę antrąją dalį, kuri yra rašomos poemos fragmentas, įsitikinsite, kad išlieku toks pat, savame skaitytojų rate jau gerai pažįstamas ir pamėgtas.

I
Pastaruoju metu sušlubavo man sveikata,
ta geroji fėja, mane lydėjusi, ta
ankstyvosios jaunystės ištikima Penelopė,
ir kažką negera artėjant jaučiu, gal opą.

Tik dietinį maistą sukramto mano dantų
perlamutras. Be to, pastaruoju metu
prisidėjo papildomai pora burnų, kai
Zodiako lemtingam ženkle gimė dvynukai.

Reikalauja remonto ir mano kūrybinis kambarys.
Nuo vaikystės dievinu dažų kvapą, kuris
mane jaudina tarytum nepalyginamo M. Schagall'o
fantastiškos drobės. Gal būt, aš nepraktiškas. Gal. O

dar popieriaus išlaidos, į ką atsižvelgti prašau.
Šiuo metu apie kaimą stambesnę poemą rašau,
kur tradicine forma sprendžiu žmogaus vientisumą.
Tad prašyčiau (nurodau tradicinę sumą).

II
Įsiklausau į kaimo tamsą.
Danguj, tur būt, nė debesies.
Kažkas – matyt, šuva – suamsi.
Amsėjo vakar. Ryt amsės.

Galvoj visokios mintys grumias,
Ir ligi skausmo vis mąstau:
Kame tas geras vientisumas,
Taip reikalingas man ir tau?
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
O laikas bėgo... Ir neveikiai,
Tik penktą naktį pajutau,
Kad jokio atsako nereikia –
Nereikia man, nereikia tau!

Kažkas tolumoje suamsi –
Tikriausiai vėl šuva. Tegu!
Į paslaptingą kaimo tamsą
Ramiom akim dabar žvelgiu – – –

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

PAKARTI NEGALIMA PASIGAILĖTI

Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).
Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje:

Aš, vienišas žmogau, laimingas.
Didingas tas, kas neigia mirtį.
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį!
Stiprės brolybė. Negi verta
mąstyti? Artimą mylėti!
Tačiau nesąmonė – pakarti.
Negalima! Pasigailėti.

Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis:

Aš vienišas, žmogau? Laimingas?
Didingas? Tas, kas neigia mirtį?
Šaukiu: lai amžinai užminga
visi skausmai, sukaustę širdį,
stiprės brolybė... Negi? Verta
mąstyti. Artimą mylėti?
Tačiau... Nesąmonė pakarti.
Negalima pasigailėti.

Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs lyg vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą:

Aš vienišas, žmogau laimingas.
Didingas tas, kas neigia. Mirtį
šaukiu! Lai amžinai užminga
visi. Skausmai, sukaustę širdį,
stiprės. Brolybė? Negi verta!..
Mąstyti, artimą mylėti...
Tačiau nesąmonė! Pakarti!
Negalima pasigailėti.

Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas:

Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s!
Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ.
Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga.
VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį.
St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta
„Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti.
Tači, au! Nesą mon epak arti!
Ne! Gali mapa Sigai lėti!

O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:

aš vienišas žmogau laimingas
didingas tas kas
neigia mirtį šaukiu
lai amžinai užminga visi
skausmai sukaustę širdį
stiprės
brolybė
negi verta
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

mąstyti artimą
mylėti tačiau nesąmonė
pakarti negalima pasigailėti

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt