Antanas Škėma

       ŽILVINĖĖLI

       1
       Sugriuvo jis staiga požeminių stotyje, Bedford Ave., Canarsie Line. Jį nuvežė į ligoninę. Jo širdis nustojo plakusi operacijos metu. Jo žmona neverkė. Ji įsikibo į krakmolytą slaugės rankovę. Slaugės plaukai buvo sušukuoti neseniai išrastu šepečiu. Melsvos bangos ritosi į viršugalvį. Negyvos ir elegantiškos.

       2
       Ji gyveno. Smulkiai sudėta, lygiais plaukais, ji tebeeidavo į siuvyklą. Smulkūs dygsniai įsibesdavo į apykakles. „Tu per daug tyli“, sakė bendradarbės italės. „Tu įsigyk draugą“.
       Tą mėnesi užėjo rūkas, kurį išsklaidydavo audros, ir keleiviniai lėktuvai dužo netikėtai. Jie krisdavo vos pakilę arba atsidauždavo į uolėtus kalnus. Retkarčiais rodydavosi saulė, naktimis sproginėjo žvaigždės, bet šitie momentai kabojo lyg tiltai iš vijoklių, lankstūs augalai trūkdavo, tūkstančiai šviesiai žalių, šviesiai parazitinių lapų biro žemyn, ir ji sapnuodavo, kad ją palaidojo gyvą, ir ji pabusdavo rėkdama.
       Sofa buvo tuščia. Gretima pagalvė kiūksojo nepaliesta, ji juto jo alsavimą, ji matė pasišiaušusį plaukų kuokštą, ir jo įšilęs kūnas kvepėjo drėgna žeme, kurią išmirkė vasaros lietūs. Tačiau jo nebebuvo, visos durys laukė atdaros, vėjas gręžė surūdijusias kilpas, reikėjo išeiti, kur?
       Ji nesuprato kai kurių dalykų, jos baltos rankos pleveno, ji skaldėsi pusiau, ir toji nauja pusė gyveno nežinomoje planetoje.

       3
       Kai ateidavo rytas, ji ištiesdavo savo nuogas kojas, padai prilipdavo prie šalto linoleumo, šlaunys buvo vaikiškai lieknos, ji iš lėto movė kojines, kartais jis panorėdavo bučiuoti jos šlaunis, ir tada ji virsdavo, ir šitas kvietimas atgal į naktį vadinosi – laimė. Ant sienų išsidėstydavo rytmetinės saulės atspindžių pasiansas, kortos buvo neaiškios ir suteptos kaip prityrusios būrėjos.
       „Tu per daug tyli“, sakė siuvykloje bendradarbės italės. Senas ir pilvotas žydas, – jis neužtraukdavo iki galo kelnių ziperio¹, – pabandė apkabinti ją. Darbo valandos buvo guminės, jos tįso ir suposi, o priekyje suposi atdaros durys. Jos suposi vienodos, pro kurias duris ji turėjo išeiti?

       4
       Vakarais ji slampinėdavo South penktąja. Elektros žibintai styrojo apsikutoję ištaršyta medvilne, seni ukrainiečiai stovėjo gatvių sankryžose, stebėjo dangiškąsias stepes, žvaigždžių konsteliacijos jiems buvo gimtinės kurganai, o pavienės žvaigždės – akacijų žiedų atspindžiai siaurakaklių upeliūkščių vandenyse. Prie vaistinės šnekūs italai gromuliavo traškančius garsus, žodžiai byrėjo kaip riešutų lukštai. Ir dvi senės lietuvės, dar prieš keturiasdešimt metų atsivežtomis iš tėviškės skaromis apgaubusios kaimietiškas galvas, žengė šaligatvio cementu, tarytum jis būtų pažįstamas, jų plokščiomis pėdomis išmintas takelis: tarp išlankstytų beržų, kurių šaknys plėšosi nuolatinėje čiulpiančiųjų pelkių agonijoje; tarp rūsčių eglių, kurių viršūnės beria į praeinančiųjų smegenis keistas ir tikras žmogaus ir medžio giminystės pasakas; tarp griuvinėjančių kryžių, kurie, lyg reumato susukti pirštai, negali išsitiesti. Ant šaligatvio vartėsi laikraščių skutai, bananų žievės, kartoninės dėžutės. Keturios pėdos grubiame apave, keturios akys su žvilgsniu į praeitį, dvi sklerozinės širdys nuo skubiai išfermentuoto whisky, dvi senos lietuvės moterys.

       5
       Ji žingsniavo lygi, tarytum aplieta pilku laku, kuris seniai nutekėjo ir užšalo pailgomis klostėmis. Tą vakarą ji nebesiskaldė. Kažkada girdėtos pasakos apspito ją lyg sušvelnėjusios Erinijos, ji suprato – jo mirtis suliedino tikrovės ir vaizduotės ribas, ji nutarė – nuėjimas į anapus yra didžioji tiesa, ir ji tikra kaip Žilvino kraujo putos „Eglėj žalčių karalienėj“. Ji žvilgterėjo į Manhattano pusę. Iš mėnulio teliko nučiulpta riekė, ir vis dėlto jis buvo patrauklus.
       Galimas dalykas, jis sėdi ant mėnulio briaunos, įsikibęs į geltonus ragus, ir moja jai galva. Nuo karštų numirėliškų rankų tirpsta sucukrėjusi masė, ji varva žemyn, vėl kristalizuojasi šaltoje erdvėje ir sniegulinėmis žvaigždėmis byra ant purvino Brooklyno. Savo skruostuose ji jautė lengvutėlius mėnulinių adatų dūrius ir ji žiūrėjo į savo pirštus, kuriuos subadė plieninės adatos siuvykloje.
       Galimas dalykas, jis plaukia East River, alyviniame vandenyje, tarp purškiančių vilkikų, stveriasi slidžių inkarų, paskiri jūreiviai rūko nesibaigiančias cigaretes, atmatų prisirijusios žuvys sprunka į šalis, jis narstosi vienas ledinėje košėje, iškelia į viršų pagalbos prašančią ranką, tačiau jo batai sunkūs, jis grimzta, ir jo ranka tepagriebia gleivėtą inkaro grandinę, kad tuojau vėl ją paleistų.
       – Žilvine, Žilvinėėli! – sušunka ji South penktojoje.
       Galimas dalykas, jis įkrito į fabriko kaminą, fabrikų kaminai styro šalia, šitaip dažnai atsitinka. Ir ji sapnuodama skrajojo virš tūkstančių kaminų kiaurymių, krisdavo žemyn rėkdama ir pabusdavo lyg keltuve, kuris staiga sustojo. Jis rangosi visu kūnu į viršų, plytos lygios ir slidžios kaip vilkikų inkarai, aukštai – mėnulio riekė, ant kurios jis sėdėjo, jo karštos numirėliškos rankos sutirpdė sucukrėjusią masę, ir jis turėjo nupulti kaip tas nusikaltęs angelas. Aukštyn, aukštyn, raumenys skauda net ir numirėliui. Jei jis nusitvers kamino briaunos ir pasikels kaip gimnastas – tolimesnė kelionė tėra vieni juokai. Vieni juokai skraidyti pražuvėliui. Tačiau plytos lygios ir slidžios, ir jis palengva smunka žemyn, apačioje yra deganti krosnis, naktinis darbininkas ką tik ją užkūrė.
       – Žilvine, Žilvinėėli! – šaukia ji pilnu balsu South penktojoje. Ir bėga šlitiniuodama.
       Nemaža girtų ir pavargusių moterų Brooklyne. Stovinėją italai ironiškai šypsosi, ukrainiečiai išspjauna įžeidžiantį keiksmą, ir senė lietuvė prašnabžda maldos sakinį. Ji nežino, kad senos pasakos nemiršta.
       – Žilvine, Žilvinėėli!
       Ir moteris susiranda požeminę stotį.

       6
       Daug cemento suspaustame skvere. Šitas dangorėžiais įrėmintas dangus – lyg gilaus šulinio dugnas. Pastatė šulinį žemės paviršiuje. Suspaudė skverą bankais. Vaiski mėnulio šviesa kvepia artimo okeano vėsuma. Vakarinė tyla skamba brangiu krištolu kaip senuose rūmuose, kur daug durų ir skersvėjų. Skvero viduryje išdžiūvęs generolas sėdi ant raumeningo arklio. Laikas juodu apibarstė žaliais pelėsių miltais.
       – Žilvinėėli...
       Senas ir girtas negras smunka į požeminę skylę, pavargęs ir nusidėvėjęs Mefisto grįžta į savo tėviškę. Į šiltą ir jaukų pragarą. Šitas suspaustas skveras tėra skaistykla, ir Mefisto buvo iškišęs galvą, o gal jis galėtų padėti sėdinčiajai. Bet ji laukia. Nevalia gelbėti laukiančiųjų. Kai ji praras viską – taps išganyta. Zvimbia požeminiai grąžtai, juokiasi darbą baigusios mergaitės, ant generolo peruko mylisi balandžiai.
       – Žilvinėėli...

       7
       ...Pradžioje buvo Meilė. Žvaigždės – mylimų dukterų pirštai, rytmetinė rasa nupjautame šiene, paskutinis arfos tonas, pirmoji opijaus pypkė, žali obuoliai ant juodo aksomo, pašėlęs rogių švytėjimas gruodžio sniege.
       Pievoje šoko išsidažę negrai, ir pilvoti tamtamai dundėjo: nebijokite tokios amžinybės, kuri gimė iš Meilės.
       Piramidės briauna slydo Kristus, o Jo lieknos kojos buvo it judą lotoso stiebai.
       Ir Tibeto lamos pasisodino Kristų sukryžiuotomis kojomis, ir tai buvo jų eilinė vakarienė...

       8
       Daug linksmų merginų Manhattano bankuose. Daug liūdnų merginų Manhattano bankuose. Vienas klerkas velka sulaužytą koją iš Antrojo pasaulinio karo. Ir jie visi dirba per naktį, nes doleriai Manhattano bankuose. Ir jie grįžta iš ryto, kai daugelyje namų pabunda neišsimiegoję vyrai ir moterys. Ir jie klega grįždami, ir senas negras iškiša gyslotą ranką ir prašo:
       – Padovanokite daimą². Aš noriu važiuoti namo. Namo. Daimą, daimą.
       Ir visokios merginos ir visokie klerkai praeina pro šąlį. Ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę. Į kanalizacijos vamzdi. O paskutinis lašas stabteli. Įspraudžia maloniai besišypsančiam negrui daimą į delną. Ir nuteka. Paskutinis lašas iš Beaver gatvės. Klerkas sulaužyta koja iš Antrojo pasaulinio karo.

       9
       ...Duokite mudviem auksu išsiuvinėtą stulą, duokite mudviem skriejantį žvilgsnį į gotiko aštrumas, į smailaviršūnes uolas, už kurių, – tikras dangus. Suriškite mudviejų rankas, jūs, kurių mudu nematome, nes norime jūsų.
       Duokite mudviem vaško varvėjimą iš riebių bažnytinių žvakių, baltą nuotakos išgąstį, juodą jaunavedžio drugį, duokite pačius žemiausius vargonų akordus, išprotėjusio pirklio brangenybių žarstymą, kvailas šypsenas, kuriomis priimami pasveikinimai, lakuotų batelių blizgėjimą, vakarinės saulės išnykimą, jeigu jūs esate ir galite – grąžinkite mudviejų vestuves.
       Štai dvi rankos. Vyriška ir moteriška. Suriškite jas taip, kad pavargtų sąnariai ir kraujas nustotų tekėjęs.
       Angelai – sunkiais plunksnotais sparnais, angelai – padauginti litografijose, angelai – išbrauktieji iš sąrašo ir krintą į laimėtąją prarają, visi vaikų išsapnuotieji angelėliai, – suriškite mudviejų rankas.
       Mudu prisiekiame. Jis aštresnis už šviesos spindulio smigimą. Grąžinkite paskutinįjį kartą mudviejų vestuves. Tokia yra mūsų malda, ir mudu galime pasirašyti savo krauju, čia, skvere, prie Beaver gatvės. Duokite, suriškite, duokite...

       10
       Mefisto įsikiša daimą į kišenę ir ateina. Jis ateina vilkdamas kojas, cementas čeža, Mefisto ateina iš lėto, jis nugali kiekvieną centimetrą, jis kovoja su šaligatviu – senas ir patyręs miesto alpinistas.
       – Šalin tu! – šaukia moteris.
       Rankos įsitveria suolelio atramos, ji drėgna ir lipni.
       Visatoje (taip pat ir žemėje) nėra klaikumos ir siaubo. Tai rašytojų sugalvoti žodžiai. Tėra šaltis, kuris užlieja visa. Širdies tvaksėjimus, ironiškus smegenų vingius, raumenų jėgą, norą mirti. Ledinės ugnies banga – ji nuplauja žmogaus namelius, verandas ir terasas, sudegina rožes ir orchidėjas, o prinokę apelsinai išdžiūva lyg slyvų gniužulai, kuriuos pamiršo vaikai medžių viršūnėse. Mefisto sustoja.
       – Aš negaliu pasiekti tavęs, – liūdnai sako jis. – Mano kojos – lyg suparaližuotos. Tu toli nuo manęs. Tūkstančiai milimetrų. Tūkstančiai amžinybių. Mus skiria atomai; jie išaštrinti lyg dinozauro dantys; jie sausi kaip smėlys dykumoje; jie nepraeinami lyg kryžių miškas. Aš tegaliu stovėti.

       11
       Lėktuvai krinta, sprogsta bombos, dega trobos, traukiniai virsta nuo plieninių tiltų į plienines upes, ir tada žmonės sukimba paskutiniajame glėby. Ledinės ugnies banga nuplauja suspaustą skverą, bet juodu palieka apsikabinę.
       Kaip ramu dabar! Vėsuma. Nuo okeano. Vandens bangos dūžta į medinius prieplaukos šulus, apnuogina juos lyg senių dantis, nuo kurių nuslinko smegenys. Paskui vėl užlieja, ir dantys vėl jauni ir stiprūs.
       Mudu mylėsimės dabar! Mudviem priklauso paprasti žodžiai. Tu, aš, man gera, apkabink mane stipriai, man gėda, aš myliu tave. Mudviem priklauso žolės ir gėlės, žvaigždės ir lietūs, senoviško klavesino sidabras, akrobato šuolis nuo trapecijos, vakariniai dūmai į mėlyną dangų, jaunos katės murksojimas išsiuvinėtoje pagalvėje, svirčių girgždėjimas, pirmoji komunija, ir eilėraščiai, ir muzika, ir knygos, ir paveikslai – labai daug dalykų mudviem priklauso.
       – Žilvine, Žilvinėėli...
       Yra plonutėliai mezginiai, juos rinko šimtmečiais; yra paukščiai, aktoriai ir moterys iš japoniškų graviūrų.
       – Žilvine, Žilvinėėli...
       Yra seni ir sulinkę dievdirbiai, jų rankos kvepia medumi ir kantrybe, o jų išdrožinėti Kristūs – trapūs ir laiminą.
       – Žilvine, Žilvinėėli...
       Yra lieknos stirnos, jas baisiai nori glostyti, ir gudrios pelės, jos šildosi po radiatoriais, yra kailis, aksomas, sniegas, lakas, samanos pušyne.
       Yra pieno puta.

       12
       Senasis Mefisto kvatoja. Be garso. Kaip Šaliapinas antrajame „Fausto“ paveiksle.
       – Aš galiu eiti. Galiu žengti į tave. Galiu mindžioti šituos atomus lyg išbarstytą cukrų, man patinka cemento čežėjimas. Ir dabar tau belieka tik pasibučiuoti. Kartoju. Judviem belieka bučiuotis, tai vienintelė logiška išvada.

       13
       Suspaustas šitas skveras. Bankiniai dangorėžiai užgesino langus viršūnėse, Karpatai, Andai, Pirenėjai, galingų karalių statulos – apstojo susigūžusią erdvę. Nuo okeano ritasi miglos. Ištaršyti skudurai užkloja elektrinius žibintus, metalinės tvorelės smaigaliai įsibeda į juos, ir miglos pakimba lyg nusikaltę turkai, susmaigstyti ant kuolų senojo Istanbulo aikštėse. Miglos – senas ir malonus kunigas prie mirštančiojo lovos, ir paskutiniu patepimu kvepia iš okeano išgaravusi drėgmė. Du numirėliai bučiuojasi.
       Groja visi žemės stradivarijai, nuo rudeninio medžio krinta geltonas lapas, zvimbia užklydusi bitė sodininko rankovėje, sula teka iš pradraskyto beržo, lipni sula kaip pašautojo kraujas. Du numirėliai bučiuojasi.
       Tik ką gimusi Venus grąžo rankas, ji nori pakilti į dangų, jos basos kojos prilipo prie kriauklės perlamutro, margi drugiai nuo Amazonės krantų plevena aplink jos dieviškąją galvą, jie per silpni, kad ją nusineštų. Du numirėliai.
       Mažoje koralų saloje eina berniukų procesija, jie apvilkti juodais aksomo drabužėliais, jų apykaklės baltos ir švarios, jų rankutėse – geltonos žvakės, nėra vėjo, liepsnelės styro lyg kelrodžiai kryžkelėse. Maža koralų sala palengva grimzta, procesija skęsta. Ji neturi vadovo, vadovas paklydo. Akvamarininės bangos užlieja visus, dar tebekyšo papurusios galvos, ir krinta į vandenį nenulaikomos žvakės, liepsnos sudryska, sušnypščia ir užgęsta. Mažoje koralų saloje nuskendo pamaldžiųjų berniukų procesija. Nėra procesijos, nėra. Liūdna. Liūdnai bučiuojasi numirėliai.

       14

       – Aš nieko nejaučiu, – sako moteris.
       Ji atsikelia.
       – Žilvinėėli... Jei tu gyvas – pieno puta, jei negyvas – kraujo puta.
       – Aš negyvas ir neturiu kraujo putos.
       Ji stebi savo norą. Seną, brangų ir sutrūkusi porcelianą, kurio nevalia liesti. Pribrinko raukšlės amžinojo Mefisto. Jis atsargiai iškiša juodą delną, ant jo blizga nutrintas daimas 1915-ųjų metų gamybos.
       – Tai yra mokestis už įėjimą. Reikia gerai išsimiegoti tiems, kurie viską prarado. Ateis traukinys. Nusiveš. Sustos. Persėsime į kitą. Ir dar kartą. Pasieksime Brighton Beach. Dabar paplūdimys tuščias. Susirasime sauso medžio ir sukursime ugnį. Laužą prie okeano. Sėdėsime smėlyje ir šildysimės. Prie kaitrios ugnelės stingstančioje visatoje. Medis traškės kaip kadaise, ir ugnies atspindžiai nudažys krauju vaškinius numirėlių skruostus. Tai yra vienintelė galimybė. Logiška ir tiksli išvada.
       Juodu pasisuka lyg pagal komandą, du ištikimi kareiviai, paleisti į atsargą. Ir juodu eina. Į požeminę stotį, kuri vadinasi Bowling Green. Senas negras, arba senas Mefisto. Moteris.
       Ir tai panašu į invalidų eiseną. Tik nėra orkestro. Yra okeano vėsuma, gilus šulinys, jis prikimštas miglų, cemento, cemento, cemento, cemento, bankų, bankų, bankų, rudens, nakties, liūdnų numirėliškų pasakų. Nėra pieno putos. Nėra kraujo putos. Yra...
       – Žilvinėėli!

       1951–1954

       ¹ Užtrauktuko (angl.). (Atgal>>>)
       ² Dešimties centų moneta (amer. dime). (Atgal>>>)

       Trys psichiatrai pienių lauke: Lietuvių egzodo novelės. Parengė A. Zalatorius. – Kaunas: Nemunas, 1995.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt