 |
||
| << Atgal Popiežius Pijus Popiežius Pijus Kaita Vieną kartą, kai popiežius Pijus dar nebuvo popiežiumi, jis vakarieniavo su popiežiumi Klemensijum šešiasdešimt šeštuoju. Pijus pasirūpino, kad Klemensijaus vyno taurėje netrūktų žiurkių nuodų. Paėmęs taurę, popiežius Klemensijus šešiasdešimt šeštasis palaimino ją vardan Kristaus šventosios eucharistijos, nežinodamas kokių dar priedų turi vynas. Išgėręs padėjo taurę ant stalo. Čia atsistojo Pijus ir pasakė popiežiui: telydi jus ramybė visada, ten ir čia. Inauguracija Po popiežiaus Klemensijaus šešiasdešimt šeštojo pakasynų įvyko Pijaus vainikavimas popiežiumi. Prie Klemensijaus kapo Pijus raudojo ir palinkėjo ilsėtis ramybėje, o įvažiuojant į Romos miestą, jo kelyje žmonės klojo palmės šakeles ir garsiai šaukė, kad net devintas dangus girdėjo: osana ateinančiam Romos ir pasaulio sielų viešpačiui. Malda Vieną tokią dieną, kai musulmonai švenčia ramadaną, popiežius Pijus pasninkavo ir atvirai lauke meldėsi, kad visi pastebėtų jo dvasingumą. Čia priėjo musulmonas ir pasakė popiežiui: dar ne laikas melstis atsisukus į Meką. Misija Kažkurią saulėtą vasarą (kurią, žino tik kronikos) popiežius Pijus nusprendė misijuoti tauteles Afrikoje. Išsiruošė į kelionę pasitikėdamas Viešpačiu. Per neapdairumą su savo palydovais atsidūrė Sacharoje. Ten bastėsi keturiasdešimt parų, kol visi palydovai išmirė. Nerado nė vienos oazės, o Bibliją sunaudojo gamtiniams reikalams. Atsidūręs beviltiškoje padėtyje ištroškęs, pervargęs, išalkęs - nusprendė pasimelsti. Besimeldžiant iš kišenės iškrito paskutinis Biblijos lapas su pažymėta eilute: žmogus bus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Kalavijas Popiežius Pijus vieną nemigos naktį perskaitė: Dievo žodis aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, ir nusprendė, jog panaudojus tūkstančius tokių kalavijų, palengvins darbą Dievo žodžiui. Taip gimė idėja rengti kryžiaus karą. Kryžiaus karas Kryžiaus karo metu gelbėjant šventąją žemę, popiežius Pijus ėjo su Dievo žodžiu rankoje, o jo tūkstantinė armija su dviašmeniais kalavijais. Pasibaigus lemiamam mūšiui, Pijus, iškėlęs rankas į dangų, euforiškai sušuko: šį kartą pasisekė labiau nei anuomet Sacharoje, kai išgelbėjau tik savo sielą; Viešpatie, pažvelk į šitą lauką, nuklotą kūnais, štai tiek sielų pasiunčiau Dievo žodžiu Tavęsp. Žmogelio istorijos Ropė Vasarą žmogelis nusprendė išsirauti ropę. Visą dieną rovė, suprakaitavo, bet neišrovė. Žmogelis supyko, nusispjovė ir nusikeikė: velniai rautų! Akimirksniu atsirado velniai ir išrovė ropę. Plaktukas Žmogelis norėjo sukalti išvirtusią tvorą. Pasiėmė vinių, bet niekur nerado plaktuko. Prisiminė, kad plaktuką buvo palikęs lauke, ir pagalvojo, kad jį kas nors nudžiovė. Paklausė kaimyno: ar nematei mano plaktuko? Kaimynas parodė į kylančias dulkes ir tarė: velniai nujojo. Medis Pavasarį žmogelis nusprendė užkelti inkilą į medį. Šiaip ne taip užsikabarojo į viršūnę ir pririšo jį prie kamieno. Žmogelis bijojo aukščio. Kai pažvelgė žemyn, jam ėmė svaigti galva. Pradėjo šauktis pagalbos: gelbėkit, padėkit, nukelkit kas nors nuo medžio! Čia prisistatė velniai ir nukėlė žmogelį nuo medžio. Žvejai Žiemą velniai eketėje žvejojo stintas. Jau porą valandų jiems nekibo. Pro šalį ėjo žmogelis, plonas kaip sliekas, ilgai nevalgęs. Velniai jį pagavo, pakabino ant kabliuko kaip masalą ir įmetė į eketę. Galvojo: apkibs stintomis, tada ir ištrauksime. Tačiau žmogelis ten surijo visas stintas. Velniai jį vos ištraukė, storą kaip statinę. Nusivylė ir supyko, kad nėra apkibęs stintomis, bei paleido namo. Taip žmogelis pavalgė ir nenumirė iš bado. Malkos Velniai atėjo pas žmogelį ir sako: mums reikia malkų. Žmogelis atrėžė: paimkit kirvį ir prisiskaldykit! Velniai pradėjo skaldyti. Prisiskaldė pilną kalną malkų. Žmogelis paklausė: kam jums tiek daug reikia? Velniai atsakė: pritrūkome smalai virti, kai tave ištrems pas mus, nebebūsi skolingas. Lobis Žmogelis, bežvejodamas tvenkiny, ištraukė lobį. Namie tokį turtą laikyti pavojinga, todėl nusprendė užkasti sode. Iškasė gilią duobę, o iš jos kaipmat išlindo velnio galva. Velnias paklausė žmogelio: ar tu kurmis, kad rausiesi po žeme? Ne, atsakė žmogelis, tik norius paslėpti lobį. Velnias pasakė: duokš tą lobį, aš jį pasaugosiu, o jei nesi kurmis, tai daugiau nesirausk po žeme ir užkask duobę: trukdo čia visokie! Žmogelis padavė velniui lobį ir užkasė duobę. Taip žmogelis paslėpė lobį. Aptemimas Žmogelis nei iš, nei iš to pasiėmė kirvį ir pradėjo kapoti medžius sode. Kaimynas išsigando ir klausia: ar velnių priėdei, kad taip kapoji? Žmogelis pagalvojo, pasakė, kad ne, ir toliau kapojo. Mirtis Vieną rudens vakarą, kai ir vėl pasimirė kažkoks pažįstamas, žmogelis paklausė kaimyno: kodėl jie dažniausiai pakrato kojas rudenį? Kaimynas gūžtelėjo pečiais ir atsakė: velniai žino. Medžioklė Kartą kaimynas pamatė žmogelį vaikščiojantį po mišką su kuoka ir paklausė jo: ką čia dabar darai? Žmogelis atsakė: noriu nudobti bent vieną mamutą. Kaimynas pasikrapštė pakaušį ir tarė: žinai, mamutai jau seniai išmirę, geriau medžiok velnius, nes jau nuo vakar atidarytas velnių medžiojimo sezonas. Medžiai Vieną ūkanotą vasaros dieną žmogelis pamiškėje sutiko velnią. Paklausė jo: kokių medžių yra daugiau tiesių ar kreivų? Velnias ir sako: palauk, tuojau suskaičiuosiu. Laksto į vieną pusę, laksto į kitą visas pervargęs. Grįžta ir sako žmogeliui: daugiau yra tiesių medžių. Va ir ne, pataiso žmogelis, skaičiuok iš naujo. Vėl laksto velnias į visas puses perkaręs, išvargęs. Sunkiai bepareina ir sako: vis tiktai daugiau yra kreivų medžių. Žmogelis nuvilia velnią: ne, išvis nėra jokių medžių pievoje šalia kelio. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |
||