|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
JŪROS PORTRETAS
Jūra... Kartais ji nepaprastai veikia žmogaus
vaizduotę.
Prisimenu, kaip susijaudinau, išvydęs jūrą pirmą
kartą, kaip mane šis baisus reginys sukrėtė, sujaukė protą. Geriau būčiau viso to
nematęs. Tokie didžiuliai, tiesiog milžiniški vandens telkiniai, gluminantys savo
beprasmiškumu. Amžiais nesiliaujantis bangavimas, nuo kurio kraupsta dvasia ir viduje
darosi bloga. Daugybė smėlio ant kranto niekur tiek nebuvau matęs. Visko be galo
daug, viskas labai įžūlu, rėksminga ir nereikalinga.
Kam viso to reikia, koks velnias mane čia nešė!
Žmogui ir taip baisu gyventi, o atsidūręs prie jūros pasijunti absoliučiai menkas.
Menkesnis už visas tas žuvėdras, kurios čia įžūliai veisiasi ir, žinoma, veisis
per amžius, jei tik kas nors nepadarys tam galo. Baisiausia yra žiūrėti į vandenį ir
įsivaizduoti, kaip ten yra jo tamsioje šaltoje gelmėje. O jeigu toje gelmėje
atsidurčiau aš! Brūžinčiau pilvu smėlį burbuliuodamas su aibėmis kitų skenduolių
apie jūros grožį! Kiek tie vandenys yra pasiglemžę gyvybių tikras kapinynas! O
kažkam jie vis tiek patinka. Kažką vis traukia ir trauks, kol, žinoma, įtrauks.
Tokia vieta žmogų veikia liguistai, tokioje vietoje
gyventi gali tik ligoniai. Nors iš tiesų ligonis buvau aš pats, atvykęs vėlyvą
rudenį į šią kraupią vietą ieškoti dvasios ramybės. Ne pats taip kvailai
sugalvojau, mane čia nukreipė sveiko proto stokojantys žmonės.
Mano palydovė, aukšta kaip nendrė ir
šviesiaplaukė pamario krašto dukra, noriai pasakojo, kad vasarą čia būna aibės
žmonių. Visa pakrantė jais nuklota. Ir nenuostabu. Begalybė, beprasmybė ir beprotybė
visuomet traukia žmogų. Plūsta jie čia kaip gaivalas.
Aš jautrus egoistas su psichopatiniais
polinkiais tą kartą prie jūros atvykau vėlyvą tuščią rudenį, norėdamas
susikurti savo asmenybės portretą ir pailsėti nuo žmonių pertekliaus. Mano sudirgę
nervai reikalavo poilsio, o tuščias pajūris neva buvo ideali vieta atsikratyti visų
nemalonių emocijų, kurias dabar mėginau perkelti į savo kūrybinį portretą. Bet
nesitikėjau, kad čia net rudenį bus tiek daug vandens, smėlio ir visų kitų
chaotiškų dalykų, kaip, pavyzdžiui, aibės vislių jūros paukščių, keliančių
įkyrų triukšmą. Tikrai negalvojau, kad čia visuomet taip triukšminga. Man sakė, kad
prie jūros žmonės atsigauna, bet tuo labai sunku patikėti. Tokioje neramioje vietoje?
Aš atsigauti negaliu iki šiol.
Portretas man nepavyko, ir tai nenuostabu. Bet juk
svarbiausia pabandyti. Aš ir bandydavau pakrantėje dėliodavau ir vienaip, ir kitaip
tą savo portretą iš visokių akmenėlių, kriauklainių, iš nendrių gabaliukų.
Neturėjau tik gintaro gabalo, kuriuo reikėjo pažymėti jautrios egoistinės asmenybės
centrą. Toks portretas būtinai turėjo būti kuriamas mandalos principu, nes kitaip
neįmanoma perteikti asmenybės sakralumo. Atvirai pasakius, svarbiausia buvo ne
portretinis panašumas, bet sakralumo matmuo man jo labai reikėjo.
Vanduo viską nuplaudavo, ir galų gale man tai
nusibodo. Ir fotoaparatas įkrito toli į vandenis, kai įtūžęs sviedžiau jį į tuos
akiplėšiškus, nuolat mane stebinčius vandens paukščius. Vienoje rankoje laikiau
akmenį svarbią savo psichopatinio portreto detalę, kitoje fotoaparatą;
pagautas įniršio, nesusivokiau, kas kurioje rankoje yra.
Tada mane patraukė kiti pajūrio gyvenimo aspektai.
Bridau per smėlį paskui šviesiaplaukę pamario
krašto dukrą, mėgindamas bent vaizduotėje nufotografuoti kai kuriuos simboliškus jos
kūniškumo aspektus kaip tai šiose vietose tradiciškai daro visi moterų ir kopų
menininkai. Moterys ir kopos... Apie vietines tradicijas man viską išsamiai išaiškino
pamario krašto dukra. Tos gintarinės pamario krašto legendos kaip aš jų pasigendu
dabar! Fotoaparatas guli jūros dugne, o atminties ekrane beveik nieko neišliko.
Prisimenu geltoną klevų spalvą ją man parodė
šviesiaplaukė pamario krašto dukra, kuri, kaip jau minėjau, buvo liekna kaip nendrė
(kažkodėl taip įprasta sakyti apie pajūryje užaugusias merginas).
Žiūrėk, geltoni klevai, mostelėjo ji
ranka alėjos link.
Pirmiausia aš kaip jautrus egoistas su
psichopatiniais polinkiais smarkiai įsižeidžiau: negi ji mano, kad esu aklas ir
nematau tos medžių spalvos! Aš tą spalvą pastebėjau pirmas ir matau geriau negu ji,
nes mane dirgina visos spalvos aš apskritai esu labai jautrus spalvoms. O ji man lyg
niekur nieko sako žiūrėk, geltoni klevai! Dar ir ranka parodė, kaip kokiam
puspročiui, tarytum būčiau ketinęs tos geltonos spalvos dairytis jūroje! To jau per
daug!
Aš piktai pasižiūrėjau į medžius, norėdamas
jai pasakyti, kad vienu žodžiu tų medžių spalvos neapibūdinsi, kad aš, tarkim,
matau šioje alėjoje sodrią ir drėgną ochrą, pamargintą ryškiais kadmio blyksniais,
įrėmintą sunkiais tamsaus ultramarino debesimis ir t. t., ir pan.
Aš jai dar daug ką norėjau pasakyti, kad pernelyg
nesipūstų, bet staiga kai ką supratau man tiesiog nušvito galvoje: juk ši mergina
savo paprastais žodžiais ir rankos mostu pasakė kažką daugiau, nei reiškia patys
žodžiai, ji tarytum pakvietė mane į savo pasaulį! Ji pasakė: žiūrėk ir
įsimink, kokie gražūs tie geltoni medžiai tai mano pasaulis, matykime jį drauge,
būkime jame kartu! Kviečiu į savo pasaulį! O kaip kitaip suprasti tą jos mostą
kam reikėtų rodyti žmogui medžius, kai jis ir pats juos puikiai mato? Galbūt aš jai
pasirodžiau ne kaip koks trenktas ligonis, o kaip vertingas asmuo? Vienintelis toks
šiame pajūryje? Jautrus, su tam tikrais polinkiais?..
Nesugalvodamas, kaip atsakyti į tokį kvietimą,
sekiojau visą dieną jai iš paskos, nerasdamas tinkamų žodžių kilusioms mintims
išsakyti. Žodžių buvo daug, bet ji pernelyg greitai vaikščiojo po tą savo puikųjį
pasaulį nespėjau nieko pasakyti. Pajūrio merginos yra labai eiklios. Dar man
trukdė smėlio kalnai, jūros ošimas ir įžūlių paukščių riksmas. Visa tai slopino
mano mintis, gožė jausmus, išblaškė mano portretą.
Nė nepastebėjau, kaip prabėgo gydymosi laikas.
Neatrodė, kad būčiau pasikeitęs.
Mane, jautrų egoistą su psichopatiniais polinkiais,
tas pasaulis vėl pradėjo erzinti viskas buvo tarytum greta ir kartu kažkaip
nepasiekiama. Todėl atsisveikinti ir išvykti buvo sunkoka kažkas tarytum liko
nepadaryta, neatskleista, neišsipildę. Jūra tarytum apgavo mane, ji nuplovė mano
portretą.
Bet norėjosi padėkoti palydovei aukštai kaip
nendrė pamario krašto dukrai už tą nematytą pasaulį, kuriame ji, pasirodo, gimė
ir užaugo. Kaip keista kai kurie žmonės ima ir užauga prie jūros, ir net visą
gyvenimą ten praleidžia. Tarytum kokios pamario nendrės, kopų pušys ar vandens
paukščiai. Gal jie ir to jūros triukšmo negirdi? Gal jiems jūra nekenkia?
Aš savo palydovės iki galo taip ir nesupratau, ji
manęs tikriausiai taip pat. Išvykau nė neatsisveikinęs, taip viskas buvo susimaišę
galvoje. Stotyje išsiblaškęs linksėjau galva ir vis tūpčiojau visai kaip tie
mano atmintyje įsirėžę vandens paukščiai. Jie taip bendraudavo vienas su kitu, ir
šis vaizdas mane smarkiai paveikė. Man labai norėjosi be perstojo linksėti ir
tūpčioti daryti tuos įdomius judesius, kurie šią akimirką atrodė daug
prasmingesni už bet kokius žodžius. Judesiais kartais galima daugiau pasakyti nei
kalba. Visą kelią namo girdėjau keistą vandens teliūskavimą tai jūros balsas
persekiojo mane. Dabar galvoju, kad vaistų anuomet per daug vartojau.
Grįžęs ilgai mąsčiau apie savo kūrybinę
kelionę. Prisiminiau vis daugiau ir daugiau epizodų, į kuriuos tada neatkreipiau
dėmesio.
Kaip minėjau, visko ten buvo per daug vandens,
smėlio, tuštumos... Tuštuma traukia visus nesveikus žmones, ypač vasarą, pasakojo
tuomet mano palydovė. Vasarą čia jie būna laimingi ir patenkinti. Plūduriuoja
pasipūtę vandenyje būriais, kartais potvyniai iškelia juos ant kranto. Tada jie
prekiauja unguriais ir kitomis jūros gėrybėmis. Kai kurie taip sukaupia didelius
turtus. Rudeniop pasitraukia kur giliau, kad niekas jų nematytų.
Kai jūra būna jau visiškai ištuštėjusi, jos
pakrantėmis vaikšto senas žilas dailininkas ir tapo puikius paveikslus. Labai atidžiai
tada juos apžiūrėjau paveiksluose nė vieno žmogaus, tik smėlis ir vanduo,
prasminga tuštuma. Mane apstulbino jo nutapytos kopos visos vienaip ar kitaip
panašios į mano palydovę, aukštą kaip nendrė ir šviesiaplaukę pamario krašto
dukrą. Tarytum savo kūnu būtų nuklojusi visą pakrantę ir dar gerokai į gelmę
panirusi. Tas kopas norėjosi glamonėti jas net įsimylėti buvo galima (dabar
supratau, iš kur tokia stipri jūros trauka). Tik atsako, žinoma, nesulauksi jokio,
nebent įvyktų stebuklas. Jeigu širdis be galo trokštų šitų geidulingų kopų ir
šitos jūros trokštų tarytum artimiausio draugo, tada galinga banga gal ir
išmestų tau gintaro gabalą, kad galėtum su juo keliauti į slapčiausias šio pasaulio
gelmes...
Visa tai stebėtinai aiškiai pamačiau seno
dailininko paveiksluose ir stebėjausi jo kūrybos galia. Iš kur pas jį ateina tokie
didingi reginiai?
Paprašiau, kad nutapytų mano psichopatinį
portretą, bet jis pasakė, kad negali pakęsti portretų. Tik jūros portretas esąs
tikras, visa kita tuštybė. Snukio gabalas, tarė, žiūrėdamas į mane. Jis
atspėjo mano rūpestį, įvardijo mano mandalą štai kas buvo nuostabiausia. Tą
žmogų prisimenu su pagarba, jis man leido kitomis akimis pamatyti jūrą ir save.
Apie kitas akis: įsimintinas buvo vienas
pasivaikščiojimas ant tilto naktį, kai pamario dukra paaiškino vietinį paprotį, kad
žmonės, atsisveikindami su jūra, įmeta ką nors į bangas, idant vėl čia
sugrįžtų. Kažką reikia įmesti į vandenis, ir tada nuolatos sugrįši ten, kur buvo
miela tavo širdžiai. Nes jūros bangos viską išskalauja atgal, jose niekas
nepradingsta.
Kai kurie įmeta pinigėlį ar kokį pigų žiedelį,
bet jautriausi iš žmonių nori čia pasilikti patys. Visam laikui.
Buvau smarkiai paveiktas jos žodžių, todėl
klausiausi labai įdėmiai, net jūra manęs taip nebegąsdino, nors vanduo atrodė
niūrus.
Tą naktį švietė ryškus priešpilnis, virš
tamsių banguojančių vandenų kilo oranžinis raguotas mėnulis. Iš karto supratau, ko
man reikia, ko trūksta mano psichopatiniam portretui, ir jau norėjau mestis per
turėklus stačiai galva žemyn, bet kažkokiu būdu susitvardžiau. Ir pamario dukra
sulaikė, ar tave velniai apsėdo? Nebeprisimenu jos vardo, neatkurčiau jos portreto,
nebent galėčiau vaizdingai palyginti su nendrėmis, bet šitą epizodą įsidėmėjau
ryškiai. Jos rankos judesys buvo stiprus ir greitas, tarytum paukščio. O manyje prabudo
ilgai slėpti, tvardyti jausmai, į kuriuos atsiliepė pati stichija: pamačiau, kaip iš
gelmės į mane pažvelgė jūros akys. Daugybė akių pakilo nuo dugno ir žvelgė į
mane kaip į beprotį.
Tai buvo ilgesingos akys, pametusios viena kitą,
plūduriuojančios po vieną ir ieškančios viena kitos. Dabar jos visos tapo dideliu
nebyliu klausimu, kylančiu iš tamsiausios pasaulio prarajos.
Pamačiau ir pažįstamų, seniai nematytų akių,
ak, štai kur jūs dabar atsidūrėt! O juk antai šitos geros akys man kadaise
sakydavo: kai pamatau vandenį, mane apima begalinis noras nusiskandinti. Aš myliu
jūrą! Tuomet jos į pasaulį žvelgė su meile ir pasitikėjimu.
Paklausiau aukštos kaip nendrė pamario dukros,
kieno ten akys šviečiančios dugne. Ji atsakė, kad be akinių nieko negalinti
įžiūrėti. Buvau labai nustebęs: čia gimusi, čia augusi, o nemato tokių svarbių
dalykų.
Nusprendžiau daugiau nieko jos neklausinėti.
Supratau, kad ji, ko gero, nemato ir manęs, neįžiūri mano psichopatinio portreto
bruožų. Ir galbūt niekur manęs tada nekvietė, jokių geltonų medžių nerodė.
Būdamas jautrus egoistas, nenorėjau komplikuoti mūsų santykių, nenorėjau dar kartą
nusivilti žmonėmis. Nes kas tada belieka, kai nusivili žmonėmis? Nebejausi jokios
jūros paslapties, jokios traukos. Tik begaliniai vandenys, beprasmiško smėlio kalnai,
įžūlūs vandens paukščiai. Ir šviesiaplaukė marių dukra kaip vienas iš šio
ištuštėjusio peizažo elementų. Savo plastiškais banguojančiais pavidalais beveik
niekuo nesiskirianti nuo moteriškų kopų, po kurias klaidžioja senas, žmonėms
abejingas dailininkas, ieškantis šiame pasaulyje absoliutaus nieko.
Jūra žiūri į tave, tarytum kažko laukdama, bet
šiaip iš jos nesulauksi jokio atsakymo.
Nebylus triukšmas, kurį parsiveži kaip savo
neišreiškiamą, niekam nematomą ir niekam nereikalingą psichopatinį portretą.
Stichijoms palikdamas gintaro gabalą ir visą sakralumą.
Šiaurės Atėnai 2003-03-15 nr.
644
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|