TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Jonas Strielkūnas

Eilėraščiai iš knygos „LIGI DVYLIKTOS“

Dveji metai po mirties
„Mes praradome viską ūmai...“
„Yra dvasia, kuri jau ne tavy...“
Sakyk, jog pusvalandis liko
Lėlių baladė
Rotondos atminimui
„Tykios mūsų naktys. Ilgas mūsų miegas...“
„Aš nerašau, tu neskaitai...“
„Ji buvo šiek tiek negraži...“
„Šilta nakties karalija...“
Saulėlydis sąvartyne
Retro
„Šią naktį vėlei vaikas aš neužmaršties kieme...“
Apledijusi rūta
Sugrįžimas
Koheleto motyvas

Į viršų

DVEJI METAI PO MIRTIES

Praėjus porai metų po mirties,
Taip pat diena pražysta po nakties
Blausoku žiedu virš rudenių gatvių
Virš vienišo tavęs ir tūkstančių vienatvių.

Praėjus porai metų po mirties,
Taip pat prieš savo praeitį jauties –
Lyg buvo ji teisi, lyg netgi sau melavo,
Lyg tau lig šiol brangi, lyg jau seniai ne tavo.

Praėjus porai metų po mirties,
Taip pat jau nebeieškai išeities,
Ir valandą tą begaliniai suriktą
Net ašara šykšti neprasisunkia.

1999.X.7–8

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

***
Mes praradome viską ūmai.
Dingo mintys. Atšipo jausmai.
Matėm – upė tekėjo žemai,
O ant kranto stovėjo namai,
Smagūs žmonės dainavo linksmai,
Sklido kvapnūs giraičių dvelksmai.

Bet pasibaigė viskas ūmai.

2002.VII.11

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

***
Yra dvasia, kuri jau ne tavy,
O pasislėpus iš už kampo žiūri,
Kokias usnis klūpodamas ravi
Eilių darže, pabaidęs žvirblių būrį –

Pulkelį nebegrįžtančių minčių.
Kaip greitai jos be pėdsako pranyksta!
Ir tavo daržas jau be paslapčių
Kaip tuščias delnas. Piktžolę pernykštę

Nudžiūvusią išrauti jau gailies,
Nes gal bejos neliko nieko tavo...
Tik raidės – išprotėję bitės – lėks
Į dykvietę, ieškodamos nektaro,

Ir nebegrįš – nebėr joms avilių,
Kaip dvasiai nebėra to gyvo kūno,
Kuris kūrybos rojuj tarp gėlių
Kaip angelas ar kaip šėtonas tūno.

2001.IX.22

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

SAKYK, JOG PUSVALANDIS LIKO

Sakyk, jog pusvalandis liko.
Skaičiuoja laikas auksines
Akimirkas, kurios prilipo
Ir vėl atšoko nuo manęs,

Tarytum amžinybės blusos,
Kurių sugauti negali.
Apvirto mano omnibusas
Dainų ir pasakų šaly.

Karaliai ir tarnai, tai matę,
Kaip zuikiai skuodė per lankas.
Prie mirštančio tiktai gyvatė
Atvinguriavo: kąs? nekąs?

Ar verta klausti tą šliaužikę,
Ką reiškia žodis „mirtinai“?
Sakyk, jog pusvalandis liko,
Ir vėl švytės būties kalnai.

1999.VIII.7 – 1999.IX.26

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

LĖLIŲ BALADĖ

Jau kelintąsyk tas paveikslėlis
Iš sakmių vidurnakčio gūdžių:
Groja, muzikantai, šoka lėlės
Su tuščiom galvom ir be širdžių.

Salę gaubia prieblanda niūroka
It karbido lempų švytesys.
Paskutinį šokį lėlės šoka.
Jų lemtis kaip juodas debesis

Žiūri jau pro langus, dar atvertus
Vasaros karščiuojančion tamson.
Netikėtai baigiasi koncertas,
Ir lėlė beširdė lyg sesuo

Glaudžiasi virpėdama: „Padėki!“
Gal padėt?.. Bet ką gi aš galiu?
Leitenantai vasaros žvaigždėti
Nesigaili mirštančių lėlių.

2001.VIII.2

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

ROTONDOS ATMINIMUI

Ten, kur būta pavėsinės,
Kur patamsy poros trynės,
Šiandien grotos metalinės
Temstančiam skvere.
Tik lapiją vėtros peša,
Tik lietus už kaklo laša
Spalio vakare.

Tik tokie, kaip aš, atėję
Su vaiduokliais dvoklinėja
Po pažliugusią alėją,
Laukdami kažko,
Kas jų būtį čia kūreno:
Meilės, laimės, šnapso, meno,
Veido po šakom.

Betgi viskas jau senovė,
Kur lyg dantį tau išrovė
Greitai gendančią tikrovę
Iš kvailos burnos.
Ir kokie po pilku tinku
Parašai žmonių mirtingų,
Nieks nebežinos.

2000.XI.13 – 2001.VI.30

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

***
Tykios mūsų naktys. Ilgas mūsų miegas.
Tu slepies patamsiuos, nuo manęs pabėgus
Į klaidžiausią girią, kur nebuvo niekas,
Kur lietus nelyja, kur nekrinta sniegas,
Kur nėra gyvybės, bet nėra ir kapo,
Kur žiedai lelijų virš bedugnės kabo.

2002.VII.31

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

***

Tai aš rašiau, tai tu skaitei,
Tai mūsų akys knygoj liko.

1967

Aš nerašau, tu neskaitai –
Nebėr nei ranku, nei akių,
Nes jau atsiėmėm už tai,
Kad buvome kadai sykiu

Ir kad nebuvome nėsyk
Iš tikro artimi abu.
Tad ir dabar nesiklausyk –
Nei tu girdi, nei aš kalbu,

Nes mums duota vien toluma,
Nes mūsų laikas – niekada.
Tačiau pajusk prieš mirdama,
Kad nebuvai tu pamiršta.

1999.VIII.14 – 1999.XII.12

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

***
Ji buvo šiek tiek negraži,
Šiek tiek siauraakė. Ne mano,
O mėlyno varno pušy,
Kurs šimtmečiais vasaras gano,

Nei kranksi, nei žada kažką,
Tik žiūri ir žiūri vienodai,
Kaip kyla ir svyra ranka,
Kaip žydi ir nukrenta sodai.

Ji buvo... Tačiau nežinau,
Ar šiandien kur nors dar gyvena.
Ir daros kas kartą liūdniau,
Atminus tų vasarų meną,

Kai gėlės tarp miesto trobų
Žydėdavo šviesiai ir klaikiai.
Bet kam apie tai aš kalbu?
Pamirškime. Mums nebereikia.

1999.VIII.31

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

***
Šilta nakties karalija
Nelyg pavasarį rugsėjy.
Jauki ramybė širdyje,
Kai su tamsa nebetamsėji,

Kai po juodžiausių netekčių
Šviesus jaunystės draugės veidas
Ir vėl šalia. Nėra mirčių,
Nors mus visus jau greit palaidos.

1999.IX.23

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

SAULĖLYDIS SĄVARTYNE

Auksinę vakaro pilį
Ant sąvartyno supylė
Saulėlydžio spinduliai.
Stovim laimingi, nustebę:
Kokie mes nesusitepę,
Kokie ne gyvuliai!

Dega žara didžiulė,
Šiukšlėse dar nežuvę
Kapstosi mūsų sūnai.
Vakaro šmėklos vemia.
Amžiną atilsį, žeme,
Vis dėlto tu gyvenai.

2002.VII.31

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

RETRO

Kai virš Vilniaus tarytum virs mažo miestelio žara
Tyliai gęsta ir gatvėj praeivių mažoka,
Noris vėl atsidurt, anot Širvio, triukšmingam bare vakare,
Kur jaunystės šešėliai lig šiol pagal užmirštą muziką šoka.

Tesugrįžta mūs nuodėmių, baimių, netekimų, vilčių
Svaigulingas kokteilis prie seno nutriušusio baro.
Šabaniauskiene, ponia, įpilkit dar sykį, – jaučiu,
Kad gyvenimo šito ligi dvyliktos nieks neuždaro.

2002.VIII.10

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

***
Šią naktį vėlei vaikas aš neužmaršties kieme,
Kur tyliai dunkso nuverstos trobos šešėlis.
Numiręs mažas brolis mosteli: „Eime!“,
Rankutę šviečiančią patamsyje iškėlęs.

Ir dar mažesnis užu jį seku aš iš paskos
Į kvepiančią tamsių žiedų buveinę – dobilynę,
Į svaigų svirpesį nakties žiogų laukuos,
Kur mėnesienoje dangus ir žemė susipynę.

Vėl nėr pasaulyje nei miestų, nei kelių,
Nei metų, žudžiusių po vieną artimuosius.
Vėl, mažas broli, su tavim sugrįžt galiu
Pas iškapotas liepas, ąžuolus, klevus ir uosius.

Parvesk, parvesk mane gimties ir netekties kieman.
Vėl į tave, karstely miegantį, žiūrėsiu išsigandęs.
Ir gaila bus tavęs, ir gaila bus savęs mažyčio man
Dabar, kai senio kaulus ėda laiko trandys.

2002.VII.19

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

APLEDIJUSI RŪTA

Nebėra nei vilties jau, nei meilės.
Nebešviečia joks šviesulas man,
Slenka mano paliegusios eilės
Praeitin, nebūtin, pragaran.

Argi šičia gyventa? Ar būta
Tuo šviesiu, tuo šventu buvimu?
Apledijusią speigmečio rūtą
Aš nuo motinos kapo imu

Ir, paslėpęs į juodą kišenę,
Savo nuodėmių miestan vežuos.
Ir klausaus – gal paliovė šiušenę
Paskutinės dvaselės beržuos?

1999.IV.6 – 1999.V.13

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

SUGRĮŽIMAS

Aš parėjau. Ir prakaitas lašėjo
Nuo mano rūbu su aitria druska.
Aš sugrįžau. Tačiau nepalytėjo
Nei tėvo, nei mamos atleidžianti ranka.

Aš parkritau ant pilko gimto slenksčio.
Paplūdo kraujas iš vaikystės smilkinių.
Ir žebenkštis balta iššoko man iš ančio,
Mylėdama kažką, kas jau ne tarp žmonių.

2001.VII.3

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

KOHELETO MOTYVAS

Niekis – mano, niekis – tavo,
Niekis – be namų.
Ta švytuoklė maskatavo
Amžinu ritmu.

Niekis turtas, niekis skurdas,
Niekis ir knyga.
Viskas – rūkas ir absurdus,
Viskas – pabaiga.

2001.VIII.15

Strielkūnas, Jonas. Ligi dvyliktos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt