Stasys Stacevičius

Eilėraščiai iš knygos „TOLI KRIOKLIAI“

Nulis
Svečiai
Nieko
Žvalgas
Pralaimėję
Vyro keramika
Vėlai

Į viršų

NULIS

Nulio miestelis apgrobtas ir padegtas,
kruvinas... Kapinės sklidinos
tyliai nulėjančių prisiminimų.
O retsykiais Nulis nebūdavo žemiškas,
būdavo dangiškas – tartum Danguolės rūsys
ar sudegintos Nulio pilies atšvaitai
debesynuos... Lyg Nulio žinovas
jaučiu, jog į prieklėtį giltinei beldžiantis
saulės trauka bus didesnė nei žemės,
ir tūkstančiais pirštų įkibsiu
į Nulio apylinkių akmenis,
lieptus bei valtis, tačiau inkarai
bus tarytum nulėjantys prisiminimai...
Aprūkusiam Nulio miestely gimiau,
o vėliau mano tėvą lydėjo
į nulinę tolumą
Nulio bažnyčios varpai.

Stacevičius, Stasys. Toli kriokliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

SVEČIAI

Atėję saikingai sveikinasi. Nežymiai
Šypsosi. Apžiūrinėja mano malkas.
Trobesius. Pavėsinę. Lovas.
Lentynas. Knygas. Kai kurie užsirūko
suktines iš neregėtų lapų. Saikingai
paklausinėja... Domisi medžio kryžiumi.
Mano velionių nuotraukomis. Aplinkinių
sodybų herbais ir lūšnų istorija.
Apytyliai. Šviesiaveidžiai. Nenuspėjamo
amžiaus. Didelėmis akimis. Tiesūs.
Liūdesio ūgio... Pelenų garbintojai iš toli.

Stacevičius, Stasys. Toli kriokliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

NIEKO

Graužias vėtra nelyg prakeikta
nemiegoti, visai nemiegoti.
Gal tai vėtros ilga paskaita
apie porą, sniegynų užklotą.

Mūrų dantys tą vėtrą iškoš
ir praris tik apyžvarbį gandą...
Gal kautynėms – neaišku, su kuo –
vėtra bokšto viršūnę galanda.

Ar pažinsim užkeiktas vietas –
speigo užeigą, šalčio garažą?..
Vėtra retsykiais mąsto kaip tas,
kurs ilgai apie pragarą rašė.

Gal ir būtų šią naktį gražu
vėtrai perimti moteries kūną.
Virpa krūmai tarytum gausių
užmirštų karalienių karūnos.

Vėtros knygoj – aistra melzgana,
gervių daugtaškiai, kelio bemiegė...
Nieko gero ten apie mane,
ir kažkas pasislėpęs už nieko.

Stacevičius, Stasys. Toli kriokliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

ŽVALGAS

Kelionmaišy – knygos lyg plytos
bažnyčiai, o gal – lavoninei...
Kalnas, klonis... Ir nepamatysiu,
ką rūkas tenai išlaipino.

Ir molis – kareivis, ir smėlis...
Bet nieko, eilini, nesprendi...
Lyg moteris susvetimėjo
paplentė, nedraugas ir plentas.

Nei gedulo juostos nutįso
ta upė ir kelias negeras...
Ir nieko jau nepamatysiu,
kas būtų – ne karas, ne karas?

Bet slapstos užgrūdinta saulės
gal ten, kur paskliautė pairo...
Slaptažodė bus: našlė šiaurė.
Slaptažodis bus: šiaurės vyras.

Stacevičius, Stasys. Toli kriokliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

PRALAIMĖJĘ

Mąstanti migla, dranga tyli –
lyg meilužės mistinio poeto...
Per toli nuo kalno, per toli
nuo Bedugnio aš buvau pradėtas?

Jubiliejus... Poliūdnė diena...
Nepavykę knygos... Gal pavyko
susapnuota vakar dovana –
karsto formos nepilna taupyklė.

Ką kažkur tolybėje matai,
prašviesėjus mano drauge? Lygų
sniegą?.. Ne... Šviesėjančiais veidais
pralaimėję skaito saulės knygą.

Stacevičius, Stasys. Toli kriokliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

VYRO KERAMIKA

– Iš kur tu, juodas žmogau?
– Iš ūkanoto molio.

– Iš kur tu, baltas žmogau?
– Iš ūkanoto molio.

– Kuo būsite man rytoj?
– Mes ūkanoti broliai.

– Kuo maitinsimės?
– Avinais
iš ūkanoto molio.

– Kuo užgersime?
– Šiaurės vynais iš ūkanoto molio.

– Ką mylėsim?
– Aukštas merginas iš amžino įšalo molio.

– Kas padės mums?
– Aukšti kariai
iš tylos imperijos molio.

– Kas svarbiausia?
– Rytai, Vakarai
ir audra iš nežinomo molio.

Stacevičius, Stasys. Toli kriokliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

VĖLAI

Kelio ženklai abejingi
sulaukusiems keturiasdešimt...
Blausioj karčemoj
susitaikai su prieblandos norais,
nes mūsų vaikai, pradėti per vėlai,
neišvengtų našlaičių apyjuodės duonos...
Tegu juos įvaikins apuokai, pelėdos,
rūkai arba miglos... O tu pasidėsi
pati sau ant kapo laukinių gėlių
ir laukinių tyrų akmenėlių.
Netrokšti paminklo, nes antkapiai
primena Dantės dantis, tebekramtančius
vėją ir miglą... Migloj visos gervės –
gal vėlinių tuzinas – neabejoja kryptim.
Mūsų kryptys ant žemės užmigo.

Stacevičius, Stasys. Toli kriokliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt