Edmundas Steponaitis

       Eilėraščiai

Muzika
Du paveikslėliu
Poetui
„Baigias rugsėjis... Lapai nuvyto...“

Į viršų

MUZIKA

                    Tu esi, kaip žmogaus širdis!
                                                       Vidūnas
                    Akordai, lyg kvapsniai žolynų,
                    Pinasi į vainiką, kyla...
                    Juos pasitinka iš žvaigždynų...
                    Spindulių stygos ir prabyla...
                                                       M. Gustaitis

Per banguojančią arfų Eolo armoniją,
Per apsupusią žemę būtybės vibraciją –
Siaudžia virpanti muzikos aido agonija,
Siaudžia skausmo išpinta poezijos gracija...

Kaip lakštingalos plintančiais naktį čiulbėjimais,
Nuo žmonijos Dievop skrieja imnas ovacija;
Kaip baltos sodo rožės minkštučiais kvepėjimais
Kilst dangun, lyg girlianda, gamtos dekoracija.

Plinta skleidžias taip muzika jausmų virpėjimais,
Plinta lekia Dievop vainiku kuo dailiausiuoju,
Skleidžias dausose, tvinsta slaptybių skambėjimais,
Tvinsta alpsta žvaigždynuos akordu minkščiausiuoju...

Ir sutirpusi giesmė gamtos margumynuose,
Lyg aidu, gema Viešpaties imnu skaisčiausiuoju;
Kaip išnykęs aromatas sodo žolynuose
Pasilieja kvepėjimu, nardo mieliausiuoju; –

Taip apalpusis muzikos aidas žvaiždynuose
Spindulių stygomis virpa pinas, šlamėdamas;
Pinas neša mintis išminties brangumynuose.
Ir vaidenasi ir mainosi, širdį žavėdamas;

Ir ramiai sielos atomuos, aitere siaudžiančiuos
Jis, plasnodams, gieda, pasauly skambėdamas;
Ir plasnodams skleidžias; ir žodžiuose griaudžiančiuos
Neša širdis, į jausmo šventovę riedėdamas.

Į viršų

DU PAVEIKSLĖLIU

Dailus mūs Nemunas pas Kauną,
Kad iškilmingai jį aplies
Rausva varsa – varsa ugnies –
Aušra. Paviršį melsvą, srauną
Bučiuoja tyros oro lūpos...
Tada net girdisi, kaip supas
 Ant burės paukštis... Kaip ramu.
Ant kranto pušys belinguoja
Aukštas viršūnes, – lyg sapnuoja
Senus laikus... Ir jaunumu
Gegužės rytas mus bučiuoja...

Dailus mūs Nemunas pas Kauną,
Kada atšviečia gelmėse
Būrius žvaigždžių; kad vilnyse
Mėnulio veidą tyliai plauna...
Žiūrėk, kaip jis apjuosia miestą...
Matai, kaip žvaigždės kelią riestą
Mielai gesina gilume...
Kaip tyliai valtis besiūbuoja...
Kaip saldžiai dainos jį liūluoja...
Koksai ramumas visame...
Kaip puikiai viskas armonuoja...

Į viršų

POETUI
Imitacija

Aš atmenu: kartą registre rojalės
Mirimo agonijoj mušės plaštakis,
Ir stygos šnabždėjos, kaip pievų paukštelės,
Ir vilnims zefyro širdin mano plakės.
Ir nieks nebūt m?nęs, kad skaudžios kankynės,
Tą minkštą nokturną savim pagamino:
Taip švelniai liūliavimais tremolo pynės,
Taip meiliai man širdį jos dolce ramino...
Supainiojo Tave skaudus stygų tinklas:
Tu troškai sukurt širdyse meilės jausmą.
Ir graudžiai vaitojo lyra – Tavo ginklas –
Ir garsiai verkei Tu iš gailesčio skausmo.
Bet Nemuno vilnių liūliavimu liejas
Žmonėms tas skundimas, tos ašaros graudžios: –
Jie jaučia tik dainą, kurią neša vėjas,
Jiems nebesuprantamos skundos jos skaudžios.

Į viršų

*  *  *

Baigias rugsėjis... Lapai nuvyto.
Dangų suspaudė miglų sparnai.
Žemę nuo ryto lanko vien vėjas,
Saulė aptingus šviečia šaltai.
Ore begirdis kregždžių gyvumas.
Būriais sulėkę tarias garniai...
Vysta ramumas. Spindžias mūs širdys:
Kažin ko liūdno lauk nuolankiai...
Vakaras... Tylu... Skaistus mėnulis
Nemunu plaukia žvaigždžių keliais.
Bangos ramutės vos vos pakyla
Vėjo dvelkimo juoksmais tyliais.
Lyg sesuo brolį, debesys gaudos,
Pinas sidabro aiškia šviesa,
Narsto ir maudos miglose toli,
 
Apvainikuotos skaisčia varsa.
Iš naujesniosios poezijos antologijos „Vainikai“. – Kaunas, 1921 m.
Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt