Jolita Skablauskaitė

       Apsakymai iš knygos „TIK ŠVIESŪS PAUKŠČIAI NAKTYJE“

       Kerštas
       Trečiadienį...
       Pilkažalė vasaros pabaiga

Į viršų

       Kerštas

       Įsikūręs klonyje, tarytum mažoje salelėje, miestelis su savo daržais, nedideliais bokšteliais, žiūrint iš paukščio skrydžio, atrodė lyg puošni pagalvė, nusviesta į neaprėpiamą miškų vandenyną. Jo žmonės buvo ramūs, paprasti, nors dažnai jiems atrodydavo, kad pasaulis juos pamiršo, bet per daug to neėmė į galvą; su džiaugsmu dirbdavo savo nesudėtingus darbus, mylėdavosi, daugindavosi ir mirdavo. Jie didžiavosi savo plačia mėlyna upe, kuri, blyksėdama krantuose augančių medžių žaliais atspindžiais, pasisūpuodama rami sau tekėjo pro vienaaukščius namus, pro žydinčių bulvių baltus ir violetinius laukus, plaukė kažkur, sakytum į patį dangų, šiek tiek šviesesnį už ją pačią – skaidrų, spindintį virš miškų tarytum veidrodį, vietom apdriektą debesimis. O gal dangus buvo tik upės atspindys? Žmonės tikėjo, kad upė, vien ji gali juos suartinti su kitų žemių gyventojais. Atsirišę valtis, prisikrovę į jas maisto atsargų, patys smalsiausi, drąsiausi leisdavosi kelionėn. Plaukdavo vieną dieną, antrą, trečią, bet aplinkui regėdavo vien ošiančią tamsiai žalią miškų jūrą, kuri neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. O paskui vos beužtekdavo jėgų grįžti atgalios, o sugrįžę sakydavo kitiems: „ko gero, mes esame vieninteliai žmonės tarp šių medžių, žvėrių, žuvų ir paukščių“, ir apsiraminę griebdavosi savo įprastų darbų.
       Buvo šventadienis. Apsiniaukusi, balzgana diena. Žmonės, susirinkę į miestelio aikštę, mainė javus į kailius, kailius į gyvulius, gyvulius į sumedžiotus žvėris... Visi taip buvo užsiėmę mainais, kad nieko be savo gėrybių aplinkui nematė. Staiga pasigirdo garsus pasagų kaukšėjimas. Nustebę pakėlė galvas. Ant labai gražaus žirgo į aikštę įjojo rudaplaukė skrybėlėta mergina. Vienoje rankoje ji laikė pavadį, kitoje – veidrodį ir, matyt, niekaip negalėjo atsigėrėti savo atvaizdu, nes nekreipė nė mažiausio dėmesio į spoksančius žmones. Vėjas, iškėlęs į dangų josios lapės spalvos plaukus, pamažu draikė it kokį kailį. Švytravo raudoni drabužio rankogaliai. Ant žirgo nugaros suposi platus sijonas. Tokios merginos niekas kaip gyvas dar nebuvo regėjęs. Taip giliai susimąsčiusi ji lėtai prajojo pro juos ir pranyko su žirgu iš aikštės. Už aukštų stulpų dar vieną akimirką švystelėjo ugniaspalvių plaukų uodega, o jos pačios jau nebesimatė. Dangus pritemo. Oras pasidarė sunkus, tirštas. Moterys, atrodo, jautėsi gerai, bet vyrai, stvarstydamiesi už krūtinių, pradėjo žiopčioti it išmestos ant kranto žuvys. Virš miškų susigrūdę debesys leidosi vis žemiau ir žemiau, kol jų pamiglavę kraštai uždengė klonyje glūdintį miestelį. Žmonės nebežinojo, ką ir begalvoti apie tokią keistą juos užklupusią nelaimę, dusdami kažką vienas kitam vapaliojo, o virš aikštės staiga pasigirdo šaižus švilpimas. Tiesiai iš dangaus į žemę lėkė didelė žydra žuvis. Ant vieno jos peleko kabojo nukaręs, kažko prikimštas tinklas. Aplinkui pasidarė labai šviesu. Vyrai jau duste duso. Vieni, raičiodamiesi ant žemės, išvertę akis, sukepusiomis lūpomis vapėjo vieną ir tą patį žodį – vandens, vandens... Kiti paklaikę, pamėlusiais veidais voliojosi prie aikštės stulpų: „vandens, vandens“, murmėjo visų lūpos. Švilpimas pasidarė dar garsesnis. Prilėkusi visai arti ir pakibusi virš žmonių galvų, žuvis paleido nuo peleko tinklą. Iš pradžių visi pamanė, kad jame žuvys, bet, prislinkę arčiau, nustėro iš siaubo. Tai buvo niekad nematytų žmonių lavonai, jau apipuvę, dvokiantys. ,,Ir jie tuoj numirs!“ – klykė moterys susiėmusios už galvų, nes jų vyrai, jau visai pamėlę, vos gyvi, raičiojosi aikštėje. Pagaliau atsitokėjusios pasičiupo kibirus, rėčkas, puolė prie upės ir atlėkusios liejo vandenį vyrams ant galvų. Tie ėmė pamažu atsipeikėti. Bet čia įvyko dar vienas baisus stebuklas. Pačios negražiausios moterys, kurios pylė ant vyrų vandenį, virto klaikiomis pabaisomis. Joms ant pečių išaugo žiurkių, kiaulių, šunų ir kitokių žvėrių galvos. Jos cypė, kriuksėjo, lojo ir krykavo, mostaguodamos plaukuotomis, plunksnuotomis letenomis. Pačios gražiosios, bijodamos virsti pabaisomis, stovėjo lyg suakmenėjusios ir tapo dar gražesnės, sakytum spinduliavo iš vidaus. Į visas puses nuo jų tryško skaisti šviesa. Vyrai, negaudami vandens, vėl ėmė dusti. Bet štai vienos širdis neatlaikė. Pribėgo prie jauno barzdoto vyriškio, sugriebė už pažastų ir nutempė link upės. Šiuo metu upė buvo akinančiai šviesi. Žemai virš jos plaukė debesys, kurių balti atspindžiai buvo uždengę visą vandens paviršių tvaskančiu marškoniu. Įtempusi jėgas, mergina pastūmė vyrą, ir tas it maišas šūstelėjo į upę. Ištiško balti purslai. Jiems išsisklaidžius pamatė, kad vyriškis gulėjo ant pilvo ir, panėręs veidą į vandenį, jau atsigavęs tabalavo kojomis. Merginai nieko neatsitiko. Dabar visos puolė vilkti vyrus į upę. Girdėjosi šauksmai ir pūkšėjimas. Žydroji Žuvis keistai švilpdama skrido virš besigrumdančios minios – tiesi, negailestinga: nejudėjo nė vienas pelekas, o išsprogusios akys buvo šaltos, žiaurios... Žmonės dar spėjo pamatyti perregimame jos kūne sudūluojant gulinčio vyro figūrą. Ir taip švilpdama iš lėto praskrido pro juos ir dingo baltuose debesyse.
       Gražuolės sutempė vyrus į vandenį, ir jie taškydamiesi plaukė pasroviui, kažką jau linksmai šūkaudami: vaizdavosi, kad nuplauks upe link kokios žydros įlankos, prie kurios dunksos didžiulis miestas, jau iš tolo šviečiantis baltomis arkomis ir dangų remiančiais bokštais. Stebuklingas miestas, pilnas visokiausių gėrybių. Ten jų moterys jodinės žirgais, visos ugniaplaukės, pasipuošusios galvas keistomis skrybėlėmis. Tiesa, ką veiks tame mieste, jei negalės išlipti iš vandens, ir kokia ten moteris į juos, pavirtusius ,,žuvimis“, žiūrės? O gal upė keršijo vyrams, kad ryžosi leistis kelionėn suvilioti naujų žemių, gal ir miškai juos nubaudė, nes ta mergina kažkuo priminė lapę... Ne, toliau niekur jie nebeplauks, net galėdami kvėpuoti oru, nebandys daugiau keliauti. Dabar gyvens čia, upėje, ir sukiosis tik aplink savo miesteli, moterys jais pasirūpins, ir kaip nors visi susitaikys su juos užgriuvusia nelaime.
       Bet ką daryti su moterimis, kurios virto pabaisomis? Keli mieste likę visai sukriošę seniai, kuriems nereikėjo vietoj oro vandens, nutarė jas išvaryti miškan. Įdėję maisto, išleido pro miesto vartus. Ir gailiai bliaudamas nedidelis pulkelis pasileido link pamiškės. Senoliai atsisveikindami dar pamojavo rankomis, o paskui, susirinkę vienoje troboje, ilgai tarp savęs tarėsi. Visų pirma nusprendė palaidoti Žuvies atneštuosius lavonus.
       Aukštai pasikaišiusios sijonus, už aukštųjų aikštės stulpų gražiosios moterys, vadovaujamos senių, iškasė gilias duobes, į kurias sumetė priskintų laukuose aguonų žiedų, atsargiai nuleido svetimšalius negyvėlius, tarytum paguldė juos į raudonus gležnų žiedų patalus. Jau dvokiančius kūnus užklojusios savo šventinėmis skraistėmis, suklupusios ėmė raudoti, grąžyti rankas, melsti atleidimo, o seniai, išskerdę visus mieste esančius gyvulius, pagavę kelis žvėris bei paukščius, nupjovė jiems galvas, išvertė vidurius, vienus sumetė į duobes, kitus sudėjo į krūvą aikštės viduryje, toje vietoje, kur Žuvis buvo numetusi savo baisųjį tinklą. Moterys raudojo visą dieną, visą vakarą ir tik patekėjus mėnuliui užkasė numirėlius, paskui, nuplėšusios nuo savęs drabužius, šoko ir dainavo, rankose laikydamos gėles, išsiplaiksčiusiais plaukais, čia pašėlusiu greičiu sukosi, čia niūniuodamos plaukė tarytum sapne – nuogos, baltos mėlynoje naktyje it kokie neregėti vaisiai: tokios jos pasirodydavo prieš pusiau išlindusius iš upės vyrus, paskui nugrimzdavo į mėlynas sutemas; staiga šaižiai spygtelėjusios gomuriniu balsu tęsdavo tą patį ir tą patį priedainį, kuris turėjo išsklaidyti kerus. Ir naktis, ir šokančios moterys, ir čia pat dūluojantys paslaptingieji miškai, ir piktoji jųjų upė pavirto viena gyva šilta būtybe, alsuojančia žmonėms į veidus. Supdamiesi ant upės nugaros pro vyrus tolyn į naktį plaukė gėlių žiedai.
       Seniai aikštėje užkūrė laužus. Į juos sumetė paskerstus gyvulius, žvėris, o patys susėdę į valtis iš visų jėgų yrėsi žeme per aikštę. Iš miškų išbėgusios plunksnuotosios, gauruotosios pabaisos graudžiai kriuksėdamos, cypdamos stengėsi jiems padėti, surėmusios pečius stumdė po aikštę valtis. Liepsnojo laužai. Raudoni jų atšvaitai virpėjo upės paviršiuje. Buvo smilkomos stebuklingos žolės, kalbami ir kalbami užkeikimai – ir taip iki ryto...
       Tik prieš saulės patekėjimą virš miesto pasirodė Žuvis. Mostelėjusi peleku, užmetė tinklą ir, pagavusi juo senius su valtimis, vėl garsiai švilpdama, nusinešė juos į dangų. Visos pabaisos virto moterimis, gražuolės pasirodė nebe tokios gražios, vyrai išlipo iš vandens ir apsikabinę savo moteris kvėpavo gaiviu oru. Išaušo spindinti diena. Net tamsiausi kiemeliai dabar tviskėjo kaip pasidabruoti, saulės blyksniai pasiekdavo giliausius rūsius, slapčiausias buveines. O žmonės tokioje akinančioje šviesoje atrodė it vaiduokliai: apžlibę nuo saulės, apsikabinę vienas kitą lyg girti maklinėjo miestelio gatvėmis. Gėlėmis apsikaišę balkonai plaukė skaidriu oru, įelektrinti bokštelių smaigaliai virpėjo tokioje fantastiškoje dangaus mėlynėje, kad rodėsi – tuoj pat išnirs milžinės kerinčios žvaigždės... Namuose esantys baldai, daiktai suliepsnojo žydra ugnimi. Ir keista, nesijautė jokio karščio: gaivus šviežias oras pripildė ir vyrų, ir moterų plaučius svaigaus lengvumo; jiems nieko daugiau nebesinorėjo daryti – tik kvėpuoti ir kvėpuoti. Gatvelėmis sruvo lengvas malonus aromatas. Taip, matyt, kvepėjo šis oras.
       Ir niekam neatėjo į galvą gailėtis Žuvies nuneštųjų senolių; vis tiek jie būtų nebeilgai gyvenę šioje žemėje.
       Bet kartą, vėl pasitaikė šventadienis, dangus buvo apsitraukęs balzgana migla, medžių lapija – patamsėjusi, žmonės aikštėje užsiiminėjo mainais, ir staiga vyrai pajuto, kad jiems trūksta oro. Pasigirdo pasagų kaukšėjimas ir pro šalį susimąsčiusi prajojo anoji rudaplaukė, pamažu išnyko už aukštųjų stulpų. Žmonės persigando. Užvertę galvas, išsproginę akis žiūrėjo į dangų, tačiau Žydroji Žuvis nebepasirodė. Oras vėl tapo skaidrus. Visi lengviau atsiduso. Bet rudaplaukė po to dar ne vieną kartą visus mirtinai išgąsdindavo prajodama šventadieniais aikšte; ir jos pasirodymas buvo tarytum koks įspėjimas ar grasinimas: vėjas tik švysteldavo į dangų ugniaspalvių plaukų uodegą, įtartinai apniukdavo dangus, sutirštėdavo oras, vyrai stvarstydavosi už krūtinių, moterys pradėdavo klykti. .. Bet pagaliau ji visai dingo. Tik vasarą prieš audrą ar spalio mėnesį, kai miškus apimdavo rudenis gaisras, kai vėjo sūkuriai įplieksdavo vis didesnes liepsnas, kurios kildavo iki pat dangaus – tamsiai mėlyno, šniokščiančio baltais debesimis, iš miškų gūdumos išnirdavo didžiulė ugniaspalvė lapės uodega, ji švysčiodavo pažemiu, kur miškai jau šviesdavo liūdnu skaidrumu, lėtai sukiodamasi artėdavo link miestelio, bet atėjus tykiam vakarui staiga kažkur išnykdavo, ir violetinėse tankmėse žibėdavo vien žvėrių akys.

       Skablauskaitė, Jolita. Tik šviesūs paukščiai naktyje: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vaga, 1986.

Į viršų

       Trečiadienį...

       Užuolaidos margos ir linksmos; jas kabindama mergaitė įsidūrė pirštą. Ištryško kraujo lašas, pasilenkė, lyžtelėjo jį.
       Valandėlę susimąstė, paskui paėmusi nuo stalo žirkles pažvelgė į šaltą jų blizgesį ir lėtai nukirpo vieną savo garbaną, kitą... kirpo tol, kol grindys aplink ją pasidengė plaukais. Atsilošusi papurtė galvą ir pajuto, kad lengva ir vėsu. Pažvelgė į veidrodį ir nustebusi pamatė jame didžiaakį berniūkštį.
       ,,Ir gerai, – pamanė, – dabar niekas nesakys, kad vaikštau amžinai susivėlusi“. Paėmė šepetį ir sušlavė išsidraikiusius kuokštus. „Plaukų negalima išmesti, reikia sudeginti“, – prisiminė senelės žodžius ir sužėrė plaukus į krosnį.
       „Noriu valgyti, – pamanė, – važiuosiu į valgyklą prie turgaus“.
       Ten ji dažnai pietaudavo ir mėgdavo stebėti juokingus kaimiečius; pardavę vaisius, daržoves, čia jie ateidavo su tuščiomis pintinėmis.
       Lauke švietė saulė, švilpė padūkęs vėjas. Mergaitė įlipo į troleibusą. Šalimais rūpestingo veido tėvas pasodino du nežmoniškai storus vaikus. Jie buvo kvailos išvaizdos, riestanosiai. „Tikri rausvi paršeliai“, – ir prisiminė mėgstamiausios knygos vietą, kur kunigaikštienės kūdikis ištrūko Alisai iš glėbio, pavirto paršiuku ir patenkintas nurisnojo miškan. Vienas storulis irzliai knirkė, nes mažesnysis užsispyręs jam baksnojo pirštu į skruostą.
       Kitame sustojime tėvas su „paršeliais“ išlipo.
       Valgykloje buvo didelė eilė. Priešais mergaitę stovėjo du vyriškiai išteptais darbiniais drabužiais. Iš pradžių ji matė tik jų pakaušius, o paskui jie atsigręžė. Pati to nejausdama, mergaitė įbesdavo į žmones savo apvalių akių žvilgsnį. Dažniausiai jie to nė nepastebėdavo, tik kartą per pamoką mokytoja sušuko: „Ko užsispoksojai! Spręsk uždavinį“.
       Vyriškis, kurį ji stebėjo, iškart pajuto: jis neramiai sukrutėjo eilėje ir stumtelėjo savo draugą; ji aiškiai matė, kad tam nepažįstamajam pasidarė įdomu, kodėl mergaitė į jį žiūri.
       Dabar jau stebėjo ne vien iš smalsumo, pati negalėjo suprasti, kas ją patraukė: ar liesas, siauras jo veidas, trumpi žilstelėję plaukai, ar mažas ūgis. „Mažas, liesas ir nebejaunas, – pagalvojo, – jam tikriausiai keturiasdešimt penkeri“.
       Nepažįstamasis juokėsi nepraverdamas lūpų; tai buvo labiau panašu į gudrią grimasą negu į šypseną, ir mergaitė negalėjo atitraukti akių. „Elgiasi lyg būtų kokios mažos šalies, visai mažo žemės plotelio persirengęs valdovas, – pagalvojo jinai. – Net nesivaržo savo nešvarių drabužių“.
       Vyriškis kažką išdidžiai aiškino draugui apie savo darbą ir nepastebimai per petį vis žvilgčiojo į mergaitę. Nesimpatinga, su taukų dėme ant krūtinės moteris pilstė sriubą.
       – Duokit man su žarnelėmis, – paprašė jis.
       – Tokių pas mus nėra, – atkirto ši baisiai įsižeidusi.
       – Kaip nėra?! – pirštu parodė į toliau stovinčią lėkštę.
       – Čia šiupininė. Ar akių neturite?
       – Jeigu šiupininė, tai joje visko yra, net ir žarnelių, – pertarė draugas.
       – Nesikabinėkite!
       Mergaitė šyptelėjo, ir vyras apsidžiaugė. Ji šito nesitikėjo: manė, kad nepažįstamasis kaip nors nubaus nemandagią moterį, bent jau griausmingai ant jos užriks, ir dabar suabejojo vyriškio galia, bet dėl to jis pasidarė dar mielesnis. Ji spoksojo, kaip jis neša valgiais apkrautą padėklą. Vyras, ir net jo draugas pastebėjo, kad jinai vėl žiūri, bet prisiartinusi indų plovėja trumpam uždengė juos savo plačia nugara.
       Po minutės netikėtai sugrįžo vyriškio draugas, ir mergaitė suprato, kad jis atėjo visai ne užmirštos šakutės paimti.
       – Mes sėdim ten, prie galinio stalo, – pasakė, bet jos veidas nė nekrustelėjo, ji žiūrėjo tiesiai į murziną valgyklos sieną.
       Ji atsisėdo ne prie jų, bet prie gretimo staliuko, kad jie per daug nesididžiuotų. Truputį nustebęs vyriškis kažką pasakė savo draugui. Valgydama ji vėl žvilgčiojo, bet dabar jau su pasitikėjimu, nesislėpdama.
       Kai nusigręždavo, nepažįstamasis ją stebėdavo, ir jinai tai jautė.
       ,,Žino, kad man labai patinka, bet aš per jauna, tikriausiai mano, kad man ne daugiau kaip keturiolika, ir jam labai keista – nepažįstamos moterys niekada taip į jį nežiūri, o ypač tokios mergaitės – jos išvis dar į nieką nesidairo, todėl jis nedrįsta, dar abejoja...“ Ir staiga ji pasigailėjo, kad nusikirpo plaukus.
       Valgė labai lėtai. Ir anie neskubėjo.
       Valgykloje tvyrojo prieblanda, todėl už vienintelio lango vasara atrodė dar ryškesnė. Jie sėdėjo prie pat palangės, ir ji galėjo gėrėtis saulės apšviestu jo veidu, tokiu jai neįprastu, didingu kaip uola Japonų jūros pakrantėje; galėjo ramiai apžiūrėti raukšlelių voratinklį aplink akis, dailiai mėsą pjaustančias rankas, judančius žandikaulius...
       Lėkštė ištuštėjo, bet ji tebesėdėjo nieko neveikdama, beprasmiškai pešiodama savo rausvą bliūzelę. Nepažįstamasis pasisuko, ir dešinioji jo veido pusė atsidūrė šešėlyje.
       Mergaitė turėjo išeiti, ir tai buvo taip būtina kaip rudenį, žiemą ir pavasarį kas rytas skubėti į mokyklą; ją pradėjo erzinti sklindantis maisto kvapas, ir kaimiečiai, ypač moterys, staiga pasidarė panašūs į jų iš žemės iškastas bulves.
       Pagaliau ji atsistojo. Vyriškis linksmai šypsojosi, atsisveikindamas pakilo nuo kėdės, mandagiai nulenkė galvą, jam buvo vieni juokai taip, nepraveriant lūpų, šypsotis, tarytum jo burna iš įpratimo visąlaik atliktų tokį paprastą judesį.
       Jinai nuėjo prie durų tiesi, įsitempusi: žinojo, kad ją seka žvilgsniu; prisiminė ant sijono esantį lopą, uždygsniuotą juodais siūlais, ir susigėdo. Lauke stabtelėjo, susimąstė: vyriškis kažką jai priminė, tačiau ką, ji niekaip negalėjo suprasti. ,,Jo nebepamatysiu, o jei kada ir sutiksiu – akys neatpažins, nuslinks manimi it kokiu beverčiu daiktu, ir aš neprieisiu, nepasakysiu: sustokit, čia – aš, pažvelkit dar į mane!“
       Gatvė švytėjo, vėjas sūkuriavo auksines dulkeles, pašėlusiai draikė moterų plaukus, čiuožė tamsiai žaliais medžių lapais. Ant šaligatvio blaškėsi dideli violetiniai šešėliai. Beveik visos sutiktos moterys buvo labai gražios, saulės ir vėjo atšvaitai blykčiojo jų primerktose akyse, plaikstėsi šviesios suknelės.
       „Kai man sukaks šešiolika, ir aš taip apsirengsiu“.
       Įėjus į kambarį mergaitei pasirodė, kad visos spalvos jame priblėso, liūdnai karojo užuolaidos, nejaukiai tiksėjo laikrodis. Ji nusirengė, nuoga atsisėdo ant lovos, nugara prisiglaudė prie šaltos sienos ir staiga nuo ją apėmusio keisto ir nesuvokiamo nerimo nenumaldomai pravirko...

       Skablauskaitė, Jolita. Tik šviesūs paukščiai naktyje: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vaga, 1986.

Į viršų

       Pilkažalė vasaros pabaiga

       Ant Genovaitės galvos siūbuoja rausva skrybėlaitė su mėlynomis dirbtinėmis gėlėmis. Iš po jos kyšo šviesūs šiurkštūs plaukai. Karštas vidurdienis. Ryškiai geltoname smėlio fone moters paakiai nusidažo sūdria salotine spalva. Jis pradeda šokti apsvaigintas šio susitikimo. Po kojomis rūksta vieškelis, į viršų kyla rausvos dulkės, ir Eugenijui atrodo, kad regi ją jauną kaip anksčiau – švelnią, paprastą, o dabartinis atšiaurus pavargęs veidas iš lėto auga, plečiasi geltonoje pakrantėje, ir tirpsta it dūmas, it karšto oro banga; tik masyvus, balta suknele aptemptas biustas yra realus, bet šaltas, panašus į apsnigtą kalną. Eugenijus šoka, jo akinių stikluose blykčioja rausva skrybėlaitė, didžiulis raudonas jos šešėlis sklando po žvilgančią, varpučiu apaugusią pievą. „Man linksma, galbūt aš dabar panašus į nerangų vėžlį, tas liumpsintis pilvas... ir marškiniai nelabai švarūs. Neprisimenu, kiek praėjo metų... sunku, trūksta oro, ir, žinoma, aš jai atrodau juokingas...“
       Pro šalį prašvilpia jauni kumeliukai ir pradingsta už tylaus Genovaitės veido, ant išmindžiotos žolės lieka tik truputis gelsvo smėlio.
       – Na, užteks. Tu gausi infarktą, – pasako, paima jį už rankos ir nusiveda prie upės.
       Nuo vandens plaukia tamsiai mėlyna šviesa. Jie atsisėda tarp ilgų susivijusių žolių. Tankumyne kažkas sušlama, visai netoli savęs pamato kiškį. Jis ramiai sau kramsnoja palinkusius stiebelius, ir Eugenijui pasirodo, kad žvėriūkštis šypteli į ūsą.
       Genovaitė panardina į vandenį rankas ir staiga jos keistai pamėlynuoja, tarytum būtų pamerktos į rašalą, gali įžiūrėti tik rausvus nagus; pasilenkia arčiau – prieš akis subanguoja raukšlės, delnų grioveliai, ir mėlyni mėlyni pirštai srovena tolyn... Padvelkia vėjas, nuskrenda plonas laumžirgis, o ten, kur jis buvo nutūpęs, atsiveria skaidri gelmė: žibančios žuvys, tokios nepanašios viena į kitą, klajoja tėkmėje. Tai vyriškos ir moteriškos žuvys, virpa pažįstami ir visai svetimi veidai, kyla į viršų arba lėtai čiuožia žemyn, arba sūkuriuoja būriais aplink tamsžales augalų driekenas, už jų kai kur atsiskleidžia be galo geltonos, violetu skambančios prarajos, ir Eugenijaus akys paklusniai grimzta į jas, o paskui ilgėliau sustoja prie vieno ar kito pavidalo: dugne, tarp verpetuojančių žolių, pasiklojęs guolį savo šešėlyje, pasikišęs liaunus čiuptuvėlius po galva, guli geltonodis padaras, žalsvai mėlyna šviesa kilsteri jį į viršų, pasūpuoja, išryškina aukštyn iškeltas kojas, plonus aštrius sąnarių kauliukus ir vėl nuleidžia į truputį tamsesnį jojo paties šešėlį. Pro šalį praslenka bedantė dryžuota žuvis, panaši į nuspurusį grindų patiesalą. Prasiskverbę po vandeniu, saulės atšvaitai išryškina į šaukštą panašų nuskendusio daikto siluetą, ajerų šaknys tampa raudonos, gličios; tyliai pliaukštelėjusios žuvys apsiverčia ir nuplaukia į priešingas puses.
       – Gal užsnūdai? – Genovaitė papurto jį už pečių. Jie atsistoja. Nukratę nuo savęs šapus, nueina vieškeliu tolyn.
       Pasidaro tvanku. Saulė žybsi tarsi pro dūmus, o paskui ir visai pradingsta.
       Pilkažalė vasaros pabaiga.
       Eugenijus atkelia vartelius ir įleidžia Genovaitę į kiemą. Ant virvės plasnoja padžiautas raudonas drabužis. Daržinės stogas tamsiai pilkas, ir akmenys kieme pilki.
       – Prieš daugel daugel metų, pasistatęs prie namo vietoj kopėčių žaibo perskeltą obels kamieną, įlipau pro langą. Palėpėje ant lovos sėdėjo šviesiaplaukė moteris ir žiūrinėjo nuotraukas. Ji visai nenustebo išvydusi mane, ištiesė vieną fotografiją – jos brolis buvo toks panašus į ją: išblukę garbanos raitėsi ant pečių, ir akys buvo tokios pačios, žvelgė ilgesingai, be skausmo, be kančios – tik šviesus liūdesys...
       – Jis žuvo.
       – Taip,– atsakė Eugenijus, priglausdamas skruostą prie jos alkūnės, – tu pakilai nuo lovos, albumas nukrito, iš jo mirguliuodamos pabiro nuotraukos.
       – Aš pasakiau „išeikite“.
       – Aš vėl išlipau pro langą.
       Jie atsisėda ant suoliuko prie šulinio. Vėjas darže siūbuoja laibas vyteles, apraizgytas geltonais žirnių stiebais. Eugenijus užsirūko pypkę. Raitosi mėlyni dūmai, kyla į apniukusį dangų. Genovaitė nusiima skrybėlaitę, pirštais pešioja mėlynas gėles, jos veidas vėl atšiaurus, pavargęs. ,,Svetima, svetima“, – sumurma jis sau.
       – Aš galvoju apie aną, geltonplaukę, apie jos brolį.
       – Gal neverta, – sako ji.
       Kieme guli du išblukę, vaikų užmiršti sviedinukai. Kažkoks bespalvis žaisliukas sūpuojasi pakabintas ant svirno sienos. Viščiukai lesa kruopas. Smarkus vėjo gūsis neša per kiemą šiukšles. Jau krapnoja. Eugenijus užgesina pypkę.
       – Eime į pavėsinę. Užvakar ant aukšto krėčiau aguonas, lietus taip nuostabiai barbeno į stogą – lyg kieno pirštai, paskui išgirdau smarkiai lojant šunį. Nulipau kopėčiomis žemyn. Priemenėje pamačiau savo tėvą. Tai buvo taip nelaukta, kad vos nenugriuvau jį išvydęs. Bet tau neįdomu...
       – Kodėl? Pasakok.
       – Pataisiau tėvui valgyti, o po pietų jis iškart užsinorėjo miego, nuvedžiau į motinos kamarą; po jos mirties ten niekada nebuvau įkėlęs kojos. Įsivaizduoji, jos lovoje pelės susisuko lizdus, o asloje visur mėtėsi mėlyni skutai – taip buvo sugraužusios mėgstamiausią vilnonę motino skarą. Man pasidarė negera, o tėvas lyg niekur nieko su visais drabužiais nugriuvo į suplėkusius patalus, suniurnėjo apie kažkokias antis ir tuoj pat užmigo. Baisiai sugedo nuotaika, kokio darbo stvėriausi, viskas krito iš rankų, o naktį sapnavau vien košmarus.
       Jie įeina į vijokliais apraizgytą pavėsinę, susėda prie apvalaus stalo.
       – Taigi. Nieko įdomaus. Norėčiau tave kuo nors pavaišinti. Pavyzdžiui, kmynų arbata ir sausainiais.
       Netrukus jie geria arbatą. Pažeme nardo kregždės, o kiemas po lietaus žvilga it bala. Ūkauja vėjas.
       Ar ilgai pas tave tėvas gyveno? – klausia visai nesidomėdama atsakymu.
       – Kitą dieną išvažiavo.
       Jie tyli. Jam suspaudžia širdį. Pirmykščio linksmumo kaip nebūta.
       – Eisiu truputį pasivaikščioti. Reikia mieste šį tą nusipirkti.
       – Viena?
       – Taip.
       – Išgerk dar arbatos.
       – Ačiū, nebenoriu. Grįšiu vakare. Gal nebelis.
       Užsideda skrybėlaitę ir išeina pro atkeltus vartelius. Dar subaltuoja gatvėje jos figūra ir pradingsta tarp medžių. Eugenijus lieka vienas. Vėl atsisėda prie šulinio, vėl rūko pypkę ir dūmuose regi labai gražius anos šviesiaplaukės moters ir jos brolio veidus. Žalia musė nutupia ant didesniojo sviedinio, akmenukai palei tvorą atrodo visai balti. Paskui žiūri, kaip geltonose skiedrose kapstosi gaidys. Tolumoje pamėlsta uosis. Turbūt vėl lis. Oras labai šiltas, ir malonu šitaip svajoti apie šviesiaplaukius. Rytoj penktadienis. Kaip gaila, kad vasara jau baigiasi. Kaip gaila... Jis labai bijo šalčio. „Gal reikėtų užlipti ant aukšto ir baigti krėsti aguonas, – galvoja, – bet tingiu“. Ore, dabar panašiame į drumstą vandenį, skrenda trys usnies pūkai. Jie primena žvaigždes. „Gera buvo prie upės, bet ir čia – ramu ir gera, net miegas ima. Tai pasidariau snaudalius, – galvoja, – norėčiau, kad dabar užeitų audra ir griaustinis trenktų į tą kerėplą kaštoną. Kaip nekenčiu jo, jis užstoja saulę, o laukinės rožytės apraizgė visas tvoras, bjaurybės. Kodėl ji nenorėjo kartu su manim eiti į miestą? Atšiauri, labai labai atšiauri... man ir nesvarbu, aš mėgstu vienatvę, argi besugrįš ana moteris ir jos brolis? Jie buvo tokie gležnučiai, tokie nepaprasti, sakytum elfai. .. dievaži, koks pasidariau sentimentalus, ar ne geriau būtų mesti rūkius ir imtis kokio darbo, pavyzdžiui, sugrėbstyti skiedras, tikras šiukšlynas kieme“. Bet sėdi ir rūko.
       Vakare pareina Genovaitė, pasikišusi po pažastimi kartoninę dėžę.
       – Nusipirkau batukus, – sako kabindama į spintą skrybėlaitę, o dėžutę, net neatidariusi jos, neparodžiusi pirkinio, pakiša po komoda.
       Už lango – pilkžalis vakaras. Jie geria pieną, valgo duoną ir žiūri vienas į kitą: pilkažalsvėse rainelėse staiga šasteli pulkas plėšrių žuvelių ir nusiveja į tamsą jo akis; o paskui Genovaitė baltais apatiniais drabužiais, šiurkščiais, dabar jau matiniais plaukais (geltonis išdilo, metai nublukino ir antakius, blakstienas), ilgai klaidžioja viena po tamsią trobą. Eugenijus sunerimęs prisiglaudžia prie pagalvės: niekas nesikeičia, už lango kaštonas – kaip uola, už jo kaimynų maži namai, ir jis mažytis lovoje su sidabriniais bumbulais, ir Genovaitė... bet nėra čia jokios šviesiaplaukės – viskas kitaip ir viskas savo vietoje. Jis mena birželio mėnesį, mena liepos pradžią, jis labai daug ką prisimena, tik ne tai, apie ką dabar reikėtų galvoti. Tiek laiko praėjo... „Na ir kas? Nieko nieko, – ramina save, – be to, koks skirtumas – ar čia ji, ar kita moteris“. Viena lango pusė kažkodėl aprasoja, jis girdi, kaip už sienos po motinos kamarą laksto žiurkės, atsikelia iš lovos, atidaro langą. Dvelkteli vėjas, lauke sujuda oras tarytum vanduo, kaštono lapo šešėlis, savo forma primenantis žuvies peleką, nuplaukia į dar juodesnį kamieno šešėlį, viskas tik susiūbuoja, sumarguoja prieš akis, jis rankomis persibraukia per veidą ir pajunta, kaip pamažu tolsta bauginanti tuštuma.

       Skablauskaitė, Jolita. Tik šviesūs paukščiai naktyje: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vaga, 1986.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt