|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
JAUSTUKAI, KIŠTUKAI, ARCHETIPAI...
Mano mintys darėsi vis keistesnės labai
nepastebimai. Aš nuprotėjau pats to nesuvokdamas, gal per kokius dešimtį metų. Ne
staiga, o kažkaip laipsniškai. Tai prasidėjo nekaltais nusišnekėjimais, gilinantis į
save, mėginant išsiaiškinti vienus ar kitus gyvenimo reiškinius, nuo kvantų fizikos
iki idėjų metafizikos, ir visiškai pamirštant tikrų žmonių gyvenimą. Iš pradžių
kliedėdavau sąmoningai ir būdraudamas, vėliau kliedesiai persikėlė ir į sapnus, kur
iki tol jausdavausi pakankamai saugiai ir laisvai.
Taigi užmigęs ne ilsiuosi po dienos kliedesių, bet
toliau sapnuoju visokius varginančius dalykus. Štai kalbu kažkokiai auditorijai
paskaitą religijų istorijos tema, visiškai tai paskaitai nepasiruošęs. Sakinys po
sakinio įsitempęs kuriu prasmingą tekstą, o auditorija neskubėdama jį
užsirašinėja. Užsirašo sakinį ir laukia kito. Tarytum valgytų mano mintis, dorotų
mano garuojančias smegenis. Dabar turiu jai pasakoti apie laiką, apie įvairias laiko
sampratas ir jų teologines implikacijas.
Susikaupęs aiškinu, kad žmogaus gyvenimas yra
nedaloma visuotinio laiko dalis, taigi ir būties dalis. Žmogus yra būtiškas, labai
tikras savo laikiškumu. O kas yra tikra, tas yra šventa, aiškinu įsitempęs, akies
krašteliu stebėdamas save ar jau kliedžiu, ar dar ne. Gyvendamas savo gyvenimą
žmogus neva pasireiškia kaip pasaulinio laiko judėjimas, todėl jo buvimas yra
absoliučiai sakralus. Gyvendamas gyvenimą žmogus absoliučiai sutampa su dieviškumu.
Kas gyva, tas dieviška. Kas nebegyva taip pat dieviška, tik to jau nebežino.
Palaimingas nežinojimas...
Čia staiga prisimenu, kaip dukra mane smerkė dėl
daugtaškių vartojimo: tu jau visai nukvakai? Tie tavo kvaili daugtaškiai iš kur
toks seilėtas jausmingumas? Gėda!
Tada pakrikęs pagalvojau iš kur ji tokia
autoritetinga? Kaip čia mes susikeitėme prioritetais, kompetencijomis, reikšmėmis? Bet
dabar dukra mano sapne nedalyvauja, o ši auditorija daugtaškių nemato, punktuacijos
ženklai jai nesvarbūs, ji skverbiasi tik į mano pulsuojančias smegenis.
Taigi gyvenimo prasmė būti gyvam ir žinoti
savo buvimą, daugiau jokios prasmės nėra ir būti negali, visa kita asmeniški
atsitiktiniai tikslai, kylantys iš laikino kūno poreikių, iš vidinio žmogaus nerimo.
Todėl žmogus turi atitinkamai vertinti visus savo veiksmus, visuomet prisiminti, kad yra
gyvas, suvokti savo gyvenimą kaip dieviškąjį buvimą, o visus savo darbus laikyti
auka, daryti juos šventai nusiteikęs, kaip padėką už gyvenimą, už būtį. Nes jam
duotas laikas yra ne jo paties kūrinys, o būties dovana; tik žmogiškieji darbai,
kuriais jis užpildo jam duotą laiką, yra jo buvimo liudijimas. Savo darbais žmogus
užpildo šventąją būties erdvę, todėl jie turi būti teisingi, dori. Toks atseit
esąs laiko ir žmogaus gyvenimo ontologinis ir etinis santykis, aiškinu auditorijai
šias elementarias, bet sunkiai formuluojamas tiesas. Jos burbuliuoja mano burnoje kaip
vanduo.
Kalbu ir pats netikiu nė vienu savo žodžiu. Man
atrodo, kad visas šias mintis pakuždėjo pats velnias. Tačiau mano prievartiniame
pranešime esama ir labai daug vertingų pasakymų, jie visi sudaryti iš žodelių taigi,
kadangi, todėl, nes, taip pat iš jungtukų ir kištukų. Tai labai prasmingos kalbos
ir kūno dalys.
Svarbiausia yra ne turėti minčių, bet sugebėti
jas kažkaip sujungti tokia protavimo esmė. Protas yra samprotavimas, minčių
judėjimas, o ne kažkoks sustingęs būvis. Juk minčių visuomet bus, jų neatsikratysi
net norėdamas, bet kaip jas dorai sujungti štai kur klausimas. Dora yra tvarka ir
gyvenimas, nedora chaosas ir sielvartas. Tik kažką jungdamas įsijungi į kažkokią
visumą, kurią formaliai vadiname gyvenimu. Nors iš tiesų tai tik užsitęsęs sapnas.
Pats gyvenimas nemąstomas, tik sapnuojamas, nes mintis jo neaprėpia. Jo ir nereikia
mąstyti, jis pats mąsto save mūsų pabiromis mintimis. Visos mūsų mintys sudaro
gyvenimo mozaiką, o mes savo gyvybe esame tik jungiamasis audinys.
Štai kodėl tokie svarbūs jungtukai, tokia graži
jų paskirtis. Kas liktų iš visų taurių ir aukštų idėjų, jeigu jų niekas
nesujungtų. Tikriausiai niekas nesupranta, kad tie jungtukai nė velnio nejungia, kad jie
nori egzistuoti savarankiškai, patys sau...
Svarbiausias, tiesiog gyvybinis reikalas jokiu
būdu nesutapti su jokia baigtine mintim ir netapti statišku dydžiu. Žmogus šiame
pasaulyje yra tik jungtukas ir kištukas. Tik šaukštelis ir kaištelis. Jis išsipildo
tik susijungdamas. Negalėdamas susijungti, žmogus kenčia.
Negalėjimas susijungti tai statiška būsena,
tapatybė, o absoliuti tapatybė, galutinis sutapimas su savimi yra mirtis. Apie mirtį
mes nenorime kalbėti net sapnuodami. Nes mintis jos nepagauna. Gyvo žmogaus jo
pasisakymuose reikėtų ieškoti ten, kur klesti veiksmažodis. Daiktavardis tai jau
negyvas žmogus. Daiktavardis reiškia visišką sutapimą ir nenorėjimą keistis. Kol
gyveni, privalai kažką mąstyti. Mąstai apie daiktus, kad su jais nesutaptum; daiktai
ir daiktavardžiai reikalingi tik tam, kad į juos atsispirtų mintis, atsiremtų
sąmonė. O mąstymas apie mąstymą pats painiausias reikalas, kuris dažniausiai
baigiasi proto pakrikimu. Nes jis, neberasdamas, į ką atsiremti, sumąsto ir suvalgo
pats save. Apie save nėra ko mąstyti, savyje nieko nerasi, kad ir kaip ieškotum. Jau
minėjau, kad svarbiausia yra visokios jungtys, o ypač jaustukai ir kištukai.
Ištrauk kištuką iš lizdo, ir tavo lemputė
užges. Niekam nebešviesi, ir niekas tavęs nemylės. Būsi pats sau kaip daiktas
savaime, niekam nereikalingas, liūdnas ir vienišas.
Sapno metu itin smarkiai atsipalaiduoja visos
gyvenimo jungtys, viskas trūkinėja, todėl taip smarkiai ir stengiuosi miegodamas
mąstyti, kad kaip nors išlikčiau. Žinau, jei nustosiu regzti visas tas minties
nesąmones manęs tuoj pat nebeliks. Todėl mano sapnas be galo įtemptas. Tai
egzistencinė ribinė situacija.
Žinoma, galima tiesiog šiaip sau miegoti nieko
nesapnuojant ir nerišant, bet tokią dievišką būklę pasiekti nėra lengva kai esi
toks pabiręs, nerišlus ir nervingas. Jeigu mintys stipresnės už tave, jeigu jos net
užmigus nepasiduoda, privalai jas tvarkyti, rišti, jungti save į visumą.
Todėl sakinys po sakinio plėtoju temą, vis
pasižiūrėdamas į auditoriją, ar dar ji tebėra vietoje (nors ta vieta visiška
tuštuma), žvalgausi į didelį laikrodį, nors čia nėra nei laikrodžio, nei laiko.
Sapnų trukmė neišmatuojama, bet įtempus sąmonę ją galima ištempti, padidinti.
Kuo daugiau sumąstai laiko, tuo didesnis tas laikrodis. Su siaubu suvokiu, kad paskaitos
laiko likę dar labai daug, laikrodis nepaprastai didelis, o po šios paskaitos laukia dar
kelios paskaitos. Neištvėręs šitokios proto painiavos, prabundu. Užrašau viską, ką
susapnavęs, nes būdraudamas tokių metafizinių įžvalgų jokiu būdu neišmąstyčiau
ir neturėčiau apie ką kalbėti per paskaitas.
Be to, užrašinėjimas mane ramina. Kai rašau, tas
mano rašymas viską sustato į vietas, o sapno turinys net man pačiam atrodo lyg sveiko
proto požymis. Geriau jaučiuosi, suteikdamas savo iracionalioms būsenoms logišką
gramatinę formą. Užmigęs esi lyg koks beformis juslingumo gumulas, o kai atsibudęs
imi rašyti, visos tos nesąmonės nukrenta ant popieriaus ir atrodo iš šalies kaip
prasmingi samprotavimai. Trūksta tik formalaus mokslinio aparato, bibliografinio aprašo,
ir galėtų būti puikus įvadas į puikią disertaciją.
Pavargęs nuo rašymo užmiegu, vėl matau keistus
dalykus, regiu kažkokias erdvias patalpas su dalykiškais žmonėmis, kažkokią
intelektualią pusnuogę labai laisvo elgesio moterį. Kartais sapnuose mane aplanko
visokių ištvirkėlių archetipai. Žinoma, tai ne mano išmonė, o kolektyvinis,
žmonijos man primestas palikimas. Atseit kultūrinis paveldas.
Kodėl ta moteris laisvo elgesio? klausiu savęs,
nes čia daugiau nieko nepaklausi, niekas neatsakys archetipai juda kaip robotai,
neatsižvelgdami į mano pageidavimus ir nenorėdami komunikuoti su manimi racionaliu,
civilizuotu būdu.
Moteris yra laisvo elgesio nes jos marškinėliai
laisvai kabo. Kartais ji atrodo nuoga, kartais ne. Man patinka, kad taip laisvai kabo,
tarytum plevėsuoja. Man vėl norisi mąstyti daugtaškiais... Jaustukais, kištukais ir
mygtukais... Taip gimsta kažkoks spontaniškumas, jaučiu judesio laisvę. Laisvo elgesio
moteris prisigrūda prie mano stalo, stovi čia su kitais archetipais ir žiūri, nieko
nesakydama. Aš nesuprantu, ko jai reikia. Imu muistytis, bet mano rankos ir kojos lyg
sumazgytos, o liežuvis nežinia kur pasidėjęs. Kur turėtų būti, jo nėra, ten
išaugę kažkas kita, kažkoks kištukas. Tai irgi ateina iš archetipų pasaulio, kuris
yra individą luošinanti kolektyvinė nesąmonė.
Tada prasideda nenormalūs dalykai: toji laisvo
elgesio intelektuali moteris, tarytum kokia inkvizitorė, ima manęs klausinėti visokių
keistų dalykų, lyg testuodama mano protinius sugebėjimus, reikalaudama mąstyti
vienu metu logiškai ir kartu paradoksaliai. Pavyzdžiui, kiek dienų yra tarp dvejų
metų, koks yra dviejų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt keturių žmonių
apetitas ir panašiai. Į šiuos klausimus atsakinėdamas turėdavau įtempti protą ir
atsakyti ne tik išmintingai, bet ir prisitaikydamas prie klausimo stiliaus bei
klausiančiosios aprangos šmaikščiai, žaismingai. Jaučiausi kaip kokia
intelektuali beždžionė iš tų beprasmiškų mokslinių konferencijų, kur žmonės
susirenka blevyzgoti apie būties ir kalbos šventenybes. Buvau tarytum prievartaujamas
man visai nepriimtinu intelektualiniu būdu.
Paskui prasidėjo dar trumpesni klausimai-testai: visatos
laikas? Atsakau: judėjimas. Visatos laikas yra daiktų judėjimas, o laikas
kaip toks yra žmogaus galvoje, kaip idėja, kaip apriorinė forma. Ir panašiai, kol
visa tai mane supykino. Buvo vis sunkiau ir sunkiau jungti mintis, apėmė baimė, kad
kurioje nors vietoje jų nesugebėsiu sujungti ir prasmegsiu tuštumoje. Tarpas tarp
dviejų minčių gali būti pražūtingas. Nusprendžiau staigiai keisti vaidmenis ir
stilių, todėl nuo metafizikos šokau prie teologijos. Nes klausinėti, kamantinėti
privalėjau aš, o ne ji.
Pasakyta: veiskitės ir dauginkitės, o tu
ką čia darai! surikau neištvėręs. Maskatuoji savo marškinėliais ir
tabaluoji liežuviu!
Į tai ji man atsakė tyla. Išsipildė didžioji,
nebylioji filosofų ir Buddhos pranašystė. Tylėdama ji kažkaip savaime išnyko ir
leido man prabusti.
Prabusti vienam buvo liūdna, jaučiausi lyg
neišlaikęs išbandymo. Aplinkui nė vieno archetipo. Juk gyvenimas yra sapnas. Jame
niekas neišlieka.
Tiek daug bandymų rišti mintis, o pasirodo, kad
nėra svarbiausio pačių rišamųjų minčių! Nei minčių, daiktų, nei asmenų,
tik desperatiška jungties pastanga. Būtis yra tik įtampa, tik smegenų vibracija.
Laisvi, maskatuojantys marškinėliai jie visada
kažkur išnyksta, o aš visada kalbu ir rašau ne tai, ką reikėtų. Sapnuoju ne tai, ko
norėčiau. Kaip tai visa keista...
19992006
Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr.
805
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|