Jolita Skablauskaitė

       Apysakos ir apsakymai iš knygos „TREČIASIS TŪKSTANTMETIS“

       Kunigaikščio atvaizdas
       Namelis virš rugių
       Vyras žvėries veidu

Į viršų

       Kunigaikščio atvaizdas

       Buvo daržų sodinimo metas. Gruncė sukasė žemę žirniams. Jis pamanė, kad reikėtų iš anksto pasirūpinti vytelėmis, kad užaugę žirniai turėtų aplink ką vyniotis. Gruncė susiruošė į mišką. Buvo šilta, nuostabi gegužės diena. Žydėjo sodai. Apsivilkęs lengvesniais drabužiais ir pasiėmęs peilį, išėjo į mišką. Nutolus miesto namams, prieš akis atsivėrė raudonų tulpių laukai. Nuo jų tvoskė karščiu. Nuskrido vanagas. Jis nusileido į žydinčią laukinę kriaušę.
       Kol pasiekė mišką, Gruncė pavargo. Buvo karšta. Jis ėjo vis gilyn ir gilyn į mišką. Nuo aitraus kvapo sukosi galva. Staiga kelią pastojo platūs, juodi vandenys. Gruncė atsisėdo ant kelmo pailsėti. Netikėtai išgirdo kažką linksmai besijuokiant. Pamatė didžiulį, laukinį katiną. Žiūrėdamas į Gruncę, jis garsiai prunkštė. Gruncė nesuprato jo linksmumo priežasties.
       Ta diena nulėmė Gruncei likimą, bet jis to nežinojo.
       – Ko tu juokiesi? – paklausė katino.
       Aišku, katinas nieko neatsakė. Jo akys buvo geltonos ir klaikiai blizgėjo. Dar kartą pašaipiai prunkštelėjęs, nubėgo į tankmę. Pakėlęs galvą, Gruncė išvydo daugybę perregimų paukščių sukant ir sukant ratus virš ievomis apaugusio kalniuko. Jos pašėlusiai kvepėjo. Jis duso nuo jų kvapo. Visas miškas buvo baltas nuo žydinčių ievų. Juoduose vandenyse atsispindėjo jų baltybė. Miške buvo drėgna. Gruncė užkopė į kalvelę, virš kurios ratus tebesuko perregimi paukščiai. Čia buvo pats ievų tirštumas. Jos augo labai aukštos, žiedų girliandos sviro didžiulės, net lapų nesimatė. Virš ievynų lyg dūmai plaukė debesys. Ievų žiedų viduriukai buvo žalsvi ir aitrūs. Tie neregėti ievų rūmai švelniai siūbavo vėjyje. Gruncė atsargiai praskleidė šakas ir įžengė į plačias, vėsias menes. Jų sienos ir lubos buvo nupintos iš žydinčių ievų. Priešais rūmus teliūškavo juodi vandenys. Tiesiai į Gruncę žvelgė didelės, žalios akys. Jis pasijuto labai keistai. Nuo ievų kvapo visai apsisuko galva. Vėl kažkas nusijuokė, dabar maloniai, bet labai garsiai. Jis apsidairė. Išvydo moterį baltu, skaidriu veidu – lyg žiedlapis, persišviečiantis saulės spinduliuose. Jos galvą puošė žiedų vainikas.
       – Ko tu čia atėjai? – paklausė juokdamasi. – Ar nematai – čia mano viešpatija.
       – Nežinojau, – sumurmėjo sutrikęs Gruncė.
       – Sėskis. Būsi svečias, – ji pastūmė iš vytelių nupintą krėslą. Suplojo rankomis. Suskrido paukščiai. Snapuose jie laikė mažyčius krištolinius indelius. Nusileidę pastatė indelius priešais Gruncę. Jis paragavo. Tai buvo nepaprastai skanus, lipnus valgis.
       – Aukščiausios rūšies sakai, – paaiškino moteris. – Valgyk. Jokioje pasaulio užeigoje tokio patiekalo negausi.
       – O ką tu išmanai apie užeigas? – nusišypsojo Gruncė.
       – Nėra to daikto, apie ką aš neišmanyčiau, – pasigyrė moteris.
       – Puiku, – pasakė Gruncė. – Bet kada nors ir tau bus labai riesta, – pridūrė tyliai.
       – Ką ten burbuliuoji?
       Paskui paukščiai atnešė rasos, surinktos nuo rožių žiedų.
       – Niekad neužmiršiu tavo vaišingumo, – pasakė Gruncė. – O koks gi tavo vardas?
       – Pergubrė.
       – Taip ir maniau.
       – Gerai, kad netyčia pas mane užklydai. – Pergubrės akys buvo didžiulės, žalios lyg du prasiskleidę medžio pumpurai. – Turiu vieną prašymą.
       – Kokį? – nekantriai ją pertraukė Gruncė.
       – Išklausyk manęs, – paprašė deivė. Aplink jos galvą ėmė skraidyti juodi drugiai. Juos masino vainikas. – Kažkada aš gyvenau su savo tėvu ir seserimis prie jūros. Buvau pati vyriausioji duktė. Nenoriu tau pasakoti, kodėl atsiradau čia. Matyt, manęs laukia nelaimė. – Pergubrė persibraukė pirštais savo švelnų, baltą it žiedlapis veidą. – Mes kabinomės į gyvenimą tarytum vijokliai. Prie jūros miškuose buvo nelengva gyventi. Dabar aplink mane – gūdus miškas, o aš esu viena. Kalvelė su mano rūmais tik simbolizuoja ankstesnį mano gyvenimą. Viską pakeitė vienas šviesiaplaukis keleivis, kurį sutikau prie jūros. Ir aš atsekiau paskui jį. Matai, nenorėjau tau pasakoti, bet nemoku meluoti. Nieko daugiau aš negalėjau mylėti, tik tą šviesiaplaukį praeivį, kurį sutikau prie jūros ankstų rytą. – Pergubrė giliai atsiduso. – Noriu kartais pavirst dulke ant kelio, kuriuo jis važiuos. Žinau, kad gyvensiu tik vieną pavasarį, o gal likimas bus maloningas man, pridės ir vasarą. Ruduo už bausmę nudrėks man plaukus, išblukins akis, tapsiu permatoma, lengva it šešėlis. Ir atėjus žiemai, vėjas mane išneš. Jūs pamatysit ore plaukiant žalzganą rūką. Manęs nebeliks. Deivės yra nemirtingos, tačiau manęs laukia išnykimas, nes aš pamilau Kunigaikštį, – pailgas Pergubrės veidelis didžiulėmis akimis suglumo. – Tas šviesiaplaukis keleivis, kurį sutikau prie jūros, – Kunigaikštis. Tik čia atsibasčiusi, tai sužinojau. Jis pasirodė tik vieną akimirką ir dingo. O ši akimirka mano gyvenime – amžiai. Ak, pauostyk mano kvapniuosius balzamus, – kreipėsi Pergubrė į Gruncę, atidarydama labai puošnias dėžutes su visokiais tepalais.
       – Dėkoju, – pasakė Gruncė, prisitraukdamas prie savęs dėžutes. – Nuostabus kvapas.
       – Tu labai gerai matysi tai, ką aš tau pasakosiu. Šie balzamai – ypatingi. Pauostyk. – Pergubrė parodė į tris dėžutes, ir Gruncė atidarė jas. – Dabar klausykis. Prisipažinsiu tau, labai pasiilgau savo tėvo ir seserų. Mano tėvas jau senas. Jis visąlaik sėdi ant kokios nors kalvelės ir dairosi į erdves. Kartais kaimietės atneša jam alaus, karštų bandelių ir sviesto. Ištiesęs labai ilgas, kaulėtas kojas, jis vypso į dangų. Laukuose dar gyveno daug dvasių, bet aš jų nesutikau, tik tėvo draugus – kaimiečius ir žvejus. Kartą jie ryžosi visi susibūrę spręsti savo reikalus. Prisimenu tą dieną. Atslinko tarsi debesis iš savo kaimų – vyrai, moterys, net vaikai mąsliais veidais, keistai ramiomis akimis. Apačioje jie susitiko su Pamario žvejais ir nežinojo, kaip tarp savęs jiems susišnekėti. Jie nesišypsojo. Žiūrėjo įdėmiai, tarytum paukščiai, stengdamiesi suprasti, apie ką mąsto kiti. Visi buvo susisupę į plačias, ilgas sermėgas. Dangus virš laukų tada švietė kraupiai raudonas. Raudoni jo atšvaitai slinko ateivių veidais, net akių vyzdžiuose spindėjo raudoni žiburėliai. Visas oras stipriai kvepėjo gėlėmis, tačiau buvo šalta. Šie žmonės – geriausi mano tėvo draugai. O tėvas taip ir liko kiurksoti ant kalvelės. Tada buvo žiema...
       Gruncė labai gerai matė laukus, vaiskų orą prie jūros, susibūrusius kaimiečius. Regėjo Pergubrės tėvą, iš toli panašų į akmeninį žmogų. Visa tai buvo labai įdomu stebėti iš šalies.
       – O vasarą mums prasidėdavo atostogos.
       – Nežinojau, kad deivės taip pat atostogauja, – šyptelėjo Gruncė.
       – Žinoma. Mes turėjome savo mėgstamą vietą prie jūros. Šilkinės, tamsiai mėlynos bangos su baltomis putomis plakdavosi į krantą. Per patį vidurdienį būdavo labai karšta. Nesimaudydavome, tik leisdavom bangoms mus aptaškyti. Mosuodamos plonomis skraistėmis, mes sklandydavome ore arba lyg niekur nieko vaikščiodavome bangomis, tarytum neregėti vandens vabzdžiai.
       Gruncė tuoj išvydo tamsiai mėlyną jūrą ir deives. Apsisiautusios skraistėmis, jos pleveno ore tarytum užkerėtos. Į vandenį deivės nepasinerdavo. Buvo panašios į šmėklas. Vėjas tik plaikstė jų plonas skraistes. Kuo labiau saulė kaitino, tuo smagiau deivės pleveno ore. Kitos ėjo bangomis į jūros tolius.
       – Ak, kaip aš mylėjau savo pušų miškus, vėsią jūrą ir apgaulingus laukus. Rudenį miškai liepsnodavo nuo spalvų, o kokios erdvės nušvisdavo prieš akis, sunku kam nors net įsivaizduoti. Mano veidas ten būdavo šviesus lyg jūros ar laukų rūkas.
       – Jis ir dabar labai šviesus, – pertraukė deivę Gruncė.
       – Taip. Ant kaktos man spindėjo rubinas, bet aš jį kažkur pamečiau, besivaikydama Kunigaikštį. Atiduočiau tau jį už paslaugą.
       – Už kokią paslaugą? – paklausė Gruncė. – Dabar brangakmeniai prarado savo vertę. Visi tik nori valgyti, daugiau nieko nėra.
       – Ah, valgyti... Tu alkanas dar? – sukruto deivė.
       – Dėkui. Aš sotus, kaip niekad gyvenime. Norėčiau žinoti, kokios nori iš manęs paslaugos.
       – Galėjai jau atspėti. Supažindink mane su Kunigaikščiu.
       – Ir tu jį užbursi. Žinau tuos fokusus. Kaip gaila, bet aš esu labai menkas žmogelis, ir Kunigaikštis su manimi nesibičiuliauja.
       – Pasistenk. Negražu būti tokiu tinginiu.
       – Kodėl pati negali su juo susipažinti? – nusistebėjo Gruncė.
       – Negaliu, – atsiduso Pergubrė.
       Gruncė staiga pajuto nenugalimą norą susipažinti su Kunigaikščiu. Pamanykit, pagalvojo, o kas gi jam draudžia susitikti su Kunigaikščiu, kodėl anksčiau to negalėjo padaryti? Būtinai reikia su juo susipažinti. Būtinai.
       – Tik neužmiršk manęs, – pasakė Pergubrė, tarsi būtų skaičiusi jo mintis. – Paduosi jam šitą medalioną. Viskas. Daugiau nieko tavęs neprašau.
       Į medalioną buvo įdėtas Pergubrės portretas. Gruncė paėmė medalioną ir pažadėjo padaryti viską, kad tik ji būtų patenkinta. Per kelias minutes Pergubrė apraizgė jį savo pinklėmis. Gruncė turėjo tuoj paklusti Pergubrės valiai.
       Nieko nelaukęs nuvažiavo į Kunigaikščio rūmus. Aišku, niekas jo ten nenorėjo priimti, bet Gruncė buvo atkaklus. Po savaitės pagaliau įleido į Kunigaikščio priimamąjį. Kunigaikštis pamanė, kad tai – koks nors prašytojas ir baisiai nustebo, kai pamatė medalioną su Pergubrės atvaizdu.
       – Kvailystės, – pasakė jau gerokai nerimaudamas, atidžiai apžiūrėdamas medalioną. – Jie man vis bruka naujus masalus.
       – Ko jūs bijot? – paklausė Gruncė nustebęs. Kunigaikštis jam patiko.
       – Visi bijo mirties ir užmaršties, – atsakė jis, padėdamas ant savo marmurinio stalo medalioną. – Papasakokit, ką visa tai reiškia.
       Gruncė apsakė jam; iš tiesų nebuvo ką ir pasakoti.
       – Ir manot, kad aš tuo patikėsiu, – supyko Kunigaikštis.
       – Galit netikėti, – atsakė Gruncė. – Ji manęs prašė, ir aš išpildžiau šį prašymą. Daugiau man nerūpi. Nesiruošiu jūsų įtikinėti.
       – Puiku, – tarė Kunigaikštis. – Dėkoju. Aš pakeičiau nuomonę. Siunčiu savo žmones kartu su jumis, kad ją atvežtumėt. Ne! Važiuosiu pats. Jūs rodysit kelią.
       Gruncė susižavėjo Kunigaikščio ryžtingumu. Ir jie tuoj, be jokių pašalinių žmonių, nulėkė į miškus. Pergubrė pasitiko juos ant kalniuko, apsisiautusi žaliais šydais. Gruncė paliko juos dviese. Pašėlusiai čiulbėjo paukščiai. Ant Gruncės veido ir pečių byrėjo ievų žiedlapiai. Jis pagalvojo, kad tas beprotiškas ievų žydėjimas greit baigsis, jų galvos tuoj pasidarys šaltos ir baisiai tuščios. Kunigaikštis pašaukė Gruncę. Jis buvo Pergubrės jau visiškai užburtas. Aplink teliūškavo juodi vandenys. Juose atsispindėjo ievomis apaugę šlaitai. Deivė su Kunigaikščiu sėdėjo už stalo ir laukė Gruncės.
       – Nenoriu tavo nektaro, nenoriu rasos, pavaišink mane gyvais paršiukais, – įsakė Kunigaikštis Pergubrei.
       – Gerai, – nusišypsojo deivė. Ji buvo nusismaukusi nuo veido žalius šydus ir atrodė labai graži. Joks gyvas sutvėrimas, išskyrus kates, neturėjo tokių mistiškų žalių akių. Deivė suplojo rankomis. Atbėgo du vilkai. Liepė jiems atnešti tris gyvus paršiukus.
       – Gyvo paršiuko aš nevalgysiu, – pasipiktino Gruncė.
       – Mes tau jį iškepsime, – pasakė Kunigaikštis, ir jo plonas lūpas iškreipė žiaurus šypsnys.
       O, kad Gruncė būtų žinojęs, kas jo laukia, kad būtų žinojęs. „Malonusis“ Kunigaikštis negaišo veltui laiko. Jis veikė be galo ryžtingai.
       Vilkai atnešė žviegiančius paršelius. Vieną paršelį Pergubrė iškepė Gruncei, vidun prikimšusi visokių žolių. Liepė jam valgyti. Pergubrė pasakė, kad nemėgstanti nei gyvų, nei keptų paršiukų. Atsisėdusi prie stalo, žiūrėjo, kaip Kunigaikštis vienu rankos mostu didžiuliu peiliu nupjovė paršiukui galvą. Kraujas aptaškė Pergubrei veidą. Ji supyko ir pasakė Kunigaikščiui, kad to niekad neužmiršianti. Kunigaikštis spigiai nusikvatojo. Po geros porcijos paskrudinto paršiuko Gruncė pasijuto labai blogai. Jam linko kojos ir akyse darėsi tamsu. Staiga jis be žado susmuko ant žemės. Dar spėjo pagalvoti, kad Kunigaikštis ir Pergubrė jį nunuodijo, nes Kunigaikščiui buvo nereikalingas liudininkas. Prieš išleisdamas paskutinį kvapą, Gruncė garsiai prakeikė Pergubrę. Deivė truputį išblyško, o Kunigaikštis vėl nusikvatojo. Pergubrė vilkams liepė užkasti žemėmis Gruncės lavoną. Priėjusi prie vandens, ji nusiplovė nuo veido kraują. Kunigaikštis su didžiuliu apetitu kirto žalią mėsą.
       – Aš pasiruošusi su tavimi keliauti nors į pasaulio kraštą, –pasakė Pergubrė Kunigaikščiui. Ant jos galvos siūbavo kvapnūs žiedai.
       Kunigaikštis balta nosinaite nusišluostė lūpas.
       – Važiuojam, – tarė apkabindamas Pergubrę, – tu tokia graži, kad visi neteks amo.
       – Kas neteks amo? – paklausė Pergubrė, taisydamasi ilgos suknelės klostes.
       – Važiuojam. Pati pamatysi.
       – Kodėl tu man liepei nunuodyti Gruncę? – paklausė Pergubrė. Jis mane prakeikė. Kam to reikėjo?
       – Nenorėjau, kad pasklistų keisčiausios kalbos. Dabar niekas nežinos, kas tu esi. Mes su tavimi gyvensime karališkai.
       Pergubrė apsiramino. Jie važiavo pro pievas, pilnas gelsvų raktažolių, važiavo pro jaukius miestelius. Pergubrė matė spindinčias bažnyčias ir daug žmonių. Pagaliau jie atvažiavo į sostinę. Kunigaikštis gyveno už miesto, pilyje, apraizgytoje gebenėmis. Aplinkui žaliavo senas parkas. Pergubrė buvo sužavėta. O viduje ją apakino prabanga.
       Neilg trukus jie susituokė. Kunigaikštis labai dažnai ją palikdavo vieną, nes turėjo begalę neatidėliotinų reikalų. Žmonės domėjosi Pergubrė, bet ji niekur dar nesirodė. Išeidavo tik į parką, kuris buvo aptvertas aukšta, mūrine siena. Apie Pergubrę sklido visokiausios kalbos, bet niekas nežinojo, kad ji – deivė. Pergubrė pasiilgdavo miškų, tėvo, seserų. Prisimindavo ir savo lakštingalų buveinę, juodą, beprotiškai ievomis kvepiantį vandenį. Vaikščiodavo vieniša, kaip ir anksčiau, parko takeliais, užsidengusi galvą baltų nėrinių mantilija. Jeigu Kunigaikštis būdavo neišvykęs, tai susitikdavo su juo tik per pietus. Jis valgydavo žalią, kraujuotą mėsą ir visokius vaisius. Gerdavo atšaldytą vyną. Kunigaikštis buvo kaprizingas ir labai pasipūtęs. Į Pergubrę jis žiūrėjo kaip į gražų, labai brangų daiktą. Norėdamas pasipuikuoti, Kunigaikštis retkarčiais ją parodydavo žmonėms kartu su homunkulu – mažyčiu žmogeliu, mokslininko išaugintu kolboje. Po kiekvieno tokio iškilmingo pasirodymo Pergubrė karčiai verkdavo. Homunkulas buvo labai nelaimingas. Pergubrė temdė jo šlovę. Anksčiau jis buvo vienintelis stebuklas, o dabar šalyje atsirado žaliaakė gražuolė, į kurią krypo visų žvilgsniai. Homunkulas vos galo negavo iš pavydo, jį sukūręs mokslininkas labai susirūpino savo tvarinio sveikata.
       – Aš tuoj numirsiu! – rėkė homunkulas, mosuodamas mažulytėmis rankelėmis. – Tu joks mokslininkas, tave Kunigaikštis pakars, jei aš numirsiu!
       – Ką man darytį, ką man daryti? – dejavo mokslininkas, susiėmęs galvą rankomis.
       – Tuoj pagamink skystį, kuris padarytų žmogų nebegražų, – pasakė homunkulas, prisiminęs, kad Pergubrė prieš miegą nusivalydavo veidą pūkučių, pamirkiusi jį į kažkokį skystį. Homunkulas ją visąlaik sekė. Jis buvo toks mažas, kad visai nesunku buvo tai daryti.
       – Gerai, – lengviau atsiduso mokslininkas. – Viską padarysiu, kad tik tu pasveiktum. O ką veiksi su tuo skysčiu? Išgersi jį?
       – Aš jo negersiu, – atšovė homunkulas. – Nenoriu atsakinėti į tavo klausimus, nes esu už tave daug protingesnis. Tu diena iš dienos tik kvailėji ir kvailėji.
       – Nepyk, – paprašė jo mokslininkas. – Aš tuoj pagaminsiu tą bjauralą. Jis sukels melanozę.
       – Lauksiu, – suniurzgė homunkulas, išlydėdamas pro duris mokslininką.
       Kitą rytą homunkulas gavo butelį su priklijuota ant jo popieriaus skiautele. Ten buvo parašyti tik du žodžiai: išviršiniai ir vidiniai. Homunkulas labai apsidžiaugė.
       Pergubrė girdėdavo vakarais kažką krebždant savo miegamajame, bet manė, kad tai pelės, ir nekreipė dėmesio. Vieną naktį išvydo, kaip virš lovos sujudėjo užuolaidos kraštas ir išgirdo pašaipų kikenimą. Vargšė Pergubrė, ji mokėjo tiek daug burtų, bet gyvendama pas Kunigaikštį turėjo juos pamiršti. Norėdama patikti Kunigaikščiui, ji privalėjo būti moterimi, o ne deive. Ant kaklo turėjo pasikabinusi auksinę grandinėlę su pritaisytu ant jos baisiuoju kauleliu. Kai ji dar gyveno pas savo tėvą laukuose, gimtadienio proga gavo šį kaulelį. „Atsitikus baisiai nelaimei, persibrauksi juo save tris kartus – nuo galvos iki kojų pėdų ir pavirsi žaliu rūku. Niekas tavęs daugiau nebematys, – paaiškino tėvas ir vėl pakartojo, – tik nepataisomo, neišvengiamo pavojaus akivaizdoje juo pasinaudok.“ Pergubrė palietė pirštu baisųjį kaulelį. Jis buvo šaltas kaip ledas.
       Jei lauke lydavo, Pergubrė, pasileidusi plaukus, klaidžiodavo po marmurines menes, prikimštas auksinių kandeliabrų ir brangių statulėlių. O kai nelydavo, išeidavo į parką. Niekas negalėjo įtarti, kad parko takeliais lakstanti mergaitė, apsivilkusi trumpute suknele, yra deivė, bent anksčiau tokia buvo. Ilgos Pergubrės kojos švysčiojo tarp gėlynų. Ji buvo beveik laiminga. Beveik, jei nebūtų buvę taip nuobodu. Prie takelių žydėjo vėsūs, švelnūs vilkdalgiai. Pergubrė sustodavo juos paglostyti. Visas šis didžiulis parkas dabar buvo jos. Jai labai patikdavo šikšnosparniai. Mėnesienos naktimis ant takelių, ant rasotų pievų tįsdavo paslaptingi šešėliai. Kunigaikštis žinojo, kad ji deivė. Dėl jo Pergubrė nunuodijo Gruncę, o paskui atsisakė burtų, išbraukė juos visus sau iš atminties. Ji norėjo būti paprasta moterimi, užmiršti tą vieną vienintelį savo nusikaltimą, padarytą iš didelės meilės Kunigaikščiui. Gruncė ją prakeikė ir tik paskui numirė. Prakeikimas gali išsipildyti. Apie tai pagalvojus, Pergubrei širdis krūpteldavo iš baimės, ji nežinojo, kad pikta homunkulo akis jau sekė ją iš visų pusių.
       „Neilgai tu čia vaikščiosi“, – niurnėjo homunkulas, Pergubrės miegamajame pildamas į buteliuką skystį, kuris turėjo paversti ją ragana. Parke Pergubrės veidas tai atsidurdavo šešėlyje, tai vėl išnirdavo į šviesą. Šiandien ji vilkėjo ilga suknele su violetiniu šleifu.
       Nuo pilies nutįso vėsus šešėlis. Pergubrė vaikščiojo ir vaikščiojo parko takeliais, paskui save tempdama ilgą šleifą, paskui nusimetė nuo galvos mantiliją. Prieš saulę suspindo jos šviesūs, banguoti plaukai.
       Pergubrės miegamajame homunkulas priešais veidrodį pastatė buteliuką su skysčiu. Langas buvo praviras. Padvelkęs vėjas išpūtė šviesias užuolaidas. Homunkulas pergalingai nusijuokė. Pergubrė išgirdo jo juoką, bet jai pasirodė, kad krykauja kažkur medyje piktas paukštis. Staiga parke pasirodė Kunigaikštis. Pergubrės akys iš laimės tvykstelėjo žalia ugnimi. Paprastai tokiu laiku Kunigaikščio nebūdavo. Garsiai sušukusi, ji puolė jam ant kaklo. Pergubrė labai mylėjo Kunigaikštį, nežiūrint visų jo keistenybių ir žiaurumo. Jie atsisėdo ant suolo po ąžuolu.
       „Neilgai tu su juo beburkuosi, – suniurzgė homunkulas, – greit Kunigaikštis mane visur nešiosis. Išlindęs iš kišenės, jam duosiu išmintingiausius patarimus. Aš pradėsiu valdyti Kunigaikštį, o kartu su juo – ir visą šalį. Mokslininkas jau senas. Jis greit mirs. Liksiu aš vienas pats protingiausias pasaulyje tarp besmegenių milžinų. Kunigaikščiui be mano pagalbos negalima nė žingsnio žengti. Šitoji žaliaakė jį supančiojo. Pavertė avigalviu. Aš išgelbėsiu šalį nuo pražūties, – mąstė homunkulas. – Žaliaakė tuoj pasidarys bjauri, ir ji bus jau nebe žaliaakė, o tikra baidyklė. Kunigaikštis ją išvarys. Aš jį labai gerai pažįstu. Jam nėra nieko šlykštesnio pasaulyje už negražią moterį.“
       Homunkulas vėl nusikvatojo. Sėdinti su Kunigaikščiu ant suoliuko Pergubrė krūptelėjo.
       – Kas tau yra, brangioji? – paklausė Kunigaikštis. – Tu kažko bijai?
       – Su tavimi aš nieko nebijau, – atsakė Pergubrė. Pašokusi nuo suoliuko, ji atsiklaupė priešais Kunigaikštį ant kelių. Nuo pečių jai nuslydo mantilija ir nukrito ant žolės. Kunigaikštis pakėlė Pergubrę nuo žemės ir vėl pasodino ant suoliuko. Apsiautė pečius baltų nėrinių mantilija.
       Homunkulas nebegalėjo daugiau į juos žiūrėti. Grįžo į savo kambarį. Su nekantrumu laukė nakties, o paskui ryto, kada žaliaakė taps pajuodėle, o paskui ir numirs iš sielvarto. Homunkulas įsakė tarnui išvirti labai skanią arbatą ir iškepti jam mažučių sausainių su migdolais.
       Kunigaikštis Pergubrei šį vakarą kažkodėl buvo labai geras. Užmiršęs valstybės reikalus, nuėjo su ja prie tvenkinio žiūrėti saulėlydžio ir palesinti gulbių. Niekad gyvenime jis dar taip paikai nesielgė. Saulėlydis nudažė raudonai tvenkinio vandenį ir Pergubrės skruostus. Gulbės lesė tiesiai jiems iš rankų pyragaičius, kuriuos Pergubrė buvo atsinešusi.
       – O mano Kunigaikšti, – šnibždėjo Pergubrė, – aš numirsiu, jeigu tau nebepatiksiu.
       Kunigaikštis pabučiavo į kaktą. Švelniai ošė mėlynieji maumedžiai, plekšėjo žuvys tvenkinyje, ir saulė pamažu grimzdo į vandenį. Tokio nuostabaus vakaro Pergubrės gyvenime dar niekad nėra buvę. Jie sėdo į valtį. Kunigaikštis irklavo. Jie nuplaukė į tvenkinio vidurį. Staiga jis pasakė labai keistą dalyką.
       – Išsimaudom. Vanduo toks šiltas.
       Pergubrė net išsižiojo. Kunigaikštis, kaip visada, vilkėjo puošniais baltais drabužiais ir mūvėjo baltomis pirštinaitėmis, todėl irklai jam nepritrynė pūslių.
       – O jeigu tave kas nors pamatys, gal maudykis su rūbais, –pasiūlė Pergubrė.
       – Tai labai nepatogu, ir aš neteksiu malonumo, – susiraukė Kunigaikštis.
       Siūbuojant valčiai į šonus, jie nusirengė. Kunigaikštis liko tik su baltomis apatinėmis kelnaitėmis. Jam ant kaklo maskatavo stora, masyvi aukso grandinė. Pergubrė tikėjosi išvysti savo medalioną. Deja, Kunigaikščiui jis buvo per prastas papuošalas. Pergubrė liūdnai šyptelėjo. Kunigaikštis pasilenkė nuo valties. Vandenyje atsispindėjo gražus jaunuolis blyškiais skruostais. Tai buvo Kunigaikštis. Susižavėjęs savimi, jis dar labiau persisvėrė per valties kraštą ir pamojo savo atvaizdui ranka.
       – O ką tu čia turi pasikabinusi? – paklausė Kunigaikštis, jau sėdėdamas valtyje. Ranka jis palietė baisųjį kaulą.
       – Tai mano tėvo dovana.
       – Labai keistas papuošalas, – nusistebėjo Kunigaikštis.
       – Tai visai ne papuošalas, – suirzo Pergubrė. – Bet tu gi nemoki plaukti, – ji kitur nukreipė kalbą.
       – Žiūrėk! – sušuko Kunigaikštis ir šoko ant galvos į vandenį. Pergubrė ėmė ploti rankomis.
       – Tai tu nemoki plaukti! – suriko į viršų iškilęs Kunigaikštis. Pergubrė tuoj nėrė į vandenį. Jis buvo labai šiltas. Tvenkinyje atsispindėjo gulbės ir pakrantėse augantys medžiai. Jie nuplaukė tolyn. Kažkur ėmė skambinti varpais. Aidas ritosi vandeniu. Pergubrė pasivijo Kunigaikštį, paskui kartu jie grįžo atgal. Dar niekada Pergubrė nebuvo taip karštai mylėjusi Kunigaikščio, kaip dabar. Šlapiais, varvančiais plaukais, jis įlipo į valtį ir padėjo įsiropšti Pergubrei. Gal juos kas nors matė, tegul. Tai buvo pats nuostabiausias vakaras Pergubrės gyvenime.
       – Ar tau ko nors trūksta pas mane? – paklausė Kunigaikštis.
       – Miškų, laukų ir jūros, – atsiduso Pergubrė.
       – Kada nors mes ištrūksim su tavim prie jūros, – pažadėjo Kunigaikštis.
       Atrodė, kad priešais ją sėdi visai kitas žmogus. Bet, apsimovęs baltomis pirštinaitėmis, jis vėl pasidarė griežtas, nepermaldaujamas. Žvelgė į Pergubrę skaidriomis, žiauriomis akimis.
       Visai sutemo. Jie grįžo į pilį. Pasiskundęs galvos skausmu, Kunigaikštis užsirakino savo darbo kabinete. Nusivaliusi veidą ir išsileidusi plaukus, Pergubrė atsigulė į lovą. Jai pasigirdo, kad kažkas už durų tyliai sukikeno. Stipriai kvepėjo gvazdikai. Vakar tarnaitė atnešė jų didžiulę puokštę. Pergubrė užmigo. Sapnavo tolumoje mėlynuojantį mišką, jūrą ir keistą, nepaprastai kvepiantį rūką. Buvo užmiršusi ant lovos užsitraukti užuolaidą, tad atsibudo nuo įspindusios kambarin saulės. Tik išlipusi iš lovos, pajuto, kad į ją kažkas žiūri. Nesuprantamas šiurpas nuėjo per visą kūną. Garsiai čiulbėjo paukščiai. Buvo gražus rytas. Ji priėjo prie lango. Priešais jį augo niekur neregėtas medis žydromis šakomis ir žaliais lapais. Jame pasislėpusios pašėlusiai suokė volungės. Pro žydras šakas blyksėjo dar žydresnis dangus. Pergubrė šiandien nenorėjo pusryčiauti. Ji rado ant staliuko, šalia lovos, indą su vandeniu ir jį išgėrė. Kunigaikštis šį rytą valgys gyvas jūrų kiaulytes; vaizdas ne itin malonus. Pergubrė niekada prie to negalės priprasti. Priėjusi prie veidrodžio, norėjo susišukuoti plaukus. Jos veidas buvo kažkoks patamsėjęs. Matyt, nuo saulės, pamanė Pergubrė. Ji apsivilko trumpą geltoną suknelę. Dar niekada gyvenime ji taip nenuobodžiavo, kaip dabar. Prieš akis – ilgiausia diena. Parkas, tai ne miškas. Pergubrė atsiduso. Ji nutarė pabėgti. Nėra nieko puikesnio, kaip vienai bastytis po miestą. Vakare bus galima grįžti į pilį. Ji taip pagalvojo ir apsidžiaugė.
       Niekieno nepastebėta, įlipo į uosį, augantį prie pat mūrinės sienos. Jo šakomis nusileido į kitą pusę. Nušokusi žemėn, atsidūrė jaukioje gatvelėje. Pergubrė dabar ėjo palei baltas, ilgas parko sienas tolyn ir tolyn. „Pergubre, pasilik čia, – maldavo tos aukštos sienos ir medžiai už jų. – Neišnyk iš mūsų gyvenimo.“ Aplink puošnius namus žydėjo baltosios alyvos. Vėjas vos draikė šviesius, ilgus deivės plaukus. Dar pats ievų žydėjimas, pamanė Pergubrė, bet jų kvapas miesto nepasiekia. Vilniaus sienomis judėjo paslaptingi žmonių šešėliai. Prieš saulę spindėjo upės vanduo. Namai buvo tokie trapūs, lengvučiai, atrodė – jie plaukia oru. Vėjas nešė žiedlapius. Pergubrė pavargo. Ji atsigulė prie šniokščiančio vandens machonijų pavėsyje. Nuo saulės ir miesto triukšmo ėmė skaudėti galvą. Ji buvo pilna auksinių blyksnių ir nevilties. Nuo Pergubrės sklido pievų raktažolių kvapas. Kažkas pabaidė didelius rudus strazdus. Jų šešėliai nuvasnojo medžių viršūnėmis. Priešais Pergubrę, tiesiai ant žolės, rymojo du jaunuoliai. Jie šypsojosi, žiūrėdami į Pergubrę. Deivė norėjo nueiti pas juos, bet nespėjo. Garsiai šaukdami atlėkė Kunigaikščio tarnai. Grubiai pačiupę už pažastų, ėmė ją vilkti tolyn. Pergubrė spyrė vienam į užpakalį. Tas suriko, bet jos nepaleido.
       – Norėjau truputį pasivaikščioti po Vilnių, – aiškino deivė.
       – Draudžiama, – atsakė jai tarnai.
       Taip nesėkmingai baigėsi jos pasivaikščiojimas po Vilnių.
       Kitą dieną Pergubrės veidas buvo dar tamsesnis. Plaukai, net akys ir tos patamsėjo. Pergubrė pamanė, kad dėl to kalti veidrodžiai – seni, pajuodę. Jie viską iškreipia ir nutamsina, pamanė.
       Kunigaikštis su reikalais ilgam buvo išvažiavęs į užsienį. Jam čia jau buvo pasidarę labai riesta. Kunigaikštis įtarė, kad prieš jį rengiamas sąmokslas. Kažkas šnipštelėjo, kad gali jį net nužudyti. Reikėjo išlošti laiko. Gerai viską apmąsčius, paruošti naują planą. Ir Kunigaikštis išdūmė, su savimi pasiėmęs tik patarėją. „Kodėl – ne mane? – įtūžo homunkulas. – Jis nė kiek nevertina mano proto, tai vis ta žaliaakė kalta, bet ji jau pradeda juosti. Sugrįžęs Kunigaikštis nebenorės į ją žiūrėti“, – taip pagalvojęs homunkulas truputį apsiramino.
       Greit Pergubrė suprato, kad veidrodžiai nekalti. Gyvendama su Kunigaikščiu, jau visiškai buvo užmiršusi burtus, tad niekas negalėjo jos išgelbėti. Akys pasidarė juodos, šviesūs, nuostabūs plaukai buvo suodini ir ploni it voratinkliai, oda – tamsi su bjauriomis, labai juodomis dėmėmis, kaip tikros raganos. Pergubrę apėmė siaubas. Ji užsidarė savo miegamajame. Nieko nenorėjo matyti. Užsivilkusi ilgą, juodą apsiaustą ir ant veido nusileidusi gobtuvą, išdrįsdavo tik naktimis išeiti į parką. Pergubrė troško, kad jos veidas vėl taptų sidabrinis kaip mėnulio šviesa, kaip hiacinto žiedlapis. Viskas veltui. Dabar Pergubrė buvo juoda kaip pati naktis. Jau geriau numirti, negu savo mylimojo akyse išvysti pasibjaurėjimą. Ilgas apsiaustas it grindų skuduras vilkosi žeme. Ak, kaip Pergubrei skaudėjo širdį! Gruncės prakeikimas labai greitai pildėsi. Ji nieko gero nebesitikėjo. Bijojo, kad net mėnulis gali pamatyti jos veidą.
       Pergubrė beveik nieko nevalgė. Iš sielvarto įkrito skruostai, akys, pasmailėjo nosis. Ji verkė ir verkė, net tarnaitei nebeleido įeiti į miegamąjį.
       Vieną dieną grįžo Kunigaikštis. Tai sužinojusi, deivė krito ant lovos, veidu įsikniaubė į pagalvę ir ėmė nenumaldomai raudoti.
       Kunigaikštis liepė tarnaitei atvesti Pergubrę, bet ji vis nesirodė.
       – Kas ten atsitiko? – suirzo Kunigaikštis.
       – Ji serga, – paaiškino tarnaitė. – Liga, matyt, labai sudarkė Kunigaikštienei veidą, man taip sakė homunkulas.
       – Raupai? – išsigando Kunigaikštis. – Tuoj pakvieskit mūsų gydytoją! To dar man betrūko prie visų bėdų.
       Kunigaikštis ėmė lakstyti po savo kabinetą, kažką niurnėdamas po nosimi. Paskui atėjo gydytojas, ir Kunigaikštis jį nusiuntė pas Pergubrę. Į kabinetą įlindo homunkulas ir pasislėpė už rašomojo stalo kojos. Grįžęs gydytojas beviltiškai skėstelėjo rankomis.
       – Raupai? – nervingai paklausė Kunigaikštis.
       – Ne. Turbūt – melanozė. Mano praktikoje – tai pirmas toks atvejis. Nieko negaliu padaryti.
       – Tai pavojinga? Užkrečiama?
       – Ne, nepagydoma. Melasma, melasma... Kunigaikštienė niekad nebeatgaus savo pirmykštės išvaizdos. Melasma, melasma... – gydytojas ėmė kažką burbuliuoti lotyniškai.
       – Tai ką man daryti? – paklausė Kunigaikštis.
       – Nieko, – atsakė gydytojas. – Kunigaikštienė nuo to nenumirs. Galiu tik raminamųjų vaistų duoti. Šiaip – ji visai sveika.
       – Po velnių! – ėmė šaukti Kunigaikštis. – Noriu pamatyti savo žmoną. – Pasakyk, – kreipėsi į čia pat stovinčią tarnaitę, – tegul pasiruošia pietums. Ir jokių atsikalbinėjimų, kad negirdėčiau. Pietausime kartu didžiojoje menėje. Aišku? Tuoj pat nueik ir pasakyk jai. – Kunigaikštis atsidrėbė krėsle.
       Už stalo kojos užlindęs homunkulas ėmė kikenti: „Taip ir maniau, gydytojas – tikras neišmanėlis. Aišku, kad jai – melanozė. Mano dėka, tik niekas šito niekada nesužinos“, – dar garsiau sukrizeno homunkulas.
       – Kas čia zyzia? – paklausė Kunigaikštis, pakildamas iš krėslo. Niekas jam neatsakė.
       Atėjo pietų metas. Pergubrė įžengė į menę, užsidengusi veidą tankiu šydu, apsimovusi rankas pirštinaitėmis. Ji pasisveikino su Kunigaikščiu ir atsisėdo už stalo. Kunigaikštis susiraukė. Nuo Pergubrės tvoskė gaižiais puvėsiais.
       – Tuoj pat atsidenk veidą, – įsakė Kunigaikštis. Raudodama Pergubrė sukniubo priešais jį. Būtų apkabinusi Kunigaikščiui kojas, bet sukliudė stalas.
       – Aš alkanas! – suriko Kunigaikštis. – Tuoj pat atsidenk veidą! Vienu rankos mostu Pergubrė nuplėšė nuo veido šydą.
       – Tu sugadinai man apetitą, – įširdo Kunigaikštis. – Nemaniau, kad būsi tokia bjauri. Tikra ragana! Tu ir esi ragana. Tiek to. Reikia valgyti. Paskui nuspręsiu, ką su tavimi daryti.
       Kunigaikštis vilkėjo baltais drabužiais, avėjo baltais batais ir mūvėjo baltomis pirštinėmis. Jis buvo šaltas it ledkalnis. Tarnas uždegė žvakes. Deivė nuleido akis. Ją krėtė baisus šaltis. Kunigaikštis valgė žalius, kruvinus triušius. Jo burna buvo labai godi. Nenuilsdami malė žandikauliai. Kunigaikščio akys virš kruvinos mėsos švietė labai piktos, nemalonios. Pergubrė iš siaubo ėmė kalenti dantimis. Deivė suprato – viskas baigta, tuoj Kunigaikštis ją išvarys be jokio gailesčio. Pagaliau Kunigaikštis baigė pietauti. Išgėrė dar tris taures šalto vyno.
       – Kodėl tu tokia negraži? – paklausė. – Kas tau atsitiko?
       „Ak, reikėjo man tuoj išnykti, nelaukti, kol pavirsiu baidykle. Reikėjo save perbraukti auksiniu kaulu. Dabar, jau vėlu.“ – Pergubrė vos laikėsi nenukritusi nuo krėslo.
       – Aš tavęs nebemyliu, – kaprizingai pasakė Kunigaikštis. – Supratai?
       – Taip, – atsiduso deivė.
       – Aš negaliu tavęs tokios baisios mylėti. Tavo laikas čia baigėsi. Tu buvai ir esi ragana. Nenoriu į tave daugiau žiūrėti. Išnyk!
       Bet jam ir tarnams matant, ji negalėjo savęs persibraukti kaulu.
       – Lauk! Lauk! – ėmė rėkti Kunigaikštis.
       Tarnai, paėmę ją už parankių, išvedė iš pilies.
       – Jūs turėsit tuoj pat išvykti iš miesto, – pasakė jie.
       – Kur? Kaip? – vapėjo deivė.
       – Tuoj sužinosi, – sušvokštė iš kažkur išlindęs homunkulas. – Suriškit jai už nugaros rankas, – paliepė jis tarnams.
       Tarnai iš kažkur atvedė nukaršusį kuiną su mėšlinu vežimu. Surišę Pergubrę, tarnai įmetė ją į vežimą. Prie deivės kojų pribėgo homunkulas.
       – Pagaliau, – pasakė patenkintas, – atėjo atpildo diena. Sulaukiau! Viso labo, gražuole. Žiūrėk, kad arklys nuo tavęs nepasibaidytų. Na, dabar man prasidės gyvenimas. Oi, kiek aš prisikentėjau nuo šios raganos. Kunigaikštis per daug geras. Tikras mulkis. Jo vietoje aš dar jai įkrėsčiau rykščių arba sudeginčiau ant laužo. Šlykšti ragana, nešdinkis greičiau! – homunkulas spjovė į orą.
       Nuo Pergubrės tvoskė aitriais puvėsiais, net tarnams pasidarė jos gaila. Jie nukreipė į šoną akis.
       – Tuoj pat ginkit raganą! – karščiavosi homunkulas. – Kiek jūs galit su ja terliotis!
       Jis labai bijojo, kad Kunigaikštis nepakeistų nuomonės.
       Vienas tarnas sušniokštė botagu kuinui per nugarą, ir tas pasileido bėgti.
       Kunigaikštis tuo metu, patogiai atsilošęs krėsle, skaitė į odinius aplankalus įrištas knygas. Saulės spinduliai skverbėsi pro tankią lapiją. Jis sėdėjo savo gražiame kabinete ir skaitė aukso raidėmis parašytą, meilės ašaromis aplaistytą vienos moters laišką, kurį rado vienoje knygoje. Jis negalėjo akių atitraukti, tas laiškas dabar jam buvo už viską brangesnis. Vazose jau vyto baltos rožės, tarnai dar neatnešė šviežių. Keli vidun prasibrovę spinduliai slydo kandeliabrais, marmurinėmis statulėlėmis, senu laikrodžiu ir sustingo ant jo rodyklių.
       „Laikas mums susitikti, moterie“, – ištarė Kunigaikštis tyliai. Ir užuolaidos išsipūtė nuo pavasario vėjo. Kažkas tolimoje menėje skambino arfa. Rytoj jau vasara blyksės užuolaidos klostėse. Bus gera miegoti dviese ant vėjo suneštų žiedlapių. Rytas išauš skaistus lyg jauna mergaitė. Kažkur po langais čiurlens šaltinis. Ir bus taip gera, lyg danguje sėdėtum, mąstė Kunigaikštis. Apsivilkęs puošniais drabužiais, jis valgys pusryčius. Laukinių žvėrių kraują atneš tarnai šaltose krištolinėse taurėse, už praviro lango, kaip visada, oš žydrasis medis...
       Staiga pro langą Kunigaikštis išvydo kuiną, mėšliną vežimą ir deivę jame surištomis rankomis. Tuo metu tarnas kirto botagu, kuinas pašoko ir iš paskutinių jėgų nubėgo tolyn. Kunigaikščiui tas vaizdas netikėtai sukėlė isteriją. Jis atsigulė ant odinės sofos ir ėmė klykti. Kunigaikštis rėkė labai ilgai, pakol nusilpo, bet niekas neatskubėjo į pagalbą. Pilis buvo tarsi išmirusi.
       Kuinas dabar jau slinko Vilniaus gatvėmis – labai lėtai, nenoriai traukė savo vežimą. Žmonės rodė į deivę pirštais ir garsiai juokėsi. Vežimas, kuriame sėdėjo Pergubrė, buvo šlykštus. Neseniai juo vežė mėšlą. Jis baisiai dvokė. Pergubrei buvo bloga. Aplink jos veidą draikėsi plonyčiai lyg voratinkliai plaukai. Vaikigaliai švilpė. Kažkas net paleido į deivę akmenį. Jis pataikė į veidą. Plona kraujo srovelė nutekėjo skruostu. Bet Pergubrė dar neverkė.
       Pusė Vilniaus skendėjo saulėje, kita pusė – gūdžiame šešėlyje. Baltos miesto dulkės apdengė ją nuo galvos iki kojų. „Aš greit mirsiu, – galvojo Pergubrė, – bet ar dabar kuinas netempia per miestą mano palaikų?“
       Saldžiai kvepėjo skveruose apvytusios alyvos. Kuinas ją vežė pro nesibaigiančias mūro sienas. Dangus virš galvos buvo kaip praraja, pilna siūbuojančių baltų žiedų. Vasara dar neprasidėjo, o jai reikės mirti. Atrodė – visos bažnyčios lekia į dangų. Kitos gatvelės buvo visiškai tuščios, svajingos, ryškiai apšviestos saulės. Pergubrė jautė, kaip iš jos vidaus sklinda kaskart vis stipresnis puvėsių kvapas.
       Naktimis švietė mėnuo. Kuinas sustodavo kur nors pievose ir ėdė žolę. Kituose miestuose gatvės atrodė labai plačios todėl, kad žydėjo kaštonai. Pergubrė visur girdėjo gedulingą muziką. Ji sklido iš pravirų langų, iš sodų, pavėsinių. Tuoj nužydės patys gražiausi medžiai ir deivės nebebus.
       Arklys dabar sliūkino per tiltą. Apačioje gaudė miesto bedugnė. Pergubrė troško, kad jie nusiristų žemyn ir ištikštų į gatvės grindinį.
       Už nykios priemiesčio tvoros žydėjo tamsiai violetinės našlaitės su auksiniais viduriukais. Kuinas pravažiavo pro jas. Kažkas iš praeivių spjovė į Pergubrę, paskui nusikeikė. Pro šalį slinko namai, bažnyčios. Kūne Pergubrė jautė žemės šaltį. Buvo nepaprastai tuščia ir baisu. Virš laukų sroveno rūsti, senoviška šviesa. Ir niekas negalėjo jai padėti. Deivė buvo visiškai viena šiame pasaulyje, kurį turėjo netrukus palikti.
       Ji ėmė raudoti – be balso, be ašarų.
       Arklys sustojo naktį kažkur miške, toli už miesto. Deivė vos ne vos išsikrapštė iš vežimo. Ji amžiams prarado Kunigaikščio meilę. Jis jau užmiršo Pergubrę. Liko tik auksinis žiedas ant piršto. Deivė dantimis perkando virvę, ir rankos vėl buvo laisvos. Pergubrė svarstė – ar jai tuoj išnykti, ar pagyventi dar visą vasarą. Bet kokia prasmė dar gyventi, jei daugiau niekada nebematys Kunigaikščio. Taip greit pralėkė tuščias, spindintis gyvenimas. Pavasaris baigėsi, Pergubre, tau reikia mirti, tarytum išgirdo aiškiai tariamus kažkieno žodžius, ir ji pasiryžo. Dar prisiminė žiaurias Kunigaikščio akis, jo kruvinas lūpas. „Aš per daug jį mylėjau“, – pagalvojo.
       Ėmė aušti. Kažkur nusidangino kuinas su vežimu. Prie Pergubrės pribėgo vilkai ir apuostė ją. Tai buvo jau ne ta deivė, kurią anksčiau jie pažinojo. Ji smarkiai tvoskė gaižiais puvėsiais. Ir vilkai nubėgo tolyn į mišką.
       Ir saulė Pergubrei staiga sutemo. Pirštais palietė baisųjį kaulą ant savo krūtinės. Staiga nukabino nuo kaklo grandinėlę. Prieš atsisveikindama su šiuo pasauliu, dar ištarė brangų vardą, paskutinį kartą pažvelgė į medžius, į debesis, į saulę ir persibraukė kaulu tris kartus – nuo viršugalvio iki kojų pėdų. Garsiai suriko ir dingo. Tuoj visą mišką apgaubė tirštas, žalzganas rūkas. Tik sutuoktuvinis žiedas liko spindėti ant drėgnos miško žemės.
       Atrodė, kad virš viso pasaulio srūva kvapnioji migla. Joje sušmėžavo kažkas, be galo panašus į Pergubrės siluetą, nusijuokė plonu, vaiduoklišku juoku. Drėgmė kilo iki pat rožinės saulės. Gal Pergubrė dabar maudėsi rūke, kaip ir visi lemūrai.
       Virš miškų vis plaukė ir plaukė tirštas, kvapnus rūkas.

       Skablauskaitė, Jolita. Trečiasis tūkstantmetis: Apysakos ir apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.

Į viršų

       Namelis virš rugių

       Nušovę keletą kiškių, eigulys su medžiotoju išlindo iš miško. Jie atsidūrė priešais nedidelį namelį, kažkada baltai dažytą, dabar papilkėjusi, užkaltais langais.
       – Man jis baisiai įkyrėjo, – pasakė eigulys, pirštine apmauta ranka rodydamas į namelį. – Jau kelerius metus riogso niūrus, užkaltais langais.
       – Tarytum kapas, – pridūrė medžiotojas.
       – Tarytum kapas, – pakartojo jo žodžius eigulys. – Ir aš kartais taip pagalvoju. Vis noriu į jį patekti, bet nedrįstu. Gal pabandom. Dviese būtų smagiau.
       Radę pašiūrėje geležinę dalbą, jie labai lengvai numušė spyną.
       Viduje tvyrojo sunkus negyvenamos patalpos kvapas. Buvo tamsu, ant langų karojo sunkios, pajuodusios užuolaidos, kai kur skylėtos, nubrizgusia apačia.
       Jas atitraukę, kampe pamatė seniai suirusį žmogaus lavoną.
       – O Dieve! – sušuko medžiotojas.
       Kampe gulintis skeletas, aptemptas pilka oda, dūlančiais drabužiais, neskleidė jokio kvapo. Visas šis namelis buvo smarkiai priplėkęs.
       Siela jau seniai buvo palikusi savo apvalkalą.
       – Taip ir maniau, – pasakė eigulys ir ėmė šniukštinėti aplinkui. – Nesuprasi, kas čia įvyko.
       – Grindų plyšiuose jau auga žolės, – kalbėjo medžiotojas, – pelės iš čia išdūmė. Tvoskia dūlėsiais. Nėra kuo kvėpuot. Nieko iš jo neliko, tik griaučiai, aptraukti oda.
       Senoviški baldai buvo padengti storiausiu dulkių sluoksniu. Prie lango stovėjo Jurgio III laikų masyvus rašomasis stalas. Ant jo buvo stalinė lempa, maža vazelė su rašymo reikmenimis ir prirašyti popieriaus lapeliai, prispausti akmeniu.
       – Štai, – tarė medžiotojas. – Čia kažkas yra. Reikia perskaityti.
       – Skaityk garsiai, – paprašė eigulys. – Apžiūrėjau visą namą nieko daugiau neradau.
       – Jo raumeningos rankos guli ant apkloto. Atrodo, tuoj prasivers sunkūs vokai, ir aš pamatysiu padūmavusias akis. Žavesys, iš jo sklindąs, – skirtas visiems. Kerėtojas, jaunasis raganius... Sektum paskui jį į pragarą. Tobulybė. Jame nėra nieko keistina. Truputį papurtusios lyg vaiko lūpos. Ak, Egmondai, nieko bloga aš negalėsiu tau padaryti, – ėmė garsiai skaityti medžiotojas.
       – Prisimenu, kada aš jį pirmąkart pamačiau. Po audros jis išėjo iš jūros. Tada mes ir susipažinome. Paplūdimy buvo tuščia ir žvarbu. Paskui aš Egmondą atsiviliojau į Vilnių.
       Mėgau vieną kavinę Vilniuje. Čia grodavo išblyškę muzikantai, ir ilgaplaukės undinės lyg pamišusios rangydavosi tarp staliukų. Kartais čia ateidavo gražioji Ezelina, apsivilkusi senovišką, per liemenį įgnybtą švarką, kuris jai be galo tiko. Rožinėje žibinto šviesoje ant jos nugaros spindėjo plaukai. Ezelina buvo turtingo bankininko duktė, ir niekas negalėjo jai prilygti. Man patiko jai šokti, nes po mūsų pasirodymo Ezelinos akyse dar ilgai plazdėdavo paklaikusios liepsnelės. Ji į visas puses karališkai žarstė pinigus. Ezelinai patiko gražūs, apnuoginti kūnai, nes jos pačios kūnas buvo toks pat, kaip ir mūsų – grakštus, ištreniruotas. Mes jai labai pavydėjom.
       Visada šokom atsakančiai.
       Buvau blondinas, bet norėdamas atrodyti dar efektingiau, visai baltai dažiausi plaukus.
       – Tu man panašus į marmurinį karšį, – vienąkart pasakė Egmondas.
       Taip, kartais mes šokdavome, o mūsų drabužiai keistai žvangėdavo lyg žuvų žvynai. Atrodėme lyg pelkių dvasios, o iš tiesų esame (buvome) stiprūs it laukiniai žvėrys.
       Buvau šiek tiek panašus į svajingą numirėlį – įkypomis, ne šio pasaulio akimis, baltu klouno veidu. Esu lyg iš akies trauktas – gyva motina.
       Ant kaklo visada nešiojausi pasikabinęs gepardo dantį. Jis man suteikdavo stiprybės. Niekada nesiskyriau su savuoju amuletu, bet dabar jis jau negali manęs apsaugot. Netikiu juo.
       Žiemą vilkėjau ilgus, iki pat žemės karakulio kailinius. Jie priklausė dar mano seneliui. Egmondui jie labai patiko. Norėjau kailinius padovanoti, bet jis atsisakė.
       Dažnai bendraudavome su manekenais ir manekenėmis – jos buvo didelėm, stiklinėm akim, atrodė lyg puikios iškamšos ir manęs nė trupučio nedomino. Jau buvau susitikęs su savuoju šokėju, ir žmonės, palyginus su juo, man buvo tiesiog nykūs, siaubingi.
       Vienąkart čia grįžęs, radau savo motinos kambaryje daug storų juodų vikšrų. Vėjas, kvepiantis pelynais, klaidžiojo po visą namelį.
       Motinos veido bruožai man jau seniai pavirto melsvu ledu.
       Lyg pro vandenį regiu išeinančią motiną. Skamba švelni muzika.
       Mano ir motinos veidas – lyg jaunas mėnulis, pakibęs virš miško.
       Siaubas ir įtampa dingo. Tyliai, švelniai krenta į žemę sniegas. Snigs ir snigs, kai jau nieko nebebus, net drabužiai byrės sudūlėję...
       Mūsų įmantrūs šokantys siluetai trumpam nušvinta ant durų, kurios veriasi į nežinią, į tolių tolius.
       Kiek čia seniai, rodos, tik prieš kelias dienas, mes šokome rūke, apsivilkę baltais drabužiais, storai nusibaltinę veidus. Greitai, energingai judėjome erdvėje, apgaubti vos įžiūrimo švytėjimo. Buvo girdėt krištolinis skimbčiojimas. Ore sklandė grakštūs mūsų kūnai. Buvo tie mūsų ilgesingi šokiai pamiškėje, o paskui jau traukiausi, silpnėjau, viena mano kūno pusė pamažu nyko.
       Ak, praeidavau aš kartu su savo karaliumi Vilniaus gatvėmis ir daug kas mums pavydėjo. Mano draugo veidas žėrėjo kaip jauno demono; iš žemės ar vandens gelmių iškilęs kūnas atrodė guminių kaulų vėrinys.
       O likęs vienas, dar labiau norėdavau šokti. Mėgau gulbes, karštą saulę, brangius ledus ir skaudžiai žydrą dangų, o labiausiai man patikdavo šuoliai ore – revoltade, bet ne tokie įprasti, kaip klasikiniam balete, o beprotiški, tiesiog neįmanomi. Kartais mėgdavau stulbinti žmones kur nors gatvėje ar aikštėje – staiga pakildavau į orą ir ilgai skriedavau virs žmonių galvų.
       Pavyzdžiui, eini gatve. Pasakiškai karšta. Atrodo, tuoj užsidegs plaukai ir visi namai susilydys iš karščio. Prie ledų vežimėlio stovi baltos laumės. Jų plaukuose vysta gėlės. Tada užeina pamišėliškas noras pakilt į orą. Ir visi netenka žado. Pagalvoja, kad regi kokį nors stebukladarį cirkininką, ir ima mėtyti man pinigus. Daug pinigų. Surinkęs juos, aš einu pas savo draugus.
       Tai – puikūs jaunuoliai. Sėdim dirbtuvėje. Liūdna, svajinga nuotaika. Vieno draugo gimtadienis. Jis sėdi iki pusės nuogas prie ilgo stalo. Toks jausmas, kad už lango lyja. Geriame šampaną. Ateina dar viena šokėja ir viską sugadina. Prisiglaudžia prie mūsų gražuolio, o paskui prasimano vulgariausius šokius. Šlykštu į ją žiūrėti.
       Ir aš dūlinu sau.
       Taip aš gyvenau. Dienos lėkė. Nesukau dėl nieko sau galvos. Laukdavau tik vasaros. Tada grįždavau į savo namelį, apimtas keisto nerimo. Jau prieš išvažiuojant iš Vilniaus, imdavau sapnuoti vis tą patį sapną. Rugiuose gyvenanti pabaisa laižo mano brolius ir seseris. Jie rėkia iš siaubo plačiai išsižioję. Ir aš atsibundu nuo jų kraupaus riksmo, išprakaitavęs, spurdančia širdimi. Keliuosi gerti vaistų. Vis kamuoja ir kamuoja košmarai.
       Dažnai regiu savo mirusią motiną.
       Vienąkart mačiau ją einant per miglą tiesiai į mane. Paskui ji leidosi laiptais į rudens sodą. Atrodė nepaprastai trapi su balta suknele ir ilgu šydu. Šiltas vėjas lingavo ilgakotes gėles ir pleveno motinos šydą. Gerai mačiau – jis buvo visas apkibęs vorais. Ji sugrįžo iš sodo, praėjo pro pat mane ir įėjo į mūsų namą. Regėjau ją šmėžuojant siauruose languose. Gal norėjo ji mane perspėti. Gal ir aš buvau pasmerktas baisiam likimui.
       Mano broliai ir seserys, sutikę tą baisų žvėrį rugiuose, nukeipo iš baimės. Ten, kur prisilietė tos pabaisos liežuvis, iškilo jie pūslės ir pradėjo mažėti ta kūno pusė, kurią jis buvo lyžtelėjęs. Juos išvežė į ligoninę, o vienas mirė ant motinos rankų. Bet ir ten gydytojai buvo bejėgiai. Mirties pažymėjimuose parašyta, kad jie mirė nuo hemiatrofijos.
       Kvailystė. Iki šiol negaliu tuo patikėti. Ir motina tada man sakė, kad ją užpuolęs rugiuose kažkoks roplys.
       Man visada patiko jos Edvardo laikų suknia su atspaustais nėriniais, kurią ji apsivilkdavo šventadieniais. Taip apsirengusią ją ir užpuolė tas pabaisa.
       Kai čia atvažiavome, mano draugas vilkėjo purpurinės spalvos brokato švarku ir aptemptomis kelnėmis. Jo apranga aplinkiniams kėlė nuostabą ir pasišlykštėjimą. Mes, šokėjai, nešiojame savo drabužius lyg antrąją odą.
       Pertraukiu savo rašymą. Vėl einu ten. Atidengiu nedegto molio puodelį. Jame guli sudėtos činčiberio žievės. Tai – labai stiprūs nuodai. Nežinau, iš kur motina juos buvo gavusi. Greit tas žieves užvirinsiu, paskui jas užpilsiu pašildytu raudonuoju vynu. Mes net nepajusime mirties, Egmondai. Užmigsime apsikabinę ir niekad neatsibusime. Uždangstysiu langus, užrakinsiu visas duris. Labai retai čia kas užklysta, gal po kelerių metų kas ir atras mūsų lavonus, tiksliau – skeletus. Paliksiu ant stalo šiuos lapelius. Juose surašysiu savo gyvenimo istoriją. Kas atras mus, tegul pasiskaito.
       Sąnarius mes trindavome senovės egiptiečių tepalu. Jį už nežmoniškus pinigus buvo nupirkęs mano draugas. Tepalas padarydavo sąnarius nepaprastai lanksčius. Jis buvo pagamintas iš avies ir jaučio taukų, sezamo, riešutų, ricinos ir alyvų aliejaus. Dėl šio tepalo mes tapome pačiais geriausiais šokėjais. Lietuvoje mums jau buvo ankšta. Niekas čia neturėjo tiek pinigų, kiek buvo vertas mūsų menas.
       Mano motinos vardas buvo Lavadija. Tai – vietovė Graikijoje, kur pilna krioklių ir gulbių. Mano motina iš ten kilusi. Dar nėščia būdama, senelė dėl nesuprantamų priežasčių turėjo palikti tą šalį ir savo gimtinės garbei taip pavadino dukterį. Lavadija mano svajonėse buvo pasakų šalis. Troškau ją aplankyti. Dabar, kai pasiekėme savo meistriškumo viršūnę, kai atsivėrė vartai į pasaulį, pirmiausiai norėjau savo menu pakerėti Lavadiją, o jau kitos šalys man ne taip rūpėjo. Visas pasaulis tilpo man ant delno. Paskutinį kartą troškau aplankyti savo vienkiemį, atsisveikinti su laukais ir medžiais; ten dar tebeklajoja mano motinos dvasia, norėjau pasimelsti ant jų kapo, paskutinį kartą išsimiegoti savo vaikystės lovoje. Prisimenu, kai čia ateidavo meilios mano seserys, nakčiai palaidais plaukais, juodai apsirengusios, uždaromis, kukliomis suknelėmis. Vargšės mano seserys, jos taip ir numirė nemačiusios gyvenimo, nieko nepatyrusios, nekaltos kaip angelai. Ir broliai – taip pat. Tamsūs žmonės, tikintys visokiomis legendomis ir padavimais. Daug kas gali mus išgąsdinti, gyvenime visko būna.
       Mano draugas suirzo – kodėl pirmiausiai mes važiuojame į Lavadiįą, kam to reikia, jo manymu, tik Paryžius, tik jis buvo tinkamiausias mūsų uostas, o gal net namai.
       – Nukeliausime į Lavadiją, o paskui bus ir Paryžius. Visas pasaulis bus mūsų. – Ilgai aš aiškinau, įtikinėjau, pakol jis nusileido. – O paskutinę vasarą Lietuvoje praleisim mano vienkiemyje. Paskui tai bus patys nuostabiausi mūsų prisiminimai. Niekur taip nekvepia baltosios akacijos, kaip vienkiemyje. Tu pamatysi mano namelį virš rugių. Ak, kaip skauda širdį, kai pagalvoju apie savo motiną, brolius ir seseris.
       – O kas jiems atsitiko? – paklausė Egmondas.
       – Liga. Sakytum būtų mirę iš baimės. Viena jų kūno pusė vis traukėsi, mažėjo, pakol nieko nebeliko, – murmėjau neaiškiai, nes ir pats dorai nesupratau tikrosios nelaimės priežasties. – Manau, kad dėl to kaltas roplys, kuris gyvena rugiuose...
       Ir draugas daugiau nebeklausinėjo.
       Vėlyvą rudenį paliksim Lietuvą, o ten bus šilta, – dėsčiau jam savo planus.
       – Labai pasiilgau jūros, kalbėjo jis. – Ne Paryžiaus ir ne tavosios Lavadijos, o jūros. Tu nieko neišmanai apie jos gyvenimą. Jūra – tai amžinasis rojus, šventoji ramybė. Iš gelmių sugrįžtu nepaprastai stiprus. Tu nepatikėsi, bet jūroje aš tampu manta. Šis ilgas, banguojantis apsiaustas yra iš ten.
       Jis man parodė savo apsiaustą, padarytą iš keistų žvynų. Apsiaustas mane apstulbino.
       – Tu mane įtikinai, – pasakiau. – Iš tiesų mėgsti dvilypį gyvenimą – Ir ten, ko gero, puikiau nei čia. Tavęs neįkalbinėsiu, jei nenori su manimi keliauti, grįžk į jūrą.
       – Jūra visada manęs laukia. Bet aš spėsiu visur pabuvoti. Nesijaudink dėl mano sentimentų, – pasakė Egmondas. – Anksčiau užsidirbdavau duoną pardavinėdamas žuvis, visokius kiaukutus ir kitokias jūros brangenybes. Žinai, nenoriu apie tai pasakoti. Tai – mano paslaptis.
       – Aš tavęs ir neprašau. Nesmalsauju, jei nenori.
       – Žinai, – vyptelėjo Egmondas. – Aš turėjau ir ilgą botaginę uodegą, bet ją man vienas bičiulis nukirto. – Jis nusijuokė. – Tu tiki?
       – Tikiu.
       – Jos vietoje liko randas. Vanduo – tai krištolinis oras. Aš sklendžių juo kartu su žuvimis. Tai – mano sapnas. Kaip tavo baisusis roplys, tūnantis rugiuose.
       – Nesiginčykim, – tariau jam. – Yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti.
       – Ir nereikia, – atšovė Egmondas. – Važiuojame dabar į tavąjį vienkiemį. Galėsim ten šokti kur nors pievose, kojomis neliesdami žolės.
       – Gal, – niauriai šyptelėjau aš. – Mes išgąsdinsim rugių dievą, ir jis paliks mus ramybėje. Aš tau aprodysiu savo valstietišką trobą su karaliaus Jurgio III laikų rašomuoju stalu.
       Ir kodėl mes taip mėgome šokti, nesuprantu. Tie mūsų šokiai buvo ypatingi. Savo jausmus, savo nuotaiką išreikšdavome judesiais. Iškart atsirasdavo ritmas, tinkama melodija. Nesivaržydavome ir savo balsų.
       Mano miegamajame kabėjo švytinčios sidabrinės kaukės su ilgais liežuviais. Pritvirtintos prie sienos, jos skleidė keistus garsus. Šios kaukės labiausiai ir patiko Egmondui.
       – Iš kur tu jas gavai? – paklausė manęs.
       – Gimtadienio proga jas man padovanojo vienas šokėjas.
       – Tada jis pavadavo mane, – atsiduso Egmondas. – O paskui mes keliausim į tavąją Lavadiją. Norėčiau ten sutikti Tetidę. Gal leisi mane trumpam prie jūros? Padarysim vingį.
       – Gerai, gerai, – pažadėjau.
       Kai nepažinojau Egmondo, kai buvau dar visai nežinomas šokdavau su valkatomis aplink laužą, aplink jaučių kaukoles, pamautas ant baslių. Iš kažkur atsibastydavo čigonai. Per širdį smelkėsi nenumaldoma smuikelių melodija. Ir dabar ją kartais girdžiu. Prisišokę puldavome į kluoną. Ten mūsų laukė puota, bet ir pelių netrūko. Nusigėrus tuoj buvo galima išsitiest šiauduose.
       – Žinai, jūros dugne guli karaliai su auksiniais šarvais, – kalbėjo Egmondas.
       Bet aš jo nesiklausiau. Kai atvažiavom čia, padaviau jam savo dryžuotą pižamą ir egzotiškiausių raštų chalatą.
       O vėliau jau visi mus pripažino. Vienąkart per mūsų pasirodymą jaunimas išsirengė – bekraštė jūra nuogalių. Užgriuvo tuomet audra. Ėmė žaibuoti. Maniau, išsikraustysiu iš galvos, bet likau keistai blaivus, net žinojau savo mirties dieną. Žinojau viską, ką tik įmanoma apie save žinot.
       Žinojau, kad mano likimas yra to roplio letenose. Kokio roplio? Kaip gyvas, niekad jo nebuvau matęs. Prisimenu, kai buvau dar mažas, motina man kalbėjo apie roplį, kurį regėjo dar būdama šešiolikos metų. „Siaubingas reginys! – pasakojo motina. – Išvydau jį pamiškėje, netoli mūsų rugių. Tai šliaužė pabaisa, panaši į didelį roplį. Aplinkui stovėjo automobiliai. Iš jų lipo moterys, labai gražios, labai išsipuošusios. Moterys plūdo ir plūdo į tą miško aikštelę, kur jų laukė pabaisa. Kiekvieną moterį jis palaižydavo. Aidėjo keisti moterų riksmai. Sunku buvo suprasti, ar jos rėkė iš skausmo, ar iš pasitenkinimo. Naujai atėjusios stūmė į priekį kitas, ir taip visos žingsniavo į savo pražūtį. Tolumoje melsvame dangaus fone buvo matyti mūsų jaukus, baltas namelis, tarsi pakibęs virš rugių. Kodėl tos moterys nesibaigiančiu srautu plūdo į mišką, kodėl leidosi pabaisos laižomos – neaišku. Ir aš pajutau neapsakomą trauką, reikėjo sukaupt valią, kad atsispirčiau šiai masinei hipnozei. Užsimerkiau, rankomis apsivijau medžio kamieną. Ir taip išvengiau mirties. Nežinau, bet kartais atrodo, kad visa tai aš tik sapnavau.“
       Labai gerai prisimenu motinos rankas. Visi pirštai buvo apmaustyti žiedais, išskyrus nykštį. Mes ją taip ir palaidojom – su visais žiedais. Kairioji ranka buvo nudžiūvusi, susitraukusi, nuo jos pirštų seniai buvo nukritę visi žiedai. Paguldę į karstą, sumovėme ant pirštų žiedus ir sunėrėme rankas. Ir kairiąją veido pusę teko pridengti vualiu.
       Motina, kad ir kaip stengėsi, neišvengė roplio. Baisu. Tėvą buvom jau seniai palaidoję. Motina mylėjo tokį Jolvį, kuris tik keletą kartų buvo pas mus atvažiavęs iš Kauno. Tai buvo nebejaunas vyriškis, nuplikęs, apvaliu pilnaties veidu. O į motinos laidotuves jis neatvažiavo, atsiuntė tik telegramą. Jolvis, Jolvis... Nieko tas vyriškis mūsų šeimai nereiškė, tik motinai. Jis buvo dailininkas, ir daugiau aš jo niekad nebemačiau.
       Ne... Tas roplys tai – baisi haliucinacija. Mano broliai ir seserys, įtikėję motinos pasakomis, tiesiog numirė iš baimės. Tada taip maniau. O dabar...
       Jis mane su Egmondu užpuolė iš pasalų. Buvo tiršta prieblanda. Tesugebėjau įžvelgt žvilgančią, rauplėtą nugarą ir jo pražiotus nasrus. Liežuvis buvo šiurkštus. Jis palaižė man dešinįjį skruostą. Ir ant jo liko ilgas, raudonas ruožas, kuris pamažu plėtėsi, o vieną dieną visai pradingo. Tada dešinioji veido pusė ėmė mažėti, o paskui ir petys, ranka... Stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Stebėjau Egmondą. Jis šaipėsi iš mano būgštavimų. Nė viena jo kūno dalis nemažėjo ir nesitraukė, tik ant raumeningos krūtinės raudonavo ilgas, keistas dryžis. Kai mus užpuolė roplys, Egmondas buvo prasisagstęs marškinius.
       – Manęs nepaveiks jo nuodai, – nerūpestingai pasakė.
       – Tai gal esi nemirtingas? – pasiteiravau.
       – Atėjau iš jūros, tai visai kitas dalykas, – paaiškino jis.
       Iš tiesų dryžis ant jo krūtinės pamažu ėmė blankti.
       – Jūsų legendos – man nė motais, – juokavo jis.
       Aš labai myliu Egmondą. Labai, labai.
       Išeidavome pasivaikščioti tarp medžių. Miškas už rugių lauko buvo skaistus, šilkinis. Ir skambėjo nuo paukščių balsų. Tai buvo mano vaikystės numylėtos vietos – baugios, slėpingos ir geidžiamos. Po jas dar klajojo baisūs mano motinos sapnai su jos pačios šmėkla.
       Be Egmondo šiame pasaulyje nieko daugiau nebeturėjau. Raumeningas šokėjo kūnas, balti, blizgantys jo dantys, kupeta plaukų, ką nors gražesnio už jį sunku ir įsivaizduoti. Jo šuoliai ir kitokie akrobatiniai triukai gniaužė kvapą, nors aš pats visai neseniai sugebėjau taip daryti.
       Egmondas visad buvo linksmas. Atrodė, kad nieko gyvenime jam nėra svarbiau už tuos šuolius. Man su juo buvo gera, tuoj atsipalaiduodavau, užmiršdavau artėjančią mirtį. Egmondas nieko neišmanė nei apie knygas, nei apie paveikslus. Na ir kas. Jis labiau mėgo šokti gamtoje, nei uždaroje patalpoje. Dažnai eidavome į motiejukų, ramunių lauką, už jo buvo tinkama jo akrobatiniams pratimams aikštelė. Prie Egmondo aš nebeprisidėdavau, keistas silpnumas jau buvo apėmęs mano sąnarius.
       Tik per lietų mes užsidarydavome baltajame namelyje. Vasara negalėjo tęstis visą amžinybę. Stengiausi negalvoti apie mirtį.
       Egmondui reikėjo treniruotis. Kažkada jis buvo cirko artistas. Todėl jo pratimai buvo itin sudėtingi. Prisirišęs prie tilto apačios lyną ir pasikabinęs ant jo, lyg plaštakė skraidydavo virš vandens. Vaikigaliams tos jo treniruotės tapdavo tikra švente.
       – Nenoriu prarast formos, – aiškino man. – Tai būtų tikra tragedija.
       Ore ir vandenyje Egmondas buvo neprilygstamas. O mano jėgos ėjo vis silpnyn ir silpnyn. Apie Lavadiją jau nebesvajojau. Mąsčiau tik apie činčiberio žieves nedegto molio puodelyje. Prisipažįstu, norėjau numirti kartu su Egmondu.
       Pakol Egmondas treniruodavosi, gulėjau žolėje.
       Mačiau, kaip skaidrūs, ilgakojai šunys nubėgo už kapinių tvoros. Laumžirgiai tūpė man ant veido. Mano akys buvo tuščios kaip tikros pamėklės.
       O naktį jutau, kaip motinos dvasia vaikšto palei langus, žvelgia vidun, stengdamasi mane pamatyti. O aš guliu lovoje ir negaliu net pajudėti. Kažkur tolybėse liūdnai amsi šuo. Klausausi Egmondo alsavimo. Jis man toks brangus, toks brangus...
       Praėjo gyvenimas. O taip norisi dar šokti, klausytis plojimų, pasisveikinti su žmonėmis, smagiai juoktis.
       Gulėjau kartu su Egmondu ankštame motinos kambaryje, prikrautame senoviškų baldų. Mėnulio spinduliai skverbėsi pro dulkes. Mane apėmė nerimas. Vėl jaučiau motinos sielą čia pat. Jai labai nepatiko Egmondas. Todėl ir pasiryžau – jis gers kartu su manimi činčiberio nuodus, taip lengviau bus man pasitraukti iš šio pasaulio. Vėl kankinamai ilgai mąsčiau apie tas žieves, paskui atsikėliau, uždegiau stalinę lempą ir ėmiau raustis motinos rašomojo stalo stalčiuose. Kaip ji mėgo šį Jurgio III laikų baldą, kuris nesiderino prie aplinkos. Įdomu, ką ji rašė sėdėdama prie šio griozdo?
       Deja, radau tik keletą jos rašysena primargintų lapelių. Kiti stalčiai buvo prikimšti drabužių iškarpų, madų žurnalų, jos draugių laiškų, atvirukų nuo Jolvio. Neradau nė vieno Jolvio laiško, tik atvirukus. Jis turbūt tingėjo rašyti mano motinai ilgus, kerinčius meilės laiškus. Jis nenorėjo to daryti. Jis buvo baisiai vyriškas ir užsidaręs žmogus. Radau ir savo tėvo nuotrauką, daugiau nieko.
       Egmondas alsavo lygiai, jis neatsibudo, kai uždegiau stalinę lempą. Paėmiau į rankas tuos lapelius. Pradėjau skaityti.
       „Per mūsų mišką teka upelis. Ėjau jo pakrante gerai nusiteikusi, vis nepaliaudama galvoti apie Jolvį, apie tai, kad greit susitiksime ir kad aš jam pasakysiu vieną labai svarbų dalyką.
       Staiga prie pat vandens pamačiau drybsant ilgas, raudonas pabaisas. Jos buvo riebios, rauplėtos, su mažomis galvomis ir labai žvilgėjo. Iš siaubo mane tarytum suparalyžiavo. Pabaisos šildėsi prieš rudenėjančią saulę, o kitos, daug mažesnės, turbūt jų atžalos, maudėsi. Vanduo čiurleno skaidrus, nekaltas. Pabaisos turėjo nedideles, stačias ausis. Aišku, jos buvo to baisiojo roplio palikuonės. Įsidrąsinusi jas įdėmiau apžiūrėjau. Žinojau, jei kam nors papasakosiu, niekas nepatikės.
       Miškas švelniai gelto. Saulė nebekepino, o tik maloniai šildė. Iš kur čia atsirado tos kraupiosios roplės? Gal iš žemės išlindo? Atrėpliojo iš mūsų rugių lauko? Net vandenyje nuo jų virpėjo raudoni atšvaitai. O jeigu jos mane pamatys? Reikia kuo greičiausiai iš čia bėgti. Mano veidas turbūt tapo perregimas it stiklas. Jutau, kaip smilkiniuose tvinkčioja gyslos. Jokiais žodžiais neįmanoma apsakyt savo baimės.
       Pasileidau bėgti.
       Be kvapo įlėkiau į mūsų namelį. Kaip čia buvo gera ir ramu. Bufetuose jaukiai žiburiavo krištoliniai indai. Ant palangės stovėjo krištolinė vaza su pamerktu į ją tamsiai žaliu augalu. Jis skleidė stiprų, labai malonų kvapą. O štai – ir mano sofa, apversta margaspalvėmis pagalvėlėmis, ant sienų – širdį džiuginantys paveikslai, tapyti Jolvio, knygų lentynoje – daug, daug įdomių knygų. O štai – ir mano šešėlis, nutysęs ant margu kartūnu apmuštos sienos. Taip ramu ir gera, lyg pasaulyje nebūtų jokių roplių.
       Vidun pro langą plūdo ryški šviesa. Kambaryje nebuvo nė vienos dulkelės, tuo aš visada didžiavausi...
       O... Girdžiu savo vaikų balsus. Jie eina pas mane.“
       Paėmiau beveik tuščią lapelį. Jame buvo parašyti tik keli sakiniai:
       „Mes kalbėjome apie meilę – ilgai ir nuobodžiai. Aš buvau apsivilkusi ilgą, tamsią suknelę, Jolvis – išeiginį kostiumą. Jo veido bruožai buvo labai sugriežtėję, akių žvilgsnis pasidaręs aštrus, valdingas. Ir aš pasidaviau.“
       Pakėliau prie akių kitą lapelį.
       „Buvo šiltas rugpjūčio vakaras. Mano sūnus merdėjo. Jo galvą laikiau savo rankose. Ją sakytum supo auksinė aureolė. Per pirštus almėjo kraujas, tarsi ugnis degtų, bet tai buvo tik raudonųjų roplių atšvaitai ant mano vaiko kūno.
       Medžiai už langų ant žemės metė minkštus, plačius šešėlius. Iš ganyklų grįžo gyvuliai.
       Žvelgiau į sūnaus akis. Jose mačiau savo ir tolimą, baugią šviesą, greit artėjančią. Mirštančiojo paskutinis žodis buvo „mama“. Jis išnyko kartu su alsavimu. Tai buvo gan švelni mirtis.
       Vakaro vandenyje į šalis pasklido ribuliai. Roplys tūnojo ramiai kažkur, už plačialapio krūmo. Mėlynas paukštis perskrido dangų. Vis tirštesnės miglos apgaubė pasaulį.
       Jis mirė.
       Ir pasaulis sustingo keistose pozose. Vanduo susidrumstė nuo kažkieno sunkaus, negero žvilgsnio.
       Šaukiau, šaukiau, bet niekas manęs negirdėjo.“
       Kiti mano broliai ir seserys mirė ligoninėje, tik šis – ant motinos rankų.
       O ją pačią aš radau miške, prie upelio.
       Žiema buvo nešalta, tik labai sniegina. Neužšalęs upelis gurgėjo pro tą ramų, melancholišką žiemos peizažą, suteikdamas jam gyvumo. Praskrido varnos. Tolumoje žalsvavo pušynai. Išvydęs motiną, keistai apsidžiaugiau. Maniau, kad jau niekad jos nebepamatysiu.
       Ji gulėjo čia pat, po mano kojomis, baltesnė už pusnį, išsitaršiusiais ilgais plaukais. Jos akys jau buvo negyvos, bet tokios juodos, tarsi dvi anglys, numestos ant sniego. Motina dar kvėpavo. Pasilenkęs į ausį sušnibždėjau jai keletą žodžių. Staiga jos akys iš pykčio susitraukė, o palei nosį įsibrėžė rūsti raukšlė.
       Motina supyko, kad sutrukdžiau jai čia numirti.
       Staiga ji atsisėdo sniege tiesi it žvakė. Kairioji veido pusė buvo visai susitraukusi. Šviesus žiemos peizažas buvo tinkamas fonas jos persikreipusiam, ligos subjaurotam veidui paryškinti. Plonyte, nudžiūvusia it rykštelė kairiąja ranka ji mane peržegnojo ir krito aukštielninka į sniegą.
       Kai priėjau ir paliečiau, buvo jau mirusi, o upelis gurgėjo sau.
       Motiną palaidojom mūsų bendrajam kape, kartu su visais.
       Po laidotuvių atslinko labai mėlyni vakarai, o naktys pasidarė ilgesnes negu anksčiau. Liko tik verksmas ir neviltis. Tik meilė ir neviltis.
       Ilgai negrįžau į Vilnių. Gulėdamas lovoje klausydavausi, kaip šuoliuoja laukais arkliai. Viskas buvo beviltiška.
       Čia tyvuliavo manieji laukai, virš rugių plūduriavo baltas namelis, žalsvavo vienišos giraitės, mieli takeliai... Tada pirmąkart pervėrė kraupus nujautimas – manęs taip pat tyko mirtis, tokia pat, kaip ir motinos, kaip mano brolių ir seserų. Roplys slankiojo kažkur netoliese laukdamas manęs.
       Paėmiau paskutinį motinos ranka prirašytą lapelį.
       „Atsinešiau iš sodo nuostabią akmeninę statulėlę, kurią man padovanojo Jolvis gimtadienio proga. Tai buvo jo rankų kūrinys. Aš ją atsitempiau vidun. Ta moteris – be galo panaši į mane su karūna, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis...
       Sode tarp kardažolių liko didelė duobė.
       Stebėjau, kaip vakarais baisūs šešėliai aplimpa statulą. Neaišku, iš kur jie suslinkdavo į kambarį, jie turėjo ryškius roplio figūros kontūrus, o kartais aš net regėdavau baisius jų snukius lyg kokių sapno pabaisų.
       Mielasis mano, kad žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau. Kodėl tu sukūrei šią statulėlę? Dabar nieko nėra. O po manęs liks tik ji. Galėsi pasiimti.
       Vėl – rytas. Saulė žeme ridinėjasi. Sodas nuostabus. Žydi karklai. Jie mena man naktines Paryžiaus gatves, tuos lengvus šviesos karulius, pažirusius virš galvų, tik niekada ten mes jau nebebūsim ir Lavadijos niekad nebeišvysiu.
       Ritasi vanduo, žirbėdamas saulėje tarsi džiaugsmo ašaros. Mes susitiksim, tik jau ne čia.“
       Perrašęs motinos žodžius, padėjau tuos lapelius atgal į vieną stalčių ant madų žurnalų.
       Egmondas alsavo lygiai, ramiai.
       Susikaupiau. Vėl pergalvojau visą savo gyvenimą. Nieko ypatinga neįvyko. Nuo pat gimimo buvau prakeiktas, paaukotas šlykščiam ropliui, kaip ir mano motina, kaip broliai ir seserys.
       Egmondas mirs kartu su manimi, nes aš to noriu, nes jį myliu. Kai baigsiu rašyt šį savo dienoraštį, sutaisysiu nuodus.
       Atsikeliu nuo rašomojo stalo, prieinu prie lovos, ilgai žiūriu į dieviškai gražų savo draugo veidą. Gniaužia širdį jo veido bruožai, sušvelninti minkštos prieblandos, jo lengvas alsavimas.
       Vėl grįžtu prie Jurgio III laikų rašomojo stalo. Niekad gyvenime nerašiau dienoraščio, o dabar prisiruošiau, nors laiko buvo likę taip mažai. Iki ryto apgraibomis viską išdėsčiau šiuose popieriaus lapeliuose.
       Dabar užgesinu stalinę lempą, atitraukiu užuolaidas. Švinta. Einu atsinešt činčiberio žievių ir raudonojo vyno. Viską paruošęs, vėl užtrauksiu ant langų užuolaidas, pažadinsiu Egmondą, ir mes išgersim savo nuodų sklidinas taures.
       Atradęs mūsų lavonus, kas nors perskaitys šį mano dienoraštį, gal ką nors supras. O jei nesupras, tiek to.
       Sudie.
       Mirštu susitaikęs su savo likimu.
       Eugenijus Tarasevičius.

       Baigęs skaityti, medžiotojas garsiai atsiduso.
       – Reikia iškviest policiją, – pasakė eigulys.
       – Ar jie patikės tuo, kas čia parašyta?
       – Kažin.
       – O antrojo lavono nėra. Kur dingo Egmondas? – Medžiotojas pabarbeno krumpliais į stalą.
       – Gal paskutinę minutę Eugenijus persigalvojo ir vienas išgėrė nuodus? – suabejojo eigulys.
       – O gal Egmondas išties buvo fantastiškas sutvėrimas, atėjęs iš jūros, ir jo negalėjo paveikti jokie nuodai, – svajingai pasakė medžiotojas.
       – Durys buvo užrakintos iš lauko. Ant jų kabojo didžiausia spyna. Langai yra kryžmai užkalti lentomis. Matyt, čia pasidarbavo Egmondas.
       – Jis skaitė šiuos užrašus, – tarė medžiotojas.
       – O gal viskas buvo ne taip, kaip čia parašyta. Kviečiam policiją. Tu pasėdėk čia, o aš eisiu.
       Eigulys užsimaukšlino kailinę kepurę ir išėjo. Medžiotojas pro angą matė, kaip jis nuklampojo per pusnis.
       Giliai atsidusęs, medžiotojas vėl paėmė tuos smulkia rašysena primargintus lapus.

       Skablauskaitė, Jolita. Trečiasis tūkstantmetis: Apysakos ir apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.

