|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
DANTISTAS
Kai man vieną gražią dieną pradėjo skaudėti
proto dantį, neapsikentęs nuėjau pas stomatologą. Gydytojas baltu chalatu sėdėjo
baltame kabinete ir skaitė didelę baltą knygą. Buvo labai susikaupęs, manęs ilgai
nepastebėjo, o gal šiaip nekreipė dėmesio. Nedrįsau jo trukdyti, tyliai stovėjau jam
už nugaros, per petį mėgindamas įžvelgti, ką jis ten skaito. Ilgokai staipiausi, bet
nieko neįžvelgiau. Gal todėl, kad raštas buvo smulkus ar kad raidės buvo kažkokios
keistos, lyg senoviškos. Tarytum būtų parašyta ranka.
Regis, jis pastebėjo mane, nes, versdamas puslapį,
vieną kartą žvilgterėjo per petį, lyg kažko ieškodamas. Gal net pamatė mane akies
krašteliu, bet nesu tikras, nes tuo metu iš baimės buvau visai sumažėjęs ir
susitraukęs. Mėgindamas įveikti nerimą, išsiėmiau iš kuprinės nešiojamąjį
kompiuterį, ėmiau glostyti jo nugarėlę mąstydamas apie techniką, apie nuostabius
žmogaus išradimus. Kiek vis dėlto žmogus yra padaręs, koks stebuklingas jo protas!
Kokie drąsūs žmogaus užmojai!
Ypatingose situacijose kartais labai aiškiai pamatai
esminius gyvenimo dalykus, pradedi mąstyti filosofiškai. Štai ir dabar į galvą
ėmė lįsti visokios didingos mintys. Kaip niekuomet aiškiai suvokiau, kad gyvenu
civilizuotame pasaulyje ir naudojuosi visais jo patogumais, džiaugiuosi žmogaus
kūrybinės minties laimėjimais. Mano ranka tvirtai laiko pelę, kompiuterio
manipuliatorių, o mano mintys skraido po internetą kaip iš kūno išsivadavusi dvasia.
Matyt, internetas ir bus tos didžiosios žmogaus nemirtingumo idėjos išsipildymas,
mąsčiau, laukdamas gydytojo dėmesio. Tokių svarbių idėjų akivaizdoje kūniška
baimė dėl proto danties truputį lyg sumažėjo, o aš šiek tiek išsitiesiau, vėl
ėmiau dairytis pro gydytojo petį. Kaip šaunu, kad pataikiau pas tokį nuostabų, tokį
protingą gydytoją! Gal jis manęs visai nepastebės ir galėsiu tyliai ramiai iš čia
išeiti, o tas proto dantis kaip nors pats nustos skaudėjęs. Juk, atėjus laikui, vis
tiek iškris visi dantys, kam dar kankintis?
Ūmai apėmė nenugalimas troškimas sugrįžti į
internetą ten niekam nieko neskauda, ten laimingas klajoju tarytum laisvas paukštis
erdviose padangėse... Gera, kai žmogui yra kur pasitraukti nuo tokių nemalonių
problemų.
Pagaliau gydytojas padėjo tą baltą knygą į
šalį, atidžiai pasižiūrėjo į mane ir tarė:
Esi apsėstas.
Išsitraukė iš spintos kažkokių kvapių
žolelių, užkūrė jas ir ėmė smilkyti, sukdamas prieš mane dūmų ratus ir
murmėdamas nesuprantamus žodžius. Dar mėginau, sukaupęs valios pastangas,
priešintis, vis glosčiau ir glosčiau nešiojamojo kompiuterio nugarėlę, bet
galiausiai apsvaigau, nurimau. Leisgyviu balsu, pats savęs nepažindamas, pasiteiravau
apie proto dantį.
Apžiūrėjęs mane tarė:
Nesąmonė. Tas dantis negali skaudėti.
Kodėl? paklausiau silpnu balsu.
Todėl, kad jis yra netikras. Kaip gali skaudėti
netikrą dantį? Toks įspūdis, lyg kažkas jame būtų bandęs įtaisyti mikroschemą,
svarstė be ypatingo susidomėjimo. O gal tai tik paprasta plomba? Tačiau koks
beprotis dėtų plombą į netikrą dantį? Nebent kokį įrenginį norėjo užmaskuoti.
Sakykite, ką ten turite?
Nieko neturiu, ten nieko nėra. Maniau, kad
dantis tikras. Jaučiau skausmą, bet gal man taip tik pasirodė. Gal jau galėčiau eiti?
Keistas jūsų dantis. Ir mintys mintys. Sakote,
skaudėjo? Man, pavyzdžiui, nieko neskauda.
Negi manote, kad tyčia apsimetinėju? šiek
tiek įsižeidžiau. Tas įkyrus nenuslopstantis maudulys...
Pojūčiai žmogų dažnai apgauna,
pertraukė gydytojas. Skauda kurį nors vieną organą, o žmogui atrodo, kad kitą.
Negi pamatysi, kas ten viduje darosi? Ar esate kada nors pažvelgęs sau į vidų? Ten
tiek visokių organų, net plaukai šiaušiasi pagalvojus. Į kai kuriuos neverta pernelyg
įsijausti, galima suklysti, ypač kai pojūčiai tokie nepatikimi. Sakote, ne pats
susigalvojote? Na, gal jums ką nors ir skauda. Bet tik ne šitą dantį.
Abu kiek patylėjome. Maniau, kad jis vėl paims savo
knygą, o aš galėsiu tyliai ramiai iš čia išeiti. Reikia tik nukreipti jo dėmesį ir
daugiau nebesiginčyti. Gal man tikrai skauda ne proto dantį, o kažką kita. Juk
skausmas turėtų ateiti iš smegenų arba bent per smegenis. Gal ten pakeliui kas nors
susipainiojo, kokie nors ryšiai ne taip susijungė ir tas mano neuroninių ryšių mazgas
pradėjo rodyti ne tą skausmo adresą? Koks kvailas daiktas proto dantis! Kas taip
galėjo sugalvoti? Juk žmogus mąsto ne dantimis, jo protas yra neapčiuopiamas. Jei
smegenys pakankamai gerai funkcionuoja, galima prisijungti prie unifikuotų žmogaus proto
resursų, kurie padėti internete. Dar visai neseniai žmonijos išmintis buvo saugoma
knygose, dabar viskas yra perrašoma elektroninių skaitmeninių impulsų kalba. Kada nors
knygų kalba bus pamiršta. Kada nors ir gydytojų nebereikės, nes nebebus ką gydyti.
Štai tada ir pažiūrėsim, ko verta jūsų išmintis.
O ką jūs ten skaitote? atsargiai
paklausiau.
Taip ir būna, tęsė jis, lyg neišgirdęs
mano klausimo. Žmonės įsijaučia, įsikalba sau ligas... Tiek to, patyrinėkim
atidžiau.
Pasirausė mano gerklėje.
Na štai tau! lyg nustebo. Ne tik dantis,
bet ir žandikaulis netikras.
Mikliai, kaip fokusininkas, ištraukė iš mano
nasrų kažkokią žiauną. Žvelgiau į visa tai pastėręs, netekęs žado.
Matote, čia ne jūsų, čia asilo žandikaulis,
paaiškino gydytojas. Ne jūsų daiktas.
Ir prikišęs tą vadinamąjį žandikaulį prie pat
mano ausies smarkiai sutrimitavo. Kažkas manyje iš karto subyrėjo, atrodė, lyg iš
mano asmenybės liko tik nuolaužų krūva. Mat garsas buvo labai stiprus.
Staiga suvokiau, kad nebegaliu prisiminti TCP/IP
protokolo kaip dabar rasiu kelią į unifikuotus žmonijos proto resursus? Kaip
naršysiu po internetą? Tai buvo tragedija!
Supratai dabar, ką aš skaitau? pasakė jis,
žvelgdamas man tiesiai į akis. Ar žinai, ką tai reiškia?
Buvau visiškai sugniuždytas, tylėjau. Bet kartu
jaučiau keistą palengvėjimą, tarytum atsigaudamas po sunkios operacijos.
Kaip trimitas baisus Jerichono... nejučia
ėmiau murmėti ne savo, o iš kažkur kitur atplaukusius žodžius. Kas čia man
atsitiko?
Dantis yra tik dantis... mįslingai nutęsė
gydytojas. O žmogus yra tik žmogus.
Netikėtai prisiminiau mokyklą, kur mus mokė, kad
žmoguje viskas turi būti gražu. Ypač viduje. Tada nekreipdavau į tai dėmesio,
galvodavau, kad vis tiek niekas nemato, kas ten yra, tavo viduje. Niekas tuo tavo
prakeiktu vidumi nesidomi. O kai niekas nesidomi, kai niekas nemato, tai ir pačiam darosi
nesvarbu ilgainiui aš visai pamiršau tą vadinamąjį vidinį gyvenimą,
persikėliau gyventi kitur. Laikui bėgant pasidariau beveik visai nematomas žmonės
manęs tiesiog nepastebėdavo. Ir niekas net nepasigedo, kai iš šio pasaulio patyliukais
pasitraukiau į internetą.
Tu visas esi netikras, tarė jis po ilgokos
pauzės. Ar moterys tau niekuomet nekalbėjo, kad tavo jausmai netikri? Susigūžęs
tylėjau.
O kai esi netikras, tai ir skauda. Jeigu būtum
tikras, čia nevaikščiotum, pasakė, ranka siekdamas baltosios knygos.
Iš kur tokios žinios? pagaliau išdrįsau
paklausti. Kaip jūs viso to išmokote?
Esu dantistas, tarė jis susimąstęs,
žvelgdamas kažkur pro langą. Tik paprastas dantistas. Ilgai mokėmės. Ne iš karto
leido praktikuotis su žmogumi, pradžioje mokė taisyti lydekos dantis. Kartais dar
ešerio ar pūgžlio, kai trūkdavo lydekų. Amžinai tas žuvis kas nors suvalgydavo. Kuo
smulkesni ir aštresni dantys, tuo sunkiau juos gydyti. Tokia buvo rūsti ir sunki mano
gyvenimo praktika, darbas su lydekomis. Kai jau moki sutaisyti smulkius dantukus, kurie
panašesni į spyglius nei į dantis, tau leidžia protezuoti vėžius. Vargšeliai neturi
dantų, maistą sutrina geldelėmis. Vėliau praktikuojiesi su žinduoliais, smulkiaisiais
ir stambiaisiais, kol pagaliau pereini prie žmogaus. Taip šioje gyvybės grandinėje
atrandi save, atrandi žmogų, kuris nuo kitų skiriasi ne tik tuo, kad yra nevalgomas,
pasakojo gydytojas. Žmogaus gyvenimas yra be galo prasmingas, jo jausmai labai
išsivystę, o psichika nepaprastai sudėtinga. Gal esi girdėjęs apie tai? Reikia
labai ilgai studijuoti, kol išmoksti atpažinti gyvybės formų vienovę, apčiuopti jų
ryšius, o kartu ir atskirti viena nuo kito. Žmogaus ir lydekos dantų niekuomet
nesupainiosi, nors iš esmės tai tas pats organas. Nepaprastai svarbu suvokti, kad dantys
visuomet yra tiktai dantys...
Bet ne visi mes tapome dantistais, tęsė
gydytojas savo pasakojimą. Kai kurie pasuko šunkeliais taip ir neišmokę
taisyti dantų, ėmė tas lydekas farširuoti ir valgyti. Įsigijo kulinarijos
specialybę... Po daugelio metų suvokiau, kad ši praktika buvo moralinis išbandymas,
būtinas tikrajam žmogaus gydytojui. Tikras gydytojas yra humanistas. Mus net savotiškai
provokuodavo sakydami: jei gali negydyti negydyk. Atseit Hipokrato etikos naujovės.
Su menkais negalavimais tegul susidoroja pats organizmas, o kas yra nepagydoma to jau
nebepagydysi. Todėl nieko ir negydau. Sėdžiu čia, skaitau knygas, gilinuosi į save, o
ne į tave. Taip kiekvienas turėtų daryti, tada nebūtų ir ligų... Tegul išpuikėliai
gydo, tegul stengiasi... Bet žinok, kad atsidavusiam gydytojui nėra nykesnio vaizdo už
įkyrų ligonį, trypčiojantį prie jo kabineto durų. Naivus ir beviltiškas, jis
atsivelka čia su savo skausmais, tarytum gydytojas būtų kaltas dėl jo apsileidimo. O
juk jeigu neskaudėtų, niekur ir neitų, spjaudytų į gydytojo pusę. Tūnotų sau
patenkintas prie šeimos židinio, internete ar dar kur nors ir piršto nepajudintų
ar ne taip? Kaip gydytojas humanistas, jaučiu didžiulę gėdą dėl žmogaus, kuris
serga. Nes sirgti yra gėda! Juk pasakyta: pirmiau išgydyk save, o jau tada eik pas savo
gydytoją. Todėl kartais nepagalvok, kad man labai rūpi tave išgydyti. Pats susirgai,
pats ir gydykis. O jei nenori, niekas tavęs neprivers...
Visa tai gydytojas pasakojo neskubėdamas,
susimąstęs, įsižiūrėjęs kažkur pro langą. Supratau, kad jau galiu eiti.
Man išeinant, paprašė pasirašyti į baltąją
knygą. Pamaniau, kad tai yra kokia nors garbės svečių knyga, bet pasirodė, kad jis
tiesiog norėjo patikrinti ar dar moku rašyti.
Ranka, jau prisitaikiusi laikyti pelę ir spaudinėti
klavišus, sunkiai valdė rašiklį, bet man pavyko. Pastebėjau, kad mano rašmenys, nors
ir negražūs, nelabai įskaitomi, suteikė gydytojui šiokio tokio džiaugsmo. Pavartė
knygą, paglostė jos nugarėlę.
Tau pavyko, tarė jis tyliai, žvelgdamas man
į akis. Tu dar moki rašyti. Kelkis ir eik!
Aš strimgalviais šokau iš kėdės, bet prie durų
sustojau kaip įbestas.
O mano kompiuteris?.. suaimanavau. Kaip
aš be jo gyvensiu?
Eik, sakau tau! Susirask geriau kokią moterį,
tegul tave išgydo...
Ir šveitė mano kompiuterį bei visus kitus mano
neva netikrus daiktus į konteinerį, kur jau gulėjo panašių žmogaus nuolaužų
krūva. Pilna visokiausių dantų, įvairiausių žandikaulių bei kitokių kaulų. Toje
unifikuotų žmogaus organizmo resursų krūvoje neatpažinau nieko, kas galėjo būti
esmiškai mano.
19992002
Šiaurės Atėnai 2003-02-01 nr.
638
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|