|
<< Atgal
Tomas Šinkariukas
KAI DIEVAS MUS UŽVERS
Vėlyvos nakties meno mylėtoja
Teisės fakulteto studentė, 23 metų, vardu
Sesilija (ar Sesilė?), vėlai vakare nuėjo į naktinę meno parodą. Ji nusirengė
rūbinėje, perėjo vestibiulį ir ėmė lėtai vaikštinėti po gerai apšviestas
ekspozicijos sales. Taip praėjo apie pusę valandos. Ji stabtelėjo prie abstraktaus
paveikslo, metė vieną žvilgsnį ir jau ruošėsi žengti toliau, kai už nugaros
pasigirdo tylus balsas:
Neuronų nuotrauka.
Jūs menininkas? paklausė studentė
pakreipusi galvą.
Ne, šyptelėjo aukštas juodaplaukis vyras,
stovintis už nugaros. Aš atėjau atsitiktinai. O jūs? Vėlyvos nakties meno
mylėtoja?
Taip, pasakė studentė ir pažvelgė į
laikrodį.
Sales greit uždarys, tarė vyras.
Argi? nusistebėjo studentė ir žengė kelis
lėtus žingsnius kito objekto link. Nepažįstamasis liko stovėti ten pat ir
šypsodamasis žvelgė jai įkandin.
Jūs neatsakėte į mano klausimą, salės
tylumoj pasakė jis.
Kokį klausimą?
Ar tai menas? ir jis mostelėjo ranka į
paveikslą.
Akimirką studentė buvo pasiruošusi pasiųsti
nepažįstamąjį žmogų, bet apsigalvojo ir tarė:
Sakote, kad tai nuotrauka?
Taip. Mikroskopinis smegenų žievės fragmentas.
Padidintas ir nudažytas ryškiomis spalvomis. Nuspalvintas kompiuteriu.
Studentė vėl pažvelgė į paveikslą.
Menininkas ar menininkė pasinaudojo medicinine
nuotrauka, pasakė juodaplaukis vyras.
Jūs medikas?
Ne. Aš antropologas.
Netrukus buvo pranešta, kad lankymo laikas baigėsi,
ir apie 15 žmonių iš 3 salių pasuko į vestibiulį. Rūbinėje ji nejučia iš toli
įsižiūrėjo į nepažįstamojo vyro taisyklingą profilį. Kaip tik tą akimirką jis
(stovėjęs eilės priekyje) atsisuko ir pamojo jai. Ji priėjo.
Duokite žetoną, maloniai paprašė
Antropologas.
Padėjęs studentei apsivilkti ir apsirengęs pats
jis šyptelėjo:
Einam?
Galerijoje aidėjo paskutiniai išeinančiųjų
lankytojų žingsniai, šnabždesiai ir juokas. Ėmė gesti tarnautojų išjungiami
šviestuvai. Išėjus snigo, o dangų gaubė tamsi naktis.
Ką gi, tarė studentė. Man ten.
Ir man. Ar jūs nieko prieš, jei paėjėsime
kartu?
Kodėl?
Keletą kvartalų, nesutrikęs linksmai
pasakė Antropologas.
Po pauzės ji gūžtelėjo pečiais, ir jie
nužingsniavo ryškiai apšviesta balta ir girgždančia gatve. Kurį laiką ėjo
tylėdami.
Reikia siekti grožio. Bet ne vien tai yra
svarbu, staiga prakalbo Antropologas.
O kas yra svarbu? paklausė studentė su
pašaipa nužvelgdama savo palydovą.
Antropologas eidamas tik kartais atsisukdavo į ją,
o jo statiškas, susimąstęs veidas keistai nesiderino su greita kalbėjimo maniera.
Veidas pradėjo tiesiog lieti žodžius, lyg būtų marmurinio fontano šiek tiek nervinga
dalis.
Niuansas, maskavimas ir artistizmas... reikia
pratęsti dvejonę... atmesti atgrasų tikslą... kvepiančia pirštine... neišsitepus
rankų... neapsijuokus prieš klastingą tylintį amfiteatrą. Metapublika tik ir laukia,
kol galės išjuokti mus angažavimosi akimirką... nes griebimo judesys visada nerangus
ir vulgarus, kokia aistra, proto jėga ar abejingumu jis bebūtų dangstomas... varė
Antropologas, o studentė kreivai šypsodama stebėjo jį. Neatsilaikymas prieš
geismo objektą, vulgarus rankų nesuvaldymas visada šlykštus ir komiškas, o
atsisakymas ir atsiribojimas visada įspūdingas. Dvasia pavaldi artistizmo dėsniui. Ji
visada veikia ją stebinčios metapublikos akyse. Tik jai ji nori įtikti. O aš,
histrionas, vaidinu save tokį rafinuotą, atsisakantį nuplėšti vadinamosios tiesos
kaukę... ir atsisakau ne todėl, kad bijau, ir ne todėl, kad nujaučiu kas bus po ja...
aš atsisakau nuplėšti tiesos kaukę ne todėl, kad nenoriu pamatyti vadinamosios tiesos
veido, o todėl, kad toks niekingas užsiėmimas, kaip tiesos kaukių plėšymas, kelia
man pasibjaurėjimą. Artistiškas žmogus, tikrasis histrionas turi sugundyti save
patikėti, kad jis yra atsparus beskonybei. Juk reikia siekti elegancijos, ar ne?
paklausė Antropologas ir nutilo žvelgdamas į studentę.
Aišku, atsakė studentė.
Protas ir dvasia turi atsisakyti geismo spoksoti
į atvirą vadinamosios tiesos veidą. Juk ne godus artėjimas yra tikras ir vienintelis
malonumas...
Studentė slystelėjo ant ledo, bet Antropologas
spėjo ją atsargiai sugriebti.
Lengvas visagalybės svaigulys, kylantis iš
žinojimo, kad jau pažįsti tą geismo objektą... kad reikia ištiesti ranką ir jis
besąlygiškai atsiduos tau... bet jeigu tik pabandysi tai padaryti, viską pamatys
metapublika ir demoniškoji kritiko akis... tuoj būsi demaskuotas, išjuoktas ir
nušvilptas... žmogui įvaizdis yra viskas... jis sukuria jo žavesį ir gimdo
troškimus... Personažas gimdo atlikėją o ne atvirkščiai. Didis histrionas įtikina
save, kad užmaskavimo, neišsakymo ir niuanso menas yra gilesnis už demaskavimo ir
išsipildymo techniką...
Studentė klausėsi su malonumu, nes Antropologo
kalba, nors ir nesąmonių kratinys, tekėjo sklandžiai ir juokingai. I'm having fun,
galvojo studentė. Ir dar ji pagalvojo, kad Antropologą reikėtų pastatyti ką tik
apžiūrėtos parodos salėje, tik ne kaip žiūrovą, o kaip vieną iš eksponatų.
Atsisakymas būti komišku akivaizdaus troškimo
įkaitu... niekada nepamiršti, jog esi histrionas, vaidinantis didžiajame metateatre,
net jei vienintelis žiūrovas esi tu pats... niekada nepamiršti savo vaidmens ir savo
absoliučia tuštybe pripildytos artistiškos dvasios, galinčios žėrėti ir išlikti
čia, vienatvės scenoje, tik ignoruojant vulgarią tiesą ir svaiginantis tarp
šešėlių besislapstančios palaimos žaismu...
Ir ką tai reiškia? paklausė studentė, kai
Antropologas nutilo.
Nieko.
Studentė pažvelgė į eksponatą linksmom
akim. Paroda tęsiasi, pagalvojo ji ir nusijuokė.
Antropologas paklausė, ką ji veikia. Studentė
pasakė studijuojanti teisę. Antropologas nieko nepasakojo apie savo darbą. Jis vėl
pradėjo kalbėti apie meną. Tačiau kalbėjo trumpai, nes staiga pasakė:
Matote, čia jau mano langai.
Kur?
Ten, Antropologas parodė į seno
daugiaaukščio namo juodus langus.
Tai nepakenčiama, pridūrė jis.
Kas?
Išeina, kad jūs mane lydėjot, o ne aš jus.
Nieko, nuramino jį studentė. Aš gyvenu
netoli.
Bet jūs turite pamatyti mano senovinių
graviūrų kolekciją, pasakė Antropologas.
Ne, ne. Kitą kartą. Aš jau einu.
Antropologas puolė ją įkalbinėti. Ir atsitiko
juokingas dalykas. Juodaplaukis Antropologas jai pasirodė toks malonus (geras?), kad ji
nejučia ėmė ir sutiko pažiūrėti jo senovinių graviūrų kolekciją.
O gal iškviesti jums taksi? pasiūlė
Antropologas. Išgersim arbatos, pažiūrėsim graviūras ir aš iškviesiu jums
taksi, gerai?
Nereikia, pasakė studentė. Aš gyvenu
visai netoli.
Antropologas pravėrė sunkias seno namo duris, ir
jie pradėjo lipti tamsiais laiptais.
Atsargiai, nesuklupkit, pasakė Antropologas
visiškoje tamsoje.
Kelintas aukštas?
Aš parodysiu.
Lipdama studentė klausėsi žingsnių už nugaros.
Tamsoje ji užlipo per aukštai, nes vienu metu žingsniai nutilo, ir ji išgirdo, kaip
apačioje, tamsioj tuštumoj, žvanga raktai ir girgžda durys. Po akimirkos šviesa iš
praviro buto įsiveržė į laiptinę. Antropologas stovėjo tarpdury ir kvietė ją lipti
žemyn. Studentė nulipo laiptais ir įžengė į butą. Antropologas nuvedė ją į
kambarį ir pasodino į fotelį, o pats atsisėdo ant kėdės tarp lovos ir sienos ir
uždegė šalia savęs stalinę lempą. Jis nenusirengė apsiausto ir nepasiūlė
nusirengti jai. Tiesiog sėdėjo šalia savo lempos ir žiūrėjo į studentę.
Antropologas nepasiūlė jai arbatos. Nepasiūlė jai nieko.
Kur graviūros? paklausė ji.
Antropologas pakėlė rankas, suspaudė pirštais
smilkinius ir taip sėdėjo kurį laiką nejudėdamas šalia savo lempos, tarp lovos ir
sienos.
Tu teisininkė. Kokią bausmę man paskirtum?
Už ką? ramiai paklausė studentė.
Kad padarysiu tave nelaimingą per amžius.
Studentė greitai atsistojo ir išėjusi iš kambario
skubiai perėjo tamsų koridorių durų link. Bet durys buvo užrakintos. Ji grįžo atgal
iki kambario ir iš tarpdurio pasakė:
Greit atrakink duris!
Antropologas nuėmė geltoną stalinės lempos
gaubtą ir kambarys nušvito balta 200 vatų šviesa.
Pasakiau, atrakini duris! piktai pakartojo
studentė jausdama šviną kojose ir besidaužančią širdį.
Ne. Iš pradžių pasižiūrėk čia,
Antropologas parodė į komodą. Viršutinis stalčius. Atidaryk ir pažiūrėk. Tada
gausi raktus. Ir jis parodė rankoje raktus.
Studentė tarpduryje nejudėjo.
Pažiūrėk, prašau, paragino Antropologas.
Kodėl bijai?
Staigiai duodi raktus!
Iš pradžių pažiūrėk. Nebijok.
Studentė vienu truktelėjimu atidarė komodos
stalčių ir pažvelgė į jį. Ten buvo plaukų. Netvarkingi plaukų gumulai (galbūt tai
buvo vilna, o gal natūrali žmogaus vilna). Tarp jų gulėjo sąsiuvinis,
papuoštas spalvotais ornamentais.
Atversk! griežtai pasakė Antropologas.
Studentė atvertė pirmą puslapį. Ten buvo
užrašytas vienas sakinys: Kai Dievas mus užverz
Ji atvertė antrą puslapį ir perskaitė: Kai
Dievas muz užvaurz devourz
Ji atvertė trečią puslapį ir perskaitė: Kai
Dieva muė uz-varlah
Studentė pasuko galvą ir pažvelgė į prie sienos
stovintį Antropologą. Raktai iškrito jam iš rankos ir jis paspyrė juos grindimis link
jos. Studentė pakėlė raktus ir greitai dingo koridoriuje. Prietemoje desperatiškai
rakindama duris už nugaros išgirdo Antropologo balsą. Jis kreipėsi į ją iš
kambario:
Tu žinai 999 slaptus Dievo vardus. Bet visi jie
deformuoti.
Nei vienas raktas netiko.
Kalba netaisyta
Literatūra ir menas, 2007-04-06
nr. 3137
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|