Į viršų

       Vyras žvėries veidu

       Kai išlipo iš traukinio, buvo tamsu. Blyškus, pamiglavęs mėnulis švietė virš kapinių. Iki miestelio dar buvo geras kelio gabalas, nors Martynas ir neturėjo ką jame veikti, jo motina gyveno toli už miestelio, pamiškėje, rąstų trobelėje.
       Vėsus oras teikė žvalumo. Beveik dingo baimė, mat kuprinėje, be sumuštinių, nešėsi truputį aukso. Dangus šiek tiek prašviesėjo. Sambrėška – pats mįslingiausias paros metas, prieš pragystant gaidžiams.
       Už krūmų Martynas regėjo melsvas šviesas, blyškius veidus, besislapstančius žalumoje. Nuodingi, žydri garai kilo iš žemės ir drumstė protą. Buvo nepaprastai tylu, lyg žingsniuotų mirusios planetos paviršiumi. O paskui pasigirdo keisti garsai. Ėmė pleventi šviesos, į tolumas traukėsi visi pavidalai. Dangus darėsi vis blyškesnis ir blyškesnis. Iš visų pusių aidėjo gaidžių choras. Jų sklandus giedojimas kilo į aukštybes.
       Juo arčiau miestelio, tuo triukšmas darėsi garsesnis. Šmėklos ir piktosios dvasios bėgo į pelkes, į senų medžių dreves, į tamsias, niūrias palėpes, apleistas varpines, neįžengiamus miškus, senas kapines, gervuogėm apraizgytus griuvėsius. Žemė padvelkė lietumi, puvėsiais. Greit ateis ruduo, net nepajusi... Jau plaukai ir akys pagelto, kaip tie vijokliai ant jo motinos pirkios. Tik slenka ir slenka miglingos dienos...
       Miestelyje buvo tylu, vien vėjas šlamėjo medžių lapuose. Nesimatė anei vienos žmogystos. Dar niekas nešlavė gatvių. Martyno žingsniai gūdžiai nuaidėjo prietemoje. Be aukso neturėjo nė cento, tad privalėjo kulniuoti pėsčiomis.
       Greit praėjo miestelį, o paskui patraukė laukais tolumoje dūluojančių miškų link. Kažkur jie susiliejo su Latvijos miškais. Latvija – vilkolakių tėvynė, o vilkolakiai nepaiso jokių sienų.
       Įžengė į mišką. Tirštas, slogus rūkas gaubė medžius. Buvo drėgna ir šalta. Martynas ėjo ir ėjo, nematydamas nei galo, nei krašto. Beribiai niūkūs miškai.
       Pagaliau išniro saulė. Dingo rūko pagimdytos šmėklos. Visom spalvom sutvisko pasaulis. Vienoje plačioje miško aikštelėje medžiai augo ratu, bet nieko bloga nepamanė net tada, kai išvydo žaliais drabužiais apsivilkusį vyriškį. Jis pamojo ranka ir nuėjo gilyn į mišką.
       Riogsojo daugybė kiaurų medžių. Tose kiaurymėse kažkas gyveno. Jau dygo baisieji grybai – keisti, įmantriai susiraitę. Jų užkrimtus, galėjo velniai žino kas atsitikti.
       Prakeikta vieta! Martynas pajuto, kad jam gali nutikti kažkas negera. Bet saulė maloniai šildė ir aplinkui buvo pasakiškai gražu. Spinduliai brovėsi į tankiausius eglynus, apšvietė žemai nukritusius kankorėžius, net spyglius. Pelkėje šiuleno švendrės ir spindėjo uogos, pritvinkusios žėrinčių raudonų syvų. Buvo alsu nuo troškaus kvapo, plūstančio iš susipynusių astilbių brūzgyno.
       Nušlumšėjo per plačias miško pievas, apaugusias šviesiomis, šiugždančiomis smilgomis; o debesys vis plaukė ir plauke, savo kraštais tarytum liesdami medžių viršūnes. Kažkur tarp aukštų žolių ulbėjo vanduo. Kuprinės kišenėlėje paslėptas auksas kėlė nerimą. Martyno drabužiai buvo nušiurę, sulopyti, dumblių spalvos, gal niekam nešaus į galvą užpulti. „Prieisiu, – pamanė, – motinos trobelę, gal atleis ji už klajones ir kitokias nuodėmes, gal pavaišins mane senu šermukšnių vynu ir kepta mėsa.“
       O štai – senos, apleistos miško kapinės. Kryžiai skendi žolėje. Tai šiurpi ir paslaptinga vieta.
       Kuprinėje, be aukso, Martynas nešėsi kelis sumuštinius. Nuo vakar pusryčių nebuvo nieko valgęs. Visiškai nusigyveno, be šito prakeikto aukso, nieko daugiau neturėjo. Ir visas jo ankstesni gyvenimas buvo netikęs, nereikšmingas. Neišsipildė nė viena svajone. Neturėjo mylimosios, liko be skatiko, buvo niekas. Tiesa, jo laukė motina – vienintelis žmogus pasaulyje, kuriam jis kažką dar reiškė, buvo reikalingas. Ji buvo jau labai sena, gal Martyno neatpažins – šitiek metų nematė. O, Dieve, koks jis buvo netikęs sūnus. Jai neša šį auksą, bet kur ji dės...
       Sūnus palaidūnas grįžta namo.
       Atsisėdęs ant žolės, iš kuprinės išsitraukė sumuštinį. Aukštai medžiuose suposi kažkokie juodi, paslaptingi žvėrys atlėpusiomis ausimis ir ilgomis uodegomis. Vaidenosi, kad miškas beribis kaip jūra, bet ir ji turėjo krantus.
       Martynas ėjo ir ėjo. Atrodo, kad nebuvo įkėlęs kojos į vilkolakių žemę. Atrodo. Niekad nemėgo miško. Patikdavo tuščios erdvės – laukai, jūra, dangus, o miškas jam iškildavo it uždaras, siaubą keliantis labirintas. O ką jau kalbėti apie jo paslaptingus gyventojus.
       Priėjo laukymę. O gal jau atsidūrė Latvijoje? Pagaliau – erdvė. Bet ją išvydęs, nepasijuto geriau. Neseniai čia nuūžė gaisras. Medžiai aplinkui styrojo suanglėję, ir žolė buvo visa išdegusi. Pūpsojo nedideli gelsvi žemės kauburėliai. Ir tada pamatė šunburnį. Jis tupėjo ant pelenų krūvelės. Jo akys sublizgo. Nasrai prasivėrė. Burna tviskėjo pilna aštrių, smailių dantų. Matyt, buvo alkanas. Nuo nasrų žemyn nutįso blizganti seilė. Kol jis laižėsi spoksodamas, Martynas ėmė atatupstas trauktis. Už nugaros liūliavo tyrlaukis, apžėlęs samanomis, viržiais ir gailiais. Tikra gyvačių buveinė.
       Leidosi bėgti. Šunburnis ėmė vytis. Girdėjo jį šniokštuojant. Beviltiška buvo nuo tokio pabėgti. Jis pergalingai sustūgo tiesiai Martynui į pakaušį. Plėšrūs nagai ir smailios iltys tuoj susmigs į jo kūną. Sudraskys Martyną į gabalus ir suės.
       Bet čia atsitiko nepaprastas dalykas. Iš dangaus ėmė dribti balsvas, keistas sniegas. Jis žėrėjo ir lipdė akis. Nieko neįmanoma buvo per jį įžiūrėti. Nebematė šunburnio, o jis neberegėjo savo aukos. Juos abu paslėpė kerintis žalsvas sniegas. Tumulais jis dribo iš dangaus. Bet tai buvo tik netoliese augančio medžio išskyros. Jos varvėjo nuo lapų, sunkėsi pro žievę.
       „Sniegas“ pagaliau liovėsi kritęs. Ant medžių lapų, ant žolės blizgėjo žalsvos putos. Pirštu pakabinęs, lyžtelėjo žalsvą dribsnį. Kvepėjo gėlėmis. Skonis truputį priminė medų. Tikra dievų mana. Pasinaudojęs šiuo Dievo jam atsiųstu vasaros sniegu, paspruko nuo šunburnio. Dabar dūmė miškais tolyn ir tolyn, bijodama sutikti kitą šunburnį, o gal tą patį. O miškams nebuvo matyt galo. Kaitriau ėmė spiginti saulė. Mana seniai dingo, o gal jos nė nebuvo, kaip ir šunburnio. Tačiau negalėjo prarasti budrumo Privalėjo kaip nors išsikapstyti iš miško.
       Kai pagaliau išlindo iš brūzgynų, jau leidosi saulė. Išvydo laukais šaunantį vieškelį. Nusimovęs batus, basas kojas panarino į šiltas, švelnias vieškelio dulkes. Kokia palaima buvo matyti ši vieškelį, atvesiantį jį pagaliau į namus. Vieškelio gale liepsnojo didelė, raudona saulė. Ėjo tiesiai į ją, jau ramus, savimi pasitikintis, galvodamas apie meilę ir palaimą, kai staiga pamatė taškeli. Jis pamažu didėjo. Kažkas artinosi į Martyną.
       O tas kažkas buvo šunburnis. Aukštas, juodas siluetas užstojo saulę. Išgirdo pašaipų juoką. Šunburnio akys liepsnote liepsnojo. Gal nuo saulėlydžio? Dabar neturėjo, kur bėgti. O gal vėl įvyks koks stebuklas? Ėjo tiesiai šunburniui į nasrus. Štai kokie namai dabar jo laukė. Štai dėl ko jis gyveno.
       Laukai jau tamsavo prigesę, tik raudoni ugnies liežuviai tebelaižė šunburnio akis.
       Martynas ėmė šaukti. Rėkė visa gerkle. Laukai buvo perpildyti jo riksmo. Rodėsi, kad žemė veriasi jam po kojomis.
       – Tu niekada niekur nuo manęs nepabėgsi, – išgirdo šunburnio žodžius.
       Staiga taip sutemo, nors pirštu durk.
       – Ei! Kur dingai?
       Išgirdo staugiant šunburnį. Martynas nušoko nuo vieškelio ir pasileido tiesiai laukais. Nieko nesimatė. Viena juodybė – nei mėnulio, nei žvaigždžių, tarytum juoda marška būtų užslinkusi ant galvos. Tik degė oranžinės pelėdų akys didžiuliais, išsiplėtusiais vyzdžiais – lyg žvilgantys burbulai virpėjo toje juodybėje. Vienu metu jam pasirodė, kad apako. Bet praregėti taip pat netroško. Žinojo, kad tada pamatys šunburnį.
       Ėjo ir ėjo, pakol susmuko be žado ant žemės. Ji buvo šalta, tvoskė pelėsiais. Ir paniro visiškon užmarštin. Miegas buvo ilgas, bet gaivinantis.
       Nesuprato, ar sapnavo, ar iš tiesų matė aukštą, gražų vyriškį su barzda. Jis pasisakė esąs vokietis, grafas Artas, labai, labai kilmingas ir turtingas. Jis džiaugėsi, kad Martynas atėjo pas jį į svečius. Tik Martynas niekaip negalėjo prisiminti, kaip pas jį atsirado.
       – Nesvarbu, – tarė Artas. – Dabar esi mano svečias. Ir aš tuo be galo džiaugiuosi.
       Grafas atitraukė žydrą užuolaidą, ir jie atsidūrė didžiojoje menėje. Ten stovėjo ilgas stalas, nukrautas brangiais gėrimais ir valgiais.
       Įėjo skaistaus, nedažyto veido moteris, ant galvos užsidėjusi kepuraitę, su šydu, po kaklu pasikabinusi medalioną.
       – Susipažink, – pasakė grafas, ranka rodydamas į moterį. – Tai mano mirties priežastis. Tik nieko manęs neklausinėk.
       – Gerai, – sumurmėjo Martynas.
       – Vaišinkis, – tarė grafas. Jis atsisėdo stalo gale šalia moters, o Martynas – kitame. Juos skyrė labai ilgas stalas, bet juto į save įbestas tas pačias liepsningas akis. Jam truputį drebėjo rankos, o grafas Artas ironiškai šypsojosi. Pro pravirus langus vidun plūdo vasariška šiluma, šlamėjo parko, o gal sodo medžiai. Vogčiomis ėmė apžiūrinėti grafą. Jis buvo susisiautęs prabangiu chalatu su audinių kailių rankogaliais ir tokia pačia apykakle. Jo kaklą juosė dvi eilės aukso grandinių. Ant galvos grafas mūvėjo raudono aksomo kepuraitę, išsiuvinėtą auksiniais siūlais. Įspūdingai atrodė šilkinė juoda barzda. Ji labai jam tiko.
       – Galbūt mane tu laikai šunburniu, – ėmė kalbėti grafas įdėmiai jį stebinčiam Martynui. – Iš tiesų yra visiškai ne taip. Bet nenoriu tau nieko aiškinti. Tik galiu pasakyti, kad jaučiuosi puikiai. Ir nesvarbu, ką žmonės apie mane kada galvojo. O dabar ir visai pamiršo. Tai neturi jokios reikšmės. – Jis nusijuokė. – Man tiesiog gera, o tu vaišinkis. Kaip kvaila manyti, kad aš žudau žmones.
       – Netiesa, – pilna burna suvebleno Martynas.
       – Kas netiesa? – valdingai pertraukė jį grafas. – Ir tu taip manei? Kelnės buvo pilnos iš baimės. Absurdas. Tikras absurdas. Kaip ir aš... – jis krenkštelėjo. – Visada maniau, kad niekas manęs nemyli. Baimė... Taip, taip. Ji labai svarbi.
       Martynas nesuprato jo kalbų. Grafas buvo tikrai gražus vyras, ir Martynas nebesiklausė jo išvedžiojimų, o tiesiog žiūrėjo į jį.Staiga suvokė, kad čia – tas pats šunburnis, kuris visąlaik jį persekiojo. Pasimuistė. Norėjo sprukti šalin. Tačiau grafas nusikvatojo:
       – Štai ir vėl bijai. Kaip tatai juokinga. – Ir juokėsi, plačiai išsižiojęs, rodydamas savo ilgus, stiprius dantis. Juoda, šilkinė barzda siekė krūtinę. – Valgyk, valgyk. Maistas kartu su alkoholiu nuramins nervus.
       Gėrė vienas į kito sveikatą, užsikąsdami kriaušėmis. Siurbsnojo vyną iš aukštų sidabrinių taurių. Grafas uždegė žvakes, įstatytas į krištolinius kandeliabrus. Pasidarė labai šviesu.
       – Naktimis aš linksminuosi, o dieną tampu šunburniu. Ir visi manęs bijo. Deja, deja... Bet žmonių tikrai neėdu. Patikėk. Manoji mirties priežastis tyli. Deja... Ji visada tylės. Ir man nėra ko aušinti burnos.
       – O ar negali jums kas nors padėti? – atsargiai pasiteiravo.
       – Ne. Aš pats pasirinkau tokią išeitį. Tik nemanyk, kad esu nelaimingas. Atvirkščiai.
       – Tačiau... būti šunburniu... Tokiu šlykščių šunburniu, visur bastytis... Anokia čia laisvė, – pasibaisėjo Martynas.
       – Tai laisvė. Pasirinkimo laisvė, – pertraukė jį juodabarzdis. Ir aš patenkintas. Laimingas.
       – Na... Taip. – Martynas bandė jį suprasti. – Jūs įrodėt savo išskirtinumą.
       – Ne vien tai įrodžiau. Nusispjaut man į žmones. Mirties priežastis yra mirties priežastis, ir prašyčiau daugiau manęs nebeklausinėti. Dar kartą noriu pasakyti, kad esu laimingas, – vėl pakartojo grafas, – nors buvau sukėlęs baisiausią sumaištį. Viskas atrodė kaip siaubinga tragedija.
       – Kas atrodė? – nesusivaldęs paklausė Martynas.
       Bet grafas nepanoro nieko aiškinti. Jis ir toliau kalbėjo painiai, miglotai. Neįmanoma buvo ką nors suprasti, tik tiek, kad jis dabar yra laimingas. Tik tiek. Martynas pamanė, kad Artas jam primena senovės romėną.
       Staiga pasidarė šalta ir nyku. Išgirdo keistą, jam nesuprantamą triukšmą.
       Atmerkė akis. Kažkur tolumoje lyg tarėsi girdintis gaidžių giedojimą. Žemė tvoskė vandeniu ir puvėsiais. Martynas gulėjo miške, senose, apleistose kapinėse. Negalėjo prisiminti, kaip į jas pateko. Tiesiai priešais save regėjo kapavietę, ją žyminčius akmeninius stulpus su didžiulėmis grandinėmis. Taip, čia kažkada buvo palaidoti grafai. Čia – jų kapai, jau nuniokoti laiko ir žmonių. Ošė aukšti, labai senį kapinių medžiai. Gailiuose rūkuose skendėjo žolėm apaugę kapai. Martynui pasivaideno, kad tyliai skambtelėjo senas, surūdijęs varpas sutrešusioje, nežinia kaip dar besilaikančioje varpinėje. Tarytum išvydo ten vyriškį žvėries veidu, pamatė jo tamsią ranką. Išgirdo kvietimą prieiti ir paskambinti varpu. Taip būtų ir padaręs.
       – Negalima! Negalima! – išgirdo rėkiant.
       Ir prie Martyno, mosuodamas rankomis, pribėgo senas žmogelis.
       – Negalima skambinti, – paaiškino. – Varpinė taip supuvusi, kad, tik prisilietus, varpas kaukštels jums į galvą. Ne vieną jau rado negyvą, – mįslingai pridūrė. – Be to, varpu skambinama tik tada, kai atlydimas numirėlis. Supratot?
       – Supratau, – burbtelėjo Martynas. Dar norėjo jo kai ko paklausti, bet žmogelis jau buvo dingęs. Nespėjo jam net padėkoti už išgelbėtą gyvybę. „Kaip norėčiau čia pasilikti amžiams, – pamanė. – Užmiršti vargus. Užmigti kietai, kietai. Juk viskas šiame pasaulyje praslenka it šlykštus sapnas.“
       Sukaupęs jėgas, ėmė trauktis nuo kapų. Negalima gi pasiduoti kokios nors vėlės hipnozei, nors ji labai stipri ir galinga. Negalima! Vien apie tai pagalvojus, jam pasišiaušė plaukai.
       Dūlino iš kapinių linkstančiomis kojomis. Atrodė lyg girtas. Bet niekas jo nematė. Buvo dar labai ankstyvas metas.
       Prie tvenkinio išvydo seną, sugriuvusį dvarą juodomis langų kiaurymėmis. Prisiminė, kad po juodus kambarius nuo ežero pusės naktimis klaidžiojo žalios švieselės. Rodėsi, kad kažkada jas matė, turbūt – vaikystėje. Ten, viršuje, yra įsikūrę šikšnosparniai, o kažkada čia buvo grafo miegamasis. Jame stovėjo lova su baldakimu.
       Už meldų suklykė paukštis. Juodas, didelis padaras, taškydamas vandenį, greitai nuplaukė į krantą ir pasislėpė meldyne.
       „Et, kartieji, kvapnieji pelynai, augantys pievos, ir vėjas, šiaušiantis žolę; ten, prie pat Latvijos sienos, velniai tebemuša ripką ir vaidenasi be galo, be krašto. Ten, kur šviečia melsvos, skaidrios ūkanos, pilna vilkolakių ir šunburnių, – mąstė, krečiamas drebulio. – Ir dabar dar gali išgirst rūke dardant karietas, gali pamatyti grakščius, mažus grafo tarnaičių siluetus su keistomis skrybėlaitėmis.“
       Dangus vis labiau švito. Šiandien pirmą sutiko moterį, jei nekreipsi dėmesio į tą žmogelį kapinėse, perspėjusį neskambinti varpu; ženklas blogas, visą dieną labai nesiseks. Dabar Martynas žiūrėjo į jauną čigoniukę, einančią palei šventoriaus tvorą, apkibusią raudonomis laukinėmis rožėmis. Ji vilkėjo trumpą, peršviečiamą palaidinę, išsiuvinėtą žvilgančiais karoliukais. Po ja matėsi lygus, liesas pilvas, viršuje padengtas švelnučiais pūkeliais. Čigonė pažvelgė į Martyną viliūkiškai. Jis kažkodėl pamanė, kad ji beprotė. Be galo dailus užpakaliukas buvo aptemptas pigiu kartūniniu sijonu.
       Ir čigoniukė dingo už tankiai susipynusių medžių. Gal ji taip pat buvo kokia šmėkla, atklydusi čia iš praėjusio amžiaus? Nepriėjo arčiau, nepalietė ranka, kad įsitikintų jos realumu.
       Pirmuose saulės spinduliuose ėmė tirpti gailus senų kapinių rūkas. Martynas nebežinojo, kur jam eiti toliau, nes buvo pripratęs važinėti autobusais, išlipti reikiamose stotelėse – viskas buvo labai aišku ir paprasta, tik reikėjo žiūrėti į laikrodžius ir į tvarkaraščius.
       Vasara jau baigėsi. Ruduo žadėjo kažką ypatinga. Melsva pilkuma tvyrojo aplinkui. Reikėjo kam nors ryžtis. Kūnas dar buvo sklidinas jėgų, galva – keisčiausių idėjų. Bet, Dieve, kur dingo jo motina?
       – Mama! Mama! – nepajuto, kaip ėmė garsiai šaukti.
       Dar keli žingsniai – ir Martynas pamatys trobelę.

       Skablauskaitė, Jolita. Trečiasis tūkstantmetis: Apysakos ir apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt