|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
ĮDOMŪS DALYKAI
Kavinėje, eidamas pro barą, paspaudžiau ant
stalo padėtą skambutį.
Netyčia paspaudžiau, jis patraukė dėmesį, tas
blizgantis patrauklus daiktelis. Ranka pati išsitiesė ir spustelėjo. Net nesupratau iš
karto, kad tai skambutis, negalvojau apie jo paskirtį.
Kavinė buvo tuščia, bet po skambučio iš kažkur
iššoko smagi barmenė. Su plačiausia šypsena, į kurią reagavau netikėtai gyvai.
O tu ką čia veiki? šūktelėjau jai.
Tą merginą mačiau pirmą kartą. Iki šiol čia
darbuodavosi kita moteris labai neryškių bruožų ir visai nepanaši į šitą
linksmuolę.
Pradėjau dirbti.
Šit kaip! Sveikinu, tuoj pat atsiliepiau,
nesuprasdamas, iš kur manyje tiek noro kažką sakyti. Mėginau prisiminti prieš tai
šioje vietoje dirbusios moters bruožus, bet pastangos buvo bergždžios. Gal anoji
moteris buvo bergždžia arba kažkas su manim ne taip...
Ko norėsite?
Nieko ypatingo nenorėjau, nebent kokio kavos
puodelio, tiesiog ėjau pro šalį, kaip jau minėjau, ir akį patraukė tas blizgantis
skambutis. Sakau, paspausiu aš tą skambutį...
Bet dabar pagalvojau, kad iš tiesų reikia ką nors
daryti, pateisinti tos merginos lūkesčius.
Noriu sūrio.
Nepasakyčiau, kad iš tiesų norėjau sūrio tai
buvo tik kažkokios televizijos reklamos liekana įspūdžių perkrautoje mano galvoje.
Reklama man įteigė mintį, kad valgydamas jų siūlomą sūrį būsiu laimingas. Nuo tos
reklamos sūris man ėmė asocijuotis su laime. Maloniausia yra tai, kad per televiziją
visus gražius dalykus siūlo man, kreipiasi į mane ir puikiai žino, ko man reikia, kad
būčiau laimingas. Aš pats nežinau, o jie mat žino!
Barmenė ėmė aiškinti apie jų kavinės sūrio
patiekalus, o mane graužė rūpestis, susijęs su televizija. Sukau galvą, kaip čia yra
kol žiūriu reklamos intarpus, pamirštu, kokį filmą žiūrėjau. Sunku prisiminti.
Kol rodo reklamą, dažnai perjungiu kitą kanalą, ten randu ką nors kito, kol tą kitą
užstoja kita reklama, ir pagaliau visiškai nebesuvokiu, ką išvis žiūrėjau, ko ten
noriu. Visur viskas panašu. Ir reklaminiai intarpai beveik nesiskiria visur tie patys
produktai. Ir išvada tik viena: jei ką nors iš tų puikių daiktų nusipirksi, būsi
laimingas.
Ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas padarė mane
be galo jautriu, bet visiškai pasyviu stebėtoju. Jis išmokė mane svajoti ir visiškai
nieko neveikti. Tegul veikia kiti tam jie ir gyvena. Išliko tik vienintelis valingas
veiksmas poreikis spaudinėti bet kuriuos daiktus, primenančius nuotolinio valdymo
pultelį. Nerimas verčia keisti aplinką, perjunginėti kanalus, kažko juose nuolatos
ieškoti. Atrodo pakeisi vaizdus ir pats stebuklingai pasikeisi, išvydęs kažką
nuostabaus. Tik niekaip nepavyksta rasti to ypatingo, vienintelio kanalo. O kol jo
neradai, televizorių išjungti yra baisu. Galva gali aptemti, kai vaizdų prieš akis
nebeliks.
Kai prieš akis nešmėkšo nieko nauja, atrodo, kad
nustojai gyventi.
Kokie šviesūs tie vaizdai, savo mylimą regiu...
Televizorius visuomet kreipiasi tiesiai į mane, o ne
į ką kitą, tik aš jam esu reikšmingas. Kaip tik man vienam praneša naujoves ir
parodo visokių svarbių bei puikių dalykų, lyg kiti žmonės visai neegzistuotų ar
neturėtų pinigų. Man patinka visa tai stebėti. Patinka, kad televizorius mane
įtikinėja. Jis man rodo dėmesį. Ir jam niekuo nereikia atsakyti. Gali nė piršto
nepajudinti, jis vis tiek tave myli, šypsosi, rodo visokius daiktus.
Kol mąsčiau apie bergždžias valandas, praleistas
prie televizoriaus, kažkur dingo barmenė. Prisiminiau mane sudominusį skambutį.
Ištiesiau ranką ir vėl paskambinau.
Ak, čia vėl jūs! sušuko iššokusi
barmenė. Ko dabar pageidausite?
Ar jūs nepamiršote, apie ką mes čia
kalbėjomės? mandagiai paklausiau, nes jau džiaugiausi šia diena, kuri žadėjo
tiek netikėtumų. Apie visokius patiekalus su sūriu.
Tuojau bus. Užsakiau jums, kaip pageidavote. Pas
mus viską daro greitai.
Atsisėdęs prie staliuko pagalvojau, kad tą
barmenę matau pirmą kartą. Jau antrą kartą pagalvojau tą patį, kad matau ją pirmą
kartą. Lyg neturėčiau daugiau apie ką galvoti. Šioje kavinėje nebuvo televizoriaus.
Čia apskritai nieko nebuvo, nes barmenė vėl kažkur dingo. Atrodo, kad iš nebūties
ją ištraukia mano žodžiai ir skambutis. Kai pradedu kalbėti, ji tuojau pat atsiranda
ir stengiasi atspėti visus mano pageidavimus. Kažkuo panaši į televizijos reklamą.
Susimąstęs pabeldžiau pirštais į stalą. Tuojau
pat pro duris įėjo moteris ir pasuko prie manęs. Pakeliui užsisakė kavos ir lyg
niekur nieko prisėdo prie mano staliuko. Pasirodo, čia ne tik į skambučius kas nors
atsiliepia net ir į stalą beldžiant gali ką nors prišaukti.
Kadangi jau prisėdo, pradėjau su ja kalbėtis. Ir
ne veltui pasirodo, kaip tik buvome susitarę čia susitikti ir apie kažką
pasikalbėti. Reikėjo išspręsti kažkokius reikalus, bet nieko asmeniško. Asmeniškus
reikalus tvarko asmenys, o aš nesijaučiau esąs asmuo. Aš esu tiesiog subjektas.
Stebintysis subjektas.
Toji moteris kalbėjosi keistai kiek palinkusi į
mane ir nenuleisdama juodų hipnotizuojančių akių, lyg kokia kobra. Jos laikysenoje yra
kažkas gyvatiško, pasakiau sau mintyse. Tai bruožas, kurį reikia įsiminti. Norėjau
užsirašyti šią svarbią mintį ant lapelio, bet pagalvojau, kad galbūt prisiminsiu.
Gal dar kur nors ją pamatysiu. Jos gyvatiškumas tuoj pat išstūmė iš atminties mintis
apie barmenę, kurią antai nevalingai iškvietinėjau spaudinėdamas skambutį. Mano
pašnekovė buvo kur kas stabilesnė, visą laiką matoma. Taip pat ji buvo liauna,
atkakli ir reikli. Jai iš manęs kažko reikėjo. Kai imdavau nuo jos trauktis ir
atsilošdavau kėdėje, toji liauna moteris palinkdavo į mane, nepaleisdama manęs iš
akių, o kai aš imdavau artėti prie jos, atsiremdamas alkūnėmis į stalą ir
mėgindamas įsiklausyti, ką ji ten man sako, ji taktiškai išsilenkdavo atgal. Vienu
metu nusprendžiau pažiūrėti jai į akis iš labai arti man buvo įdomu pamatyti
jos vyzdžių formą tada ji greitai pakilo ir nuėjo į tualetą. Bet man pabarbenus
į stalą sugrįžo, ir mes vėl pradėjome bendrauti tuo pačiu linguojančiu stiliumi.
Taip ir siūbavome abu kokią valandą, apie kažką
kalbėdamiesi. Paskui jinai visai išėjo, tarytum pro duris, nieko tikro nepasakiusi, ir
mano regėjimo laukas vėl išblėso. Pasirodo, žmonėms bendraujant žodžiai neturi
jokios prasmės, svarbūs yra tik judesiai, žvilgsniai, vizualus bendravimo įspūdis.
Tik tai ir įmanoma įsiminti. Per televizorių viską sako daug aiškiau.
Supratau vieną dalyką aplinka smarkiai veikia
smegenis. Visi daiktai ir reiškiniai įsispraudžia į galvą ir primeta smegenims tam
tikrą turinį, suteikia joms konfigūraciją, atitinkančią daiktų išsidėstymą
erdvėje, taip pat perkelia į smegenis jų ryškumą, intensyvumą, judėjimo
trajektorijas ir pan. Antai aš matau viską, kas dabar yra aplink mane, todėl visa tai
atsiduria manyje ir pradeda mane veikti jau iš vidaus viską esu priverstas jausti.
Būtinai viską turiu jausti štai kur esmė! Niekaip negaliu būti nejautrus.
Svajoju apie absoliutų nejautrumą. Kai pabeldi, ir
absoliučiai niekas neateina. O per televizorių staiga praneša, kad esi absoliučiai
niekam nereikalingas. Net televizoriui. Mat jau esi miręs. Gal ne fiziškai, bet
absoliučiai.
Žiūriu į skrudintą sūrį lėkštutėje, ir
sūris žiūri į mane. Sūrpalaikis. Nori būti suvalgytas.
Negana to, aplinka mane brutaliai valdo, siunčia
impulsus, į kuriuos esu priverstas nedelsdamas reaguoti. Štai todėl ir paspaudžiu
skambutį, kuris blizgėdamas šoka man į akis, ir turiu kalbėtis su barmene lyg su
kokia gera pažįstama, nes kaip tik tokia yra jos nuotaika. Ji laukė gero žodžio ir
įsiveržė į mane su savo plačia šypsena, o mano smegenys pasiuntė jai smagaus
pasisveikinimo atsaką. Labai paprasta fizika. Objektų ir subjektų sąveika.
Po mano galvą dabar vaikštinėja šauni barmenė, o
dar vakar ten vaikštinėjo benamis šuo, kurį pastebėjau grįždamas namo. Jie vaikšto
toje pačioje vietoje, bet nesusitinka. Ta viena vienintelė vieta esu aš, o visos kitos
vietos yra įvairios ir kintančios. Iš jų atsiranda atsitiktiniai objektai. Atsiranda
vienas po kito tokia yra mano mąstymo tvarka, visų iš karto neaprėpčiau. Jie į
mane veržiasi po vieną.
Esu lyg vaikščiojantis atsakiklis. Dažnai
parduotuvėje, paveiktas išorės impulsų ir reklamos įtaigos, ūmai nusiperku visokių
nereikalingų daiktų, nesuprasdamas net jų paskirties. Kartais halogeninių lempų, kad
šviesiau būtų, kartais nieko.
Šioje kavinėje keista yra tai, kad man vos kur nors
pabeldus ir paskambinus pasikeičia aplinkos konfigūracija, įsiveržia nauji objektai
arba asmenys. Ką jie visi veikia, kai nėra kam belsti, kai manęs nėra? Ką tada jie
terorizuoja?
Pasaulis ir smegenys yra taip padaryti, kad normaliai
jų sąveikai būtinas artimas kontaktas. Tolimi objektai manęs nebeveikia, aš jų
nebeprisimenu. Pamiršau draugus, niekam neberašau laiškų. Juos išstūmė veidai
ekrane. Jie man ryškūs, akivaizdūs, savaime suprantami. Tie veidai, kurių šiuo metu
nematau, tarytum ir neegzistuoja. Juk egzistuoti reiškia būti suvoktam.
Kartais ir neegzistuojantys mėgina prisišaukti,
kažką apie save pranešti, lyg maldaudami malonės. Antai gavau internetu laišką.
kartais grazhus trumpi palinkejimai
ar trumpa dienos atradimu suvestine
kartais pikti ilgi paaishkinantys laishkai
kai tau nepriimtinas kitoks pasaulio matymas
bandai iteigti jo nepilnavertishkuma ar bevertishkuma
bet koktu nuo tavo grazhiu trumpu linkejimu
kuriais megini iteisinti tushtuma savo
kai su tavim nesusije dalykai tau visai neidomus
tu siunti zhinutes apie savo grazhu buvima
keletas zhodzhiu, keletas fraziu
kaskart sudeliotu kitaip
bet kasdiena tas pats
ishties nuostabus savaitgalis trankviliantams
kai esi toks tobulai nebegyvas |
Kokie gražūs tie laiškai...
Tokių laiškų nesudeginsi. Juos galima tik
ištrinti. Kitaip tariant išmagnetinti. Tada jau nieko neprisiminsi.
Pabeldžiau pirštais į stalą, tuoj atbėgo
barmenė, rodydama gražiai įdegusį pilvą. Kažin kur tie pilvai taip gražiai įdega?
Kiek jiems už tai moka?
Ji man pateikė sąskaitą už sūrį, aš
apmokėjau. Dar paklausiau, kas buvo toji moteris, kuri antai su manim čia kalbėjosi.
Barmenė patikino nemačiusi jokios moters, aš kalbėjęs pats su savim. Ji pamaniusi,
kad mokausi eilėraščius atmintinai. Sutikau, kad taip galėjo būti. Kartais taip
būna. Ritmiškai organizuotą kalbą lengvai įsimenu, kad ir kokia ji būtų
beprasmiška. Kuo beprasmiškesnė, tuo lengviau.
Paskui, jau grįžęs namo, susivokiau, kad galiu tą
moterį išsikviesti. Reikia tiesiog linguoti ant kėdės, barbenti pirštais į stalą,
ir ji atsiras.
Bet pasirodo, kad nebūtinai ir ne visuomet. Ji
sudėtingesnė už televizorių. Kartais nenori būti suvokta. Tada leidžiu vakarus
vienas.
Aš galvoju apie laukinius. Juos antai rodė per
televizorių. Laukiniai žmonės nemoka nei virti, nei kepti, jie neturi gyvenimo
krypties, jų tikslai migloti, neapibrėžti, neryškūs, nespalvotos jų svajonės. Bet
gal spalvotos?
Jų niekada neparodo.
2002 m. spalis
Šiaurės Atėnai 2005-03-05 nr.
739
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|