TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Jonas Strielkūnas

Eilėraščiai iš knygos „VARPO KĖLIMAS“

Tėvynė
„Rugpjūtis krito kaip žmogus nušautas...“
„Spygliuotos lyg vielos šalikelių žolės...“
Žiedas vėjuotą rudens dieną
„Tamsioj erdvėj pavasaris šlamėjo...“
„Tas lupų liūdnumas, ta žvilgsny sustingus kančia...“
Ironiški paradoksai
„Iš gražiausių laikų, iš liūdniausių laiškų...“
Vienas gyvenimas

Į viršų

TĖVYNĖ

         Tėvo atminimui

O gal ir nebuvo nei to, anei šito.
Tik saulės ranka ant akmens parašyta,
Kad šičia ilsėjosi tas arba ta.
Gale – teįžiūrima paukščiui data.

Ir niekas tų datų nei žino, nei mini.
Tik jaučia, kad akmenio vardas – Tėvynė.
Ateina, pasėdi ant šito akmens.
Ir miršta. Ir tiki, kad amžiais gyvens.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

***
Rugpjūtis krito kaip žmogus nušautas.
Į žalią kraštą įžengė ruduo.
Ir vėjas, įsikniaubdamas į šiaudus,
Pradėjo sunkiai, vyriškai raudot.

Aušra pajuto, kaip jai širdį gelia
Virš sodo medžių – pusbrolių tylių,
Kurie girdėjo dar „Valio, dalgele“
Už prieblandoj bežadžių avilių.

O po paveikslu tuo aušros ir vėjo,
Nežinančiu dūlėjimo slogaus,
Vandenyje šalta šviesa judėjo
Lyg siela, nesuradusi dangaus.

Ir nuo draugų padangėj atsilikę,
Tėvų ir brolių greitai pamiršti,
Tankiuos viksvynuos balų paukščiai klykė.
Tiktai diena žygiavo vis aukštyn,

Palikdama žemai po savo kojom
Visus liūdnuosius žemės peizažus.
Ir visa tai, ką verkdami aukojom,
Tebuvo tik gyvenimas gražus.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

***
Spygliuotos lyg vielos šalikelių žolės.
Spygliuotam lauke po padange sunkia
Supančioto arklio beviltiškas šuolis –
Gyvybės akimirka erdvėj ir laike.

Taip įtempta viskas... Tik žingtelsi žingsnį –
Pajusi, kaip žemės gelmėj skaudulys
Baisiausia votim auga, plečiasi, tvinksi,
Kas mirksnį po kojom grasindamas plyšt.

O motina mano, pilka, šiurkščiarūbe
Gimtoji šalie, aš juk viską matau,
Kur krūmai tarytum kareiviai sukniubę
Tebekužda amžiną priesaiką tau.

Aš viską jaučiu. Dovanoki tik žodį –
Ir skelbsiu, kad buvo dangus nesunkus,
Kad buvo švelni ta šiurkščioji paklodė,
Kurion suvynioji tu savo vaikus.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

ŽIEDAS VĖJUOTĄ RUDENS DIENĄ

Aš namų neturiu.
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu.

Mano mažas brolau,
Aš žinau ko tyli.
Baisiai aukštas dangus,
Baisiai žemė gili.

Ir žinai paprastai
Toj pilkoj pakelėj:
Mes nebuvom aukštai,
Mes nebūsim giliai.

Bet vis tiek, bet vis tiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

***
Tamsioj erdvėj pavasaris šlamėjo.
Raudojo karklai, brolius plakdami.
Dangaus dvasia piktai žemyn žiūrėjo
Vienintele geltona akimi.

Stovėjo juodas angelas už krūmo.
Alsavo kovo vėjas vis giliau.
Ir aš, pajutęs medžių priešiškumą,
Nuo sodo pasitraukiau kuo toliau.

Nustėro pievos. Horizonto lankas
Įsitempė – nejaugi man širdin?
O iš tamsos išniro baltos rankos –
Išgelbėti ar amžiams paskandint?

Ir puoliau, tarsi pasmerktas ant laužo,
Skaičiuodamas gyvybės minutes.
O rytuose diena taip tyliai aušo.
Taip tyliai aušo. Tarsi po mirties.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

***
Tas lupų liūdnumas, ta žvilgsny sustingus kančia
Pro krintančius plaukus, kai, galvą kaip gėlę nulenkus,
Nuo aukšto balkono į pilkąją žemę tiesies nejučia,
Ir krinta, atrodo, bedugnėn pavargusios rankos.

Dabar jau vis tiek – svečiuos tu esi ar namie.
Dabar jau ir aš neišdrįsiu paklausti vienintelio vardo.
Ant pilko šaligatvio plytų raudona dėmė.
Ir vangūs praeiviai Ikarą tylėdami spardo.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

IRONIŠKI PARADOKSAI

Tėvai užaugo, o vaikai pražilo,
Svetur savi, namie jau svetimi.
Ir visa tai, kas iš galvos išdilo,
įpratome vadint atmintimi.

Išmokom nešti saulės šviesą rėty,
Nebojom vilko, nėjome miškan.
Atėjo meilės laikas – ir mylėti
Dar buvo ką, bet nebebuvo kam.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

***
Iš gražiausių laikų, iš liūdniausių laiškų,
Iš seniai ištremtos atminties
Ateini pas mane juodo krepo suknia
Ir bandai ploną ranką ištiest.

Bet pakimba ranka... Tik sužimba anga,
Kur tu stovį už grotų juodų –
Už tų metų ilgų, tų bėdų ir ligų,
Tų vienatvės gūdžios valandų.

O anapus angos – bandos ganos laukuos,
Šviečia saulė, siūruoja javai.
Ir abu mes jauni, ir žiedai vandeny,
Ir daina, kur tada dainavai.

Bet gaida užmiršta, o raukšlėta kakta
Jau negali dangaus atspindėt.
Ir išnyksta lėtai, ką kadaise lietei.
Rankos. Drapanos. Veidas. Žvaigždė.

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

VIENAS GYVENIMAS

Tos ankštos purvinos palėpės,
Tiek šiukšlini pilki kiemai,
Kur, nuo pasaulio pasislėpęs,
Tu galvą lenkdavai žemai.

Lingavo senės, užsimiršę
Su savo lenkiškom maldom.
Kvaili balandžiai orą teršė,
Tarytum spjaudė patylom.

O baltas angelas virš vartų
Mėgino skristi prikaltais
Sparnais. Ir tu kiekvieną kartą
Tikėjai – atpildas ateis.

Bet pro šiukšles, pro kiemo smarsą,
Pro tas veidmainiškas maldas
Tik su pagieža – „pasikarsiu!“ –
Kuždėjo angelas skrendąs,

Kol vienas karas jį nukovė –
Viltis sudužo gabalais.
...Tik Rasose kryželis stovi,
Aplipęs žemės vabalais...

Strielkūnas, Jonas. Varpo kėlimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt