TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Jolita Skablauskaitė

       Apsakymai iš knygos „LIŪNSARGIŲ MOTERIS“

       Plaukiojimas rudenį
       Laikas išgydys
       Įkyri melodija
       Žiurkė
       Atsisveikinimas

Į viršų

       PLAUKIOJIMAS RUDENĮ

       Buvo geltonas, labai šiltas rudens vakaras, tokio šilto rudens žmonės dar neregėjo... Medžių lapai žioravo jau geltoni, o dosni, nesiliaujanti šiluma liejosi ir liejosi iš dangaus. Geltona saulė kabėjo virš laukų. Žmonės vežė buroklapius, rinko daržoves, o Sabina plaukė, lėtai sruvo su vandeniu, kuris buvo tirštas ir geltonas lyg saulėgrąžų aliejus, pro šalį slinko pievos, vienišos sodybos, susilenkę žmonės, mūkiančios karvės. Upė buvo siaura – tiesiog vargana upeliūkštė. Jos pakrantėse neaugo nei švendrės, nei jokie krūmokšniai. Nuo saulės į visas puses sklido auksiniai ratilai. Žmonės nekreipė jokio dėmesio į Sabiną, vienas pasiraitojęs kelnes vyriškis braidė palei krantą, prie pat vyšninio burokėlių lauko, jis net nepažvelgė į ją, tarsi būtų ne žmogus, o koks nors medžio kamienas besisupantis ant bangų. Saulė jau grimzdo žemyn, o Sabina norėjo plaukti ir plaukti šita upeliūkšte šiltą rudens vakarą laukais, sakytum tiesiai į dangų. Karta su ja plaukė ir geltoni medžių lapai, kuriuos vėjas buvo atnešęs iš tolimų sodybų.
       Kai saulė dingo, ji išlipo iš vandens. Vilkėjo ne maudymosi kostiumėliu, o trumpute berankove suknele. Taip jos neišgręžusi, visa šlaputėlė nuėjo laukais. Keista. Buvo šilta sakytum vasaros vidurdienį.
       Pravažiavo vežimas su žolėmis. Dar ilgai buvo girdėti botago plaukšėjimas.
       Tamsoje liepsnojo gėlės. Sodai buvo juodi, rasoti. Perlipusi tvorą, nuo žemės pakėlė tris kriaušes. Atsikando ir saldžios sultys aptaškė veidą.
       Takeliu nuėjo link verandos. Nesimatė anei vieno žiburio. Visi jau miegojo. Ir Sabina atsigulė į lovą. Pro pravirą langą plūdo kvapai iš sodo. Staiga kažkas ją apkabino...
       Rytas išaušo šiltas, giedras. Visas sodas bangavo užlietas saulės spindulių. Prisiminusi vakarykštį plaukiojimą, Sabina nusijuokė.
       Kažkas nusijuokė už jos nugaros. Tai buvo Tirikis.
       Saulė kilo vis aukštyn ir aukštyn. Pats – pusryčių metas.
       – Einam į valgomąjį, bet tyliai, kad Dominyka neišgirstų.
       Jie atsisėdo prie stalo ir ėmė valgyti nepaprasto skanumo vaisius, imdami juos iš krištolinių taurių. Priešais ant sienos kabėjo didžiulis paveikslas, vaizduojantis po rojų vaikštinėjančius nuogus angelus. Buvo be galo gera, norėjosi juoktis, bet nederėjo rodyti savo jausmų. Paskui išgirdo Dominykos žingsnius. Sabina liepė Tirikiui pasislėpti. Jis tuoj pat ant savęs užtraukė užuolaidą.
       Įėjo Dominyka apsivilkusi tamsiai mėlyna suknele. Ji atnešė baisiąją skrynutę ir padėjo ją ant stalo krašto, bet neatrakino.
       – Joje uždaryta neregėta paslaptis, – pasakė, – bet geriau nereikia... Žinojimas brangiai kaštuoja.
       – Brangiai?
       – Nemigo naktis, smarkų širdies plakimą, vaizdinius, kurie tave persekios ir dieną, ir naktį.
       – Bet aš noriu.
       – Nereikia. Tegul tavo siela niekad nesusidrumsčia.
       Šalia vaisių stovėjo gražiais raštais išmargintos vazos. Į jas pamerktos gėlės skleidė gaivų kvapą. Tarp jų žiedų ir šakelių spindėjo rausvas angelo užpakalis.
       Sabina ir Dominyka valgė keptą antį ir gėrė balintą kavą, o Tirikis tūnojo už užuolaidos. Dėžutė stovėjo ant stalo krašto, prieš pat akis. Sabina drebėjo, kad ji neatsidarytų pati, geriau jos nebūtų visai.
       Be galo norėjo įsimylėti Tirikį. Be galo. Dar labiau, negu pažvelgti į skrynutės vidų; kas viduje – puikiai įsivaizdavo, ten tūnojo pats didžiausias pasaulyje siaubas, o Tirikis turėjo tapti Sabinos svajone. Tačiau žvelgė į jį tarytum į brangią porcelianinę statulėlę. Sabina buvo visiškai jam abejinga. O gal Tirikis jos nemylėjo? Sunku suprasti. Dievaži, jis – lyg skaidriausia statulėlė, žiežirbuojanti ant stalo krašto, o gal – drugelis, gal peliukas. Ir kaip tokį mylėti? Todėl jos akyse viskas susiliejo į vieną nuostabų reginį: ir paveikslas ant sienos, ir gėlės vazoje, vaisiai, Tirikis – už tankiausios užuolaidos, ir pagaliau – skrynutė, padėta ant pačio stalo krašto, tiesa, ji kėlė vien siaubą, ir Sabina žinojo, kas yra jos viduje; ten gulėjo dokumentas, įrodantis, kad vieną žmogų reikia išbraukti iš gyvųjų tarpo.
       Ir kam ji atsibudo šį nuostabų rytmetį?!
       Tuo metu Dominyka išėjo iš kambario. Ji išnešė tuščius indus.
       – Tiriki, Tiriki, – sukuždėjo Sabina, atitraukdama nuo jo užuolaidą, – prašau mane palikti.
       – Kodėl? – paklausė Tirikis. Jis nustebęs pakėlė savo violetines akis.
       – Todėl, kad tave myli kitos moterys.
       – Tu kažką prasimanai, – pasakė jis ir užšoko ant palangės. Paskutinį kartą Tirikis liūdnai pažvelgė į Sabiną.
       Tuo metu grįžo Dominyka.
       Šviesus siluetas šastelėjo pro langą ir pasislėpė medžių tankmėse. Sabina garsiai nusijuokė.
       – Kas ten?! – suriko sesuo, žiūrėdama pro langą į sodą. – Ko tu juokiesi? Ten kažkas buvo?
       Ji truktelėjo pečiais.
       – Gal man tik pasirodė? – sesers veidas ištįso, visai susiraukšlėjo, – ar matei?
       – Nieko nemačiau.
       – Neįtikėtina. Bet kieno čia paliktas ant stalo puodukas? Kas prakando ir numetė persiką?
       – Nežinau.
       Ir Tirikis dingo. Kai jo jau nebeliko, Sabina vėl pasijuto savimi, tarp savo įprastų daiktų, su kvapą gniaužančia skrynute, kurią anksčiau ar vėliau teks atidaryti.
       Taip Sabina išvijo savo svajonę it kokį lengvą drugelį, o gal peliuką išvarė į laukus. Ir nežino, ar kada nors jis besugrįš. Liūdna? Nežino.
       Pavalgiusi pusryčius, apsivilko ta pačia trumpute suknele. Pasiėmė rankšluostį ir chalatą, nes ryte buvo daug vėsiau negu dieną ar vakare.
       Atsigulė ant vandens, net krūptelėjo, dabar jis buvo šaltas. Bet greit priprato ir jautė vien gaivinančią vėsą.
       Sabina plaukė labai ilgai, kol už kuplių liepų išvydo raudonus čerpių stogus. Ten gyveno Joana Vadakojytė, jauna, graži moteris. Sabina galėjo ranką prie širdies pridėjusi prisiekti, kad Tirikis dabar jau pusryčiauja su Joana. Staiga Sabinai pasidarė labai šalta. Pro šalį plaukė raudoni ir geltoni medžių lapai. Ji išlipo iš vandens ir kalendama dantimis grįžo namo.

       Skablauskaitė, Jolita. Liūnsargių moteris: Apysaka, apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

       LAIKAS IŠGYDYS

       Tarp žydinčių sodų raudonuoja provincijos miestelio stogai. Labai žydru dangumi ritasi pabalusi saulė. Didelio prašmatnaus namo terasoje pirmyn ir atgal vaikštinėja vyriškis. Jis įsiutęs, mostaguoja rankomis, keikiasi, šaukia:
       – Milda! Milda! Ei, kur dingo ta šlykšti bobšė!?
       – Aš – čia, – pasigirsta nuolankus balsas.
       Į terasą visom keturiom įšliaužia išblyškusi moteris palaidais, juodais plaukais. Ją pamatęs, vyriškis dar labiau įsiunta.
       – Gal manai šiąnakt vėl čia pasilikti? Nešdinkis į pašiūrę! Tavo vieta ten. Tik baldus tepi, – prišokęs spiria jai į užpakalį. – O dabar marš į virtuvę! – Jis dar kartą spiria jai.
       Milda ropoja terasa tolyn. Ji viskuo primena žemą liesą kumelę. Tiesūs susivėlę plaukai krenta ant pečių, nugaros – visai kaip arklio karčiai. Priekiniai dantys – smarkiai atsikišę. Nuo amžino spardymo jai pažeisti stuburo nervai. Moteris lyg gyvulys turi vaikščioti keturiomis. Jos kojos plonytės it degtukai, o rankos – ilgos, raumeningos.
       Apsivilkęs ryškiaspalve striuke, kažką sau burbėdamas, vyriškis energingai žingsniuoja po terasą. Ima garsiai skambėti bažnyčios varpai. Dangus virš terasos prisipildo keistai suokiančių paukščių. Vyras persisveria per turėklus ir nusispjauna. Gauruoti paukščių šešėliai nubėga lygia sodo žole.
       Milda virtuvėje dabar plauna indus ir išgąstingai žvilgčioja į duris, ar nepasirodys vyras. Išblyškusiame veide liguistai blizga akys. Netrukus garsiai rėkdamas jis įgriūna virtuvėn.
       – Oi, kaip tu man nusibodai! – priėjęs prie stalo, atsilaužia dešros gabalą, žiaumoja jį be duonos. – Žinai, aš truputį nusnūsiu. Jeigu skambins, pažadink, – jis nusivelka striukę ir iki pusės nuogas dar vaikštinėja po virtuvę. Tai stambus aptukęs vyras. Jo išvaizda kažkodėl kelia fizinį pasibjaurėjimą. Tiesiai iš krano atsigeria vandens, ranka nusišluosto burną. – Nusnūsiu. Rytoj reikės anksti keltis.
       Jau aprimęs išeina. Dūlina per kambarius, prigrūstus brangių baldų ir kilimų. Įėjęs į vieną, užtraukia ant langų užuolaidas ir atsigula ant sofos. Tuoj pasigirsta garsus knarkimas. Kelios musės blaškosi po kambarį, viena nutupia miegančiam ant kaktos.
       Suplovusi indus, Milda atsigula virtuvėje prie durų. Lėtai slenka laikas. Kažkur muša laikrodis. Vėjas plevena ir pučia margas užuolaidas. Pasidėjusi ant kelių galvą, Milda įsistebeilija į vieną tašką. Taip praslenka kokios dvi valandos. Ji net nekrusteli.
       Staiga garsiai sučirškia telefonas.
       – Ji, – sušnibžda Milda ir bando atsistoti, bet kojos susipina su rankomis, ir ji pargriūna. Telefonas čirškia ilgai, įnirtingai. Girdėti, kaip sustaugia jos vyras ir plumpsi prie telefono aparato.
       – Brangioji! – rėkia. – Aš tuoj atvažiuoju! – Paskui trenkia ragelį ir springdamas keiksmažodžiais, įvirsta pro duris. – Ko nepažadinai! – iš visų jėgų spiria Mildai į užpakalį. – Tau dar atsirūgs. Pamatysi. – Ant nuogo kūno jis apsivelka striukę, susisagsto ją.
       – Juliau, kada grįši? – klausia Milda, gulėdama ant grindų.
       – Koks tavo reikalas, sąšlava.
       – Bet turiu tau pataisyti vakarienę, išvirti arbatos.
       – Eik velniop!
       Priropojusi prie lango, atitraukia užuolaidą. Mato – jos vyras jau važiuoja iš garažo.
       Vakaras. Už langų žydi alyvos. Milda koridoriuje įžiebia šviesą. Ilgai stovi prie veidrodžio. Paskui pradeda verkti. Ją ima tampyti traukuliai. Atrodo labai baisiai. Garsiai inkščia, raitosi ant grindų. Šiąnakt sapnavo juodus dobilus ir dar kažką klaikaus. Rėkė per miegus. Kraupi nuojauta. Bet turi pagaliau susivaldyti. Atrodo, visam pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, galinčio ją užjausti. Gal nueiti pas Barbą, ji tokia sena, išmintinga ir Mildai nėra ko jos gėdytis. Kad tik išgirstų žmogaus balsą, kitaip numirs iš nevilties. Bando ranka sulyginti piestu atsistojusius plaukus, bet pagaliau, ar tai svarbu, kai vaikštai keturiom. Suknelė purvina, suglamžyta, joks drabužis nepaslėps gyvulio išvaizdos. Reikia eiti pas Barbą.
       Nenatūraliai žalias dangus spindi virš pasiutusiai nuobodaus miestelio. Saldžiai suokia lakštingalos. Greit nugriaudės pirmasis griaustinis, ir aplinkui sulapos medžiai. Kiemuose dar aidi vaikų balsai, girgžda sūpuoklės, vienas kitas žmogus nueina gatve. Milda ropoja pačiu gatvės pakraštėliu. Barbos vieno kambario namas – čia pat, už posūkio. Priešais išbėga lodamas šuva ir taikosi įkasti jai į veidą.
       Barborai užtenka didžiulio pamėkliško kambario, guolio jame, staliuko ir mažos lempelės, užtenka maisto ir būtiniausių drabužių. Jai linksmiausia pačiai su savimi. Jai niekada nebūna nuobodu.
       Štai sėdi užsidegus lempelę ir krapšto nosį.
       – Sveika, Bora, – sako Milda.
       – Kodėl – taip vėlai?
       Gelsvi lempelės atšvaitai virpa po visą belangį, labai aukštomis lubomis kambarį. Stipriai kvepia ramunėlėmis. O už kambario sienų baltuoja sodai, srūva žvilgantis vanduo, bet plonutėlių kaulų senutei visa tai nerūpi, jai neįdomus tikrasis pasaulis, bet štai „tikrasis pasaulis“ stovi priešais keturiom kojom ir žiūri drėgnom, nelaimingom akim.
       – Prigulk ant demblio. Matau, kad blogai atrodai, – Barbora pariečia po savimi plonas kojas, apmautas gauruotomis kojinėmis.
       Nusitraukusi nuo rankų storas brezentines pirštines, Milda numeta jas kampan.
       – Gal tu jas apsiauk batais, – pasiūlo Barba.
       – Nei šis, nei tas, – atsako Milda, išsitiesdama ant purvino demblio. – Greit visai nebegalėsiu vaikščioti.
       – Galėsi. Ir net dviem kojom, kaip visi.
       – Ne, Bora, negalėsiu.
       – Galėsi. Aš tau padėsiu. Nenusimink, – Barbora vėl krapšto nosį. Paskui jos rankos ant staliuko paviršiaus ima braižyti nesuprantamus ženklus. Ji tokia susitraukusi, tokia mažutė šiame didžiuliame kambaryje.
       – Kas vakarą Julius išdumia su mašina ir grįžta jau naktį.
       – Kaip manai, kur jis išvažiuoja? – klausia Barbora.
       – Įsisodina ją ir... važiuoja kur nors į mišką, – Milda ištiesia į priekį savo ilgas rankas. – Aš pripratau, kad tik ne spardytų.
       – O kada grįžta?
       – Kartais net pirmą valandą nakties arba antrą.
       – Aha. O ji – ką, neturi namų, kad pas ją negali?
       – Su tėvais gyvena.
       – Neištekėjusi? – vis klausinėja Barbora.
       – Ne.
       – Aišku. Ir seniai taip?
       – Jau keleri metai. Anksčiau buvo kita.
       Mildos balse girdėti visiška neviltis. Ji apsiverčia ant šono ir padeda galvą ant rankų.
       – Pabūk pas mane kelias dienas ir naktis. Pamatysi, viskas pasikeis.
       Barbos akių žvilgsnis hipnotizuojantis.
       – Kas pasikeis? Visą gyvenimą vaikščiosiu keturiom, – Milda nusuka veidą į sieną.
       – Juk tu norėtum jo mirties? – klausia senė.
       – Taip, – pasigirsta nė kiek nedvejojantis balsas nuo demblio.
       – Puiku, – sako senė. Jos veidas skendėja lempos šešėlyje.
       – Tu jį nužudysi? – išsigąsta Milda, visom keturiom atsistodama ant demblio.
       – Nusiramink. Pagyvenk pas mane nors savaitę, – Barba priėjusi paliečia Mildai nugarą. – Pailsėsi.
       – Jis mane užmuš.
       – Nebijok. Aš ką nors sugalvosiu.
       Barba jai pakloja guolį kitame kambario kampe. Paskui ima taisyti stiprius žolių antpilus.
       Neaišku, kiek laiko jos praleidžia kambaryje. Nesuprasi, kada diena, o kada naktis. Laikas tarytum sustoja. Milda visąlaik guli, Barbora ją girdo žolių nuovirais, o kai užmiega, pasilenkusi kažką daro prie jos veido. Milda verkia, blaškosi ir rėkia per miegus. Dažnai šaukia du žodžius: pasigailėk ir nubausk. Borą klosto ją antklode, kuri vis atsiduria ant grindų.
       Pagaliau neaišku kuriuo paros metu Barbora pažadina Mildą ir liepia jai apsirengti. Ta dairosi aplinkui, nesuprasdama, kur esanti.
       – Šiandien tavo vyras anksčiau pareis namo. Klaus kur buvai. Sakyk – pas Elmiškius. Jis klaus, kas tie Elmiškiai. Sakyk, kad nežinai, bet prisistatę kaip tolimi giminaičiai. Laikę pas save, vaišinę, neišleidę namo, nes norėję sužinoti, kas per aitvarai sunešę jums tokius didelius turtus. Jis supyks, bet greit nurims. Ką tavo vyras paprastai geria: kavą, arbatą ar alų?
       – Arbatą.
       – Išvirk jam arbatos. Į ją įdėk du šaukštelius štai šio tepalo, – Barba paduoda jai buteliuką. – Gerai išmaišyk.
       – Tai nuodai? – Mildos akyse šmėkšteli baimė.
       – Ne. Išgėręs tuoj užsimanys miego. Ir miegos tol, kol ana moteris paskambins telefonu. Tu atsigulk šalia ir kol miegos, glamonėk jį.
       – Nedrįstu prie jo net prisiliesti, – Milda vėl išsigąsta.
       – Reikia. Glostyk veidą, bučiuok ir visąlaik kartok: aš atimsiu tau protą, aš atimsiu tau protą. Kai tik išgirsi čirškiant telefoną, išlipusi iš lovos, čiupk ragelį. Jeigu tai bus ana moteris, prašyk palaukti. Paėmusi kokį lengvą metalinį daiktą, tvok jam iš visų jėgų per galvą.
       – Julius mane užmuš, – Milda užsidengia rankomis veidą.
       – Viskas bus gerai. Nespės susivokti. Pašnekėjęs telefonu, kaip visada, išvažiuos.
       – O ką man veikti paskui?
       – Laukti šviesių dienų. Tik padaryk viską, kaip sakiau.
       – Gerai.
       Milda paima buteliuką. Kai atidaro duris, vidun plūsteli gaivus rytmečio oras, vėjas pastvėręs nuo nugaros plaukus, bloškia juos veidan. Barba su gailesčiu žvelgia į sunykusį Mildos užpakalį, į plonas kojas ir neproporcingai ilgas raumeningas rankas, apmautas brezentinėmis pirštinėmis. „Turi pasisekti“, – sušnibžda pati sau.
       Lauke akis apžilpina saulė. Vėjas ir toliau šiaušia jos pleiskanotus nutriušusius plaukus. Gatve eina žmonės. Jie stengiasi nežiūrėti į ropojančią Mildą.
       Pagaliau ji pasiekia savo triaukštį namą, apaugusį žydinčiais vijokliais. Stovėdama ant paskutinės laiptų pakopos atsisuka, saulė ryškiai apšviečia pavargusį išsigandusį jos veidą. Didžiulėje apvalioje klomboje priešais laiptus siūbuoja tulpės. Milda dingsta name.
       Julius vilki ta pačia marga striuke.
       – Tu!
       Priėjęs spiria Mildai į užpakalį. Jo veidas persikreipęs iš pykčio lyg japoniška kaukė.
       – Išklausyk mane, – sako ramiai, kaip buvo pamokyta Barbaros, bet Mildos veidas iš profilio – kažkoks nenatūralus, įsitempęs.
       Julius nustebęs žiūri į žmoną.
       – Kur valkiojaisi?
       – Buvau pas Elmiškius. Jie tavo tolimi giminaičiai. Sutikau juos turguje. Prikibo kaip erkės. Parsitempė namo. Vaišino, kalbino, vis norėjo sužinoti, kodėl mes tokie turtingi. Sako, kaip gali inžinierius, gaudamas šimtą dvidešimt rublių algos, turėti didžiulį namą, garažą, mašiną, šiltnamį ir t. t.
       – Bjaurybės. Ir ilgai jie tave kamantinėjo?
       – Pats matai, kada grįžau.
       Milda atsigula ant puošnaus kilimo. Dabar sunku atsikirti – kur jos rankos, o kur kojos.
       – Ir ką tu jiems priplepėjai? – klausia ir jo riebūs išblyškę skruostai ima tirtėti.
       – Aš gi nieko nežinau.
       – Teisybė.
       Pakilusi nuo kilimo, nuropoja į virtuvę taisyti Juliui arbatos. Pripuolęs jis nori spirti jai į užpakalį, bet persigalvoja.
       – Nevykėliai! Iš pavydo manęs nekenčia. Nekenčia. Ir aš jų nekenčiu! Apšikt visus! Kas tie Elmiškiai...
       Virtuvėje girdėt jo balsas. Milda uosto buteliuką, Aišku, keturiom ,,kojom“ ruoštis virtuvėje yra labai sunku, bet ji pripratusi. Tarp puodų matosi tik vikriai besisukiojantis jos užpakalis. „Kas bus, tas...“ – murma. Viena ranka paėmusi padėklą su pastatytu ant jo puoduku, trim ,,kojom“ kibilkščiuoja pas vyrą. Jis sėdi fotelyje prasisagstęs striukę, po ja – jokių marškinių, matyti balta plati beplaukė krūtinė.
       – Kažko mane troškina, – sako paimdamas padėklą. Geria arbatą, – labai skanu, kaip niekad.
       Jo veidas ir figūra dabar jai kelia fizinį pasišlykštėjimą. Nėra labai storas, bet atrodo tarytum nulipintas iš tešlos. Mažos akutės beprasmiškai bėginėja po kambarį, apsistoja ties baldais, sienomis, Mildos pakaušiu.
       – Dabar eisiu miegoti, – nuo arbatos jo storos lūpos šlapios ir blizga, – jeigu kas skambins, pažadink.
       Jis išeina į kitą kambarį. Ten nenusirengęs, neužsitraukęs užuolaidų, nuvirsta ant sofos. Tuoj pasigirsta knarkimas.
       „Kas bus – tas...“ – murma Milda virtuvėje plaudama puoduką. Tuščią buteliuką ji paslepia.
       Paėmusi nuo kėdės tarką, nusineša ją į kambarį ir padeda šalia telefono aparato.
       ,,Kas bus, tas...“
       Krūpčiodama ropščiasi į sofą. Atsigula šalia vyro. Ištiesia raumeningas rankas. Ilgai laiko jas virš Juliaus galvos. Jis knarkia, net nosis juda. Mildos pirštai truputi dreba. Pamažu jie nusileidžia ant veido. Vyras nieko nejaučia.
       – Aš atimsiu tau protą.
       Milda atsigula ant Juliaus. Dabar ji visai nepanaši į keturkojį padarą.
       Po kiek laiko suskamba telefonas. Nulipusi nuo vyro, priropoja prie staliuko.
       – Taip, – sako į ragelį, – tuoj, – ir paėmusi tarką, eina prie sofos. Užsimojusi iš visų jėgų tvoja ja Juliui per veidą.
       – Išprotėsiu. Ko daužaisi!? – surinka jis ir vienomis kojinėmis bėga prie telefono.
       – Klausau, – kurį laiką tyli į ragelį. – Gerai, – sako. Padeda ragelį. – Išvažiuoju, kaip visada, su reikalais, – pasako Mildai. Apsiauna batus. Eidamas prie durų, grįžteli į žmoną.
       – Žiūrėk namus.
       Tai paskutiniai jo žodžiai. Tarpduryje sušmėžuoja ryškiaspalvė striukė ir dingsta. ,,Kas dabar bus?“ – niurna Milda. Ją krečia pasiutęs nerimas. Visuose kambariuose, net koridoriuje uždega šviesas, kad būtų jaukiau. Sekcijų lentynose suspindi krištolas. Kambariuose – jokių paveikslų, sienos ir grindys nuklotos brangiais kilimais. Tarp jų Milda atrodo visai apgailėtinai. Ji įlenda į kampą ir tūno išplėstomis akimis žiūrėdama į šviesos užlietus kambarius. Slenka valandos. Užeina audra. Ima griaudėti pirmoji šį pavasarį perkūnija.
       – Aš tau atimsiu protą! – garsiai surinka Milda, ropodama į kambario vidurį. Neplauti sulipę plaukai karo abipus veido. – Dieve, kokia aš baisi, – garsiai sako žiūrėdama į veidrodį, – nors telefonas suskambėtų. Nieko. Tik griaustinis dunda. Reikėtų pasipuošti, – kažkodėl pamano.
       Apsivelka juodą blizgančią suknelę ir ant galvos užsimeta juodą skarą ilgais šilkiniais kutais. Ją krečia šaltis, tarsi kas būtų apipylęs šaltu vandeniu.
       – Proto galas, – staiga garsiai pasako.
       Perkūnija už langų rimsta. Milda atsineša dubenį, skudurą ir, suvyniojusi kilimą, plauna grindis. Jai ima trūkti oro. Priėjusi atidaro langus. Po to vilnoniu skuduriuku blizgina baldus. Paskui plauna langų stiklus.
       Laikrodis ant sienos rodo tris valandas nakties.
       – Nesuprantu, kodėl staiga man taip gera pasidarė, – ji permeta ant nugaros vieną skaros kampą.
       Milda visą naktį tvarko, valo namus.
       Aušta. Ji užgesina šviesas. Pro pravirus langus plūsta žydinčių sodų kvapai. Čiulba lakštingalos. Pašėlusiai čiulba lakštingalos. Pašėlusiai čiulba. Milda bando sustumti du stalus. Pavargusi parkrinta ant grindų. Teka saulė. Purpurinė šviesa nuplieskia juodai apsirengusią ,,keturkoję“ būtybę. Pagaliau jai pavyksta sudurti stalus. Užtiesia ant jų baltą staltiesę. Pravėrusi sekcijos duris, ilgai žiūri į sidabrinius kandeliabrus. Paėmusi vieną, atneša ant stalo. Grožisi juo. Atneša kitą. Kažko išsigąsta. Suglumusi nuropoja prie sekcijos. Atidaro dureles, kur stovi sukrautas krištolas. Pakilnoja vieną taurę, kitą. Atsisukusi pasižiūri į baltai uždengtus stalus. Vėl uždaro dureles. Iš kažkur paėmusi dvi ilgas žvakes įstato jas į kandeliabrus.
       Dabar ji visiškai rami. Saulė apšviečia veidą. Jis rausvas, patenkintas.
       Lakštingalų nebegirdėti. Čiulba kiti paukščiai. Už medžių jau bunda miestelis. Ima burgzti mašinos.
       Milda nuropoja į vonią. Nusiėmusi nuo galvos skarą, prausiasi sugrubusias rankas, veidą. Prieš veidrodį šukuojasi plaukus. Supynusi prismeigia juos prie pakaušio. Vėl užsimeta ant galvos skarą. Uosto ant spintelės sudėliotus flakonėlius. Kruopščiai kvėpinasi. Išėjusi sodan, priskina raudonų tulpių su violetiniais pakraštėliais ir pamerkia jas į vazas. Po to pusryčiauja. Geria arbatą ir valgo sumuštinius. Jos veide – jokio nerimo. Sučirškus telefonui, veido išraiška nesikeičia. Priropoja prie aparato. Paima ragelį:
       – Alio.
       Paskui ilgai tyli. Jos veido nesimato, tik raumeningos rankos. Sako:
       – Kelintą valandą? Neaišku? Ne vienas. Ji taip pat žuvo? Tuoj pat atvažiuoti į morgą. Koks adresas? Važiuoju.
       Padeda ragelį. Mildos veidas truputį pabalęs, pasaulis staiga jai pasidaro labai skaidrus ir šaltas. Paėmusi piniginę, suskaičiuoja pinigus, įsimeta ją į rankinuką.
       Morge parodo jos vyro lavoną. Jis – be galvos. Atiduoda jai ryškiaspalvę striukę.
       – Galvos dar nerado, – burbteli tas su baltu chalatu. – Ieško, – priduria.
       Paskui Milda sužino, kad Juliaus meilužė liko gyva, tik jai amputavo kojas. Jie trenkėsi į medį, po to nusirito nuo kalno.
       – Įvyko, – taria sau. –Proto galas.
       Lauke nepakenčiamai dvokia alyvos. ,,Nereikės pirkti gėlių,“ – pagalvoja. Įsiropščia į taksi, nuvažiuoja į paštą ir pasiunčia telegramas, po to grįžta namo. Jaučiasi pavargusi. Telefonu užsako karstą. Viskas jau paruošta. Belieka tik langus uždengti audeklu.
       Juliaus galvos taip ir nerado. Milda turi laikyti karstą uždarytą.
       Kandeliabruose skaisčiai šviečia žvakės, mesdamos ilgus šešėlius ant gėlių.
       Po laidotuvių giminės suguža į namą, nes „keturkojė“ Milda negali pakęsti restoranų ir kitokių viešų vietų. Jai labai gera. Pro atlapus langus vidun plūsta gaivus oras. Ilgai neleidžia degti šviesos – toks neapsakomai gražus vakaro dangus mėlynuoja virš sodo medžių. Staiga prisimena Barbą: ,,Kodėl aš jos nemačiau per laidotuves ir anksčiau nemačiau ir dabar nėra?“
       Trečią dieną visi išvažiuoja, namai lieka tušti. Milda visai nebijo, atvirkščiai – jaučiasi puikiai, stuburo beveik nebeskauda, pamano, ko gero, sulauksianti tos dienos, kada kaip visi žmonės vaikščios dviem kojom.
       Į namą prilenda visokiausių vabalų. Jie ropoja grindimis, lubomis, sienomis. Ypač daug skruzdėlių. Jokie chemikalai nepadeda.
       Visi Juliaus pinigai atitenka Mildai. Jų labai daug, o tereikia vien maistui. ,,Nors vaikas būtų,“ – su apmaudu galvoja.
       Nebijo net vaiduoklio. Nemirksėdama žiūri, kaip jis išnyra iš blausios tamsos, begalvis, apsivilkęs tik tą ryškiaspalvę striukę, vietomis aptekusią krauju, bastosi po koridorius, kilnoja telefono ragelį, atsigula ant sofos, vėl atsikelia, eina į virtuvę – ir taip kiaurą naktį. Keista, ji visai pamiršo Juliaus veidą. Tuoj po laidotuvių sudegino visas jo nuotraukas. Pati nežinojo, kodėl taip daro. Skirtumas toks – vaiduoklis jos nespardo. Jis šlaistosi po visą namą, nieko blogo jai nedarydamas. Vietoj galvos žioji kiaurymė, juoda tuštuma – ir jokio balso, jokio menkiausio garso. Mildai jis be galo įkyrėjo, kai tik pamato, tuoj krūtinę užgula baisus sunkumas, ji negali net pajudėti, visi sąnariai keistai suglemba, karščiuoja akys ir labai pykina, net atsikėlusi ryte dar negali valgyti, tik apie pietus praeina šleikštulys.
       Nuropoja pas Barbą prašyti patarimo, bet ta nenori įsileisti. Tada Milda įkiša ranką tarp durų ir per plyšį apsako jai savo bėdą.
       – Laikas išgydys tave, – sušvapsi senė bedante burna ir, nustūmusi Mildos ranką, užtrenkia duris.
       – Tfu, – nusispjauna Milda.
       Gal Barborą dabar ima pavydas, kad Milda tapo baisiai turtinga. Bet negali būti.
       Sužino labai garsaus gydytojo pavardę ir ryžtasi pas jį nuvažiuoti.
       Gydytojas nuodugniai ją apžiūri. Jis be galo malonus ir niekuo nesistebi. Nuo jo vaistų Mildai ima tvirtėti kojos, o stuburo skausmus – lyg kas ranka nuima. Po kelių savaičių jau gali atsistoti ant kojų. Apetitas – žvėriškas. Naktimis Juliaus siluetas sudūluoja iš toli ir dingsta.
       Milda pradeda tukti. Jai reikia mažiau valgyti, nors dabar jau gali vaikščioti abiem kojom, bet jos vis tiek silpnos, linksta neatlaikydamos padidėjusio svorio. Ji šlepsi po namus, po sodą, nuslenka, ir į parduotuvę nusipirkti maisto, bet dažniausiai sėdi kambaryje ir mezga. Dabar ji panaši į kubilą ir veidas apvalus it futbolo kamuolys. Milda rengiasi juodai. Visi megztiniai numegzti iš storų juodų siūlų. Ji nebevalo dulkių, visai nebetvarko namų, sodas neprižiūrimas apauga dygliuotomis piktžolėmis, vėlai rudenį ant žemės supūva visi vaisiai. Kambariuose draikosi voratinkliai, už jų lentynose dar skaudžiai prieš saulę žaižaruoja krištolas, tvyksteli auksas ir juoduoja senas, labai sunkus sidabras.
       Mildai rodosi, kad žmonės ją užmiršo. Sena, niekam nereikalinga, aišku, Barba už ją dvigubai senesnė, bet po Juliaus mirties jos vengia viena kitos. Kažkas abi slegia. O daugiau draugių ji neturi. Vyro giminės kažkodėl niekada pas ją nesirodo. Gal jie tik laukia jos mirties, kad paskui galėtų pasidalinti turtą? Neaišku.
       Ji sėdi ir mezga mezga, kartais žiūri televizorių, nuo mezgimo jai neskauda akių, o žiūrėti į televizoriaus ekraną ilgai negali.
       Taip slenka dienos. Milda jau visai žila. Dažnai girdi, kaip laidoja kaimynus, tik Barba gyvena lyg niekur nieko. Dažnai jos susitinka toje pačioje parduotuvėje, bet apsimeta viena kitos nematančios. Milda atprato kalbėti su žmonėmis, bet vienatvė jos, kaip ir Barbos, neslegia. Gal tuo dabar jos panašios.
       Jų miestelyje stato fabriką, žmonės labai piktinasi, sako, užnuodys visą orą, net žolė nebeaugsianti, o Milda vis mezga ir mezga.
       Vieną trečiadienį bemezgant apykaklę staiga išgirsta kažką vaikščiojant antrame aukšte. Tai ne – Julius. Jis niekada nekelia jokio triukšmo. Kas ten galėtų būti? Šiurpdama atsistoja iš fotelio. Netyčia pažvelgia pro langą. Krūmuose regi du vyrus, kurie kažką laiko rankose. Milda labai tyliai užlipa į antrą aukštą. Svetainės durys praviros. Nematytas tipas iš sekcijos krauna krištolinius indus į lagaminus.
       Milda nespėja net išsigąsti, ji tik galvoja, kaip nepastebimai dabar išslinkti iš namo ir pakviesti miliciją. Prisimena, kad yra atsarginis išėjimas iš antro aukšto, kaip tik čia pat, kairėje, pro sandėlį, paskui pro rūsį – tiesiai į sodo gilumą. Kad tik suspėtų, kad tik suspėtų ir kad durys atsidarytų be jokio garso. Ledine ranka pastumia rankeną. Durys sugirgžda ir prasiveria. Įsiklauso. Vagis toliau šeimininkauja kambaryje, nekreipdamas į nieką dėmesio. Ji uždaro duris. Ir dabar visiškai rami tyliai tyliai nulipa žemyn. Reikia skubėti. Tie, kur tupi krūmuose, negali jos matyti, priešais auga tankūs avietynai. Bet kelią užtveria tvora. Kad silpnomis kojomis ir tokiu didžiuliu apvaliu kūnu persiristų per tvorą, Mildai turėtų padėti antgamtinės jėgos. Ir nežinia kokiu būdu ji atsiduria gatvėje. Ima siaubingai klykti. Subėga žmonės. Iš antro jos namo aukšto žvangėdami iškrenta stiklai. Tuoj pro langą išlekia ir žmogus. Kažkas šaižiai sušvilpia. Kiti du iš sodo puola bėgti į priešingą pusę. Visi blaškosi. Vieni nusiveja anuos du, kiti nudumia paskui tą, kuris iššoko pro langą. Kažkas iškviečia policiją.
       Milda sėdi ant žemės ir žliumbia it kūdikis, ašaromis ir purvais terliodama skruostus.
       Vagis pagauna už miesto. Bet juodu kostiumu, baltais marškiniais ir baltomis kojinėmis apsirengęs žmogus tardo Mildą, iš kur ji gavusi tiek aukso, krištolo, sidabro ir kaip pasistačiusi šį namą.
       – Viskas – amžinatilsio mano vyro.
       – O kokia buvo jūsų vyro alga?
       – Apie šimtą dvidešimt rublių. Jis buvo inžinierius, o aš nemokyta.
       – Labai įdomu, – burbteli naftalinu dvelkiąs kriminalistas.
       Toliau – dar įdomiau. Atėjęs po savaitės ilgai klausinėja apie Juliaus mirtį, apie tą šiurpią katastrofą ir visą Mildos pasakojimą kruopščiai užsirašo ant popieriaus lapų.
       Po kelių dienų tas pats juodai apsitaisęs kriminalistas atneša į ploną rūkomąjį popierių suvyniotą žmogaus kaukolę.
       – Čia – jūsų vyro galva, tai yra kaukolė, – paaiškina. Kaukolė – be apatinio žandikaulio. Milda ramiai ją apžiūrinėja.
       – Jis man vaidendavosi, vis be galvos vaikštinėdavo po namą, – sako ji.
       – Galvą praėjus kelioms valandoms po avarijos rado pradedantys vagišiai. Grįždami iš kaimo apšvarinę vieną senuką. Galvą įmetė į skruzdėlyną. Rudenį ištraukė. Jūsų vyro kaukolė tapo vagių talismanu. Matyt, ne be reikalo.
       – Kaip ne be reikalo, – susinervina Milda, sėsdamasi į fotelį ir sunerdama ant pilvo rankas.
       – Chm, – numykia vyriškis, – pati suprantat, – jis smilium braukia per Juliaus pakaušį, – kai radom jūsų vyro galvą pas juos, atsiprašau, kaukolę, išsigandom, manėm, kad jie ne vieną žmogų yra nužudę. Bet paaiškėjo, kad tai kaukolė – tik talismanas. Vagys – taip pat prietaringi. Ir kur tik jie netampė jos su savimi. Vienąkart buvo ją praradę, tai jau – ilga ir bjauri istorija, ir tada jiems ėmė labai nesisekti. Papasakočiau, bet neturiu laiko, – jis žvilgteli į laikrodį ant rankos. –Pusę keturių. Skubu. Viso labo.
       Vyriškis paduoda Mildai ranką. Ji jam padėkoja. Švysčiodamas baltomis kojinėmis kriminalistas išeina.
       Pamažu miestelį apgaubia šiltas birželio vakaras. Už langų svyra medžių lapai, kvepia gvazdikais ir dūmais. Milda iš spintos išima gražiausią staltiesę, išsiuvinėtą auksiniais siūlais ir uždengia ja stalą. Pagalvoja, kad rytoj užsakysianti mažą grabelį, įdėsiantį ten Juliaus kaukolę ir kartu su Barba (jos privalo gi vienąkart susitaikyti) nunešiančios jį į kapines. Reikia kunigo, dar pamano. Paskui mintys nuklysta įprastine linkme. Mąsto, kad turės įsivesti namuosna signalizaciją, kaip patarė kriminalistai, o tuoj po Juliaus galvos laidotuvių antrame aukšte sudės stiklus į langus ir dar daug ką reikės padaryti, o per vasarą privalės numegzti dar vieną nepaprastai storą megztinį.
       Nueina į sodą ir priskina balzaminų. Rodosi, kad tamsiuose krūmuose tupi plėšikai, vietoj ilgų blizgančių lapų akyse sušvytruoja aštriai išgaląsti peiliai. Surikusi dusdama nurieda sodo takeliu į namą.
       Juliaus kaukolė dabar gražiai atrodo po rožiniais balzaminais – ant baltos staltiesės, išsiuvinėtos spindinčiais siūlais. Milda uždega žvakę ir, prisitraukusi krėslą, atsisėda prie stalo. Ji neprisimena Juliaus veido. Jai rodosi, kad jos pačios veidas – be odos, tik didelis mėsos gabalas, kuris kažkam kruvinai šypsosi tamsoje. Nori pravirkti, bet negali.
       Tamsa kambaryje pilna slopių nežemiškų garsų.

       Skablauskaitė, Jolita. Liūnsargių moteris: Apysaka, apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

       ĮKYRI MELODIJA

       Lange nejudėdamas rymo jos profilis, o toli laukuose geltonuoja saulėgrąžos, ir yra kažkoks ryšys tarp moters profilio lange ir toliuose nokstančių saulėgrąžų.
       Moters vardas Deiva, ji – garsaus, anksti žuvusio dainininko duktė. Visuose kambariuose kabo didžiulės tėvo nuotraukos. Duktė niekada nesvajojo tapti dainininke, jai labiau patiko provincijos ramybė ir šie gražūs žali medžiai už lango. Bet ne taip lengva gyventi, kaip tu nori.
       Tik sutemus pasigirsta įkyri melodija, nuo kurios kažkodėl jai norisi verkti. Saulėlydis rausvina langus ir obelų lapus. Ir tada, išjungus televizorių, jie ateina, tie laukti svečiai. Jie yra tėvo draugai arba jo mokiniai. Deiva painioja jų vardus, pavardes, jau seniai apsiprato su svečių keistumu, išties tai – dainuojantys sapno žmonės, apsisiautę įvairiaspalviais drabužiais.
       Po pietų ji visada ilgai geria arbatą. Aplinkui šiuršena raudonlapės kanos ir siūbuoja tamsiai geltonos, beveik bronzinės gėlės. Iš urvelių lenda pelės ir šmirinėja visokie vabaliukai. Švelnus vėjas ant baltos staltiesės supa augalų šešėlius. Šviečia tyli birželio popietė, tik girdėti, kaip dūzgia bitės. Deivai pasilenkus, ant pečių jai sujuda šiaudų spalvos skraistė. Deivos akys visada svajingos, aptrauktos neįžvelgiama migla. Ramybė, vien ramybė. Ir kodėl čia ateina jos tėvo svečiai it oro dvasios, ir jie tik vaidina žmones. Nėra nei linksmi, nei liūdni, bet juos girdėti visuomet malonu, ypač geriant popietinę arbatą. Neužmiršta, kažkas tavęs neužmiršta. Puiku. Dar visa vasara prieš akis. Mįslingos saulėgrąžos, stangrūs, tvirti jų kotai.. Kambaryje jos pamerktos į juodas rasotas vazas. Vakaro spinduliai jau glosto jų žiedlapius. Ne, tai ne saulėgrąžos, tai kitos gėlės. Vasara tik prasidėjo, bet Deiva vazose regi saulėgrąžas. Tuoj pasirodys tėvo draugai. Susileis juos bekūnius, bekvapius į savo kambarius, į savo sielą.
       Dangus papilkėjo. Deiva dabar nebegalvojo apie savo tėvą, ji mąsto apie svečius, štai – jau girdi keistą įkyrią melodiją. Ir tuoj juos pamato – melsvais susikaupusiais veidais jie artėja prie Deivos. Nuo pašiūrės krenta išgaubtas šešėlis. Jai atrodo, kad tėvo draugai jos niekada nepaliks. Jų drabužiai pasiūti iš auksinio aksomo. Prašmatniai jie apsirengę.
       Deiva išgėrė dar vieną puodelį arbatos. Dvi dienas smarkiai lijo. Ji snūduriavo nuo ryto iki vakaro. Už langų siūbavo raudonlapės kanos. Dabar – vėl giedra. ,,Negaliu atsisakyti nuodų, – šnibžda Deiva svečiams, beveik nepraverdama lūpų. Jai patamsėja akys. – Niekuo nebegaliu tikėti, – kalba jiems, – gal po kelių metų visi mano žodžiai bus juokingi. Jūs nežinot, kaip man sunku.“
       Išblėsta jos plaukų žėris. Žalsvas oras paglosto skruostus. „Jūs manim netikit, o gal jūs manęs net nemylit?“ – papriekaištauja tėvo svečiams.
       Virš klevų staiga nušvinta raudonų čerpių stogas. Deiva atsidūsta.
       Kaip ir kiekvieną vakarą, svečiai ima negirdimai vaikštinėti po kambarius. Kažkur dingo ilgai ją kankinęs nerimas. Už visų langų sumirga labai skaidrus oras. Ak, kaip klaikiai žydi tos geltonos nuodingos gėlės ar daržovės – kažkur...
       Deivos profilis gerai matomas iš gatvės. Žmonės jau priprato čia jį vakarais regėti. Keista, kad šiandien tarp svečių ji vėl išvydo savo jauną tėvą, iki pusės nuogą, apsitempusį juodomis odinėmis kelnėmis, užsidėjusį juodą domino, slepiantį pusę veido. Jo plaukai priekyje buvo nuskusti, galva švietė it kaukolė, o pakaušyje paliktas styrojo žibantis plaukų kuokštas. Tėvas atrodė nuostabiai. Jis bėgiojo po kambarius, paskui lakstė stalais ir šokinėjo pro visus langus. Deiva negalėjo atitraukti nuo jo savo susižavėjusių akių, bet jam, kaip savo tėvui, nejautė ypatingų sentimentų, nes jis buvo jaunas, amžinai jaunas, daug jaunesnis už dukterį (sulaukęs nepaprastos šlovės, dvidešimt šešerių metų žuvo autoavarijoje).
       Tėvo judesiai buvo be galo profesionalūs. Jį visą gaubė kerai.
       Taigi tėvas žuvo geltonųjų saulėgrąžų lauke. Nebevaldoma mašina ten apsivertė ir užsiliepsnojo. Didelės saulėgrąžų galvos siūbuoja ir siūbuoja, barstydamos geltonus žiedlapius ten, kažkur Ukrainoje...
       Dabar tėvo judesiai vėl tapo švelnus, vos pastebimi, toks besvoris jis sklandė prieš Deivos akis.
       Visą gyvenimą duktė žavėsis savo jaunu, labai gražiu tėvu, kuris buvo lengvabūdis, aistringas, turėjo daugybę meilužių, nors nė vienos rimtai nemylėjo, tik Deivos motiną gerbė ir gal kiek jos prisibijojo. Viską sujaukė saulėgrąžų laukas Ukrainoje. Jis žuvo kartu su viena savo meiluže. Po tėvo mirties, motinai aptemo protas. Deiva anksti liko viena.
       Saulėgrąžos... Saulei leidžiantis, jų pilni visi kambariai. Tėvo draugai tebeslankioja tarp ilgakočių augalų, dabar girdisi ta pati liūdna, įkyri melodija.
       Šiltas, nuostabus vakaras... Ant veido suvirpa šviesos pluoštai. Duktė – visai nepanaši į savo tėvą. Tėvo kojos čia pat siūbuoja – labai ilgos, aptemptos odinėmis kelnėmis... Kai kur ant tėvo kaktos sumirga ploniausios voratinklių gijos, o už lango tarp obelų lapų vis zuja ir zuja uodai. Linksmai tiksi laikrodis. Iš sodo trykšta žalsva šviesa.
       Deiva labai nori, kad tėvas tuoj nusiimtų domino, ir ji pamatytų jo jaunas, gyvas akis, bet tėvas šįkart nusiteikęs juokauti.
       Ant staltiesės sujuda obelų šešėliai. Išnyksta aitrus saulėgrąžų geltonis. Svečiai kažką niūniuoja sau po nosimis, tarytum vandens būtų pribėgę į kambarius... Už medžių baltuoja kaimynų langinės.
       Deiva mąsto, kad reikėtų jai aplankyti motiną ligoninėje, bet vienas iš svečių tuoj papurto galvą: tegul ir motina lieka amžinai jauna. Tegul...
       – Tegul, – garsiai pasako Deiva.
       Gatve nuėjo mergaitės, apsivilkusios pūstomis baltomis suknelėmis. Amsi šuo. Viskas – prasminga ir kartu kvaila, visi žmonės orūs ir pikti, tad neverta su jais turėti reikalų, visai kas kita – tėvo draugai.
       Iš tolo aukšti apyniai panašūs į kiparisus, ypač naktį, kai mėnuo apšviečia tolimiausius kampelius, net pasidabruoja visus metalinius daiktus jos kieme.
       Zuja ir zuja uodai. Ir tėvas tarytum uodas iššoka lauk pro langą ir dabar bėga medžių lapais aukštyn į šviesą, kresčiodamas labai ilgas kojas, aptemptas juodomis odinėmis kelnėmis. Deiva jo nesustabdo. Žibantys uodai suka ir suka ratus aplink eglių kamienus. Sujuda juodos šakos it smaugliai... Ir tėvas pamažu blanksta vakaro saulėje.
       Deiva netyčia apverčia puoduką. Pasilieja arbata, šilta, geltona lyg vakaro dangus.
       Visa mūro siena numarginta obelų šešėliais, ir už jos kažkur dingsta tėvas. Tačiau muzika tebeskamba. Tėvo draugai klaidžioja po kambarius, kumščiuose gniauždami paskutinius saulėgrąžų žiedlapius...
       Deiva nuleidžia vokus. Ji jaučia, kaip svečiai dabar liečia rankomis jos kojas. Skamba ir skamba ta pati įkyri melodija.
       Deiva atsimerkia. Saulėlydyje žaižaruoja sodas. Stikle nušvinta juodas subrendęs saulėgrąžos veidas piktomis akimis, o Deivos profilis lange tampa visai neberyškus. Praeiviai jo nebemato.
       Ak, atėjo liūdna vasara.

       Skablauskaitė, Jolita. Liūnsargių moteris: Apysaka, apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

       ŽIURKĖ

       Šis rajonas visada dvokė išmatomis. Čia stovėjo labai daug tų būdelių, o už jų plytėjo laukas, apžėlęs piktžolėmis. Po jį strikinėjo juodi gaidžiai. Tik viena aukšta, bet nususi eglė džiugino akį. Mirdza ir Teodozijus gyveno vienaaukščiame kreivame namelyje. Į būdą jiems tekdavo eiti gan toli, ji stovėjo pačiame lauko pakraštyje. Čia daugiau jokių patogumų nebuvo. Kartu su jais gyveno labai daug varnų. Pasisiuvusi musės mėlynumo blizgantį chalatą, Mirdza (ji buvo latvė) bastydavosi po savo plantacijas. Čia augo egzotiškos varnalėšos, tokių niekur nepamatysi. Varnalėšos ir kiečiai buvo pats didžiausias jos rūpestis, rudenį iškasdavo jų šaknis ir, tinkamai jas paruošusi, pardavinėdavo turguje. Vilniaus turguje ji turėjo savo nuolatinę vietą, netoli durų, dešinėje pusėje, tarp žolininkių. Mirdza pardavinėdavo ir alijošių lapus. Už didelį gražų lapą prašydavo visai nedaug, o vėliau trigubai pakėlė kainą. Juos augino savo namuose. Į Vilnių ji visada važiuodavo traukiniu.
       Kaip dabar mena tą tvankų, balzganą rytą. Ji ėjo siauru takeliu tarp varnalėšų. Migdomai šlamėjo jų lapai. Viena būdelė buvo suirusi, ir ji pamatė didelę, baltą subinę. Norėjo nusilaužusi rykštę smarkiai drožti per ją, bet susilaikė – kam pyktis su savo kaimynais – ir nuėjo tolyn. Po kojomis pasipainiojo labai puikus gaidys. Mirdza nusivilko chalatą ir, išskleidusi jį, užmetė ant gaidžio. Taip pagavo juodąjį giedorių. Baisiai troško nusukti jam sprandą, tačiau jo galėjo kas nors pasigesti, o gal niekas jų neskaičiuoja? Ilgai svarstė, ką daryti su gaidžiu, susimąsčiusi iš uodegos išrovė kelias žibančias plunksnas. Staiga Mirdza išgirdo vaiko bliovimą. Sviedusi gaidį šalin, ant pirštų galų nutipeno prie akmenų krūvos. Ten augo rugiagėlės ir aguonos. Tarp akmenų gulėjo ryšulys, iš jo ir sklido bliovimas. Taip, čia kažkas pametė vaiką. Mirdza apsidairė – nė gyvos dvasios. Vaikas buvo alkanas.
       – Ei! Padėkit! Ateikit čia kas nors! – ėmė rėkti visa gerkle Mirdza.
       Iš vienos būdelės išlindo galva.
       – Kas atsitiko? – paklausė susirūpinusi.
       – Vaiką radau. Nežinau kieno jis.
       – Neškis namo.
       – Nieko sau, o kuo aš jį šersiu?
       Vaikas buvo didelis, sunkus. Mirdza vos jį pavilko. Na, ir marmūzė – to vaiko, burna vypsojo nuo vienos ausies iki kitos, juodi pūkai siekė net ausis, o jis pats buvo juodas, kaip mulatas.
       – Fe, – pasipurtė Mirdza.
       Ji sukvietė visus kaimynus. Vaikas jiems taip pat atrodė labai bjaurus.
       – Aš jo nešersiu, – pasakė jiems Mirdza.
       – Jis mums ateityje bus labai reikalingas, – ėmė kalbėti Žiurkė. Jis buvo apylinkės seniūnas. – Šitiek išviečių turim, ir nėra kam jas iškuopti. Užaugs mums puikus darbininkas. Privalom visi jį šerti. Pastatykim jam prie išeinamosios būstą, tegul auga, tegul pratinasi prie savo amato.
       Karštis atlėgo tik vakarop. Papūtė gaivus vėjas. Varnos ir žvirbliai visai nesivaržė. Jų buvo pilnas kiemas. Tiesa, Mirdza dar augino ir apynius. Jie kažkuo jai priminė pietuose augančius medžius, kurių niekada gyvenime nebuvo net mačiusi. Į vaiką Mirdza nebekreipė dėmesio. Jis rūpėjo jai ne ką daugiau negu kažkieno gaidys. Tegul auga, tegul bendruomenė juo rūpinasi. Bet kitą dieną Žiurkė pasakė, kad reikia sutvarkyti jo popierius. Ir sutvarkė! Mirdza tapo to labai bjauraus vaiko motina. Žiurkė kartą nusitempė Mirdzą į savo urvą ir ilgai aiškino, ką paskui ji turėsianti daryti.
       Vaikas augo kaip ant mielių. Dabar jis turėjo Teodozijaus vardą ir Mirdzos pavardę, ir ji noromis nenoromis privalėjo juo rūpintis, pagaliau Mirdzai net ėmė atrodyti, kad tai jos tikras sūnus.
       Medinės namo sienos buvo pažaliavusios, o kiemas – visada pilnas šiukšlių. Paaugęs Teodozijus iškuopė visas išvietes, kažkur išvežė šiukšles, sudegino senus skarmalus ir nereikalingus daiktus, tik jis labai daug valgė. Todėl išaugo stambus, turėjo nežmoniškai didelę beplaukę galvą. Jam visai neaugo plaukai, nors Mirdza puikiai prisiminė, kad kai rado Teodozijų, jo galva buvo padengta juosvais pūkais.
       Vieną dieną tarp šiukšlių Teodozijus aptiko auksinę grandinėlę. Jie labai džiaugėsi tuo radiniu. Teodozijus pasikabino ją ant kaklo ir niekada jau nebenusiimdavo. Kiekvieną dieną Žiurkė juos sekė, Mirdza nesuprato, kodėl jis taip daro. Pamanė, kad labai jam patinkanti, tad ėmė puoštis. Aišku, ji buvo kvaila per visą pilvą.
       Aplinkui kerojo vešlios varnalėšos, ir savo plantacijomis Mirdza buvo labai patenkinta. Išvietės dabar atrodė visai gražiai.
       Teodozijus labai mažai tekalbėdavo. Jis gyveno ramiai ir padoriai.
       Kiemo dilgėles ėdė amaras, ir tada Mirdza kažkodėl pagalvojo apie nelaimę.
       Vieną vakarą kartu su Žiurke pas juos atėjo kažkoks ponas Šmurgis. Vasaros vakaras buvo šiltas ir kvepėjo grūdais. Mirdza jiems išvirė arbatos. Arbatą jie gėrė po obelimi. Jai vis vaidenosi perkūnijos griausmas, atrodė, kad tuoj gali pradėti lyti. Bet nelijo, tik uodai kando. Ponas Šmurgis labai įdėmiai apžiūrinėjo Mirdzą, į Teodozijų jis mažiau kreipė dėmesio. Mirdza staiga išsigando, ji pamanė, kad Šmurgis, ko gero, yra Teodozijaus tėvas, bet nederėjo gi klausinėti. Žiurkė jam parodė kažkokius dokumentus. Mirdza nieko nesusigaudė.
       – Čia – tavo parašas? – paklausė jos Šmurgis.
       – Mano, – atsakė ji.
       – Puiku.
       Mirdza nesuprato, kodėl – puiku. Buvo labai išsiblaškiusi. Krūmuose klaikiai kniaukė katė, ji trukdė susikaupti.
       – Ir čia pasirašyk, – jis Mirdzai atkišo dar vieną popierių.
       Ji suraitė savo parašą, net neperskaičiusi, kas ten prirašyta.
       – Puiku, – vėl pasakė Šmurgis.
       Ir Žiurkė nusišypsojo. Mirdza ir Teodozijus taip pat nusišypsojo. Mirdza vilkėjo smilgų rausvumo suknelę, kurią vis plasnojo vėjas ir manė, kad labai jiems patinkanti kaip moteris, todėl dar plačiau nusišypsojo, o kad ji būtų žinojusi... Pastebėjo, jog šalia obels augančios vyšnios lapai – taip pat juodi, visi aplipę amaru. Vėl nusmelkė negera nuojauta. Dar labiau apsiniaukė dangus ir tuoj galėjo prapliupti lietus. Uosyje ūbavo laukinis balandis. Ponas Šmurgis tarp pirštų rideno duonos minkštimą.
       – Graži moteris, – pasakė jis Žiurkei.
       Mirdza nusijuokė.
       – Tu pažvelk, koks stiprus Teodozijus, kokie sveiki jo dantys.
       – Taip, vyras labai tvirtas, – patenkintas šyptelėjo Šmurgis.
       Mirdza įpylė jiems dar arbatos. Katė nustojo kniaukusi, ir Mirdza visai apsiramino. Maloniai šiureno aukštas uosis, laigė kregždės. Nieko baisaus nebuvo galima įtarti.
       Ponas Šmurgis atsisveikino. Jis užsivožė ant galvos skrybėlę. Ir jie išėjo, kažką tarp savęs šnibždėdamiesi. Kartu su savimi išsinešė ir popierius su Mirdzos parašais. Uosyje ūbavo ir ūbavo laukinis balandis. Jis turbūt buvo pilkas su juosva juostele aplink kaklą.
       Po kelių dienų vėl atėjo Žiurkė. Jis liepė Mirdzai ir Teodozijui penktadienį anksti atvažiuoti į Vilnių. Lygiai septintą valandą ryto būti ant kalno, kurį jie vadino Zizuku. Žiurkė tiksliai nusakė susitikimo vietą.
       Penktadienio rytas buvo labai vėjuotas. Dangus šiurpsojo pilkas, net joks paukštis pro šalį nepralėkė, vėjas ant kalno šiaušė sausus stagarus. Taip stovėjo jie visi trys ant kalno tylėdami, vėjo kedenamais plaukais: moteris milžiniškom akim, įsisiautusi į tamsias skraistes, didžiulis kūdikis ir vyras žiurkės snukiu. Dar labiau pasmarkėjo vėjas, ėmė plaikstyti Mirdzos skraistes. Mirdzos ir Teodozijaus akys buvo labai liūdnos, o Žiurkė akių visai neturėjo, jų vietoje juodavo tik dvi skylės.
       Pagaliau pasirodė ponas Šmurgis. Jis davė Žiurkei pinigų ir nusivedė su savimi Mirdzą ir Teodozijų. Žiurkė susikišo pinigus užantin, jo snukiu nuslinko gudri šypsena. „Taip, aš juos pardaviau, – jis galvojo, – ir nepigiai. Bus puikūs darbininkai, tas idiotas ir jo įmotė. Dabar ramus galiu grįžti namo.“
       Jis nusileido nuo kalno, kur švilpavo vėjai, siauru takeliu pasuko per brūzgynus ir pagaliau atsidūrė mieste. Ėmė lyti. Lietus merkė niūrius namus, tuščius kiemus, juose pamirštus vaikų žaislus. Žiurkė, kaip dera žiurkėms, įlindo į savo urvą. Tai buvo ilgas kaip rankovė kambarys. Uždegė šviesą. Kambaryje stovėjo lova, stalas, dvi kėdės ir bufetas. Iš bufeto jis išėmė neregėtomis etiketėmis apklijuotą butelį ir taurę. Pasistatė jį ant stalo ir atsisėdęs ėmė gurkšnoti, matyt, labai skanų ir labai stiprų gėrimą, nes tuoj jam į akiduobes pribėgo juodo skysčio, kuris skaičiai sužvilgo elektros šviesoje.
       Po kiek laiko Žiurkė pradėjo garsiai su savimi šnekėtis.
       – Valio, man jų nė kiek negaila. O, siaube, idiotas ant kaklo turėjo auksinę grandinėlę. Ir aš ją palikau, nenukabinau, koks vėpliškumas, – jis išlenkė taurę. – Sumautas gyvenimas, tad turiu prekiauti žmonėmis. Tačiau verslas neblogas. Ir niekas nežino, net neįtaria. Mano firmai sumanytas puikus pavadinimas. Liuks priedanga. Už tuos pinigus pasistatydinsiu nedidelę vilą. Iš lauko ji atrodys, kaip sandėlys, o viduje – oho, oho! Ir išsikelsiu ten gyventi visam laikui. Nieko neveiksiu. Tik kramsnosiu šokoladą. Leisiu sau nutukti.
       Jis pasiraivė kėdėje. Nusimovė vieną batą. Staiga vėjas ėmė barškinti sienas, nuplėšė kampe didžiulį voratinklį.
       – Argi taip žmonės gyvena, – pasakė sau, – vėjas tuoj ir mane išneš.
       Staiga Žiurkė prisiminė didžiules Mirdzos akis: „Kokia ji kvaila. Kvaila kaip višta. Ją ir papjaus kaip vištą, o tas idiotas nueis velniop. Aš nusiplaunu rankas. Ne mėgstu gailesčio, visokių sentimentų, jie visai nereikalingi“.
       Jis vėl įsipylė gėrimo. Kažkodėl pasidarė šalta. Susisupęs į antklodę ir susmukęs kėdėje, užsnūdo. Paskui išgirdo, kaip kažkas baladojasi į duris. Mieguistas nuėjo atrakinti. Vidun įsiveržė ponas Šmurgis ir griebė Žiurkę už gerklės.
       – Atiduok pinigus! Jie pabėgo.
       – Kaip pabėgo? – išsigandęs ėmė lementi Žiurkė.
       – Pabėgo. Negalėjau gi jų vesti surakinęs grandinėmis.
       – Suprato.
       – Žinoma. Kur – pinigai?
       – O kuo aš čia dėtas? – muistėsi Žiurkė.
       – Aš tau parodysiu!
       Šmurgis iškratė Žiurkę ir nieko neradęs ėmė griozti po visus kampus. – Pagaliau nuo stalo nuvožė lėkštę, po ja Žiurkė ir buvo paslėpęs pinigus.
       – Manęs neapgausi!
       Priėjęs Šmurgis vožė jam į snukį ir išdūmė. Žiurkė žnektelėjo ant grindų.
       Vėjas įniršęs trankė nepritvirtintą langinę.
       Mirdza ir Teodozijus jau buvo toli. Jie sėdėjo traukinyje „Lvovas–Ryga“, ramiai gurkšnojo arbatą ir valgė citrininius sausainius.

       Skablauskaitė, Jolita. Liūnsargių moteris: Apysaka, apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

       ATSISVEIKINIMAS

       Šiandien gavo telegramą. Joje buvo parašyta: „Noriu paskutinį kartą pamatyti tave. Atvažiuok. Elzė“. Elzė buvo Mykolo pusseserė. Daugiau negu pusseserė. Per ją liko viengungis. Žinia, giminystės ryšiai, tremtis... Tai labai ilga istorija. Vienu žodžiu, sumautas jo gyvenimas. Daug metų apie ją nieko negirdėjo, kartais prisimindavo it kokį vaiduoklį. Kai žmogaus nematai, jis pamažu išblanksta. Nejaugi Elzė miršta? Negali būti.
       Rytai buvo šaltoki, todėl kelionėn pasiėmė storą vilnonį apsiaustą. Prieš pat šventos Mergelės atlaidus dar mirguliavo drungnos vasariškos dienos, bet kam Elzei reikėjo dabar mirti?
       Autobusas nešė per šalį, jau apgaubtą ilgų rudenėjančių šešėlių. Už vieškelio vingių gelto vyšnynai. Mykolas mąstė apie baltus grakščius vienuolynus, snūduriuojančius tyloje, regėjo kažkokį šešėlį, nuslenkantį kraupiai baltom sienom, kraują, lašantį iš dulkėm apneštų, peiliais subadytų paveikslų, juto tamsų, keistą kvapą, sklindantį iš grotuotų požemių.
       Ant kalvos tarp ūksmėtų medžių išniro bažnyčios kepurės. Buvo šilta. Jis nusivilko apsiaustą. Prie miestelio susidarė spūstis. Laukais plūdo maldininkų procesijos. Mykolas išlipo iš autobuso ir nutarė pėsčiomis pasiekti Šiluvą. Nusekė paskui giedančius žmones su apdulkėjusiais apsiaustais. Prieš akis plazdėjo puošnių vėliavų kutai, ir jau pamirštos giesmės graudeno širdį.
       Buvo nuostabi diena. Sodai aplinkui lūžo nuo obuolių ir kriaušių. Mykolas baisiai norėjo valgyti. Žmonių srautas plūdo į bažnyčią ir koplyčią, bet jis, kaip koks bedievis, puolė šlamšti cukruotų riestainių. Moterys pardavinėjo paveikslus ir ilgus blizgančius saldainius.
       Elzė gyveno prie pat pušyno. Mykolas atidarė trobos duris, bet viduje nebuvo nė gyvos dvasios. Pats su savimi pasisveikino. Pasiūlė sėstis. Išlindo pelė. Pažvelgė į jį juodom akutėm ir pasislėpė už stalo kojos. Visuose kampuose augo glitūs šungrybiai, gulėjo pelėsiais aptraukti kaulai, tušti buteliai, keptuvė su žiurkių išmatomis.
       – Labas rytas! – suriko. – Elze! Elze!
       Niekas neatsakė. Pro atlapas duris įbėgo paklydęs geltonas šunelis. Mykolas nusišnypštė nosį. Tylu – lyg kapuose būtum. Gal Elzė jau numirė ir ilsisi po žemėmis, o ši telegrama tik užsigulėjo pašte, mat kažkas supainiojo datas?
       Jis išėjo į sodą. Saulės spinduliai sunkėsi pro brūzgynus. Sodas buvo senas, pilnas laukinių paukščių. Mykolui į nosį mušė smarvė. Po obelimi išvydo lovą, apkrautą patalais. Joje kažkas baisiai dvokė. Virš medžių, lyg peiliai žvilgėdamos saulėje, laigė kregždės. Priėjęs arčiau, išvydo didelį išpurtusį moters kūną, iš kurio jau kalėsi žolės. Jam aptemo akys, ėmė pykinti. Pasilenkė prie obels kamieno ir susivėmė.
       – Kas ten slankioja? – išgirdo balsą.
       – Aš, – sulemeno Mykolas.
       – Kas toks?
       Balsas sklido iš lovos. Mykolas nedrąsiai prisiartino. Žolės augo visai ne iš Elzės kūno, jos tik siūbavo aplink lovą. Iš po suknelės kyšojo nežmoniškai ištinusios mėlynos kojos.
       – Kas čia? – pakartojo ji klausimą.
       Pažvelgė į beplaukę išsipūtusią galvą, nugrimzdusią pagalvėn. Štai kas beliko iš vargšės Elzės. Gailestis suspaudė jam krūtinę, net smarvės nebejautė.
       – Čia – aš, Elze. Viktoras. Atvažiavau.
       – Kaip gerai, Viktorai, – ji sukrutėjo lovoje. – O aš maniau – nebesulauksiu.
       – Nieko baisaus, Elze. Pasveiksi.
       – Nekalbėk nesąmonių. Man reikia kunigo.
       Jos veidą dengė spindintys rudens voratinkliai. Mykolas atsargiai nubraukė juos ranka, ir šilti šviesos pluoštai, nuslinkę ištinusiu veidu, dabar suvirpo ant violetinių vokų.
       Kur dingo brangioji pusseserė? Prisiminimų gelmėje švystelėjo juokinga šešiolikmetė. Abiejų ta pati pavardė. Elzė jos taip ir nepakeitė. Bendra giminė, kurioje buvo pilna kivirčių ir nesklandumų, o apie jų jaunystę nepatogu net prisiminti, regint dabar šią dvokiančią masę, pavirsiančią žeme, žolėmis.
       – Viktorai, pakviesk man kunigą, – Elzės beblakstienės akys nemirksėdamos žvelgė į nykią tuštumą.
       – Aš tau iškūrensiu pirtį. Abu nusipersim ir kaipmat pajaunėsim. Nereikia kunigo.
       Jaukiai ėmė šnarėti obelys. ,,Marija, Marija...“ – vėjas iš koplyčios nešė giesmės žodžius. Reikėtų ir jam pasimelsti. Už Elzę. Suspės. Geriau pulti prie darbo.
       – Elze, Elze, dar pagulėk. Aš apkuopsiu trobą.
       – Kur aš pabėgsiu. Dieną ir naktį čia guliu. Ten man trūksta oro. Noriu gerti.
       Išėjęs į gatvę, nupirko limonado butelį. Kai grįžo, juodaliemeniai vabzdžiai šmižinėjo per Elzės kojas, ir rudens lapų geltonumo saulė ridenosi jos didžiuliu išburkusiu kūnu.
       – O valgyti nenori? – paklausė jos Mykolas.
       – Ne, – Elzė pakėlė į jį jau nieko nematančias akis. – Kaip galiu norėti valgyti, jeigu mane tik vakar išėmė iš cinkuoto karsto.
       – Iš kokio karsto?
       – Lėktuvu atskraidino į Vilkiją. Dangus buvo pilnas labai gražių spalvotų burbulų. Jie skraidė, bet nė vienas nesprogo, – pradėjo kalbėti Elzė. – Paskui atėjo keli žvėrys ir ėmė gyventi kaip žmonės. Netrukus žmonės išsigimė. Netvarka, žemas pragyvenimo lygis, dvasinis nuopolis, kumščio įstatymas, klasta... Vien gražūs burbulai skraidė ir skraidė aplinkui. Nusikaltimų skaičius augo, nebuvo jokių įstatymų, jokių kalėjimų, nebuvo net bibliotekų, muziejų; išnyko be pėdsakų visas kultūrinis palikimas. Nestatė niekas gamyklų, visi pamiršo, kaip atrodo mašinos, lėktuvai, traukiniai... Kraštas buvo panašus į dykynę, kurioje barkšo dagiai ir varnalėšos. Ten nedrįsdavo užklysti joks svetimšalis. Visas pasaulis užmiršo šį kraštą, nenorėjo apie jį net girdėti. Duok man dar gurkšnį limonado, – paprašė Elzė ir sujudėjo lovoje.
       Mykolas pakėlė limonado stiklinę jai prie lūpų. Elzė vos ne vos nurijo kelis gurkšnius. Žemė po jos lova buvo šlapia, riebi, tarp žolių stiebų rangėsi kirminai. Aplinkui zvimbė spiečius musių.
       – ... naktimis kažkas kaukdavo, gal žvėrys, šunys, o gal ir žmonės. Aidėdavo ir dar kraupesni garsai, – tęsė Elzė. –Juodas juodas, baisus pasaulis švysčiodavo pro spalvotus burbulus. Lakstė šunys, didesni už žmones, o žmonių veidai tapo baisesni už šunų, apatinės veido dalys virto nasrais, išklišo kojos, išsprogo akys. Labiausiai jie mėgo mėsą, rydavo ją net žalią, ir fiziškai buvo labai stiprūs. Vilkija..
       Elzė užsikosėjo. Daugiau ji nebevaliojo kalbėti. Virš sodo švietė šaltas lyg ežero vanduo dangus. Mykolas nuėjo į trobą ir visą šlamštą iš jos sunešė kieman, paskui užkūrė laužą. Iš Elzės kaimynų gavo kibirą kalkių ir šepetį.
       – Neilgai ji betemps. Gerai, kad atvažiavot, – plepėjo jam apyjaunė moteris. – Prieš mėnesį išnešėme ją kartu su lova į sodą. Pati paprašė. Taip ir tebeguli. Naktys jau šaltos. O gal ji nieko nebejaučia?
       – Gal. Jūs turite pirtį? – paklausė Mykolas.
       – Yra.
       – Ar negalėtumėt vakare iškūrent. Reikia juk numazgoti ją, nes gyvą kirminai sugrauš. Ar yra čia kokia vaistinė?
       – Pirtį iškūrensiu, o vaistinę jums parodysiu.
       Moteriškė buvo paslaugi. Vėlai vakare visi kartu Elzę išnešė į pirtį, bet ją apiplauti kaimynė atsisakė.
       – Ne, ne, – mosavo rankomis. – Aš negaliu. Nualpsiu.
       Teko vienam imtis darbo. Ant akmenų užpylė vandens, ir abu paskendo garuose. Rūbai buvo kepte prikepę prie Elzės. Mykolas atsinešė geldą. Su visais drabužiais ten paguldė Elzę, kad atmirktų.
       Jos kūnas buvo žaizdotas, baisiai aptekęs pūliais, kai tik kempine bandydavo patrinti, Elzė imdavo rėkti. Iš krepšio jis išėmė visokių vaistų, bet po valandos jai pasidarė bloga. Paėmęs už pažastų – jo rankos smigo ne į žmogaus kūną, o į kažkokius gličius drebučius – išvilko iš pirties. Pasodino ją ant suolo, nugara atremdamas į daržinės sieną. Ant galvos, ant pečių užmetė languotą rankšluostį. Dangumi tarytum šmėkla slinko susigūžęs klaikus mėnulis. Trumpam jis apšvietė beformį, violetiniais dryžiais išmargintą kūną. Elzė vos kvėpavo. Palyginti su kūnu jos galva buvo mažutė. Veidas susitraukė, tapo visai juodas, – apsuktas rankšluosčiu, jis atrodė tarytum priklijuotas prie liulančios masės, išsidrėbusios ant suolo. Buvo neįtikėtinai tylu, net žiogai nesvirpė. Staiga Mykolas išvydo sudžiūvusią rankelę, bandančią nuo Elzės nutraukti rankšluostį. Iš baimės vos nesuriko. Priešais stovėjo baisus senis atsikišusiais dantimis, su krepšiu. Mykolui pasirodė, kad rytą jį matė prie šventoriaus prašantį išmaldos, o gal tai buvo ir visai kitas senis.
       – Tai jis apiplovė tave. Gerai, Ilga kelionė laukia. Apsišvarinti reikia. – Senis pirštu bakstelėjo Elzei aukščiau krūties. – Nuodėminga buvai. – Jis prikišo savo smakrą prie pat Elzės. – Ar negaila palikti šį pasaulį?
       Mykolas atsikvošėjo.
       – Nešdinkis! – puolė prie senio.
       – Cho, cho, – senis nagais įsikabino į Elzę. Krepšys nukrito jam prie kojų. Elzė vartė akis. Iš lūpų jai sprūdo nesuprantami garsai. Mykolas vos ne vos atplėšė senį nuo Elzės ir bloškė jį patvorin. Iškišęs galvą iš dilgėlių, jis ėmė beprotiškai kvatoti.
       Mykolas apmovė Elzės kojas storomis vilnonėmis kojinėmis. Ji garsiai sudejavo. Kažkur toli amsėjo šunys. Suvyniojo Elzę į paklodes, turėjo ją nutempti į lovą po obelimi. Niekas jam nepadėjo. Senis su krepšiu jau buvo dingęs. Daugiau kaip valandą Mykolas vilko Elzę žeme. Užkėlęs ant suolo, paskui įvertė ją į lovą. Migdomai šnarėjo obelys. Mėnulis pasislėpė už debesų, buvo tamsu, nors į aki durk. Nuėjęs į trobą, aplūžusioje komodoje surado ilgus baltus marškinius. Kai jais apvilko Elzę, siauras dangaus ruoželis virš sodo jau brėško. Panoro sušukuoti jai plaukus, bet čia tuoj susigriebė – plikutėlė Elzės galva gulėjo įdubusi pagalvėje. Veido bruožų nesimatė, tik pilka dėmė.
       Grįžęs vidun, pasiklojo kampe savo apsiaustą. Iš grindų plyšių kilo melsvi nuodingi žemės garai, už langų vis girgždėjo sodo vartai. Per miegus Mykolas juto, kaip kažkas pirštais lengvai liečia jo veidą, paskui išvydo nuogą Elzę, jau nebe jauną, bet ir ne tokią baisią kaip šiąnakt. Ji turėjo ilgą uodegą. Parietusi po savimi kojas, sėdėjo didelėje lėkštėje. Sapnas buvo labai nepadorus. ,,Kodėl nepakviečiau kunigo?“ – pagalvojo jau išsigandęs ir atsibudo. Jam buvo šalta ir skaudėjo galvą. Apsivilkęs apsiaustą, dirstelėjo pro langą. Saulė švietė taip pat smagiai kaip ir vakar. Už stiklo suposi jurgino žiedas lyg baltas tvarstis ir lengvas vėjas klajojo po sodą, kur gulėjo Elzė. „Tuoj ateis ruduo, ir lietūs paskandins mano sielvartą, – pamanė. – Reikia kunigo. Šiandien atvažiuos kardinolas.“
       Mykolas nuėjo į sodą. Ant apkloto gulėjo keli nukritę lapai. Palietė ranka Elzės veidą. Jis buvo jau šaltas, sustingęs. Nukrito dar vienas lapas su gelsvais pakraštėliais ir uždengė atmerktą stiklinę Elzės akį.
       Netrukus išgirdo laukais atkeliaujančių maldininkų giesmes. Mykolui pasirodė, kad jie meldžiasi už Elzės sielą, ir jis suklupo ant drėgnos žemės.

       Skablauskaitė, Jolita. Liūnsargių moteris: Apysaka, apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt