TEKSTAI.LT – tekstai – Arūnas Spraunius – Tylos!

Arūnas Spraunius
NOVELĖS IŠ KNYGOS „TYLOS!“

Silentium!

       Tai buvo piešimo mokytojas. Saikingai apšepęs, drovus, ilgais pasišiaušusiais plaukais ir apdryžusiu megztiniu. Mokytojas dažniausiai sėdėdavo piešimo ir braižybos darbų kabinete tarp gipsinių rutulių, rombų, trapecijų, piramidžių, apgaulingai gremėzdiškų vielos konstrukcijų, dar kažkokių geometrinių figūrų, kurių pavadinimų jis nežinojo. Kabineto gale užkeltas ant spintos puikavosi iškilnus, nusitrynęs antikinis biustas garbanotais plaukais ir apgraužta nosimi. Biusto krūtinę žymėjo užrašas FUCKING. Patalpoje trūko tvarkos, visi tie daiktai neturėjo nuolatinės vietos, juos stumdė, nešiojo iš vieno kampo į kitą. Sulaukęs, kol vaikai pradės piešti, mokytojas tykiai parimdavo prie stalo ir žiūrėdavo į artimiausią langą, už kurio buvo kitas langas, už pastarojo – dar vienas, ir pačiame kabineto gale paskutinis. Langai atrodė gerokai apdulkėję, ir tai mokytojui didelės garbės nedarė. Kaip žinoma, lengvabūdiškumas, tam tikras išsiblaškymas nėra labai geras bruožas, užimant pedagogo pareigas.
       O į klasę renkasi šeštosios b klasės mokiniai. Visi jie puikiai nusiteikę, skubiai meta kuprines ant kėdžių ir valiūkiškai žvilgčioja į mokytoją. Šiandieninio jų piešinio tema – Antoine'o de Saint Exuperi „La Petit Prince“. Užduotį mokytojas jau sugalvojo – nupiešti Mažąjį Princą ir tą, kurį kiekvienas mokinys laiko geriausiu Princo draugu. Mokytojas nusigręžia nuo lango, susiraukia ir atsargiai stojasi. Vaikai kuičiasi kuprinėse, dairosi, šaiposi vieni iš kitų. Mokytojas stovi prieš juos tarsi dvejodamas, niekaip negalėdamas pasiryžti ir kažko laukia.
       – Mokytojau... Mokytojau! Ką piešim? – klausia ne pagal metus aukštas, tvirtas berniukas, lankantis treniruotes. Dauguma jų treniruojasi, taip pat ir mergaitės. Mokytojas atsidūsta ir garsiai, truputį prisiversdamas skiemenuoja:
       – Šiandien piešime Mažąjį Princą. Ir tą, su kuriuo jis, jūsų nuomone, labiausiai susidraugavo. Kaip manote, kas buvo geriausias Mažojo Princo draugas?
       – Ką tokį?
       Aš, mokytojau...
       – Čia tas, kur gyveno su baobabais...
       Su kuo?
       – Eik tu, durneliau...
       – Ė, tu! Pats... baobabas.
       – Chi chi, mokytojau, aš...
       – Ką čia kratai, ožy!
       Mokytojas tebestovi truputį susikūprinęs ir mechaniškai kartoja:
       – Taigi kas buvo geriausias Princo draugas – lakūnas, lapė, rožė? O gal gyvatė? Kiekvienas pats tenusprendžia.
       – Žinau, vikšrai!
       – ...mokytojau, chi chi chi, aš...
       – ...avytė!
       – Kokia avytė? Nebuvo avytės!
       – Kaip nebuvo? Pradžioj, kai nupaišė, dėžėj.
       – Ai, žinau, su skylutėm...
       – Nu, kad nenudvėstų... tai yra, kad neuždustų.
       – Chi chi chi...
       – Mokytojau, galime pradėti? – tai tas pats ne pagal metus tvirtas, besišypsąs berniukas, kuris treniruojasi.
       – Ar visi turite piešimo priemones?
       – O, je!
       – Aš neturiu!
       – Turi, turi, ką čia apsimeti.
       Mokytojas pamažu traukiasi prie stalo, mėgina žiūrėti į langą. Vaikai šurmuliuoja, triukšmingai dalijasi markerius, flomasterius, rodo vieni kitiems pirmuosius bandymus, keli, žiūrėk, jau spėjo susiginčyti. Tas pats visada. Mokytojas atsargiai palieka užstalę ir ima vaikščioti po kabinetą, apžiūrinėdamas mažyčius lėktuvus, į smauglius panašias gyvates išraiškingai didelėmis galvomis, neregėtai puošnias gėles. Visada tas pats. Mokytojo veide – gaili grimasa. Gali būti, kad jo siela nerimsta, išsilavinimu ginkluotas psichoterapeuto žvilgsnis gal net konstatuotų, kad žmogus turi motyvacijas problemų.
       – Mokytojau, o nuspalvinti reikia? – tai vis tas pats ne pagal metus tvirtas, besišypsąs berniukas, lankantis treniruotes.
       Mokytojas atsargiai paėmė baltą gipsinę piramidę, pakilnojo ją, lyg mėgindamas nustatyti svorį.
       – Klausi, ar reikia nuspalvinti? O kaip pačiam atrodo? Jis padėjo piramidę, susirado rutulį.
       – Manau, kad reikia, – treniruotes lankantis berniukas vis šypsojosi. – Mokytojau, ar gipsas baltina?
       Mokytojas tylėdamas spaudė gipsinį rutulį abiem delnais, jo pirštai truputį virpėjo.
       Mokytojau, mokytojau, jis paėmė mano markerį... žydrąjį... Atiduok, parazite, marginale tu!
       – Ji pasakė – žydrąjį!
       – Chi chi chi...
       – Aš nepaėmiau! Ir čia žalias, ne žydras, kvaiša tu...
       Vis dėlto įprasta tvarka ginčo siužetas išsiplėtoti nespėjo. Gipsiniais rombais, rutuliais, trapecijomis, piramidėmis, apgaulingai gremėzdiškomis vielos konstrukcijomis mokytojas išdaužė visus kabineto langus. Dirbo tą darbą labai energingai, įnirtęs. Po to, kai į šipulius subyrėjo paskutinis stiklas, trumpam stojo aidi, spengianti tyla, kurią negailestingai naikino, plėšė į gabalus kabinetan įsiveržęs ankstyvo pavasario vėjas. Mokytojas užsimerkė ir nusišypsojo. Pagaliau.

Spraunius, Arūnas. Tylos!: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

Pyro pergalė

       Truputį niekino tikrovę, kurioje teko gyventi. Be abejo, kasdienėje praktikoje neįstengė atsispirti jos vilionėms, be to, nenorėjo pasirodyti esąs nedėkingas. Vis dėlto pripažindamas, kad tenka veikti labai patogiais laikais, su apgailestavimu konstatavo, jog nepakartojamo ir kilnaus žavesio juose maža. Vaizduotės, grynosios refleksijos lygmenyje pirmenybę mieliau atiduodavo kitoms epochoms, nutolusioms nuo dabarties bent per keletą šimtmečių. Pavyzdžiui, viduramžiai – tai jau visai kas kita, jie viliojo ir audrino vaizduotę. Laisvalaikiu skaitė šaltinius, tad apie minėtąjį laikotarpį buvo sukaupęs nemažai žinių. Riterių garbės kodeksas, idealus moters paveikslas kurtuazinėje poezijoje – štai kur jėga sublimacijos! Be abejo, turėjo pripažinti, kad nebuvo tai švelnus laikas, barbarybių netrūkdavo, tačiau žmonės šalo, mirė iš bado visose epochose, taip pat ir prašmatnių sky screper papėdėje. Užtat anuomet bent galabydavo akivaizdžiai, apsieidami be visų tų stingerių, neretai žvelgdami aukai tiesiai į akis. Ir neišsidirbinėdavo – kaip dabar – skelbdami, neva viskas gerai, socialinė apsauga veikia be priekaištų. Būtent garbingo, kilnaus idealo jis ir pasigedo dabartyje. Nesiliaujantis skalambijimas apie lygias galimybes, teisinę visuomenę, įkyrūs reikalavimai laikytis faktų tiesos jam atrodė nuvalkiotas, apgailėtinas akių dūmimas, pasitelkiamas nebent iš įpročio. Toji propaganda buvo tokia ciniška, kad tiesiog galva neišnešė, kaip visuomenė leidžiasi taip begėdiškai mulkinama vadinamosios sėkmės filosofijos – akivaizdu, kad didžiausią galios dalį savo rankose laiko keli procentai planetos oligarchų, likusiems milijardams tenkinantis egzistenciniu erzacu, kurį mielai bruka mass media. Tad kuo, sakykite, skiriasi viduramžių prastuomenė, kaimiečiai, sprunkantys slėptis nuo siautėjančio senjoro, ir šiuolaikiniai, neva laisvieji, piliečiai? Tik vartojimo apimtimi ir tuo, kad anais laikais propagandiniu instrumentarijumi manipuliuota nepalyginamai mažesniais mastais ir ne taip įkyriai kaip laisvosios rinkos sąlygomis. Pastaroji aplinkybė atrodė ypač svarbi, nes jis buvo įsitikinęs, jog žiniasklaidos vaidmuo viduramžiais ignoruotas ne tiek dėl profesionalumo stokos ar informacijos stygiaus, kiek dėl jokių garbės bei kilnumo standartų neatitinkančios, ydingos ir infantiliškos pastarosios prigimties. Be to, nors kiek rimtesnė komparatyvistinė vartojimo mastų analizė iš tiesų neatlaikė jokios kritikos. Kaip, leiskite paklausti, jaustis atsakingai mąstančiam žmogui, kai žiniasklaida be perstojo bruka perkrautus interjerus ar klaikų dizainą, ar dar ką panašaus? Tai – sektinas modelis, o gal tik pavyzdys? Ir dar rimčiausia veido išraiška aiškinama, neva tai kilniaširdiškas elito gestas plačiosioms masėms... Kad kilniojo stiliaus siekiama dešimtmečiais, milžiniškomis valios pastangomis – pamenate Nyčę: Ne jausmų gilumas, o jų trukmė sukuria kilnesnį žmogų – apie tai, be abejo, nutylima. Vadinamoji demokratija triumfuoja, vilkti viešumon abejotino skonio manifestacijas tampa dominuojančia, kone vienintele tendencija, o kilnaus idealo siekimas tėra reakcinga praeitis, iš kurios tiesiog privalu negailestingai ir dažniausiai primityviai tyčiotis. Ir dar tie erzinantys, vos ne prievartiniai vijimai pas psichoanalitikus „išlieti“ savojo ego perversijas, arba smulkiaburžuaziniai gąsdinimai psichosomatiniais pakitimais... Tarsi išvis nebūtų estetikos, o siela neturėtų daugiau ką veikti... Juk kritiškai, rimtai į gyvenimą žvelgiančiam asmeniui tie, atsiprašant, „seansai“ turėtų įvaryti rimtą dvasinę ligą. Orumas visuomet santūrus, paisantis aukštojo stiliaus, o savaiminga prigimtis pagarbiai elgiasi su savo paslaptimis.
       Riterių šimtmečiais puoselėtas ritualas bent siekė paliesti giliąsias sielos gelmes ir žadino aukštesnio, idealaus gyvenimo ilgesį. Be to, pagarba formai, reglamentuotas ir visuotinai pripažįstamas elgesio scenarijus eliminavo populizmo galimybę. Rojus - tai mandagiųjų buveinė, anot šventojo Tomo. Riteris nė už ką nesiropštų per kitų, ypač savų, galvas netgi turėdamas galimybę patekti į tiesioginį eterį... Santykiai, kur viešpatauja etiketas, nukenksminantis vadinamosios asmeninės iniciatyvos perlenkimus, o kiekviena detalė skleidžia simbolio šviesą bei kilnumo aurą, leidžia ramiai žvelgti Į tikrovę ir teikia sielai neabejotiną atgaivą. Riteriškai atsisakyti begėdiškai lendančių į viešumą asmeniškumų, išdidžiai ir stoiškai sudrausminant savąjį ego bei pasišvenčiant idealybei, kur garbinamos kilnumo, moteriškumo, riterių dvasinės kategorijos ir iš tiesų, o ne deklaracijomis siekiama metafizinio matmens, ir tai yra prigimtinis, skiriamasis luomo bruožas, – sakykite, ar gali būti kas nors gražiau bei prasmingiau? Senjoro priešinimasis centralizuotai karaliaus valdžiai galbūt trukdė įvesti tvarką, nes ignoravo vieningų teisinių bei normatyvinių aktų laikymąsi, užtat kaip saugotas ir puoselėtas nepakartojamas individualybės žavesys! O žmonių gyvenimas niekada nebuvo ir netaps tobulas, - reikėtų vieną kartą baigti apie tai – argi neužtenka įrodymų iš ilgaamžės rūšies istorijos nuo pat homo habilis laikų? Kad vis nesiliaujama visus daryti laimingus pasitelkiant vien formalias priemones, kelia pagrįstą įtarimą apie permanentinį suokalbį tų, kurie valdo. Blogiausia, kad esmiškai nieko pakeisti nebeįmanoma, kadangi trukmė sukūrė tradicijos, gal net sąlyginio reflekso automatizmą, kuriam, kaip žinia, sąmoningumo dimensija nereikalinga. Atrodo, įvyko fundamentali saviapgaulė – aukomis tapo visi, nes nieko kito neliko, tik balansuoti tarp bizūno ir pyrago. Geriau jau kenčiančiam, dažniausiai rūpesčių prispaustam žmogui būtų palikę galimybę puoselėti kilniąją savo asmenybės pusę, suteikdami būtinąją informaciją apie sektinus pavyzdžius iš visos žmonijos istorijos. Deja, tuo niekas nepasirūpino, tad beliko vienintelė efemeriška galimybė – bandyti gelbėtis po vieną.
       Trumpai tariant, jis pasijuto subrendęs tylėjimo įžadams. Neabejojo, kad apsisprendimas radosi pačiose sielos gelmėse ir brendo palaipsniui. Giluminė priežastis, užgriebianti esminius būties aspektus, buvo per daug rimta, kad vertėtų gaišti laiką konkretaus motyvo paieškoms. Tai labai priminė praregėjimą, tačiau jis nutarė situacijos nedramatizuoti ir būti atsargus. Apdairiai suvokdamas, kad prigimtis per daug prisirišusi prie žalingų dabarties taisyklių, pirmiausia apsisprendė savaitę tylėti. Tokia strategija atrodė nepriekaištinga, taigi taktikai pernelyg didelio dėmesio neteikė sąmoningai – tylėti juk nėra nusikaltimas. Atrodė savaime suprantama apie projektą neprasitarti niekam – reikalas per daug asmeniškas, intymus, be to, mėginimas buvo žvalgybinio pobūdžio, o veikiant svetimoje, gal net nesvetingoje teritorijoje pravartu kortų per anksti neatskleisti.
       Kad tėvas nebežiūri žinių per televizorių, pirmieji su pasitenkinimu konstatavo vaikai ir bematant okupavo svetainę. Jis nesipriešino. Tik pajuto apmaudą dėl neišvengiamų ginčų ateityje. Paskui apmaudą atsėlino vienatvė. Tokie buvo pirmieji potyriai. Jis laikėsi budriai, viską kruopščiai registravo, kaupdamas patyrimą, siekdamas išmokti nesutrikti, kai užklumpa netikėtumai. Bendraudamas su aplinka, stengėsi išsiversti žvilgsniais ir santūriais gestais. Pasakydavo kokį vienskiemenį žodelį, bet tai vertino kaip nepriimtiną kompromisą, taigi taikė tik išimtiniausiais atvejais. Be abejo, radosi komunikavimo problemų – žmonai porą kartų taip ir neišsiaiškinus, ką patiekti vakarienei, valgydavo virtuvėje vienas, ir tik kai šeima sumigdavo. Namiškiai sunerimo, o jis vakarais leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus. Gęstant trečiajai dienai, kai sugrįžęs iš klajonių valgė savo kuklų maistą ir mąstė, į virtuvę vilkėdama vien naktiniais marškiniais atėjo jo moteris, prisėdo priešais ir atsargiai paklausė, susirūpinusi žvelgdama į akis:
       – Gal negaluoji, blogai pasijutai? Pasakyk, labai prašau. Žinočiau, kaip tau padėti...
       Ką jis galėjo paaiškinti ir ar išvis galėjo? Juk pagalbos reikėjo ne jam, o jai. Jai ir visiems kitiems.
       – Tu... turi ką nors? Kitą moterį? – nesulaukdama atsakymo, nesiliovė klausinėti žmona. – Pasakyk, maldauju, aš... aš pasistengsiu suprasti... Turėtum suprasti, kad taip bus tik geriau...
       Jis tik blyškiai šyptelėjo, pasilenkė ir kilniai pabučiavo ją į kaktą – taip amžinybės dvelksmas vos vos suvirpina širdį. Padėjo jai atsistoti ir verkiančią palydėjo į lovą. Paskui prigulė pats palengvėjusia siela.
       Galėjo dar aktyviau užsiimti savistaba, atrado, kad sąmonė tebėra labai užteršta smulkmenomis, visokiomis nereikšmingomis mintimis, tik slopinančiomis asmenybės raidą. Kupinas šviesos ir atlaidumo, pasiekė pusiaukelę. Tuomet pajuto, kad pradinį dvasinį pakilimą ėmė išstumti kažkoks nesuprantamas maudulys, tolydžio stiprėjantis nerimas. Viskas darėsi pernelyg trapu, sielos ramybę dabar galėjo akimirksniu sutrikdyti bet kas, smulkmena, pavyzdžiui, kaimynės frazė, pusbalsiu sakoma žmonai ir nugirsta jau žengiant pro duris:
       – Nieko nepadarysi...
       Suprato, kad tai išbandymas, susikaupė. Nuojauta jo neapgavo – tokios krizės, kuri užklupo šeštąją dieną, savo gyvenime nebuvo patyręs. Blogiausia, kad prasidėjo savaitgalis, visi sėdėjo namie. Nebežinodamas kur dėtis, užsidarė tualete, tiesiog inkšdamas iš nevilties dėl aplinkinių bukumo, visiško nejautrumo ir nesusigaudymo. Juk ir aklas matytų, kad žmogui blogai – ko visi tupi čia kaip stuobriai... Prakeikti dvasiniai debilai – ir tai jo kraujas... Su kokia palaima riaumotų ant vaikų, trenktų moterį į žemę...
       Kai po valandos žmona išdrįso tyliai pabelsti, praūžė pro ją kaip vėtra, išrovęs durų kabliuką. Sugrįžo vėlai naktį. Nusiraminęs ir dvasiškai praturtėjęs. Kaip pavyko tą padaryti, buvo jo paslaptis. Bet kuriuo atveju išliko vienas ir garbingas. Buvo tikras, kad atrado ir suprato kančią, jos sugrįžimo nebijojo.
       Pirmadienio parytį pabudino keistas, iki tol niekada ne
       patirtas jausmas, ir neleido užmigti. Baigėsi paskutinioji įžadų naktis, atrodė, niekas nebegali jo sutrikdyti. Vis dėlto apsičiupinėjęs sunerimo, nuskubėjo į vonią. Uždegė šviesą ir veidrodyje išvydo – virš nakties suveltų plaukų kyšojo pora dailių, dar gležnokų asilo ausų.

Spraunius, Arūnas. Tylos!: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

Atgal, gamton!
Ievai

       Kirstukas (sorex) – tai toks vabzdžiaėdžių būrio žinduolis. Enciklopedijose bei žinynuose tvirtinama, kad iš viso pasaulyje jų priskaičiuojama apie 250 rūšių. Nekvestionuodami tokiam palyginti mažam padarui priskiriamo kiekybiškai didelio variantų skaičiaus, šįkart esame linkę apsistoti ties galbūt ne itin rafinuotu, tačiau aiškiu ir gana patikimu paprastuoju (vulgaris) kirstuku, juo labiau, kad nėra reikalo klaidinti savęs nei kitų – mūsų nedidelėje valstybėje anksčiau paminėtos jų įvairovės ieškoti yra paprasčiausiai nerezultatyvu. Vartojant bendrybinę frazeologiją, kirstukas – tai mažutėlis simpatiškas žvėreliukas, panašus į pelę (mus), gal net turintis su ja artimų metoniminių ryšių, tiktai besimaitinantis ne javais kaip pastaroji, o vabzdžiais bei vikšrais. Kirstuko kūnas apaugęs švelniais tankiais plaukeliais, o galva baigiasi žaismingu šnipeliu. Tradiciškai sorex vulgaris įprasta ieškoti mišriuose miškuose ir upių bei ežerų pakraščiuose.
       Tačiau civilizacijos plėtrai radikaliai koreguojant visuotines gyvenimo sąlygas, kirstukai vis dažniau yra aplinkybių verčiami arba patys savanoriškai apsisprendžia palikti savo urvelius ir kuriasi butuose, namuose, vasaros rezidencijose etc., žodžiu, teritorijose, kurias oficialioji jurisdikcija įvardija privačių valdų terminu. Kadangi nelegali ir nekontroliuojama migracija pasiekė statistiškai verifikuojamus mastus ir yra tęstinio pobūdžio, ji negalėjo nelikti be dėmesio bei pasekmių, tokiu būdu šis kraustymasis lygia greta kaip ir kiti veiksniai prisidėjo prie kokybiškai naujų bendrųjų santykių tarp įvairių gyvybės apraiškų formavimosi.
       Pirmiausia, be abejo, turime galvoje maitinimosi aspektą, dėl tam tikrų specifinių aplinkybių aptariamame kontekste įgyjantį išties egzistencinės dilemos mastą. Nors pati situacija formaliai vertinant atrodo paprasta – dėl vabzdžių butuose tenka konkuruoti su guvernantėmis ir vorais, o vikšrai šioje erdvėje nėra tokie dažni, kaip galima būtų pageidauti – iš tikrųjų problema skaudesnė, labiau visa apimanti nei formalus įvykių, aplinkybių išdėstymas, de facto ji implikuoja taip pat ir hamletiškąjį to be or not to be klausimą.
       Kaip jaučiasi, kokias mintis mintija sorex, eilinę naktį slampinėdamas virtuvėje ir ieškodamas ko nors užkrimsti? Jis jau seniai gyvena bei veikia urbanizuotoje erdvėje, taigi nėra toks naivus, kad leistų sau tikėtis vikšro, melancholiškai šliaužiojančio šen bei ten, nelygu, kur maistas – virtuvėje sterilu, vyrauja balta spalva, o medžio fragmentai padengti kažkokia neįkandama sintetika. Ne gležniems vikšro nasreliams... Pirmiausia iš įpročio cimpina prie šiukšlių dėžės spintelėje po kriaukle, kojele atplėšia spintukės duris ir imasi tikrinti dėžės turinį, abejingai nubraukdamas keletą viršutinių detalių. Mėgina knistis giliau, tačiau užstringa, niekaip negalėdamas įveikti dėžės nuo avižinių dribsnių pasipriešinimo. Mėgina šiaip ir taip, galų gale susinervinęs, netekęs kantrybės, išrauna šiukšliadėžę iš įprastos vietos ir triukšmingai išverčia jos turinį virtuvės vidury. Na, va, dabar aiškiau. Deja, rezultatai nėra labai guodžiantys – be rūkytos skumbrės likučių, daugiau nieko tinkamesnio kaip ir nėra, bulvių ir obuolių lupenos ne jam, tegu jomis ganėdinasi vargetos pelės. Bet ir šykštuoliai... Per visą karjerą rūkyto ešerio gavo paragauti vienintelį kartelį, jau nekalbant apie ungurio ar lašišos likučius. Sorex išsiblaškęs traukia iš krūvos rūpestingai susuktą ir užklijuotą paketėlį, ilgokai krapštosi, kol išvynioja. Taigi taigi panaudotas Libress. Pedantai vyniotojai, neturi ką veikti... Vulgaris pavarto, apžiūri jį iš visų pusių. Sako, jie su sparneliais... Atsidūsta, gūžteli petukais, numeta paketą atgal. Įdomu, kur jie deda pinigus, jei gaili maistui? Be abejo, jis ne koks miesčionis, svetimų pinigų neskaičiuoja, tačiau vis tiek, tarkime, objektyvumo vardan... Abejingai perbėga žvilgsniu maišelius nuo pasterizuoto pieno, plastiko buteliukus, krūvas popierių nuo liesos varškės, sūrelių, fasuotų džiūvėsių, dar dievai žino ko. Gerai, skumbrė tai skumbrė, nusiminti neverta – jis energingai žiebia užpakaline kojele į metalinį indelį nuo konservuotų žirnelių. Irgi mat kapitalistai, normalių žirnelių nesugeba nusipirkti... Indelis barškėdamas pasileidžia grindimis ir triukšmingai teškiasi į šiukšlių dėžę – bingo! Kambariuose pasigirsta šurmulys, sorex pasiklauso kurį laiką ir lenda už šaldytuvo, bet veikiau šiaip, dėl šventos ramybės. Sukaupta patirtis išmokė žvelgti į viską filosofiškai. Gal tik jaučia šiokį tokį apmaudą, kad pats sugadino vakarienę. Nors, iš kitos pusės, ko nepaišdykavus, kai istorinė situacija brutaliai kreipia egzistenciją eksperimento link.
       Dabar tas isterikas buto šeimininkas blaškysis, slankios visur, negalėdamas nusiraminti, švaistysis tuo savo Parabellum, iš baimės kalendamas dantimis. Be jokio ryšio rėkaus, prikaišios visiems, aišku, vėl susipyks su žmona. Iš kur tas dirglumas? Aklas jis ar ką, negi visiškai prarado gebėjimą pažvelgti į save iš šalies, kritiškai, su sveika ironija vertinti situaciją? O kaip įkyrėjo tas šurmulys, piemeniškos insinuacijos! Visi tie taukuoti spąstai, negrabiai prikaišioti lašinių, kažkokios neva baisiai krūtos dešrelės, nuo kurių suka vidurius ir kurios nė velnio nežudo – net pelės pradėjo atvirai tyčiotis. Buvo užsiundęs tokius kleptomanus, nuodytojų firmą, ar kaip jie ten vadinasi, žodžiu, kilerius. Pribarstė visur kažkokio mėšlo, išdvasino ne tik peles, bet ir tų vargetų jūrų kiaulę pasiuntė dausosna. Vanitas vanitatum et omnia vanitas... Klausydamas šliaužiojančių grindimis, renkančių šiukšles ir besiriejančių buto šeimininkų, sorex nebe pirmą kartą galvojo apie visame kame įsivešėjusį egzistencinį skurdą. Aišku, kad tame šurmulyje stinga gyvenimo pilnatvės, kompozicinio pagrindo, egzistencinio kamieno, be kurio tikrovė atrodo nyki ir beprasmiška, – sorex atsiduso. Iš tiesų reikia, tiesiog būtina susitvarkyti. Artimiausiu laiku turės rimtai pagalvoti apie rimtą savo gyvenimo kelio koregavimą, nes kitaip – jis tą jaučia – galima nusiristi iki to tipo su Parabellum.

Spraunius, Arūnas. Tylos!: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt