Arūnas Spraunius

       Fragmentas iš romano „SULAMITA“

       Trečia dalis

       Pas jos motiną geriausia važiuoti antradienį, pirmiausia reikia pailsėti – taip Marius nutarė sekmadienio vakare, tik peržengęs savo kambario slenkstį. Buvo pakankamai vėlu. Jis labai norėjo išvažiuoti anksčiau, nors po pietų, tačiau neišdrįso. Sulamita visą laiką vapėjo apie meilę ir nepaprastai daug verkė. Marių stebino, trikdė jos nesitvardymas. Jis bandė bendravimą kreipti santūraus dalykiškumo link, ramiai, tačiau primygtinai kalbėdamas:
       – Mieloji, tau keletą dienų paskaudės, tikiuosi, žinai. Paskui viskas susitvarkys. Tu turi vatos ar lignino?
       Sulamita linkčiojo galvą. Šypsojosi užverktomis akimis, bet vis tiek kartojo:
       – Sužadėtini mano. Mano sužadėtini. Nepyk ant manęs... – ir jos akyse vėl imdavo tvenktis ašaros.
       Marius pavargo. Nusiplūkė taip, jog vos įstengė pasiekti savo lovą. Miegoti, greičiau miegoti. Nusimetė drabužius ir palaimingai atsiduso. Staiga atsimerkė: „Sužadėtinis – iš „Giesmių giesmės“, kaip aš anksčiau nesupratau...“ Vis dėlto daugiau nieko nenorėjo galvoti – lubos priešais jo akis ėmė mirgėti, lietis, kartu su jomis pranyko ir kambarys, ir jis pats...
       Pabudo įdienojus. Jautėsi visai neblogai, tik truputėlį maudė smilkinius – tikriausiai nuo per ilgo miegojimo. Marius pagulėjo ant nugaros, nuvijo mintis apie tarnybą, palaimingai pasirąžė ir tuoj pat apsisprendė: „reikia mesti rūkyti“. Atsikėlęs palindo po dušu, paskui ilgai, rūpestingai skutosi, pasipuošė naujais marškiniais, apsivilko kostiumą ir nutarė traukti pasivaikščioti. Jautėsi puikiai, buvo neįtikėtinai ramus, nepalyginamai ramesnis negu prieš metus, kai jį, nors ir turintį tarnybą, garantuojančią šiokias tokias pajamas, kankino didis nepasitenkinimas, o sąmonė buvo užversta aistrų padiktuotais, dažniausiai neįgyvendinamais projektais; kai skubantį pro šalį skyriaus vedėją Marius palydėdavo kupinu neapykantos žvilgsniu –jie buvo beveik vienmečiai, tačiau Mariui net šis, pats žemiausias vadovaujančiųjų kastos laiptelis atrodė nepasiekiamas; kai net širdis, atrodė, mušė – „prasigyventi, prasigyventi...“. Dabar – kas kita. Marius jautėsi patekęs, įsibrovęs, įrašytas, todėl visi nesklandumai laikini. Panoro solidžiai papietauti, suskaičiavo pinigus – jų buvo likę mažai, Marius iškart prisiminė tą nelaimingą, nepanaudotą prancūzišką šampaną. „Nors būčiau pasiėmęs...“ – nusišaipė ir apsidairė, ieškodamas telefono automato.
       Rytą, sėdėdamas traukinyje, vartydamas rytinius laikraščius, Marius nusprendė, kad reikia nutraukti atostogas ir trumpam sugrįžti į darbą. „Trumpam“ – pagalvojo patenkintas, įsivaizduodamas apkalbas. Marius neabejojo, kad visi greitai sužinos beveik viską – krūtinė užkaito nuo pasitenkinimo. Buvo visiškai tikras: apgavystė neįmanoma. Tai suprato dar tą akimirką, kai pirmąkart peržengė jų namų slenkstį. Laikysenos solidumas, konservatyvi forma – nerašyta kastos taisyklė. Jie rinkosi. Marius puikiai suprato, kad jis ne šiaip ten atsidūrė, tačiau yra pasirinktas. Buvo nepaprastai malonu, kad jame įžiūrėjo ne eilinį žmogiūkštį, šarlataną, o pasitikėjimo vertą partnerį – balso tonas, veido išraiška čia turėjo daugiau simbolio prasmę. Marius buvo tikras: jis įrodys, jis būtinai įrodys. Svarbiausias žingsnis jau žengtas. Tačiau atsipalaiduoti dar neturi teisės. Pirmiausia – darbas.
       Kai išlipo iš traukinio, tebuvo dešimta valanda ryto. „Puiku“, – nusprendė pasvarstęs; nutarė neskubėti: geriausia bus, jeigu prisistatys prieš pietus. Palietė vidinę švarko kišenę, perėjo gatvę. Rytas, oras dar neįkaitęs, vis dėlto aiškiai matyti, jog diena bus karšta. Marius pasuko iš gatvės, perėjo nedidelį parką, pro mažytę, seną mečetę, pakilo laipteliais į kalną. Karuselės dar neveikė, senų medžių pavėsis gaivino.
       Atidariusi duris, Irena nustebusi kilstelėjo antakius.
       – Jūs? Galėjote paskambinti, – nekviesdama į vidų, neslėpė nepasitenkinimo.
       – Atleiskite, ponia. Tačiau maniau, kad telefonu bus paviršutiniška.
       – Gerai. Įeikite gi, – irzlokai pakvietė ir užtrenkė duris. Marius atsargiai apsidairė. Sulamitos motina neskubėdama, neatsigręždama pasuko į svetainę. Marius sekė iš paskos, stabtelėjo prie durų. Kambario vidury ji atsigręžė, tylomis abejingai mostelėjo, kviesdama sėstis. Atsisėdo priešais, užmetė koją ant kojos.
       – Jūs norite kažką pasakyti? – nervingai imdama cigaretę, pagaliau paklausė.
       – Taip. – Marius kalbėjo, žiūrėdamas į sukryžiuotas moters kojas. – Aš noriu jums pranešti, kad tai, ko prašėte, atlikta, – jis nutilo, naujiena motinos veide nepaliko jokių žymių.
       – Kada? – paklausė ji. Marius pastebėjo, kaip kairės rankos pirštai susigniaužė į kumštį, išgirdo trakštelėjimą.
       – Penktadienio vakare.
       – Gerai, – Marius vėl išgirdo abejingą jos balsą: – Man reikalingas jūsų diplomas. Tikiuosi, suprantate, kad palikti jos dabar neturite teisės, – ji patylėjo. – Išsiskirsite, kai išvažiuosite. Apie išvykimą pranešiu atskirai – greičiausiai tai įvyks baigiantis vasarai, – ji sviedė į Marių trumpą, aštrų žvilgsnį. – Prašau man paskambinti po dviejų savaičių.
       Marius atsistojo.
       – Palaukit, palydėsiu, – rangydamasi iš fotelio, sumurmėjo Irena. Į prieškambarį išėjo tylėdami. Ji atidarė duris, pažvelgė į vyriškį. Kažkas neištarto atsispindėjo moters veide, lūkuriuojančioje laikysenoje. Marius stabtelėjo.
       – Kaip ji... Sulamita? – tylus šnabždesys ir laukiančios akys.
       – Jūsų dukra jautri, – žiūrėdamas jai į akis, iš lėto ištarė Marius. – Labai.
       Irena kurį laiką stovėjo kaip stulpas, užhipnotizuota jo akių. Paskui nusigręžė, pasitraukė nuo durų.
       – Viso gero, – mandagiai atsisveikino Marius. Irena abejingai linktelėjo. Eidamas takeliu vartų link, jis vis negirdėjo durų trinktelėjimo.

       Kaip staiga viskas pasikeitė! Iš pradžių Sulamita bijojo išeiti iš namų, kad žvilgsnis jos neišduotų. Darbe kiek galėdama stengėsi vengti didesnių susibūrimų, šalinosi kolegų, šeimininkės, su kuria anksčiau mielai pasišnekučiuodavo. Mama jau kurį laiką negalėjo jai prisiskambinti. Tik baimindamasi galimo jos atvykimo, Sulamita pati paskambino – pokalbis truko stebėtinai trumpai. Sulamita vėl pamažu mokėsi slėptis. Tačiau žvilgsniui kažkas atsitiko – ji įtarė, kad neteko santūraus, amžinai nesubrendusio, vaikiško savo žvilgsnio. Marius atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį; paslaugiai sekiodavo ją ir visada daug kalbėdavo. Praėjusį šeštadienį, sukinėdamasis po kambarį, aptiko daugybę smulkių buitinių gedimų – klibančių bufeto durelių, bebaigiančių iširti lentynų, įtartinai svyruojantį stalą... Pats tinkamiausias įrankis, pasirodo, tebuvo virtuvinis peilis. Marius mėgino krapštytis juo: įsipjovė, nusikeikė, Sulamita aprišo pirštą balta skarele, ant kurios tuojau pasirodė greitai didėjanti raudona dėmelė. Išvydę ją, abu staiga nuščiuvo, tylomis slapstydami akis pasieniais. Šiandien jis atvežė įrankius. Nusivilko švarką ir griebėsi darbo. Sukinėjosi, tūpčiojo kambaryje stenėdamas ir švilpaudamas. Kambarys tarsi atgijo, ėmė judėti kartu su Marium. Vyriškis iškraustė ir nukabino vieną lentyną, paskui ėmėsi stalelio. Nesirinkdamas griebdavo tai, kas pirmiausia pasitaikydavo kelyje. Sulamitai neliko nieko kito, tik ruošti vakarienę. Ji jaudinosi. Pamažu ėmė sukinėtis kampe, kuriame laikė pačias būtiniausias savo asketiško maisto gaminimo priemones. Jaudulys nepranyko – keletą kartų mergina pamiršo maistą, slapčia nukreipė žvilgsnį į Marių. Jis ramiai sau tebedirbo. Sulamita ir nesitikėjo sulaukti atsakymo, jai ir taip buvo gerai, ji jautė stiprų, neįveikiamą ryšį su šituo žmogumi. Taip troško atsiduoti jam visiškai, daugiau negu pajėgė ar galbūt negu įmanoma! Akyse tvenkdavosi ašaros ir tankiai sumirksėdavo blakstienos. Sulamita perbraukdavo delnais akis ir imdavosi sumuštinių.
       Paskutiniais savo vizitais Marius buvo labai patenkintas – krapštė atsigabentais įrankiais išklibusius Sulamitos baldus ir tyliai džiūgavo. Atlaidžiai stebėjo jos pastangas paruošti vakarienę. „Gerai būtų, jei čia grotų muzika“, – galvojo, švilpavo, daužėsi, trankėsi įrankiais, triukšmingai stumčiojo baldus, vietoj savęs tarsi palikdamas triukšmą. Marius suvokė, kad ilgai slėptis tikrai negalės. Tačiau – ne šiandien. Antradienį skambins jos motinai, savaitės pabaigoje Sulamita pati išvažiuos prie jūros: palengvės, tikrai palengvės, atsiras visokiausių aplinkybių, pretekstų. Šiandien svarbiausia – neprarasti natūralumo, išlaikyti tinkamą toną.
       Ant nebeklibančio stalo Sulamita droviai padėjo pilną lėkštę sumuštinių. Marius tyliai nusijuokė.
       – Dabar gersi kavą? – pusbalsiu paklausė mergina, nesąmoningai taikydamasi prie vakaro prieblandos. Marius visą laiką šypsojosi.
       – Įsimintinas vakaras. Buk gera, užpilk ant rankų vandens.
       Sulamita stovėjo greta ir žiūrėjo į jo virš dubens laikomus, geldele suspaustus delnus. Nepaprastai troško paliesti nugarą, apkabinti. Tačiau bijojo padaryti ką ne taip. Nepakeliamas būtų jo klausiantis žvilgsnis, jeigu nesuspėtų laiku šliūkštelti vandens.
       – Taip prausdavausi vaikystėje, – perbraukęs šlapiais delnais veidą, tiesdamasis pasakė Marius. Sulamita užgniaužė kartėlį, tylėdama padavė rankšluostį. Marius neskubėdamas nusišluostė, pastebėjo Sulamitos žvilgsnį, lūpomis atsargiai palietė kaktą. Jos rankos bematant apsivijo Mariaus kaklą. Mergina prigludo prie vyriškio krūtinės nelyginant kūdikis, lyg norėdama čia pasilikti visam laikui. Marius glostė jos plaukus ir susimąstęs žiūrėjo į sumuštinius.
       – Gal vakarieniaukim, – atsargiai pasiūlė. Jos pirštai keliavo Mariaus veidu žemyn, stabtelėjo ties antakiais, nosim, ilgiau – ties vos regimu apgamu kairėje, prie pat viršutinės lūpos.
       – Vakarieniausim... – sušnibždėjo.
       Valgė tylėdami. Artėjant nakčiai, Marius darėsi vis neramesnis. Jis nežinojo, apie ką kalbėti; tai, ko anksčiau mielai griebdavosi – santūrumo, mąslaus žvilgsnio – dabar erzino ir trikdė. Marius ėmė bijoti tylos. Jis nervingai ištiesė ranką ir netyčia apvertė puodelį. Ant stalo krašto išsiliejo kava, pasigirdo vienodas, monotoniškas teškenimas.
       – O, atleisk, Sulamita, – Marius pašoko, norėdamas uždegti šviesą. Pagaliau kažkas įvyko, tai buvo tikras išsigelbėjimas! Sulamita įjungė šviestuvą, atsinešė pašluostę. Į kambarį pasipylė veiksmai, judėjimas, veikla. Marius beveik liguistai puolė tvarkytis: nukraustė visus indus, stalą, norėdamas perkelti į kitą vietą. Tačiau kitos vietos neatsirado, kambary buvo ankšta.
       – Aš palaikysiu, kol tu valysi, – greitai ir kvailai apsisprendė. Taip ir liko stovėti prie lovos, pakėlęs stalą. Ir niekas nebūtų privertęs jo pajudėti.
       – Jau. – Sulamita atsistojo, stebėdama įsitempusį Marių.
       – Jau? – subruzdo šis. – Tu taip greitai...
       Jis ilgai, rūpestingai stumčiojo, derino stalą prie kitų baldų.
       – Mariau, ar nenorėtum apsilankyti mano tėvų namuose? Marius pakėlė galvą, atsisėdo ant tachtos. „Puiki mintis“, – pagalvojo.
       – Suprantama. Tik ar nevertėtų tau su jais pirma pasikalbėti? Kad nebūtų nesusipratimų.
       Sulamitos veidas iš nuostabos ištįso. Tačiau atsirado tema, pretekstas kalbėti. Žinoma, ir nesutarti. Tai nebuvo sąžinės priekaištai! Šitas dvi savaites Marius vis galvodavo apie situaciją. Tiesą sakant, neturėjo jokio noro paversti jos problema. Jis labiau linko prie minties, kad tai – neatitikimas iš esmės. Jų pažiūros, gyvenimo būdai buvo ne tik skirtingi, maitinami kitokios patirties, jie netgi būti, gyvuoti toje pačioje erdvėje negalėjo. Tada Marius pagalvojo apie jos tėvus. Kodėl jie jam tokie aiškūs, suprantami? Jis buvo įsitikinęs, kad sugeba pažinti žmones, atspėti jų tikruosius norus – pagaliau čia ir spėlioti nebuvo ko. Tačiau Sulamita jį glumino, nes buvo visiškas nesusipratimas. Ji augo savo tėvų namuose! Yra juk aiškios, visiems suprantamos taisyklės; kas atsitiktų, jeigu kiekvienas sau leistų šitaip... Na taip, meilė, puiku – tačiau kas mūsų gyvenime išlieka grynu pavidalu?
       Marius apie tai galvojo ir sekmadienį, atsisveikinęs su Sulamita. Išvyko teisindamasis reikalais, žadėdamas neįmanomus dalykus: pokalbiai nors neįpareigodavo. Bet naktis... Troškus, nervingas laikas, kuomet turi vaidinti meilę. Žiūrovų nėra, tiktai negailestingi dalyviai. Sulamita nieko nemokėjo, infantilūs jos puolimai vare iš proto, vienintelė paguoda buvo tamsa. Marius ją mylavo įsitempęs, sukandęs dantis, kaip paskutinis kvailys vengdamas akto. „Dievaži, paskutinis kartas...“ – prisiekinėjo mintyse; jis tai jau tikrai nekvaršins galvos ją mokydamas, dėl to nebuvo susitarta... Sulamita skausmingai riktelėjo, ir Marius atsitokėjęs sulėtino tempą.
       – Atleisk, mieloji, – sušnibždėjo, kai viskas buvo baigta. – Pasikarščiavau... Aišku, man gal ir nereikėtų apie tai kalbėti, bet jeigu tuo metu tau suskausta, gal vertėtų pasirodyti specialistui – kalbu apie ginekologą, – Marius pašnairavo į merginą. – Suprask mane teisingai: tie dalykai, kiek žinau, ne visada praeina be pėdsakų, – jis nutilo. Sulamita glostė jo kūną, bučiavo veidą – tarsi Marius nieko nebūtų pasakęs. Jis prispaudė jos nerimstantį delną prie krūtinės, taip mėgindamas jį sustabdyti.
       – Taip, mano mylimasis, mano sužadėtini, taip. Būtinai būtinai... – Sulamita prigludo.
       – Na, gerai, – Marius nusižiovavo. – Miegokim. Labanakt, brangioji.
       Jis nutilo, užmigo nepastebimai ir greitai.
       Sulamita atsivertė ant nugaros. Stengėsi net kvėpuoti tyliau. Šitaip nejudėdama išgulėjo ilgai, kol dangus už nedidelio lango pradėjo šviesėti. Prieblandai pradėjus sklaidytis, mergina atsargiai pasisuko, nužvelgė gaivų, jauną miegančio vyriškio kūną, susivėlusius tamsius plaukus – jo veido nesimatė, – tolygiai besikilnojančius pečius. Ji prisiminė, kad šitą vaizdą jau yra regėjusi.
       Antradienį prieš pietus Marius užėjo į paštą. Telefono kabinoje neskubėdamas susuko numerį. Teko palaukti.
       – Laba diena. Klausau jūsų, – balsas buvo toks mandagus ir negyvas, jog Mariui dingtelėjo, kad girdi autoatsakiklį. Tačiau ragelyje tylėjo, ir jis atsargiai prabilo:
       – Laba diena. Norėčiau kalbėti su ponia Irena.
       – Klausau jūsų, – iš ragelio vėl pasigirdo tas pats svetimas balsas.
       – Aš buvau pas jus... prieš dvi savaites. Jūs sakėte paskambinti. – Marius sutriko, ėmė skubėti, painiotis. Jei galėtų matyti pašnekovę, viskas būtų kitaip.
       – Atsimenu, – išgirdo trumpą, aiškų atsakymą. Po akimirkos balsas tęsė: – Štai kas: viskas, galima sakyti, sutvarkyta. Išvažiuosite, baigiantis vasarai, į Vokietiją. Jums tinka?
       – Suprantama, – skubiai ištarė jis.
       – Taigi. Turite laiko susitvarkyti ir pasiruošti. Mano sąlygą žinote – privalote, pabrėžiu, privalote susitikinėti su Sulamita.
       – Ji su mokiniais išvažiuoja prie jūros, – įsiterpė Marius.
       – Tai nieko nekeičia. Išsiskirsite išvažiuodamas. Taip bus geriausia. Viską reikia atlikti kuo mažiau skausmingai, lyg atsisveikintumėte laikinai, – balsas patylėjo. – Aišku?
       – Taip. Viską padarysiu, kaip sakote.
       – Toliau. Po savaitės – pavyzdžiui, trečiadienį prieš pietus – pristatysite savo dokumentus. Tada atgausite diplomą. Visa kita gausite prieš pat išvažiavimą...
       – Bet jeigu man prireiks paso?
       – Du mėnesiai nieko nekeis, be to, jūs neturite kitos išeities. Privalote suprasti, kad iki išvykimo už Sulamitą atsakote jūs. Mes rasime būdų įsitikinti, kaip ji jaučiasi, tuo labiau, kad ji nelinkusi slapstytis, turbūt pastebėjote. Pagaliau jūs norite ramiai mokytis ir daryti karjerą, ar ne tiesa?
       – Suprantu jus, – Marius praleido paskutinį sakinį negirdomis. – Iki pasimatymo.
       Skubiai išėjo iš kabinos ir giliai atsikvėpė. Įspūdžių tiek daug, kad norėjosi prisėsti. Vokietija – tai gerai. Gaila, nepasakė nieko tikslesnio. Gerai būtų porai metų... Sėkmę temdė tik tai, kad turės rūpintis ta lėle. Nors – penki, septyni susitikimai, ne daugiau. Marius staiga pajuto keistą pasitenkinimą, kad nepaspruks kaip koks primityvus suvedžiotojas, bet atsisveikins kaip pridera. Ką gi, puiku. Marius jau buvo įsitikinęs – dar ne sėkme, o tuo, kad žino, ką daryti. Ir kad viską padarys taip, kaip reikia.

       Sulamita keliauja prie jūros. „Lengvu žydru rūbu mergaitė vaikšto tarp vynmedžių ežių, pasilenkia į kažką žemai, išsitiesia ir dainuoja. Rausvi jos plaukai dega saulėje....“¹ Vagono lange vos vos regimas jos veido kontūras. „Ji viena – niekas jos nemato ir negirdi ...“² Sulamita krūpteli – greta šurmuliavę vaikai nuščiūva. Ji nepasikalba su jais, „... žydinčių vynuogių kvapsnis, džiaugsmingas rytmečio gaivumas ir karštas kraujas širdyje ją svaigina.“³ Ji pirštu paliečia lango stiklą, tą vietą, kurioje boluoja neryškus jos veido kontūras; mergina žvilgsniu kviečia, vilioja jį, „... ir štai naivios dainelės žodžiai gimsta jos lūpose ir, vėjo nunešami, jie amžinai pamirštami.“ Kaip neįtikėtinai gera, kad išmoko neskubėti! Dabar Sulamita daug geriau supranta, kur link veda jos kelias; jis nebekelia baimes – Sulamita išlaukė, kantriai, ilgai lūkuriavo. Ji įsivaizduoja įveikusi nelengvą savo gyvenimo atkarpą. Mergina dabar tvirtai įsitikinusi, kad tai, kas įvyko visai neseniai ir ką ji pastarosiomis savaitėmis pergyveno, labai padėjo suprasti save, apsivalyti nuo abejonių ir baimių. „Ji prieina arčiau ir žiūri į karalių, virpėdama ir susižavėjusi...“ ⁴ Sulamita šypsosi, paliečia knygą, gulinčią ant kelių. Traukinio ratai šaižiai cypteli, traukinys ima staigiai stabdyti. Sulamita staigiai pasvyra į priekį, knyga krenta ant žemės. Mergina pakelia ją, žvilgteli pro langą: priemiestis, kelionė baigiasi. Atsigręžia į vaikus, šie skubiai slepia šypsenas.
       Trečiadienis. Dvylikta valanda. Marius stovi prie durų ir kelia ranką prie skambučio. Atvažiavo prieš dvi valandas, pasivaikščiojo aplink stotį, ir štai jis čia. Per tą savaitę Marius truputį domėjosi, mėgino rinkti informaciją, tačiau pasigirti tikromis, išsamiomis žiniomis negalėjo; tik šiokios tokios nuogirdos. Apmaudu – jie su juo žaidžia. Be to, vokiškai jis kalba prastai. Anglų kas kita. Kaip ten bebūtų, šiandien jis turi sužinoti kuo daugiau smulkmenų. Paskambinti Marius nespėjo: durys atsivėrė, priešais jį stovėjo ponia šeimininkė. Pirmiausia krito į akis jos ryškus, violetinis šilko chalatas. Marius tiesiog nepajėgė atitraukti nuo jo žvilgsnio.
       Etiketas reikalavo abejingai nužvelgti lankytoją, tik paskui pakviesti į vidų. Irenai patiko jo kaklas. „Kam jis save taip sendina...“ – suirzo aikštingai; taip, kaklas ir juodi, tankūs plaukai... Prieškambaryje Marius stabtelėjo, tačiau moteris nekantriai mostelėjo, liepdama eiti pirmam. Žingsniuodama paskui jį, dar sykį nužvelgė figūrą taip, lyg kūnu jaustų tą jauną, stangrią odą, po ja judančius muskulus. „Jo tokios stiprios, raumeningos kojos...“ – Irena elgėsi lengvabūdiškai, tarsi tyčia norėtų save pribaigti. Viskas, pakirto kojas. „Viešpatie, kam taip skubi, brangioji“, – suaimanavo, mintyse švelniai kreipdamasi į save. Įsikabino į fotelį. Paskutinėmis dienomis kankino abejonės. Tiksliau – viena abejonė: ar ji turi teisę permiegoti su dukters draugu? Tiesa, anoks čia draugas, bet vis tiek... Kad ji, Irena, jo trokšta – faktas. Pokalbis telefonu tą patvirtino, išgirdo jo šaltą, mandagų balsą, ir sumaudė pusiaują. Irena laužė galvą nesuprasdama, kas ją taip įaistrina. Gal mandagus, vešus balsas, ar tokia pat laikysena? Jis – tikriausiai puikus mokinys, atsiribojęs, užsidaręs. Neatrakinamas, ir velnioniškai kryptingas. Šitas jaunuolis puikiai žino, ko nori. Į visa kita jam nusispjaut. Viso kito jam paprasčiausiai nėra, neegzistuoja.
       Irenos atmintyje išniro didelis, keistas vabalas – kažkada pavasarį stebėjo, kaip jis rėplioja tako skalda. Vabalas judėjo nerangiai, kojas dėliodamas kažkaip itin nepatogiai, aštrus skaldos akmenėliai sudarydavo jam beveik neįveikiamas kliūtis, bet vabalas vis tiek atkakliai rėpliojo. Irena bato galu jį paspyrė, vabalas apsivertė. Ji ilgai stebėjo beviltišką kojyčių mataravimą, kol pasidarė nuobodu. Bet kai po kurio laiko sugrįžo į tą pačią vietą, rado vabalą atsivertusį ir tebekeliaujanti ta pačia kryptimi.
       Irena galvojo ir apie dukterį. „Aš pradėjau tą istoriją. Todėl turiu pabandyti. Ne teisę... Bet aš turiu pabandyti!“ Aiškiau galvoti nesisekė; pagaliau viską apgaubė mistinio paslaptingumo aura. „Nesu vaikas, sugebu tvardytis, – ramino ji save, – todėl tokia stipri aistra – tikrai ne atsitiktinumas“. Vadinasi, ji tiesiog privalo paliesti, pajusti šitą kūną, atsigulti po juo pati, jeigu jau pasiuntė dukrai. Pagalvojusi apie tai, Irena prikąsdavo lūpą... Vis dėlto taip ir nenusprendė, kaip pasielgs; tačiau tarsi netyčia visai dienai atleido tarnaitę, o vyrui įteigė, kad pietauti namuose neverta, nes jos nebus ištisą dieną. Geriau vakare ji lauks restorane, „... aš kviečiu tave, Ričardai“.
       Marius sėdėjo mandagiai, tiesiai ir tylėjo. Irena klestelėjo priešais jį, užmetė koją ant kojos.
       – Atsinešėte pasą?
       Marius išsiėmė iš vidinės kišenės pasą ir atsargiai padėjo jį ant stalelio.
       – Popierius, bilietą ir visą informaciją gausite maždaug po pusantro mėnesio. Ir iš karto išvyksite. Kaip susitarėme, vasaros pabaigoje. – Irena atsistojo, ryžtingai perėjo kambarį, sugrįžo atgal ir sustojo ties foteliu, kuriame sėdėjo Marius. – Norite ko nors paklausti?
       Marius atsargiai pašnairavo į kairę. Jo žvilgsnis niekaip negalėjo išvengti ryškaus chalato; tai šiek tiek trikdė. Šiek tiek gniaužė kvapą. Marius suraukė kaktą nežinodamas, kur jam žiūrėti šnekant.
       – Ar negalėčiau sužinoti tiksliau – miesto, banko pavadinimo, kuriam laikui? – ant savo galvos jis pajuto Irenos delną. Buvo pasiruošęs teisintis, tačiau tas chalatas... Ir kambario sienos, išmuštos šilku. „Nedaugelis sau leistų...“ – minties nebaigė: chalatas pasilenkė, ir Marius pajuto jos lūpas. Godus, net plėšrus liežuvis, ir kažkoks nesuprantamas aromatas – Manus vos nenusičiaudėjo. Iš pradžių jis visiškai sutriko, rankos bejėgiškai gulėjo ant fotelio ranktūrių. Bet taip negalima, laiko apgalvoti visus variantus taip pat nebuvo, ir Marius pakluso pirmam natūraliam impulsui: viena ranka stipriai apkabino moteriškę, kita lėtai, tačiau ryžtingai atpalaidavo chalatą juosiantį diržą. Chalatui atsilapojus, Marius pašnairavo į nuogas moteriškės krūtis. „Kokia jauna...“ – dingtelėjo, tačiau ilgiau stebėtis neturėjo laiko: Irena ryžtingai nutempė švarką, virpančiais, nekantraujančiais pirštais sagstė marškinių sagas. Marius, vengdamas jos akių, įsisiurbė lūpomis į petį, jo rankos slydo vis žemiau; pagaliau vyriškis ryžosi – chalatas nuslydo, Irena liko nuoga. Dar sėdinčiam ji atsegė kelnių diržą.
       – Ateik, mažyti... – sušnibždėjo, tempdama paskui save prie sofos. Marius atsistojo, čiupo ją glėbin, ir po akimirkos abu nuogi krito ant sofos – – – – – – – – – – – – – –
       Marius gulėjo ant moters, įkniaubęs veidą į jos petį, ir bijojo atsikelti. Tai, kas įvyko, niekaip neišsiteko jo galvoje.
       – Kelkis, mažyti. Kelkis, man sunku – paragino jį Irena.
       – Atleiskit, – sumurmėjo Marius keldamasis ir paskubomis maudamasis kelnes. Irena grakščiai pašoko, susijuosė chalatą ir įsitaisė fotelyje. Pridengus didesnę dalį kūno, Mariui pamažu grįžo savitvarda. Jis net pralinksmėjo. Įsispyrė į batus, brūkštelėjo delnu plaukus ir pasižiūrėjo į moterį.
       – Atleiskit, gal aš jau eisiu, – atsargiai iškvėpė.
       – Skubi?
       – Aš nežinau... galbūt viskas truputį per greit. Matot, aš dar tebesikreipiu – „jūs“. Be to, atrodo, viską sužinojau, – po akimirkos skubiai pasitaisė. – Beveik viską.
       – Na, štai. Norėjai tikslesnių žinių; puiku, tu jas gausi, mažyti, – Irena nusijuokė. Marius nuleido galvą. Ją pakėlęs, išvydo į save įsmeigtą pavargusį žvilgsnį. – Papasakok man apie Sulamitą...

       „Negimusių sielų balsai...“ – skaitė Sulamita. – „Sąlygos, kurios padėtų jas užpildyti ir leistų joms gimti, perlipti iš „limbo“ į „gimimą“⁵. Nukreipė žvilgsnį į langą – naktis, tylu. „O aš?“ – pagalvojo. Užgesino šviesą ir atsargiai išstypino į naktį. Atsisėdo ant slenksčio laiptelių. „Ar aš jau gimusi? Ne, kažkas ne taip. Jis kalba ne apie tai – jei esu gimusi, vadinasi, aš esu aš. O jis kalba ne apie tai. Jis kalba apie sąlygas... Jis jų reikalauja; atrodo, net reikalauja jų pastovumo. O aš... manoji sąlyga yra meile.“ Kita mintis buvo natūrali išvada: bet Sulamita sutriko. „Vadinasi. Marius... Jis yra sąlyga. O jeigu...“ Sulamitai staiga užgniaužė kvapą. Ji nutilo, sėdėjo ir sunkiai alsavo. „Bet Sulamita“, – pagaliau švelniai, globėjiškai tarsi į vaiką kreipėsi į save, – „privalai matyti, kalbėti iki galo. Neįmanoma, kad būtų kitaip“. – Mergina giliai įkvėpė. „Vadinasi, mano sąlyga – Marius. O jeigu jo nebūtų...“
       Atvažiavo Marius. Liepa jau įpusėjo, ir Marius atvažiavo. Sulamita bėgo asfaltuotu takeliu prie stovyklos vartų. Bėgo basa, jai ką tik pasakė, kad jos laukia, ir Sulamita bėgo greitai. Prie pat vartų sunkiai alsuodama apsidairė. Iš pradžių jo nepažino, nors čia stovėjo vienas vienintelis, tik nusigręžęs dairėsi į pušis. Buvo apsirengęs baltais, elegantiškais rūbais. Sulamita sutriko. Atsargiai prisiartino, sustojo už nugaros.
       – A, Sulamita, – Marius atsigręžė. Rankoje laikė geltoną rožę. Sulamita įsistebeilijo į gėlę, neįstengė atplėšti nuo jos akių, kažkodėl pasidarė sunku kvėpuoti – mergina susvyravo, ištiesė ranką, įsikibo į Marių. Šio veidas ištįso.
       – Kas yra?
       – Mariau, – sušnibždėjo Sulamita, – aš bijau... – Ji prigludo prie vyriškio. Marius susiraukė. Netikėtai jam toptelėjo viena mintis, ir išraiška veide akimirksniu pasikeitė.
       – Tu nėščia? – paklausė tiesiai. Sulamita atšlijo.
       – Ne, Mariau. Viskas gerai. Gal užeisi... – mergina nuleido galvą, kad vyriškis neregėtų jos veido. „Negerai, negerai , – galvojo susigėdęs Marius. „Užmiršai, kur atvažiavai, žioply“
       – Jeigu kviesi, – jis šyptelėjo. – Atleisk, Sulamita. Šita gėlė tau, – jis ištiesė rožę ir pabučiavo merginos skruostą. Sulamita nušvitus žiūrėjo į Marių, norėjo žiūrėti ilgai ilgai, tačiau atsiduso, paėmė jo ranką:
       – Ačiū, Mariau. Eime į kambarį, išgersime arbatos. O gal tu išalkęs, čia yra valgykla.
       – Geriau – arbatos, – Marius lengviau atsikvėpė. – Aš neišalkęs. Tu gyveni puikioje vietoje.
       – Taip, čia puikios vietos, – žingsniuodama greta, kalbėjo Sulamita. – Pušys iki pat jūros. Gyvename gamtos prieglobstyje, nors miestas netoli. – Sulamita susimąstė. Paskui pridūrė: – Tiesą sakant, viskas čia netikra. Tiek, kad ramu.
       – Nenorėtum čia pasilikti?
       Mergina papurtė galvą.
       – Štai mano kambarys, – ištiesė ranką, rodydama į vieną ryškiai nudažytų namelių.
       Gražu... – Marius susižavėjęs dairėsi. – Tavo namelis žalias kaip kokioje pasakoje.
       Pro žemas duris atsargiai įžengė pirmas, apsidairė – mažytis kambarėlis nuožulniai žemėjančiomis lubomis.
       – O, – Marius nusivylęs pastukseno plonytėlaites sienos lenteles. – Čia gi nieko daugiau nėra, viskas girdėti. Ar naktimis nebūna šalta?
       Sulamita papurtė galvą.
       – Negalėčiau čia gyventi! – Marius prisėdo ant žemutės kušetes.
       – Nepyk, – Sulamita nedrąsiai priklaupė greta, ėmė glostyti jo plaukus, veidą. – Tu nelabai skubi, tiesa? Aš tavęs taip pasiilgau.
       Žvilgsnis kvietė Marių. Kvietė nuolankiai, maldaujamai. Jis kiek atsainiai apkabino merginą. Tik truputį spustelėjo, ir Sulamita prigludo prie jo. Jos lūpos pačios surado vyriškio lūpas, siurbėsi į Mariaus veidą, tačiau stokojo gašlumo. Atrodė, kad mergina veržiasi į jį, nori visa pasislėpti jo kūne. „Neįmanoma, – liūdnai galvojo Marius. – Ji visai neseksuali“. Marių slėgė ne savigrauža ar sąžinė, bet situacijos absurdiškumas, toji pakopa, kai aplinkybės pačios visiškai nepaisydamos tavęs, ima veikti savo nuožiūra. Palaiminga ištikimybė šūkiui „Viskas praeina!“ nebegelbėjo, ir Marius pasidarė panašus į laivą pramuštu dugnu, plūduriuojantį atviroje jūroje. Reikėjo skubiai lopyti skylę, kitaip... „Velnias!“ – sumurmėjo mintyse Marius. „Kas čia dabar!“ – atplėšė nuo savęs Sulamitą.
       – Arbata, – murmėjo kiek galėdamas švelniau, išgąsdintas savo grubumo. – Sulamita, arbata. Girdi?
       Mergina niekaip negalėjo atsitokėti, sunkiai alsavo, pirštais graibstėsi skruostų, krūtinės, jos ranka nuslydo vyriškio marškiniais. Jis glostė jos plaukus ir kartojo, monotonišku balsu ramindamas ją, o gal save:
       – Arbata, mieloji. Vanduo užvirė.
       Pagaliau Sulamita giliai atsiduso ir sušnibždėjo:
       – Aš taip tavęs pasiilgau...
       Ji padėjo galvą Mariui ant kelių. Šis jau nebesiryžo nieko sakyti. Tačiau virdulys ūžė kiek galėdamas, Sulamita atsikėlė. Apimtas prieštaringų jausmų, Marius darėsi apatiškas. „Nieko sau kaina. Bet už ką? Negi ėmei abejoti? To betrūko... Juk ne tu kaltas, kad tokios žaidimo taisyklės.“
       –... Bet pavargau, – netikėtai išsprūdo garsiai. Sulamita – suplukusi, paraudusiais skruostais – atsigręžė.
       – Išgersim arbatos, – ir baigė triūsinėti apie stalą, padėjo ant jo du mažyčius puodelius, arbatinuką, sausainių. Prisėdo šalia.
       – Puodelius atsivežiau iš namų. Du, – mergina šypsojosi, Marius vyptelėjo linktelėdamas.
       – Mes galim pasivaikščioti pajūriu. Čia pušynai, kopos. O nuostabiausia, kad visiškai nieko nėra, nė vieno žmogaus. Aš ten praleidžiu beveik visą laisvalaikį.
       – Tu jo turi? – paklausė Marius, imdamas puodelį. Sulamita gūžtelėjo:
       – Turiu, nemažai. Aš – tik auklėtoja: prikelti, pažiūrėti, ar sumigo, nuvesti maudytis, pavalgyti.
       – Norėjau tave nusivežti į miestą. Seniai čia bebuvau, – Marius atsigręžė į merginą.
       Sulamita tylėjo. Ji bijojo rodyti nusivylimą – taip norėjo praleisti neilgą jo buvimo laiką dviese. Tik dviese. Nulįst kur nors į kopas – tik jūra ir jiedu. Ji išsiprašytų vienai dienai, galėtų. O miestas... Prapulti šurmuly, galima sakyti, taip ir nesusitikus.
       – Gerai, – atidžiai stebėdamas merginą, jis atsiduso. – Šiandien – pasivaikščioti, o ryt aš išvažiuoju. Tikiuosi, mane palydėsi? – Marius atsistojo. – Ar čia yra parduotuvė? Vakare būsiu žvėriškai išalkęs. Ką gi, – pasilenkęs pažvelgė pro langą, pasirąžė, – weekend!
       Sulamita prikrovė krepšį maisto ir rankšluosčių, sutvarkė kažkokius savo reikalus, ir jie iškeliavo. Marius vijo šalin abejones. Ką gi. Gal iš tiesų – geriau neapsimetinėti. Be to, juk yra jūra, pušynas – aplinka nuteikia taikai ir ramybei. Apie Vokietiją teks pranešti šiandien. Norėjo – rytoj. Ką padarysi...
       Jie toli nukeliavo. Nuogi maudėsi jūroje. Sulamita neklydo – vienišos, ramios vietos. Pasitraukė į kopas, įsitaisė netoli senų pušų. Aišku, Marius mylėjo ją. Mylėjo ilgai. Sulamita sudrebėdavo tarsi purtoma karštinės, dejavo, ašarų upeliai lėtai lėtai keliavo smilkiniais žemyn ir prapuldavo smėlyje. Marius viską mate, pastebėjo kiekvieną, menkiausią smulkmeną. Gal padūmavusi giedra, ramus jūros ošimas, gal darkąs... – tiktai nebuvo čia jokio prisivertimo ar apsimetinėjimo. Buvo tik Marius ir Sulamita, tik jiedu. Staiga jis prisiminė jos motiną, ir jį nutvilkė karštis. „Nesulyginama...“ – vyriškis gulėjo prisimerkęs, o Sulamita glostė jo kūną. „Motinos technika – Sulamita to niekada nesupras.“ Vakarėjo.
       – O tu galėtum nuoga – tarp kitų žmonių, pavyzdžiui, pliaže? – paklausė Marius.
       Sulamita kilstelėjo galvą.
       – Ne, negalėčiau, – atsakė patylėjusi.
       – Bet kas čia baisaus? Jaunas, gražus kūnas – slėpdama po drabužiais, tu kaip tik ir suteiki jam dviprasmybės, verti galvoti apie seksą, – Marius atsisėdo.
       – Suprantu, bet vis tiek negalėčiau, varžyčiausi...
       – O su manim?
       Sulamitos žvilgsnyje atsispindėjo nuostaba ir truputis nuoskaudos.
       – Bet... aš myliu tave. Tu esi man viskas, Mariau, – mergina nuleido galvą. Jis skubiai pasilenkė, priglaudė merginą prie savęs. Paskui suėmė delnais jos smilkinius, pabučiavo į lupas, kurį laiką žiūrėjo į ją.
       – Taip, Sulamita, tačiau tu gyveni tarp žmonių.
       – Aš turiu tave, Mariau, daugiau man nieko nereikia. Marius paleido jos galvą.
       – Bet pasaulis reiklus, Sulamita. Taip lengvai jis tavęs nepaleis. Visi jam reikalingi, tu irgi.
       – Tu esi mano pasaulis.
       – Aš išvažiuoju.
       – Bet grįši.
       Marius šyptelėjo.
       – Aš išvažiuoju į Vokietiją. Dvejiems metams.
       – Aš gi sakiau – grįši.
       Marius nuleido galvą. Ilgai tylėjo.
       – Grįšiu, – pagaliau pasakė stodamasis. – Jau vakarėja, gal eikim namo.
       Miegoti jam teko ant grindų – Sulamita iš kažkur parvilko porą čiužinių. Marius sapnavo neįtikėtinai absurdišką sapną – ilgas, kankinančias savo paties laidotuves. Visą laiką tarsi stebėjo jas iš šalies, smulkmeniškai, priekabiai tyrinėdamas velionio rūbus, veido išraišką, karsto kokybę, susirinkusius žmones, gėles. Tūnojo lyg prirakintas kamputy, atėję atsisveikinti stumčiojo jį, laipiojo ant kojų ir atsigręžę šypsojosi atsiprašinėdami. Mariui labiausiai įstrigo jų visų blizgantys, balti dantys. Jam atrodė, kad tai tęsėsi ištisą naktį. Pabudo suirzęs. Spėliodamas, ar dar anksti, žiūrėjo į langą ir pajuto Sulamitos žvilgsnį nuo kušetės. Toks pat prašantis, kviečiantis žvilgsnis. Marius greitai atsistojo.
       – Žinai, sapnavau nemalonų sapną, – pasakė, suraukęs kaktą. – Savo paties laidotuves, – ištarė, prisėsdamas prie merginos. Sulamita norėjo keltis, bet vyriškis neleido jai. – išgersi ko nors? Aš paruošiu, – užkaitė vandenį, surado arbatos. Turėjo kažką daryti: judėti, pliaukšti niekus, kilnoti indus, kad tik nereikėtų tūnoti ramiai. Nervino visą laiką sekiojąs Sulamitos žvilgsnis.
       – Tu blogai jautiesi, Mariau?
       – Nežinau. Gal nervai. Turbūt tas sapnas.
       Sulamita patylėjo. Marius tebesitrankė po kambarį.
       – Tu netiki sapnais?
       – Tikėti, netikėti – koks skirtumas. Ką pagaliau gali reikšti laidotuvės? Dalyvauti savo paties laidotuvėse...
       – Laidotuvės reiškia pabaigą, Mariau.
       Vyriškis išjungė elektrinį virdulį, atsargiai, rūpestingai pripylė arbatinuką verdančio vandens. Priėjęs prie lovos, atsisėdo kojūgalyje.
       – Išgerkim arbatos, – pasakė taikiai. – Užmirškim tą sapną, išmušė jis mane iš pusiausvyros. Dabar jo nebėra, viskas. Basta.
       Marius išvyko dar prieš pietus, sakė vakare turįs kažkokių reikalų. Atsisveikindamas pabučiavo į lūpas ir nusigręžė. Sulamita stypsojo prie autobuso. Marius kažką kalbėjo, Sulamita mėgino jam atsakyti, autobusas suburzgė ir pamažu pajudėjo.

       Jis ilgai nesirodė. Kartą skambino, sakėsi turįs galybę su išvažiavimu susijusių rūpesčių. Mariaus entuziazmas Sulamitą glumino. Telefonu pranešė atvažiuosiąs jos iš stovyklos pasiimti. Lyg atsiprašinėdamas... Sulamita vis labiau tilo – kažkas ne taip; ji nesiskundė, nieko nekaltino, tik nakvišos veidu klajojo paskui vaikus. Šie ėmė auklėtojos vengti. O mergina kantriai laukdavo nakties.
       „Širdis mano sudrebėjo ir prasiskleidė tau, kaip prasiskleidžia žiedas vasaros nakties metu nuo pietų vėjo. Kuo tu taip pavergei mane, mano mylimasis?“⁶ Sėdėdama ant slenksčio, Sulamita keletą kartų pakartojo paskutinę frazę. O naktis šiandien rami. Tik televizoriaus garsai lyg paklydėlis šuo klajoja po stovyklą. Niekad nebūna taip, kaip reikia. „Nesvarbu, – galvojo Sulamita, – nereikia blaškytis“. Vis dažniau prisimena: „... perlipti iš limbo į gimimą...“. „Jei liksiu ten, kur buvau, bet visai ne tokia, pasikeitusi, kas aš tada būsiu? Aš negalėsiu, jau dabar negaliu...“ Sulamita prisiminė knygą: „Ne, Sulamitą nužudė...“ Mintis apie mirtį aplankė visiškai ramiai, buvo skaidri, panaši į naktį. Sulamita atsirėmė į staktą, galvoje ilgam įsivyravo tyla, tik žvilgsnis neskubėdamas keliavo pušų kamienais. Pagaliau atsiduso ir atsistojo. „Negalvoti. Apie nieką negalvoti“, – mergina tyliai užvėrė kambario duris.
       Paskutinių dienų rutina privertė Sulamitą daugiau judėti. Pagaliau štai ji, išvykimo valanda. Visi šurmuliuoja, būriu leidžiasi prie jūros atsisveikinti, garsiai juokiasi, graudinasi. Prisikrovusi du pilnus krepšius, Sulamita sėdi savo kambaryje ir nieko nežino.
       – Vos suradau. Sveika, – tarpdury Marius. Sulamita tyli išsigandusi. – Aš viską suprantu, – vyriškis čiumpa krepšius, – bet gal apie viską važiuodami, mašinoje.
       Suima krepšius viena ranka, kita apkabina merginą. Sulamita paklusniai stojasi, eina su juo. Labai gerai, kad visi kažkur išsilakstę. Jie žengia tylėdami asfaltuotu takeliu pro senas pušis. Mariaus ranka ant Sulamitos pečių. Palei vartus stovi keletas automobilių. Prie vieno iš jų priveda merginą Marius, numeta krepšius ant užpakalinės sėdynes, sodina ją į priekį, užsega saugos diržą. Įsėdęs pašnairuoja į Sulamitą ir skubiai išvairuoja į kelią.
       – Tu – namo ar pas tėvus? – paklausė Marius, kai jie jau lėkė greitkeliu.
       – Viešpatie, – Sulamita suglumo, po akimirkos jos skruostais jau riedėjo ašaros. Marius to tikėjosi, todėl stabdydamas pasuko į šalikelę.
       Mergina raudojo ilgai, Marius kantriai glaudė ją prie savęs. Pamažu atgijo Sulamitos rankos, ėmė glostyti vyriškio pečius, atsargiai lytėjo jo veidą.
       – Važiuojam? – jis nusišypsojo ir, nelaukdamas atsakymo, užvedė variklį. Automobilis vėl pasileido pirmyn. Po kurio laiko Marius krenkštelėjo.
       – Tu žinai, rūpesčių iš tikrųjų turėjau daug; niekada nebūčiau patikėjęs, kad, išvažiuojant stažuotis, reikia sutvarkyti tiek visokiausių reikalų. Tikrai, tai tiesa, Sulamita, aš nesiteisinu.
       – Tu išvažiuoji stažuotis...
       – Taip, tobulintis. Dirbti ir tobulintis, – jis truputį pravėrė langelį. – Tiesą sakant, man labai pasisekė. Dabartinė padėtis neteikia beveik jokių galimybių. Klerkas, ir tiek. O ten, jeigu stengsies, gali užmegzti ryšius, gauti rekomendacijas, galbūt net galimybę likti... tai yra, likti toje sistemoje, – skubiai pridūrė.
       – Aš tuose dalykuose nieko neišmanau. Tikriausiai turėjai dalyvauti konkurse?
       – A... taip. Apskritai – taip, – Marius šyptelėjo. – Tačiau konkursai – tai dar ne viskas. Matai, Sulamita, paprastai tokia galimybė būna viena, o norinčių ja pasinaudoti daug. Ir dauguma pakankamai talentingi ir puikiai pasiruošė. O tada išbandoma viskas: mokėjimas prieiti bet kokia kaina, pinigai, rekomendacijos, intrigos, dar dievai žino kas. Turiu pasakyti –man pasisekė. Tu žinai mano kilmę. Tokiuose žaidimuose tai – pati nykiausia aplinkybė. Per daug gerai tą suprantu, todėl sėkmė ypatingai maloni.
       – Tu sakei – reikia ne tik žinių, bet ir intrigų...
       – Taip, – Marius nutraukė jos sakinį. – Teko pereiti daug ką, – suraukė kaktą, truputį patylėjo. – Bet kitos išeities neturėjau. Aš noriu save išbandyti. Juk esu finansistas, tikiuosi, ne pats blogiausias. Man atrodo, tai reikia pereiti, jeigu nori nusiraminti, tai yra, ramiai dirbti. Be to, labai daug ką supranti. Pagaliau – kam daugiau paskiriame save, jei ne pasirinktam darbui? Aišku, jeigu sutinki likti šlavėju, tada taip. Bet jei sieki daugiau, kaina kyla.
       Sulamita susimąsčiusi žvelgė į kelią:
       – Mano ir tėvų santykiai šita prasme – grynas nesusipratimas. Žinai, vežk mane namo – neturiu jėgų šiandien važiuoti pas juos.
       Kaimą pasiekė jau pavakare. Sustoję prie vartelių, neskubėjo išlipti. Sulamita, žiūrėdama į gelstanti klevą, pagaliau sušnibždėjo:
       – Liksi šiandien?
       Vyriškis tylėdamas visu kūnu linktelėjo. Naktį Marius visiškai nenorėjo miegoti. Jiedu gulėjo apsikabinę ir tylėjo. Jau auštant Marius nepaprastai rimtai pasakė:
       – Sulamita, po savaitės aš išvažiuoju. Į Vokietiją, – mergina dar stipriau prie jo prisispaudė.
       Rytą jis išvažiavo anksti. Sukdamas į greitkelį, vis galvojo apie praėjusią naktį ir suvokė, kad nori sugrįžti.
       Sulamita dar mėgino užsnūsti, tačiau nesisekė. Nutarė keltis. Gerdama arbatą suprato, kad turi paskambinti tėvams. Nematė jų ištisą vasarą – taip dar nėra buvę. Pakeliui į kaimo paštą sutiko keletą mokinių, pasisveikinę šie skubiai smukdavo į šalį. Renkant numerį, neapleido nuojauta, kad pokalbis nepasiseks. Išgirdusi pypsėjimą, Sulamita stipriai, mėšlungiškai sugniaužė telefono ragelį. Aparatas kažkaip keistai traškėjo.
       – Laba diena! Alio! Mamytė? – nenatūraliu, įsitempusiu balsu pradėjo šaukti Sulamita. – Mamytė? Taip, Čia aš! – mergina nutilo, atsiduso. – Iš kur? Iš... iš... – Sulamita sutriko, prikando lūpą, pagaliau ryžtingai ištarė: – iš namų. Grįšiu po savaitės... Nieko, mamyte... viskas gerai. Pasiilgai? Aš irgi, –pagaliau mergina nusišypsojo, pirštas slinko telefono kabinos stiklu. – Bet dabar niekaip... gerai. Ačiū tau. Viskas gerai, pailsėjau... Įdegiau? Nežinau... gerai. Aha. Pasimatysim. Ačiū tau, mamyte...
       – Kiek aš skolinga? – išėjusi iš kabinos, paklausė mergina paštininkės. Ši tik abejingai mostelėjo ranka. Vienas mamos pasakymas nudžiugino. Tik du žodžiai: „suprantu tave“. Ne tiek patys žodžiai, kiek mamos balsas, juos tariant. Pakeliui į namus Sulamita nupirko maisto, grįžusi vėl atsigulė, tačiau užmigti vis tiek neįstengė.
       Sužinojęs, kad Marius stažuosis Vakaruose, pažįstamas paskolino mašiną visai savaitei. „Gerai“, – grįždamas galvojo vyriškis. „Traukiniu neištverčiau“. Jau žinojo, kad paskutinę savaitę bus su Sulamita. Reikalai sutvarkyti. Šiandien atliko paskutinį, svarbiausią vizitą pas merginos tėvą. Šį kartą vienas. Tėvas, kaip ir tada, tylėjo. Ką gi, jo reikalas... Svarbiausia, Marius gavo voką. Ten buvo viskas: bilietas, adresai, rekomendaciniai laiškai – žodžiu, viskas.
       „Stutgart“ – perskaitė gatvėje miesto pavadinimą. Krūtinė užkaito. Sunku patikėti. Permetė akimis kitus popierius. „Traukinys šeštadienį, į Berlyną. Aha, ten persėsti. Markės“, – vyriškis apsidairė ir sugrūdo jas atgal į voką. Jam pasirodė, kad pinigų gana daug, tiek tikrai nesitikėjo.
       „Jeigu ji žinotų... jei žinotų... Mažas, tylus žvėreli, vardu Sulamita, atrodo, tik dabar ir pradedu tave suprasti – kai laiko beveik nebeliko“, – Marius susiraukė, prisimerkė, tarsi į akis šviestų saulė. Galėtų pabėgti. „Galėčiau pabėgti jau šiandien“, – nenoromis šyptelėjo, važiuodamas pro pirmąsias sodybas. „Niekur tu nepabėgsi.“ Artėdamas prie Sulamitos namų, pajuto nerimą.
       Nerimas nepaliko jo visą savaitę. Kiekvieną vakarą kartu su juo grįždavo pas Sulamitą. Marius kentėjo. Jam užteko išminties suprasti, kad kančia tik didės. Nežinia, kada viskas baigsis, tačiau laukti ir ruoštis tam jis neturėjo jėgų. O Sulamita visą laiką buvo tokia pat, jos veide nebuvo žymu jokiu pasikeitimų – kiekvieną vakarą jį pasitikdavo jos švytinčios akys. Merginos akys švytėjo šiluma ir susitaikymu, ir begaliniu atsidavimu, o baimė vis labiau gniuždė Marių. Priešpaskutinę dieną grįždamas lėkė taip beatodairiškai, kad netoli kaimelio vos nesusidūrė su priešpriešiais flegmatiškai atslenkančiu pienovežiu. Užbėgo laipteliais, įpuolė į kambarį ir kaip paklaikęs ilgai spaudė ją prie savęs. „Aš niekur nevažiuosiu, niekur,“ – vapėjo virpėdamas, stipriai apkabinęs merginą.
       Visą paskutinę naktį jie kalbėjosi – Marius neįtikėtinai daug pasakojo, kalbėjo skubėdamas, tarsi vejamas bėrė žodžius, neleisdamas merginai net įsiterpti. Jisai tiek daug turėjo pasakyti! Apie dalykus, kuriuos tarėsi pamiršęs, apie vaikystę, pačią ankstyviausią, su tokiom smulkmenom, kurių priminimas anksčiau jam būtų atrodęs gėdingas. Tačiau liežuvis judėjo tarsi prieš jo valią, o atmintis žydėjo lyg kaktusas. Penktadienis, paskutinė diena – Marius sekiojo paskui merginą tarsi šunelis, neišleido jos iš akių nė akimirkai. Tokio bejėgiškumo savo gyvenime jis dar nebuvo patyręs. Sulamitos veide iki paskutinės akimirkos nebuvo matyti nė menkiausio nuovargio šešėlio, tik akys visą laiką žėrėjo. Marius nubėgo į kupė, susidėjo daiktus. Sugrįžo pas Sulamitą.
       – Tu neturėsi kaip parvažiuoti...
       – Nesvarbu, Mariau, – Sulamita šypsojosi. Paskutiniu metu šypsena nebeapleido jos veido. – Gal važiuosiu pas tėvus.
       – Tu liksi mokykloje?
       – Taip. Liksiu mokykloje.
       – O tėvai?
       – Kam apie tai, Mariau? Mes – iš skirtingų pasaulių.
       – Pasaulis yra vienas, Sulamita. Kodėl tu šito nenori pripažinti? – Marius pradėjo karščiuotis. – Jame užtenka vietos ir laiko viskam! Tavo tėvai sukaupę gyvenimo patirties, jie galėtų tau padėti! Kodėl tu šaliniesi?
       Sulamita prigludo prie Mariaus.
       – Mariau, jau viskas, – mergina pakėlė galvą. Jos akys žėrėjo. – Tau reikia eiti. Aš prisiminsiu tave tik kaip stebuklą. – Sulamita kalbėjo tyliai ir ramiai. Iš žėrinčių akių vienas po kito blizgėdami tekėjo ašarų karoliukai. Tačiau veido jie nekeitė – lyg būtų patys sau, nežinia iš kur atsiradę ir keliaują savo nežinomais keliais. Lyg būtų ne Sulamitos. Marius įsikirto į jos veidą, priglaudė, prispaudė prie krūtinės. Netoliese stovįs policininkas smerkiančiai nužvelgė Marių.
       – Aš grįšiu, – nukirto atsitraukdamas, įsmeigdamas akis į merginos veidą.
       – Tu grįši, – aidu pakartojo jos lūpos. Marius atsitraukė dar žingsnį ir greitai nusigręžė...
       Sėdėdamas prie lango, žiūrėjo į Sulamitą. Traukinys trūktelėjo, ir mergina tyliai dingo iš akių.
       Marius išsiėmė cigaretes. „Velniop pažadus!“ – plėšriai išsišiepė blyškiam savo atvaizdui, šmėkščiojančiam naktyje už vagono lango.
       Daugiau Marius nenorėjo... nebegalėjo, nes jautė, kad žinojimas prislėgs, jau dabar slegia tai, ką laikė savo asmenybės šerdimi, ką brangino, puoselėjo ir pavydžiai saugojo.

       Sulamita parvažiavo naktį. Kad dukra grįžusi, Irena sužinojo iš tarnaitės, rytą tvarkiusios antrą aukštą ir netyčia užtikusios Sulamitą miegančią. „Miega.., gerai“, – patenkinta vaikštinėjo po butą, rūpinosi tualetu, gėrė kavą. Praeidama pro laiptus, keldavo galvą aukštyn, įsiklausydavo. Galima sakyti, nematė Sulamitos nuo to laiko, kai tai atsitiko. Ilgai. Tačiau apskritai sumanymas, atrodo, pasiteisino, mintyse ji jau dėkojo Zitai: mergina miega, taisosi, jokių akivaizdžiu dramų. Na, gal ir bus liūdna: natūralu, būna blogiau. Bet reikia pamatyti ją pačią! Ričardas iš pat ryto surūgęs. Išgėrė kavą ir kažką burbtelėjęs skubiai išvažiavo. Tegul. Jei tai dėl Sulamitos, jis, paukštelis, mąsto labai paviršutiniškai, Irena dar privers jį atsiprašinėti. Reikia laiko, tiktai šiek tiek pakentėti!
       Galų gale, genama smalsumo, tyliai užbėgo laiptais aukštyn, prie Sulamitos durų sustojo, įsiklausė. Atsargiai spustelėjo rankeną.
       Sulamita nubudusi kurį laiką gulėjo nejudėdama. Visas kūnas buvo aptirpęs, tarsi vakar būtų ilgai ir sunkiai dirbusi. Prisivertė atsikelti. Ilgai žiūrėjo į veidrodį. Taip, vakarykštės akys, vakarykštis veidas. Sulamita nenorėjo judėti! Tiesiog atsisėdo ant senos savo lovos, atsirėmė į sieną, susigūžė. Durys lėtai atsivėrė. Irena neįėjo, sustojo tarpduryje:
       – Sulamita! Nesutrukdžiau? Taip ilgai nesimatėm...
       Mergina paklusniai tarsi mokinė atsistojo, nerangiai prisiartino prie motinos, apkabino ją, priglaudė galvą prie peties.
       – Vaikeli, – motina susigraudinusi glostė dukters plaukus, – dukrele tu mano. Mes taip pasiilgom viena kitos, ar ne tiesa? – ji mielai būtų suėmusi delnais Sulamitos galvą, tačiau neišdrįso. – Sulamita, gal atsitiko kas nors?
       – Ne, nieko, mamyte, – Sulamita pakėlė galvą, atšlijo. –Vakar per daug vaikščiojau, truputį pavargau.
       Irena dabar matė dukters veidą, nors Sulamita žiūrėjo kažkur pro motinos petį į pušinėmis lakuotomis lentelėmis iškaltą koridoriaus sieną. Ji mėgino nusigręžti, pasitraukti į kambario gilumą. Tačiau Irena buvo greitesnė, ryžosi, apkabino merginos pečius, švelniai paklausė:
       – Daug vaikščiojai? Vakar grįžai naktį? Aš net nepajutau, tarnaitė rytą pranešė.
       – Taip...
       – Kur tu buvai? Tai paslaptis? Aišku, gali nepasakoti, jeigu nenori.
       – Ne, nieko... taip – reikėjo...
       Dukters elgesys ūmai prikėlė seną apmaudą. „Nepasikeitė, – toptelėjo. Niekas nepasikeitė“. Irena atsiduso.
       – Na, jei jau atsikėlei... tikiuosi, ateisi išgerti arbatos?
       – Taip, mamyte, – dukra šyptelėjo. Tik truputį susitvarkysiu.
       – Gerai. Ateik, aš pasiilgau tavęs.
       – Aš irgi.
       Irena staiga prisitraukė dukrą, apkabino.
       – Dukrele...
       Sulamita priglaudė galvą prie motinos peties, pakėlė rankas, uždėjo jas ant pečių – kurį laiką jos taip ir stovėjo.
       – Gerai, – sušnibždėjo mama. – Tai tu ateisi?
       Sulamita linktelėjo. Irena nusigręžė, pasuko laiptų link.
       „Ramybės, brangioji“, – nervingai, lipdama žemyn, galvojo ji. – „Ne taip greitai, ne.“
       Laiptų apačioje ją pasitiko telefono skambutis. Prieškambaryje pakėlė ragelį.
       – Klausau, – atsiliepė melodingu balsu, pažvelgė aukštyn. – Gerai, kad paskambinai. Luktelk, aš pakelsiu miegamajame...
       Padėjo ragelį į vietą, žvilgtelėjo į laiptus ir nuskubėjo į miegamąjį. Įeidama rūpestingai uždarė duris paskui save.
       Kai tik motina pasitraukė, Sulamita nebežinojo ką daryti. Sustojo prie senos komodos. Pradėjo traukyti stalčius. Kaip gerai dabar būtų tūnoti savo kambaryje! Susigūžti ant lovos ar krėsle ir nieko nieko nedaryti... Viršutinis stalčius nenorėjo atsidaryti – Sulamita trūktelėjo stipriau: sąsiuviniai. Žiūrėjo, glostė juos ranka – akyse ėmė tvenktis ašaros. Nekreipdama į jas dėmesio, paėmė pirmą pasitaikiusį. Pervertė puslapius. „Dieve, dienoraštis...“ – Sulamita atsivertė pradžią. Taip, dienoraštis kurį pradėjo paauglystėje ir rašė iki studijų pradžios. Skaitydama pasitraukė nuo komodos, nuėjo prie rašomojo stalo po vieninteliu šiame kambaryje langu, vasarą beveik užgožtu apskritalapio sausmedžio. „Tikrovė mūsų sąmonėje priklauso nuo nuomonės. Ten, kur norime matyti vien tik bloga, tą ir matysime. Tačiau ji to nenusipelno. Ji nieko nenusipelno...
       ... tu turbūt pastebėjai, kad minčių grožis daug patrauklesnis už išorinę jų išraišką; tu turbūt pastebėjai, kad besąlygiškas – be menkiausio savęs teisinimo – savo kaltės suvokimas, gėdos jausmas vėliau tau pačiai baisiai brangiai kainuoja...“ – Sulamita pakėlė galvą, pažvelgė į apskritalapio sausmedžio šakeles, švelniai brūžuojančias langą. Pagaliau kažkur giliai, sąmonės gilumoje šmėkštelėjo prisiminimas apie pažadą mamai. Reikėjo eiti. Ji nežinojo, kiek laiko čia rymojo; keista, kad jos dar nepakvietė.
       Telefono aparatą nusinešė prie veidrodžio. Patogiai klestelėjo ant pufo, pakėlė ragelį ir, žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, paklausė:
       – Zita?
       Klausydamasi draugės balso, nusišypsojo.
       – Nekantrauji, taip? Aha, aš irgi nekantravau. Nežinau nežinau – nei nuvylė, nei labai nudžiugino: miegojo, depresijos požymių nepastebėjau. Tokia kaip anksčiau... Sakai? Nemanyčiau. Matai, Sulamita nemoka meluoti. Nei gudraut... Čia jos bėda... cha, cha. Ne, ką tu. Aš tau labai dėkinga... bet Sulamita neatvira su manim, lygiai kaip anksčiau, kaip visada – aš tą pastebėjau... – Irena ilgai klausėsi Zitos, stebėdama savo veido išraišką veidrodyje – tai jai padėjo susikaupti. Zita aiškino išsamiai ir smulkmeniškai. Kai baigė, Irena pagaliau linksėdama atplėšė žvilgsnį nuo veidrodžio. – Taip taip, ko gero, tavo tiesa. Matyt, taip ir padarysiu. Tu kaip visada įžvalgi, brangioji... Bet ne šiandien – būtų per staigu. Tą dalyką reikia auginti... aha... aš irgi... Žinau, užeik vidury savaitės... pasiilgau... gerai. Iki, brangioji, lauksiu.
       Padėjusi ragelį, dar kartą žvilgtelėjo į save – liko patenkinta. „Nors kartą...“ – vos nenusikvatojo. Staiga susirūpino – jos su Sulamita gers arbatą, dukra tikriausiai laukia. Pasitaisė plaukus ir išėjo iš miegamojo.

       Prasidėjo mokslo metai, Sulamita vėl vaikščiojo į darbą. Į kaimą atvyko anksčiau. Galėjo to ir nedaryti, tačiau namuose ilgai neištvėrė. Staiga pastebėjo, kad nebepakenčia motinos įkyrumo. Tai nebuvo abejingumas, kaip anksčiau, ar, atvirkščiai, neapykanta. Sulamita susikrovė daiktus ir pasakė, kad išvažiuoja. Tėvas pakėlė rūškaną žvilgsnį nuo laikraščio, nužvelgė ją ir paklausė, ar nereikia pinigų. Motina ištarė:
       – Tu pasikeitei, vaikeli. Kažkas yra.
       Abi ilgai tylėjo. Sulamita žiūrėjo kažkur į šalį, kambaryje tvyrojo nejauki tyla. Mergina žinojo, kad motina norėtų, jog dukra prieitų, priglustų. Tačiau jautė tik išgąstį. Dieve mano, mama... Ji tetroško vieno – dingti.
       Dienoraštis liko atverstas ant rašomojo stalo. Visas tas ilgas, kankinančias dienas Sulamitą keistai traukė ši vieta. Išeidama ji priėjo dar kartą, perskaitė; kažkas aiškėjo, tekstas, užrašytas, kai jai tebuvo trylika metų, darėsi vis labiau suprantamas. Sulamita tyčia neišsivežė jo su savim – jaute, kad be šio kambario, daiktų, lango dienoraštis virstų paprasčiausiu sąsiuviniu. Be to, turi gi likti kažkas, kas ją trauktų sugrįžti į tėvų namus! Motina primygtinai, verksmingai prašė parvažiuoti kuo dažniau. Sulamita tylėdama linkčiojo. Tėvas sėdėjo krėsle prie židinio su žurnalu ant kelių, pagaliau numetė žurnalą ant stalelio ir neslėpdamas apmaudo mestelėjo:
       – Ką gi, teatras.
       Irena akimirksniu sureagavo, atsigręžė į jį ir užriko:
       – Kvailys!
       To dar nebuvo! Tačiau Sulamita vis tiek traukėsi atatupsta laukujų durų link ir tyliai smuko lauk. Darydama duris, išgirdo motinos verksmą...
       „ Sulamita, ar tu girdėjai, kaip virpėjo tavo motinos balsas? Ji gal ir dabar teberauda. Kuo tu tampi, Sulamita, kuo tu tampi, – mergina sustojo. Jau buvo parke, kuriame po pietų sukdavosi karuselės. – O gal jau tapai...“
       Ją apėmė drebulys – Sulamita pajuto, kad tuoj parkris, prišliaužė prie suoliuko, sudribo ant jo ir neteko nuovokos. Ne sąmonės – viską, kas ją supo šį vaiskų rugpjūčio rytą, mergina regėjo nepaprastai aiškiai. Tačiau vėliau neprisiminė nieko – ji galbūt rėkė, draskėsi čia, ant suolelio. Atsitokėjus jos atmintis buvo švari.
       Mergina susirado nosinę ir virpančia ranka nusišluostė nuo veido prakaitą. Niekas niekur nedingo – Sulamita tą patį rugpjūtį regėjo aplink save ir dabar, tačiau linijos atrodė neryškios, kontūrai ne tokie aiškūs, besilieją, persmelkiantys vieni kitus, be akinančių kontrastų, be neišpasakytai raiškios, viską iki menkiausių smulkmenų išryškinančios šviesos. Grįžtant jėgoms, vaizdas atmintyje tolydžio bluko ir sklaidėsi. Sulamita įsitempusi graibstė fragmentus, mėgino lipdyti iš jų visumą, tačiau vizija nesulaikomai slydo iš atminties tarsi smiltys iš smėlio laikrodžio.
       – Ji išėjo... ji išėjo... – raudojo Irena. – Niekšas!
       Vyras nepajudėjo, liko prie židinio.
       – Nusiramink, Irena, – abejingai ištarė, užsidegdamas cigaretę. Uždegė dar vieną, nunešė ant sofos parkritusiai žmonai. Irena virpančiais pirštais čiupo ją, atsisėdo.
       – Dėkoju, – giliai užsitraukė. – Aš nežinau, iš kur tas tavo bukumas, kietakaktiškumas...
       Vyras ramiai įsitaisė gretimame fotelyje:
       – Įdomu.
       – Gal biznis tave taip mužikiškai veikia? – nerimo nervingai kratydama pelenus žmona. – Tu ką, nesupranti, kad čia ilgas ir sudėtingas procesas? Kad mūsų dukra atsidūrė tarsi tuštumoje, be jokios atramos, pasimetusi; teisingai elgdamiesi, mes kaip tik dabar ją galime laimėti! O jis... žioplys!
       Ričardas glostė metalinį žiebtuvėlio paviršių:
       – Kaip tik biznis reikalauja subtilumo ir išminties. Tau praverstų, nes visi tavo išvedžiojimai... Žiūrėdamas į judvi šiandien, aš darau paprastą ir aiškią išvadą: Sulamita stipresnė už tave, Irena. Tu beveik neturi šansų prie jos prieiti.
       – Nuostabu! – žmona metė cigarete į pelenine. – Duok dar vieną! Pats prieik, jei jau toks išmintingas! Gudragalvis atsirado... – Ričardas paslaugiai atkišo žiebtuvėlį. – Prarandame dukrą... vis prarandame ir prarandame dukrą, visą gyvenimą. O jis... kaip koks kelmas. Tarsi būtų vienas ir tas pats.
       – Tu neteisi, brangioji. Man ne tas pats. Tačiau aš nepripratęs vengti teisybės – kaip ten tie filosofai sakė: draugystė brangi, bet tiesa brangesnė. Man atrodo, Iren, kad mes su tavim mėginam įlipti į seniai pajudėjusį traukinį. Sulamita daug savarankiškesnė, negu tau atrodo. Ir tvarko savo gyvenimą taip, kaip nori – niekas negali jai trukdyti. Irena gūžtelėjo pečiais:
       – Kas iš to, Ričardai. Mes vis tiek neturim teisės nuleisti rankų – ne aš tau tą turiu sakyti. Juk laikai save biznieriumi...
       – Na, čia toks keistokas biznis...
       – ... Mes turim žingsnis po žingsnio ieškoti variantų. Juk čia tik pradžia. Nepamiršk, kad Sulamita sąžininga! Sąžininga – tai labai svarbu. Jei ji ištekėtų... Mūsų dukra ne iš tų, kurios gali viską mesti. Ji gyventų, prisitaikytų, būtų priversta. Pagaliau – vaikai. Ji būtų laiminga, pakankamai laiminga – esu tuo įsitikinus.
       – Gal ir tavo tiesa, tačiau tai – tik kalbos.
       – Dėl to, kad tingi galvoti! – Irena trumpam nutilo. – Aišku, mes negalim kištis į jos gyvenimą, to ir nereikia. Bet reprezantacijos sumetimais nueiti su mumis į kokį šeštadieninį kokteili galim jos paprašyti. Nemanau, kad atsisakytų.
       – Na, ir kas iš to?
       – Oi, Ričardai, vis dėlto esi tipiškas vyras! Kas tau trukdo persimesti viena kita fraze apie savo dukrą su kuo nors, pavyzdžiui, klube. Na, tu supranti viską.
       – Ko gero, – linktelėjo vyras. – Tačiau tu juk žinai, kuo viskas baigtųsi. Jau per pirmą pokalbį – arba ji išgąsdintų, arba ją mirtinai išgąsdintų. Dukra mus sukompromituotų jau dabar tą sėkmingai daro.
       – Taip, rizika yra, Ričardai. Tačiau nepamiršk: Sulamita jau moteris.
       Ričardas tylėdamas atidžiai pasižiūrėjo į žmoną.
       – O dėl gandų... Jų vis tiek bus, be šito niekaip neapsieisi. Čia – ne piniginės problemos, – Irena atsiduso.
       Vyras ir žmona pagaliau nurimo. Cigarečių dūmai melancholiškai sklandė tyloje. Tačiau jie nebuvo pripratę ilgai tylėti.
       – Gerai, brangioji. Gal ir tavo teisybė, tačiau neverta nieko planuoti, viskam savas laikas. Jeigu subręs...
       – Niekas ir neverčia, – žmona perbraukė delnu veidą. – Fu, sušilau... – Laikas atvėsti, – vyras vylingai ištiesė ranką.
       – Ne, brangusis, sekso nebus, – tvirtai pareiškė Irena, prisilaikydama paslaugiai atkišto delno ir stodamasi.
       ... Laukti laiško? Rugsėjo vidurys... Galbūt Sulamita turėtų laukti laiško iš Vokietijos. Kiekvieną dieną po pamokų skubiai žingsniuoti namo; kai kada tarsi netyčia užbėgti į paštą; atsargiai klausinėti šeimininkės ir, jei laiko iki pietų dar liko, krūpčioti nuo menkiausio garselio kieme. O paskui pulti į neviltį... Nuo jo išvykimo prabėgo beveik keturios savaitės. Tačiau tai nebesvarbu. Dabartis Sulamitą vis mažiau domina. Aplinkui viskas sukinėjasi, grumdosi, beprasmiškai maišosi klampioje migloje, beveidėje masėje, kurią šlykštu matyti ir nėra jokio noro perprasti. Kažkuriuo momentu Sulamita susizgribo – nebėra Mariaus. Beveik nebėra. Jis slapukaudamas traukiasi, bėga tankiais, vos girdimais žingsneliais, dažnai vogčiomis atgręždamas kaltą žvilgsnį. Sulamita pakviestų jį, tačiau tik žingsnių sukeltas šlamesys persirita per ją ir nuplevena tolyn. Neliko liūdesio, gėlos, sielvarto, apmaudo, nevilties... Kada visa tai prasidėjo? – ji nepajėgė surasti ribos, kuri leistų mėginti suprasti... Pasijuto daiktu, padarytu iš trapios, absoliučiai laidžios medžiagos. Atrodė, kad visi žvilgsniai ją veria kiaurai. Sulamita vos pajėgė kalbėti. Po pamokų paklaikusi bėgdavo namo, tūnodavo kambaryje, nedegdama šviesos, neatitraukdama užuolaidų. Krėslą ji paskubomis, nervingai apsuko, kad būtų atkalte į langą. Sulamita mėgino gelbėtis – tik jautė, kaip senka jėgos. Vėliau, užsukusi čia paskutinį kartą Ji pagalvos, kad jau kurį taiką kambaryje tegyvena žvilgsnis.

       Sulamita stabtelėjo prie mokytojų kambario durų. Pirmą kartą per pertrauką išėjo į koridorių. Vaikai, pastebėję mokytojos eiseną, imdavo kikenti, tačiau pažvelgę į jos veidą, nuščiūdavo ir susigūždavo, lyg būtų sutikę somnambulą. Sulamita ilgai vėrė duris – kol išvydo telefono aparatą. Pakeliui užkliuvo už kažkieno netyčia ištiestų kojų ir vos neparkrito. Sulamitai palietus telefono ragelį, kolegos nuščiuvo tarsi orkestras, dirigentui valdingai mostelėjus lazdele. Tačiau pokalbis juos nuvylė: Sulamita pašnibždomis teišspausdavo „taip“ arba „ne“. Niekas neabejojo: vyriškis. Tai kurstė susidomėjimą ir žadino vaizduotę. Bet Sulamita padėjo ragelį. Intrigos žavesys kiek atslūgo.
       Sulamita turi atsigręžti veidu į duris, vadinasi, į žmones, esančius patalpoje. Įtampa jos viduje didėja kartu su nuostaba aplink ją. Galbūt kas išdrįstų prieiti, atsargiai, švelniai paliesti merginos petį, visiems pritariamai ir truputį susigėdus tylint. Vis dėlto Sulamita spėjo pirmoji: atsigręžė į duris ir išbėgo. Palengvėjimo atodūsis nuvilnijo mokytojų kambariu, visi truputį vėlavo į pamoką, norėdami iš karto su užuojauta nustatyti diagnozę: epilepsija. Arba nėščia. Kolegos skubiai grupavosi apie šias dvi nuomones – į pamoką, į pamoką. Ryto žavesys išgelbėtas. Apskritai – laukia prasminga diena.
       Sulamita neprisimena, kaip atsidūrė tualete. Užsidariusi, užsikabinusi – rankos drebėjo taip, kad vos įstengė nutverti durų kabliuką – mergina atsirėmė į šaltą glazūruotų plytelių sieną, tuojau nuslydo ja žemyn ir susmuko greta durų. Koridoriuje tilo pertraukos šurmulys. Sulamita atsargiai prisiartino prie kriauklės. Rankos tebevirpėjo. Mergina pažvelgė į savo akis veidrodyje. Netikėtai labai aiškiai suvokė, kad ilgai taip tęstis negali – neįmanoma, ji neatlaikys. „Reikia kažko imtis...“ – pagalvojo ramiai. Atvėrė duris ir tylutėliai nužingsniavo į kabinetą.
       Pamokos vidury į duris pasibeldė. Sulamita žiūrėjo į langą, vaikai rašė. Pasibeldė dar kartą. Kažkuris nedrąsiai išlemeno:
       – Mokytoja, beldžiasi...
       Sulamita pasuko durų link, sakydama visiškai beprasmišką frazę:
       – Sėdėkit, vaikai.
       Už durų stovėjo suglumęs direktorius. Sulamita sutriko, jis atsikosėjo ir ėmė šnibždėti:
       – Girdėjau – blogai jaučiatės?
       – Ne, nieko. Jau praeina.
       – Atrodote išbalusi. Ir akys keistai pavargusios... – jis primygtinai žiūrėjo į Sulamitą. – Aš ne medikas. Čia ne mano reikalas, bet jeigu blogai pasijutote, galite eiti namo. Ir rytoj, jeigu bus blogai, galite neateiti, tik paskambinkite.
       – Ačiū, – Sulamita žiūrėjo į direktoriaus batus. – Aš tik užbaigsiu pamoką.
       – Taip taip, suprantama... – direktorius skubiai sulinksėjo, nei iš šio, nei iš to tapšnodamas merginai per petį. – Suprantama.
       Sulamita išnyko už durų. Direktorius kurį laiką į jas žiūrėjo. Jautėsi kažko nepasakęs ar neišgirdęs to, ką reikėjo išgirsti. Tarytum sėkmingai prasidėjęs telefoninis pokalbis, grubiai nutrauktas nervingai pypsinčių signalų. Jis pasižiūrėjo į savo batus.

       Niekas nesutrikdė iki pat namų: gatvelės buvo tuščios, diena apsiniaukusi ir tyli. Namuose užsikaitė arbatą, atsargiai pritūpė ant krėslo kraštelio. Krėslas linktelėjo ir mergina nudribo ant grindų. Ranka stuktelėjo į stalelio koją, alkūnę nudiegė skausmas. Sulamita keturpėsčia paropojo į priekį, atsigręžė ir ėmė tylutėliai juoktis. Pajuto nuovargį. Vargais negalais atsistojo, išjungė virdulį, nusimetė rūbus, pasiėmė pledą ir atsigulė. Užmigo iškart.
       Pabudusi dar negalėjo susivokti jausmuose. Atrodė, kad artėja prie kažkokio supratimo, tačiau sąmonės jis dar nepasiekė. Sulamitos kūnas žinojo daugiau. Galbūt jis žinojo visą laiką... Sulamita prisiminė savo keistą, nepakenčiamą paskutiniųjų savaičių savijautą. Atsisėdo, nusimetė pledą, paglostė šlaunis, pilvą, atsargiai uždėjo rankas ant krūtų. Visai kaip Marius... Delnai negailestingai ėmė maigyti krūtis. Mergina suaimanavo, delnai įsikirto vienas į kitą.
       Papurčiusi galvą, šoko iš lovos, puolė ieškoti chalato. Užsikaitusi arbatą, sustojo prie lango, stebėdama klevo lapus ant siauručio, nelygaus šaligatvio. Lentynoje susirado žodyną.
       – Lim..bas, – murmėjo ieškodama reikalingo puslapio. –Pirma – Saulės, Mėnulio ar planetos skritulio kraštas, antra –kampų matavimo metalinis žiedas... – nutilo, susimąstė. – Ne, ne tai. Vadinasi, pirma: limbus – apvadas, apsiuvas.
       Arbata vėso, Sulamita galvojo. Ji aiškiai ir tiksliai prisiminė paskutinę savaitę. Neįtikėtinai tiksliai, kondensuotai, tarsi regėtų ją visą, visą iš karto, vienu metu. „Neįmanoma,“ – Sulamita jautė, kaip netenka nuovokos.
       Paskui Sulamita verkė. Dar niekada gyvenime ji nejautė tokios vienatvės. Verksmui rimstant, viskas nepastebimai atsidūrė savo vietose: taip, paskutinė savaitė, tada ji galų gale pamatė Marių; artėjant išvykimo akimirkai, jis vis labiau skleidėsi – Sulamita matė jo žvilgsnį pro pajudėjusio vagono langą, atrodė, kad visas paskutiniąsias dienas Marius brendo šitai akimirkai.
       „... Iš limbo į gimimą – į gimimą...“ Dabar ji žino, ko nori – pamatyti dienorašti. Ką gi, sunkumų nebus: mama primygtinai reikalavo grįžti, ir Sulamita į telefono ragelį sušnibždėjo: „taip“. Taip pat žino, kad ryt rytą dar eis į darbą, eis, kol pajėgs.
       Tuščia erdvė aplink Sulamitą dar labiau išsiplėtė, susiformavo savotiška aura, pavojingas ratas, kurio centre buvo Sulamita. Jos šalinosi ne tik kolegos, bet ir vaikai – paklausti atsakinėti stodavosi nunėrę galvas, košdavo žodžius pro sukąstus dantis. Merginai taip buvo net geriau – jos šalinosi, vadinasi, ji palikta ramybėje. Galbūt tai reiškė, kad ji jau subrendo pabaigai? Užteko dvidešimt penkerių metų? „Tai jau viskas?“ – išgąstis priversdavo atsitokėti. Kai kada apimdavo rėksminga, trumpalaike viltis: „Jeigu parašytų Marius...“ Ji užvaldydavo Sulamitą neilgam, tačiau įkyriai, brutaliai, todėl labai sekino. Gal iškentėti, kaip nors išbūti... Viskas atrodė dviprasmiška. Sulamita norėjo negalvoti, bet mintimis vis grįždavo prie Mariaus: jo pasirodymas, paskui skubus, nervingas išvykimas.
       Besiblaškydama, beklaidžiodama ją užplūstančių jausmų labirintuose, sulaukė savaitgalio. Reikėjo važiuoti. Nors, jei ne dienoraštis... „Kas bus toliau?“ – galvojo, žiūrėdama pro vagono langą. „Anksčiau dažniausiai ant kelių gulėdavo knyga...“ – ji krūptelėjo: „Kur knyga?“ Mintis apie tai, jog netgi nežino, kur dabar neatskiriamas jos gyvenimo palydovas, merginą sukrėtė. Iki pat kelionės pabaigos Sulamita išsigandusi dairėsi po mieguistą vagoną. Ją vis įkyriau persekiojo įsitikinimas, kad yra stebima, kad žvilgsniai krypsta tik į ją. Ieškodama įrodymų, pati primygtinai, įkyriai žvalgėsi į veidus. Netoli namų pasijuto mirtinai nuvargusi. Norėjo prisėsti parke ant suolelio, tačiau prisiminė paskutinę savo kelionę šiomis vietomis... Vėl apėmė neviltis – tai, kas atrodė sava, artima, traukėsi nuo jos.
       Sulamita stengėsi tyliai užverti duris ir kopti laiptais.
       – Sulamita? – mergina krūptelėjo ir instinktyviai atsigręžė: prieškambario viduryje stovėjo tėvas. Sulamita žiūrėjo į jį nuo laiptų. Jai toptelėjo, kad dabar tėveliui puikiai tiktų karininko uniforma, tokia, kokias nešiojo šio amžiaus vidury. – Ar tu neužeitum valandėlei į biblioteką?
       – Taip, tėveli. Tik pasidėsiu...
       Tėvas linktelėjo ir tylėdamas pasišalino.
       Sulamita susigūžusi patraukė į savo kambarį.
       Tykodamas dukters, buvo kupinas pačių geriausių norų. Bet pamatęs, kaip negrabiai, susikūprinusi ropščiasi laiptais... Ričardas nervingai vaikščiojo po biblioteką. Ir tokią vesti į reprezentacinį balių, kur susirinks elitas... Velniai griebtų! Šitaip neturėti savigarbos! Ir į ką ji nusidavė? „Gerai, nereikia nervintis.“ Ričardas atsirėmė į rašomąjį stalą, pasitrynė delnu smakrą. – „Kokia yra, tokia. Tavo...“ Dar žmonelė su savo pedagoginiais eksperimentais. „Mieloji, kur tu buvai anksčiau, kai dukra buvo vaikas“, – vėl sukilo apmaudas. Aišku, kaltas ir pats. Tačiau jis visada buvo tvirtai įsitikinęs – ir tebėra! – kad žmogus iš prigimties yra racionalus ir pragmatiškas. Pragmatizmas yra aukščiausia vertybė, vienintelis saviraiškos kriterijus. Visokie ten romantizmai, egzaltacijos – niekai, paauglystės ligos! Įrodymų taip galvoti jis turi daugiau negu pakankamai. Ir nėra ko šokinėt. Jeigu žmogus pats nepasirenka, gyvenimas priverčia. Ne, tai paprasčiausias įžūlumas: spjaut į viską – tradicijas, tėvų padėtį, turtą, giminės pratęsimą galų gale... „Tarp kitko, ko ji neateina? Laikas būtų...“ Durys prasivėrė, įslinko Sulamita. Tėvas nužvelgė ją: aišku, kaip nuplakta...
       Patylėjo, norėdamas susitvardyti.
       – Dukrele, pasikviečiau tave, norėdamas prašyti... – Sulamita išsiblaškiusi žiūrėjo priešais save, nerodydama jokių dėmesio žymių. Ričardas atsitraukė nuo stalo, ėmė vaikščioti įstrižai kambario. – Prašymas, tiesą sakant, labai paprastas ir nesunkiai įvykdomas, – ironiškai žvilgtelėjo į dukrą. – Tarp kitko, jis ne toks jau nemalonus. Bet konkrečiai: aš labai norėčiau, kad po dviejų savaičių, šeštadienį, būtum namuose, –tėvas vėl sustojo prie stalo, dailiai atsirėmė į jį pirštų galais. – Ir ne tik būtum... Kitą šeštadienį – ponios Kulpinskienės jubiliejus. Nežinau, ar esi girdėjusi ką apie šiuos žmones – įtariu vis dėlto, kad šį tą žinai. Esame kviečiami visi, pabrėžiu, visi. Mudviejų su mama nebeužteks. Žinau tavo požiūrį į panašius dalykus, manau, kad suprantu jį. Tačiau, Sulamita, šį kartą prašau, primygtinai prašau... Apsilankymas ten – tai pirmiausia garbė ir pripažinimas. Kulpinskiai – sena giminė, tokių mažai beliko, – Ričardas atsiduso. – Tu jau užaugusi, Sulamita. Seniai užaugusi. O mes su mama senstame, mums ne tai turėtų rūpėti, – jis vėl patylėjo. – Bus labai blogai, jei dabar nemėginsim vieni kitų suprast, labai blogai, – tėvas prisiartino prie Sulamitos, sustojo netoli jos. – Aš visada maniau ir tebemanau, kad niekada nevėlu...
       – Taip, – vargais negalais išspaudė dukra. – Taip, tėveli. – Ričardo veide pasirodė ir tuoj pradingo blyški grimasa. Jis pasilenkė ir atsargiai palietė lupomis dukters kaktą. Greitai atsitiesė ir iškart sutiko išsigandusį Sulamitos žvilgsnį.
       – Aš jau eisiu... gerai, tėveli? – išplėstos akys kalbėjo išraiškingiau negu balsas.
       – Taip, suprantama, – maloniai linktelėjo jis. Jai begraibant durų rakeną, pridūrė: – Matau, kad tu šiandien kažkaip keistai nusiteikusi. Gal blogai jautiesi?
       – Taip taip, blogai... pavargau... truputį...
       – Tau reikėtų pagalvoti apie kitą darbą, rimtesnį... – pasakė, durims jau bebaigiant vertis. Kurį laiką liko ten, kur stovėjo, įtemptai galvodamas.
       – Kažkur čia turėtų būti... – susizgribo. Atsigręžė, apžvelgė dailiomis nugarėlėmis išpuoštas lentynas. –Aha, štai kur... – ėmė vieną po kito traukyti masyvius tomus.
       – Antras, trečias... penktas... – murmėjo. – Va kur jis. Ištraukė butelį, sutvarkė, išlygino enciklopedijas. Apatiniame stalo stalčiuje susirado taurelę, prisipylė sklidiną.
       – Ką gi, Ričardai, į tavo sveikatą, – pasakė susimąstęs.
       Sulamita parskuodė į savo kambarį, užsitrenkė duris. Tėvo bučinys ją tarsi pabudino. Ji beveik neprisiminė, apie ką jis kalbėjo. Tačiau bučinys... lyg gyvatės įkandimas. Ji tebejautė tą vietą, kur buvo prisilietusios jo lūpos. Sulamita pakėlė ranką, tarsi norėdama nutrinti, nuvalyti, bet tuojau ją nuleido. Tos kalbos... viskas aišku, suprantama... reikia supratimo... jie visi – šeima... svečiai, reprezentacija... Sulamita parkrito ant lovos, susirietė ir taip pratūnojo iki vakaro.
       Į duris tyliai pasibeldė.
       – Panele, – šnibždėjo už durų jau kažkelintą kartą. – Panele, ponia jus kviečia vakarienės.
       – Tuojau ateisiu, – Sulamita tingiai, negrabiai kėlėsi, rąžėsi, braukė delnu plaukus. Prisiminė, kad net nepersirengė grįžusi. Valgyti nenorėjo, tačiau privalo eiti, kitaip mama ateis pati. Tikrai ateis.
       Sulamita įėjo į valgomąjį, prie durų sušnibždėjo pasveikinimą ir atsisėdo priešais motiną.
       – Atleisk, nesulaukiau, – baigdama kramtyti, prisipažino Irena. – Pabandyk to pyrago, nuostabus. Gersi arbatos? O gal nori pieno?
       – Arbatos. – Sulamita dėl šventos ramybės įsidėjo į lėkštę pirmą pasitaikiusį gabalą maisto ir ėmė šakute jį knebinėti.
       – Mes vis vienos ir vienos, – šnekėjo motina, siurbčiodama kavą. – Tas mūsų Ričardas amžinai šeštadieniais kažkur... Tarp kitko, jis sakėsi norįs su tavim pasikalbėti. Kalbėjot? – nutilo, nekantriai žvelgdama į dukrą. Ši apatiškai linktelėjo.
       – Tikiuosi, neprieštaravai? O, tai labai svarbu. Kulpinskiai – tai nuostabi giminė, pamatysi. Galima sakyti, jie – mūsų miesto simbolis. Ir ne tik miesto... – reikšmingai pridūrė. – Apsilankyti pas juos – didelė garbe. Jie prisileidžia anaiptol ne kiekvieną. Bet tau tai nerūpi... – ji atsiduso. – Sulamita, vaikeli, kodėl tu nevalgai? Kiek galima stumdyti po lėkštę tą patį mėsgalį? Jeigu nenori mėsos, imk ko nors kito: štai sūris, uogienė...
       – Ačiū, mamyte, aš išgersiu arbatos.
       – Aš nesuprantu tavo varžymosi, – motina ėmė karščiuotis. – Sulamita! Čiagi tavo namai. Nesupranti? Ta–vo na–mai, velniai griebtų!
       Sulamita stojosi eiti.
       – Palauk! – motina nervingai stumtelėjo lėkštę. – Aš išdaužysiu visus indus ant šito stalo! Velniai rautų, tavo egoizmas mane pribaigs. Kodėl tu galvoji tik apie save, nematai nieko aplinkui, nematai, kad tėvai tavimi rūpinasi, naktimis nemiega. Sulamita, – Irena žiūrėjo į dukrą, – vaikeli, aš gi tavo motina, aš galiu daug suprasti. Mes juk matom – kažkas yra. Nevalgai, vaikštai išbalusi kaip nesava, – ji labai stengėsi. – Vaikeli, na pasakyk... Gal tau... atsitiko?.. Kaip merginom būna? Na, gal tu... padėty... Ar kas nors panašaus... – Irena stengėsi žvilgsniu duoti suprasti dukrai, kad ja galima pasitikėti, kad ji mokės surasti teisingą, šiltą žodi, kad nėra nieko baisaus ir nepataisomo, kad jos visos moterys ir jų likimas moteriškas, kad jos tiesiog privalo turėti savo moteriškų paslapčių... Sulamitai į galvą atėjo mintis apie šunis: kaip jie nebyliai, skubiai, tačiau atsargiai apsiuosto. Pasidarė šleikštu, ėmė trūkti oro. Sulamita mėgino giliai įkvėpti.
       – Bet čia nieko baisaus! – šūktelėjo motina.
       –Mamyte... – dukra svyrinėdama stojosi. – Man šiek tiek... negera... norėčiau pabūti viena... prigulti.
       – Suprantama! Aš tave palydėsiu, – motina sukinėjosi apie dukrą. – Bet tu galėtum papasakoti. Ir supažindinti!
       – Ne ne, aš nueisiu... nueisiu... – Sulamita gynėsi nuo mamos, jai norėjosi verkti; pagaliau, sukaupusi jėgas, ji paprasčiausiai pabėgo. Irena liko valgomojo tarpdury.
       – Hm, gal tas žioplys iš tikrųjų ką nors... atminimui... – frazės nebaigė, veide liko tik ją lydinti rūškana išraiška.

       Jos daugiau nesusitiko. Irenai pasisekė ją nutverti tik paslapčia sėlinant iš namų. Sulamita visą sekmadienio rytą stengėsi neišeiti iš kambario: ji nepusryčiavo, pasiskundė galvos skausmu, neatėjo priešpiečių. Viskas nuspręsta, daiktai krepšyje, beliko įdėti dienoraštį. Vis dėlto nutarė jį išvežti. Skaudu... Sulamita ėmė pamažu prisiminti, kada priėjo prisėsdavo, kaip turėdavo jaustis. Galima sakyti, kad prie rašomojo stalo ją atvedė „Giesmių giesmė“. Ji ir vedė paauglišką ranką: „Minčių estetika...“ Kokia pranašiška frazė! „Vadinasi, viskas jau buvo?“ – Sulamita žiūrėjo į elegiškas lonicera caprifolium šakeles už lango. Jau spalis... Ji atsargiai užvertė sąsiuvinį, įkišo į krepšį. Atsisveikinimo liūdesys viešpatavo kambaryje. Sulamita dar nesuprato, o gal nenorėjo sau aiškiai pasakyti, iš kur ji pasitraukia, kas keičiasi ir ką šis pasikeitimas reiškia. „Eisiu“, – atsistojo. Vilkdamasi apsiaustą, lenkdamasi krepšio, juto tik apatiją. Atrodė, kad visiškai sunaudojo save, yra nereikalinga ir neturinti teisės painiotis žmonių pasaulyje. Senas, niekam tinkantis daiktas... Prie durų Sulamita atsigręžė: „Kas liko, dėl ko norėčiau sugrįžti? Lonicera caprifolium?“ – jos akyse pasirodė ašaros. Ilgai, rūpestingai darė duris. Tai – jos kambarys. „Tačiau aš sugrįšiu. Pasistengsiu grįžti...“ Pranešti tėvams, atsisveikinti? Geriau pasakys tarnaitei.
       Patogiausia prieškambarį stebėti iš svetainės, reikia tik šiek tiek praverti duris. Irena nesiryžo eiti pas dukrą, beliko laukti. Traukinys už valandos, jau turėtų pasirodyti, dažniausiai šituo važiuoja. Nors kas ją žino... Irena tykojo, nes nebuvo tikra, kad duktė užeis atsisveikinti, išgirdusi žingsnius, sustingo prie durų – gal vis dėlto užeis? Ji negirdėjo, o veikiau pajuto, kad žingsniai tolsta link laukujų durų. Motina bematant atsidūrė prieškambaryje.
       – Išvažiuoji? – dukra sustojo. Irena neskubėdama ėjo artyn. – Sulamita, išvažiuoji net neatsisveikinusi? – ji jau buvo greta dukters. – Man skaudu...
       Sulamita nuleidusi galvą murmėjo:
       – Galvojau, kad išvykote su tėveliu... Aš būčiau paskambinus; pranešus tarnaitei, o vakare paskambinus... Aš grįšiu po dviejų savaičių. Gal... – išsprūdo netikėtai, mergina susigūžė.
       – Gal? – motinos balsas pasikeitė. – Vaikeli, tu išsisukinėji. Nesuprantu... Sulamita, – Irena palietė dukters petį. – Sulamita... – mėgino apkabinti. – Dukra mano, vaikeli... Mes taip norim, kad tu būtum laiminga, išmoktum būti laiminga. Neįsivaizduoji... – tariant paskutinį žodį, Irenos balsas virptelėjo, ji priglaudė veidą prie dukters peties. Dukra tebestovėjo sustingusi kaip stulpas. Po akimirkos pradėjo atsargiai muistytis:
       – Nereikia, mamyte. Viskas gerai, truputi negaluoju, bet jau praeina. Praeis... Turiu eiti, iki. – Skubiai išsivadavo ir smuko pro duris. Žingsnį sulėtino tik kitoje gatvėje. Tačiau jausmas, tarsi būtų persekiojama, neapleido. Stebėdama pasiliekančius stoties pastatus, šnibždėjo:
       – Laimė – tokia, kokią įsivaizduojate jūs...

       Sulamitos nerimas virto baime. Mergina naiviai tikėjosi iškęsti, išbūti, įtikinėjo save, kad tai turi praeiti. Tačiau baimė, užuot silpusi, vis stiprėjo. Sulamita jau po dviejų pamokų nepajėgė kalbėti, tik iš paskutiniųjų kovojo su visą kūną apėmusiu drebuliu. Nuskambėjus skambučiui į pertrauką, mokiniai niūriai pasišalino. Sulamita išbėgo iš mokyklos nesibaigus pamokoms.
       Namuose pasijuto geriau. Kitą rytą sąsiuvinį paliko kambary. Mokykloje – keista – niekas nieko nepastebėjo ar apsimetė nepastebį. Tiesą sakant, aiškinimų niekam ir nereikėjo. Situacija išsamiai aptarta, apipinta priežastiniais ryšiais, akcentai sudėti. Visi laukė atomazgos. Toks būvis primena slaptą susitarimą, palaikomą neištarto, tačiau visuotinio įsitikinimo. Pajuto tą ir Sulamita – ženklų buvo daug, tikrų ir įsivaizduotų. Tu per dažnai rymai prie lango, slepiesi už užuolaidos ir vogčia žvilgčioji į gatvelę, laukdama praeivio: jis būtinai pažiūrės į langą! Mergina apsilankė pas direktorių su prašymu suteikti jai savaitę atostogų. Direktorius neištarė nė žodžio. Tik kai Sulamita išėjo, pagalvojo: „Gal paskambinti jos tėvui? Bet kažkaip negražu...“
       Sužinoję apie tai, kolegos pasijuto apgauti: tikėjosi reginio, kuris pripildytųjų širdis pavyzdingo sielvarto. Su tokiu praradimu visada sunku susitaikyti...
       O Sulamita pasislėpė savo kambaryje. Mergina turėjo daug laiko. Ar tai ką pakeitė? Sulamita nešiojo po kambarį dienoraštį, mėgindama jį kur nors padėti: norėjo jį laikyti rankose, atsargiai atsiversti, bet nesugebėjo surasti vietos, iš kurios galėtų jį paimti, kur turėtų nueiti, kad viskas būtų natūralu ir paprasta. Įtampa vis didėjo. Grėsė kelionė namo. „Tik ne vidury savaitės!“ – išsigando Sulamita. „Gal išvažiuoti?“ – pagalvojo nedrąsiai. Tačiau kur? Žmonės kažkur važiuoja... Bet Sulamita delsė. Laikas neskubėdamas slinko kambario tyloje, o ji mėgino įtikinti save, kad dar ne viskas prarasta, kad ji pakeis darbą, išvažiuos, kur jos niekas nepažįsta, jai tiek nedaug reikia... Sulamita slėpėsi už užuolaidos, žiūrėjo į gatvę sunkiai alsuodama, atsigręžė į kambarį, atsistojo: išvažiuos, aišku, išvažiuos. Stabtelėjo prie durų: taip, išvažiuos.
       Buvo ankstyvas penktadienio rytas. Stotyje sustojo prie didelio šalies žemėlapio, išsikėtusio ant visos galinės sienos. Sulamita suprato, kad turi važiuoti kuo ilgiau, geriausia – visą dieną. Jos akys klajojo šiauriniu pakraščiu, ieškodamos miestelio, į kurį galėtų keliauti ilgai, geriausia – iki pat vakaro. Rinktis nelabai buvo iš ko. Žemėlapy buvo pažymėti tik tie miestai, į kuriuos iš čia kursavo autobusai. Sulamita paskubom atmetė porą augančių pramonės centrų, įkyriai lendančių į akis, vos neapsisprendė, atradusi mažą, nuošalų miesteliūkštį netoli sienos su Latvija. Tačiau jis atrodė esąs per arti. Sulamita ėmė dvejoti, grąžytis į salę. Žmonių joje daugėjo, mergina sutriko, dar sykį karštligiškai permetė akimis žemėlapį, ir šiaurvakariniame kampe jos žvilgsnis užkliuvo už taškelio, esančio vienodai netoli nuo jūros ir nuo pasienio. Jis atrodė toks tolimas, beveik nesuvokiamas! Sulamita pribėgo prie kasos langelio pirkti bilieto.
       – Jums kada?
       – Kuo anksčiau, – mergina skubėjo.
       – Dešimtą valandą... Bilietai – autobuse. Sekantis! – sutrikusi atsitraukė nuo langelio, pasižiūrėjo į stoties laikrodį – iki dešimtos dar beveik dvi valandos! Sulamita nuslinko į atokiausią kampą, atsisėdo, susigūžė ant nešvaraus medinio suolo, slėpdama žvilgsnį apsiausto apykaklėje. Sėdėjo ilgai. Žmonės ateidavo, išeidavo, tačiau, artėjant devintai, jų vis daugėjo. Vyrai ir moterys užėmė vis naujas vietas ant suolo, neišvengiamai artėdami prie Sulamitos. Ji net pagalvoti negalėjo, kad greta jos gali kas nors atsisėsti, iš padilbų, paslapčia žvilgčiojo į sūkuriuojančius žmones, baimingai sekė jų žvilgsnius. Laikrodis rodė devynias, dar valanda. Viešpatie, ką daryti... Sulamita išslinko iš pastato ir ėmė ieškoti reikiamos aikštelės. Ten stovėjo pustuštis autobusas. Sulamita stabtelėjo, padvejojo ir įlipo į vidų.
       – Man iki artimiausio sustojimo, – paprašė konduktoriaus.
       – Cinkiškis? – pasižiūrėjęs į kažkokią kortelę, paklausė šis.
       – Taip, – linktelėjo Sulamita. Ir pridūrė: – Ar neperspėtumėtė, kada išlipti?
       – Gerai. Sėskit kur netoliese...
       Sulamita pasislinko tolyn, atsisėdusi nusigręžė į langą. Ją išleido plyname lauke už trisdešimt penkių kilometrų. Šalikelėje stypsojo tik vieniša autobusų stotelė, tolėliau išvietė. Tiesa, toje vietoje greitkelį statmenai kirto plentas, jis vedė kažkur tiesiai į šiaurę. Sulamita įsižiūrėjo į autobusų maršrutų lentelę – taip, sustoja, laiko dar daug. Buvo vienui viena, tik ji ir vėjas. Nuo automobilių buvo galima slėptis keistai klaidžioje stotelėje. Praėjo pusvalandis, apžiūrinėjant neįprastus pastatėlio užkaborius, skaitant nešvankius užrašus. Iškeliavo nenoromis... Penktą valandą popiet išlipo švarioje, mažutėje stotyje. Paėjusi keletą žingsnių, pajuto įsmeigtus į save valstiečių žvilgsnius, išgirdo keistą, nepažįstamą dialektą. Sulamita stabtelėjo, bet po akimirkos greitai, kone bėgdama pasileido iš stoties. Tačiau čia nebuvo kur bėgti. Visas miestelis taisyklingas, mažytis, tarsi perregimas. Artėjo šešios – iš įstaigų pradėjo lįsti tarnautojai ir plūsti į parduotuves. Gatvės prisipildė nirtaus judėjimo, šmirinėjančių, besikryžiuojančių alkanų žvilgsnių, apgaulingos šnekos. „Tas pats...“ – pagalvojo Sulamita. Kažkur turėjo būti viešbutis, viešbutėlis, kažkur netoliese, juk nestatys tokio namo užmiestyje... Sulamita suplukusi, tarsi vejama, įbėgo į nediduką, taisyklingą kaip ir visi centre esantys namai, pastatą. Užtrenkusi duris, atsirėmė į jas. Moteriškė, įsitaisiusi už barjero, nužvelgė merginą. Po akimirkos Sulamita prisliūkino prie budėtojos ir sušnibždėjo:
       – Aš norėčiau kambario vienai nakčiai...
       Budėtoja ilgai, niūriai tylėjo, galų gale tarstelėjo:
       – Vienviečio?
       Sulamita linktelėjo.
       – Užpildykit, – budėtoja numetė merginai kažkokį popierėlį. Sulamita nuolankiai nuėjo prie stalelio. Puolė ieškoti šratinuko. Tačiau rankinuke jo nebuvo! Ji keletą kartų karštligiškai iškratė viską – nebuvo. Sulamita tylomis sėdėjo prie aptrinto stalelio, nuleidusi galvą, jos skruostais lėtai tekėjo ašaros. Ji ir nepajuto, kad aplink ją jau kurį laiką išgąstingai stypinėja viešbučio tarnautoja.
       – Gal tamstai vandens? – pagaliau išgirdo.
       Sulamita lėtai purtė galvą vapėdama:
       – Man tik kambario... tiktai kambario... aš užmokėsiu... – budėtoja skubiai nubėgo atgal į savo tarnybos vietą, sugrįžo su raktu, prie kurio buvo prikabintas masyvus skardos gabalas su numeriu.
       – Va, – baimingai, skubiai įbruko Sulamitai į delną tą nelogiškai didelį daiktą, – čia netoli. Antras aukštas, – ji apsidairė. – Gal tamstą palydėt?
       – Ne, ne, ačiū... – Sulamita negrabiai stojosi. – Atleiskit man, aš truputį vėliau... užmokėsiu.
       Nors buvo išsekinta, skubiai kopė laiptais, norėdama greičiau pasislėpti.
       Kambaryje susigūžė ant kušetės, užsimerkė ir ilgai gulėjo, bijodama krustelti. Sujudėti privertė alkis. Sulamita prisiminė, kad ji dar skolinga viešbučiui, apžvelgė kambarį – rašomasis stalas prie lango, kušetė, kėdė, stalelis, dvi minkštos taburetės. Mažytė reprodukcija ant sienos. Ties galva Sulamita pastebėjo naktine lemputę, ištiesė ranką – kambarys nušvito. Sulamita atsistojo, skubiai užtraukė užuolaidas. Prisiminė, kad nuo ryto nieko nevalgė. Ji neryžtingai pasuko durų link. Prie jų už užuolaidos pamatė kriauklę su masyviu kranu. Virš kriauklės kabojo veidrodis. Mergina apatiškai patampė plaukus.
       Užmokėjusi už nakvynę, Sulamita neryžtingai mėgino klausti, ar dar yra čia kokia veikianti maisto prekių parduotuvė. Vėliau, gatvėje, krūpčiojo nuo menkiausių, nekalčiausių garsų. Jai atrodė, kad blaškosi šiame miestelyje nuo neatmenamų laikų. Iš šalies žiūrint – gatve kiek per greit, nes klupinėja, skuba mergina su pieno maišeliu ir neaiškiu popieriaus gniužulėliu rankose. Budėtoją vaizdelis pralinksmino ir supykdė: na ir žliba, durys gi stiklinės!
       Atsidūrusi kambaryje, Sulamita nepajėgė valgyti. Ją kaustė baimė. Ji niekur nevaikščiojo, nesiprausė, nesidairė, nežinojo, kiek valandų. Vangiai judėdama, nusimetė viršutinius rūbus, o išsitraukti antklodę ir pagalvę buvo tikra kančia. Apsiklostę, susirietė, pratūnojo taip didesnę dali nakties. Seniai nutilo automobiliai, vėlyvų praeivių pokalbiai ir žingsniai, girtų rėkaliojimas. Sulamita girdėjo tylą, pasijuto saugesnė ir užsnūdo. Iš pradžių sapnuose klaidžiojo nerišlūs, chaotiški vaizdai, akimirksniu paslaptingai išnyrantys iš pasąmonės ir taip pat nejučiomis tyliai pranykstantys. Sulamita atidžiai žvelgdavo į kiekvieną lyg ko laukdama, tikėdamasi. Ir štai:
       „Didžiulis triukšmas. Sulamita regi aikštę, pilną žmonių. Minia glaudžiai apsupusi vidury aikštės grubiai sukaltą rąstų pakylą. Iš jos kyšo storas, kiek aptašytas pagalys. „Laužas!“ – dingteli Sulamitai. Miestelėnai guviai stumdosi, grūdasi, rėkalioja. Atrodo – jeigu ne rūstūs sargybiniai, prilįstų dar arčiau. Ir štai minia vieningai suūžia. Per ją braunasi ginkluoti kareiviai, stumdo, grūda, muša nelaimingus žmones, tačiau Šie nė kiek nenusimena. Nustumti tuoj pat atsigręžia, klaikiai išsiviepia, rėkdami, aplinkinių grūdami artyn. Tolimesnieji šokčioja, ropščiasi ant sprando kaimynams, norėdami geriau matyti. Sargyba veda moterį. Tai ji, Sulamita. Aprengta plačiu geltonu rūbu – jos pečius, nuogą kūną raižo grubiai išausta drobė. Ant galvos – ilga smailėjanti kepurė. Sulamita žingsniuoja basa. Priekyje susikūprinęs eina vienuolis. Žengia įsmeigęs akis priešais save, nevienodais žingsniais, stabteldamas ir kantriai laukdamas, kai sargybai reikia tėkšti atgal į šurmuliuojančią masę kokį nors žioplį. Tie Žmonės... Sulamita jaučia jų kvapą, jos veidą degina karštas minios alsavimas. Prieš akis šmėkščioja keisčiausios grimasos – tarsi kiekvienas beprotiškai norėtų sugauti jos žvilgsnį ir per tą akimirką išreikšti visas savo emocijas, išlieti visą įkarštį. Sulamita uodžia minią... Dieve, tas kelias... greičiau, greičiau... užkopti, kantriai iškęsti banguojančią prieš akis minią, kol virš galvos kietai prie baslio riš rankas; laukti, kol ne visai sausi medžiai įsidegs ir liepsna artės prie kojų, skambiai, įkvėptai giedant vienuoliui. Sulamita skuba, stengiasi žingsniuoti greičiau – pasileistų bėgte, jei ne sargyba. Tačiau su siaubu regi tolstančią flegmatiško vienuolio nugarą. Sulamita stengiasi iš paskutiniųjų. Tačiau tas kvapas... tie veidai... Dieve, tas ūžesys. Vienuolis tolsta.... Ji nori surikti, nesąmoningai kelia ranką ir pajunta, kaip grubaus audimo siūlės lyg adatos sminga į pečius...“
       Sulamitą pabudino jos pačios balsas. Skaudėjo dešinę alkūnę – atrodo, užsigavo į kušetės atlošą. Kambary tvyrojo prieblanda, už lango monotoniškai kaukšėjo žingsniai. Mergina buvo rami, stebėtinai rami, tik nervinis drebuliukas šiugždėdamas išsibarstė po visą kūną – tarsi ilgi, vešlūs plaukai, netikėtai išsisklaidę nutrūkus juos krūvoje laikiusiai gumelei. Sulamita kurį laiką žiūrėjo į langą. Staiga apsisprendė: namo! Atsistojo, pajuto savo prakaituotą kūną. Nusimetė drabužius, nuoga priėjo prie kriauklės. Sėmė delnais iš krano bėgantį šaltą vandenį ir pylė ant savęs. Kalendama dantimis, susirado patalynės dėžėje mažytį rankšluostį, ilgai trynėsi. Ji turėjo kažką daryti, privalėjo judėti, būti užsiėmusi. Apsirengusi sutvarkė patalus, atsisėdo ant kušetės ir čiupo nuo kėdės pieną. Rūgštelėjęs per naktį, nemaloniai nutvilkė gomurį, tačiau Sulamita ryžtingai nurijo, išvyniojo iš laikraščio vakar pirktą sūrį. Tuščią pieno paketą numetė prie lovos, kurį laiką delnu plekšnojo per šlaunį, paskui pasičiupo nuo kėdės laikraščio skiautę. Palygino ją, pavartė, pakėlė prie akių. Nieko ten nebuvo –vienoje pusėje reklamos nuotrupos, kitoje – kažkokio teksto pradžia. Tačiau Sulamita perskaitė motto: „(...) nes sapnas – tai užmerktos akies ištikimybė“⁷. Numetė skiautę atgal ant kėdės. Tučtuojau pakėlė: perskaitė dar kartą. Kramtė vis lėčiau, prisiminė sapną... Greitai viskas bus aišku, nesvarbu, kaip tai įvyks, kadangi tai įvyks vis tiek. Čia viskas sutvarkyta, galima keliauti. Atsistojo, užsivilko apsiaustą. Perskaitė dar kartą: „... nes sapnas – tai užmerktos akies ištikimybė“. Popierėlio nenumetė, įsikišo į kišenę.
       Išvažiavo pirmu pasitaikiusiu autobusu. Pro langą šmėkščiojo rūškanas rytas. Kažkada Sulamita jį būtų pasveikinusi kaip savą, dabar tik nieko neregintis žvilgsnis laikėsi lange. Žodžiai, vaizdai klajojo kiekvienas sau, nė vienas neužsilikdavo. Tačiau Sulamita pajuto, intuityviai suvokė tikrumo šaltinį – jai reikia namo!
       Jau vakarėjo, kai atsidūrė mieste. Padūmavusi besibaigianti diena kažką sujudino jos širdyje, ir Sulamita nejučiomis patraukė tylia gatve į priešingą nuo namų pusę.
       Sėdėdama ant nebeveikiančio fontano, Sulamita visiškai nejautė šalčio. Ta diena – tokia rūškana, apniukusi, netinkama pasivaikščiojimams – buvo tikra paguoda. Vakaro prieblanda pamažu tirštėjo, buvo džiugiai tylu, tik prislopinta retų praeivių šneka ir batelių kaukšėjimas į sausą asfaltą.
       Buvo jau visai sutemę, kai sustojo prie vartų. Apėjo aplink ir įsmuko pro užpakalines duris. Iš virtuvės tylutėliai įėjo į prieškambarį. Taip, ji lips į savo kambarį, pasiliks ten iki rytojaus vidurdienio. Ji pažino tuos namus, neabejojo, kad atsidurs savo kambaryje be kliūčių. Pro praviras svetainės duris veržėsi šviesos pluoštas, girdėjosi negarsus pokalbis.
       – ... nueik dar kartą, pažiūrėk.
       – Mano mieloji, buvau ką tik, prieš dešimt minučių. Iš kur ji galėjo atsirasti.
       – Gal pro užpakalines.
       – Juk svetainės durys atviros, girdėtume... Atleisk, Irena.
       – Nieko, aš ir pati nervinuos. Nei pasakė, nei perspėjo... Jau nebepatogu laukt – pusė aštuonių. Dar kol nuvažiuosim...
       – Šito reikėjo tikėtis. Tiesą sakant, net jei parsirastų, niekas nepasikeis. Pareikštų, kad niekur nevažiuos. Esu tikras.
       – Gerai, Ričardai, tuoj. Dar kelios minutės...
       – Kaip nori.
       Kurį laiką buvo tylu. Sulamita paslinko keletą žingsnių.
       – Klausyk – aš galvoju – o gal svarstyt variantą su tuo... na, kur išsiuntėm į Vokietiją. Bent už praktiško ištekėtų, jeigu jau taip nebegali. Marius ar kaip ten...
       – Matai, Irena, aš nebenoriu į tuos reikalus kištis. Galiu pasakyti tik tai, ką galvoju, – Ričardas patylėjo. – Aišku, blogiausiu atveju... Bet ką mes įsileidžiam į šeimą: kažkoks prasisiekėlis, plebėjas – aš niekada neįstengsiu užmiršt, kam mes jį samdėm.
       – Na taip, Ričardai, viskas taip. Bet, sakau, jeigu jisai persistengė, jeigu vaiką užtaisė... Man, žinai, jau neramu. Neduok, Dieve... Be to, pripažink, jis kabinasi. Man atrodo, jis gali toli eiti.
       – Kai nueis, tada aš su juo ir kalbėsiuos. Kol kas nieko tokio jis nepadarė. Ir pasiekimų, tiesą sakant, jokių. Mokslas nieko nereiškia. Na, užkops iki kokio filialo vaduko, kas iš to. Toliau – kiti kriterijai ir kitos žaidimo taisyklės. O aš jam nepadėsiu. Yra galų gale principai.
       – Gerai, Ričardai, gerai. Aš tik šiaip, svarstau. Dar toli viskas, pažiūrėsim... Važiuojam, ką darysi.
       – Tavo valia, brangioji.
       Sulamita nepajuto, kaip atsidūrė virtuvėje. Tėvai išėjo iš svetainės. Vilkdamasi paslaugiai vyro laikomus lengvus kailinukus, žmona kalbėjo:
       – Reikės paskambinti. Nors tiesą sakant, man jau atsibodo. Niekas nepasikeitė: kokia buvo, tokia ir liko – svetima... Nesėkmė. Ir vėl mano nesėkmė.
       – Ką padarysi, – Ričardas pasisuko į žmoną. – Užtat išlikai energinga ir išradinga. Tai svarbiausia.
       – Nesišaipyk, – Irena kumštelėjo vyrą.
       Trinktelėjo durys, namuose pasidarė tylu. Sulamitą apgaubė tamsa. Ji sugrabaliojo elektros jungiklį, uždegė virtuvėje šviesą, krūptelėjo ir atsitūpė prie durų. Ausyse girdėjo kažkokį garsą. Kažkokį monotonišką, įkyrų zvimbimą.
       – Ramusis, – sušnibždėjo Sulamita. Į savo kambarį, greičiau į savo kambarį. Eidama nejučia vilko kojas, be paliovos kartojo: „Ramusis, Ramusis...“ Tamsoje atslinko iki durų, užsidarė, susmuko ant lovos. Atrėmė nugarą į sieną ir vis kartojo: „Ramusis, Ramusis, Ramusis...“ Kambaryje šiek tiek atsispindėjo gatvės žibintų šviesa. Tačiau naktis buvo tyki, šešėliai neklaidžiojo kambario sienom.
       „... Nuovargis užklupo mane taip staigiai, Ramusis... Aš supratau... Minčių estetika, pasiruošimas gyventi gyventi gyventi... Atidėlioti, nes dar ne tai, ne tai... Ramusis, Ramusis...“
       – Kas atsitiko, kas yra, Sulamita?
       – Nieko, Sulamita, neatsitiko, nieko. Aš gyvenau viso labo savaitę...
       – Tai daug, Sulamita, ko gi tu dar nori?
       – Aš nieko nenoriu, Sulamita. Aš nežinau, ką man toliau...
       – Ar seniai nenori, Sulamita, ar seniai?
       – Pasirodo, seniai, Sulamita. Tiktai nežinojau...
       – Ir kaip, Sulamita?
       – Keistas tavo klausimas, Sulamita. Per daug gyvas...
       – Gal ir tavo teisybė. Bet jei nežinai, jei nieko, Sulamita, tai ir nieko.
       „Tik po trečiojo gūsio, juodo, naktinio, ji noriai sutiko būt paversta...“ Pradžia tarytum vėjo gūsis. Ji atsistojo, priėjo prie lango. Už stiklo tyliai, ištikimai vinguriavo lonicera caprifolium. „... Į daiktą be viršaus ir be apačios...“ Ji pasižiūrėjo aukštyn. „... Į virvę be pradžios ir be galo su baime mirties vidury.“ Sulamita truputį atsitraukė, paskui nusigręžė, nužingsniavo į virtuvę. Sandėliukas neužrakintas. „Rytą dvi žvaigždės užstojo...“ Virvę ji rado nesunkiai. Truputį padvejojo. Taip, ilgio užteks. „... Vienintelę vietą žemės pakraštyje, kur dangus nuožulniai prasideda.“ Pirmiausia reikėjo surišti kilpą – tvirtai, patikimai. Baigusi šį darbą, ji užkopė į antrą aukštą, sustojo koridoriaus gale prie kopėtėlių – virš jų buvo liukas į palėpę. Sulamita užlipo ant apatinės pakopos. Ant rankos buvo užsivyniojusi virvę, kilpą dėl visa ko užsimetusi ant kaklo. „Kaip toliau?“ – ji atsargiai stumtelėjo dangtį – vieną, antrą kartą stipriau. Dangtis girgždėdamas pajudėjo.
       Palėpėje buvo tamsiau negu tikėjosi. Langelio teko ieškoti . Pirmiausia ištiesta ranka atsitrenkė į kaminą. Atsargiai, remdamasi delnu, jį apėjo – aha, štai langelis. Jis buvo pritaisytas stipriai. Bet apačioje atrado kablį. „Viešpatie, aš turiu prisiminti..“
       Sulamita išsiropštė ant stogo, įsikabino į langelio rėmą. Naktis smogė jai galingu savo tylėjimu. Ji susverdėjo, tačiau išsilaikė. Namo stogas nebuvo status. Ir kaminas čia pat. Sulamita apraizgė jį virve, surišo daugybę mazgų. Lonicera caprifolium buvo pasiekęs stogą, tačiau ji turėjo nusileisti žemiau, iki stiebo vidurio, gerokai žemiau... Išrasojo kakta, Sulamita jaudinosi. Kojos paniro į šakelių raizgalynę, virvė slydo suspaustais delnais, juos skaudžiai degindama, ji kojomis brovėsi į gilumą prie pat sienos. „Be to...“ – Sulamita jau kabojo, ją laikė tik rankos, per ašaras nieko nematė. Viena ranka paleido virvę, įsikirto į šakeles. „Be to, dar daugybė...“ – skubiai bloškė jas ant savęs, dangstė šakelėmis save, jos trūkinėjo, rankos silpo, ir Sulamita pajuto, kaip kilpa ima veržti kaklą:

       Be to, dar daugybė ežių,
       žmonių akimis iškimštų, ritas per kelią,
       vedantį žemėn.

       Tikrai, užkerėtojai nieko daugiau nebeliko,
       tik mėnulis, virvė ir ašmenys. ⁸

       ¹ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“ (Atgal>>>)
       ² Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“ (Atgal>>>)
       ³ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“ (Atgal>>>)
       ⁴ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“ (Atgal>>>)
       ⁵ Merabas Mamardašvilis. „Artaud'o metafizika“ (Atgal>>>)
       ⁶ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“ (Atgal>>>)
       ⁷ Josifas Brodskis (Atgal>>>)
       ⁸ Kristine Lavant. „Tik po trečiojo gūsio...“ (Atgal>>>)

       Spraunius, Arūnas. Sulamita: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt