TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Vytautas Sirijos Gira
eilėraščiai iš rinkinio „Golas į ateitį“

Golas į ateitį
Apie naująjį šūkį
Žingsnis į susiartinimą
Apie tautiškąją pramonę
Kaimas mieste
Saulės limonadas
Apie kaimo peizažą
Kaimiškas noktiurnas
Apie dar neparašytą laiką
Ekzotiški apmąstymai
Literatūros teorijos
Išsprendžiame problėmą
Golfštromas keičia kryptį
Žodis „Trečiam Frontui”

Į viršų

GOLAS Į ATEITĮ

Atremti priešui – neužtenka
Pasislėpti už granito gabalo.
Reikia pavartoti tankas
Sutriuškinti raudonam vabalui.

Ir – pradėjus rungtynes su priešu –
Nesigailėt komsomolo.
Ir koja, ar galva, ar riešu
Įritint į naująją ateitį golą.

Ir tik tada, kai tarsit – „baigta”,
Tada, kai sugromuluosit priešą, –
Galėsit spausdint „estetiškus” daiktus,
Jei leis gabumai, jei leis lėšos.

Į viršų

APIE NAUJĄJĮ ŠŪKĮ

Fabrikuose prakaitas liejasi,
Fabrikuose žibalas ir benzinas.
Jauni frantai Laisvės alėjose
Važinėjasi limuzinais.

Jauni frantai – raudonai kairieji,
Jauni frantai – socilaj-rezoliucionieriai,
Cigarus dantyse aprieję,
Rėkia tik: – Gerai Esèsèsèrè!

Darbininke, žioplas nebūki
Ir neleisk jiem jodyt tau ant sprando.
Ir taip riktelk naują šūkį,
Kad neperrėktų joks sociajal-džazbandas!

Į viršų

ŽINGSNIS Į SUSIARTINIMĄ
                                          (Skiriu Latvijai)

Tai nesvarbu, kad norite Mažeikių,
Kad Joniškis jus gundo.
Visvien, susibroliauti reikia,
Jei jau atgimstam, jei atbundam.

Ir mes mielai paimtumėm Liepoją,
Kaip su laiku paimsim T....
Juk savas kraštas visada vilioja,
Nors šimtmečius kiti jį būtų milžę.

Todėl, jei esat broliai – duokit ranką,
Nes dviese – vis lengviau laimėsim kovą.
Prabils lietuvių ir latvių patránkos
Ties Vilnium, Gardinu, ties Lomža ir Krakóvu.

Į viršų

APIE TAUTIŠKĄJĄ PRAMONĘ

Prekių iš užsienio – nė gramo, ne!
Ir, apskritai, nieko, kas svetima.
Todėl valio, tautiškoji pramonė!
(Pastaba: užsienis valiutą atima.)

Kuriem galam jum nuodytis aršėniku,
Jei galite naudotis actu „Baltika”?
Jus paguldys mūsų gamybos šienikan –
Išeis puiki lietuviška romantika!

Į viršų

KAIMAS MIESTE

Kai tik pavasaris pirmukart apsilanko,
Iš kaimo vėjas pievų orą atneša.
Tuojau mieste pražysta kaimo lankos,
Sužvilga saulės petneša.

Tada širdis pavirsta tikru fabriku
Ir galvą užpila kažkokia liriška gira.
Ir visos mintys darosi neaiškios, padrikos,
Net nori šaukt: valio – valio – ura!

O kai mėnulis savo snukiu šypso,
Manai: čia kaimas, čia bažnytkiemis, čia dvaras.
Taip noris nusimaut tą kvailą šlipsą
Ir atsigult kur nors ant trotuaro.

Į viršų

SAULĖS LIMONADAS

Kai atsigeri saulės limonado –
Gyslose saulės alkoolio garas.
Tuoj prasideda saulės kanonada,
Dega smegenų angarai.

Kūne leukocitai kelia rautus
Ir miršta blusos visom bakterijom.
Jauties 100 arklių jėgų prikrautas,
Žinai, kad nepaims jokia cholėrija.

Maloni širdžiai saulė.
Iš to įvairios saulės glorifikacijos.
Todėl taip nori išvyst pasaulį,
Kur saulė kepina pietų akacijas.

Kai atsigėri saulės limonado –
Sieloje saulėtos lankos ir pievos,
Gyslose saulės kanonada,
Lūpose – Gloria in exselsis Deo!

Į viršų

APIE KAIMO PEIZAŽĄ

Pasižiūri kaime pro langą –
Ir matai pušį nulinkusią.
O danguj – pilkos bangos,
Kaip bobos žuvų rinkose.

Ir mielas tas peizažas,
Rodos, imtum – nutapytum.
Ypač, jei dar saulė nudažo
Dangų šviežiai degintom plytom.

O kai mėnuo pasirodo –
Siela ir rausta ir bąla.
Taip ir nuvežtum jį paródon,
Jei nebijotum skandalo.

Į viršų

KAIMIŠKAS NOKTIURNAS

Pelėda sustaugė palėpėj,
O šeškas prie upelio niurna.
Susirietė iš baimės sena liepa,
Išgirdusi vidunakčio noktiurną.

Miške kažkas suriko, sudejavo,
Gal vilkas, gal pelėda, gal apuokas.
Ar gal dėl bulvės ar dėl javo
Sūnus nukovė tėvą geležine kuoka.

Mėnuo uždaro savo langą
Ir pasidaro juoda, juoda.
Kažkas, pastogėj išsiplėšęs angą,
Mėgina apiplėšt aruodą...

Į viršų

APIE DAR NEPARAŠYTĄ LAIKĄ

Nesuprantama ir nebeaišku -
Kas sieloj velnią numarino.
Gal tu, dar nerašytu laišku,
Mergele akimis ultramarino?

Ir, rodos, jau romantikas darausi,
Nes šaltas protas - nulekia ir nulekia.
Ir negaliu kam nors net skelt į ausį,
Nors sieloj kartais įrašyta: žulikas.

Toks keistas, keistas pasidarė
Kasdienis mano takas.
Ultramarino akimis mergele, -
Tau pralošiau ataką.

Į viršų

EKZOTIŠKI APMĄSTYMAI

Kodėl ne azijatas aš, ar šiaip koks norint negras?
Tikrai to kartais gaila darosi.
Gyvenimas čia ne gyvenimas, bet šiaip loterija allegri
Gatvėse, parkuose ir skveruose.

Benzino kvapas, dulkių faifoklokai –
To man perdaug jau, mielas panie!
Ir, apskritai, visus tuos dūmus uostyti beveik neapsimoka,
Geriau žalčius mankštyti kur Afganistane.

Na, žinoma, pripratę jūs prie auto ir prie autobusų,
Jus tai pilnai patenkina, miesčionys.
Bet mano, žinote, visai kitokio žanro dūšia –
Mane vilioja palmės, negrai ir bezdžionės.

Todėl, tegu jus kartais nenustebina ši dráma:
Šios knygos autorius užvožia persų šacui matą,
Po ko jam atsiunčia pasveikinimo telegramą
Valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai.

Į viršų

LITERATŪROS TEORIJOS

Labai, labai man svetimos
Įvairios literatūros teorijos.
Be galo jos ūpą atima –
Net suėst noriu jas.

Nuo jų dar joks rašytojas nepagerėjo.
Rodos, sakau tiesą.
Nuo jų dar jokia virėja
Netapo poetesa.

Jų autoriai gadina popierių
Ir leidžia vėjam laiką.
Verčiau sėdėtų operoj
Ar mokytųsi skambint balalaika.

Į viršų

IŠSPRENDŽIAME PROBLĖMĄ

Poetas – paprastai glušas,
Poetas – širdimi gyvena.
Jam rūpi saulė, liepos, pušys,
Jam rūpi menas.

O eilėraštis apie gamtą
Jokios naudos neduoda.
Tik patrijotiškam turiniui lemta
Suteikt šiokią tokią paguodą.

Taigi – „valio, tegyvuoja” –
Šiek tiek pramaitina.
Bet ir tai juk ne rojus
Turint, pavyzdžiui, šeimyną.

Todėl reikia tarnaut kantoroj
Ir poeziją keist į amatą.
O jei kas pasiskųst panoro –
Jam atsako: skundas be pamato.

Štai kodėl atsiranda
Meno kriziai et caetera.
Juk nesimaitinsi, kaip Mahatma Gandi,
Fygų vaisiais. Ar oru. Ar eteru.

Į viršų

GOLFŠTROMAS KEIČIA KRYPTĮ

Sako, Golfštromas keičiąs savo kryptį,
Ir šiaip pasauly viskas mainos.
Todėl ir man įgriso vietoj trypti,
Įgriso senos dainos.

Taip pat įgriso naujos radio poemos,
Įgriso rėkiantieji ir giedą degeneratai.
Panoro išsivesti naujos teorėmos,
Panoro skrituliu paverst kvadratas.

Todėl, brangioji poetų brigada,
Atleiski tokį įžūlumą,
Kad laužau idėjinę barikadą
Aplink jūsų tiksliai geometriškus rūmus.

Į viršų

ŽODIS „TREČIAM FRONTUI”

Aš pirmas degantį fakelą
Sviedžiu į paraką.
Juk ne kiekvienas balsą pakelia,
Jei bernas taria ką.

Ir kai kurie pavirsta granitù,
Kuris užuželia.
Nors reikia dinamitù
Sprogdint rupūžgalvę.

Kam reikia kolektyvais
Su ja po žurnalus tąsytis?!
Rupūžgalvei piroksilino žodį – kas tik gyvas –
Ir greit bus kvitas!

Užkas bernai pravirkę
Į duobę savo „Frontą”.
O gedulingą maršą Petras Cvirka
Sukurs ekspromtu.
 

Iš rinkinio „Golas į ateitį”, Klaipėda 1931 m.

Rašyba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt