|
<< Atgal
Tomas Staniulis
PASAKOJIMAS APIE DU MIESTUS
(Kirkenes – Nikelis, 2006-ųjų vasara)
„Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai,
tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius,
tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha,
šviesos, o kartu – ir tamsos metas...“
(Č. Dikensas)
Šaltojo karo broliai
Stalkerio pėdomis
Septintoji mūza
Sferų muzika
Epilogas |
Tie, kas nors kartą yra pabuvoję už poliarinio
rato, žino, jog būdamas ten liepos naktį vargu ar užmigsi. Ypač jei nesugalvosi
prisidengti akių tamsia skepeta.
Poliarinė diena – tai tarsi amžinas saulėlydis,
kai saulė, užmiršusi, kur Rytai, o kur Vakarai, ridinėjasi horizonto pakraščiu
tarytum į užnugarį nenorintis nuklysti futbolo kamuolys. Devinta valanda vakaro:
šviesu it vidurdienį; dešimta, vienuolikta, dvylikta nakties – vis tas pats... Pirmą
valandą imi nebepasitikėti savo pojūčiais, smaksai į dangų išpūtęs akis,
svaigdamas nuo saulės artumo ne mažiau negu nuo degtinės, ir svarstai, kokio stiprumo
turėtų būti jėga, draudžianti jai nusileisti. Po kelių valandų tokių svarstymų
– nuovargiui imant viršų – penktą ryto žengi šviesos spindulių nutvieksta gatve
į viešbutį, stebėdamasis: kaip keista turi būti žmogui eiti miegoti saulei dar
nepavargus.
Veiksmo vieta – Kirkenes – miestelis, įsikūręs
Barenco jūros pakrantėje, netoli Norvegijos ir Rusijos sienos. Senosios samių gentys,
gyvenusios tarp keistų juodų uolų, nė neįtarė, kokie turtai gali slypėti po
žemėmis. Ligi to laiko, kai 1906 metais čionai atklydę ateiviai pareiškė, jog iš
juodųjų uolų galima gaminti geležinkelio bėgius, tiltus ir ginklus. Tada čia gyveno
vos kelios šeimos, stovėjo kelios sukrypusios pirkios, o centre – nedidukai maldos
namai, lėmę miestelio pavadinimą: „kirkes“ – „bažnyčia“, „nes“ –
pusiasalis.
Pirmasis pasaulinis karas, o su juo išaugęs
geležies poreikis atvijo į Kirkenes pirmuosius industrinės visuomenės naujakurius,
kuriems teko prisitaikyti prie ilgų vasaros dienų ir žiemos naktų. Antrojo karo metu
naciai atsiuntė čia 30 tūkst. kareivių, turėjusių pulti Murmanską – vienintelį
neužšąlantį uostą Europinėje dalyje, kurį karo metu buvo išsaugojusi Rusija.
Operacija nepavyko: per vieną parą Raudonoji armija tiesiog užsėjo miestuką bombomis
– nesugriauti liko vos 20 namų. Generolo Marshallo planas padėjo atstatyti
Kirkenes, nepaisant to, jog sovietai šį planą ir laikė kapitalistų klasta. Taigi
dabar atsigavęs miestas jau keliasdešimt metų garsėja nagingais meistrais, mokančiais
dirbti su geležimi.
Didžioji dalis iš keturių tūkstančių Kirkenes
gyventojų šiuo metu į baltąsias naktis, ko gero, jau nebekreipia jokio dėmesio.
Juoba, kad kiekviena iš jų užslenka nepastebėta. Tiesiog atėjus tam tikram metui,
apmiršta paukščiai, liaujasi skraidę uodai, gatvių pakraščiuose susnūsta
automobiliai, žmonės sulenda į šiltas gūžtas ir laukia tos valandos, kai žadintuvas
praneš, jog metas kibti į darbus. Gyvi šlaistosi nebent rusų jūreiviai, kurių
skirtingu laiku čia reziduoja iki pusantro tūkstančio. Nieko nuostabaus: viena iš
svarbiausių Kirkenes pramonės šakų – laivų remontas. Išlipti į svetimą uostą ir
neišlenkti taurelės jūreiviui tolygu nuodėmei. Dėl to ir bastosi jie kamuojami
egzistencinio nerimo: Tėvynė vos už kelių kilometrų, o degtinė brangesnė bent
dešimt kartų.
Vietiniai gyventojas pasakoja, jog Kirkenes
kriminogeninė kreivė tiesiogiai priklauso nuo algadienių rusų laivuose. Kaip tik dėl
jų miestelėnai pastaraisiais metais ieško vis tvirtesnių spynų. Jei kokio seno
žvejybinio katerio remontas užtrunka, dviračio gatvėje nebepaliksi – nugvelbs. Visa
laimė, jog nusikaltimai palyginti menki. Vietinių teigimu, paskutinė žmogžudystė
čia įvyko 2000-aisiais. Panašios legendos turbūt sklando kiekviename mažesniame
pasaulio miestelyje: vyras grįžo iš komandiruotės per anksti, aptiko žmoną su
meilužiu... Et, kam nepasitaiko.
Antrasis didžiausias miestelio pajamų šaltinis –
turizmas. Per metus turistų čia apsilanko bemaž pusantro šimto tūkstančių. Žinoma,
tai ne mūsų Palanga, ją tokio dydžio minia nusiaubia per vieną Joninių savaitgalį.
Visgi, negali nesutikti, jog Kirkenes biudžetui turizmas rimta parama. O ir pramogos
turistams kaip dera miestui, gimusiam prie šiaurinių jūrų, – jūrinės. Lašišų
žvejyba, jūros krabo medžioklė su pikniku (all inclusive), ekskursija
pasižvalgyti po fiordus ar – pikantiškumo vardan – į Rusijos sieną. Ji juk visai
čia pat.
Todėl nereikia stebėtis, kad visi gatvių
pavadinimai Kirkenes rašomi norvegų ir rusų kalbomis – santykiai Rusija yra gana
glaudūs. Kirkenes gimęs ir augęs rašytojas Morten Strøksnes atvirumo valandėlę
pasiguodžia, jog jaučiasi esąs „šaltojo karo kūdikis“ – nesunku jį suprasti.
Pasakoja, kad savo vaikystę praleido iš pasalų žvalgydamasis į karinių automobilių
konvojus, jausdamas bejėgiškumą ir pyktį. „Karas“ po karo iš žmonių atėmė
tiek, kad sunku ir įsivaizduoti. Jo draugas, pavyzdžiui, sprogdindamas nuo pokario
laikų užsilikusią miną nusitraukė abi kojas. Iki kirkšnių. Skaudu. O jis pats,
nuklydęs į mišką, tarsi Herakleitas žvelgdavo į upę ir kitoje pusėje esančią
vielomis apraizgytą Rusiją klausdamas savęs: „kas gi tie žmonės, kurie tenai
gyvena?“ Petras Pirmasis ir Stalinas? Leninas ir Gagarinas? Keista... Juk Norvegijoje
tokiuose aptvaruose laikomi tiktai elniai.
Į viršų
Šaltojo karo broliai
Keista. Nes čia pat prisimenu, jog panašią
tvorą esu regėjęs ir aš. Savo vaikystės mieste – smagiausiame Vakarų Lietuvos
kurorte – Palangoje.
Po mano miegamojo langais buvo įsikūręs
pasieniečių garnizonas. Taigi su nykia sovietovščinos buitimi susipažinau nuo
pačios mažumės. Matydavau, kaip kareiviai mankštinasi pagal Mičiurino dvasią: šeria
kiaules ir vištas „lokaliame“ tvartelyje, treniruoja šunis. Buvo be galo smalsu
žiūrėti į vyrukus, susėdusius pailsėti atokaitoje su automatu vienoje, o papirosu
– kitoje rankoje. Buvo be galo įdomu vogčiomis iš balkono stebėti, kaip tie salagos
blizgina savo AK–47, įdomu tol, kol nekėpšteldavo visai nevaikiška mintis: „o kas
būtų, jei tie automatai iššautų?“ Kaip geroje pjesėje. Kur šaudo visi šautuvai.
Vargu ar Sovietų Sąjunga galėjo didžiuotis tokia
tvarka ar tuo, jog piliečiai joje jaučiasi saugūs. Susikryžiuoti pjautuvas ir kūjis
– tai dar ne tikras kryžius. „Saugumo nejaučiau“, – tą prisipažįstu ir
Mortenui. Jis linksi galvą, matyt, supranta, ką aš noriu pasakyti. „Bet ar reikia
kalbėti apie blogiausius laikus?“ – perleidžiu jam klausimą. Nesvarbu gi, kokie jie
buvo...
Dėl pastarojo sakinio jis įsižeidžia – lūpos
„angliškai šaltai“ susispaudžia. Asmeninės reminiscencijos yra pernelyg intymios,
kad taip lengvai jas užmirštumėme. Nereikia užmiršti, kad jis dar ir sudirgęs –
šiąnakt nuoširdžiai triūsė prie savo „didžiojo darbo“, o ir dabar, ilgam
vakarui einant į pabaigą, Mortenas išgėręs tris skardines alaus... Tik nesuprantu,
kodėl, kai jis pasakoja apie savo gimtąjį miestą, balse girdisi neapykanta. Skaudulys
jau seniai turėjo pratrūkti, nes iš Kirkenes Mortenas emigravo daugiau nei prieš
dvidešimtmetį. Ir aš šiurpstu. Nuo minties, kaip žmogus net ir po šitiek laiko dar
gali turėti nesuvestų sąskaitų su savo miestu.
Visa tai trunka akimirką – mus sutaiko elniai.
Nedidelis jų būrelis kaip tik nusileidžia nuo netoliese esančios kalvos ir ima
rupšnoti žolės kupstus prie geležinkelio bėgių, esančių vos keliolika metrų nuo
mūsų. Reikia pastebėti, jog stebuklinga Kirkenes savybė – nuolat apdovanoti tokiomis
nuostabiomis fenomenologinėmis įžvalgomis, prieš kurias bet koks pyktis bejėgis.
Miestas pribloškia savo žaluma, miškais ir krūmynais, fantastiškomis įlankomis, aidu
klykiančių žuvėdrų – jas, atrodo, galėtum pasiekti ranka, skrenda tokios
išskėtusios sparnus, rubuilės, pasiruošusios net ir šalčiausiai žiemai... Arba, kad
ir štai: penkios poros šakotų ragų kinkuoja priešais mane, nors miestelio centras
visai čia pat! Net švilpteliu. Į mane atsisuka penkios poros rudų, gėriu spindinčių
akių – jos kviečia taikytis.
Ištiesiu ranką norvegui, jis paspaudžia ją su
rimtimi veide. Juk mes tokie panašūs – šaltojo karo broliai. Na ir kas, kad mūsų
vasara kone tris kartus ilgesnė, nesiliaujame skųstis, jog mums ji – per šalta.
Neimdami domėn net to, kad turime tris mėnesius gražiausio pavasario ir tris –
spalvočiausio rudens. Ten, Šiaurėje, sniegas iškrenta spalio pradžioje ir laikosi iki
pat gegužės. O kai užeina poliarinė naktis, saulė kelis mėnesius nė nekyšteli
nosies iš po tamsos skraistės.
„Tai buvo vilties pavasaris ir nevilties žiema,
viskas buvo prieš mūsų akis, nieko nebuvo priešais mūsų akis“, – taip norisi ir
toliau cituoti Čarlzą Dikensą. Lenkiu galvą prieš šį XIX amžiaus romantiką,
sugebėjusį įžvelgti praeities esmę. Susižvalgome su Mortenu: mudviejų ir jo
praeitys panašios. Mano vaikystės miestas ir miestas, iš kurio jis yra kilęs,
išgyveno panašią istoriją. Nors skiria juos keli tūkstančiai kilometrų.
Į viršų
Stalkerio pėdomis
Kai būdamas Kirkenes girdėdavau apie
egzotiškąją Rusiją, patyliukais šypsojausi: yra tekę būti joje ir anksčiau. Pats
kažkada saliutavau vėliavai pionierių stovykloje, čiupinėjau purviną rublį,
springau degtinės „Stolichnaya“ gurkšniu. Todėl buvau įsitikinęs, jog medine matrioškų
egzotika manęs nenupirksi. Rusijos siena, pasieniečiai, pasikabinę ant pečių „kalašnikovus“,
atidžiai po keletą kartų skaičiuojantys autobusu keliaujančius turistus – visa tai
man taip pat pažįstama. Pats su tokiais žaisdavau futbolą Palangoje; tada, kai jie,
nusprendę šiek tiek prasiblaškyti, perlipdavo per kareivinių tvorą ir pasiūlydavo
sužaisti vyresniems mūsų kiemo bernams iš pakelio cigarečių.
Žvelgiant pro autobuso, riedančio į Rusiją,
langą – akys raibsta nuo žalumos. Per tą trumpą laiką, kol šilta, medžiai iš
visų jėgų stengiasi skleisti lapus ir leisti naujas šakas. Muitinės postas,
pavadintas Boriso ir Glebo – dviejų šventųjų, pravoslaviškos Rusijos puoselėtojų
– vardu, ir štai mes toje kitoje valstybėje, kur net laikrodžiams privalu rodyti
Maskvos laiką.
Mūsų maršruto tikslas – Nikelis, Pečengos
rajono administracinis centras, esantis maždaug 210 kilometrų nuo Murmansko. Kuo jis
ypatingas? Tuo, jog čia veikia dar 1940 metais pastatyta nikelio perdirbimo gamykla,
dovanojanti darbo vietą kone kiekvienam čia gyvenančiam darbingam vyrui. Kasmet
netoliese esančiose kasyklose iškasama apie 7,5 mln. tonų vario–nikelio rūdos. Visa
ji apdirbama čia, gamykloje, į kurią atgabenama ir nemaža dalis pasaulinio verslo
konglomerato „Norilsko Nikelis“ sukauptos rūdos. Išgautas metalas daugiausiai
naudojamas karinėje pramonėje, todėl į gamyklos vidų taip paprastai neįeisi. Kita
vertus, apžiūrėti gali iš išorės – viskas geriausiai matyti važiuojant į kalną,
Nikelį paliekant šiek tiek šone. Mūsų kairėje nusidriekia slėnis, kuriame
įsikūręs gamyklos korpusas su trim stačiais kaminų falais, iš kurių besiveržiantys
dūmai tamsiu rūku leidžiasi ant šalia stovinčio miesto...
Vaizdas sukrečia, atrodo, kaip vienui vienintelei
gamyklai pavyko žaliuojantį slėnį paversti nykia dykuma? Garsiojo Andrejaus Tarkovskio
stalkeris tikriausiai nė neįsivaizdavo, kad po saule dar gali būti kažkas, kas yra
baisiau už Zoną: „rūgštaus“ lietaus išnuodyta žolė, pavieniui styrantis
apgailėtini medžių stagarai – siaubas suima regint, jog išdegusi plynė tęsiasi iki
pat horizonto. Giliau įkvėpęs, jauti, kaip juodos nikelio dulkės dirgina nosies
gleivinę, burnoje ilgainiui imi justi kažką salsvo ir bjauros. Jei mirtis turi kvapą
ir skonį, greičiausiai jis yra kaip tik toks.
Gidė pasakoja, jog Norvegijos vyriausybė „spaudžia“
Rusiją, jog būtų imamasi veiksmų sprendžiant Nikelio ekologinę situaciją.
Skaičiuojama, kad artimiausiame „švariame mieste“ kūdikių apsigimimų skaičius
yra kone du kartus mažesnis nei Nikelyje. „O žmonės? – klausiu gidės. – Kaip jie
čia gyvena?“ „Taip ir gyvena“, – nelinkusi daugžodžiauti ji. Tokia jos „aikštės“
gynyba. Matyt, laiko mane kvailu užsieniečiu, įkyriai kišančiu nosį į ne savo
reikalus. „Turbūt serga... Dažnai? Piktybinių atvejų nedažnėja?“ –
užskirsdamas klausiu. „Ne tik serga, bet ir miršta“, – atrėžia ji nusisukdama.
Klausydamas, kaip ji toliau pasakoja mūsų grupei kažką apie šio regiono istoriją,
dar kartą pagaunu dar vieną jos žvilgsnį – jame nepasitikėjimas.
Nejau mano klausimai išties tokie naivūs? Iš savo
motinos pribuvėjos Sokratas išmoko klausinėti žmonių įvairiausių dalykų – taip
gimė sokratiškasis dialogas. Klausimais apibertos gimdyvės užmiršdavo gimdymo
skausmu, tuo tarpu neišmanėliu apsimetęs graikų filosofas šį metodą naudodavo
norėdamas „ištraukti“ iš pašnekovų tikrąją esmę. Man gi šiuo atveju dar
blogiau, nes esmę turiu suprasti pats. Kas, jei Nikelis – ne kas kita kaip
reprodukcinė gyvenvietė, kurios paskirtis tiekti stiprius ir pajėgius dirbti homo
sapiens šiai pragaro mašinai?
Leidžiamės nuo kalno į miestą ir galime iš
arčiau apžiūrėti šį „trifalį“ monstrą. Rūksta ir keliolika mažesnių kaminų–kaminėlių,
tarsi Franco Kafkos vabalas, išdidintas gal kokį tūkstantį kartų, gamykla juda ir
gaudžia, įleidžia ir išleidžia iš savo teritorijos automobilius, pūškuoja, atrodo,
pamažėle netgi šiek tiek stumiasi Nikelio link. Tarsi pasityčiojimas visai pašonėje
– kuklios kapinaitės. Kažkokia mistika – vidutinis žmonių, snaudžiančių po
akmens antkapiais amžius, – vos 44-eri...
Įvažiuojame į Nikelį. Šis penkiolika
tūkstančių gyventojų kūnų auginantis miestas nė iš tolo neprimena naudingomis
iškasenomis turtingo ir klestinčio administracinio centro. Iš pradžių nusidriekia
apgriuvusių lūšnų kvartalas, garažų pynė, už jų kyšteli suvargusi bažnytėlė (Boriso
ir Glebo), kuri sovietmečiu, uždraudus žmonėms tikėti, buvo virtus į dom
kultury. Kaipgi neprisiminsi Dantės: „čionai įėjęs viltį mesk į šalį...“?
Pasiekiame miesto centrą, čia jau gyvenamieji penkiaaukščiai namai, o šalia –
apgriuvusios lūšnos, kurių langai, išdužus stiklui, uždangstyti maišais,
užkalinėti fanera, polietilenu ir t.t. Gastronomas, turgus, prikimštas pigių
baltarusiškų ir kinietiškų prekių, parduotuvė „Raduga“, alaus baras „Tri
bokala“, restoranas „Bielyje nočy“ –žinoma! – kaip gi be jų?
Sustojame daugiabučių kieme – automobiliai „Moskvič“,
„Žiguli“, grupelė pensininkų pavėsyje ant suoliuko pliekiančių domino.
Kiemo vidury – Nikelio istorijos muziejus, pastatas gal ir geresnis už daržinę,
tačiau primena ne ką kita, o sovietinio stiliaus sandėlį, kuriame buvo laikomos „deficitas“:
grotuoti langai, metalu kaustytos durys. Nors slėpti, tiesą sakant, čia netgi nėra
ką. Viso labo vienas senoviškas samių lopšys su skudurine voo–doo lėlyte,
kelios ikonos ir gausus socrealizmo epochos palikimas. Štai skulptūrinė kompozicija:
„Proletaras, kūjis ir priekalas“, tapybos kičas – „Darbininkai lieja nikelį“,
fotografijos menas – „Naujojo fabriko korpuso statybos, 1956-ieji“, po stiklu –
„Proletaro darbas“ – vietinio poeto poema, prieš gerą pusamžį spausdinta
pageltusiame vietiniame laikraštyje.
Visgi tikėti, jog tikėjimą gali įskiepyti
propaganda, – kvaila. Turbūt tam prireikė ir žmonių aukų. Antroje muziejaus salėje
visu grožiu spinduliuoja Sovietų Socialistinių Respublikų herbas, ekspoziciją puošia
lengvasis kulkosvaidis, prieštankinis minosvaidis ir lauko virtuvė su skylėtu katilu.
Istorija pasakoja, jog 1944-ųjų spalio 18-ąją Raudonoji armija išvadavo Nikelį iš
vokiškųjų grobikų. Tuo tarpu Kirkenes tų pačių karių buvo išvaduota lygiai po
savaitės, spalio 25-ąją. „Bažnyčios pusiasalis“ buvo pirmasis, kurį Rusijos
kariai iš vokiečių atkovojo Norvegijoje. Pasirodo, kad Nikelis kartu ir yra miestas
didvyris, jame pasižymėjo daug žymių karvedžių, kurių nuotraukomis nukabinėtos
antrosios salės sienos: senstelėję vyrai, moterys, apkarstyti tokiu skaičiumi ordinų
ir medalių, jog jų apdaras tampa panašus į grandinius senovės lietuvių šarvus. Ir
visai greta guli milžiniškas žuvusiųjų per karines operacijas sąvadas, savotiška
„Tibeto mirusių knyga“: vardai, pavardės, o po jomis prierašai: „negrįžo iš
fronto“, „dingo be žinios“, „žuvo fronte“, „žuvo bombardavimo metu“.
Na, ir pagaliau trečioji salė – šventų
šventoji – memorialinis Jurijaus Gagarino kambarys. Visą Rusiją didiems žygiams
įkvėpęs kosmonautas net ir šiame užkampyje surado sau altorių: keletą gūdžių
pokario metų jis treniravosi vos už kelių kilometrų buvusioje karinėje bazėje. Toks
tėra jo ryšis su Nikeliu, tačiau kryptis į šviesų rytojų – jau nustatyta:
vaikystės nuotraukos, biografijos puslapiai, diplomo kopija, mokyklos № 3 aštuntokų
piešiniai tema „Aš ir kosmosas“ ir net degtukų dėžučių etikečių kolekcija –
iš visų jų šypsosi tyras pusdieviu tapusio Gagarino veidas.
Į viršų
Septintoji mūza
Žvilgsnis iš aukščiau mano prisiminimuose
prikelia tą pavakarę, kai penketas salagų iš garnizono perlipo per mūsų kiemo
tvorą ir pasiūlė sulošti. „A vy labasy v futbol igrajietie?“ – paklausė
juodaūsis seržantas, iš kišenės ištraukdamas neatplėšą pakelį „Kosmos“
cigarečių. Penki prieš penkis? Keturi kiemo draugai susižvalgė tarpusavyje: anų buvo
daugiau, manęs, paties mažiausio, nė neskaičiavo. Ėjau tik į šeštą klasę, o jie
visi – septyniolikos ir aštuoniolikos metų sulaukę eržilai. „A vot tot
piatačiok?“ – prie tvoros stovintis siauraakis tingiai bakstelėjo tatuiruotu
pirštu į mane. Dabar prisimenu, kad tikrai žaidėme, tačiau kas laimėjo – ne. Nors
kuolu galvą tašyk.
Išėjęs iš muziejaus, veltui bandau atgaivinti „užsikirtusią“
atmintį. Į dangaus baudos aikštelę įsiveržusi saulė kepina pernelyg smarkiai,
nepadeda net mineralinio vandens buteliukas. Gidė praneša, jog iki pietų mums skirtas
„laisvas laikas“, taigi pats metas keliauti į miestelio „širdį“ ir užmesti
akį į čia gyvenančius žmones. Centrinėje aikštėja tikrai tiršta: močiutės,
pasikaišiusios savo sijonus, moterys, išsidažiusios „grubiu“ provincijos stiliumi,
mergaitės trumpais spalvotais sijonėliais, ir visai šalia – svyrinėjantys, apgirtę
vyriškiai. Gyvenimas tiesiog verda: nepilnamečiai pacanai, paišinais veidais,
suka aplink ratus dviračiu, baidydami balandžius. Ant suolelių glaustosi jaunos
porelės, šalia – dūksta mažyliai, visiškai nekalti dėl to, kad gimė šioje Dievo
ir žmonių užmirštoje pasaulio vietoje.
Baisu net pagalvoti, kad vienintelė visų miesto
gyventojų pramoga – išeiti štai tokią šiltą dieną kaip ši į centrinę miesto
aikštę. Nikelyje nėra kino, teatro ar koncertų salių, nėra prekybos centrų, sporto
aikštynų, be to, ir vasara šiame nuodų ir šalčio krašte ilgai neužsibūna. TV
prognozės, jog oras gali sušilti iki +20°C, pasitvirtina vos keletą kartų per metus.
O žiemą, kai užpučia Šiaurys ir temperatūra nukrenta iki –40°C, išėjęs į
gatvę, negali sustoti. Nušalsi rankų kojų pirštus, ausis, o gal ir pačią nosį.
Čia gyvenantys žmonės yra atkirsti nuo išorinio pasaulio, nes net laidotuvėms
norintys atvykti giminaičiai turi pereiti per milžinišką leidimų, vaučerių ir pripyskų
aparatą. Nikeliečiai yra pririšti prie savo miesto, nes niekada negalės į nieką
išsikeisti savo turimo būsto – vargu ar atsiras bent vienas, trokštantis čia
įsikurti. Ir pritapti prie tų, kurie negali palikti šio užnuodyto miesto dėl to, kad
savo prakaitu priversti maitinti amžinai alkanas gamyklos krosnis.
„Tai štai kaip jie atrodo... gimtojo miesto
įkaitai“, – sumurmu apžvelgdamas aikštę. Vienoje jos pusėje stovi automobilis „Niva“
su dviem patruliais, pro tamsintus stiklus prižiūrinčiais, ar šeštadieniniu pachmielu
pradvisę darbininkai nesirengia aiškintis tarpusavio santykių. Tarsi atsvara – kitame
paribyje garbės ir „Mūsų pirmūnai“ lentos. Vienintelis vietos kultūros paveldo
centras, pavadintas kodiniu vardu „Voschod“, skirtu, matyt, naujo kosminio
laivo garbei. Po šiuo pavadinimu šešių bronzinių moterų, galinčių būti tiek
mūzomis, tiek kolūkietėmis, skulptūros –kurios rankose arfa, o kurios – surištas
javų pėdas. Aikštės centre pagarbiai lyg aukso veršis stovi Vladimiro Iljičiaus
Uljanovo, tam tikruose sluoksniuose geriau žinomo Lenino slapyvardžiu, stabas.
Įsikišęs kairę ranką į lietpalčio kišenę, su kepure ant plikės, pranašo gestu
ištiesęs į priekį dešinę – tarsi septintoji mūza. Tik kažin kurį vaidmenį
prisiims: tragedijų įkvėpėjos Melpomenės ar šokio bei himnų mūzos Terpsihorės?
„Nori nusifotografuoti šalia?“ – girdžiu šalia klausimą. „Ne“, – purtau
galvą. Skaičiau Šventąjį Raštą, žinau, kas nutiks tiems, kurie melsis svetimiems
stabams. Be to, atvirai kalbant, su Volodia dar ir pats turiu nebaigtų reikalų.
Tai įvyko tą pačią dieną, kurios vakare mūsų
kiemo vaikai susirungė su rusų kareiviais. Apie šį įvykį aš ir galvojau,
stovėdamas vartuose ir stebėdamas, kaip mūsiškiai kitoje aikštės pusėję bando
suregzti kažką panašaus į ataką. Per lietuvių kalbos pamoką su draugu išsisukome
iš šratinukų šerdeles ir pasigaminome Amazonės čiabuvio vertą ginklą –
vamzdelį. Tiktai jame gyvatės nuodais suvilgytas strėlikes pakeitėme sukramtytais
popieriaus gumuliukais. Mūšis vyko tiesiog fantastiškai! Mano spjūviai vienas po kito
kliudė taikinį – per du suolus į priekį sėdinčio draugo pakaušį. Jam gi sekėsi
ne taip gerai: ištaikyti minutėlę, kol nepastebi mokytojas, atsisukti ir paleisti „šūvį“
į mane reikėjo ir tam tikro vikrumo. Futbolininkų žargonu tariant, žaisti prieš
saulę – visuomet pavojingiau.
Juo labiau, jog mano priešininkas nepakankamai
įvertino situaciją: sėdėjau paskutiniame suole, už mano nugaros tebuvo siena ir
klasės stendas su tvarkaraščiu, flomasteriu perrašytas eilėraštis „Motinai“ ir
iš balto popieriaus raidžių sudėliota Volodios citata apie švietimo reikšmę
tarybiniam žmogui. Tuo tarpu mano „ugnies linijoje“ – klasiokų nugaros, lenta ir
mokytojas, stovintis greta jos.
Po eilinio netaiklaus mano draugo „šūvio“
mokytojas staiga liovėsi aiškinęs apie neveikiamosios rūšies dalyvio kaitymo
ypatybes, nebaigdamas pradėto sakinio. Nebuvau matęs, kad kieno nors veidas iš pykčio
gali išraudonuoti kone iki tinimo. Mokytojas sparčiu žingsniu prižingsniavo prie mano
kovos draugo suolo, stvėrė jį už peties ir ištempė į klasės vidurį. „Gyvuly!
– suriko putodamas iš pykčio. – Kaip tu drįsti?!“ Pasirodo, ant homo
sovieticus savimonę formuojančios citatos, kabančios virš mano galvos, tarsi
musės buvo nutūpę trys mažyčiai dvylikamečio sukramtyti spaudžiamojo popieriaus
gumuliukai.
„Tai įžeidimas! Provokacija!“ – esant
mirtinai tylai, toliau griaudėjo mokytojo balsas. Papuolęs į plieninius gniaužtus
klasės draugas Su bejėgiškumo ašaromis akyse klasės draugas bergždžiai muistėsi ir
unkštė: ši dvikova buvo ne tarp Dovydo ir Galijoto, o tarp kalėjimo prižiūrėtojo ir
paprasto šeštoko. Didelio ir mažo. Teisėjo ir kaltojo. Pirmasis tąsė antrąjį į
kairę–dešinę tarsi vėjas aitvarą. Apspangęs iš skausmo ir nuoskaudos vaikas
veltui dangstėsi veidą, stengdamasis pasislėpti galimų smūgių. „Marš pas
direktorių, parše! Kam sakiau?!“ – nesusivaldęs taip stipriai bloškė klasės
draugą į grindis ties durimis, kad jis, vargšelis, iš baimės net apsišlapino. Jei
kam įdomu, tą nedidelę balutę vėliau su pasibjaurėjimu išvalė mūsų klasės
mergaitės...
Į viršų
Sferų muzika
Taigi štai dabar: aš, dulkė, tupinti „apspjautojo“
genijaus pakojy, ant postamento, ir galvoju, ką jam, Tokiam, dar galėčiau pasakyti.
Prieš išsiskiriant. Amžinai. Mano gimtojoje Palangoje jo paminklas taip pat kadaise
stovėjo – lygiai tokioje pačioje centrinės aikštės vietoje. Už jo nugaros buvo
alėja, banko pastatas, o pakojy – lysvė, apsodinta begonijomis ir našlaitėmis. Mes
vaikai, svarstydavom, jog, matyt, čia kas nors palaidotas. Tačiau tai nemaišė laidyti
kvailus juokelius apie tai, kaip sunku būti statula: „negali pasikasyti, nežinai, kas
vyksta už tavo nugaros, o dar ir balandžiai nuolat šika tau ant galvos“.
Toje alėjoje buvo suoliukai, ant kurių jaunimas
prieš šokius ne tik degtinės gurkšnį, kitą išlenkdavo, bet ir mergas
pagrabinėdavo. Ant vieno iš tų suoliukų aš ir prisigėriau pirmą kartą... Iš
nuoskaudos. Už tai, kad nepajėgiau pakviesti šokiui vienos man labai patikusios
mergaitės klasės „žiburėlyje“. Gėrėme seną gruzinišką brendį „Bielyj
aist“, užsikąsdami tradiciniu lietuvišku šakočiu. Mano sėbrams kažkodėl
pasirodė neskanu, man – pats skonis, tad namo jau ne pats parėjau – parnešė.
Tačiau netgi ne už tai, Vladimirai Iljičiau, aš tau norėčiau nurauti ausis nuo
plikės. Tai buvo jau gerokai vėliau iki įvykstant pirmajam mūsų susidūrimui.
Juk būtent tada lemiamose rungtynėse tarp lietuvių
ir rusų stovėdamas vartuose užsigalvojau apie tądien sumuštą klasės draugą ir
pražiopsojau pačią svarbiausią rusų kareivių kontrataką. Mūsiškiai – gynėjas
ir saugas – tik pakarpė ausims stebėdami, kaip kareivukai atkovojo iniciatyvą,
mikliai susipasavo tarpusavyje ir kamuolys vėju perskriejo aikštės vidurį.
Nespėjau nė atsitokėti, kaip prieš save išvydau iki pusės apsinuoginusį,
raumeningą ir šniokščiantį lyg koridos bulių rusų kareivį. Įniršis ir aistra.
Testosteronas ir adrenalinas. Pavojingas momentas! Smūgis į vartus!!!
Kietas futbolo kamuolys visu smarkumu žiebė man į
kaktą. Atsitrenkęs į ją, šoko viršun, trinktelėjo į skersinį ir akimirksniu
įsipainiojo vartų tinkle. Teisėjo švilpuko neišgirdau, tad nuošalės greičiausiai
nebuvo. Neišgirdau, nes iškirstas iš kojų paslikas voliojausi dulkių debesyje
paskendusioje pavartėje. Viskas man buvo priešais akis, nieko man priešais akis –
tyčiodamasi į jas spigino nuraudusi vakaro saulė...
Negaliu toliau klaidžioti prisiminimais, nes iš
milžiniškų megafonų, įtaisytų priešinguose Nikelio centrinės aikštės kampuose,
pasigirsta ritminga muzika. Man trūksta žodžių jai apibūdinti. Tai ne liaudies, ne
klasikinė ir netgi ne estradinė muzika, o šiurpą keliantis beat'as. Viskas, ko
reikia pailsėti nusprendusiems žmonėms! Muzika baido mintis. Sėja baimę ir nerimą.
Apokalipsinės keturios natos žudo fantaziją, boso ritmai „kala į klyną“,
budindami pačias gašliausias žmogaus aistras. Sutikčiau išgerti vyne ištirpintus
Pitagoro pelenus, jei kam pavyktų įrodyti, jog tai, ką girdžiu, yra „sferų muzika“.
Ko gero, tai yra pragaras. Jei iš tiesų egzistuoja reinkarnacija, didžiausi
nusidėjėliai turėtų prisikelti čia. Tebūnie toks mano prakeiksmas tiems, kurie
mariną šį miestą ir dar verčia gyventojus klausytis jo priešmirtinės agonijos.
Apmetu akimis ant kalvelės „po mūzomis“
gurkšnojančius alų vyrus, jaunas merginas, gliaudančias siemečkes,
susišiaušusį nuogalių, aprengtą aiškiai per trumpomis ir per purvinomis futbolo
kelnaitėmis, bet vis tiek statantį žaliuzes į kooperatyvo parduotuvės langus. Kitoje
pusėje zylioja trumpai kirptas, „išeiginiais treningais“ pasipuošęs jaunuolių
būrelis... Dabar jie vos sulaukę pilnametystės, tačiau šiame nuodų mieste toks
amžius – jau tinkamas poruotis. Gamykla kaip ir kalėjimas priima visus norinčius. Tik
baugu suvokti, kad retas iš jų sulauks anūkų. Nejauku atremti jų pavydžius
žvilgsnius, piktus ir netgi agresyvius dėbčiojimus. Tenka suprasti, kad ten, kur svarbu
išlikti, kiekvienas Kitas tampa grobiu.
Prie autobuso nesibūriuojame – kur kas saugiau
pirmaisiais įspūdžiais pasidalinti viduje. „Ačiū Dievui, kad niekada daugiau
negrįšiu į šį miestą!“ – girdžiu emocingesnės norvegės komentarą. Į
miestą, kuris neturi anūkų, ir aš nenoriu sugrįžti. Nors žinau, kad, jei Pats
užmaus man sandalus ir įduos į rankas lazdą, teks keltis ir eiti. Taip, kelsiuos ir
eisiu.
Į viršų
Epilogas
Tarp kitko, Jums turbūt dar būtų įdomu
sužinoti, kaip pasibaigė futbolas? Pasakyti, deja, negaliu. Nuoširdžiai. Dėl gauto
smegenų sutrenkimo beveik dvi savaites praleidau ligoninėje. Žinau, kad tada,
vartydamasis lovoje, pirmą kartą ir perskaičiau Č. Dikenso „Pasakojimą apie du
miestus“. O vėliau – pats nusprendžiau šį bei tą parašyti.
2006 m.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|