Alvydas Šlepikas

       Novelės iš knygos „LIETAUS DIEVAS“

       Meškeriotojai
       Mano draugas Sigitas
       Langas į sodą

Į viršų

       Meškeriotojai

       Taip, nieko pritrenkiančio čia nėra. Šiame miestelyje. Visi, kurie netyčia čionai užklysta, sako, kad jis jaukus. Ko gero, tai – tiesa. Abipus pagrindinės gatvės auga didžiuliai seni medžiai, kurių grublėtos šaknys raitosi žemės paviršiuje ir ardo kelio asfaltą, o pro senų, gaisrus ir karus pergyvenusių namų langus žvelgia liūdnos senutės, vakarais skamba kibirai ir mūkia karvės. Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau – bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs. Kiek toliau nuo centro, ant nemažo, maurais apaugusio tvenkinio kranto stovi viešoji pirtis, į kurią savaitgaliais susirenka beveik visi miestelio gyventojai – moterys penktadieniais, o vyrai šeštadieniais. Jei jūs, neturėdamas ką veikti, klaidžiotumėte tuščiomis miestelio gatvėmis ir pagaliau atsidurtumėt čia, būtinai pamatytumėte du žmones, kurie kasdien stirkso ant tvenkinio kranto netoli viešosios pirties ir meškerioja. Jie kartkartėmis persimeta vienu kitu žodžiu, pagiria vienas kitą, kai pagauna didesnę žuvį, kurių čia nėra gausu – vien tik geltonieji kūdrų karosėliai, neišrankūs masalui ir nebaikštūs. Vyresnis, kuriam per šešiasdešimt, pats beveik ir nemeškerioja, jis stebi jaunesnį, keturiasdešimtmetį, nukabina jo pagautas žuvis, užmauna ant kabliuko masalą ir visa tai daro su didžiausia meile. Jaunesnis, ištraukęs žuvį, žiūri, kaip senis ją nukabina, paleidžia į kibirą. Kartais jie kažin ko supykę trumpai apsižodžiuoja, kai kada senis dar gyvam karosui nuskuta nugarą, užsiberia druskos ir su pasigardžiavimu nuvalgo mėsingiausią žuvelės dalį, o tai, kas liko, meta į šalį, kur paprastai jau laukia koks gudrus murklys. Dažniausiai tie žmonės sėdi tylėdami, o jų veidai švyti ramybe; jie užmeta meškeres ir stebi plūdes, tvenkinio vandenį, jo paviršiuje zujančius čiuožikus, – gyvenimas eina. Žiūrint į šiuodu tylinčius žmones, jums gali pasirodyti, kad jie yra supratę kažką labai svarbaus, esminio, amžino ir neprarandamo. Vargu ar jūs išdrįsite užkalbinti juos ir sudrumsti aplinkui tvyrančią ramybę. Gal tai jaučia ir miestelio žmonės, besirenkantys į viešąją pirtį ar šiaip skubantys pro šalį, – tik vienas kitas sveikinasi galvos linktelėjimu, o daugelis praeina lyg pro negyvus daiktus, lyg pro medžius ar kelmus. Šie du tylintys žmonės turi ir vardus, ir bendrą pavardę, bet miestelyje jau seniai niekas jų kitaip nebevadina, tik meškeriotojais.
       Jeigu jūs ryžtumėtės užkalbinti kurį nors iš miestelio gyventojų ir paklaustumėt apie tuos keistus vyrus, meškeriojančius prie viešosios pirties, jums tikriausiai tektų nustebti patyrus, kad niekas jų nemėgsta. Kas nors nusijuoktų, kas nors pasakytų, kad jie yra baisūs bedieviai, neinantys net kalėdinės išpažinties, kiti burbtelėtų, kad jie paprasčiausi kvailiai, o dar kiti tiesiog susinervintų ir būtų akivaizdžiai nepatenkinti jūsų klausimu. Vis dėlto visi papasakotų apytikriai tą pačią istoriją.
       Motūzai gyveno miestelio pakrašty, už bažnyčios ir moksleivių bendrabučio. Jų medinė sena ir nedažyta troba buvo įsiterpusi tarp vargonininko Augustino ir vienintelės miestelio lenkės, pienininkės Marilės, namų. Senė Marilė ir kiti vyresni miestelio gyventojai dar puikiai atsimena ponią Eleną, šlubio Motūzo žmoną, Algio Motūzo motiną, – geraširdę, pamaldžią moterį, tačiau užguitą ir bebalsę. Ji dažnai pasirodydavo miestelyje užsirisusi galvą tamsia gėlėta skarele, kuri beveik uždengdavo veidą – visi žinojo, kad ponia Elena slepia mėlynes ir sumušimus. Jos vyras, tada dar nešlubas, mušdavo ją kone kasdien, žiauriai ir negailestingai, o Algis, tada dar visai vaikas, vos ne kasdien slėpdavosi nuo tėvo pykčio beprotiškai pikto aviganio Diko būdoje, daržinėje arba pas kaimynus. Ir štai vieną dieną miestelio inteligentas Štencelis, grybaudamas su anūku Kęstu šalia miestelio esančiame pušynėlyje, rado ponią Eleną besisupančią ant pušies šakos. Kęstas paskui pasakojo miestelio berniukams apie mėlyną Motūzienės liežuvį, putas ir išverstas akis. Niekas nesmerkė ponios Elenos, visi jos gailėjo. Net žilagalvis visų mylimas klebonas, nors ir nepašventino kapo duobės, bet, apsivilkęs civiliais drabužiais, stovėjo kapinėse kiek nuošaliau nuo visų, žiūrėjo į leidžiamą duobėn savižudės karstą ir meldėsi. Miestelėnai, išsiskirstę po laidotuvių kas sau po namus, kalbėjo, kad dabar ištvirkėlio ir mušeikos Motūzo gyvenime turėtų kažkas pasikeisti, juk net ir toks baisus žmogus privalo turėti sąžinę, neleidžiančią užmigti naktimis. Visi jie klydo –niekas nepasikeitė to žmogaus gyvenime, gal tik atviriau ėmė ištvirkauti, parsivesdamas namo pasileidėles ir sanguliaudamas su jomis mažamečio sūnaus akivaizdoje. Vos savaitei kitai praėjus po žmonos mirties, būk, Viešpatie, jai gailestingas, Motūzas susimušė su broliais Žeguniais ir, būdamas gerokai išgėręs, mojavo ilgu vokišku peiliu, bet broliai taip pat buvo nepėsti: vidurinis brolis Vladas, besigindamas nutvėręs laužtuvą, taip sudaužė savo priešininką, kad šiam lūžo ne tik pora šonkaulių, bet ir sutrupėjo koja. Iš ligoninės Motūzas grįžo šlubas, ir žmonės kalbėjo, kad, matai, „Dievas pakorojo“. Senis įsitaisė sunkią ąžuolinę lazdą, bet gyvenimo būdo nepakeitė, nors truputį ir prityko. Kai staiga kaip degtukų dėžutė supleškėjo Žegunių daržinė ir tvartas su visais gyvuliais, nors jokių įkalčių nebuvo, niekas neabejojo, kieno tai darbas. Motūzas ir toliau buvo piktas, nepasotinamas, moteris žargstantis eržilas, visų miestelio vaikų baubas – žmogus, kuris niekada nesišypso.
       Tėvo bijojo ir sūnus Aigis. Berniukas augo irzlus ir nervingas, neturėjo draugų, į svečius eidavo tik pas senę Marilę. Ta jį vaišindavo kriaušėmis ir sodo uogomis, mokė pasisveikint ir pasakyt ačiū lenkiškai, o per atlaidus dovanodavo jam spalvotų „abrozdėlių“, kuriuos jis, parėjęs namo, išmesdavo. Nors mokėsi Algis neprastai, bet jo niekas nemėgo – nei mokytojai, su kuriais jis buvo atžarus, nei mokiniai, kuriuos jis mušdavo ir iš kurių atiminėdavo kapeikas. Šiaip jau jis beveik visada tylėdavo, buvo nekalbus kaip senis, su tėvu gyveno kaip su svetimu žmogumi, ir tik viena, kas juos siejo, buvo baimė. Baigęs mokyklą, mokėsi technikume, paskui pradėjo dirbti elektriku, vėliau išėjo į kariuomenę ir grįžo subrendęs gražus vyras, į kurį žvalgėsi ne viena moteris ir mergina, tačiau nė vienos iš jų Algis neišdrįso parsivesti namo, o ir palydėdavo retą kurią. O šlubasis Motūzas pasiliko toks pat kaip anksčiau, ir atrodė, kad laikas bejėgis prieš šį žmogų.
       Kai miestelio kultūros namų direktorius Gintas, gerokai kauštelėjęs, skolintu „Voschodu“ parmušė iš Vilniaus atvažiavusią studentę ir, būdamas kaltas, sėdo į kalėjimą, kultūros namai kurį laiką buvo tušti. Tačiau porai mėnesių praslinkus juose ėmė šeimininkauti nauja direktorė. Ji buvo atvykėlė, juokinga pavarde Kriaušytė. Tokia ir atrodė – kaip saldi apvaliaskruostė kriaušė. Jauna, tyli, kalbėjo šiek tiek žemaičiuodama ir dėl to daugeliui ji atrodė keista. Apsigyveno Kriaušytė virš Apylinkės vykdomojo komiteto (dabar ten seniūno raštinė), palėpėje, į kurią kilo mediniai, girgždantys laiptai ir, jai ten įsikūrus, laiptai pradėjo girgždėti vis dažniau. Miestelio bernai užuodė grobį ir vis taikėsi bet kokia proga užsukti į svečius. Praėjo ruduo ir įpusėjo žiema, direktorė jau nebebuvo visai svetima miestelio žmonėms, ir gal dėl to, kad ji nerodė didelio vaišingumo, o gal dėl kitų priežasčių, svečių jos palėpėje sumažėjo, ten buvo šalta ir liūdna. Pasibaigė ir žiema, sproginėjo pavasario ledas, o miestetio gyventojai tai šen, tai ten ėmė šnibždėtis, jog kažkas atsitiko šlubajam Motuzui. Senis nutilo, mažiau gėrė, nebesivalkiojo su paleistuvėmis, ir tik retkarčiais jo sunkios ąžuolinės lazdos geležinis antgalis prataukšėdavo miestelio gatve. Žmonės stebėjosi ir kažin ko laukė. Vieną dieną Apylinkės vykdomojo komiteto valytoja Žemaitytė nusistebėjo kaimynei, kad jau kažkelintą kartą matė senį Motūzą, besikabarojantį mediniais laiptais pas tą „kultūrkės“ direktorę. Šis gandas netruko pasklisti, apie tai kalbėjo ne tik viskam smalsios moteriškės, bet ir vyrai. Juokėsi ir aptarinėjo šlubio meilę gerdami vyną ar alų. Tačiau greitai paaiškėjo, kad to jausmo, apėmusio senį ištvirkėlį, neužtenka pavadinti įsimylėjimu: tai buvo tikra aistra, apsėdimas. Motūzas ėmė puoštis – nusipirko naują brangų lietpaltį, lakinius batus ir ne tik skrybėlę, bet net ryškų, spalvotą kaklaraištį, pradėjo vaikščioti pasitempęs ir monumentaliai išdidus, nusiskuto ūsus, o kai kas manė, kad net pasidažė plaukus. Kriaušytė, kurią miestelyje vadino „grūšele“, praeidavo pro žmones kaltai nudelbusi akis ir vos girdimai pasisveikindavo, ant švelnaus jos kaklo žibėjo auksinė grandinėlė, ausyse siūbavo didžiuliai, taip pat auksiniai auskarai, ir senė Marilė dievagojosi, kad kaip tik šituos auskarus ji kadaise buvo mačiusi ponios Elenos dėžutėje. Šlubis nešė ir dovanojo savo mylimajai viską, ką tik galėjo: batus, drabužius, televizorių, baldus. Nusipirko puikų, naują zaporožietį ir ėmė vežioti Kriaušytę į miestą. Visam tam jis pardavė ne tik paršelius, bet ir pačią veislinę kiaulę, paėmė iš taupomosios beveik viską, ką buvo sutaupęs, galiausiai papjovė veršį ir iškėlė puotą – linksminosi kone savaitę. Pinigų pradėjo stigti, ir senis ėmė jų reikalauti iš sūnaus Algio, kuris žiūrėjo į tėvo skrydį ir sukandęs dantis tylėjo, nes vienintelis žmogus pasaulyje, kurio jis bijojo, buvo tėvas. Miestelėnai, matydami šlubio Motuzo beprotystę, juokėsi ir laukė, kuo gi viskas pasibaigs, o tie keli Algio bičiuliai, su kuriais jis bendravo, kvailino jį ir barė. Kartą geriant alų, Prancisiaus Da–nius, sėdėjęs už veltėdžiavimą, o dėl to, kad nešiojo akinius, vadinamas Profesoriumi, pasakė Algiui:
       – Nebūt tu alioša. Nueik pas tą stervą ir pasikalbėk. Ar tu ilgai dar žiūrėsi, kaip senis tavo pinigus vėjais leidžia?
       Pagaliau kartą, kai tėvas buvo kažkur išvažiavęs, Algis pasiryžo, užlipo girgždančiais laiptais ir pasibeldė. Kai Kriaušytė atidarė duris ir pamatė Algį, kažkaip susigėdo, nuleido akis, bet pakvietė į vidų. Algis įžengė per slenkstį į kambarį, kuriame ryškiai degė šviesa, ir sustojo. Jie stovėjo vienas priešais kitą ir tylėjo. Algio krūtinę užliejo keista šiluma, o kojos virpėjo kaip senam kuinui po mėšlavežio.
       Dabar, jau žinodamas kelią, Algis slapta nuo tėvo direktorės palėpėje ėmė lankytis vis dažniau, o gyvenimas jam tarsi prašviesėjo. Jis nenorėjo galvoti, kas atsitiks, kai apie šiuos apsilankymus sužinos tėvas, o kad taip įvyks, jis suprato. Ir štai kartą senis Motūzas grįžo iš miesto anksčiau nei žadėjęs, lipo girgždančiais laiptais, o rankose laikė naują gėlėtą suknelę. Užlipęs bandė atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos, tada išsitraukė raktą ir bandė rakinti, tačiau kitapus durų spynoje buvo kitas raktas. Senis ėmė belsti, bet niekas neatsakė, tada, jausdamas kažką bloga, griebė savo žvėriška jėga, kurios, matyt, turėjo daugiau negu proto, už rankenos ir išlaužė kartonines palėpės duris. Jas išplėšęs senis pamatė kitapus slenksčio stovintį sūnų Algį, o už jo nugaros Kriaušytę, susigūžusią ir instinktyviai dengiančią savo baltas, saulės nemačiusias krūtis. Algis žiūrėjo tėvui į akis ir sugniaužęs kumščius buvo pasirengęs kovoti. Buvo pasiryžęs užmušti, jeigu reikės. Jis pirmąkart nebijojo tėvo. Senis, sutrikęs iš netikėtumo, pasitraukė žingsnelį atgal, o Algis pajudėjo į jį, bet staiga tėvas, keistai urgzdamas ar vaitodamas, mostelėjo sunkia ąžuoline lazda, trenkė sūnui, kuris virto keistai pasisukęs. Laiptai buvo seni ir statūs. Algis nuriedėjo jais ir trenkėsi galva į geležinį televizijos antenos kotą. Plūstelėjo kraujas, kojos buvo bjauriai išsuktos, o kažkur iš krūtinės Algiui veržėsi siaubingas garsas – panašiai kriokia dvesiantys gyvuliai. Senis, netekęs jėgų, atsisėdo ant laiptų ir žiūrėjo į sūnui iš ausies kliusčiojantį kraują. Kriaušytė, vos prisidengusi chalatėliu, nubildėjo laiptais, peršoko per gulintįjį ir klykdama pasileido į miestelį. Atvažiavo greitoji. Gydytojas, pamatęs laiptus, pasakė:
       – Kokie siaubingai statūs laiptai. Paslydo?
       – Paslydo, – ištarė senis Motūzas, ir liežuvis vertėsi jo burnoje tarsi ledo gabalas.
       Po šio įvykio senis Motūzas užmiršo Kriaušytę, tarsi užmiršo visą ankstesnį gyvenimą – jis ir dieną, ir naktį sėdėjo ligoninėje. Kai Algis atgavo sąmonę ir ėmė valgyti, vežė sūnui sultis ir uogienę. Ir verkė. Sūnus žiūrėjo į pirmąkart ašarojantį tėvą ir bandė šypsotis.
       Išrašytą iš ligoninės sūnų tėvas vedė į autobusą – Algiui buvo lūžęs stuburas, ir dabar jis nevaldė vienos rankos, tempė kairę koją, kairioji veido pusė taip pat buvo nejautri.
       Kriaušytė nė karto neaplankė Algio ligoninėje ir jam dar negrįžus išvažiavo – paskui buvo kalbama, kad ištekėjo, tačiau niekas nežinojo kur ir už ko. Algis pradėjo gauti invalidumo pašalpą, o senis – pensiją. Ir štai dabar, jeigu jūs užklystumėte į šį tylų miestelį ir nueitumėte prie tvenkinio, ten, kur stovi viešoji pirtis, būtinai pamatytumėte du vyrus, kurių pavardę miestelio gyventojai jau baigia užmiršti. Beveik visi dabar abu vadina tiesiog Meškeriotojais.

       Šlepikas, Alvydas. Lietaus dievas: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

       Mano draugas Sigitas

       Nemušiau aš to Sigito. Kaip jį muši – jo ne toks veidas. Pasižiūri – ir gaila. Žinoma, įžūlus, bet man draugas. Ne, nemušiau jo, nors reikėjo, nes jau tiek man buvo įsipykęs ir tiek nusikaltęs, kad beveik ir draugu galėjau nebevadinti. Bet kai nuėjau pas jį, radau gulintį lauko virtuvėlėje, nes įtėviai išvijo iš kambario, nebeleido ten miegoti, kažkaip net pagailo tada jo. Guli pusgirtis, kažką vapa – prisirijęs, matyt, kokio velnio, nes iš kur jis gero šnapso gaus. Niekur Sigitas nedirbo. Seniai. Viską tik iš įtėvių kniaukė. Šiaip iš kaimynų ar dar kur miestely vaginėjo. Kartais kam padėdavo malkas supjaut ar suskaidyt, kam tvorą padažyt, bet retai. Tik kaulindavo iš visų ir inkšdavo. Pamačiau tokį pusiau apšarmojusį toj lauko virtuvėj – tingėjo tikriausiai pasikurti krosnelę. Obuolius pašalusius valgė. Pokštelėjau skiausčių delnu per ausį jam, ir tiek, nes mušti tokio pasigailėjimo verto vaikystės draugo aš negalėjau. Todėl ir nemušiau. Juk šiaip žmogus jis buvo neblogas; kad man dabar nusikalto, mane taip kvailai pakišo ir taip nuliūdino mano dukterėčią, kaltas jo polinkis prie degtinės ir pinigų absoliutus neturėjimas. Todėl aš jam profilaktiškai trinktelėjau per tą slidų lapės snukį, bet mušti jo nebuvo jokios prasmės – pinigų jis nebeturėjo. Jeigu būtų turėjęs, tai būtų šnapsu apsistatęs ir dainavęs linksmas arba miegojęs. Arba akordeonu grojęs. Akordeonu grojęs ir garsiai dainavęs. Girdėjau, kad jį iš vaikų namų įtėviai ir paėmę todėl, kad buvo toks mažiukas, baltapūkis, o akordeonu grojo linksmai ir, rodės, kad jokio liūdesio nėra jo gyvenime, jokio vargo, tik akordeonas ir miklūs pirštai ant juodų ir baltų klavišų. Nepagalvojo tada įtėviai būsimieji, kad gali girtuokliška sėkla prasiveržti. Kas apie tai iš anksto nuspės? Dabar jau seniai įtėviams jis kaip kaulas gerklėj įstrigęs. Pats kaltas. Aš suprantu tuos senukus, nes per jį jie ir paseno. Čia jau Sigitui reiktų gerai kailį iškaršti: pats mačiau kelis kartus, kaip jis prieš tą senutę savo motiną ranką buvo pakėlęs. Mušė ją – kiaulė. Aš nesikišau. Kodėl turėjau kištis? Bet, kad nesikišau, tai dar nereiškia, kad pateisinau tuos jo veiksmus – juk praktiškai ta moteris jam buvo kaip motina. Motina ir buvo, kol jis nepradėjo dėti ant visko, nieko nedirbti, nieko nesimokyti. Trisdešimt jam jau kažkeli, o vartėsi namie, lakė, senukų pensijas pragėrinėjo, ir viskas. Nieko daugiau nedarė, todėl tie ir atsisakė, išmetė į lauko virtuvėlę. Aš jų vietoj seniai būčiau taip padaręs. Ir lauko virtuvėlės nebūčiau jam palikęs. Dar ir pavardę būčiau atėmęs už tokius darbelius, nes jis ir toliau turėjo įtėvių pavardę – Sigitas Neverauskas. Bet dėl to, sakau, man rankų teptis nebuvo jokio reikalo – ne man į žmonių santykius kištis. Dar tai savo motinai, netikrai tai, kad ir buvo bjaurus, tai vis tiek ji ir pati, nors senutė, bet labai jau balsinga tokia, įkyri... Galima sakyt, kad bjauri bobelė, tokia susitraukusi pusraganė, bet senukas, tas Neverauskas, tai buvo vos paeinantis, ligotas. Sigitas ir juo nesirūpino, beveik net žmogum nelaikė. Bet šiaip Sigitas buvo neblogas – ir smagus, ir „kompaneiskas“. Draugams geras. Nors va man kiaulystę iškrėtė, nemalonumą mano seseriai: ta atvažiavo su vyru, su dukteria, man iš anksto paskambino ir paprašė, kad nusiskusčiau, kad negerčiau gal kiek, kad namus apkuopčiau. Na, nieko namuose blogo nebuvo, kaip visada, bet tas – ponas, seseriai sarmata. Nieko tas jos Andrius, bet nė lašo gerklėn neima, žiūri kažkaip keistai, lyg sakytų – smirda čia pas jus. Kažkoks direktorius beveik – nesigilinau aš labai, stengiausi akyse jam dažnai nemirguliuoti. Sesuo irgi tokia švaruolė dabar, rodos, kad ir šikt nevaikšto: viską plovė, šlavė, tempė laukan – vėdino. Aš kentėjau, bet gal ir gerai, dirba, maniau, rūpinasi, juk ji kitaip gyventi įpratus. Manęs pas save nė karto nepakvietė. Nors aš ir nesiveržiu. Labiausiai iš jų man patinka dukterėčia mano Agnytė – gražuolė: baltaplaukė, garbanota, strikčioja kaip mažas gandriukas su raudonom kojinėm. Bet sesuo man: tik nelįsk prie Agnytės, smirda, sako, tau įš burnos, nelįsk – dar pargrius, neduok to, nerūkyk prie jos, neduok ano, nekelk medin... Tai kur vaiką kelt? O kai dar jai patinka? Nori vaikas lakstyt, o kad ir nugrius porą kartų, koją nusibrozdins – na, tai kas? Juk vaikystė... Ta mano sesuo gi pati visas tvoras nusėdėjo vaikystėj ir visus kaimynų berniokus akmenim apmėtydavo, o savo Agnei nieko neleidžia, saugo nuo visko... Kas jau ten atsitiks, kad aš ant kiemo parūkysiu, kad ir netoli jos? Jau galėjo džiaugtis, kad kambary nerūkiau. Savo kambary nerūkiau! Galima sakyt, kad aukojaus. Tiesa, davė paskui sesuo man keturiasdešimt litų. Nenorėjau imt, bet... Ai, duoda – imk... Smirda tau iš burnos, sakė man... Smirda... O ko jau ten man turėjo smirdėti iš tos burnos? Tom dienom tik alaus su Sigitu išgėriau – pavaišinau jį. Juk draugas. Prasigėręs, bet vis tiek draugas. Todėl nemušiau jo. Tik šiaip, profilaktiškai pakėliau už atlapų, pasižiūrėjau į teliuko akis ir nusviedžiau ant apšalusių obuolių krūvos kaip maišą. Tokie dabar tie mūsų santykiai. O anksčiau draugavom, kartu visur vaikščiojom, kartu išgerdavom vyno ar ko. Aš tai nevengiu ir darbo, ir užsidirbu, negaliu sakyt, kad man labai pinigų trūktų, nors trūksta, suprantama, kaip visiems. Bet aš, pavyzdžiui, jeigu turiu dvidešimt, tai dešimt palieku, neprageriu visų. Juk reikia apie ateitį galvot. Sigitas greit prasigėrė, štai kas. Jis mažutis, organizmas netikęs, sako, vaikų namuose nelabai ir pavalgydavo, gal todėl toks ir teišaugo. Bet ūgis nesvarbu, svarbiau kas kita. Kol jis buvo dar toks visai neprasigėręs, tai linksmas buvo, smagus. Grodavo, anekdotus pliekdavo, kortom fokusų mokėjo daugybę... Ir grodavo ne tik akordeonu, bet ir gitara, ir pianinu, jonika... Vakarais vasarą būdavo taip smagu pasiklausyti, Sigitas skambina gitara ir dainuoja apie ramunėlę arba Trakų pilį. Smagu būdavo išgerti natūralaus kartu. Pasižiūrėti į žvaigždes... Įsivaizduodavom, kaip ten aukštai palydovai lėtai sukasi aplink savo ašį ir stebi visatą, gaudo signalus iš tolimų galaktikų. Kas galėjo tada pasakyt, kad gulės kada Sigitas apsimyžęs lauko virtuvėlėj? Ne, negalėjau aš mušti jo po viso to kas per gyvenimą kartu buvo patirta. Sigitas vis neturėdavo pinigų ir anksčiau – tie įtėviai tai irgi geri sukčiai: pasiėmė vaiką o vis tiek visai savu nelaikė. Sigitas pasakojo, kaip jie už koki menką nusikaltimą – na, indų ten nesuplovė ar kelnes netyčia perplėšė – uždarydavo jį tamsioje kamaroje. Arba liepdavo bulvių daigus šaltam rūsy skabyti. Juk galima tai daryti kieme, kur saulė ir kur šilta, bet ne – jie būtinai užsispirdavo, ir sėdėdavo Sigitas rūsy su tais bulvių daigais, kai mes futbolą žaisdavom... Užtat įtėviams ir atsirūgsta.
       Bet ne apie tai čia dabar, dabar apie linksmą Sigito charakterį, apie jo išradingumą... Taigi, kai jis neturėdavo pinigų, bet vis norėdavo išgert, parūkyt ar dar ką, tada imdavo ir sugalvodavo kokią nesąmonę. Kokias nors lažybas. Prisimenu, dar būdamas paauglys sukirto iš kažko, dabar nežinau, kad pereis naktį per miestelio senąsias kapines, bet ne šiaip pereis, o eidamas kas penketą žingsnių vis uždegs degtuką ir sušuks: „Čia aš, Sigitas Neverauskas, nieko nebijau, eikit velniop, numirėliai!“ Aišku kvaila, bet tada buvo juokinga. Mes palaukėm vidurnakčio, naktis pasitaikė tamsi. Net žvaigždžių nebuvo. Švilpė vėjas ir, reikia pasakyt, kad, nepaisant visos mūsų bedievystės, vis tiek darėsi kraupoka. Apėjome kapines iš kitos pusės. Ten, kur plento pylimas, prie autobusų stotelės. Ta vieta yra kiek aukščiau negu kapinės, ir jos beveik visos matyti kaip ant delno. Naktį, žinoma, mes nieko nematėm, bet laukėm, kol Sigitas uždegs degtuką ir sušuks. Pagaliau švystelėjo kapinėse švieselė ir išgirdom jo balsą. Medžiuose siautė vėjas, todėl nelabai kas buvo girdėti, tačiau vis dėlto buvo aišku, kad Sigitas sušuko. O paskui atsitiko kvailas ir juokingas dalykas, kuris mus visus labai išgąsdino. Praėjus keletui minučių, kai vis girdėjom jį šūkaujant ir matėm švysčiojant liepsneles, staiga Sigitas kad sukliks! O paskui tyla. Išsigandom visi. Trota vos kelnių nepridėjo. Buvo tikrai baisu, nes klykė jis visai nejuokingai. Tada lažybų Sigitas nelaimėjo, nes išsikapstė iš kapinių jau nebešūkaudamas ir degtukų nedegiodamas, išlindo gal tik po pusvalandžio. O atsitiko štai kas. Eidamas per kapines beveik apgraibom ir degiodamas degtukus, kurių liepsnelės keisčiausiais atspindžiais atsispindėjo poliruotuose antkapių paviršiuose, retkarčiais nušviesdavo mirusiųjų nuotraukas ir vardus, retkarčiais kokio seno krūmo šaką, judinamą vėjo, jis ganėtinai prisigąsdino. Dar tas vėjo ūžavimas medžiuose. Žodžiu, užteko jam baimės. Ir taip besibraunantį per mirusiųjų pasaulį jį kažkas kad griebs už kojos! Jis, ko gero, net sąmonę prarado, bent jau kelnes pridėjo tai tikrai. Kaip nepagalvosi, kad lavonas nugriebė už kojos? O iš tikrųjų tai ta koja paprasčiausiai įstrigo tarp dviejų nugriuvusios seno kapo tvorelės virbų. Jis tiesiog įkišo koją į tvorelę, o įsibaiminus vaizduotė sukūrė nei šį, nei tą. Mes paskui dar ilgai iš jo šaipėmės, nors, pavyzdžiui, aš manau, kad taip pat jo vietoj būčiau išsigandęs. Na, sąmonės gal būčiau nepraradęs... Bet aš visada buvau už jį drąsesnis. Kita vertus, net nebūčiau ėjęs per tas kapines: juk negražu ten valkiotis naktį ir dar rėkti nei šį, nei tą. O Sigitas galėjo padaryt bet kokią panašią nesąmonę. Už tai man jis ir patiko. Ir mušti dabar aš jo tikrai negalėjau. Nors, žinoma, į šoną įspyriau, nes kaip neįspirsi, kai jis dabar šitoks kiaulė pasidarė. Juk visokiai niekšybei reikia parodyti, kad ji yra niekšybė.
       Sigitas buvo ir juokingas, ir kartais kvailas. Bet niekada neturėjo pinigų. Retkarčiais turėjo, žinoma, bet labai greitai jie pasibaigdavo. Jis niekam negailėdavo, labai greitai paleisdavo pavėjui, o paskui niekas nebeatmindavo, kad kam statė, ką nors vaišino. Sigitas buvo iš tų, kurie atsibosta. Bet kartais sugalvodavo tokių dalykų, kad dar ilgai visi žvengdavo. Pas Žegunius sykį gėrėm, o Sigitas kaip visada inkštė: „Duokit ir maaaan, duokit ir maaan...“ Buvo jau įkyrėjęs visiems seniai, ir aš bijojau, kad kuris iš septynių Žeguniokų neužvažiuotų jam atbula ranka per snukį – Sigitas ne visada jausdavo ribą, kada jau nebegalima daugiau inkšt. Mes juokėmės, rūkėm be saiko, į Sigitą beveik dėmesio nekreipėm, bet staiga Sigitas sako: „Blet, aš taip noriu išgert. Ar pastatysit butelį, jeigu išlįsiu per fortkę?“ Na, mes tik nusižvengėm – fortkė (žinau – orlaidė, negalima sakyt fortkė), kaip ir visų, Žegunių virtuvėj buvo aukštai – dvi šibos – na, langų stiklai – iš šonų, o per vidurį mažesnė šiba, ir viršuj dar orlaidė. Ta orlaidė tokia, kad galvą sunkiai prakiši. O jeigu dar galva didelė kaip, pavyzdžiui, Trotos Adolfuko, tai jokiu būdu, juk tas nešioja kepurę didžiausio numerio. Tai mes tik kreivai pasižiūrėjom į jį, į Sigitą, suprasdami, ko jis nori, ir toliau dalinom malką. Bet Sigitas nenusileido – pralįsiu, sako, pralįsiu. Na, lįsk, sakom mes jam, lįsk. Rimas net nusijuokė, sako: „Aš tau pats vienas pastatysiu stolyčnajos puslitrį, tik tu pralįsk“. Sigitas nusirengė, liko tik su triusikais ir pradėjo lįst. Galvą įkišo, pradėjo kraipyt pečius. Mes net žviegėm besijuokdami, o tas kažkokiu stebuklingu būdu ėmė ir pralindo iki pusės. Pralindo ir kabo fortkėj horizontalus visam pasauliui. Įstrigęs. Saulius Žeguniokas pradėjo rėkt, kad lango rėmas neatlaikys, kad bus čia viskas pizdiec, bet lango rėmas atlaikė kas iš to Sigito: mažas, liesas, kiek jis ten sveria – kaip žvirlis. Iki pusės pralindo, o toliau niekaip – šikna nepralenda. Ir juokinga, bet jau ir kvaila – kaip jį iš ten iškrapštysi? O tada jis ir pradėjo rėkt: „Chebra, deginkit padus, deginkit padus su cigaretėm“. Na, mūsų ilgai ragint nereikėjo – net sušnypštė neplautos Sigito kojos, deginta žmogiena pasmirdo. Ir kai tik mes bakst su smilkstančiais kancarais jam į padus, jis kaip raketa tik šmukšt kiaurai orlaidę. Ten aukšta buvo, kokie du su puse metro, o gal ir dar aukščiau. Už lango dilgėlės, kažkokios vielos (gal nuo televizoriaus antenos), kažkoks šiferis – Sigitas tik šlumšt į tą visą šabakštyną. Triusikai tik fortkėj liko. Mes nespėjom net pagalvot, kad jis užsimušė, o Sigitas jau virtuvėj – nuogas, uždusęs, mažiukas toks, su nudilginta mašna: „Na, kur mano degtinė?“ Toks jau tas Sigitas. Dabar galvoju – jeigu kitas būtų buvęs, tai visus šonkaulius tikriausiai būtų susilaužęs, o šitam – nieko.
       Bet kai nuėjau pas jį į tą lauko virtuvėlę, pamačiau – jau kitas žmogus dabar. Vagia viską. Iš ko vištas, iš ko bulves. Kelis kartus gavo lupti ir nuo tų pačių Žeguniokų, ir nuo Trotos, kai tas grįžo iš kalėjimo. Buvo sulapašijęs Sigitą stipriai, bet, matyt, buvo ir už ką. Tik aš jo nemušiau. O jeigu ir stuktelėjau kada, tai tik profilaktiškai. Aš su juo vis padraugaudavau, duodavau kokį litą, kartais „Žvejų“ nupirkdavau, kartais dar ko. Nors iš tikrųjų tai seniai turėjau su juo net nebekalbėt, o jis seniai manęs ir Sauliaus su Rimu turėjo vengti kaip velnias kryžiaus. Ratais aplink mus turėjo vaikščiot ir artyn neit, po kojom nesipainiot. Bet dabar tas nebeturi reikšmės, dabar nėra ko mušti, nes ką jį ten muši. Nemušiau aš jo – tik mostelėjau porą trumpų smūgių į padychą. Vis tiek visai be nieko negalėjau paleist šito žuliko. Bet dabar kitaip žiūriu aš į viską, gal net filosofiškai, todėl, pavyzdžiui, kai Rimas ar Saulius, senus Sygio darbelius prisiminę, įspiria jam į užpakalį ar paveja šalin, aš tik juokiuosi. Aš likau draugas jam net tada, kai mes tiek pinigų atsiprašant šuniui ant uodegos sukišom. Ir vis per Sigitą. Tas buvo seniai, beveik tada, kai jis per fortkę lindo. Dar sovietmečio pabaigoj. Tada Gorbis paskelbė, kad pasaulį išgelbės kooperatyvai. Ir prasidėjo visokie bizniai. Bet tam reikėjo pinigų pradžiai, patraukimo prie „targavojimo“, fantazijos, kaip iš kokio šūdelio, niekam nereikalingo, biznį padaryti. Man visa tai buvo neįdomu, aš nedirbau niekur, buvau grįžęs iš kalėjimo ir nesiruošiau šitai santvarkai niekaip padėti. Galima sakyt, buvau toks tylus rezistentas. Bet Saulius su Rimu mane įkalbėjo prasukt vieną biznelį. Aišku, jokio kooperatyvo mes nesteigėm ir steigt nesiruošėm, jokių mokesčių nežadėjom niekam mokėti, juo labiau tai ruskių valdžiai. Tas biznelis galėjo būt gera pradžia kitam tolesniam bizniui – tai dabar aš suprantu, žiūrėdamas į įmitusius anų dienų vargo biznierių snukius – raudonus, o televizoriuj dar raudonesnius. Tada mes tolyn nesižvalgėm, ateitis buvo paprasta ir aiški – šiandien po pietų ateitis, rytoj ryto ateitis, o rytoj vakaras gal jau ir nebe ateitis, o tik migla.
       Planas buvo labai paprastas – jį sugalvojo Saulius Žegunis. Netoli mūsų miestelio yra toks Lainys. Nedidelis ežeriokas, bet vanduo jame švarus, greit gilėja, maudykloj gelsvas smėliukas, iš trijų pusių apsuptas miško, aplink gražios vietos, ežeras dubury. Žodžiu, supervietelė vasarotojams: bernam panas atsivežti ir panašiai. Kai vasarą karšta, tai palainy žmonių net tiršta. O tada jokio serviso ten nebuvo, jokio kiosko, nieko. Saulius pasiūlė atvežti alaus ir rūkytų kiaulės ausų, stimburių – parduoti dukart brangiau ir pasidaryti biznį. Tam reikėjo pinigų, lengvojo automobilio su priekaba – ir viskas. Tada alaus tiek, kiek nori, nebuvo, nebuvo ir rūkytų skanėstų, bet jeigu reikiamu laiku nuvažiuodavai Utenon, tai kombinate gaudavai mėsos produktų, o kitam kombinate – alaus. Reikėjo važiuot labai anksti, beveik naktį, nes eilės buvo didžiulės – kas vestuvėm pirko, kas gal pakasynom. Mes trise pinigų sugraibėm, nebeprisimenu, iš kur aš gavau – gal iš močios, – o Sigitas ne. Kas jį pakvietė į kompaniją, aš dabar nepasakysiu, gal aš, gal ne aš... Neatsimenu. Bet jis kompanijoj buvo. Rimas iš pažįstamo pasiskolino „Zubrionką“, nuvažiavom anksčiausiai Utenon – aš atsistojau eilėj prie alaus, Rimas – prie mėsų, sulaukėm savo, nupirkom viską. Atsimenu, alaus pirkom devynias dėžes, nes tiek pinigų užteko ir priekabon kaip tik devynios telpa. Anksti rytą nuvarėm visą turtą palainin, dar nė vieno nuogapilvio nebuvo. Kadangi Sigitas pinigų nedavė, tai jį pastatėm laukti pirkėjų ir pardavinėti. Patys – durniai – parvažiavom namo pamiegot (anksti kėlėmės). Tas glušas atsikimšo vieną butelį, paskui kitą, paskui, matyt, trečią. Pošlo i pojechalo. Žodžiu, kai mes atvažiavom, tai radom apverstą „Zubrionką“, miegantį Sigitą, krūvą girtų bernų, jokio alaus, tik daug šukių, blet. Aš pamaniau, kad Saulius ir Rimas užmuš Sigitą, bet ir man jau stogas važiavo, juopštararai – visus mūsų pinigus šuniui ant uodegos, viską. Kišenėj turėjo gal dešimt rublių, viskas buvo prapilta. Tada tai buvo už ką jį daužyt kaip obuolį. Ypač Žeguniokam, kurių pinigai visi buvo skolinti ir pažadėta tuoj tuoj atiduoti. Man tai buvo paprasčiau – močiai gi pinigų grąžint nereikia. Tada negyniau Sigito, dar ir pats pridėjau. Na, bet tikrai buvo už ką. Žinoma, patys durni, kad jį palikom. Bet atrodė – kas čia yr parduot tą alų su ausim? Tada ne be reikalo jis gavo, nusipelnė.
       Dabar aš taip pat priežastį turiu, bet kad nebėr ką mušt. Ką jį ten apspangusį muši, sušalusį visą toj savo lauko virtuvėlėj. Įspyriau kelis kartus profilaktikai, ir viskas. Užmiršau papasakot, ką jis man pridirbo. Sakiau, sesuo su šeima atvažiavus buvo, viską šveitė, viską laukan nešė, visas paduškas, visas kaldras, visą patalynę, viską, o jos vyras, mano atseit švogeris, tik nosį raukė ir lūpas pūtė, visur prisiliest bijodamas. Toks riebiasprandis tešlius. Kaip tik toks tipas, kokių negaliu pakęst. Na, o aš su Agnyte po kiemą vaikštinėjau. Paskui atėjo Sigitas pasėdėjom ant suoliuko, išgėrėm alaus, aš kažkur ir nuėjau. Grįžtu – nėr Sigito, jau išėjo. Išėjo ir išėjo, tegu eina, kas man! Paskui tik girdžiu – Agnytė rauda: dviratėlio nėra. Iš pradžių man nė galvon nešovė. Paskui tik spragt mintis – Sigitas. Taip ir buvo. Aš nuėjau iki sodelio, Agnytė paskui nubėgo, dviratėlis ant kiemo liko. Tai šitas pizdukas Sigitas net nemirktelėjęs nuo mūsų kiemo pavogė Agnytės dviratėlį. Ir pardavė. Kas galėtų susilaikyti tokiu atveju, kas? Bet aš susilaikiau. Aš irgi ne šventasis, bet tik trinktelėjau per snapą jam porą kartų, ir tiek. Kokia buvo prasmė jį mušti: Agnytė jau buvo išvažiavus su mano seseria ir mano švogeriu direktorium, dviratėlis parduotas, pinigai pragerti. Nebebuvo prasmės mušt, todėl ir nemušiau aš to Sigito. O man, blet, sako, kad aš jį užmušiau. Nesąmonė.

       Šlepikas, Alvydas. Lietaus dievas: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

       Langas į sodą

       Sigitas sėdi kultūrnamio scenos kampe, prie uždangos. Ant grindų. Scenoje stovi teniso stalas, ir Audrius aplošinėja Profesorių Danių. Profesorius nervinasi, keikiasi, tranko rakete per sieną bet niekas negelbsti – Audrius tik juokiasi ir muša tikslius, suktus kirtimus. Galiausiai Profesorius meta raketę, nusispjauna, nusikeikia ir vos neverkdamas trenkia kumščiu per stalą.
       – Tavo eilė, Sygi, – šūkteli linksmas Audrius.
       – Nenoriu, – net nekrusteldamas iš savo vietos, sako Sigitas. – Tegul žaidžia Pauga...
       – Ačiū, Sygi, – džiaugsmingai šūkteli Pauga, griebia Daniaus numestą raketę ir visas virpėdamas iš nekantrumo atsistoja prie teniso stalo.
       Sigitas į tai nekreipia dėmesio, jis žiūri į dulkiname lempos spindulyje aukštyn žemyn skrajojanti mažą šviesų angelą. Angelas žybčioja mažyčiais sparneliais, o nuo šitų minkštų akinančių sparnų sklinda oro sūkuriai, kuriuose šoka dulkės. Jos vingiuoja ore keistais zigzagais, žėruodamos savo mikrokosmose lyg apsnūdusios žvaigždės.
       – Kandis, – sako Danius ir, pliaukštelėjęs delnais, sutraiško mažą tarp dulkių ir tabako dūmų įklimpusį angelą.
       – Šūdas, – atsiliepia Sigitas ir nugeria gurkšnį alaus. Danius atsisėda šalia, atsiremia į sieną ir pučia pigios cigaretės dūmus.
       Pasaulis dabar geltonas ir mėlynas – elektros šviesa ir cigarečių dūmai. Jis dar yra žalias – teniso raketės ir stalas. Sigitas spokso į tuštumą ir galvoja apie savižudybę. Galvoja kartu suprasdamas, jog niekada nenusižudys, nes yra ne toks idiotas kaip tie, kurie žudosi. Vis dėlto jaučiasi sušiktai blogai. Taip blogai, kad norisi kandžioti kėdės kojas, braižytis veidą nagais ar vartytis it laukiniam šuniui ant žemės. Jis užsimerkia ir užverčia galvą į viršų: iš gerklės kaip didžiulis vabzdys veržiasi riksmas, tačiau Sygis tyli. Jam prieš akis vis stovi tai, ką netikėtai, visai nenorėdamas, išvydo šituose pat kultūros namuose: jo sapnuota, jo dievinta Andžela yra paprasčiausia kekšė.
       Jos plaukai kvepėjo obuoliais.
       Jis netikėjo, jis pyko, kai draugeliai papasakodavo neva tikrų istorijų, kaip vienas ar kitas mylėjosi su Andželka (taip ją vadino visi, tik ne Sygis). Jis mušėsi su kvailiais, kurie juokėsi ir erzino, jis draskėsi kaip idiotas. Dėl šitos kekšės!
       Vakar jis grįžo namo. Atsigulė ant sofos ir manė numirs. Nenumirė. Dabar sėdi ir mąsto apie savižudybę. Jis jau galvojo apie kerštą jai, paskui apie kerštą tam, tam jos... tam Gintui. Dabar jis nenori niekieno užuojautos, jis nieko nenori žinoti apie tą prakeiktą Andželą, o ji susitikus gatvėje šypsosi, strikinėja, kalba, klausia, kas atsitiko, ko toks – it žemę pardavęs.
       Jis sėdi kulturkėj ant scenos grindų, rūko, geria alų ir mąsto. Bjauriausia, kad tas Gintas tikriausiai sėdi čia pat už sienos, savo kultūrnamio direktoriaus kambarėly. Tūno kaip didelis bjaurus aštuonkojis ir šiepiasi tamsoje. Rūko cigaretes ir geria degtinę, ir linksminasi, net nenujausdamas, kad kažkas miršta visai šalia. Miršta ir jo neapkenčia.
       Sigitas norėtų pavirsti akmeniu. Jis norėtų nebūti.
       – Ei, – trinktelėjęs durimis suklykia Žegunio Valentas. – Ei, ką turiu! Blet, ką turiu! Čia ne šiaip, žinokit, čia jolki paiki! Zenka iš savo panos daktarės nukniso, čia yra ohoho, čia geriau negu... negu... negu degtinė!
       Valento akys švyti stebuklinga laime ir beprotybe, jo plaukai plevėsuoja it geltona vėliava, jo dantys geltoni ir su dideliais tarpais, o jis pats pilnas paslapties ir palaimos, juoko ir audros, audros ir veržimosi.
       – Imk, – ištiesia Prancisiaus Danius Sigitui porą tablečių. – Užveš, – ironiškai nusiviepia.
       – Važiuoju, važiuoju, skrendu, – kriokia Valentas. Sigitas nieko neklausdamas sumeta tabletes į burną, papurto galvą, nuryja, užsigeria alum.
       – Gal tu durnas? – paklausia Danius juokdamasis. – Še, imk dar vyno.
       – Nenoriu.
       – Imk, imk.
       Valentas juokiasi ir pasakoja, kaip apgavo Zenką durnių. Danius ima Valentą kumščiuoti. Sigitas sėdi ant kultūrkės grindų ir rūko, pūsdamas dūmus sau į tarpkojį.
       Teniso kamuoliukas šokinėja ir daužosi: tak, tak, tak, tak, tak... O paskui dusliau ir garsiau: dunkst, dunkst, dunkst, dunkst... Sigitas papurto galvą, jis nenori čia būti, šiame dundesių ir dūmų chaose, šiame džiaugsmo kape.
       – Aš geriausias! Aš geriausias! Kas prieš mane? – šaukia Audrius.
       – Taip nesąžininga, taip nesąžininga, – verkia Pauga.
       – Dunkst, dunkst, – trinksi teniso kamuoliukas.
       Sigitas užsimerkia, o kai vėl atveria akis, pamato pulką mažų, spindinčių elektroje angelų. Mažų stiklinių peteliškių, besiplakančių miestelio kultūrnamio dulkėse. Spinduliuose.
       Jis dar išgeria alaus. Paskui dar. Paskui vyno, kurį paslaugiai ištiesia Danius.
       – Šiandien miestelyje šventė, – sušunka Danius.
       – Mums visada šventė, – sužvengia nepataikydamas į kamuoliuką Valentas.
       Juokiasi visi. Visiems labai juokinga.
       Sigitas atsistoja, jam akimirką atrodo, kad pasaulis svyruoja kaip didžiulis „Titanikas“, tačiau susikaupia, nusispjauna ir eina velniop, neklausydamas, ką šaukia bičiuliai.
       Kai uždaro sunkias išorines duris, šaltas rudens vėjas trenkia per veidą, atgaivina, net nustebina. Temsta. Miestelis atrodo keistas, kažkoks netikras – tarytum teatro dekoracija. Medžiuose dega elektros girliandos, jos mirkčioja paeiliui ir atrodo, kad šviesa bėga gatvės liepų vainikais. Iš stadiono pusės ataidi muzika, kuri tai siūbteli galingu garsu, tai vos girdėti – neša ją rudenio vėjas kartu su lapais, raižančiais erdvę įkypais brūkšniais, lapais, sukančiais įvijas spirales ir paliekančiais paskui save erdvėje nutįsusius trajektorijų siūlus.
       Gatve linksmi ir švytintys baltų dantų eilėmis eina žmonės. Jie susikibę už rankų, vaikai nešasi keliančius į orą balionus ir kai kurie stipriai laikosi, kad nenuskrietų į tamsų rudenio dangų. Merginos kažką dainuoja, o gal tik kalba, bet jų balsus nematoma gamtos jėga nuneša šalin.
       Sigitas eina prieš srovę ir pasroviui. Eina bet kur ir be tikslo. Staiga kaukšėdami kaustytomis kanopomis iš prietemos išnyra žirgai su aukštais šalmuotais raiteliais. Jie stebuklingu būdu juda minioje nekliudydami besijuokiančių merginų ir balionų, nešančių vaikus.
       Iš bažnyčios šventoriaus pasipila mergaitės, aprengtos baltomis suknytėmis, o ant nugarų joms pritvirtinti dideli angelų sparnai. Jos bėga smulkiais žingsneliais, krykštauja, nešasi rankose ilgus krakmolinius saldainius, rožančius ir žvakes. Keista, tačiau nė viena iš jų nenuskrenda, nesumosuoja plačiais baltaplunksniais sparnais.
       Sigitas išskleidžia rankas ir burgzdamas, besijuokdamas it didžiulis tamsus lėktuvas neria kiaurai per šį baltą plaštakių būrį, jas išsklaidydamas, paskui pasuka pro senus, stadioną supančius medžius, pro akacijas ten, iš kur sklinda šviesa ir muzika.
       Mokyklos stadione dega laužas, o ant pakylos, specialiai sukaltos šitai šventei, griežia kaimo kapela, kuriai vadovauja raudonskruostis nepažįstamas žmogus, o jo šypsena Sigitui atrodo nenatūraliai plati. Tokia plati, kad tikriausiai viršutinis žandikaulis su visais galvai būdingais reikmenimis galėtų atsivožti kaip didžiulis dangtis ir užkristi ant nugaros.
       Sygis sustoja ir žiūri į nesuprantamai linksmus žmones, šokančius pagal šitos kapelos vinguriuojamas polkas ir fokstrotus, jis stebi tiesiai į dangų lekiančias ryškias didžiulio laužo kibirkštis.
       Pažįstamas balsas plyšauja, aidėdamas iš visų garsiakalbių:
       – Artėja prie pabaigos žirgų lenktynės mūsų miestelio prizui laimėti. Pirmas kol kas joja toli nuo kitų atsiplėšęs Vygandas Trota su žirgu Džageriiis!
       Gintas mosteli kapelai ir pasislepia už scenos. Sigitas seka jį žvilgsniu, eina artyn. Linksmas ir laimingas Gintas pasirodo nešinas alaus bokalu, geria gelsvą skystimą prieš tai nupūtęs putas. Andželkos čia nėra. Gintas pamato Sigitą ir moja jam, kad prieitų artyn, tačiau šis tik mosteli ranka, apsisuka ir nudrožia į stadiono gilumą, kur geria alų, šoka, dainuoja, pasakojasi savo gyvenimus, juokiasi, snaudžia, šūkauja didžioji dalis miestelio žmonių. Sukasi spalvotos liepsnos, krinta žemėn fejerverkų kibirkštys, kažkas iššauna raudonas ir mėlynas raketas. Kažkodėl labai garsiai verkia vaikas. Jį ramina jauna, kiek apsvaigusi nuo alaus ir nuo šventės mama.
       Kažkur bėga besijuokdamas policininkas, kurį vejasi dvi raudonlūpės merginos, jos nutveria nukritusią uniforminę kepurę, erzina jį, kviečia.
       Sigitas mato, kaip senu „Voschodu“ kažkur nuvažiuoja direktorius Gintas. Ką jis ten veža ant motociklo? Kokia ten pana? Andžela?
       –Sigitai! Imk alaus – šešios bačkos nemokamai!
       Sygis geria alų, o šventė sukasi aplink jį, sukasi ir siūbuoja, ir groja. Iš visų nakties gerklių.
       Gintas su ta mergina, panašia į Andželą, sugrįžta, kažką atsineša susuktą į popierių, kažkam moja ranka, juokiasi, dingsta už scenos.
       Motociklas lieka stovėti prie kaukazinių slyvaičių krūmo, tamsiame šešėlyje.
       Raiteliai prajoja, žirgams apie kojas sukasi geltoni ir raudoni lapai. Švilpia žiūrovai ir vėjas. Didžiulį būgną muša apskritaveidis ūsuotas kapelos muzikantas. Lenktynės greit pasibaigs, jau finišas, garsiakalbiai plyšta, jie žeria žirgų ir jojikų vardus. Garsai aidi, atsimuša į baltuojančios bažnyčios sienas, į vienuolyno pastatus, į mokyklą, į medžius, į didelius ir tamsius šešėlius, į pašokusius nuo žemės, ekstazėje sustingusius žmones.
       Sigitas prieina prie motociklo, pasirausia įrankių dėželėje, suranda, ko ieškojęs, ir ima susikaupęs atsukinėti priekinio rato veržles. Kad ir sunkiai, jos pasiduoda.
       – Laimėėėėėjoooo Peeeetraaaas Paškeeeeevičius su žirgu Anaksimaaaaaaaaaaaandru!
       Trenkia kapelos atliekamas tušas:
       – Tu tu ru tu tu tu tu tu – tu tu ru tu tu tu tu tu – tū – tū – tutu – tu!!!
       – Antroji vietaaaaaa atiteko Vyyyyygandui Trooootai su žirgu Džaaaaaageriu!!!
       – Tu tu ru tu tu tu tu tu – tu tu ru tu tu tu tu tu – tū – tū – tutu – tu!!!
       Sigitas geria alų, šypsosi ir šoka pats vienas pagal šventės šurmulio ritmą. Lapai sukasi apie jį it didelės negyvos plaštakės.
       – Sveikas! Kur buvai? Aš tavęs visur ieškojau, – prišoka švytinti ir šviesi Andžela.
       Sigitas nustoja šokti, žiūri į šitą gražią, bet šlykščią būtybę, šypsosi kreiva ironiška šypsena ir geria alų. Jis ima juoktis, piktai ir gąsdinamai. Andžela žiūri sumišusi.
       Jis sako jai:
       – Tu kekšė. Tu kekšė. Tu daili kekšė. Tu kekšė!
       Andžela atšlyja, nustemba, prieštarauja, kažką kalba, bet Sigitas nieko negirdi, jo ausyse didelis ir galingas šventės švytintis vėjas, jo akyse skriejančios šviesos ir žmonės, ir Andžela, stovinti ir šaukianti vidury šito sūkurio. Juokinga. Dabar viskas juokinga.
       – Tu šlykšti kekšė, aš mačiau vakar! Aš viską mačiau vakar! Eik ir čiulpk tam Gintui! Eik nežliumbus!
       Andžela klykia ir bando iškabinti jam akis, Sigitas trenkia kumščiu į šitą dailų, bet nekenčiamą veidą, į šitą baltą dėmę, į žydinčias lūpas, jis trenkia dar ir dar, ir dar.
       – Čiulpk, kekše, čiulpk jam, kaip vakar čiulpei! Atsiklaupk prieš jį ant kelių, kaip prieš dievą! – jis klykia, dabar jis užmuš ją, nepasigailės, jį sugriebia kažkas už rankos, kažkas nustumia, trenkia per veidą. Sigitas mato Trotą, bloškiantį jį šalin. Prišoka iš kažkur atsiradęs Gintas, jis bando pasiekti Sigitą, rankos susipina, šviesos susilieja – veidai ir kumščiai. Sigitą pasiekia kažkieno ranka, jis sukniumba ant kelių, griūva aukštielninkas po kojom. Kažkokios raudonlūpės spardo Jį aštriasnukiais bateliais, piktas ir didžiulis policininkas jam į veidą įbeda pistoletą. To negali būti ir to nėra. Taip nebūna, mąsto Sigitas ir žiūri į juodą kibirkščiuojantį rudenio dangu, kuris pasiekia pro pykčio iškreiptą policininko veidą, pro stambiakrūčių, peroksidu dažytų mergų kojas, pro besimušančius žmones, pro susipynusius jų kūnus, pro keiksmus ir dūžtantį stiklą. Paskui staiga policininkas šauna jam į veidą, plyksteli iš pistoleto vamzdžio ugnis, išlekia pailga švininė kulka ir lėtai kaip sapne artėja, artėja, ir tik tada netikėtai vieną akimirką nuskamba garsus šūvio pokštelėjimas, viskas akimirksniu sugreitėja, sublerbia it prasukama vaizdo magnetofono juosta, ir pasaulis tarytum išsijungia. Išsijungia kaip televizorius.

       Vėjas glosto plaukus. Tamsa. Girdėti tolimi žmonių balsai ir kažkoks keistas garsas: čirkšt, čirkšt. Sigitas klausosi šio neatpažįstamo garso ir stengiasi prisiminti, ką tai galėtų reikšti, kur jis tai girdėjo. Netoliese pravažiuoja automobilis – nutolsta, nutolsta, išnyksta vėjo tyloje, tolimų žmonių šūkčiojime ir erzinančiame, vis pasikartojančiame garse, kuris nieko neprimena. Sigitui gera gulėti ant nugaros klausant aplinkinių garsų. Jam atrodo, kad guli kažkur hamake, supasi virš įsibėgėjusios vasaros.
       Paskui jis atsimerkia ir išvysta aukštai aukštai susipynusias senų medžių šakas, metančias žemėn rudeninius lapus. Jie atplyšta tyloj ir sklendžia, tokie pat tylūs kaip mirusios peteliškės. Sigitui prieš akis vyksta šis didžiulis misteriškas mirties ir išėjimo vyksmas. Jis šypsosi, bet pajunta, kad veidas kažkoks nejudrus ir dilgčiojantis. Jis lėtai pakelia ranką, kuri kyla girgždėdama it netepto geležinio medkirčio galūnė, pažyra lapai. Sugrubusiais pirštais Sigitas liečia savo lūpas, veidą – taip. Vakar gerai buvo pasilinksminta. Sunku prisiminti, kas atsitiko. Jis sapnavo policininką ir Andžela? Sapnavo lėtai lekiančią kulką? Jis pabando pasijudinti, – šoną nudiegia. Dabar supranta, kad guli didžiulėje lapų krūvoje, visas jais užklotas, visas palaidotas juose. Tik veidas išorėje.
       Netikėtai Sygiui prieš akis susipynusių medžių šakų fone pasirodo išsiviepęs akiniuotas Profesoriaus veidas.
       – Na ką, gerai tau patalus paklojom su Saulium? – Mmm?
       – Vakar tavęs nebuvo galima sulaikyti, tu rėkei, kaukei, veržeisi muštis, paskui staiga atsijungei, o mes visai nenorėjom tampytis su tavim, tai įkišom į lapus ir užkiojom storai, bet šiandien ryte man staiga sąžinė kad kals per paširdžius. Galvoju: gal sušalo mūsų Sigitas?
       – Ne.
       – Gerai, kad nesušalo, stokis, eik namo, negulėk čia, močia tavęs ieškos.
       Sigitas, padedamas Daniaus, sunkiai stojasi, išsiropščia iš lapų kaip meška iš savo laužo. Dabar jis supranta, iš kur tas keistas džeržgiantis, monotoniškas garsas: tai senasis mokyklos sargas šluoja stadioną. Aplinkui pilna buvusios šventės ženklų: suplėšytų kaukių, įstrigusių krūmuose susprogusių balionų, saldainių popieriukų, tuščių butelių. Pačiame centre dar gal vis tebesmilkstanti laužavietė.
       Sigitas apžiūri sugrubusias savo rankas. Subraižytas ir kruvinas.
       – Aš maniau, kad tu vakar užmuši tą mergą.
       – Aš ją tikrai mušiau?
       – Aha. Buvo net juokinga iš pradžių. Bet paskui jau kažkaip...
       Jie lėtai eina pro senąją mokyklą, pro kleboniją. Sigitas užsimano gerti, jis ilgai graibosi klebonijos šulinyje su kibiru, pagaliau pasisemia šalto kaip ledas vandens. Nenutildami skalija klebono šunes. Profesorius rūko ir kažką niūniuoja. Paskui abu eina tolyn. Pro Bumbulį, tolyn, tolyn. Aplink tvyro rūkas – rudeninė ryto migla.
       Kažkur juokiasi moteriškė.
       Sigito kambarėlis gana tamsus, čia tik vienas langas, pro kurį matyti rudeniškas sodas. Kur ne kur ant belapių obelų šakų supasi blyškūs obuoliai.
       Kambaryje apvalus stalas, uždengtas nertine didele servetėle, kelios senovinės kėdės, knygų etažerė, lentyna su garsiai taksinčiu laikrodžiu, akordeonas, dar visokie daiktai, kurie, matyt, retai naudojami, apnešti dulkėmis. Ant grindų senų laikraščių krūsnis. Profesorius švilpteli – ant sienos ryškiomis raudonomis raidėmis užrašyta: HISTORIE DE LA SOLITUDE.
       – Ką čia reiškia?
       – Nieko. Užrašiau, ir tiek.
       – Tu – durrrnas...
       – Nueik, atnešk išgert. Man taip blogai.
       Danius pakyla nuo kėdės, užsisega savo rudeninį lietpaltį ir nieko nesakęs išeina. Tarpduryje susitinka Sigito motiną. Pasisveikina ir dingsta.
       – Tai kur buvai visą naktį? – klausia žila, sausa kaip kaulas senė. – Gėrei?
       – Šventė buvo, pati žinai.
       – Šventė, šventė, – pamėgdžioja moteriškė. – Va taip ir baigiasi paskui šventės. Matai, kas Gintui, šitam kultūrkės direktoriui, atsitiko? Va tau ir šventė.
       Sigitas pakelia akis:
       – O kas jam atsitiko, tam Gintui?
       –Taigi vakar naktį girtas su motociklu mergaitę užmušė. Studentę kažkokią, atvažiavus buvo lyg ir pas Noreikas... Nežinau, mirtinai ar ne visai, bet smarkiai sudaužė ten ją ir pats susitrenkė, motociklas – skutais. Sako, lyg ratas buvo pradurtas ar sugadintas, ar kas ten, aš nežinau. O jį tai policija tuoj už kalnieriaus ir pasiėmė. Sakė, baisu buvo, klyksmas, rėksmas, greitoji su sirena žviegdama atvažiavo. Ot, sakiau aš, kad bus čia su šituo Gintu. O tu vis – Gintas tą, Gintas aną, vis kultūrkėj pas jį sėdėdavai amžinai. Matai, prisigėręs nekaltas mergaites užmušinėja, va tau ir Gintas. Va tau ir draugas tavo. Tokie draugai prie gero nenuveda. Va, kaip ir šitas Prancisiaus Danius – nedirba nieko, latravoja, o tu iš tokių pavyzdį ir imi. O tas Gintas, dar man Zina šita, kultūrkės valytoja, pasakojo, kad myždavo, atsiprašant, pečiukan. Sako, kūrenu pečiuką ir smirda, dedu malkas, nu, smirda smirda. Aiškiai, sako, primyžta būdavo pečiukan. Mat tingi laukan išeit iki būdelės, viduj nėra, tai matai ką sugalvojo. Tai iš tokio jau nieko doro nesitikėk. O pats tik kiek apsibaladojo, nieko, sakė, tik akis varto baltais obuoliais – dar bandė priešintis policininkui, tai tas kaip šniokštelėjo, sako, per kuprą ir įkišo būdon. Noreika tai, sakė, buvo pagatavas užmušt šitokį brudą... Čia dabar kas? Kas čia, klausiu?
       – Kur?
       – Kam čia sieną primaliavojai? Visai gal jau galvoj negerai? Tu remontą darysi? Ar tu remontą darysi, klausiu?
       – Ne jūs čia su tėvu gyvenat. Čia mano kambarys, ką noriu, tą ir rašau. Eik, išeik, atsibodo man tavo pasakojimai, išeik, man ir taip negera.
       – Jėzau, pasižiūrėk į save – snukis visas kruvinas!
       Sigitas išstumia motiną pro duris. Ta dar pašūkauja anapus, koridoriuje, bet paskui, matyt, praradusi kantrybę nueina.
       Žudikas atsisėda ant kėdės, paima akordeoną, skaudamais pirštais ima groti melodiją, kurią kadais išmoko klausydamas, kaip iš senos plokštelės dainuoja Mario Lanza. Tai daina iš kažkokio filmo. „Arrivederci Roma“. Paskui nutyla, pasideda galvą ant akordeono ir žiūri pro langą: į siūbuojančias rudens šakas, į parudavusią žolę, nukritusius, susisukusius, nesugrėbtus obelų lapus, į serbentų krūmus, slyvas. Jis galvoja apie tai, kad vėl gal reiktų važiuoti į mokslus, į technikumą, kuriame mokosi, kuriame jam iki šiol patiko. Bet dabar tai nebeturi jokios prasmės. Jis nevažiuos į jokį technikumą. Jis nieko neveiks. Jis tik bandys numirti. Jo savižudybė bus tokia. Lėta ir ilga. Kaip liga.
       Sigitas žiuri į langą, į rudenį. Staiga pastebi mažą švytintį angelėlį, kuris plakasi į šaltą lango stiklą. Jo sparnai suka mažyčius oro sūkurėlius. Paskui atskrenda dar vienas, paskui dar. Netikėtai ima zvimbti kamanė, ji desperatiškai beldžiasi į šviesų rudens pasaulį, pasirodo vapsvos, bitės, laumžirgiai; daugybė vabzdžių it traukiami nežinomos jėgos veržiasi iš šito kambario, iš šito tvankaus ir tamsaus gyvenimo, iš šitos realybės. Netikėtai langas atsiveria, tarytum sprogsta langas į sodą. Balta plonytė užuolaida suplevėsuoja, dzingteli duždamas stiklas, ir visi jie, visi besiveržiantieji į šviesą, išlekia pro langą į sodą, į ošiantį rudenį, į didžiuliais sparnais atšniokščiančią žiemą.

       Šlepikas, Alvydas. Lietaus dievas: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt