Valentinas Sventickas

       Straipsniai iš knygos „EILĖRAŠČIO KELIAIS“

       LYRIKA ŠIANDIEN. TRYS ŽVILGSNIAI Į JĄ

       Analizė ir sintezė. Sąveikos ir jungtys. Tai abstrakcijos, kurių galią literatūra, kaip ir kitos gyvenimo sritys, vis labiau jaučia.
       Pasaulyje nebelieka nieko atskiro, gryno, elementaraus. F. Engelsas rašė: „Dialektinei filosofijai nieko nėra galutinio, absoliutaus, švento; visur kur ji mato nykimo žymę, ir niekas prieš ją negali atsilaikyti, išskyrus nenutrūkstamą atsiradimo ir nykimo procesą, begalinį kilimą nuo žemesnio į aukštesnį“¹.
       Susiliečia be galo tolimi dydžiai. Socializmas ir kapitalizmas, brėždami kiekvienas savo ideologijos liniją, vis dėlto randa bendrą kalbą taikaus sambūvio, ekonominio ir kultūrinio bendravimo klausimais. Abstraktus humanizmas atmestas. Visai ne paradoksas, kad žmogaus kraujas gali būti pralietas dėlei žmonijos pažangos. (J. Požėros romano ,,Šalnos“ herojus, vykdydamas tarnybinę užduoti, prisideda prie banditų ir lemiamą akimirką rimtai svarsto, ar leista jam, nenorint išsiduoti, šauti į saviškį – komunistą Žarėną.)
       Tiesiog globališkai psichologizuojamas menas, auga tokie mokslai, kaip psichofizika, matematinė lingvistika, skaičiais, lentelėmis ir formulėmis nemaža pasakoma apie literatūros kūrinį. „Skaičių pasirėmę, /Bandysim įrodyti /Žmogaus teoremą“, – juokauja A. Baltakis ,,Skaičių baladėje“, dedikuotoje V. Statulevičiui (kn. „Upės ir tiltai“, 1976, p. 472). Sąjunginė kritika atkreipia dėmėsi į lietuviško romano polikonfliktiškumą. Suartėja, kalbos būdą ar komponavimą viens kitam skolina skirtingi menai. Alf. Bieliausko romane „Ji mylėjo Paulį“, J. Apučio novelėse, R. Lankausko „Netikėtų išsipildymų valandoje“ siužeto išdėstymas, ryškus išorinis vaizdo piešinys primena kinematografą. Pastarasis prozininkas, per ištisą puslapį galintis aprašinėti kasdieniškiausią situaciją (stumdymasis troleibuse ar parduotuvėje), tapo ryškiaspalvius sąlygiško piešinio paveikslus. Jauno prozininko Vydo Asto apsakyme vidinis monologas pereina į ilgą eiliuotą tekstą, primėtytą S. Nėries ir J. Degutytės kūrybos eilučių. Pasirodo prozos, paremtos laiškais, dokumentais, kūrinių publikacijų su autoriaus komentarais, rašomas esėjinis romanas. Teatrologė G. Makarova, pasakodama apie Vakarų teatrą, stebisi: ,,Jau penkeri metai, kai skirtingi metodai ir stiliai, būdai ir formos, teorijos ir koncepcijos dažniausiai ne paneigia viena kitą, o koegzistuoja; viename spektaklyje gali rasti tai, kas atrodo visai nesuderinama“². Meno upė su netikėta jėga suvirpina savo turinio ir išraiškos krantus bei užtūras iš jos pačios gelmių pakilusia banga – kultūros ir meno vertybės tampa naujų kūrinių faktūra ir pretekstu. ,,Kaip šilkaverpis, ėsdamas lapus, išleidžia šilko siūlą, taip ir literatūra, ėsdama pati save, pagimdo naujus kūrinius“, – rašė V. Kubilius straipsnyje ,,Kultūra – kūrybos šaltinis“³.
       Tai tik menkas žiupsnelis išorinių faktų, rodančių, kaip šiandien gyvenime ir kūryboje viskas siejasi, kokius sudėtingus reiškinius žmogus aiškinasi ir bando apibūdinti, suvienyti ir atskirti. Tik dialektiškas požiūris pakelia šią sudėtingumo naštą ir padeda nubrėžti jų raidos ir perspektyvos liniją. Kuklią atkarpą joje paliks ir aštuntojo dešimtmečio lietuvių lyrika. Kokia ji yra tokios intensyvios apykaitos metu?
       Poetų kūryba taip pat atsiduria įvairių jungčių lauke. Iškalbingos E. Mieželaičio knygų antraštės – „Aviaeskizai“, „Montažai“, „Antakalnio barokas“, ,,Monodrama“. Jaunas poetas A. Grybauskas 1977 m. ,,Poezijos pavasaryje“ išspausdino eilėraščių ciklą „Keli kino terminai“. J. Degutytė eilėraštyje „Peizažas su paparčiais“ (rink. ,,Prieblandų sodai“, 1974, p. 36) nupiešia vaizdą, paskui sako „arba ne“ ir pradeda viską iš naujo; taip veiksmo juostelė atsukama kine ar telereportaže (M. Frišo mėgstama vaizdavimo priemonė). J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose situacijos vaizdas dažnai primena nuotrauką ar kino kadrą: „iš aplytų pakalnučių kvapo, /iš marmurinio debesų baltumo, /iš nuorūkų kartaus ir šilto dūmo, /iš numesto nerūpestingo apavo /susiformuoja laimė“ (rink. ,,Neužmirštuolių mėnesį“, 1977, p. 33). E. Matuzevičiaus rinkinyje „Žalios metų salos“ (1975) randame eilėrašti su paantrašte „Tema paveikslui“ (p. 99). A. Masionis parašė straipsnį „Poezijos ir dailės sankryžos“⁴. Nebe naujiena poetų knygose prozos atkarpos, ir vargu ar tikslinga jas griežtai skirti nuo strofomis surašyto teksto. Lietuvoje nemaža poetų, kurie ne tik eiliuoja, bet ir tapo, kuria skulptūras, rašo prozą ir kritikos straipsnius. A. Maldonis, išleidęs šešias eilėraščių knygas, literatūros vakare prisipažįsta stalčiuje turįs prozos bandymų. Dramaturgai surimuoja savo ankstesnius veikalus, eilėmis kalbama šiuolaikiniame kine („Romansas apie įsimylėjėlius“), o lyrika savo ruožtu draugauja su epo ir dramos elementais.
       Tokios yra išorinės žymės, kritika jas jau yra komentavusi. Jos atspindi mūsų laiko dvasią, kurios svarbia ypatybe tampa dialektikos nuolatinis jutimas, taikomas kartu visam pasauliui ir savo sąmonei. O tai sudėtingiau, negu suvokti tikrovės dialektiką šalia savęs. Taip ir negali būti, tiesiog šio reiškinio individualioji pusė šiandien giliau įsisąmoninama. Dialektikai ne vien paklūstama, ji kartu tampa savistabos būdu. Šie mūsų sąmonės judesiai palieka pėdsakų ir poezijoje.

 
       1

       Sąveikų, ryšių, prieštaringumų pajautimo laikas šį tą išjudino arba aktualizavo eilėraščio viduje. Pasaulis toks sudėtingas, tiek įvairių tiesų skelbiama, kad, norėdamas rasti savąją, turi daug kuo abejoti. ,,Jaučiu galingą abejonės trauką“, – rašo J. Macevičius rinkinyje ,,Šauksmas“ (1975, p. 55). Abejonės trauka, keičianti dabartinio eilėraščio poveikio priemones, – argi ji neturi net ir pačios literatūros sąlygotų priežasčių?
       Ko tik neskelbė ir negynė per savo gyvavimo laiką lietuviškas eilėraštis. Ir pagonybę, ir krikščionybę. Ir poną, ir mužiką. Maždaug iki 1905 m. revoliucijos uždara tautinė vienybė buvo jo programinis šūkis. Vėliau vieni poetai įsikimba į nacionalistinius lozungus, kiti stoja revoliucijos tiesų barikadon, aukština tautų draugystę. Karai vienus pastumia į reakcijos, nevilties, pasimetimo liūną, kitus paskatina šaukti į kovą už marksizmo argumentuotus pažangos tikslus. Tarybinių metų poezijoje aukštinamas kosminio ūgio žmogus ir kartu rūpinamasi kasdieniškiausiais dalykais (šiuo požiūriu galima gretinti E. Mieželaičio ir A. Baltakio lyriką). Bauginamasi dėl atominio karo grėsmės, verkšlenama dėl niokojamos gamtos, natūralumo ir kartu pašiepiamos šios nuotaikos kaip istoriškai nepagrįstos, pabrėžiamas tikėjimas šviesia žmonijos ateitimi.
       Analitiškas, ironiškas, į savarankišką galvojimą linkęs šių dienų žmogus, prisiskaitęs ir vienokių, ir kitokių poetinių skelbimų, vargiai betiki poeto žodžiu taip, kaip anksčiau. ,Jeigu aš tikiu, vadinas, taip ir yra“, – tvirtino viename eilėraštyje J. Vinokurovas („Izvestija“, 1961.IX.8). Tikėk į sveikatą, skeptiškai šypteli šiandien skaitytojas ir ieško literatūros, kuri įtikintų ne tik patosu, įtaiga, autoritetu (tų žymių poetų dabar tiek daug), bet ir argumentais, einančiais iš tvirtos pasaulėžiūros ir savito tikrovės suvokimo. Abejojimas, nepatiklumas tapo siena, kurią eilėraštis turi kažkuo pramušti.
       Betgi nieks nesiima aklai jos daužyti. Menininkas pirmas pagauna tai, kas dar tik plevena ore. Abejojimas, ginčas, prieštaravimai, loginiai argumentai tampa poezijos kasdienybe. Literatūros tyrinėtojas G. Pospelovas paryškina naują aspektą lyrikos apibrėžime: meninio tipizavimo objektas čia yra socialinės sąmonės charakteringumas⁵. Tokia koncepcija (nors joje, man rodos, per maža dėmesio skiriama poeto asmenybei) smarkiai praplečia lyrizmo supratimo ribas, nurodo raidos vagą. Visuomenės sąmonės pakitimai ar atskirų jos pusių aktualizavimas tampa lyrikos transformavimosi priežastimi. Hegelis poezijai patarė laikytis kaip galima atokiau nuo mąstymo kategorijų, filosofinio samprotavimo formų ir proto sąryšingumo⁶. Bet gyvenimas, nuo kurio dėsnių Hegelio estetika šiuo požiūriu atšlijusi⁷, lyrikos raidą kreipė savaip. Lyrika neatsisakė nei minties, nei filosofinės sentencijos, nei energijos, glūdinčios pasaulėžiūroje. Ar dialektiška šiandien, sąveikų laikais, tokiu būdu ginti lyrikos žanrini grynumą; ir kas gi tai yra – subjektyvi saviraiška, jausmas, nuotaika? Ir viskas? Ko pagaliau norime – ar turėti „gryną“ lyriką kaip žanrą, ar tiesiog gerą literatūrą?
       Lengva paklausti, sunku atsakyti. Nes absurdiška yra paistyti apie „nežanrinį“ literatūros reiškimosi būdą. Nes turi būti žymės, aiškiai rodančios kūrinio žanrą. Keblu teorijai, kai praktika griauna jos tiesas; ir nepasakysi, kad ji bloga. Bet tai dėsninga. Ir jeigu mintis šiandien vis daugiau vietos užima mūsų sąmonėje, kuriems galams, pasakytų G. Pospelovas, mąstymo būvius slėpti nuo lyrikos?
       Ir eilėraštis imasi šitos naštos. Kraštutiniai poetiniai skelbimai, kuriuose kontrargumentai apeinami, mums jau atrodo riboti, mažai tepasakantys. Psichologinio įvykio vieta – skirtingų pradų traukos laukas, santykių, jungčių, susikirtimų situacijos:

       Just. Marcinkevičius deda brūkšnį – santykio ženklą – tarp žodžių, stumiančių ir traukiančių kits kitą:

       Jo eilėraštyje „Įkvėpimas“ (ten pat, p. 278) menininkas kantriai neša kūrybos golgotą, regėdamas aukštai žvaigždelę stebuklingą. Bet ne, šitaip jau negalima užbaigti eilėraščio, ir jo paskutinėse eilutėse išgyvenimas sustingsta abejonės judesyje: „nejaugi ji seniai užgesus ir šalta, <...> nejau ir ši auka daugiau nereikalinga?“ Arba paliekamas tarp dviejų priešingų krantų, o neperkertamas deklaracijos užtvanka. Ten, kur anksčiau buvo jos vieta, šiandien skaitome:

       Būk sveikas, – sako poetas liūdesiui, nes žino, kad, apsivalęs jo ugnyje, išnirs į naują paviršių. Tokios pilnatvės pajautimo akimirką gimsta priešingybes jungiantys pasakymai: „juodoji žvaigždė“, ,,džiaugsmingas pelenas“; jie itin būdingi M. Martinaičio, O. Baliukonytės lyrikai (,,priimdamas – atsisakau“, „dvelkia nuo saulės šalčiu“; „tamsi šviesa“, „tas pragaras – žmonių dangus'...). Įstabi A. Žukausko ,,Ramovės“ pabaiga: ,,Smagu, kad linksminamasi, kad valgoma ir geriama /Romovėje – vulkano kratery!“ (rink. „Atabradai“, 1975, p. 45⁸).
       Prieštaringumų lauke patikrinta eilėraščio idėja įtikina atsižvelgimu į viską; abejoti neleidžia loginiai, faktiniai ir lyriniai argumentai:

       Čia matome ir ginčo būseną, kuri šiandien tampa dažno turiningesnio eilėraščio ar poeto pasisakymo komponentu. E. Mieželaičio „Servanteso metuose“ Jis ir Aš polemizuoja esminiais kūrybos klausimais (kn. „Horizontai“, 1970, p, 147–158). Dėl meno prasmės ginčijasi Jis ir Aš V. Rudoko ,,Dialoge su skeptiku“ (rink. ,,Rugių šviesa“, 1975, p. 9–11). Tikslingai, nuosekliai visus „už“ ir ,,prieš“ surikiuoja panašios sandaros eilėraštyje ,,Jaunimas. Polemika“, išspausdintame 1977 m. „Poezijos pavasaryje“ (p. 199–201), V. Reimeris ir A. Maldonis „Reportaže iš mažo miestelio“ (rink. „Pėdsakai“, 1971, p. 44–46). Rašoma daug eilėraščių, kur oponentas nedalyvauja, bet jį jauti. Taip A. Baltakis eilėraštyje ,,Eksperimentai in vivo“ iš rinkinio „Duona ir debesys“ (1973, p. 13) ironizuoja buržuazinės Lietuvos himną.
       „O, nebijokite – /į didvyrius netaikau“; ,,Nesakykite, /kad mes perdaug griežti“ – tai būdingos J. Macevičiaus eilėraščių pradžios. Taip pradedama ir A. Maldonio „Gyvosios žolės“ (rink. „Pėdsakai“, p. 15) pirmoji strofa. Pašnekovą gerai jauti jo eilėraštyje „Skrydis“ (ten pat, p. 10); šis poetas dažnai polemizuoja su savimi ankstesniu arba atidžiai užrašo visą minties bei išgyvenimo kelią – su teiginiais, kontrargumentais, išlygomis ir apibendrinimais (,,Atoslūgis“, ,,Delčios peilis“, – ten pat, p. 9, 67). Panašūs geresnieji R. Keturakio eilėraščiai rinkinyje „Atspindžiai“ (1974).
       Minties siužetu, intriga, kai sąmoningai paleidžiamos į kovą šviesios ir tamsios jėgos, grindžiami ištisi E. Mieželaičio knygų skyriai ir ciklai. „Išmoningame idalge“ (kn. „Horizontai“, p. 160) rašoma:

       Panašaus, nebūtinai tokio tiesioginio eilėraščių gretinimo šiandien rastume daugelio poetų knygose. Poeto pozicija neužsibaigia vienu kūriniu, jis vis grįžta prie sau svarbių temų, praplečia jas arba suabejoja, pasižiūri iš kito taško. M. Martinaitis, iškėlęs į 1974 m. pasirodžiusios knygos antraštę programines eilutes „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, kuriose širdies byla priešpastatoma regimo pasaulio patikimumui, rinkinio pabaigoje vėl susimąsto: „Negi ta akių šviesa tikra, – /jai žaizda gyvybės atvira?“ (p. 83). E. Matuzevičius minėtame rinkinyje „Žalios metų salos“ eilėraštį, prasidedantį žodžiais „Iš lėto žemėj senka upės, jūros, ežerai... /Seklėja žodžiai, polėkiai ir mintys“ (p. 31), užbaigia nerimo gaida. O sekantis knygos puslapis – pati ramybė, išmintis, tai, kas kasdienybėje pastovu. „Žinau, kad stebuklų nebūna“, – rašo poetas eilėraštyje ,,Mėnesiena“, o rinkinį užbaigia žodžiais: ,,Atsimenu ir atsiminsiu visada /Netyčia man /Likimo dovanotus stebuklus“ (p. 152).
       Mintis nelinkusi pasitraukti iš lietuviško eilėraščio. „...Nuo minčių /perdien neatsiginu“, – guodžiasi A. Churginas 1976 m. išėjusiame rinkinyje „Blyksniai“ (p. 8). Tvirtą jos karkasą jaučiame E. Mieželaičio poezijoje. Mintis čia tokia greita ir pasitikinti savimi, kad kartais nebėra kada tobulinti poetinę kalbą ir šalia įdomių poetikos naujovių – „Ru (bliovas – Vrubeli) sai, vadinas, atėjo čia aplankyti“... (kn. „Horizontai“, p. 50) – atsiranda profesionalaus, bet automatiško eiliavimo. Mąslumas, taurus vėtyto ir mėtyto žmogaus kalbėjimas vyrauja E. Matuzevičiaus, A. Žukausko, A. Miškinio lyrikoje. J. Šiožinys į rinktinę „Rogių kelias“ (1976) deda prieš ketvertą dešimtmečių parašytus žodžius: „Raumenis ir protą /Jeigu kas pabandytų /Uždaryti už grotų – /Gyvenimo pažanga sustabdyta!“ (p. 80). „Eisim, spręsim ir mes /Mįslę painiąją laiko“, – žada S. Anglickis, vienas vyriausių mūsų poetų (kn. „Suvirpa žemės pilnatis“, 1975, p. 30). Saviraiška, nusiteikimu, žodžio magija, rodos, viską galėtų pasakyti Just. Marcinkevičius, bet ir jis, žiūrėk, išgyvenimą sutvirtina minties grandine: paukščiai, miegantys tavyje, pilni rytmetinių žarų – bet kas rudenį vienas po kito jie išskrenda – į jų lizdus sutupia vakaro paukščiai (kn. „Eilėraščiai. Mažosios poemos“, p. 289). M. Martinaitis taip pat atremia išgyvenimą į tvirtą loginę formulę: „Širdis mana – Šalis mana, /kaip vienas aš – tu man viena“ (rink. „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, p. 8). Frazė, kuria išsakoma abejonė proto galia, – ,,Kad suprasčiau – proto netenku“ (ten pat, p. 81) – smogia kaip tik minties spyruokle.
       Lyrikoje daugėja abstrakčių sąvokų (būtis, buvimas, lemtis, amžinybė, visuma), vis rečiau poetai imasi atskleisti būseną, vis dažniau ji lakoniškai apibūdinama (vienatvė, pastovumas, ramybė, atvirumas). Visa tai keičia eilėraščio sandarą. Informacijos, analizės amžiaus pasėka... Ką nors pajautus, tuoj pat ateina į galvą dešimtys girdėtų žodžių, kuriais tarsi viskas pasakyta. Reikia gilaus savitumo, gebėjimo atsiriboti nuo regėto, girdėto, kad apgintum nuo štampų išgyvenimo individualumą. Abstrakcijas, lyg ir netinkančius poezijai apibūdinimus taip pat galima atgaivinti, kaip, pavyzdžiui, padarė su žodžiu ,,atgyvena“ A. Žukauskas eilėraštyje apie žodžių ir vaizdų pikiu mumifikuotą pelę (p. 33).
       Tokia tendencija. Abejojimo, ginčų, argumentavimo dvasia, pastangos įtikinti palietė eilėraščio pobūdį. Bet ar tai nauja? Sąmonės vaizdo požiūriu – taip. Poetikos – ne itin; tiesiog paimta iš tradicijos tai, ko šiandien reikia. Loginiai sprendimai, objektyvus žinojimas yra lietuviško eilėraščio būdingi bruožai, išryškėję jau mūsų šimtmečio išvakarėse, – tvirtina V. Kubilius straipsnyje „Lietuviškoji lyrikos samprata“⁹. Nemaža dalis poetų jais remiasi ir šiandien, tų ypatumų nenustūmė į antrą planą psichologizavimo polinkis ir dvasinių būsenų savaimingumas. L. Ginzburg teigia, kad nėra kitos žodžio meno rūšies, kurioje tradicija būtų taip sunkiai įveikiama, kaip lyrikoje¹⁰. Betgi lietuvių lyrikams nebuvo ir ypatingo preteksto tą tradiciją kraipyti. Poeto žodžių ir liaudies sąmonės sutapimas sukūrė eilėraščio tipą ir poetiką, kuri, įveikus nacionalinį uždarumą, ne vienu atveju atitiko ir revoliucinių lūžių, ir mūsų laiko reikalavimus.
       Tokia tendencija. Poezijos kryptis, ne visuma. Ne visi ir ne viskas jos paliesta. Net neramu, kad taip ramiai apie ją čia kalbama. Nepasitenkinimui pagrindo yra. (Minties įsigalėjimas apskritai keltų abejonių, jeigu neturėtų tolygaus jausmo atsvaro; bet jis yra, apie tai vėliau.) Abejojama, viskas ginčijama ir komplikuojama be perstojo, kasdien; ir pasimetama, kai reikia pasakyti ką nors aiškaus, konstruktyvaus. (Poetų pokalbiai apie kolegų knygas kartais virsta nesibaigiančiais priekaištais kritikai, apie pačią kūrybą nieko kontraversiško nepasakant.) Ne viską eilėraštyje galima palikti priešingų jėgų susikirtimo aikštelėje. Kas tokiu atveju pasirenkama? Deklaracija, kurios nepajėgiama atnaujinti – ramiausiai (ką padarysi...) arba su bejėgišku įtūžiu kartojamos stereotipinės frazės. Kuo jas bandoma pakeisti? Žaisminga didaktika, metafora, žyminčia pageidaujamą išgyvenimo kryptį. O čia jau viskas priklauso nuo poeto individualybės ir meistriškumo. Tikras išganymas – filosofinio mąslumo akimirkos, vedančios idėją į tvirtą perspektyvos ir apibendrinimo kelią. Belieka išvengti niveliacijos, pakartojimų; o iki jų netoli: ,,Senas miršta? /Miršta... Taip, tačiau /žemės įsčiose jau gema naujas“ (E. Mieželaitis. ,,Aleliumai“, p. 540); ,,Bet kol mes kosim, /įlindę į kampą, /Kiti ateina, /linksmi ir gražūs“ (A. Baltakis. ,,Duona ir debesys“, p. 35); „...iš nukritusio obuolio /Sėklos turi išdygti“ (V. Rudokas. ,,Rugių šviesa“, p. 44); „Ir sulaužytos ietys iš žemės vėl pradeda dygti“ (J. Strielkūnas. „Vėjas rugiuos“, 1971, p, 6)... Koks ryškus šiose citatose braižų individualumas, o išgyvenimo kryptis – ta pati. Ginčo ir argumentų poetika nebus įtaigi, kol neatsisakysime elementaraus, seklaus priešpastatymo (,,O baldai? O kilimai /Paties nedomina?“ – ,,niekinu tą vienadienę garbę“). Anokia čia polemika, jei Aš žavus teisuolis, o Jis nepataisomas miesčionis. Jeigu jau skolinamės dramos elementus, imkime ir tikrą dramatizmą. O tai jau mažiausiai dvi galingos jėgos, jų priešprieša; lyg ir neįvardintos, bet nuolat jaučiamos jos J. Strielkūno eilėraščiuose. Kiek jėgos, atvirumo ir jaudulio dramatizmas duoda naujai J. Macevičiaus lyrikai! Ar mažiau to būtų minėtame aistringame V. Reimerio eilėraštyje „Jaunimas.
       Polemika“, jeigu neatsitrenktume į prastos publicistikos frazes? Ironija ir rimtumas nesiriša A. Maldonio „Reportaže iš mažo miestelio“.
       Tendencija yra tendencija. Su savo pliusais ir minusais. Su savo naujumu ir galinga tradicijos jėga. Beje, dar apie tradiciją. Ką čia nuolat minėjome? Minties valdžia. Žiūrėjimas į reiškinių prieštaringumo gelmę. Aiškinimosi svaigulys. Bet juk tai sąvokos, ėjusios iš lūpų į lūpas, kai buvo kalbama apie mūsų intelektualiosios lyrikos suklestėjimą. Iš tiesų čia aptartąją kryptį galime pavadinti intelektualiosios lyrikos tąsa. O šioji – ar iš dangaus nukrito? Kodėl, kalbant apie ją, apeita V. Mykolaičio-Putino arba A. Venclovos lyrika? Intelektualus eilėraštis – ar tai ne tasai senas ir tradicinis (,,loginiai argumentai, objektyvus žinojimas“), tik kaip lauktą svečią priėmęs dabarties žmogaus sąmonės pakitimus (pažinti, susikaupti, apmąstyti) ir mintį iš gilumos pastūmęs į pirmą vietą, atidengęs patį mąstymo būdą?.. Jis kinta ir toliau. Pažinimo siekis, tapęs jo impulsu ir atspara, pasuko į kitas sritis. Dingo turistiškai paviršutiniškos lyrinės kelionės po visą pasaulį. Planetos miestų ir socialinių konfliktų židinių bėglų išvardijimą keičia atidesnis žvilgsnis į save, į kasdieninę aplinką, į konkretų objektą ar įvykį. „Apėjęs žemę, /Prieisiu save“, – užbaigia eilėraštį ,,Kelionė“ A. Baltakis (rink. ,,Duona ir debesys“, p. 41). Kūrinio pretekstas – ne kas pamatyta, o kas širdimi išgyventa.
       Širdies šviesa. Štai kas atgaivina protingą sentenciją, dedamą dažno programinio eilėraščio pagrindu.

       Taip pasako poetas savo ir visų žmogišką rūpestį, kurį šiandien jaučiame, pasaulio socialinių prieštaravimų, mūsų visuomenės nesklandumų ar tylių dvasinių nesutarimų slegiami. Asfaltu ir melioruotais laukais, virš apkasų ir šiukšlynų, išvarginti darbo, skausmo ar nevilties, vis dėlto turime eiti žeme, nešdami baltą gerumo žiedą. Kas iš grumtynių, abejonių ir argumentų, jei tavo ranka jo nepakelia. Be jo neprieisi prie kito žmogaus. Neturi nieko, jei jo neturi.
       Tai svarbus mūsų lyrikos polinkis, gaivinantis šio žanro galias (,,pačia savo esme lyrika yra pokalbis apie reikšmingus, aukštus, gražius dalykus“¹¹) ir nuskaidrinantis griežtą, pilkoką, neretai rūstų dabartinės literatūros veidą, rodantis esmines vertybes prieštaringumų laike. Dėsninga, kad gyvenimo grožio motyvai su įstabia kovingo humanizmo jėga suskamba būtent mūsų, tarybinėje, literatūroje. Jie atspindi socialistinės visuomenės optimistinę dvasią, nematomom gijom siejasi su taikaus sambūvio politiniu klimatu, pagaliau tampa natūraliu atsvaru konfliktiškiems nusiteikimams, kuriems pretekstų – smulkių ir globalinių – taip pat netrūksta. Netgi vien literatūros srityje žvalgantis, matyti, kad tokios pusiausvyros kartais trūko arba gėrio meniniai pavidalai skaitytojo nepatenkindavo dėl retorikos, lakavimo, kameriškumo.
       ...Informacija apie socialinę neteisybę ir skurdą kapitalistiniame pasaulyje. Žinios apie naujus ar vis negęstančius lokalinius karus. Šiurpą kelianti branduolinės ginkluotės statistika. Paskutinė naujiena – neutroninė bomba. Savos problemos – darbe, buityje, tarnybiniuose ir žmogiškuose santykiuose... Tą gauname kasdien. Apie tai kalba dokumentiniai ir meniniai filmai, spektakliai ir muzika. Karas yra vyraujanti tarybinės: prozos ir televizijos filmų tema.
       Visa tai dėsninga ir būtina. Betgi jaučiame, kaip kartais maža vietos šiame dabarties vaizde lieka paprasto gerumo salelei. Kiekvienas turim pasiruošę gerai įsikaltų žodžių tiradą, kuria užtrenksime priekaištus ir barimus. Ir kaip vaikai sutrinkame, išgirdę gerą žodį, jeigu dar nesame įpratę tuoj pat apdairiai pagalvoti: kokiu tikslu jis buvo pasakytas? Akis jau bėgte bėga stereotipiniais žiaurumo ir niekšybių vaizdais, bet kaip suvirpina sielą tikro žygdarbio, pasiaukojimo, tyros meilės vaizdai! Gurkšnojame alų, klausydamies profesionaliai atliekamos dramatiškos baladės, ir iki ašarų sukrečia tyras darželinuko balsas ir veidas ,,Dainų dainelės“ konkurse. Kaimo žmonės susijaudinę pasakojo, kad jiems tikra atgaiva buvo ,,Urtės“ pastatymas Lietuvos televizijoje.
       „Tiktai žmonių gerumas /Dar užgniaužia gerklę, /Užlieja deginančia /Ūkana akis“, – rašo A. Maldonis, sentimentų nepakenčiantis poetas („Pergalė“, 1975, Nr. 6, p. 8). ,,Skambančių erdvėj /žvaigždžių skaidrumas /valdo žmones“, – tvirtina A. Churginas (rink. ,,Blyksniai“, p. 39), įpusėjęs septintąją gyvenimo dešimtį, Dantės, Šekspyro, Puškino, ,,Ars poetica“ vertėjas. „Mes dar jaučiame savo organizme didelę grožio vitamino stoką“, – sako E. Mieželaitis (kn. „Horizontai“, p. 156).
       Ką visų pirma prisimename iš Donelaičio? „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą /Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės“. Ar vien todėl, kad taip prasideda poema? Ką iš Vaižganto? – Kaip gražiai dirba Mykoliukas, kaip jį akina skaistus švelnumas Severjai. Prašyte prašosi cituojami darbo džiaugsmo kupini J. Baltušio pasažai ,,Ir aš ariu...“ iš antrosios autobiografinės knygos. O kas labiausiai įstrigę iš Vaičaičio, Maironio, Putino, Nėries?..
       Gerumas. Kaip jo esame pasiilgę!
       Just. Marcinkevičius, užbaigęs dramatiškų peripetijų kupiną „Mažvydą“, tuoj pat paskelbia „Pergalėje“ ir „Literatūroje ir mene“ didelį pluoštą eilėraščių bendru pavadinimu „Gerumas tas gyvenimas“. Neprisimenu savo aktualumu ryškesnio pastarojo meto meninio įvykio. Poetas davė kūną tam, kas visiems, rodos, virpino burną.
       Paliesti lupomis žemės grumstą, paimti artimą už rankos, prisiglausti prie medžio ir pakilti nuo jo kartu su paukščio giesme – toks yra gyvenimas, toks jo gerumas. Tai paprasti ir nepakeičiami šių eilėraščių turinio kertiniai stulpai.

       Nėra čia jokios idilijos (ją galima prisiminti tiktai kaip vaikystę); gerumas auga iš kantrios meilės – kaip vėjo pučiamas tvirtas medis ant kietos uolos. Dvasinio siužeto vieta po rudenio dangum; nupūsti žiedai ir lapai išryškina medžių apybraižas; tavo tvirtybė ir graudulys – kaip vienas jausmas. Gimtinė tai sekmadienis, tai balta staltiesė gryčioj ant stalo „su išblukusiom kraujo dėmėm“ – šičia buvo dalintasi duona. Reikia neįveikiamo tikėjimo, kad, atmindamas visas dėmes, sakytum – sekmadienis, ir balta toji staltiesė; kad nebėgtum, kaip Mindaugas, ieškodamas to, ,,kas ne taip baisiai degina ir skauda, /kaip Lietuva“ (,,Mažoji trilogija“. – „Literatūra ir menas“, 1976.XI. 13). Tavo gyvenimą lydi šviesa ir tamsa; ateinančio – jis su balandžio ženklu sieloje – taip pat laukia erškėčių karūna, reikia priprasti ir gyventi. Tačiau tikra yra tik tai, ką gina meilė, – visa kita išnyks. Bene lengva šituo tikėti, kai žydi ir žydi nakties juodoji gėlė. Sunku, bet reikia mylėti – tamsa ir mirtim, užmarštim ir šviesa; ir be mylėjimo žemėje nėra daugiau ko veikti.
       Taip atsiranda būdingi šiems eilėraščiams sušukimai: „eini, širdie, mylėdama ir laukdama, o vargše!“, „Vargeli mano! /Gerumas tas gyvenimas, gerumas“; ,,Žemele mano, ak, sieroji mano, /ak, po žvaigždynais margas akmenėli!“ Netgi nudėvėtą vaizdą atgaivina savita intonacija bei mintis, paprastai ir kartu netikėtai einanti iš visumos pajautimo, kuris niekaip kitaip neužrašytas:

       Toks šiandien gerumas. Skaidrus ir be sentimentų, graudokas ir protingas, reiklus ir nelengvas – tikras kaip gyvenimas. A. Baltakio žodžiais – kaip auksas šalia akmens. „Būk ir nelaimėje gera /Visiem žmonėm ir sau“, – sako A. Maldonis eilėraštyje „Einančiai pėdsaku“ (rink. „Pėdsakai“, p. 62). Koks įsimintinas yra širdies stabtelėjimas, užuojautos antplūdis jo „Viešbutyje“ (p. 74) arba J. Strielkūno eilutės „Nenuskriauski to atviro vakaro, /Baltą žydintį medį išsaugok“ (rink. „Vėjas rugiuos“, p. 31). Pastarojo poeto gėrio koncepcija gimininga čia komentuotiems Just. Marcinkevičiaus eilėraščiams. Net ašaroms byrant, – sako jis „Katarsyje“ (p. 91), – reikia patikėti, kad už juodų debesų dar gyvena žvaigždė. Tiesa, J. Strielkūno knygoje, kaip ir kituose pačios dešimtmečio pradžios rinkiniuose, aptariama tendencija dar nėra ryški.
       Atsiverskime H. Čigriejaus eilėraščių rinkinį „Nedylanti lauko delčia“ (1977). Gerumo banga ramiai ir galingai neša mus per gyvenimą, skandindama blogį, nutrindama aštrius problemų ir konfliktų kontūrus. Eilėraščiuose jų beveik neapčiuopi, nuotaika čia primena gražią pasaką, kuri atgaivina ir nuskaidrina sielą, kur gėrio pergalė savaime suprantama (būdingi pasakymai: „Vis dėlto vėl pasirodys“; „Bet ji sušvito vis tiek“). Ne veltui čia veikia tiek vaikų, jie bėgioja rašaluoti, išsižioję klausosi, krykščia – kas vaikams, kad pigu nuo pasaulio nuslysti. Patraukia ir nustebina šiandien toks santykis su tikrove. Vargu, ar tai sąmoningas tam tikros nuotaikos eilėraščių parinkimas vienai knygai... Tiesiog lyrinio subjekto savijauta šiandien yra tokia, ir stebimės todėl, kad netikėtai išvystame perdėm skaidrų, nuogam dramatizmui uždarą poetinį pasaulį. Tokio jo šaukiamasi, kitokio atsisakoma: „Ir jau noriu nurimt kaip mėnulis šilojų /Ir nieko nepeikt vienąsyk“ (p. 19).
       Čia poeto savitumas, jėga ir kartu ribotumas. Susikūrėme tokį pasaulį, kuriame vietos idilijai nedaug, jos paguoda trumpalaikė. H. Čigriejaus kūryba, žvelgiant į ją iš vidaus, žavi vientisumu, ryškiais asmenybės ženklais, išgyvenimo mažoru. Patekusią į platesnį visuomeninės sąmonės ratą, ją neišvengiamai suprantame kaip atsvarą blogiui, o gal ir jo literatūriniams vaizdams. Bet gėris čia kartais atrodo naivus, bejėgiškas, augantis tik pats iš savęs; gražiausi tie eilėraščiai, kur jis glaudžiasi prie tėviškės žemės, gamtos, kur rimties paviršiumi nubėga gyvenimo dramatizmo šuorai. Jėgos ir mąslumo jiems duoda bėgančio laiko motyvas:

       Meilė ir švelnumas, pagarba žmogui ir jo buveinei – ar ne tai svarbiausia, vertingiausia M. Martinaičio eilėraščiuose, kai jau užsimiršta „atsiribojimo“ bandymai, trumpalaikės vertės pašmaikštavimai? Poetas turi savitą būdą greit ir arti priglusti prie mūsų taurumo ir grožio potroškių – per paguodą, per atidų žmogaus supratimą, per švelnų skaudulių paglostymą. Jis gali paveikti žaismingu kukučiavimu (jau tokie rimti visur ir visad esame!), kažką lakoniškai įteigti, apeliuodamas į skaitytojo literatūrinę atmintį, priimdamas ir kartu ironizuodamas, sakysim, didaktikos taisykles. Čia savaip sutampama su liaudies saugomu kasdienišku gerumu, palankumu kaimynams, visiems, pasauliui. Įmantresnės, keistesnės stilistikos eilėraščiuose pašnekovas tarsi kviečiamas jaukiai pažaisti, o jeigu po to sieloje ilgesniam laikui nieko ir neliks, vis dėlto bus buvusi toji šviesi bendravimo akimirka. Bendrauti, šnekėtis, dalinti gerumą – štai kas gyvybiškai svarbu čia lyriniam subjektui.
       Kitaip – iš žmogiškojo patyrimo, iš gyvenimo pamokų – eina sielos skaidrumas (tų žodžių kaimynystė poezijoje dabar labai dažna) vyresnių poetų kūryboje. Čia šiandien nerandame tokio apnuoginto dramatizmo, kaip vėlyvojoje Putino lyrikoje. Kur kas ryškesnis polinkis – nusilenkti saulei, jos spindulių alsavimu apsvaigti, išsaugoti ir kitiems palikti jos rudeninę šilumą. Diena praaugo savo seserį naktį, tamsą galima peršokti kaip permatomą perskyrimą tarp praėjusios ir ateinančios dienos (S. Anglickis. „Suvirpa žemės pilnatis“, p. 18, 105). Daugiau šviesos, gydančio švelnumo, taurumo – tokias intencijas jaučiame ir A. Churgino, V. Giedros, A. Miškinio bei kitų eilėraščiuose. ,,Širdy vai lengva, vai širdy šviesu“, – susigraudinęs tikina J. Šiožinys ir rašo „Kvietimą į aukso amžių“ (kn. „Rogių kelias“, p. 22, 130).

       tai E. Matuzevičius, poetas, kurio, kaip jis pats sako viename eilėraštyje, laikas nemokė švelnumo. Jo turėjo pats išmokt – „Iš motinos, /Iš meilės, iš vaikų...“
       Pats išmokt... Tokia koncepcija. Ji nurodo šaknis, be kurių žmogaus negalime įsivaizduoti, – savęs suvokimas, motina, meilė, gimtinė. Iš čia gerumas. Čia sąžinės tėviškė. Kitos gyvenimo žymės gali tik kažką pridengti ar aktualizuoti. Aišku, pastovu ir tvirta – tai nepakeičiami E. Matuzevičiaus lyrikos žodžiai, paryškinantys taurią lyrinio subjekto laikyseną. ,,Neskubinkit manęs“, – sako poetas griežtokai. Taip įsiprasmina net jo eilėraščių vyksmo monotonija, vangumas. Grožio jautimas, pasitikėjimas žmonėmis ir pasauliu čia turi tvirtą savo vietą, ir kaip tik dėl to jo lyrika labiausiai jaudina ir išlieka atmintyje. Gyvenimo dramatizmo, prieštaringumo pajautimas palieka ne iš karto pastebimus, bet ryškius poslinkius lietuviško eilėraščio dvasiniame siužete: Maironis norėjo žemę priglaust prie širdies, su meile karštai pabučiuoti; šių dienų poetas tą pat jaučia kitaip, jis myli pasaulį užjausdamas, guosdamas, saugodamas:

       S. Anglickis sodina Žemę į aukštą minčių sostą ir glosto ją – darbščią, mylinčią (rink. „Suvirpa žemės pilnatis“, p. 8). Šiandien mūza, A. Žukausko žodžiais, – „žila, griežta, pavargus moteriškė“!
       Maironio, S. Nėries, K. Binkio eilėraščiai, poetizuojantys gyvenimo grožį, džiaugsmą, dažnai natūraliai siejosi su pavasario motyvu. Šiandien matome beveik visuotinį panašių kūrinių pasislinkimą rudeniop. Pasibaigė nerūpestingas džiūgavimas, šviesią pilnatvę galima patirti tiktai krintant lapams, nokstant varpoms, po šykščia rugsėjo saule.
       Galima dėl to ironizuoti (juk vienpusiška ir štampai neišvengiami), bet suprasti taip pat reikia. Juoba kad ir nesižavėti, sakysim, A. Žukausko ,,Plotais“ niekaip negali:

       Toli gražu nešvelnus pasaulis pavaizduotas jo rinkinyje „Atabradai“, užtat kaip smagiai tiesos botagu kerta, pvz., ,,Vilkakūkio“ refrenas: „Ir jeigu kelio išmalose vakarop pargriūsiu ir padvėsiu, /Tai gal tik iš svajonių troškulio, vienatvės nelabatvės šalčio“ (kitų strofų analogiškoje pozicijoje – „iš tolių, grožių alkio, iš kelionių, atradimų bado“; ,,iš laimės nuojautos, iš ateities ir skausmo ilgesio“; „pritrūkęs meilės, apmaudo ir pykčio“). Autoriaus savitumo įrodinėti čia nereikia, o tendencijos žymės taip pat akivaizdžios. Tataigi (nesigėdinu pasakęs ne vieno pamėgtą A. Žukausko žodį)...
       Šis poetas ne tik originaliai plėtoja aptariamą eilėraščio polinkį, bet ir papildo jį naujais motyvais. Familiariose poringėse su ryškiais spalvingos asmenybės bruožais netrūksta iškilniastrėnių viliūgių bubeliokių, nesibaidoma stiklinaitės imbierinės, rupaus pašmaikštavimo, žiūrėk, jau lepinamasi ant upės kranto su meškere. Valia pasišaipyti, bet argi visa tai atskirta nuo kasdieniško ir amžino gyvenimo grožio supratimo? Ne išganymas, kad mūsų lyrika dažnai tebevaikšto su čadra. Naujumo yra ir A. Žukausko pasakėtiškos intonacijos eilėraščiuose; jis atsiranda, kai rūpimais klausimais kalbama rimtai, kartu iš to kiek pasišaipant („Nuolankumas“, „Karjeristas“). Panašaus vaizdo dvilypumo pasitaiko V. Šimkaus, M. Martinaičio kūriniuose.
       Šio skyriaus pradžioje publicistiškai pasikarščiuota, kalbant apie gėrio vaizdavimo gyvenimiškas paskatas. Kas patikėjo, kad aptartos intencijos poezijai šiandien būdingos, tas dabar gali pagrįstai klausti: puiku, tokių eilėraščių netrūksta, bet kodėl apie juos su patosu kalbama be rimtų mokslinių argumentų?
       Atsakymas lyriškas. Meno prigimties, kalbos ir paskirties bendrasis supratimas rodo, kad čia yra kažkas savaime suprantama. „Grožis mene yra gamtos ir visuomeninio gyvenimo grožio atkūrimas ir atspindėjimas“¹². Visi jaučiame grožio vaizdo ir vaizdo grožio natūralią jungtį (kokia sena ir gyvybinga sąvoka – kalokagatija!). Tai meno elementas, apie kurį griežčiausi protai kalba poetiškai. Faktai pranoksta apibendrinimus, praktika – teoriją. J. Borevas savo „Estetikos“ skyrių „Grožis“ (,,Prekrasnoje“) pradeda B. Pasternako posmu apie mylimąją ir tokia fraze: ,,Grožio paslaptis – gyvenimo paslaptis“¹³. Pagaliau „tiktai žmoguje pasaulis įsisąmonina savo grožį, savo estetines potencijas. Žmogus ne tik pats kuria grožį, kartu jis atlieka funkciją to organo, kurio dėka pasaulis suvokia savyje glūdinčias vertybes“¹⁴. Menui esam itin palankūs tais atvejais, kai jis ima iš realybės tai, kas joje gera, dora, gražu.
       Bet gana. Šitaip įsismaginus, netyčia galima sukurti naują „nekonfliktiškumo“ apologiją. To žodžio čia nesinorėjo net minėti, nes jaučiame, kaip toli nuo lakavimo ir idilijos yra poezija, apie kurią kalbame. Menas gina gėrį ne tik atkurdamas jo gyvenimiškus vaizdus. Jis moka gydyti sielą, atidengdamas tikrovės žaizdas, blogio apraiškas. Estetinio pasigėrėjimo akimirka ir apima, ir naikina tai, kas vaizduojama. Tačiau, tikėdami, kad mūsų visuomenės gyvenime ir žmoguje kasdien randasi vis daugiau gero, pažangaus, ieškome adekvataus šio proceso atspindžio mene. Kartu kūryboje yra ir visada bus skaudžiųjų laiko klausimų; ji kels ir spręs juos drauge su kitomis antstato formomis, nes be šitų atsakymų pažanga sustotų ir gėris gautų kreivą pavidalą. Dirbtinis yra atskyrimas – štai kūrinys apie konfliktus, sukrėtimus, o štai apie gyvenimo gėrį. Tai tik temos, proporcijos, o dažniausiai – pozicijos dalykas, nes gėrio dirva yra mūsų žemė su visais polėkiais ir agonijomis: su lakštingalos giesme, artojo prakaitu ir daina, išvagota apkasų ir tirpdyta branduolinių sprogimų, laikanti mūsų būstus, paleidžianti gyventi ir vėl uždengianti kiekvieno kūną. Juk įtaigiausiais pripažinome tuos eilėraščius, kur gėris spindi perkirtęs tamsą. Be Just. Marcinkevičiaus, J. Strielkūno, J. Degutytės, tai itin būdinga A. Žukauskui, ,,nenutrūkstamų ryšių“ poetizuotojui, kuris šitaip keikteli: ,,Te giedrą melą, tyras klastotes nelabas ima!“ (p. 116). Šis tas įmanoma išeina tik pagalandus nuėstas dantenas į negerovių aštrumus, kai iš pykčio dreba pirštai (p. 40). Sėsk ant pušies, kuri nugriuvo tau skersai tako, – kokčiai sako likimas, – ir žiūrėk toliau (p. 48). Ir išvada:

       Grožis atsiskleidžia visa jėga, kai matome jį nugalėjusį savo priešininką. ,,Grynakraujis optimizmas man skamba kaip melas“, – sako E. Mieželaitis ,,Horizontuose“ (p. 151).
       Ginčo, argumentų, kontrastų poetika, apie kurią kalbėjome anksčiau, iškyla kaip itin įtaigi estetinės dinamikos priemonė. Tai realizmui būdingos dvasios dialektikos apraiška. Sintezės žymė. V. Sezemanas sako: „grožis pasijungia priešingybę, ima ją savo valdžion ir paverčia savo paties elementu arba dalimi. Tokiu būdu iš grožio paneigimo ir susijungimo su negrožiu gimsta aukštesnė ir turtingesnė grožio lytis“¹⁵. Prisiminkime R. Rolano žodžius apie Bethoveno Devintąją simfoniją: „Kenčiantis, neturtingas, ligotas, vienišas, negandų apniktas žmogus, kuriam gyvenimas pašykštėjo džiaugsmų, pats kuria Džiaugsmą, kad galėtų jį dovanoti pasauliui“¹⁶. Kaip toks menas pasidaro būtinas žmogui, kaip jam atsiliepia širdis, geriausiai rodo J. Fučiko priešmirtinis laiškas. Žinodamas, kad po savaitės bus nužudytas, jis kalba apie džiaugsmą, kuris jam prasiveržia kasdien Bethoveno motyvu; J. Fučikas troško, kad po mirties minėtume jį ne su liūdesiu, o su džiaugsmu, su kuriuo visada gyvenęs¹⁷.
       Gėrio trauka – ryškus socialistinio realizmo literatūros bruožas. Lyrikos turinį, asmenybės santykį su tikrove smarkiai paveikė marksistinė pasaulėžiūra. E. Mieželaitis, matydamas esminius žmogaus įsitikinimų ir galimybių poslinkius, ryžtasi taip pat esmingai pakoreguoti lig šiol nepajudintą mitologinę schemą:

         ,,Jeigu mes laikysimės požiūrio, kad iš esmės niekas nepasikeitė (Kainas liko Kainu, o Abelis liko Abelių), mes galime prieiti katastrofiškų išvadų.
         Bet jeigu kai kas čia vis dėlto pasikeitę, mes galime padaryti tokią prielaidą: Abelis savo intelekto persvara gali įspėti klastingą Kaino mintį, gali išmokti pažinti Kaino instinktus ir laiku nutverti ir sulaikyti jo iškeltą brolžudišką ranką“.

Kn.; „Lyriniai etiudai“, 1964, p. 243.         

       Žmogus tiki menu, kuris turi kuo tikėti.

 
       3

       Lyrikos pilietiškumas ir šiandienos rūpesčiai. Tai svarbus klausimas, su kuriuo siejame dabartinės poezijos prestižą, jos ryšius su gyvenimu ir skaitytoju.
       Pati pilietiškumo sąvoka kritikoje kelia mažiau nesutarimų, negu terminas ,,pilietinė lyrika“. Pilietiškumas – sociališkai determinuota estetinė kategorija. Paprastai sakant, tarp pilietiškumu apibūdinamų sąmonės pavidalų ir viso lyrikos turinio skirtumas yra maždaug toks, kaip tarp sąvokų „pilietis“ ir ,,individas“. Neturėtume dviejų žodžių, jei šio skirtumo, – be abejo, santykinio, kuris neneigia ryšio, – nejaustume. Pilietiška poezijoje yra tai, kas jos specifinę sąrangą ir tikslus sieja su politinių, platesnių visuomeninių reiškinių poveikiu žmogui. Kad ir kiek ginčytumės, vis dėlto jaučiame, kad dažniausiai mūsų liečiamų temų ratas čia yra nusistovėjęs. Tokia yra objektyvi padėtis, kurią padiktavo laiko reikalavimai. Bet yra taip pat nemaža išimčių, kurios rodo, kaip tas ratas plečiasi; todėl galioja išvada, kad tai dinamiškas procesas, plečiantis tematikos ribas. Teorijos požiūriu aprašoma ar nujaučiama situacija lyrikoje nėra esminis komponentas; ji daug ką paaiškina ir lemia, bet vis dėlto svarbiausia lieka poeto santykis, išgyvenimo kryptis. Pripažindami, kad tai, kas vaizduojama, jau savaime vertinga, pražiūrėtume įvairaus situacijos interpretavimo galimybę. Svarbiausia ne vaizdo, o santykio valdžia. Ir jis turi būti savitas, natūraliai išsaugodamas visai tarybinei literatūrai būdingą tikslų bendrumą. Jeigu santykio modelis nuo a iki z yra nenaujas, jei jam asmenybė neduoda šviežios jėgos, pats vaizdavimo objektas nemaža pasako apie poeto interesus, jo kūrybos raidą, bet estetinio pasigėrėjimo galimybė sumenkinama.
       Koks priekaištas kartojamas mūsų ideologinių priešų samprotavimuose apie tarybinę poeziją? Girdi, jai kenkiąs užsiangažavimas, ideologinės tezės sunaikinančios subjektyvius poeto išgyvenimus.
       Tai ginčas, kuris atspindi pagrindinį mūsų epochos prieštaravimą tarp dviejų ideologijų, taigi politinis ginčas, nes lyrikos praktikos ir teorijos srityje jam nėra pamato. Juk ir tarp buržuazinių šalių literatūros specialistų vargu ar atsirastų toks, kuris neigtų asmenybės svarbą lyrikoje. Asmenybė, lyrinis subjektas, lyrinis herojus – tai vis sąvokos, kuriomis nuo Aristotelio laikų ligi šiol bandoma apibūdinti fenomeną, laikomą lyrikos centru. Prie jo, bėgant laikui, kintant lyrikai ir bręstant teorinei minčiai, lipdomi kiti esminiai teiginiai. Dialektiniu požiūriu ginkluota rusų kritika (Belinskis, Černyševskis, Dobroliubovas) įtvirtino reikšmingą tezę: asmenybės išgyvenimai galų gale lyrikoje atspindi tikrovės dėsningumus.
       O kas galėtų tvirtinti, kad iš tarybinės lyrikos pasitraukė asmenybė? Gal jos nėra Majakovskio, Tvardovskio, Voznesenskio, Kugultinovo, Vaciečio, S. Nėries, Putino, A. Venclovos ar Mieželaičio eilėraščiuose? Visa bėda, kad tarybinės poezijos oponentams ne prie širdies idėjos, kurias šie poetai skelbia. Tad kam dangstytis ,,susirūpinimu“ dėl estetinės kokybės?.. Čia mums patiems viskas geriau matyt, mes patys savo bėdom ir pasirūpinsim.
       Būtent pilietiškasis santykis geriausiai parodo visą asmenybės jėgą, savitumą ir vertę. Ir jeigu ją jaučiame, jeigu asmenybės įtaiga mus pagavo, – vadinasi, poetas yra vertas pasiryžimo pilietiškam santykiui. Tokio pasiryžimo pavyzdžiu galime laikyti J. Macevičiaus kūrybą. Jo pastarojo meto eilėraščių pilietiškoji dvasia turi žavią atramą – visišką atvirumą. Lyrinis subjektas, patikimai saugantis socializmo idealus, čia kartu yra klystanti, nusivilianti ir vėl stoiškai pakylanti asmenybė. (Būtinybę būti pačiu savimi – su visais prieštaringumais – poetas sąmojingai gina ironiškame eilėraštyje „Būsiu blaivus, preciziškas ir aiškus...“ – rink. ,,Šauksmas“, p. 86.) Eilėraštis tai dvasinė drama, jo impulsas valdingai atidengia lig pat šios akimirkos dangstytas sielos slaptavietes. Ir jau negalima neišpažinti – ,,klydau“, jau neįmanoma nuslopinti susierzinimo – ,,ak, kaip įgriso“, ,,rašau visai ne tai, /ką noriu parašyti“; tačiau yra tikėjimas, kuris padeda daug ką išsiaiškinti, susikaupti ir eiti toliau po savo žvaigždės šviesa. Atvira realisto savistaba – štai J. Macevičiaus lyrikos svarbiausias bruožas, garantuojantis jai skaitytojų pasitikėjimą.
       Dienoraštišku išgyvenimų atlapojimu jaudina ir A. Jonyno, P. Širvio kūriniai, kai kurie T. Rostovaitės, V. Reimerio, B. Mackevičiaus eilėraščiai. Tokia pilietiškumo apraiška šiandien atrodo itin patikima, nes ir pati asmenybė, ir jos požiūris pasitikrina skaitytojo akyse. Visiško atvirumo poreikis kartu žymi pilietiškosios kūrybos intymizaciją – kardinalinę tokios poezijos raidos kryptį.
       Tai gal kiti poetai „uždari“, kažką nutyli? Ne apie tai kalba, nenorime daryti jokių priešpastatymų. Tiesiog minėtiems lyrikams atsivėrimo akimirkos yra itin aktualios; ką kitas gali apibūdinti viena metafora, tą jie išsamiai užrašo kaip reikšmingą dvasinę būseną.
       Tokios būsenos leidžia gerai pajusti svarbiausias dabarties problemas, jų pėdsakus žmogaus sieloje. Viena jų – mūsų visuomenės materialinės gerovės ir dvasinio brendimo nesutapimo atvejai, jaudinantys rašytojus ir inspiruojantys įvairios nuotaikos kūrinius: satyriškus ar ironiškus reportažus, elegiškus pagraudenimus ar alegorijas, tikrovės prieštaringumo apibūdinimus ir nuogą arba žaismingą pamokslavimą. Tai situacija, kurią lyrika, pralenkdama net publicistiką, pirmoji pradeda giliau aiškintis, ne vien daryti jai įtakos. Iki apibendrinimo dar toli, tačiau visuomenės nuotaikos fiksuojamos labai įdėmiai. Atsirado, pavyzdžiui, nemaža eilėraščių, kuriuose įtaigiai atskleidžiamas žmogaus pasimetimas tos problemos akivaizdoje, slegiantis netikrumas, kuris galų gale orientuojamas į tezę: o ko gi kito tikėjais, negi manei, kad rytoj problemų nebus.
       Savaip šią situaciją supranta J. Macevičius, kuris dar „Kasdieniškoje knygoje“ (1968) yra pasakęs: „Vėliavą ne taip sunku iškelti, /Kaip sunku per kasdienybę nešti“ (p. 11). Rinkinyje „Šauksmas“ poetas kalba apie kasdienybės karuselę, kurios „džiugioj maišaty /pasijunta prie sienos /staiga priremti /nugalėtojai, /grįžę iš daugelio mūšių, /o Niekieno žemėj /netikėtai palūžę“ (p. 22). Kas mano, kad šiandien, palyginti ramiu laiku („baigės mūšiai“...), galima bent akimirkai užmiršti svarbiausius idealus, tas patenka į Niekieno žemę – klastingą žlugimo zoną, masinančią spalvom, muzika, svaiguliu. Ji gali atsirasti tarp draugo ir draugo, ji turi savo negailestingus dėsnius: galėsi linksmintis ir siausti, kol svetimą ranką pajusi prie gerklės ar užspringsi atsitraukimo dulkėmis. (Dulkių, supilkėjimo, štilio įvaizdžius kituose eilėraščiuose lyrinis subjektas nesibaimina taikyti ir sau.) Tad „suglauskim pečius /kaip kadais prieš ataką“ – moralizuoja poetas, sau būdinga kovotojo poza užbaigdamas eilėraštį „Niekieno žemė“.
       Šio kūrinio vertę lemia pats išgyvenimas, minties judėjimas. Išraiška paprasta, net asketiška; nereikia jokių metaforų, taupūs palyginimai plečia ir tikslina turinį („tyko /kaip lėto veikimo mina /Niekieno žemė“); čia negali būti atliekamų žodžių, pavadinimas kartu yra pirmoji eilėraščio eilutė. Žodžiai aiškūs, tikslūs, griežti. Tai vienas iš poetikos tipų, šiandien vartojamų pilietiškam santykiui reikšti. Jis neprarado įtaigos nuo J. Janonio laikų, jei tik kūrinyje jauti susijaudinimą, asmenybę. Jo būdingasis bruožas – dramatizmas, įsitikinimų kova, ginčas (žr. J. Macevičiaus eilėraščius „O, nebijokite...“, „Neateikit...“, „Nesakykite...“; kaip matome, pati eilėraščių pradžia jau žymi konfliktą; pilietinės lyrikos raida koreguoja apibūdinimus, kurie anksčiau skambėjo įtikinamai; pvz., V. Skvoznikovas tvirtino, kad pilietiškam poetui konfliktiškumas turbūt nebūdingas¹⁸). Bet apie tai kalbėjome anksčiau...
       Neslėpsiu, kad mano žodžiuose apie komentuoto eilėraščio pabaigą esama ir ironijos. Toji pabaiga tarytum atitinka lyrinį subjektą, bet ir pati savaime, ir išgyvenimo posūkiu turi stereotipo žymių. Poetui ką nors čia patarti – tuščias darbas, galima tik nurodyti, kur paskutinės kūrinio eilutės yra turiningesnės, imlesnės išgyvenimo pilnatvei:

       Ir dar viena bent dalį poetų palietusi pilietiškumo pakraipa, atspindinti bendrąjį visuomenės nusiteikimą šiandien.
       ...Mūsų kasdieniškuose santykiuose, buityje, renginiuose randas kažkas nauja. Mokame konfliktišką tarnybinį pokalbį pradėti ir užbaigti žaismingu tonu, nuo kurio klausimai ima rodytis aiškesni, paprastesni, tuoj pat matyti, kas susikirtime buvo tariama, neesminga. Mados sugrįžta ir puikuojasi puošniomis amžiaus pradžios detalėmis bei linijomis, o mes suvokiame, kad tai stilizacija, pasigėrėjimas primirštu grožiu, kartu iš jo kiek pasišaipant. Pobūviuose beveik nešokame rimtai, parodijuojame ankstesnius stilius ir pa. ,,Amerikos pirty“ pastatymas Kauno dramos teatre pirštu rodo į klojimų teatrą, kviečia žiūrovą senoviškai pažaisti su aktoriais fojė, nusipirkti spalvotą saldainį. Susirinkimų pranešimuose pridėliojama sąmojingų detalių, dingsta įtampa, atsiranda nuoširdus kontaktas su auditorija. Klausimų rimtumas, siekiami tikslai dėl to dažniausiai nenukenčia. Nors atsitinka ir taip. Ypač tiems, kurie rimtu veidu skaito pragmatistų instrukcijas apie meną įsigyti draugų ir daryti karjerą... Ar nejaučia šito mūsų literatūra? Ar nebudina toks mūsų nusiteikimas prigesusių jos pajėgų? Ji visada buvo didžiai rimta, iš nuotraukų į mus žvelgia rūstūs, raukšlėti rašytojų veidai, mąslumo ir tragizmo kupinos akys. Ar, viską be perstojo komplikuodami, neprarandame nuoširdumo, paprastumo, sielą skaidrinančio sąmojo? Juk jo netrūko nei liaudies kūrybai, nei žmonių bendravime. Aišku, mus veikia klausimų, kuriuos sprendžiame, rimtumas ir mastas, bet, kai juos svarstome vis susiraukę, – nejučia slopiname savo žmogišką optimizmą ir stiprybę.
       Dėl to noris prisiminti Donelaičio ir Tilvyčio, Cvirkos ir Baltušio humoro plikinančią galią ir skatinti tokio santykio atgijimą naujausioje mūsų literatūroje. Kalbame ne apie satyrą ir humorą kaip apie ypatingą literatūros rūšį. Kalbame apie juoką rimtame kūrinyje, kur jam vietos atsiranda lygiai tiek, kiek gyvenime. Ir jis jau skamba visai rimtų rašytojų publikacijose, pagilindamas ir naujai nušviesdamas svarbias temas, ardydamas iš vidaus mąstymo, elgesio ir paties meno stereotipus.
       Ironija naujai nušviečia žmonių paklydimus ir dvasios grožį S. Šaltenio apysakoje apie pokario laikus „Duokiškis“ (1977), V. Šimkaus knyga ,,Bitės pabėgėlės“ (1973) – tikra standartiškų minčių ir išgyvenimų bei poetikos klišių parodija. Jo eilėraščio „Apie humorą“ strofą čia galime pacituoti (žinoma, su humoru) kaip tokio polinkio literatūros programinę tezę:

       Visagalis Juokas nori pasišvaistyti savo smailiu liežuviu. Ar ne be reikalo kartais savyje jį tramdome – rimtuoliai, niurzgliai, liūdintieji? Jis paglosto didžiąsias socialines tiesas ir aiškiai pasako, kad šitas štai karalius – nuogas.
       A. Žukausko knygoje „Atabradai“ gerai matyt nuogybė tų, kurie pirtelėse (jose užgimę šūkiai: darna ir paslauga, ranka nuplauna ranką) gurkšnoja šlovę – mutinį aplyrintą, drumstoką, salsvą (p. 34). Smagu pasidaro ir Pranui iš užbalio, kuris slapta viliasi, jog svečias iš tėviškės yra valstybės organų paskatintas prikalbinti, kad jis grįžtų į tėvynę. Bet Pranui gražiai pasakoma, kad tėvynės žemė pabrango ir nėr ko dabar jam nešti savo kaulus į čia: ,,Kurio turtingo šeimininko /Šunelis naudą saugo /To šeimininko daržuose /Sūnelį užkasa!“ (p. 43). Šis tas paaiškės ir verkšlenantiems dėl kiekvienos rūdynų viksvos bei žalvarinės prosenelio kūdros, perskaičius tokias provokuojančias eilutes:

       O štai žodelis nuolankaujantiems: jei klaupsies, klaupkis baravyką, o ne lepšį radęs (p. 104).
       A. Baltakis rinkinyje ,,Duona ir debesys“ sako, kad dantys iškrenta ne nuo riešutų, o tada, kai minti skysta koše. Alegorija, rodos, aiški. Kąskim ,,laiko luitą. /Žmones. /Problemas. /Dangų. /Žemę. /Neįkandamas damas“ (p. 80), – sau būdingu laisvu tonu ragina poetas. Liaudiškas, tarsi prasčiokiškas šmaikštavimas, einantis kartu su literatūrine stilizacija, lengvai ir tiksliai sudėsto į savo vietas tikras ir tariamas vertybes (,,Archeologija“, „Šiuolaikinė pasakėčia“, „Iš vyrų katekizmo“).
       Ar yra čia supaprastinimo? Be abejo. Betgi jis sąmoningas ir simptomiškas – kaip pasiilgtas atsvaras. Ir tikslingas, veiklus, „informatyvus“.
       Tai šviežias, gaivus, turiningas poezijos pilietiškumo klodas. Jo liaudiškoji jėga, gavusi stiprų lanksčios, profesionalios dabartinės poetikos impulsą, apskritai sėkmingai išvengia banalumo, grubumo, klaidingų hiperbolių. Tvirta optimizmo ranka aukštai pakelia gyvybingus socializmo idealus, nužeria nuo jų oficialumo, kasdienybės dulkes. Ir mumifikuoja, kad vaikams būtų pamoka, dvikojes žiurkes ir peles – „kaip nebūdingą atgyveną“ (A. Žukauskas).

       Šiandien gyvename taip, kad nieko būtiniausio netrūksta. Socializmas pasiekė daug – žmogus užsidirba, nusiperka valgį, rūbą, knygą ir pramogą. Rūpinamasi visų dvasiniu augimu. Bet žmogaus sugebėjimas savo turtus tvarkyti ne visada tolygus materialinei ir kultūrinei gausai. Vengiame šito žinojimu ir įveikimu apsunkinti save, geriau jau kažką ironizuojame arba rimtai svarstome, švelniai tariant, savotiškas problemas: kaip suliesėti, kaip įsiūlyti sočiam vaikui kąsnį...
       Taip ir literatūroje. Spaustuvė meta mums ant stalo naujas knygas, o mes beveik iš anksto antspauduojam jas iš kasdieninių pokalbių atklydusia fraze „kažkoks dabar netikrumo laikas“. Ar ne iš literatūrinio sotumo, ar ne iš tingėjimo įsigilinti taip pasakoma? O turime gausybę knygų, didelę požiūrių, stilių, individualybių įvairovę.
       Nemokame būti turtingi, džiaugtis tuo, ką turime.
       Toks dabartinės poezijos ir skaitytojų sambūvis vis dėlto turi vieną priežastį, kurią jau esame supratę: mūsų poezijoje dabar nėra labiau išsiskiriančios, dominuojančios krypties, kuri reprezentuotų jos pasiekimus¹⁹. Todėl šiame straipsnyje bandyta ieškoti turtingesnių dabartinės lyrikos aruodų. Kartu autorių nuolat lydėjo šalutinė mintis – iš kurio jų bus pažerta sauja į naujo lyrikos pakilimo dirvą. Gal tai bus poezija, atidžiau puoselėjanti žmonių gerumo, socialinės pažangos ūgius mūsų visuomenėje?.. Visuomenėje, kuri nori ir gali juos išauginti.

       Sventickas, Valentinas. Eilėraščio keliais: Kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1978.

       ____________________
       ¹ F .  E n g e l s a s .  Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga. V., 1967, p. 8. (Atgal>>>)
       ² «Teaтp», 1976, Nr. 11, p. 119. (Atgal>>>)
       ³ „Literatūra ir menas“, 1977, VIII.13. (Atgal>>>)
       ⁴ Žr. kn. Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai. V., 1969, p. 449–506. (Atgal>>>)
       ⁵ Г .  П о с п е л о в .  Лирика. M., 1976, p. 34. (Atgal>>>)
       ⁶ Г .  B .  Ф .   Г е г е л ь .  Эстетика, T. 3. M., 1971, p. 390. (Atgal>>>)
       ⁷ Šį teiginį reikia priimti su išlygomis, prisimenant, pvz., tokią jo mintį: „poezijos menas neturėtų siekti absoliučiai izoliuotos padėties konkrečios tikrovės atžvilgiu, būdamas patsai gyvenimiškas, jis turi eiti į gyvenimo tankmę“; ten pat, p, 379. (Atgal>>>)
       ⁸ Kadangi iš kitų A. Žukausko knygų necituosime, toliau bus nurodomas tik puslapis. (Atgal>>>)
       ⁹ LTSR MA darbai. A serija, t. 2 (36), 1971, p. 200. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Л .  Г и н з б у р г ,  O лирикe. Л., 1974, p, 11. (Atgal>>>)
       ¹¹ Л .  Г и н з б у р г ,  O лирикe... p. 8. (Atgal>>>)
       ¹² Ю .  Б o p e в .   Ocновные эстетические категории M., 1960, p. 131. (Atgal>>>)
       ¹³ Ю .  Б o p e в .   Эстетикa. M., 1975, p. 47. (Atgal>>>)
       ¹⁴ V .  S e z e m a n a s ,  Estetika. V., 1970, p. 125. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Ten pat, p. 119. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Cit. pagal: A .  Z h o r ž a s .  Vienas prieš likimą. V., 1977, p. 283. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Ten pat, p, 285. (Atgal>>>)
       ¹⁸ B .  C к в о з н и к о в .  Лирика – Kn.: Teopия литературы. M., 1964, p, 224. (Atgal>>>)
       ¹⁹ Žr. A .  M a l d o n i o  pasisakymą 1975 m. poezijos aptarime. – „Literatūra ir menas“, 1976.III.6. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt