Matas Slančiauskas

[MANO NUOTYKIAI]

Kitą kartą prė ponų, kai da tebeėjome į lažą, būdavai, paduos gromatą vidurnaktį, ir nešk, neatsisakysi. Aš slūžijau čia Trumpaičiuos tada pas Vištartą pas zėną, o Rimšelių dvare tada buvo akonumu Strigauckas. Jis man davė gromtą:
– Nešk į Žadeikius, į Žagarės revizorystę.
Jau saulaitė buvo nebeaukštai, ant medžių viršūnės, prė vakaro. Nu, žmogus neatsisakysi, einu, ir gana. O koks ten ėjims: par miškus, par lieknus, par pelkes, be kelio, ne niekur nieko. Jau teip buvo prė rudenio. Sutemė, užėjo tamsi naktis. Nu aš po tuos miškus klaidžiot. Nusibridau, nušlapau po tuos lieknus, po pelkes, sušaliau subuvau, pamečiau kelią, pasiklydau, nebežinau, nė kur beeiti, nė ko. Daugiau išėjau į laukus, priėjau sodžių. Įėjęs pas vieną gaspadorių, pasiprašiau į nakvynę – priėmė. Jau jie bevalgą večerę – varškėčių – varškėčių, į smetonę pasidažydami. Pračo ir mane, sako:
– Prašau, svečias, prė večerės.
Aš sakau:
– Dėku, aš nenoriu.
O noriu, tiktai man rods, kad da labiaus mane prašytų. Jie manės daugiaus ir nebepračo. Visi pavalgę ėmė taisytis gult. Tuos varškėčius ir padažą padėjo ant lantynos, o man pataisė patalą ant suolo. Jie visi sumigo, ėmė šnarpšt, knark, o aš vis neužmiegu ir neužmiegu, vis man rūp ir rūp tie varškėčiai su tuo pamirkalu*. Daugiau aš atsikėliau, tylom [priėjau] prė tos lantynos, pasiėmęs vieną varškėtį, siekiau dažytis į tą pamirkalą. Tas brabrast ant manės ir užvirto. Aš tuoj gulaus į savo patalą. Išgirdus gaspadinė ėmė baidyti:
– Škac, škac! – mat, mislijo, kad katė.
Ir gaspadorius išbudo. Atsikėlęs įsipūtė šakalį, su šviesa visur apžiūrėjo - niekur katės nerado. Ėmė sakyt:
– Kas čia biesas būtų, katės niekur nėra.
Pašvietė ant manės ir pamatė, akd mano visa krūtinė pienina nuo pasidrėbusio padažo.
– Nu, – sako, – bračiuks, tai tu ta katė, tai tu vagis!
Aš šokau prašytis. Sako:
– Nieko nemačys, eme, eme į klojimą, aš tau ryto parodysiu.
Nuvedė mane į klojimą, įstūmė ir uždarė, užrakino, ir gana. Aš, tame klojime būdams, verkiu, ir gana. Daugiau ir išgirdau – par klojimą kasžin kas čebatuots skreb skreb skreb prė manės artyn ein. Aš teip nusigandau, ėmiau graibytis apė save ir sugreibiau kertė lantą. Kai duosiu tam – tas tik suriko: viau! Graibaus paskui – kas gi čia toks būtų buvęs? Gi besąs veršį užmušęs. Nu, dabar tai jau bėda, misliju, tai kad papuolęs, tai pauolęs vaiks. Ką gi dabar aš darysiu. kai tyro rytą atėjęs gaspadorius ras veršį užmuštą? Ėmiau aš po pamatu kastis. Išlupau akminą ir išsitaisiau tokią skylą, kaip tiktai galiu aš išlįst. Išlindau. Nu, kad ir išlindau, bet kur eisi žmogus: tamsi, naktis. Išeinu į ūlyčią, žiūriu – tokio mažutė grintelė spykso šviesela. Aš ir įėjau į tą. Įėjęs žiūriu – žmonela mažą vaikelį ant poduškos pasiguldžius ir žiur. Daugiaus ta žmonela man tuoj davė skliubelą ragaišio, su sviestu užtepus, įlaidė į uzbonėlį alaus, liepė sėstis, gert ir valgyt. Daugiaus ji man ir ėmė sakyt:
– Mano pats išėjo kūmų ieškot, rytodien bus krikštynos, nėra kam nueiti pas bobaitę. Ar tu, vaikel, negalėtum ten ant ano galo į tą ir tą trobelą, – ji man pasakė, – nueit jos pavadint?
Aš tuojs atsakiau:
– Kodel ne?
Ir nuėjau. Gi ta senė, ką ji eis – sako:
– Kad nori, tai važiuot atvažiuok, tai aš važiuosiu.
Daugiau parėjęs pasakiau. Ta žmonela teip dejuoj. Nu, ką čia dabar reikėtų daryt? Aš jai sakau:
– Ko čia tamsta teip dejuoji – ar neturiat tamstos ratelių?
Ta man žmona atsakė:
– Yra tokie, vaikų vežiojami.
– Nu, gerai, – aš sakau, – su tais nuvažiuosiu, ją ir parvešiu.
Ji man pasakė kur. Aš, tuos ratelius pasiėmęs, nuvažiavau ir iškėliau iš migio kai mešką, nenoriančią keltis. Kol ji ten apsipūkštė, kol ji ten apsitaisė, man nevet atbodo belaukiant. Nu, jau išėjo, įsėdo, ir vežu kai kokią Erodienę. Ten buvo toki upė. Vežiau par tiltą – nė just nejutau, kaip prė pakraščio aš prisukau – ji ir įbildėjo į vandenį su visais tai rateliais. Nu, ką dabar aš bedarysiu? Parėjęs namo, tai žmonelai pasakiau, kad nein, ir gana – nu, ką čia dabar bereik su jąja daryt?! Ji man sako:
– Eik tu čia pas tą mano vaikelį pastovėk, pagink muses nuo burnelės – eisiu aš pati.
Ir išėjo. Ji išėjo, o ant to vaikelio burnelės krent musės, – mat, su cukrus tas tušks jam taisoms, ištai musės ant saldumo ir puol. Aš, geruoju tų musių negalėdams atginti, pasiėmiau pliauskigalį**, mušau tas muses ir uždaviau tam vaikeliui par galvelą – ir užmušau. Nu, ką aš bedarysiu?! Nebėr ko man jos belaukti, aš ir iš čia išbėgau. Išeinu į pakluones – randu pirtį; įeinu į vidų – šilta, iškūrenta. Nu, aš ten sėdžiu kertė ant plautų tamso. Šit ir įein mergela, šauk:
– Jonai, Jonai!
Aš tyliu. Ji padėjo ant plautų lašiniuočių bliūdą, butelį šnapškės ir išėjo. Aš tuos lašiniuočius davai skust, davai skust, tos arielkos gerai išgėriau. Skubinuos, misliju – jau kad ji čia tą Joną šaukė, tai kad jis manės neužeitų, neatrastų. Mažai tų lašiniuočių beliko, ir šnapškės gerai nugėriau – išėjau ir užsilipau ant pirties. Šit tuoj ir ateinąs tas Jons, neilgtrukus ir ta sesė atėjo. Ir klaus to Jono:
– Jonai, ar radai tu ką čia ant plautų bliūde?
Jons atsakė:
– Mažai ką: du ar tris lašiniuočius ir pusę butelio šnapškės.
Ta mergela suriko:
– Aje! Tai kas juos čia galėjo teip suryti! Gi aš pilną bliūdą ir pilną butelį buvau atnešus.
Tas Jons sako:
– Tai kad šetons! Tai, mat, yra buvęs kas nors čia svetims. Nu, ale jis toli negal dabar būt, jis yra ant pirties.
Ir lip. Aš matau, kad jau mane čia sugreibs, – aš tuoj, par skliautus – [ten] buvo toks langs, – ir išbildėjau lauka. Naktį kur aš dėsiuos? Nubėgau ant šiaudų ir užsilipau. Šit ir jiedu ateina iš pirties į tą kaugę gultis. Nusivilko drabužius, nusitaisė ir atsigulo. Ir ėmė ta mergela sakyt tam Jonui:
– Bu negerai, Jonel, negerai, kad mudu teip gyvenam neženoti!
Tas Jons sako:
– Gi kas buvo, Onait, aš tave bo ženysiuos kada, ženysiuos, man už tave nebėra ant svieto nė gražesnios, nė geresnios.
Ona vel sako:
– Jonel, Jonel, mudviem gerai, bet kažin ką tas mums aukščiausis pasakys už tokius darbus?!
Aš ir nebeiškenčiau neatsiliepęs:
– Nieko nesakysiu – žinokitės!
Tie nusigandę, atsikėlę bėgt. Aš, nulipęs nuo tos kaugės, einu į tą jų migį žiūrėt. Ir randu – pamesti sijons, kelinės, šalbierka. Šalbierka, šitai tąja, da ir dabar tebedėviu, kelinės suplyšo, o sijoną savo seselai parnešęs atidaviau.

Iš knygos „Šiaurės Lietuvos pasakos“; surinko Matas Slančiauskas. Papasakojo Benediktas Sungaila iš Trumpaičių kaimo

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt