Arūnas Spraunius
Eilėraščiai iš knygos „Egzaltacijos“

„tykų šventų kūčių rytą...“
Daiktai
Alkoholizmas
Instinktas
Aukščio baimė
Namai
Pasakėčia
Įvardžiai
Dukra
Apie sapnus
Sulamita
Baladė apie šantažą

Į viršų

***
tykų šventų kūčių rytą
geria vyną poetas
naujamiesčio gatvėje
angelų choras
pritariant ragams ir
cimbolams gieda
mėgstamiausią jo
estradinę dainą
savaitgalio topuose
pakilusią net į
nelaimingą
aštuntąją vietą
migla tirštėja
vynas nesenka
susigraudina poetas
krenkšteli ir
tyru pakaruoklio balsu
užgieda ave maria

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Daiktai

nekantrūs dūmai
pro pirties kaminą
– ar nori ryklienos
sardoniškas šypsnys
kambarys iš lauko
primenąs kalėjimą
netvarkingos užuolaidos
vaikų balsai
nejaugi tai meilė
aš nieko nesakiau
prisiekiu tikrai
neištariau nė
žodžio

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Alkoholizmas

naktis lova prie
lovos sėlina
uodo patelė tik
subtilus vienodas
artėjimas pamažu
ratas po rato
nenumalšinamas
kraujo alkis
menkutis kūnelis
tam ir tepritaikytas
prisisiurbti nektaro
vaisingumo iliuzija
gyvavimo kaina
žemėje jai
daugiau nieko
nereikia

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Instinktas

Geltonas gegužio vakaras, nepanašus
į pilkšvą balandžio vakarą...
Pažeme slenka žydrieji dūmai
laužo, prie kurio –
mergaitė basa. Jos
pėdos dar prisimena gruodą,
o akys ieško žvaigždžių.
Senas vyras merdėja
kambaryje; moteris sėdi greta
lovos ir mezga. Vyro paklaikęs
žvilgsnis – lūpos sunkiai
vardija pavasario darbus.
Nuožmus rytas beldžiasi į
virtuvės duris.
Prie sienos į sodo pusę
kažkas gūžiasi.
Moteris neišmintingai, mandagiai
prieštarauja, ir merdintis
valdingai prabyla.
Kažkas krūpteli.
Brėkšta.

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Aukščio baimė

pirmiausia
ryžtasi šuoliui
širdis
žvilgsnis
veltui mėgina
sulaikyti slystantį
josios plakimą
vėluodama skuba
į pagalbą
susigūžus valia tik
užguito žvėrelio
niekas nepaiso
akimis įsikirtęs
į gatvės žibintų
nuvalytą asfaltą
puikiai suprasdamas
kad niekas čia
jam nebepriklauso

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Namai

alėjos gale jie
iškirto juodalksnius
ilgai plėšė šaknis
žemei darydami
skauda ir erdvią
iškasė duobę
žemyn nuleido stalą
porą suolų iš lentų
sukalė gultus čiužiniais
juos apklojo sumėtė
žaislus rykus visokius
rūbus šaltajam
metų laikui maistą
kurį taip ilgai kaupė
pasiėmė bibliją žvakę ir
patys į duobę sulindo
tada juos žemėm
užmėtė sulygino
į dirvožemį
įterpė keletą
juodalksnių ūglių

ten jie ilgai ir
laimingai gyveno

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Pasakėčia

gyveno senelis
chicago bulls
sėjo pupą
chicago bulls
pupa užaugo
chicago bulls
lig paties dangaus
chicago bulls
išėjęs į lauką
chicago bulls
iš to nustebimo
chicago bulls
pasikasė šakumą
chicago bulls
ir ėmė lipti
chicago bulls
lipo lipo
chicago bulls
pasiekė dangų
chicago bulls
tenai sutiko
chicago bulls
poną viešpatį
chicago bulls
dievulis jam davė
chicago bulls
kepurėlę su užrašu

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Įvardžiai

Pastebėjęs griūvantį medį,
jis mėgino judėti kiek
įkypai – slėptis už kito
medžio kamieno. Bet, žengęs prie šio,
greit suprato – tuojau grius ir tas.
Jis mėgino dairytis – tuomet tik
patyrė, jog jį supa medžiai.
Jų kamienai lingavo lingavo
ir griuvo. „O aš vis dar gyvas...“ –
skubėjo mintis ir įstrigo –
tarp medžių.

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Dukra

mažoje širdukėje
negailestingai sugrūstas
pasaulio chaosas
praeis kažkiek laiko
kol viską sudėliosi
žiūrėdama į
savo veidą

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Apie sapnus

toji slėpininga sala
vaikeli tyliai stūkso
kažkur erdvėje ten
niekada nebūna lietaus
įsivaizduoji didžiulis
masyvas išdegusios
žemės troškulys jos
turtingą gyviją veja
prie vandenyno
priee vandenyyyno ištęstais
balsais šūkauja
denyyy yyyno yy atsiliepia
aidas ir visi skuba
pakrantėn jaunikliai
beatodairiškai puola
į putotas bangas
motinos padėrusiais
žvilgsniais stebi kaip
prieauglis akimirksniu skęsta
tik vienas kitas išropoja į
krantą o sala pasižymi
gausingais gimimais
beviltiškas troškulys vaike
kursto jų aistrą žinai tai
sala kurios krantų neskalauja
vanduo ir mūšos ten neišgirsi
aš klejoju apie salą
kuri visados kelyje ir tik
kai kada pasirodo
mūsų žvilgsnio akiplotyje

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Sulamita
         Visa tu graži, mano prietele,
         ir dėmės nėra tavyje. (Gg. 4,7)

Menstruacijų krešulius
         klozeto vanduo nuplauna, mylimoji.
Tik akimirką regiu
         tavo lakųjį kraują.
Lakųjį kraują, besileidžiantį
         kūnu žemyn, klubų linkui,
         ir suteikiantį judesiams atsainumo.
Pamažu jis kaupiasi įsčiose.
Lakusis tavo kraujas
         kaupiasi įsčiose,
         įgaudamas formą.
Tavo klaidžiojąs žvilgsnis, mylimoji,
         ir išdrikę plaukai.
O besiveržiąs lauk kraujas,
         kurio formų liudininkas esu,
         leidžia kreiptis žodžiu,
         ilgai ir rūpestingai slepiamu nuo mudviejų:
Sesuo mano.

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

Baladė apie šantažą

mylimasis
mylimas mano
mylimasis

kaipgi gražus
balsas tavo
mylimoji
kaipgi gražus

mylimasis
mylimas mano
mylimasis

kaipgi kūnas
tavo gražus
mylimoji
kaipgi gražus

Spraunius, Arūnas. Egzaltacijos: Eilėraščiai, poema. – Vilnius: Vaga, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt