|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
ALERGIJA
Sužinojau, kad sergu labai reta liga alergija
dramblių mėšlui. Ši liga atsirado senokai, lankantis pas seną draugą ir
apžiūrinėjant jo kelionių egzotiškus eksponatus. Visą laiką man kėlė įtarimą
tamsiai pilka masė stikliniame inde, kurią maniau esant mumijumi, tokiais organinės
kilmės vaistais. Tai lyg vulkaninės kilmės nuosėdos, aptinkamos kalnų uolienose, lyg
mumifikuotos pelių išmatos, gerai ir nežinau, kas tai yra. Ši medžiaga visą
laiką traukė mano dėmesį, kol kartą neištvėręs jos paragavau. Kartą paragavęs,
norėjau daugiau, nes negalėjau suprasti, kodėl toks keistas skonis. Užsiplikydavau iš
jos arbatos, bet dažniausiai ragaudavau gryną mažyčiu šaukšteliu, kurį
nešiodavausi su savim kaip talismaną. Sidabrinis šaukštelis, dramblio kaulo
rankenėlė. Brangi seno draugo dovana iš jo tolimų kelionių. Neva turinti nešti
laimę.
Nespėjau išsiaiškinti tos medžiagos kilmės, nes
ji baigėsi visą suvartojau. Galėjau, žinoma, pasiklausti seno draugo, tačiau man
senam gamtininkui buvo nepatogu klausinėti tokių dalykų. Senas save gerbiantis
gamtininkas turi pažinti bet kokį mėšlą, vos tik užmetęs akį. O ką pasakyti apie
tokį, kuris kabina šitą masę šaukšteliais ir pats nesuvokia, ką valgo?
Simptomai pasirodė vėliau, kai visą kūną apėmė
pasiutęs niežulys, nuo kurio norėdavosi kaukti, spardytis ir plūstis; pikta buvo ir
ant seno draugo, kam parsivežė šito mėšlo į namus, kam padovanojo puikų mažytį
šaukštelį, bet šaukštai buvo po pietų. Mane ištyrė ir nustatė, kad sergu alergija
dramblių mėšlui, taip pat esu alergiškas sausoms vištų ir kitų naminių paukščių
išmatoms. Man buvo uždrausta lankytis vištidėse, nors ir pats žinojau, kad jautriems
žmonėms ten ne vieta. Manęs vištidės ir taip niekuomet netraukė, man labiau
patikdavo antynai, mat jie yra arčiau vandens telkinių.
Nuo vaikystės mėgdavau valandų valandomis
pliuškentis pažaliavusiose kūdrose arba basas vaikštinėti po didžiulius antynų
kiemus. Vaikštai sau minkštai ir tyliai tarytum milžiniškuose pataluose. Po kojomis
švelniai lūžta saulės įkaitintas antinių išmatų luobas, pėdos smenga į minkštą
sausą masę. Joje milijardai gajų kultūrų, apie kurias tuomet neturėjau nė
mažiausio supratimo. O priešais akis, už neaukštos tinklinės tvoros, tyvuliuoja
saulės nutvieksti melsvi tvenkiniai. Nuo tų pasivaikštinėjimų po antyną mane ir
apėmė nenugalimas noras tyrinėti gamtos pasaulį. Vaikystės noras išsipildė
šiandien aš esu senas ir patyręs gamtininkas. Mano kaimynas mėgdavo kapstytis
vištidėje, bet iš jo nieko gero neišėjo.
Alergeną atpažinti buvo sunku, bet pavyko, nes
kūno pasiutimo priežastį iš dalies išsiaiškinau ir pats, pastebėjęs, kad man
visada pasidaro bloga pavartojus šito neva mumijaus. Susiejau tuos du reiškinius ir
atnešiau tyrimams šaukštelį, ant kurio buvo likę šiek tiek nuosėdų. Laboratorijoje
jį ilgai tyrinėjo ir po savaitės linksmai kikendami man pranešė, kad tai joks
mumijus, o sudžiūvęs dramblio mėšlas. Dar paprašė, ar nebūtų galima tą
nepaprastai retą mūsų šalyje įvykį dokumentuoti, kaip nors aprašyti ir
nufotografuoti su visais objektais ir mano portretu. Man tuojau pat prasidėjo alergijos
priepuolis su visais pasiutimo požymiais ir jie to sumanymo atsisakė.
Pasirodo, tas dramblio mėšlas mano draugui yra
brangus kelionės įspūdžių atminimas. Jo istorija gan keista, įtariu, kad būdamas
tuose egzotiškuose kraštuose jis šiek tiek kvaištelėjo.
Keliaudamas po Indiją, kur tyrinėjo krituolių
skaidytojų kultūras, jis pamėgo rūgštų vietinės gamybos vyną, gaminamą iš jam
nežinomos rūšies augalų. Gerdavo tą vyną, o prisigėręs slapta duodavo ir drambliui
kaip geram draugui, kad būtų smagiau. Daugiau su niekuo ten negalėjo susikalbėti,
nemokėjo tų žmonių kalbos ir nesuprato jų gyvenimo. Bet jis ir nenorėjo
kalbėtis su žmonėmis jam mieliau buvo matyti aplink save krituolių skaidytojų
kultūrą. Ekspedicijoms po apylinkes jam siūlydavo džipą, tačiau džipas brangiai
kainavo, o finansavimas anais laikais buvo juokingai menkas, tad savo kelionėms bičiulis
dažniausiai rinkdavosi dramblį, kuris čia buvo nemokamas. Be to, jodamas ant to
dramblio, kuris buvo patelė, mūsų bičiulis jausdavosi stiprus ir galingas. Plati
dramblienės nugara ir krituolių laukas aplinkui štai kas teikė šiam mokslo vyrui
tikrą pasitenkinimą ir galios pojūtį. Ypač išgėrus vietinės gamybos vyno.
Atvirumo valandėlėmis mums pasakodavo, kad toje
šalyje darė viską, ką bijojo daryti namie. Kvailiodavo ten kaip vaikas. Taip kartą
prisivaišinęs su savo drambliu ir linksmai nusiteikęs jis keliavo per Kašmyro slėnį
pietų kryptimi. Nuo vyno jam susuko vidurius, bet nuotaikos tai nesugadino, nes prie
panašių netikėtumų buvo pripratęs. Tik nulipo šiek tiek po krūmeliu, nedaug tokiam
tereikėjo. Vėl užsiropštęs ant dramblio ir paraginęs jį judėti pietų kryptimi,
išgirdo keistus garsus užpakalyje. Tai tuštinosi rūgštaus vyno prisiragavusi jo
dramblienė, nes buvo jauna, nepatyrusi ir niekuomet negėrusi vyno tokiomis didelėmis
dozėmis. Susidomėjęs keistais garsais draugas smarkiai atsilošė pažiūrėti atgal ir
netyčia nuslydo tiesiai į karštą dramblio mėšlą. Iš paskos skubėjusi
dramblių vora patelę sekė jaunų patinų govėda jo nesutrypė tik todėl, kad
vengė lipti į bjaurastį indiškieji drambliai, priešingai nei afrikiniai,
pasižymi ypatinga švara, atsargumu ir taikumu. Todėl viskas baigėsi laimingai, o
sudžiūvusio mėšlo gabalą, kitą dieną nusikrapštęs nuo savo kūno, parsivežė
namo atminimui.
Parsivežė skatinamas vien mokslinio intereso
dėl mikrofloros tyrinėjimo. Vylėsi mus nustebinti kokiu nors atradimu, gal būtų ir
nustebinęs, jei patyliukais nebūčiau suvalgęs jo tiriamosios medžiagos. Galėjo iš
karto pasakyti tiesą apie savo nuotykius ir tą medžiagą. Sukvailėjęs toje Indijoje
juokaudamas kalbėjo, jog tai neva mumijus, ypatingi vaistai, kurie stiprina organizmą,
atmintį, skatina begalinį pasitikėjimą savimi. Kaip tik tai mane ir sugundė. Kvaili
juokai, nuo jų ir prasidėjo visos mano nelaimės.
Taigi nieko apie tai nepasakojo nei man, nei kitiems
seniems draugams, nors mes visi jo nekantrai laukėme ir džiaugėmės, žiūrinėdami
nuotraukas su drambliais. Visa mūsų grupė buvo labai draugiška, mylėjo gamtą, todėl
beveik visi tapome aistringais gamtininkais. Iš pradžių buvome aistringi, paskui
tiesiog seni.
Pamiršau paaiškinti, kodėl jis keliavo į tą
egzotišką šalį. Jis ten vyko savo mokslinio darbo jubiliejaus proga, kaip
pasižymėjęs gamtininkas, daug metų tyrinėjęs visokių parazitinių vabalų
populiacijos ypatybes jis padarė nemažai atradimų. Apsigynė disertaciją apie
krituolių skaidytojus ir ta proga išvyko į Kašmyro slėnį, kad ten pamatytų tų
skaidytojų dar daugiau. Atsisveikinimo ir išlydėjimo šventė buvo nuostabi visi
ją prisiminsime. Aš pats padovanojau tam senam draugui stambų mokslinį leidinį apie
parazitinius augalus ir vabzdžius. Net eilėraštį ta proga sukūriau, nors ir nesu
literatas (nemėgstu literatų, o nuo šiol ir dramblių), o mūsų visų mylima kolegė
pusiau dailininkė, pusiau gamtininkė tituliniame lape įrašė gražiomis
bronzinėmis raidėmis:
Dešimt metų tyrinėjęs
drosophila museles,
jis atrado, ką norėjo,
išsigimėles kelias.Jis atrado savo vietą
tarp pelėsių ir vabzdžių.
Kaip smagu juos tyrinėti
pilnas šaukštas paslapčių! |
Buvo ir trečias tos visai neprastos
panegirikos posmas, bet dabar jo nepamenu, atmintis šlubuoja.
Bet dailininkę prisimenu, visi ją prisimena. Mūsų
dailininkės aistra nuo vaikystės buvo žiurkėnai; toji vaikystės meilė uodeguotiems
mažyliams pastūmėjo ją tyrinėti smulkiuosius graužikus, jos mokslinio darbo tema
buvo pilkųjų pelėnų populiacija. Ilgainiui ji taip įsigilino į tyrimo objektą, kad
susitapatino su juo, pati pasidarė panaši į pelytę, ėmė jausti alergiją žmonėms,
nekentė jų kvapo, slėpdavosi nuo visų, gyveno labai uždarai, beveik neišeidama iš
urvą primenančios savo laboratorijos. Net ir senų draugų susitikimuose tupėdavo
susitraukusi kampelyje, tik dvi akutės tarytum juodi blizgantys karoliukai išduodavo,
jog tame kampelyje yra kažkas gyvo. Pamėtėdavome jai kokių nors trupinių.
Mes jai ir netrukdydavome, apsimesdami, kad jos
nėra. Atvirai pasakius, pamiršome net jos vardą, todėl nežinojome, kam rašyti
kvietimus į mūsų susitikimus. Bet ji vis tiek pasirodydavo, nepastebimai išlįsdavo
iš kokio nors urvelio.
O mano bičiulis, didis krituolių skaidytojų
žinovas, drosophila museles pradėjo tyrinėti labai seniai ir visai netyčia
(taip prasideda ne viena mokslinė karjera). Būdamas jaunas labai bijojo gyvenimo. O
kartą užėjo toks ūmus ir nepaaiškinamas gyvenimo baimės priepuolis, kad jis norėjo
tiesiog į žemę sulįsti. Namuose žemės nebuvo, todėl jis stovėjo prie lango ir
žiūrėjo į lauką. Žiūrėdamas gūžėsi, lenkėsi, traukėsi ir pats nepastebėjo,
kaip atsidūrė balkone. Ten buvo saulės įkaitinta palangė su gėlių vazonais,
daugybė gėlių, visų pavadinimų net ir dabar nežino, apie kurias sukosi
aibės mažyčių muselių. Jos sutūpusios darė kažką neįtikėtino, jų iracionali
elgsena atrodė siaubingai beprasmiška ir kartu absurdiškai tikslinga, metodiška.
Kadangi baimės akys yra didelės, tos muselės jo akyse vis didėjo, didėjo, kol tapo
iracionaliomis aibėmis, vidinėmis baimėmis, taigi pasiekė jo pasąmonę ir ten
pasislėpė. Po ilgoko inkubacijos periodo, jau pasibaigus pubertetui, jaunuolio galvoje
ėmė rastis visokiausių minčių mintelių, kurių net pats nesuprasdavo nes jos ir
būdavo nesuprantamos, bet ryškiai matomos kaip akių tinklainėje mirguliuojantis
miražas. Net ir didinamojo stiklo nereikėdavo, pakakdavo gerai įsižiūrėti. Ir visos
tos mintys buvo apie museles, apie jų be galo keistą pasaulį, kuris pradėjo vis labiau
dominti, masinti, kol štai nutrenkė į Kašmyrą, kad iš ten man atvežtų dramblio
mėšlo užkrato!
Tokia buvo paties draugo papasakota romantinė jo
pašaukimo versija. Įspūdingai papasakota, bet gyvenime viskas būna truputį
paprasčiau, proziškiau, nei mes kartais piešiame savo jausmingoje vaizduotėje.
Anot draugo, muselių pasaulis įsibrovė į jo
pasąmonę ir pakreipė jo gyvenimą atitinkama vaga. Bet aš manau, kad iš tiesų jis
pats nusileido į šitų gyvių pasaulį. Krituolių skaidytojų ir muselių tyrinėjimai
jam buvo tik pretekstas pabėgti nuo žmonių ir nuo savęs. Tai įrodo kad ir jo
kvailystės Kašmyre. Jis ten buvo labai sakytume, pernelyg atsipalaidavęs.
Visi dalykai pasaulyje susiję nuo dramblių iki
muselių, nuo sąmonės iki pasąmonės ir nesąmonės, bet paslaptis išlieka kas iš
tiesų išgąsdino mano jaunystės draugą? Tą paslaptį jis kruopščiai slėpė,
dangstė savo romantiniais pramanais, bet kartą, kai sėdėjome tvenkinio pakrantėje
prie mano gimtojo antyno, apsvaigęs nuo reginių ir kvapų, papasakojo man, kaip ten buvo
iš tikrųjų. Pasakojo lyg sapnuodamas, kartais gargaliuodamas ar švogždamas kaip
antis, bet šį tą supratau.
O istorija buvo labai paprasta, kaip ir viskas mūsų
gyvenime. Kartą draugas, būdamas dar visai jaunas, prausėsi duše, o besiprausdamas,
bestovėdamas po karšta srove, išplovusia smegenis, staiga suvokė, kad jo gyvenimas
neturi jokio tikslo ir prasmės, kad jis ne gyvena, bet egzistuoja, stumiamas vien tik
instinktų. Negana to jo egzistencija labai menka, niekinga, nereikšminga. Visa tai,
aišku, darėsi dėl karšto vandens su sodos priemaišomis, nuo kurių ne tik kalkės nuo
vamzdžių, bet ir protas nuo smegenų atšoka, tačiau kai pakrinka psichika, nėra
lengva susigaudyti, kas vyksta, ir nebeįmanoma nustoti kaltinti save dėl pasaulio
beprasmybės. Taip įsijautus į būsenas ir iš jų kylančias niūrias mintis,
paskambinusi kaimynė, kuriai tik pamanyk prireikė žvakių ir žiebtuvėlio. Dar
jai reikėjo muzikos plokštelių ir patefono buvo sumaniusi romantiškai praleisti
vakarą pati sau viena, prie žvakių šviesos ir vyno taurės. Skambutis buvo labai
garsus, veiksmas vyko prakeiktais sovietiniais laikais. Juk visos mūsų nelaimės ateina
tik iš ten iš tų nelemtų sovietinių laikų. Draugas, be galo susikrimtęs,
strimgalviais šoko iš vonios kambario ir plačiai atidarė laukujes duris. Jis
nepaprastai apsidžiaugė, kad iš pasaulio kažkas atsišaukė, kad kažkas išgirdo jo
mintis.
Kaimynei jis toks labai nepatiko, sugadino visą jos
romantišką nusiteikimą; ji ūmai supyko, išvadino jį iškrypėliu, spjovė jam į
akis, spyrė koja į užpakalį ir dar nuėjo atsinešti kokio sunkesnio daikto. Buvo ir
pati nemenkos apimties, mėgo tik didelius ir stiprius daiktus, todėl į visus jos
standartų neatitinkančius vyrus žiūrėjo taip, kaip mes žiūrime į krituolių
skaidytojus. Atvirai pasakius, ta moteriškė buvo teisi gyvenime ją supo vieni
krituoliai ir dar visokie smulkūs parazitai. Kai aplinkui tiek daug smulkmės, meilės
jausmai savaime išsenka. Tada smarkiai norisi griebtis kokio plaktuko ar kūjo ir
stipriai belstis į visų vadinamųjų vyrų duris, žinant, kad tuo metu jų savisaugos
instinktas verčia juos tylėti ir jokiu būdu neišsiduoti.
Bet mano bičiulis kaimynę labai gerbė, gal net
droviai mylėjo, žavėjosi jos motiniškai jaukiu ir šiltu kūnu, slapta laukė jos
viešnagės. Tačiau dabar jis visas varvantis ir nupiepęs, nepasitikintis savim
žmogus užtrenkė duris, pasuko visus užraktus ir nuėjo prie lango pasižiūrėti:
kur ten ta žemė... Išėjo į sovietinį balkoną, lenkėsi, lenkėsi... Tuomet jam ir
pasirodė, kad gėlių vazonuose yra kažkas gyva, kažkas juda, kad ten vyksta kažkoks
gyvenimas, atsiveria visai kitoks pasaulis, kuriame jis galėtų pasislėpti ir
apsisaugoti... Pabėgti nuo brutalios sovietinės tikrovės, nuo brutalių žmonių. Tie
baisūs smūgiai į duris... Koks nupiepęs! girdėjo riksmą. Vis labiau
įsižiūrėdamas į muselių takelius gėlių taurelėse, vis labiau kažką suprasdamas,
įsitraukdamas ir apsispręsdamas, jis intuityviai bakstelėjo pirštu į vazono žemę ir
mikliai ištraukė iš ten pamėlusį sliekelį, graužusį gėlės šaknį. Pažvelgė į
jį kaip į brolį. Susimąstė apie savo netikėtai atsiskleidusias įžvalgas,
spontaniškus gamtininko gabumus.
Jo moksliniai darbai buvo žmogiška pastanga
atsitiesti... Tarp drozofilų atrado savo reikšmę. Vėliau prasidėjo krituolių
skaidytojų etapas. Dar vėliau kelionės po Indiją ant dramblio patelės. Kai joji
ant tokios plačios nugaros, pats jautiesi tarytum dramblys štai kaip aplinkybės
gali išaukštinti žmogų ir pakeisti jo savimonę.
Jis ir išsitiesė kaip žmogus, įrodė savo dydį.
Jei nebūtų įkritęs į dramblio mėšlą, būtų išaugęs ir mano akyse.
Bet man nuo šiol tam draugui tik vienas jausmas
alergija. Jis man kaip ir nebe draugas. Vos tik jį pamačius, pasiutusiai ima niežėti
kūnas, ima noras plūstis ir pan. Gerai žinau, kad jis nekaltas, kad jis tik
senas gamtininkas, visiškai toks pat kaip ir aš. Bet negaliu jam atleisti jo menkumo, ir
viskas. Mes juk visą gyvenimą tyrinėjome tik gamtą ir nematėme, niekada atidžiau
neįsižiūrėjome vienas į kitą. Negi nukreipsi mikroskopą į šalia esantį žmogų,
kai esi taip susirūpinęs muselių gyvenimu? Negi klausinėsi kuklios pelytės, kaip ji
ten, urvelyje, gyvena? Mums atrodydavo, kad viso to ir nereikia, kad mus visus ir taip
jungia gamta. Ir štai tau nepastebi žmogus, kaip įkrenti į mėšlą, kuris toks
senas ir sudžiūvęs, ir viskas staiga ima kelti begalinį susierzinimą, nuovargį ir
nieko daugiau. Ir joks talismanas mūsų nebeišgelbės, joks šaukštelis nuo nieko
nebeapsaugos, nes jau nebėra ko saugoti.
Ir kuo toliau, tuo sunkiau. Nereikia nė pamatyti to
seno draugo, užtenka apie jį pagalvoti iš karto kūną apima niežulys ir
pasiutimas. Ir visi žmonės darosi vis panašesni į tą seną draugą, ypač seni
žmonės. Kuo senesni, tuo nelabesni. Nebegaliu dėl jų iš namų išeiti...
Tai ir yra liūdniausia, dėl tos prakeiktos
alergijos turiu tupėti aklinai užsidaręs namuose. Aš nebematau žmonių, nebenoriu su
niekuo bendrauti, visur pilna užkrato. Visos dienos liūdnos, pilkos, vienodos...
Man labai gaila šiandien, kad visa mano vaikystė
prabėgo sovietiniame antyne, šitos išperos suluošino mano sąmonę; dabar man
labai liūdna, kad neišmokau žiūrėti į pasaulį tiesiai ir atvirai, be jokio
prietaiso. Kažkaip pražiūrėjau žmones. Nerūpėjo man, kaip jie gyvena, mylisi,
kenčia, verkia...
Aš tyrinėjau gyvenimo išmatas nesidomėdamas, iš
kur jos atsiranda.
Aš pasitenkinau tik pasekmėmis, visokiomis
atliekomis ir nieko nenutuokiau apie priežastis.
Aš sužinojau tik tiek, kad iš bjauraus ančiuko
išauga dar bjauresnė antis.
Aš išmečiau savo talismaną dramblio kaulo
rankenėle...
2001 m. liepa
Šiaurės Atėnai 2004-11-06 nr.
723
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|