Liudas Statkevičius

Į viršų

priduočiau

priduočiau savo eilėraščius
bet kas tokius ims – lyg iš prieglaudos
vieni apsišlapinę, spuoguotais veidais
kandžių peraustom kojinėm, akim
užverktom –
kiti vis kažką kirilica apie motinas
rašinėja ant sienų anglies gabalėliais –

priduočiau – save dar pridėčiau
bet – kas mane ims

Į viršų

kantrybė

varguolių
eilė
prie
„Carito“
durų

gurgia
aliuminių
dubenėlių
pašonės

laukiau
20
minučių
savo
tikėjimo

nusibodo –
pardaviau
medinį
šaukštą
aklajam

už
2.99 Lt

pirkau
mėsainį
iš
„McDonald's“

sėdžiu
ir
tikiu
sau

Į viršų

atskirti

užsibuvom
supanašėjom
per ilgai ir
per arti –
neapsikentė
tave išvežė
vos tik
drėktelėjo
kojos –
manęs atsikratė
antru vežimu –
visada taip
per mėšlavežį –
svetimėjam.

Į viršų

diagnozė

rodos
nieko ir nebuvo:
tik kartais
mėšlungis sutraukdavo kojas
ties blauzdomis
retkarčiais
merkdavo akį
linguojant –
paskelbė puspročiu
išrašė
pusiau kompensuojamų
vaistų –
pabijojo
skelbti bepročiu.

Į viršų

prieblandos

kirtimai. sodybų keliu
vėl vėstančios prieblandos
per užpenčius griebia
it pašilės kaukai būtų šėlioję
viksvų viršūnėmis –
punktyrais voratinklių.

kai prieblandos vėsta –
vakarais į plukes
įsimeta vėsis
laukai išplukdo rugius
it bijodami rytmetinės dalgės
galandymo

kirtimuos niaukiasi –
debesys gula į pašalius.

Į viršų

... atsiprašyk šnabždesio ...

atsiprašyk šnabždesio
netylėk.

ru-gia-gė-lės

jauti kaip balsės geidžia priebalsių

vėluoji
tris vasaras
tylėdamas

palaimini akimis grįžtančius
basomis
per išprakaitavusią žemę

dalini savo ramybę
rūpestingai
it vaikas lankstydamas
popierines ražienas

ru-gia-gė-lės

taip beprotiškai mėlyna.
vėluoji.

ugnis vėl vysta pelenais.

Į viršų

spanguolėm nubyri

paskutinės spanguolės
prieš sapnus
tik tavo
tik tau
žiupsneliu nubyri
iš delnų
sapnavai nenorėdama
tik tavo
prieš aušros budesį
bildesį spanguolių
byrėjai
nenorėdama

Į viršų

jau trys dienos

kai iš čiaupo bėga rudas vanduo
mes nemiegam kartu.
šiluminės trasos disharmonija
nepripažįsta
aliejinių dažų kraujomaišos.

jau trys dienos
randais tavo vardą linksniuoja
dvylika voltų prie tavo širdies.
kiekvienam po penkias
diskomforto
akimirkas.

Į viršų

nerimas

savo nerimą
apgyvendink
globos namuose
kartu
su baimėm.
galės
pailsint senus kaulus
atokaitoj,
užgert kartėlį
virintu pienu.

išveš ir tave,
tavo nerimstančius
kaulus,
aukcione parduos
katedros
valkatom.

Į viršų

...kartais būni per mažas...

kartais būni per mažas
įsižeisti – per didelis – nesiklausyti –
tik akmenys neturi vardų – lygūs
- - - - - - - - - kartojasi
skruostuose įraudę rugpjūčio atšvaitai
vaikigalių įbrėžti vinutėmis –
[esi per didelis – esi per didelis]
liūdėti

Į viršų

apie rūdis

pripuolusios
skandinasi
švokšdamos
tarsi
paskutinę
teismo
dieną
jaustų
visomis
savo
galūnėmis
- - - - - - -
vėliau
sugula
nepatogiai
surėmusios
galvas
ir –
anei
cypt

Į viršų

du žingsniai

du žingsniai,
įkalintos žaliuzės tavo lange,
balta – juoda –
hermetiškos sienos,
dega popierinė troba.
vienas, du, vienas, du ...
du žingsniai,
debesys lenkiasi rudeniui,
naftalininės kandys,
kameros sienos.
tu mano lageris, aš –
tavo dujos.
nedek ugnies –
šalikelės tujos bijo vandens.

Į viršų

... arba atbrisiu per ašaras ...

iškirsk man meilę ledinę –
iš aisbergo.
priplauksiu ledlaužiu
per patį vidudienio pokaitį.

pažinsiu tave –
iš gudobeles ašarų
per pirmąsias pavasarines šalnas.

priplauksiu ledlaužiu
arba atbrisiu per ašaras
pūslėm nužydėjusiom kojom.

Į viršų

senamiesčio gatvė

užuodi?
ne?!
tai seno grindinio kvapas.
primena medetkų arbatą.

sena moteris
nugenėtomis pirštinėmis
išparduoda eileraščius ....
senoje senamiečio gatvėje.

taip kartais norisi
eilėraščių arbatos,
sumedėjusių žodžių
ir išparduoto grindinio kvapo.

sena moteris
senoje senamiesčio gatvėje
išparduoda save.

Į viršų

tėvas ir sūnus

paslapčiomis
skeldavau titnagą obelų sode
prie „Slava peremožcam“ veislės
krituolių

radęs tėvas
skeldavo man antausį –
neva, trobesius pelenais
paleisiu

paskui –
dar ilgai nesikalbėjom
tik kartu maukdavom alų
prie apdegusių
pastolių

gerai sutarėm

Į viršų

tėvas ir sūnus [2]

daužiau
kregždžių
lizdus
prie
bažnytėlės
kreiva
uosio
lazda
kuria
tėvas
remdavo
nulinkusias
kriaušių
šakas –

skauda
rankas –
suka
vidurius –
dar
tėvas
su savo
„už ką ?“

Į viršų

tėvas ir sūnus [3]

dusyk
metuose
tėvui
susuka
protą –

sėdi
gandralizdyje
veltiniais
apsiavęs –
svetimų
neprisileidžia

visada
nages
man
dėtis –

valandas
persukti.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt