|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
ASFODELIJŲ PIEVOS
Traumatologinis esė
Mano slaptas bičiulis yra didelis naivuolis. Tam
naivuoliui atrodo, kad jam vis dar 18 metų. Maždaug tiek jam kadaise ir buvo, bet man
niekada, nors ir vadinamės tuo pačiu vardu, ta pačia pavarde. Mes ir gimėme kartu.
Tavo akys šiknoj, sakau jam, kai būnu
piktas, tu žiūri tik atgal, todėl taip ir atrodo.
Tuomet jis gūžiasi, kaip yra įpratęs, ir nieko
nesako. O ką jis gali pasakyti. Kaip jis gali paneigti mano blaivius ir objektyvius
argumentus, neturėdamas sveiko proto, gyvendamas vien subjektyviomis emocijomis,
svajonėmis, keistomis fantazijomis? Niekaip. Todėl ir nemėgina, kvailas romantikas.
O dar kartais įsivaizduoja, kad jis yra aš, mėgina
mane užgožti. Tai mane ypač erzina. ką jis gali turėti bendra su manim rimtu ir
gerbiamu žmogumi? Su manim visi sveikinasi, o su juo? Kas gali prisiminti žmogų, kuris
tebegyvena praeityje, vaikystėje, kuriam visada tik 18 metų? Mano ir išvaizda kitokia,
nors esu kažkuo panašus į savo slaptą bičiulį. Todėl jis mėgina susitapatinti su
manim. Taip lenda į dūšią, kad norisi jį užmušti.
Ypač rytais ir vakarais, kai liekame dviese ir
mūsų niekas nemato. Kai net artimieji užsimerkia, išsislapsto ir nekreipia į mus
jokio dėmesio. Darykit, ką norit. Manau, jei užmuščiau jį vieną gražų vakarą,
lyjant lietui, visuomenė per daug manęs nesmerktų. Kur daug vandens, panašaus į
ašaras, ten visko pasitaiko.
Darykit, ką norit. Manau, jei užmuščiau jį
vieną gražų vakarą, lyjant lietui, visuomenė per daug manęs nesmerktų. Kur daug
vandens, panašaus į ašaras, ten visko pasitaiko. Savo sentimentais jis man trukdo
dirbti visuomenei naudingą darbą. Aš pasiekiau daug, o jis ką? Visiškai nieko. O kiek
būčiau nuveikęs, jei ne tas vadinamasis bičiulis
Neturi savigarbos, orumo,
atsparumo. Visa tai turiu aš. Su kaupu. O jo gyvenimas neracionalus. Ir jis nemėgsta
visuomenės. Todėl man tenka dviguba našta mylėti visuomenę už save ir už tą
bičiulį. Tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Meilė toks dalykas
Bet reikia.
Reikia mylėti visuomenę ir artimuosius, nes jie
visada painiojasi kur nors netoliese, neatskirsi net, kas yra kas. Ar ten artimieji
šmėkšo, ar visuomenės nariai neatskirsi, nesuprasi, kaip juos vadinti. Todėl mano
bičiulis man visai ne bičiulis, greičiau priešas, prilipęs kaip nelaimingas likimas.
Iš tikrųjų, taip jis mano apie save. O aš laimingas esu, netikėkite tuo kvailiu. Man
jau nieko nebereikia, mano santykiai su gyvenimu teisingi, nepakaltinami. Jokių slaptų
sąskaitų. Taip ir užrašykit į protokolą, kaip lengvinančią aplinkybę. Juk buvau
priverstas jį nudėti, nes jis nekentė ne tik visuomenės ir savo artimųjų, bet ir
manęs savo bičiulio. Ardė mane iš vidaus. Asmenybės bifurkacijos priežastis.
Buvau priverstas gintis. Užmušiau jį iškilmingai,
rituališkai, įsitaisęs tribūnoje, nes jis mėgsta visokius ritualus, pompastiką.
Tarytum tai ką nors reikštų. Jis buvo paskutinė mano gyvenimo problema, paskutinis
prieštaravimas. Jo artimieji dabar nepaliauja man dėkoti, sako, koks tu geras,
teisingas, ryžtingas, visada blaivus, kaip smagu, kad tu tai padarei, ir kokia laimė,
kad gyveni su mumis.
O ką aš tokio padariau? Kiekvienas protingas mano
vietoje taip pasielgtų. Ir kur kas anksčiau. Kada nors užmušiu ir artimuosius. Labai
jie neracionalūs, įgrisę ir nuolat painiojasi akyse. Jeigu neišmoks prisitaikyti prie
mano teisingumo
Suaugęs žmogus negali būti pakrikęs, vadovautis emocijomis.
Artimieji turi žinoti savo vietą laikytis kuo toliau. Aš jiems nemeilikausiu, kaip
mano slaptas bičiulis.
Aš turėčiau būti didelis ir reikšmingas kaip
ir žodžiai mano kalboje. Žmogaus būties dramatizmas, egzistencinė individo problema
štai kokius didelius ir įspūdingus žodžius aš vartoju, kreipdamasis į
visuomenę ir artimuosius. Vartoju drąsiai ir išdidžiai, nes jie man nieko nereiškia,
tie žodžiai. Jų pilna visur kaip šiukšlių. Aš ir į mane panašūs taikome juos
bičiuliams. Tyčia taikome, nes mėgstame tyčiotis.
Mano slaptas bičiulis, būdamas visai mažas vaikas
iki 18-os jam tada buvo dar labai toli kartą rado upėje paskenduolį. Puikų,
pasipūtusį, persmaugtą diržu. Mažytės žuvytės jo kukliai klausinėjo apie
prabėgusį gyvenimą. Aplink saulės nutvieksta geltonų raktažolių pieva,
beprotiškai žydinčios pienės, kurios ir nuveda žmogų iki liepto galo. Arba uždaro
jį laiko rate, vaikystėje, nes pienės žydi amžinai. Kai vaduojiesi iš to žydėjimo
nepakeliamos naštos, ieškai liepto galo.
Jau tada tu, bičiuli, turėjai suprasti, kad tai
ženklas tau, bifurkacijos pradžia ir tavo pasirinkimas. Turėjai bėgti iš to sielą
nuodijančio lauko kuo toliau. Turėjai įsidėmėti tas sidabrines žuvytes ant auksinio
smėlio, laukiančias iš lavono atsakymo. Ar patinka tau dabar vienatvė, kuri tęsis
amžinybę, ar nesigaili dabar, palikęs artimuosius, atstūmęs visuomenę? Ar smagu tau
dabar, pūzrabambi prakeiktas, šišion trūnyti in saecula saeculorum?
Maždaug taip jos klausinėjo, tąsiodamos
irstančios asmenybės skaidulas. Ar tau visi buvę namie, kai iškilmingai kabinai savo
skarmalus ant eglinio kryžiaus akmeningos upės pakrantėje? Kai šokai į gaudžiantį
ledonešio srautą, plaukdamas į tas savo prakeiktas pievas, į tuos asfadelijų laukus,
kur pavasario vandenys plukdo visus savo numylėtinius? O kokią teisę turėjai į
krikščioniškus simbolius? Juk kryžius aukos už žmoniją ženklas, o ką tu
padarei? Paniekinai žmoniją ir numetei savo kryžių, kurį dabar esu priverstas nešti
aš. Už save ir tą bičiulį, ir už jo artimuosius, ir už visus tuos bepročius, visus
bičiulius, kuriuos kada nors užmušiu, kai ateis laikas.
Tikėk, jei tavęs dar nepribaigiau, bičiuli, tai
artimiausiu metu pribaigsiu, ir nieko tau nebereikės. Kai visiškai susvetimėsi, išmuš
toji valanda, nors pirmą kartą tavęs, mano nelaimei, pribaigti nepavyko, prisikėlei
iš numirusiųjų, lyg koks augalas, lyg koks nepabaigtas sapnas. Bet sakau tu
nebejuodinsi mano šviesaus ir šaunaus pasaulio, kuriame sapnams neturi būti vietos.
Tavo laikas baigiasi...
Šiąnakt lyja, todėl man yra šalta. Tokia
samprotavimo forma vadinasi implikacija.
Literatūra ir menas, 1998 m.
liepos 16 d.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|