Dainius Sobeckis
Eilėraščiai

Į viršų

Abejonė

nuimki nuo manęs kryžių
sunku jį tampyti
nuo kalno ant kalno
sunku parinkti vinis
rūdija nuo sukrešėjusio kraujo
kūjį kažkur pamiršau

nuimki nuo manęs kryžių
išsirinki kitą auką
aukurą Tau pastatysiu
kur tik liepsi
paaukosiu ką tik paprašysi
nepakeičiamų nėra

nuimki nuo manęs kryžių
suvilgysiu Tavo žaizdas
ašaromis iš Negyvosios jūros
žinau Tau skaudės
kažkam turi skaudėti
juk tam ir buvai
siųstas į žemę

nuimki nuo manęs kryžių

Į viršų

Apsireiškimas

ant Hebrono kalno
nuo liepsnojančio krūmo
Dievas prakalbo į jį

ši vieta šventa
nevalia į ją taip ateiti

vienoje rankoje nešant
septynias rožes
kitoje butelį vyno

atjungti mobilųjį
palikti be ryšio

kadilaką pastatyti
trijų mylių atstumu
nuo šventojo kalno

pataupyti ašaras
atgailos rytojui

iš atminties išmesti
ūkio reikalus bažnyčią
žmoną ir vaikus

ir stoti akivaizdon mano
apnuoginus
dvasią sielą ir kūną

kunige
sielų ganytojau

šį kartą užmiršti
tą gražią blondinę
ir lytinį aktą

Į viršų

Miegančioji

žalios akys
užmerktos
bijo tamsos

rankos pasiekia
šešėlį sapne
švelnios kaip šilkas

baltas pilvas
nepaliestas saulės
banguoja

krūtys
kaip žaliuojančios kalvos
kuriose ganosi ožkos
aukščiausios rūšies pienas

pabusti mylimoji nenori
nenori sugrįžti
iš sapno

geriau nebučiuosiu
į lūpas
kaip daroma pasakoje

jau laikas vaikui
duoti pienelio
pabusk mylimoji

pabučiuosiu spenelį

pabudo

Į viršų

Užkeikimas

keikiu keikiu
prakeikiu

keikiu keikiu
užkeikiu

keikiu prakeikiu
keikiu

keikiu užkeikiu
keikiu

užkeikiu
prakeikiu
keikiu

tavo prakeiktą
nekeiksmą

Į viršų

Poetas

šeši dantys iškritę
likusieji pageltę
tarp jų pulsuojanti
mirtinai skani cigaretė
rankoje nuorūka
pasirengusi šokti į peleninę

plastiškais judesiais
atsisuka butelio dangtis
pirma stiklinė karčiosios
be užkandos

tik minties šuolis
frazė žodžiai jungtukai
ant riebaluoto popieriaus
nėra žodžių
tik gardžiai kvepiantys
lašiniai po velnių!

riestainiais kylantys dūmai
iš trečio pakelio
kvailiai debilai idiotai
Mane užmiršo

antra stiklinė laimingai
pasiekai tikslą

tuščia
reikia užkandos
lašiniai įkvepia sūrymą

lašinių skūrą palikti
galima raižyti
iš minties žodžius
žodžių nėra
ble… kurva…

trečia stiklinė
ketvirta pipirinė
na ir kur ta kekšė
kuri žadėjo ateiti
nuskusti plaukus
nuo subinės

penkta šešta
septinta stiklinė
ne bet kokia
rusiška
kad ją vėjas nuneštų
nach…

žodžių nė velnio
nei dievo nei demonų
tik paiki angelai

viskas kvadratu

aštuoni plius septyni
ir jau trečia
ryto

išsprogusios akys

štai ir karo
ar baltosios pabaiga
(kaip maloniau)
gal revoliucijos:

iššokuios gyslos
galva po stalu
nusirito
laimėjo degtinė

a.                                a.

Į viršų

Rūke
           Jolantai B.

miglos apsuptas susiliejimas
persmelkiančia vėsa
atošia nuo jūros

jokios valties šalia kranto
plukdomos kokio kino
ar gondolos – venecijiečio

tik aplinkui
septynių šimtų dvidešimt
laipsnių rūkas

išnyrantys sėlinantys
siluetai

skrajojantis olandas
nuleidęs trapą
kviečia į vidų:
nesibaigiančiai akimirkai

Į viršų

Dvyliktasis apaštalas
                               Gintarui G.

vaikščiojo vienas
skustagalvis pilietis
nenešiojo ilgų plaukų
pagal hebrajų tradiciją

akylai rinkosi pasekėjus
ėjusius vorele iš paskos

dėl dvyliktojo
sąmoningai klydo

šiai apaštalų plejadai
trūko kažko nesusijusio
su žemdirbyste žvejyba
gyvulininkyste
ar duonkepyste

kažko tokio ne proziško

todėl vietoje Judo
(tegu Dievas jam duoda
amžiną atilsį už visa tai)
dvyliktuoju apaštalu
išrinktas buvo
poetas

Į viršų

Šv. Pranciškaus gėlynas

šalia užeigos
suolelis
iš ąžuolo uosio
kuolelis
prilaikyti beržą
metalinių virbų
tvora
apsaugoti
Šv. Pranciškaus gėlyną
kuriame
vienas kitam
į veidą
gėrėme
paukštelių ir augalų
pamokslininko
atminimą

Į viršų

Skeleto šokis

mano kaulai
           kauleliai

supūs sutrunys
           vėjas išnešios

paskutiniąją dieną
    mano kaulai
         šoks
       ugnies
         šokį

Į viršų

Negimusių vaikų mėnuo
                                    Jurgitai J.

ne sausas laikas
     tuo metu
ne vasara patvinusi
     grožybėmis
ne paukštis pasitinkantis
     pavasarį
ne žemę bandantis apjuosti
     simbolis taikos
ne gegužinės
     šventė
ne beržas augantis
     kieme
ne liepžiedžių rinkimo
     metas
ne laikas pjaut rugius
     ir sėti juos
ne vien tik spaliai
     rudenį nukloję
ne lapų dar kritimo
     laikas
ne tik nesutvarkytas
     gruodas

bet mėnuo kalendoriuje
     nepažymėtas

nelaukiamas apkartęs
     medumi

tik ašaros
     iš debesų

Į viršų

Pasirinkimas

gali pasirinkti patikusį
automobilį
nebūtinai naują

gražų ir aukštą
tiltą
bendrauti su vėjais
balandžiais

dujinę viryklę
tinkančią
šešių puodų rinkiniui

butą viršutiniame
aukšte
žvelgti žemyn

rečiausią medį
plačiai išsikerojusiu
vainiku
tvirtomis šakomis

gali pasirinkti patogiausią
būdą numirti

Į viršų

Tošmašai
                  Pagal G. Beresnevičių

naktį jie ateina į trobelę
su ryžiais
padeda ant marmurinio stalo
guolyje mėnulis
trūksta vieno tošmašo
suvirškino Hado ryklės

dievai ateina alaus pavidalu

tošmašai plempia alų
prisimena kaip gera buvo gyventi
dabar pomirtinė kančia
ant pragaro ilčių:
esame praryti neišvirškinti

kai ateina dievai
tošmašai svajoja apie gyvenimą:
saulę vyną eiles
mėlyną jūrą

sako
mirsime
kančia bus neamžina
po gyvenimo

dabar lieka alus

Į viršų

Himnas paprastam mirtingajam

I
mirtingasai
būk pašlovintas savo
dienų trumpybėje:
skausmuose džiaugsmuose
nepritekliuose turtų
lobynuose gimimo bei
išėjimo akimirką į
kiemą į miestą į laukus
į mirtį meilės žaidimuose
su moterimis su vyrais
neverk kai tave aplanko
baimė su panikos pančiais
kai supranti jog
nepasieksi tikslo
būk linksmas kai tave
aplanko laimės valanda
tada bučiuok moterį
šok su vaikais
o bliaunantys gyvuliai
tau pritars
stebėkis kiekviena diena
ji atneša alkį ir pasotina
stebėkis naktimi ir sapnais
palengvinančiais būtį
nenusimink jei aplink
kariasi žudosi nuodijasi
dujomis ir tau panašiai
gali atsitikti: būsi
žudikas arba auka:
nenusimink

II
mes dievai negalime
patirti to kas skirta tau
mirtingasai
mūsų neaplanko sapnai
pilni malonumų ir košmarų
mes neturime o ir nėra
ko bijoti tik laukiame
atnašaujamųjų aukų
mes negalime būti
aukomis nes mūsų
sielomis teka žudiko dvasia
mes nežinome kas yra
skausmas džiaugsmas
baimė ir laimė nes visa
ši ketverybė išsipildo
Ambrozijos gėrime –
tai vienintelė mūsų paguoda

III
mes atliekame demiurgo
vaidmenį mirtingasai
stebėdami jūsų dramas
pjeses iki penktojo veiksmo
finalo
mes persekiojame jus
savo negandomis
apipildami prakeikimais
arba happy end
jūs aukos mes persekiotojai
it kerštingi rytiečiai:
armėnai gruzinai čečėnai
džiaukis mirtingasai
nes tu turi teisę ir
galimybę numirti o mes
dievai nemirtingieji
pasmerkėme save
amžinybei

Į viršų

Vakarienė

apytuščiai vyno ąsočiai
prakaituotų kūnų tvankuma

pūvančio angelo dvasia
pasiruošusi naikinti

duonos likučius ant stalo
žuvį besimėtančią ant aslos
mokinių abejingumą mirčiai

nepalies ir neišlies
gralio taurės spindinčios šlove
jos viduje kraujo versmė
kūno ruginio kąsnelis

Į viršų

Kuinas

senas kuinas
visas sukriošęs

ir kam jis toks
reikalingas

žemės nearsi
vežimo neįkinkysi

nuvesi gilų
vasaros vakarą
prie ežero
pagirdyti

įkvėpti jaunystės
syvų

mano pegasas

Į viršų

Nutinka

taip jau nutinka
gyvenime

antaninė obelis
kas devintus metus
duoda vyšnių

vyšnių lapeliai
tinka raugti
agurkus

agurkus malonu
valgyti kai vakare
buvo gerai

gerai sutikti
kokį išsiblaškiusį
poetą

poetą netgi
galima pamatyti
pro langą

langą būtina
uždaryti esant namie

namie nematyti pabaigos
tik ugningas
skonis

taip jau nutiko
gyvenime

pardaviau Bibliją
pirkau degtinės

Į viršų

Žvejo Sūnus

labiau mėgo dirbti staliaus
darbus nei žvejoti

paims į rankas
pjūklą oblių ar kaltą
ogi žiūrėk
stalas kėdė
jau ant aslos

sakė bus geriausias
stalius imperijoje

bet kur tau
savo viršūnėje viską metė
išėjo valkatauti

sėdėdamas valty su bendrais
domėjosi ne dienos laimikiu
o iš kokios medienos
valtis pagaminta
kiek medis drėgmei atsparus

visi galvojo
staliaus sūnus

vis kalbėjo apie figmedžius
ir kitas plaušines medžiagas

valgė žuvį
bet jos negaudė
ir tėvas buvo benorįs išsižadėti
kaip paaiškėjo
ne savo vaiko

stalius jis ne žvejys
ne staliaus vaikas
be pribuvėjos
gimęs dvokiančiam
tvarte

neišsižadėjo

tik sklido kalbos
kad jis kitoks
kad jam paklūsta
žuvys ir tinklai
vandenys ir vėjai

todėl nuspręsta
(pasirodo teisingai)
buvo Žvejo Sūnus

Į viršų

Po visko

dabar jau
            švepluojantis vėjas
            neištariantis
            uragano viesulo
            vardų
            tirštas kaip
kraujas vanduo
oras padauginęs
šešiais vandenilio
atomais
apgriuvusios
miesto sienos
nesiremiančios
apreiškimu Jonui
dykumos smėlis
nebestato
oro pilių
pabaiga
dabar jau
            po visko
            tataigi
            po visko

            ir šitas
            eilėraštis

Į viršų

Prisikėlimas

kiekviena dulkė bus surinkta
jos sulipdytos viena prie kitos
suformuos kaulus
kurie ne kartą lūžo
kaulai apsitrauks kremzlėmis
žalia mėsa
kurią barbarai būtų pakepinę
iš mėsos trykš kraujas
į atsigaunančias smegenis
visą kūną apraizgys
odos apvalkalas
ausys išgirs akys praregės
tik balsas tylės
paskutiniąją teismo dieną
išgirdus
pasmerkimą

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt