TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Darius Šimonis

Eilėraščiai iš knygos „RYKŠTĖ“

Holograma
Netikri sugebėjimai
Pasjansas
Vakar man buvo užėjusi dieviška...
Seniams pamaloninti
Palyginimai
Vieno artisto minčių seka
Burokėlių kraujas
„Visur žmonės dviejų rūšių...“
New York In A Poet (triptikas)
       Nuo autoriaus
Basas poetas trypia Kolumbijos
       universiteto maketą
Viena didelė, apvali iliuzija
Gyvas natiurmortas
Dailininko mirtis. Šliužas ant kaktos
Dailininko mirtis. Pergalė
Poezijos nihilizmas
Senyvas garsonas akim...
Beldžiantis į dangaus vartus
Tai dvi mėnulio juodos...
Ant kranto saldi porelė...
Aš tau mašiną šokoladinę...
Suknele suglamžyta...
Arlekino sapnas

Į viršų

HOLOGRAMA

Čia aš su kardu
čia aš be garbės
čia aš ir dar du
čia aš ir jau nieks
čia aš kai klausaus
čia aš kai girdžiu
čia aš kai blaškaus
čia aš kai kenčiu
čia aš tarp žmonių
čia aš tarp kapų
čia aš išeinu
čia aš suklumpu
čia aš kaip galbūt
čia aš kaip vargu
čia nuogas nuogut
čia bent su švarku
čia aš ne bet kas
čia aš kaip kiti
čia aš per bangas
čia aš po lytim
čia aš susidrums
čia aš jau šviesiau
čia aš kur ne jums
čia aš kur ne sau
čia aš kai išsunks
čia aš kai patręš
čia aš toks sunkus
čia aš kaip ten aš.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

NETIKRI SUGEBĖJIMAI

Pirmas
netikras sugebėjimas paklausus užsimerkti, lyg lauktum atsakymo

Kelintą Saturno parą
aikšte pražygiuoja
naktiniai drugiai
ružavais mokasinais.
Kelintą valandą
spaudžiamo vyno.
 
Kas amžinai
liepia pelėms
po grindimis ieškoti
maisto likučių.
Kieno nelaiminga ranka
glosto pelėkautus.
 
Kurioj nuotraukoj nukištas
manęs
prie pirmųjų durų rankenos
pakylėjimas.
Kas mirko saulę
į juodus ryškalus.
 
Kur trylikamečio
į Balkevičiaus akmenį
nubrozdintos
blauzdos.
Kur kvapas pūvančių
kaulų Saigone.
 
Kodėl tylioji rezistencija
baigias
sulig pirmuoju moters
patyrimu.
Galva tuoj tyliai
pribyrės pjuvenų.
 
Ko vertos sutrūkinėję
mintys ir karoliai.
Kam liepus siūlų kamuoly
styro virbalas.
Viešpatie, ko vertas
tavo raudonas megztinis.

 
Antras
netikras sugebėjimas nugirsti mėnulio žingsnius ant sienos

Ant sienos išblukusio rato
ant šiaurės juodos lampados
vaikšto mėnulis girtas
panarinęs skaudančią galvą

akis paslėpęs po skrybėle
mirtino priešo Orlando
vaikšto akivaizdžiai svirduliuodamas
per visą lango perimetrą

sklando mėnulio poemos
mažais nakties deltaplanais
vaikšto mėnulio pėdsakai
pralenkdami šeimininką

keičia senovines literas
skylėtas mėnulio profilis
jisai – ne kas kitas – nugramdo
meilės liekanas nuo kėdės atlošo

per miegus nukirstais vaikšto kumščiais
dilginančiu sliuogia vandeniu
krenta ant moters drabužių
audrinančių vaizduotę

vaikšto kad plunksniniai debesys
saulės dėmes užglaisto
kad muša rėkiantį vaiką
kosminio tuštumo rykštėmis

kad gėlė po automobilio ratais
žino daugiau nei mokslininkai
ir net kad jūreivis Orlandas
ne toks jau mirtinas priešas

ant sienos išblukusio rato
ant šiaurės juodos lampados
vaikšto mėnulis girtas
panarinęs skaudančią galvą.

 
Trečias
netikras sugebėjimas pagauti netyčiomis išsprūdusią frazę

Greit nebebus į ką atsispindėti daiktams
nebent pušų skujos, pavydėdamos,
iki sakų nuspaus
aviečiautojai kojas.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir nuspaus aviečiautojai kojas.

Skruzdės stiklins langus
gydomuoju lygiadienio vandeniu –
nieks, todėl, nepasirūpins užkapoto moliūgo
paplūdusiais viduriais.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir moliūgo paplūdusiais viduriais.

Dangaus našlaičių prieglaudoje, stotyse ir barakuose
paieškomo dievo vertė
prie atvaizdo („šv. Numirėlio iš Karijos žnaibymas“)
pakyla iš karto dviem punktais.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir pakyla iš karto dviem punktais.

Griūva siena nuo mano plunksninio potėpio,
prie įdubusios gatvių plytelės prirakintam
lietui plaunant man
teptukus.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir lietui plaunant man teptukus.

Išbadžiau pelėdoms akis.
Dabar asfalto šviesa ryškesnė
nakties dešimtainėmis
padalom.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir nakties dešimtainėmis padalom.

Kur Federiko Garsijos madrigalai,
laukiniai ir dygūs, veik nepasiduodantys skaitymui,
ten ir padėsiu pirmą savo bažnyčios akmenį, kurį motina naudodavo
kopūstam slėgti.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir motina naudodavo kopūstam slėgti.

Skambinsiu varpais.
Pažadinsiu kiemsargius ir jų blyškiąsias sarkomas,
kad lieptų katėms atryti
nuliūdusią balandėlės širdį.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir nuliūdusią balandėlės širdį.

Kiekvienas toks netikras sugebėjimas pagauti
netyčiomis išsprūdusią frazę –
tai ir yra frazė, kurios
niekados nepagausiu.

Dar nepagavai?
Dar ne.
Ir niekados nepagausiu.

 
Ketvirtas
netikras sugebėjimas sumaišyti buteliukus

Laivas sudužo lagūnoje, pilnoje palmių, moteriškų smulkmenų, sutrūkinėjusių minčių ir „Spraito“.
Čiabuvės išėjo pasižiūrėti (jas masino nuo jų menamo žavesio sudegęs burės audeklas), gal jūra išmes po lietaus į smėlį medinių bušprito nuolaužų, žalių jūreivio akių ar sužadėtinės dovanotą amuletą. Prieš išeidamos jos užvertė sapnininkus, savo smaližius užkišusios tarp „Abakumo“ ir „Anelės“, ir taip kalbėjo, prisilaikydamos rankomis už sijonų:
– Ar matėt Orlandą? Jam vėjas ant veido skaitė eiles. Jo plaučiuose išsiskyrė trys druskų srovės, neseniai dar skalavusios kilį. Krabas, kuris naktimis smaugia žvaigždes, užmigo prie jo alkūnės.
Tik viena moteris buvo ypatinga. Ji stovėjo viena ant kranto ir pjaustė žuvusio jūreivio sagas su iškaltais admiraliteto rūmais. Išpjaustė visas sagas surūdijusiu skalpeliu:
– Aš tau pašnabždėsiu, kad vakar audra pirko šį laivą – už kiekvieną gyvybę mokėjo po piastrą. Už mirtį atsisakė mokėti.
Laukiau tavęs grįžtančio nemigos mėnesiais, nukraujavusiom nėštumo būsenom, įkalinta aistros boruže, mėlynu atminties pelenu, mėnulio delnais, liečiančiais man krūtinę ekspromtu.
Bet raudonas gėdos jautis pasipurtė. Moterys su sapnininkais ant šlaunų nužvelgė man nuo plaukų sruogos mėlyną peleną. Aš išgėriau ne tą buteliuką, ne tą... Dabar per amžius gyvuos klasikinė Lesbo poezija.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

PASJANSAS

             draugams iš užrašų knygutės

Išnykęs praėjusių dienų dinozauras
sužiaumojo gražiausią oleandrą –
dabar tik tai ir veikiam, kad klausomės,
kaip dirba jo virškinimo traktas.

Pamaniau tik – o jeigu o jeigu –
ir vėl šalavijų lova, jievaro skobnios.
Atleisk, neišgirdau, – kas šalavijų?
Tie dalykai manęs jau seniai nebekaso.

Dabar vienas dėlioju savo pasjansą –
iš visų atimta patariamoji teisė.
Pro sukąstus dantis skaitau eilėraščio ištrauką.
Ironiškai ištuštinu kantrybės bokalą.

Šią akimirką, būdamas pats sau draugas,
neprisiimčiau jokių įsipareigojimų –
suplanuotos savaitgalio iškylos užmiestyje
(kas pasirūpins užkanda, kiek vyno paimsim?),

Šią akimirką, būdamas pats sau draugas,
džiaugiuos, kad manęs niekam nėra ir nebus –
esu, matot, palaidotas lig paskutinės pleiskanos.
Sekretorė: „Jis šiuo metu išvykęs į cechą“.

Būdamas pats sau draugas, negaliu atsistebėt,
kaip stumdosi prie registratūros tie,
kurie norėtų užsirašyti į pažįstamus, bičiulius ar gimines:
viskas, piliečiai, šeštas langelis uždaromas pietums.

Dinkit, niekieno devynakės, leiskit išsituštinti sielai.
Skundikas: „O bartukai prie damų nelimpa“.
Ir nemainyčiau garantuotos jūsų senatvės pižamos
į slidų savo dabarties soliterį.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

VAKAR MAN BUVO UŽĖJUSI DIEVIŠKA...

Vakar man buvo užėjusi dieviška nuotaika:
lašą Bizantijos kelneris taurėn įpylė,
viskas šoko aplinkui Hip–Hop ir sparnuotą kadrilį,
povinėjo ištvirkus našlė, godžiai meldėsi nuotaka.

Ką čia Natalja Sergejevna Oberlut veikia?
Ką ji dėvi – chi chi – skrybėlaitės išblukusį modelį.
Jei save tik išvystų suknelė, pridengus tą moterį,
ji su ašarom bėgtų skandintis į šaltą Vileiką.

Baliuj krenta poetas – mirtis jį ištinka ne sykį.
Kaukės apvelka veidus žuvėdo, igaunio ir krievo.
Aš slapčia išgirdau – tiktai niekam šiukštu nesakyki, –
kad vonioj išsimaudęs Volteras sugrįžo prie dievo.

Aplaižytas margų dalmatinų svetainę apleis greit mėnulis,
anekdotą užbaigs makaroniniu distichu Lenskis.
Nesuvirškinti ikrai rūgščiam „De Chateau“ jį sukruvins
ir nukąstas liežuvis per salę ilsėtis ridensis.

Ar nematėt kur nors nelaimingojo piktžolės žiedo?
Krėvos bokšte supūdyto kartais nematėt Kęstučio?
Kas šiame šurmuly pastebės vieną mirtį poeto:
Besa me, besa me, besa me, besa me mucho.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

SENIAMS PAMALONINTI

Užgyveno dorą kapeiką,
nebenori su ja skirtis –
taip, neišleista,
ji ir atiteks numizmatams.

Sakėm jiems, sakėm, –
ką čia bepritaupysi:
eikit, iškeiskit į kruopas,
eikit – į rundeliuką medaus.

Kad kvaksi abu nuleidę rankas:
tam to trūksta, tam to, o dar –
be reikalo Jovaišui skolinom
tą glėbį malkučių.

Jovaišai, kai tu sugrįši iš Kauno,
grąžink malkutes
(po suolu užgrūstas pilniausias balionėlis
propano dujų).

Palikit ramybėj tas malkas.
Juk turit kažkiek pagarbos ir meilės po čiužiniu?
(Žiūri į mazgelį nosinėj.)
Argi? Kad jau ir nebežinia.

Pažiūrėkit gal kur... (jie patikrina mazgelį)
... ne čia ne čia, po čiužiniu.
Raskit visko dešimteriopai – pagal testamentą
už ateičiai atidėliotą bandelę.

Raskit nuo dukros vestuvių
užsilikusios rūkytos žuvies,
laiko pelių su lašiniais susidorojimo pėdsakų
ir gabaliuką šakočio po čiužiniu.

Raskit visko: kiaušinio auksu, sidabro litais,
raskit riekę su įkeptu šiaudu,
dėkit viską į terbą – neškit į bunkerį:
belst dviem trumpais vienu ilgu.

Raskit neradę – viską susikiškit į burną,
tempkit vidun kas papuola,
te gieda pro stemplę gaidys
iš mielių ir cemento.

Vakar trenkė į galvą alus, ir du šunys kapstė bunkerį
užpakalinėmis letenom.
O, pušų susivijusios šaknys, jūs senos keberdos,
kodėl, eidama į bunkerį, už jūsų neužkliuvo mirtis.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

PALYGINIMAI

Ir nieko nėra atviresnio už jūrvėjy paliktą baržą,
ir už lašą poeto stiklinėje nieko sausesnio nėra,
nėr liūdnesnio dalyko už prakalbintą patvorio garšvą,
o už kosmoso skylę erdvesnė tiktai aula.

Nėr didesnio pasaulio už tuos pabelius Baltimorėj,
ir už Vytauto skeptrą jau nieko tikresnio nebus,
dar už tą kilometrą, kurį paskutinį sukorei,
nieks labiau neprailgo. Ir kas gal prailgti kapus?

O višta ir kiaušinis, o Brailio taškai ir kableliai,
arba dviratis koks, stipinais išmaltais pagalių:
sprendžia ilgas lygtis Diofano ir žiežirbas skelia
vargšė poeto galva, prikimšta vien žalių kirmėlių.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

VIENO ARTISTO MINČIŲ SEKA

Aš jau esu jums pažįstamas
kaip artistas,
žinomas savo mirimais.

Šiuo metu jau esu sumerkęs galus,
nors iš suflerio pusskliaučio:
patempk dar kelias minutes.

Numirti – tai reiškia:
kristi iš karto ar per priklupimą
(galima sukelti vienkartinį epilepsijos priepuolį).

Tai naivus kaklo judesys,
kuris išslysta iš rankų
ir pataiko į kremą, pagražintą sagute.

Tai riktelti be garso scenos darbininkams:
„duok uždangą,
Vladziūnia.“

Mirimas vyksta per tai, kad stiklas į sausgyslę,
o išvakarėse sapnuojamas
išrautas dantis.

Kad blakstienai iškritus gauni
užnuodytą laišką.
Kad smėlis, kad molis, kad kastuvas, kapas.

Labai pavojingi spektakliai,
kur nėra letalinių scenų –
atrodo, kažką slepia.

Jei žinočiau, kad šiame gyvenime
tai jau paskutinis mano išėjimas ant rampos –
per antraktą išgerčiau kavos.

Pasmerkti galima žalia lempele,
Įtaisyta tarp radiatorių.
Jos šviesoje akvariuminių žuvelių choras:

„Skirkis, Abeli Viliki, nuo pramotulės, pastoriau, liupės,
o vej vir, žydprūsi, nuo žaibo jau kiaura eglinė staltiesė.
Nusitempk liupės papą, Viliki, liakties triūbyk upes,
Abeli, tau juk patinka nešiot vilkenas, abli.“
                    (antistrofa Abeliui Viliui iš operos „Vilkenos“)

Jei kur nors čia ir sumelavau,
tai tik kaip tikras artistas,
parodijuojantis gyvųjų padermę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

BUROKĖLIŲ KRAUJAS

Jo kraujo suradau indų emalės inskripcijoje,
ant aštuoneto cezarių tunikos,
ant menoros ir ant geto šaligatvių bordiūrėlio.
Titaniškas kaip Hefaisto bicepsas turėjo būti šis burokas.

Ko Jurga guli užversta palaidinuke?
Ko burokėlių sunka apkrapytos šlaunys?

Jo kraujo suradau ant spalio demonstracijų,
raudonam tranzistoriaus ar dagilio balse,
lango pravirumo smilkiny.
Burokas dumia akis: kraujas turbūt maždaug nesumeluotas.

Was ist los, Gefreiter Rupke, ko jūsų rankos raudonos? –
Vėl stenėjot, vėl kraujas iš nosies.

Jo suradau iškarpoj argentinietiško tango
(paskui – paikas dantų užkalbėjimas, nuotykis laukiant autobuso,
absentas su ledu, čiužinys ir gesinamos šviesos).
Bet kur iš skerdyklų nuteka vandenys, burokas lengvai pamainomas.

Herr Leutnant, vietinė šunvotė čia į mane burokėliais:
Čečkavojimo gelda andai apversta ant kantelių.

Septynetas dagilių (skaičiais patogu užrašyt vienišumą),
po estradinės muzikėlės pamušalu,
po akių kuloniukais, paširdžių medaliais, lūpų užtrauktukais
stengias restauruot burokratiją.

Lango šviesą pakelk, rėmo šešėlį pakelk, Jurga, nuo žemės:
tai Inocento bulės sustabdytas ir vėl sukeltas
šitas pasaulio vilkeliu sukimasis.

Tegu, Vegai gęstant, centurija demonų
nurenka nuo burokėlių lapų amarų nimfas
baltomis akimis.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

***
Visur žmonės dviejų rūšių:
gyvi – jie niekados nemiršta,
o mirę – niekados ir negyveno.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

NEW YORK IN A POET (triptikas)
NUO AUTORIAUS

Ant ko stovi Niujorkas? –
ant širdies mano obuolio formos.
Jei kas nors atsikąstų obuolio,
dalelę atkastų miesto.

Kokia kalba kalba Niujorke –
negi ta kurią emigrantai atsivežė lagaminuose,
negi ta kuria meldžias juodukas Džimpas ant elektros kėdės,
negi ta kuria ėjo šaukiniai virš Belgrado?

Ar Niujorkas užstoja mėnulį? –
taip, kiek vienas šviesulys gali užstoti kitą.
Ar gervės ten dirba? Kas jas pamokė to amato?
Kam klausi – prispaustas dangoraižių greit pats visko išmoksti.

Eidamas Braitonu pradėjau niūniuoti
kažkokią muzikėlę:
„labanakt, mažyte, leisk paglostyt tave,
nes mano autobusas išeina po ketvirčio“.

Aš gimiau Niujorke,
ir netgi ten, kur iš tikrųjų gimiau,
nebus didesnės man
tėvynės.

Viskas priklauso tau,
kas kinų restoranėly prilipo prie rankų,
ko nepamatysi tarp skurdžios Grynvičvilidžo augmenijos,
ką paspirsi trainiodamasis po šaligatvį.

Šitas keistuolis su žandenomis nėra tipiškas niujorkietis,
greičiau koks nors turistas, belgas, nešioja akinius su lipniomis juostelėmis,
kurios, kaip įrodyta, neapsaugo nuo saulės,
ir burgerį kanda ne iš tos pusės, apsilaižo dar kečupą.

Pereinu tiltą. Lyja. Brukline išmirė visos varlės.
Čia tiek vargo su moterimis:
jų oda šalta, gliti ir kvarkia jos apie kvailus,
varliškus reikalus.

Pas mus metų laikai nesikeičia.
Visada kažkas mišraus – truputis rudens truputis pavasario.
Kai per Kalėdas visus gerokai užpusto, Kevas ginasi:
„Yes, but I didn't mean it“.

Nešiau kaip ant sparnų tingėjimą balandžių,
lesinamų grybelių sporomis,
seną, sustingusį indėną, garantuotai mirusį
nuo pasipūtimo.

Šį vagilė, karininke, atėjo nekviesta.
Išsimaudė po dušu, atčiulpė, pasiėmė „Rolexą“ ir išėjo –
keturi gabalai už dešimt minučių.
Niujorkas prakeiktas Niujorkas!

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

BASAS POETAS TRYPIA KOLUMBIJOS UNIVERSITETO MAKETĄ

Nieko nevyksta!

O maniau, kad bulvarai patogūs
stikliniams sapnams žudyti,
ir prirašyti medžių puslapiai –
tinka akmens askezei.

Tikėjaus, kad po senatvės
bus dar viena pjautuvo pusė,
ir užsislaptinę dangaus morfinistai
pakvies į savo pasipliurpimus.

Bet nieko nevyksta!

Tad sutirštinsiu kraują –
te kupranugariai rupšnos
sausą knygų žolę
ir apkerpėjusius dvylikos lentelių įstatymus.

Paspirsiu šitą maketą
basomis kojomis,
kad karalienė Margo nebeslėptų
savo vulkaniškos prigimties.

Ir įvyks daug stulbinančių pasikeitimų!

Saulė mergaitės širdies
išdžiovins mirtiną askezės gyslą –
akmuo užmaus jai žiedelį su mylėjimosi
mineralu.

Žilasis universiteto proktorius
galės naktimis kankintis,
stebėdamas tai pro rakto
skylutę.

Niekas nebeatsimins.

Šiandien niekas nebeatsimins,
kas buvo vakar,
o rytoj –
kas šiandien.

Ir nereikia. Nereikia –
tik šitaip drugeliai laimingi
vieną vienintelę
dieną.

Nebijokit.

Nebijokit, kad šitaip trumpai –
ilgiau ir nebūna.
Tie, kas žada nors vieną papildomą dieną,
neišgyvens netgi tiek.

Jei paklaustų, kodėl taip beatodairiškai,
                                                beprotiškai,
                                                       žmoniškai,
viską suverskite man.
Antrąkart jiems nesudegint
manų pelenų.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

VIENA DIDELĖ, APVALI ILIUZIJA

Šitas smėlis – iš mūsų kanjono.
Išsipurtyk jį iš basučių –
tesudygsta tuščioj
aveniu.

Nebekvėpuoja mūsų iliuzijos kūnas. Pavargo.
Per tuos ilgus tylėjimo mėnesius negyvai vargšas nusikalė.
Tavo juodas šaltis užbadė jį savo dailiom
adatėlėmis.

Kaip gaila išvogtų stalčių
su pasitikėjimu,
kai nematomis dar save viens kitam
atiduodavom.

Gaila perlo pirmojo bučinio,
nublukusio tarp kitų papuošalų.
Liečiau jį pagalvėlėmis pirštų – juk neįskaudins,
neįdrėks.

Gaila paskutinio ančiasnapio kiaušinio
(smėlis iš tavo basučių taip ir nesudygo),
kurį valgėme pusryčiams toj pačioj kavinėj,
tik jau už gretimų staliukų.

       Paryčiais, kai visi, priskaičiavus net keršto įtemptas spyruokles, pritingo, Maksimilijanas, kuris ir buvo tas ligonis, per daug nesispyriodamas slystelėjo po miego antklode. Atsidūręs po ja, smuko žemyn keturiais tuneliais – jų gale baltoji karalienė, kilusi iš turkiškos šaškės, kuriai žiauriai pasisekė, buvo įsirengus žiemos rezidenciją. Maksimilijanas turėjo išsigąsti. Šitoks pašėlęs greitis. Bet nutirpus ranka prisilietė metalinių lovos konstrukcijų, padvelkė šaltis, ir ligonis pasipurtė. Aplinkinis pasaulis, kuriam priklausė pilnos gatvės lygybės reikalaujančių pavianų ir patogios, užpakalinės automobilių sėdynės, Meterlinko pasakų miškas ir keli semideponentiniai veiksmažodžiai, suskilo į fragmentus. Skaitytojai, nuo pat pradžių šuns patiklumo akimis sekę kiekvieną žingsnį, ėmė nekantrauti: „Aiškumo, mums reikia butaforijų ir veikėjų sąrašo, nenurimsime be teigiamų charakterių ir plėtojamų šalutinių temų“. Čia Maksimilijanas buvo bepradedąs atsiprašinėti, neva nuo jo nieko nepriklauso. Bet smilkiniuose spengė tik mintis: kada tai liausis? Kur pabaiga šios rašymo kelionės, ir ar sapnų plombyras sužadins pagaliau lyčių sekrecijas? Laukė jis ne ilgiau nei pats laukimas ar mėlynos šukės, kuriomis iš mūšių kavinėse negrįžta poetai – toks jausmas, lyg būtų prisirijęs kelią trumpinančių piliulių.
       Po meilės bevieliu telefonu su baltąja karaliene Maksimilijanas aplankė visus programoje numatytus šaškių langelius: krušos akmenėliu jis įkrito į koncertus, griežiamus iš degančių partitūrų, ir operas, kur solistus įgarsino po juodąja rabino Michoelso dėže nukankintų vaikų balseliai, čigonių pieno čiurkšlėmis įsiliejo į menininkų hepeningus, iškabintus skelbimuose Naujųjų Romėnų šriftu, stebėjo, kaip už porą dublonų nuskyla postai tenykštėje vyriausybėje, po centrine miesto arka pūtė muilo spektaklius, kuriuose sėdėjo vieni kritikai, apsiginklavę varpeliais ir tambūrinais. Galiausiai metėsi į gyvąsias parodas. Paskutinė, į skutelius nužiūrėta galerija jam pasirodė labai jau pažįstama, tartum jau kažkur skaityta. Tačiau kur?

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

GYVAS NATIURMORTAS

Ant stalo pilkom servetėlėm
rikiuojasi gyvi tarsi natiurmortas
oranžiniai karoliai
sudžiūvusio dykumoj moliūgo.

Čia puokštė kare nušienautų
žolyno varpelių ir raistą sapnuojančių lūgnių,
migdolų, kada jų piestelės užuodžia
artėjant vikšrus ir trotilą.

Servetėlė atidengia kraštelį
vistuojant nepaisomos kortos.
Medumi suteptas nupjautvamzdis
šalia nekvėpuodamas guli.

Kairę užustalės pusę,
kaip belangę pasaulio hauptvachtą,
pilną vorų ir blakstienų, ir už plintusų
prispjaudytų tūtų,

aš nutyliu – kam gadint atviruką –
juk už pusmečio vėlek Velykos ar Kūčios,
dirmavonė ar pagrabas,
jei tik lietus reikalų nepagreitins.

Bet melamedo gazelė,
Abisinijos guvi antilopė,
papilvėj išsišovusiom gyslom,
kaulais, įmirkusiais vynų ir aliejų aroma,

man atstoja
kaimynų apkalbas
dėl pilkų servetėlių
gyvam broliškų kapų natiurmorte.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

DAILININKO MIRTIS. ŠLIUŽAS ANT KAKTOS

Kraupu, kada languotame fone
tarnų ar dekoracijų aikštingų
lyg sambos gitara sulūš jinai.
Figūros jos nekenčia – griebias ginklų,
išgirdę vardą vos ar žingsnių salves,
išgirdę balsą jos plaukų ar šukų.
Dėliojo riteris iš šukių jos anfasą,
bet ji nuo ostrachizmo jo paspruko.
Pabėgo iš portretų ir albumų,
iš vėliavų, devizais aprašytų.
Bet nepabėgo nuo spuogų ant veido,
kuriuos aušra nubusdavo iš ryto.
Ji prašė vargšų, mylimų Kūrėjo,
ir lupikautojų alojos pardavėjų,
kad šliužą jai uždėtų ant kaktos,
kuris kosmetikai jos buvo reikalingas.
Bet vos ji dailininkui norą pakartos,
ant veido sieros šliužas užropos,
o dailininkas kris, šlykštynių pilnas,
klaidas ištaisęs ligi pabaigos.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

DAILININKO MIRTIS. PERGALĖ

Auksiniai mašalai ir maro vynas,
pro miego tinklą kalbančios žuvelės
ir pelės, trimituojančios į kriauklę,
ir Saliamono mįslės žalios,
ir triumfas pelenų ir sniego baimė,
sunkus koliažas kirvio ir uogienės
ir muzikos kalnų driežai ir skaičiai,
poetas savo laisve išsivėmęs
ir gėdos žemėj dygstantis kryželis,
ir nugarėlės knygų neskaitytų,
žiaurus ir išradingas meno dievas,
nors apie jį taip nieks nepasakytų,
ir Drezdeno madonos skilęs gruntas,
sprogimas žalias pumpuro ar minos,
perspektyva lietaus tarp vieno medžio,
kurio gyvybė – chlorofilas grynas…
… numirs visi jie šiandien, šeštą ryto,
ant laiptų sviedę sujauktą paletę,
nuo potėpio ar prasto apšvietimo,
po paskutiniąją su autorium išmetę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

POEZIJOS NIHILIZMAS

Į Vilnių, kvepiantį lapių kailiais ir hiacintais,
įsiveržė Choleros haidukai –
tą naktį šnipai išpjovė
Medininkų sienos postą.

O poetui – tai kas:
jis spalvingoj rugsėjo kolekcijoj
renkas analogijų neturinčią
metaforą.

Kairiosios falangos dešimtininkas
guliverio batais
įsakė supilti į Nerį maisto likučius,
likusius nuo Choleros puotavimų Basroje.

O poetui – tai kas:
malšinant vasarinių kviečių sukilimą
jis atsikalbinėja nuo egzekucijos.
Ant jo purkštauja, iš kaimiškos pašto dėžutės iškišę galvas,
                arkliai ir karališkieji Vladislovo valstiečiai.

Paryčiais miestelėnai,
kilę iš Swintoroggen ir aplinkinių distrikcijų,
graibstė otomaniškos virtuvės delikatesus –
mulų pieną ir Ala Ašad kumysą.

O poetui – tai kas:
jis visas nusikamavo –
ne juokas pentamentrą pilną prikaišiot
vėlyvųjų Arkadijos stiliaus bijūnų.

Tą kartą Vilniuj buvo giliai visiems nusispjaut
(nors Jacekas į dugną buvo prietaringai bemetąs dukatą)
ant dominikoniškos tradicijos
ir influencijų.

O poetui – tai kas:
rasi gali susmirdusios Kalvarijų bobelės
atitraukt jį nuo Viešpaties šlepečių
dėvėjimo.

Bokšto laikrodis nespėjo užmušti
nė ketvirčio hodinos, trumpos tarsi literatų gatvė,
kai mirė pirmoji
žuvėdra.

O poetui – tai kas:
nors naktį jis staugia vienatvei į klausos aparatą,
apsikabinęs Sereikiškių šunį,
ryte jo cinizmas netelpa į jokius rėmus.

Haidukai slankiojo po kvartalus,
maižiodami kampinių namų sienas.
Mostagavo kumščiais, sugniaužtais į vieną euforiją,
keikėsi prieskonių pavadinimais.

Ir tik poetas agonijos dėmėse,
supilkavusiuose Beatričės paakiuos,
įžvelgė originalų mylimosios
grožį.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

SENYVAS GARSONAS AKIM...

Senyvas garsonas akim liliputo
šį rytą šalia Nefertitės nubudo.
Jis gėdijos šitaip, jis muistės lyg pempė,
Jo antklodė švelniai krūtinę jai dengė.

Raidėm neregėtom užrašė jos vardą
ir blaškės virtuvėj, kur liepžiedžiai verda.
Nuo apskrito stalo per skausmą pakilęs,
jis keikė save, toks raukšlėtas ir žilas.

Šią naktį, o siaube, ji buvo jo vergė –
išalkus žuvėdra – ji klykė ir verkė.
Negyvą jos grožį palikęs pas vorus,
jis virvę dabos, ant kurios pasikorus.

Nuo jos egiptietiškos šypsenos vaišių
jis vaistų nerado ir užmirštas gaišo.
Žmona, liliputė jo, ryškinąs karpas –
geriau jau numirti, ir muša jau varpas.

Pelėda pro orlaidę ūbavo gūdžiai:
taip buvo per amžius – labanakt, vaikučiai.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

BELDŽIANTIS Į DANGAUS VARTUS

              Rolei

O kaip saldu mieloji ir kaip skauda
Visas laukimo stoteles ir valandas
O kaip saldu mieloji ir kaip skauda
Akis šviesias ir šitaip neįmanomas
Iš tavo nuotraukos išplėštą skiautę
Kur lyg viela spygliuota duria
Iš tavo nuotraukos išplėštą skiautę
Akis šviesias lyg būt jas kas išdūrę
O kaip saldu mieloji ir kaip skauda
Iš tavo nuotraukos išplėštą skiautę

Purplelis pailso
Purpleliui reik duot pailsėti

Koks vakaras avietėm kvepia laužas
Bet vos prilietęs delnus nusvilau
Koks vakaras avietėm kvepia laužas
Ir tau nuo jo apdegs delnai vėliau
Kas beldžias kas į dangų daužos
Tai aš juk šoku kojomis basom
Kas beldžias kas į dangų daužos
Tai tu skirtoji apeigom baisiom
Koks vakaras avietėm kvepia laužas
Kas beldžias kas į dangų daužos

Purplelis išgirdo
Purpleliui užsinorėjo dainuot

Mes matėm bet jau viską atskirai
Labanaktis kiauri lašėjo lietūs
Mes matėm bet jau viską atskirai
Galvoju kaip tavęs neprisilietus
Kas tu tokia ir ką tu man darai
Per žingsnį atsitolinus į šiaurę
O kas gi tu ir ką tu man darai
Nelieski jos prakeiktas Sardų* maure
Mes matėm bet jau viską atskirai
Labanaktis kiauri lašėjo lietūs

Purplelis išskrido
Purpleliui viskas mirtinai nusibodo

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

TAI DVI MĖNULIO JUODOS...

Tai dvi mėnulio juodos metastazės
ant šaldytuvo pasmerktos vazelėj.
Tai du šeimyninio gyvenimo vaizdeliai
jau nufilmuoti musių nebegąsdins.

Skambėjo bronza krintančio padėklo.
Šuo vilko žemėn sportbačius ir širdį.
Nėščia kalė be trusikų pabėgo
ir krūtimi du angelus nugirdė.

Iš armatūros išlankstytas kryžius –
šis mikrofonas man visad išjungtas.
Aš pasakysiu iš mirties sugrįžęs,
koks nuostabus tas sakramento punktas,

kuriuo prisiekiau leistis į keliones
po visiškai nežinomą man žemę.
Ir akmenų, kuriuos rinkau parpuolęs,
turiu tiek daug, kad plėšo man kišenę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

ANT KRANTO SALDI PORELĖ...

Ant kranto saldi porelė,
lyg Andromedos pienas:
blizga berniuko bateliai,
kvepia mergaitės higienos.

Kuždas kažką ant kranto,
vandenio atspindžiu supas:
berniukas kažką jai kramto,
mergaitė jam dažosi lūpas.

Kuždas porelės galvos,
rankos apčiuopia turinį,
širdys šaukias pagalbos
pas šitą akmenį gulintį.

Lietų po skėčiais geria,
bliūkšta violetinė burė:
šviesi aborto saulelė
jai ant pilvelio gulė.

Žaidžia juokingais fantais,
mato viens kitą – ne mėsą.
Bet išlįs iš ausies Elefantas
ir pasakys jiems tiesą.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

AŠ TAU MAŠINĄ ŠOKOLADINĘ...

Aš tau mašiną šokoladinę nupirksiu –
su veidrodėliais ir vėduoklėm,
laivelių alpstančiom sūpuoklėm,
mygtukų stebuklingom dirsėm.
Žiūrėsi pro užuolaidos atlasą
ir tyliai verksi.
 
Tave ir vėl prie jūros mirusios nuvešiu –
ten tiek išlepintų žuvelių,
matrosams sėdinčių ant kelių,
Gorgonės išbarstytų lęšių.
Tu viską čia iš naujo prisiminsi
ir tyliai verksi.
 
Namo mes grįšime kalnų keliais per Alpes –
degs saulės kraujo šviesoforai,
ir girtutėliai zimagorai
ant meilės purslo juokus skaldys.
Tu ant suknelės tos dėmės nepastebėsi
ir tyliai verksi.
 
Po to parduosiu šokoladinę mašiną –
stovės sūpuoklės sudaužytos,
ant veidrodžio kris juodas šydas,
kančia netilps į bagažinę.
Tu apie tai per radiją išgirsi
ir verksi verksi.

Aš tau nupirksiu juodą anglišką mašiną,
tegul tik Jobo katės pinigus grąžina.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

SUKNELE SUGLAMŽYTA...

Suknele suglamžyta languota
(ant sagos nematomas balzamas)
drebulei praskleidus žalią guotą
virtus avele mergaitė ganos

mėnuo taško vandenį baseino
meta žolei gabalėlį grunto
perkandęs dantim spynas įeina
ir kvaila avelė susigundo

puola ji nuo liepto ant krūtinės
(nors dangaus vaikai šalti ir sūrūs)
mėnesiui kuris po teismą trynės
kompensuotų dalį ambrazūros

vos tik į šukes sudužo laikas
ir arterija į riksmą sureagavo
po pievelę greit pasklido tvaikas
gėdos apkalbų ir sanitarų

tu mylėk mylėk marga avele
taip slaptai lyg Viešpačiui į ausį
iš ekrano tą kuris negali
prie languotos suknios prisiglausti

bet pakliuvus žvaigždei Magelano
sąsiuvinio gale kurią nupiešus
melskis kad jau visiškai sutemo
sanitaras surakina riešus

už galvos tau kiaulpienės vainiką
kur nuo mėnesio glamonių liko
ant baltų kasų ir sermėgėlės
plėšo iltim ir instinktais vilko

lauk avele ankstų rytą kėlus
kol nuskynęs nespalvotą gėlę
tau pasiūlys per audras ir vėjus
prėskas ėrius savo kanopėlę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

ARLEKINO SAPNAS

Tavo miegą delne tokį apskritą, rausvą ir purų,
lyg atėjusio grįžt tuščiomis piršlio batų purvai,
aš ant žemės matau, kur anksčiau žiurkių pridergta buvo,
o šalia teliūskavo šuns kaulai, suaugę kreivai.

Tartum pusaklis paukštis negėriau baloj mėnesienos
ir gilyn į užustalę lindo ranka kaip katė.
Taip miegu be tavęs susilenkęs, ir sienoje plėmas –
tai ne aš, patikėk, bet jau mano pirmoji raidė.

Grumstas kapo duobėj nesurandamo mudviejų ikso
jau greičiau ims dalintis su kastuvu įspūdžiais, nei
su tavim aš daugiau kada nors vakare pasiliksiu,
kad sudužtų ant nosies ramybės šventos akiniai.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
_______________
* arba Sardanapalų (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt